Klaipėdos apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. B. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-09-28 nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės VĮ „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija“ ieškinį atsakovui V. B. dėl be pagrindo gautų lėšų grąžinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė VĮ „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui V. B. dėl 10 366,81 Eur be pagrindo gautų lėšų ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo. Taip pat prašė priteisti iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad 2013-09-25 įsakymu nuo 2013-09-30 atsakovas atleistas iš užimamų pareigų. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014-05-26 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2‑285‑613/2014 iš dalies tenkino V. B. ieškinį atsakovei – darbuotojo atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu ir V. B. priteistos nurodytos išmokos. Klaipėdos apygardos teismas 2014-10-13 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1482-163/2014 pirmos instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Ieškovė, vykdydama Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014‑05‑26 sprendimą, 2014-06-04 mokėjimo nurodymu pervedė V. B. 1 515,12 Eur (5 231,40 Lt); 2014-10-22 pervedė 8 851,69 Eur (30 563,12 Lt) ir 579,24 Eur (2 000 Lt) neturtinės žalos, iš viso 10 946,05 Eur (37 794,52 Lt). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015‑07-01 priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-414-248/2015, ja panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2014-10-13 nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Klaipėdos apygardos teismo 2015-08-28 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A‑1342‑460/2015 Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas – V. B. ieškinys atmestas. Ieškovė vadovaudamasi CPK 760 straipsnyje įtvirtintu sprendimo įvykdymo atgręžimo institutu prašė priteisti iš atsakovo ieškovės sumokėtą 10 366,81 Eur sumą. Teigė, kad V. B. pateikė teismui nepagrįstą ieškinį, todėl toks elgesys vertintinas kaip nesąžiningas. Be to, pažymėjo, jog V. B. gautos lėšos – 10 366,81 Eur buvo ne darbo užmokestis, o sankcija darbdaviui už tariamai neteisėtą atleidimą. Ieškovė 10 366,81 Eur sumą prašė priteisti iš atsakovo taip pat vadovaudamasi ir CK 6.237 straipsnio pagrindu, kaip be teisinio pagrindo gautų lėšų grąžinimą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016-09-28 nutartimi pareiškimą tenkino, nutarė taikyti sprendimo vykdymo atgręžimą ir įpareigoti V. B. grąžinti VĮ „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija“ pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-05-26 sprendimą gautas 10 366,81 Eur lėšas; priteisė iš atsakovo V. B. 1 270,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, ieškovės VĮ „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija“ naudai; grąžino ieškovei sumokėtą 233 Eur žyminį mokestį; Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-03-16 nutartimi atsakovui pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones paliko galioti iki visiško teismo sprendimo (nutarties) įvykdymo dienos.Teismas konstatavo, kad šiuo atveju taikytina specialioji teisės norma, reglamentuojanti sprendimo įvykdymo atgręžimą, ir ieškovės ieškinį laikė pareiškimu. Teismas konstatavo, kad visos atsakovui pervestos sumos nelaikytinos darbo užmokesčiu DK prasme, kadangi jos neatitinka darbo užmokesčio požymių – t. y. V. B. neįgijo teisės į šias išmokas vykdydamas savo darbo funkcijas, priešingai, teismas šias sumas iš ieškovės atsakovui priteisė kaip kompensaciją dėl darbdavio padaryto pažeidimo – neteisėto atleidimo iš darbo. Kadangi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-05-26 sprendimas, kuriuo iš ieškovės atsakovui priteistos su darbo santykiais susijusios išmokos, ieškovės buvo visiškai įvykdytas, vėliau panaikintas (2015-08-28 sprendimu), ieškovei atsakovas V. B. privalo grąžinti visa tai, ką gavo pagal panaikintą sprendimą. Teismas atsižvelgė į mokėjimo prasmę ir paskirtį – pinigai V. B. išmokėti vadovaujantis teismo sprendimu, kaip sankcija darbdaviui už jo neteisėtus veiksmus. Konstatavęs, kad ieškovė turi teisę reikalauti teismo sprendimo vykdymo atgręžimo ir jos pareiškimas pagrįstas, V. B. argumentų dėl sudėtingos jo finansinės padėties, teismas nevertino.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas V. B. prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį ir ieškovės prašymą atmesti; jei teismas spręstų pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą ar pakeisti iš dalies, teismo prašė išdėstyti teismo sprendimo vykdymą dalimis nustatant 100 Eur kasmėnesinės įmokos mokėjimą iki visiškai bus padengta skola, šias įmokas sumokant į ieškovo sąskaitą iki kiekvieno mėnesio 15 dienos. Atskirąjį skundą apeliantas grindė šiais argumentais:apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas vieno mėnesio išeitinės 1 515,12 Eur išmokos grąžinimo klausimą jos negalėjo prilyginti DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytai sankcijai, todėl nepagrįstai įpareigojo ją grąžinti;spręsdamas dėl sprendimo vykdymo atgręžimo į 2014-10-22 pervestą 8 851,69 Eur sumą, nepagrįstai atsisakė vertinti atsakovo prašymą taikyti CK 6.145 straipsnio 2 dalį ir šio straipsnio taikymą pagrindžiančius argumentus bei įrodymus. Teismo sprendimo dalis nenagrinėti šių atsikirtimo argumentų yra be motyvų. apeliantas pažymi ieškovės ir atsakovo turtinės padėties disproporciją. Atsakovo pajamų pakanka patenkinti tik minimalius atsakovo ir jo šeimos poreikius, atsakovo būstas yra areštuotas ieškinio reikalavimams užtikrinti;ginčo išmokos išmokėjimo riziką turi prisiimti ir ieškovė, ji nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga nurodydama mokėjimo paskirtį, ieškovės elgesys suteikė atsakovui lūkestį į šių pinigų grąžinimo ribojimą. Ieškovės pozicijos keitimas dėl mokėjimo pavedime nurodytos lėšų paskirties laikytinas nesąžiningu veiksmu;taip pat mano, kad teismas nepagrįstai priteisė visas ieškovės reikalaujamas bylinėjimosi išlaidas. Teismas privalėjo vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalimi ir ieškovės prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas sumažinti. Teismas, ieškinį procesine prasme laikė prašymu, todėl išlaidos už šio procesinio dokumento rengimą privalėjo būti priteistos ne didesnės nei 152 Eur;mano, kad teismas, įvertinęs pateiktus duomenis apie atsakovo sunkią turtinę padėtį, iškilusią grėsmę, kad atgręžus teismo sprendimo įvykdymą išieškojimas gali būti nukreiptas į vienintelį šeimos būstą, turėjo teisę savo iniciatyva be atsakovo papildomo prašymo spręsti dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo ar atidėjimo. Prašo išnagrinėti teismo sprendimo vykdymo atidėjimo taikymo galimybę.Atsiliepimu ieškovė VĮ „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija“ prašo atskirąjį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutartį, taip pat priteisti iš apelianto ieškovės naudai apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pažymi, kad atsakovą atleidžiant iš užimamų pareigų jam buvo išmokėta išeitinė išmoka (keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio) ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Atsakovo argumentai, kad išmokos dydžius ir mokėjimo tvarką reglamentuoja DK 140 straipsnis nepaneigia fakto, kad teismo sprendimas, kuriuo tokia išmoka yra priteista panaikintas apeliacine tvarka. Atsakovui pervestos sumos nelaikytinos darbo užmokesčiu DK prasme, kadangi jos neatitinka darbo užmokesčio požymių. Pažymi, kad sprendimo vykdymo atgręžimui ir ginčo sprendimui atsakovo nurodomos CK nuostatos dėl restitucijos nėra aktualios. Mokėjimo nurodyme nurodyta paskirtis negali turėti esminės įtakos atliktam mokėjimui pobūdžiui. Nesutinka, kad šalių ginčas užsitęsė dėl ieškovės veiksmų. Taip pat nesutinka su apelianto nurodytu sprendimo vykdymo išdėstymo būdu. Mano, kad 100 Eur dydžio mėnesinė įmoka susidariusiam įsiskolinimui dengti yra neprotingai maža, pažeidžianti ieškovės interesus, todėl toks prašymas atmestinas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nutarta taikyti sprendimo vykdymo atgręžimą ir V. B. įpareigotas grąžinti VĮ „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija“ pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-05-26 sprendimą gautas 10 366,81 Eur lėšas bei išspręsti kiti klausimai procese, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.Nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad apeliacine tvarka panaikintas teismo sprendimas, kurio pagrindu ieškovė VĮ „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija“ išmokėjo atsakovui V. B. 10 366,81 Eur sumą. Byloje nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2014-10-13 nutartimi paliktas nepakeistas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014‑05‑26 sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-285-613/2014, kuriuo iš dalies buvo tenkintas V. B. pareikštas ieškinys – darbuotojo atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu ir V. B. priteistos nustatytos išmokos. Byloje nustatyta, kad VĮ „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija“, vykdydama Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-05-26 sprendimą, 2014-06-04 mokėjimo nurodymu pervedė V. B. 1 515,12 Eur (5 231,40 Lt); 2014-10-22 pervedė 8 851,69 Eur (30 563,12 Lt) ir 579,24 Eur (2 000 Lt) neturtinės žalos, iš viso 10 946,05 Eur (37 794,52 Lt). Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2015-07-01 nutartimi panaikinus Klaipėdos apygardos teismo 2014‑10-13 nutartį ir bylą perdavus iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, Klaipėdos apygardos teismo 2015-08-28 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-1342-460/2015 Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-05-26 sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas – V. B. ieškinys atmestas. Bylos duomenys patvirtina ieškovės nurodytas aplinkybes, kad V. B. 2015-09-22 pervedė ieškovei 2 421,81 Eur. Ieškovė nurodė, kad jai negrąžinta 10 366,81 Eur suma.Konkrečiose teisės normose įtvirtintų teisių apsauga ir gynyba gali būti pritaikyta tik tinkamai kvalifikavus tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Teisinį byloje nustatytų faktinių aplinkybių kvalifikavimą atlieka teismas, atitinkamai pritaikydamas materialiosios ir proceso teisės normas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šiuo atveju taikytina CPK 760 straipsnyje įtvirtinta specialioji teisės norma, reglamentuojanti sprendimo įvykdymo atgręžimą, ir ieškovės ieškinį laikė pareiškimu. Ši pirmosios instancijos teismo išvada apeliacine tvarka neginčijama.CPK 760–762 straipsniuose nustatyta sprendimo įvykdymo atgręžimo procedūra. Atveju, kai panaikinamas jau įvykdytas sprendimas ir iš naujo išnagrinėjus bylą priimamas sprendimas atmesti ieškinį, atsakovui turi būti grąžinama visa tai, kas buvo pagal panaikintą sprendimą iš jo išieškota ieškovo naudai (CPK 760 straipsnio 1 dalis).Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino atsakovo prašymo taikyti CK 6.145 straipsnio 2 dalies nuostatas ir šios normos taikymą pagrindžiančių argumentų. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama teismo teisė išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Akcentuotina, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas kvalifikavo, jog tarp šalių susiklosčiusiems santykiams taikytinas sprendimo įvykdymo atgręžimo institutas. Sprendimo įvykdymo atgręžimo ribojimai nustatyti CPK 762 straipsnio 3, 4 dalyse. Kadangi pirmosios instancijos teismas sprendė ne dėl restitucijos taikymo CK 6.145 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais, o taikė specialiąsias civiliniame procese sprendimo įvykdymo atgręžimą reglamentuojančias CPK nuostatas, nėra pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentais, kad priimant skundžiamą nutartį turėjo būti sprendžiama dėl CK 6.145 straipsnio 2 dalies taikymo. Šie atskirojo skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta atskirojo skundo argumentus dėl apelianto teisėtų lūkesčių, jog 8 851,69 Eur išmokos grąžinimas bus ribojamas. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovei pervedant atsakovui teismo priteistas sumas 2014-10-22 lėšų pervedime nurodyta mokėjimo paskirtis nesudaro pagrindo šias sumas prilyginti darbo užmokesčiui. Mokėjimo paskirtyje pateikta platesnė detalizacija – „darbo užm. už priverstinę pravaikštą p/g 2014-10-13 teismo nutartį civil. byloje Nr. 2-285-613/2014“. Pažymėtina, kad buvusios darbdavės VĮ „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija“ mokėjimai apeliantui iš esmės buvo atlikti teismo sprendimo pagrindu, tad jų prasmė apeliantui taip pat buvo žinoma. Apelianto nurodomi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai 2014-11-07 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K‑3-470/2014, kuriais apeliantas grindžia restitucijos taikymo sąsają su asmens lūkesčių teisiniu pagrįstumu, priimta sprendžiant klausimus dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir įpareigojimo atlikti veiksmus, o ne dėl sprendimo atgręžimo instituto taikymo, tad esant kitoms aplinkybėms ir visiškai skirtingoje teisinėje situacijoje, dėl to šiuo atveju neaktuali. Pažymėtina, kad sprendimo atgręžimas atliekamas esant įstatyme numatytiems pagrindams ir sąlygoms.Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė CPK 760 straipsnio 1 dalies nuostatą, atsižvelgė į aktualią kasacinio teismo formuojamą praktiką ir skundžiama nutartimi pagrįstai konstatavo, jog yra pagrindas atgręžti sprendimo vykdymą, be kita ko, į 8 851,69 Eur sumą.Apeliantas nurodo, kad skundžiama nutartimi jis nepagrįstai įpareigotas grąžinti ir 1 515,12 Eur išeitinę išmoką. Šį skundo argumentą apeliantas grindžia aplinkybėmis, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-05-26 sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-285-613/2014, priteisiant vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją – 6 883,42 Lt, pažymėta, jog tai yra 1 mėnesio išeitinė išmoka. Apeliantas teigia, kad šios išmokos dydžius ir mokėjimo tvarką reglamentuoja DK 140 straipsnis, todėl teismas minėtų lėšų negalėjo prilyginti DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytai sankcijai.Prašydamas teismo pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu, ieškovas ieškiniu šalia kitų reikalavimų prašė taikyti DK 297 straipsnio 4 dalyje numatytą jo pažeistų teisių gynimo būdą, t. y. ne grąžinti jį į darbą, o pripažinti, kad grąžinus į darbą ieškovui bus sudarytos nepalankios sąlygos toliau dirbti ir priteisti DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio (5 vidutinių darbo užmokesčių dydžio) išeitinę išmoką, ją siejant su teismo sprendimo dieną numatomu turėti stažu, bei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Iš Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-05-26 sprendimo turinio matyti, kad teisinis prievolės dėl aptariamos išmokos atsiradimo pagrindas yra teismo sprendimas pripažinti atsakovo, kaip darbuotojo, atleidimą iš darbo neteisėtu ir taikyti DK 297 straipsnio 4 dalyje (iki 2012-12-31 galiojusi įstatymo redakcija, šiuo metu – DK 300 straipsnio 4 dalis) nustatytą pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdą. DK 140 straipsnyje nustatyta išeitinė išmoka yra viena garantinių išmokų rūšių, kurios tikslas – užtikrinti tam tikrą laiką minimalias pragyvenimo lėšas darbuotojui. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtame Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-05-26 sprendime nustatyta, jog darbdavė apeliantui buvo išmokėjusi 4 mėnesių išeitinę išmoką. Šią aplinkybę ieškovė patvirtino ir atsiliepime į atskirąjį skundą. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apelianto nurodyta suma nėra lėšos į kurias darbuotojas įgijo teisę dėl atlikto darbo (DK 186 straipsnis), o sietos su darbdavio padaryto pažeidimo konstatavimu ir susidariusiu atleidimo laikotarpio skirtumu. Esant tokioms aplinkybėms atmestini kaip nepagrįsti skundo argumentai, jog nebuvo pagrindo atgręžti sprendimo vykdymą į 1 515,12 Eur sumą.Apeliantas akcentuoja, kad ieškovė reiškia pretenzijas į vienintelį atsakovo būstą ir minimalias atsakovo pajamas. Pažymėtina, kad šiuo atveju sprendžiamas klausimas ne dėl lėšų išieškojimo iš apelianto pajamų ar turto, o vertinama, ar yra įstatyme numatytos sąlygos sprendimo vykdymui atgręžti. CPK 762 straipsnio 4 dalyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių sprendimo vykdymo atgręžimas būtų netaikytinas, šiuo atveju nenustatyta.Apeliantas atskirajame skunde suformulavo prašymą išnagrinėti teismo sprendimo vykdymo atidėjimo taikymo galimybę. Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė su apelianto siūlomu variantu nesutiko. CPK 312 straipsnis numato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Prašymo dėl sprendimo vykdymo atidėjimo apeliantas pirmosios instancijos teisme nepareiškė. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad šis bylą nagrinėjant apeliacine tvarka naujai pareikštas reikalavimas apeliacinės instancijos teisme nespręstinas.Apeliantas taip pat teigia, kad skundžiama nutartimi nepagrįstai priteistos visos ieškovės reikalautos bylinėjimosi išlaidos už advokato teisinę pagalbą ir teigia, kad ieškovei privalėjo būti priteisiamos ne didesnės kaip 152 Eur (380 x 0,4) bylinėjimosi išlaidos. Ištyręs bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais sutinka iš dalies.Ieškovė byloje patiekė įrodymus, kad pirmosios instancijos teisme turėjo 1 270,50 Eur bylinėjimosi išlaidų. Iš pateiktų išlaidų detalizavimo bei apskaičiavimo duomenų nustatyta, kad išlaidas sudarė išlaidos advokato teisinei pagalbai ieškiniui bei dublikui parengti (635,25 Eur x 2). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, patenkinus ieškovės pareiškimą, iš V. B. priteistina visa atsakovės prašomų bylinėjimosi išlaidų suma – 1 270,50 Eur.Bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, tarp jų ir išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti, teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 79, 88 straipsniai, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Teismas gali nukrypti nuo minėtoje nuostatoje nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė šios bylinėjimosi išlaidos; šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Išnagrinėjus bylą iš esmės ieškovės reikalavimai dėl lėšų priteisimo iš atsakovo iš esmės pripažinti pagrįstais, dėl to ji iš esmės turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Tačiau šiuo atveju svarbu įvertinti ir priežastis, dėl kurių susidarė nurodomo dydžio bylinėjimosi išlaidos ir jų pagrįstumą. Pastebėtina, kad ieškovė teikė ieškinį pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, tačiau tiek dublike, tiek teismo posėdžio metu išreikšta ieškovės pozicija, kad ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovo lėšas reiškiamas dviem alternatyviais pagrindais – tiek prašant sprendimo įvykdymo atgręžimo CPK 760 straipsnio pagrindu, tiek grindžiamas aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą remtis CK nuostatomis, reglamentuojančioms be pagrindo įgytų lėšų grąžinimą.Vadovaujantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi, numatančia ir priteisiamų išlaidų už advokato teisinę pagalbą dydžio ribojimą, dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo spręstina atsižvelgiant į Teisingumo ministro 2015-03-19 įsakymu Nr. 1R-77 kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininko 2015-03-16 raštu Nr. 141 nauja redakcija išdėstytų patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) pateiktus rekomendacinius dydžius. Vadovaujantis Rekomendacijų 7 punktu, rekomenduojami maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Ieškovės bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme patirtos 2016 metų II ketvirtį, užpraėjusį ketvirtį (2015 metų IV ketvirtis) skaičiavimo pagrindu esantis dydis sudarė 756,9. Atsižvelgiant į Rekomendacijų 8.2, 8.3 punktų nuostatas, reglamentuojančias maksimalius užmokesčio dydžius už ieškinį (2,5 koeficientas) ir dubliką (1,5 koeficientas), maksimalių išlaidų dydis yra ženkliai didesnis nei maksimalus dydis už kitą dokumentą, kuriame pareiškiamas prašymas (t. y. ir pareiškimas dėl vykdymo atgręžimo) (0,4 koeficientas).Visais atvejais bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, kaip ir bet kuris kitas klausimas, iškilęs civiliniame procese, turi būti sprendžiamas vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CPK 3 straipsnio 1 dalis). Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, pernelyg didelis ir nepagrįstas šalies išlaidavimas netoleruotinas. Įvertinus tai, kad ieškovė buvo atstovaujama profesionalaus teisininko (advokatės) ir pasirinkdama savo teises ginti reikšdama iš esmės alternatyvius reikalavimus bei pasirinkdama ne supaprastintą civilinio proceso formą, ieškovė prisiėmė ir tam tikrą riziką dėl patiriamų bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad tenkinus ieškovės materialinį reikalavimą, tačiau ieškovės ieškinį pripažinus pareiškimu, šiuo konkrečiu atveju esamomis procesinėmis aplinkybėmis sprendžiant klausimą dėl išlaidų advokatui už procesinių dokumentų rengimą atlyginimo priteisimo ieškovei iš atsakovo, taikytinas mažesnis Rekomendacijose numatytas maksimalus dydis ir priteistina maksimali bylinėjimosi išlaidų suma sudaro 605,52 Eur ((756,9 x 0,4) x 2). Tad ši nutarties dalis keistina sumažinant pirmosios instancijos teisme iš atsakovo ieškovei priteistas bylinėjimosi išlaidas.Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė klausimą dėl ieškovės pareikšto materialinio reikalavimo dėl lėšų priteisimo iš atsakovo pagrįstumo. Tačiau nutartyje iš dalies netinkamai pritaikytos proceso teisės normos dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims, dėl to skundžiama nutartis iš dalies keistina (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, atsakovo V. B. atskirasis skundas dėl pagrindinių reiškiamų teisinių reikalavimų iš esmės yra atmestas; iš dalies sutikta tik su dalimi argumentų dėl procesinio pobūdžio klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme vertinimo ir paskirstymo. Atsižvelgiant į tai, nelaikytina, kad klausimas išspręstas atsakovo naudai. Pripažinus, kad išnagrinėjus atsakovo atskirąjį skundą klausimas iš esmės išspręstas ieškovės naudai, spręstina dėl jos bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo. Ieškovė pateikė rašytinius įrodymus apie turėtas 455,26 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato teisinei pagalbai už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą. Šios išlaidos viršija Rekomendacijose numatytus dydžius, dėl to pripažintinos per didelėmis ir mažintinos iki 308 Eur bei priteistinos ieškovei iš apelianto (CPK 98 straipsnio 1-2 dalys).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-09-28 nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir sumažinti iš atsakovo V. B. ieškovei VĮ „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija“ priteistas bylinėjimosi išlaidas iki 605,52 Eur.

Priteisti iš atsakovo V. B. ieškovei VĮ „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija“ 308 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.