Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Jusvana“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1741-230/2014 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Jusvana“ ieškinį atsakovei R. S. dėl kasos išlaidų orderių pripažinimo niekiniais ir piniginių lėšų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl pasirinkto civilinių teisių gynimo būdo tinkamumo.

Ieškovo įsitikinimu, piniginės lėšos, išmokėtos prekėms, mažaverčiam inventoriui įsigyti bei bendrovės įsiskolinimams dengti, nepatenka į leidžiamus mokėjimus, nurodytus nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl atsakovės teiginys, kad ji jokiais veiksmais nepažeidė bendrovės kreditorių teisių ir teisėtų interesų bei viešojo intereso, yra nepagrįstas. Ieškovas dublike, be kita ko, nurodė, kad antstolė J. J., vykdydama nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, 2013 m. liepos 2 d. sudarė turto aprašą, su kuriuo atsakovė buvo supažindinta pasirašytinai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Pinigų išmokėjimai atsakovei pagal kasos išlaidų orderius yra vienašaliai sandoriai, kurie gali būti ginčijami CK nustatyta sandorių ginčijimo tvarka ir pagrindais. Pagal bendrą Taisyklėse nustatytą tvarką pinigai atskaitingam asmeniui išmokami prieš pastarajam ūkio subjekto vardu atliekant atitinkamus mokėjimus. Tačiau šios bylos atveju ginčijamais kasos išlaidų orderiais atsakovei, kaip atskaitingam asmeniui, buvo grąžintos jos asmeninės lėšos, kurias atsakovė jau buvo panaudojusi bendrovės reikmėms. Taigi ieškovas, išmokėjęs atsakovei pinigus, panaikino savo turėtą civilinę pareigą grąžinti pinigus, toks ieškovo veiksmas yra vienašalis sandoris, kuris gali būti ginčijamas.Pagal formuojamą teismų praktiką grynųjų pinigų iš įmonės kasos išmokėjimas, įformintas kasos išlaidų orderiu, yra vienašalis sandoris, kurio metu orderį išdavęs asmuo išreiškė savo valią išmokėti lėšas kitam asmeniui, tokiu būdu sukurdamas, pakeisdamas ar panaikindamas savo civilines teises ir pareigas. Ieškovas buvo skolingas atsakovei, t. y. juos siejo teisiniai santykiai, ir šią skolą padengė ginčijamais kasos išlaidų orderiais, t. y. įvykdė savo skolinius įsipareigojimus minėtam asmeniui, pažeisdamas imperatyvias teisės aktų normas, viešąją tvarką. Tokie sandoriai negalioja. Sandoriu pažeista Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ir ĮBĮ) nustatyta kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka, o neteisėtas turto gavimas yra pagrindas restitucijai taikyti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Pagal to paties straipsnio 2 dalį kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2013 m. gegužės 21 d. nutartimi iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą UAB „Jusvana“ ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo areštavo UAB „Jusvana“ nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas, uždrausdamas areštuotu turtu disponuoti, jį realizuoti ar atlikti kitus veiksmus, susijusius su šio turto perdavimu tretiesiems asmenims, taip pat uždrausdamas areštuotomis lėšomis naudotis, sustabdant jų išmokėjimą, išskyrus išmokų, susijusių su darbo santykiais, išmokėjimą, privalomus mokėjimus VSDFV, Privalomajam sveikatos draudimo fondui, valstybės ir savivaldybės biudžetams, bei sustabdydamas turto išieškojimą ir realizavimą pagal vykdomuosius dokumentus. Turto areštas tą pačią dieną buvo įregistruotas Turto arešto aktų registre (1 t., b. l. 22–23), aiškiai įtvirtinant, kokie mokėjimai pagal minėtą nutartį yra leidžiami. Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutartis apskųsta nebuvo.

Po nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemonės priėmimo ir jos įregistravimo Turto arešto aktų registre atsakovei iš UAB „Jusvana“ kasos buvo išmokėta (kaip mokėjimo pagrindą nurodant „Prekėms ir paslaugoms“) 137 914,20 Lt suma: 2013-06-14 kasos išlaidų orderiu Nr. 2013/056 – 29 607,96 Lt; 2013-07-19 kasos išlaidų orderiu Nr. 2013/077 – 18 388,90 Lt; 2013-08-07 kasos išlaidų orderiu Nr. 2013/081 – 25 685,63 Lt; 2013-08-29 kasos išlaidų orderiu Nr. 2013/091 – 26 924,09 Lt; 2013-09-25 kasos išlaidų orderiu Nr. 2013/101 – 15 616,13 Lt; 2013-11-04 kasos išlaidų orderiu Nr. 2013/109 – 21 691,49 Lt; (1 t., b. l. 24–29).

Kauno apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi iškėlė UAB „Jusvana“ bankroto bylą (1 t., b. l. 10–12). Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. gruodžio 12 d. nutartimi paliko Kauno apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 27 d. nutartį nepakeistą (1 t., b. l. 13–17).

Po nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo atsakovei iš įmonės kasos pagal 2013-12-17 kasos išlaidų orderį Nr. 2013/111 buvo išmokėta 16 033,92 Lt suma (1 t. b. l. 30). Viso atsakovei pagal ginčijamus kasos išlaidų orderius išmokėta 153 948,12 Lt.

Atkreiptinas dėmesys, kad sulyginus atsakovės pateiktų avanso apyskaitų (1 t., b. l. 42–70) ir jose nurodytų patirtų išlaidų datas (pirmoji avanso apyskaita yra už 2013 m. gegužės mėnesį) bei ieškovo ginčijamų kasos išlaidų orderių datas (pirmasis kasos išlaidų orderis yra tik 2013 m. birželio 14 d.) bei sumas matyti, jog didžioji dalis lėšų atsakovei buvo suteikta ne iš anksto (t. y. ne avansu prieš atitinkamų išlaidų faktinį atsiradimą), kaip kad nurodyta pirmosios instancijos teismo cituotų Taisyklių 9 punkte, o jau po tų išlaidų apmokėjimo. Kitaip tariant, kaip visiškai teisingai pastebėjo ieškovas tiek pirmosios instancijos teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose, tiek ir apeliaciniame skunde, įmonės išlaidos buvo apmokėtos iš pačios atsakovės lėšų, o kasos išlaidų orderiais įformintais mokėjimais įmonė iš esmės grąžindavo atsakovei susidariusias skolas. Taigi, nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, o ieškovas neginčijo, kad apyskaitose nurodytos piniginės lėšos buvo panaudotos prekėms, mažaverčiam inventoriui įsigyti, skoloms padengti bei paslaugoms apmokėti, vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju yra itin svarbu, jog nurodytiems veiksmams atlikti iš tikrųjų buvo panaudotos ne įmonės lėšos, o pačios atsakovės, tuo tarpu ji, atsiskaitydama su įmonės tiekėjais ir kitaip savo lėšomis užtikrindama įmonės veiklą, faktiškai tapo įmonės kreditore nurodytai sumai. Savo ruožtu UAB „Jusvana“ kasos išlaidų orderiais įforminti mokėjimai traktuotini būtent kaip veiksmai, kuriais buvo siekiama panaikinti ieškovo atsiradusią pareigą grąžinti atsakovei pinigus (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, UAB „Jusvana“, pagal kasos išlaidų orderius išmokėjusi atsakovei ginčo lėšas, iš esmės suteikė prioritetą šiai kreditorei, kadangi tuo atveju, jeigu būtų paisoma 2013 m. gegužės 21 d. nutartyje nustatyto draudimo naudotis ir perleisti įmonės pinigines lėšas, atsakovė, iškėlus įmonei bankroto bylą, galėtų tapti tik viena iš įmonės kreditorių, kurių reikalavimai tenkinami pagal ĮBĮ 35 straipsnyje nustatytą eilę bei tvarką ir jos šioje byloje aptartas reikalavimas, nebūtų tenkinamas pirmąja eile. Atsižvelgiant į tai, ginčo lėšų atsakovei išmokėjimas akivaizdžiai pažeidžia kitų įmonės kreditorių interesus.

Pažymėtina, kad jau 2013 m. birželio 1 d. pažymoje (1 t., b. l. 153–154), kurią atsakovė pateikė į bankroto bylą, buvo nurodyta, jog UAB „Jusvana“ turi 35 396,23 Lt įsiskolinimą valstybei (VSDFV ir VMI). Be to, Iš Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutarties turinio matyti, kad kasos išlaidų orderių išrašymo metu įmonė iš esmės jau buvo nemoki. Šis aspektas tik dar kartą patvirtina, kad įmonės pinigų išmokėjimas atsakovei buvo nesąžiningas pirmenybės jai suteikimas kitų įmonės kreditorių atžvilgiu. Minėtos teismo išvados, o taip pat Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutarties privalomumo atsakovei, nepaneigia ir ta aplinkybė, kad dalis atsakovės lėšų buvo skirta įsipareigojimams tiekėjams, kurie ateityje taip pat galėjo tapti įmonės kreditoriais, padengti. Visų pirma, įmonės tiekėjai, atsižvelgiant į ĮBĮ 35 straipsnio turinį, nebūtų pirmos eilės kreditoriais įmonės bankroto byloje, o atsakovei, savo lėšomis padengusiai įsipareigojimus jiems, kartu perėjo ir jų turėta rizika dėl įsipareigojimų jiems neįvykdymo (pinigų nesumokėjimo), tačiau atsakovė, būdama įmonės direktore ir susigrąžindama sau pinigus iš įmonės kasos, pirmiau minėtą riziką iš esmės perkėlė kitiems kreditoriams, tarp jų ir tiems, kurie kreditorių reikalavimų sąraše būtų aukštesnėje eilėje nei pati atsakovė. Antra, Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutartis, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, nenustatė mokėjimų apribojimo išimčių, susijusių su įsipareigojimų tiekėjams vykdymu, todėl nutarties draudimų, taigi ir imperatyvių įstatymo normų pažiedimas, negali būti pateisintas vien tik atsakovės nurodomu geru tikslu – siekiu toliau vykdyti įmonės komercinę veiklą. Papildomai pažymėtina ir tai, kad pateiktose avanso apyskaitose užfiksuota bendra 152 763,79 Lt išlaidų suma, tačiau, kaip jau minėta, ginčijamais kasos išlaidų orderiais atsakovei buvo viso išmokėta 153 948,12 Lt suma.

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad teismų praktikoje kasos išlaidų orderio išdavimas ir pinigų išmokėjimas jo pagrindu yra pripažįstamas vienašaliu sandoriu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-557/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-554/2014), todėl, atsižvelgusi į pirmiau nurodytas aplinkybes dėl įmonės atsiradusio įsipareigojimo atsakovei įvykdymo ginčo kasos išlaidų orderiais (pinigų grąžinimo), teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padaryta išvada, jog šiuo atveju negali būti taikomas sandorių negaliojimo institutas.

CPK 18 straipsnis nustato, kad įsiteisėjusi teismo nutartis yra privaloma valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdoma visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šis imperatyvus reikalavimas taip pat yra aktualus ir nutartims dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Teismų praktikoje sandoriai, sudaryti pažeidžiant teismo nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nustatytus apribojimus, pripažįstami niekiniais, prieštaraujančiais imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013).

Aplinkybė, jog ieškovas, ginčydamas kasos išlaidų orderiais įformintus mokėjimus atliktus iki nutarties dėl bankroto bylos įsiteisėjimo, labiau akcentavo CK 1.81 straipsnį, savaime netrukdo teisėjų kolegijai kasos išlaidų orderius ir jais pagrįstus mokėjimus pripažinti niekiniais būtent CK 1.80 straipsnio pagrindu, ypač atsižvelgus į tai, kad ieškovas yra ne kartą nurodęs jų prieštaravimą Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutartyje nustatytiems draudimams bei kreditorių interesams. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisinė ginčo kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo teisiniam santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija. Teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ir taiko ginčo santykį reguliuojančias ieškovo nurodytas ir tas teisės normas, kuriomis jis ir kiti proceso dalyviai nesiremia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2009; 2011 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-28/2011; 2012 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-557/2012).

ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles. Kai jau minėta, nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Jusvana“ įsiteisėjo 2013 m. gruodžio 12 d., todėl, akivaizdu, kad pinigų atsakovei išmokėjimas pagal 2013 m. gruodžio 17 d. kasos išlaidų orderį Nr. 2013/111, taip pat prieštarauja imperatyviai ĮBĮ normai.

Pažymėtina, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio, t. y. niekinio sandorio atveju, pačios sandorio šalies sąžiningumas iš esmės nėra aktualus, kadangi negaliojančio sandorio dalyku esantis turtas negali būti išreikalautas būtent iš sąžiningo trečiojo asmens (CK 1.80 straipsnio 4 dalis), o ne sandorio šalies, kuria ir yra atsakovė nagrinėjamu atveju. Taigi atsakovės argumentai dėl jos nežinojimo apie įmonei pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, nėra teisiškai reikšmingi, be to, pagal CPK 145 straipsnio 8 dalį asmuo, kurio turtas areštuotas, atsako už nustatytų apribojimų pažeidimą nuo nutarties areštuoti turtą paskelbimo jam momento, o nesant galimybės paskelbti, taip pat ir tais atvejais, kai nutartis dėl laikinosios apsaugos priemonės priimama šiam asmeniui nedalyvaujant, – nuo nutarties įregistravimo turto arešto aktų registre momento. Taigi atsakovė, kaip vienasmenis įmonės valdymo organas, per kurį įmonė ne tik įgyja teises, bet ir prisiima pareigas bei jas įgyvendina, negali teisintis nežinojimu apie pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Pažymėtina, kad tą pačią dieną, kai Kauno apygardos teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones (2013 m. gegužės 21 d.), teismas priėmė ir atskirą nutartį, įpareigodamas įmonės vadovę pateikti teismo nutartyje nurodytus dokumentus (1 t., b. l. 149). Nors tiek pirmiau nurodyta nutartis, tiek nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo buvo įteikta ne tiesiogiai atsakovei, o įmonės savininkui (1 t., b. l. 100), vis dėlto 2013 m. birželio 4 d. atsakovė pateikė dalį teismo reikalautų dokumentų į civilinę bylą Nr. B2-1926-390/2013, o tai, teisėjų kolegijos vertinimu, liudija, kad atsakovė žinojo apie vykstančią bylą ir jos eigą, o taip pat, tikėtina, ir apie laikinąsias apsaugos priemones, kadangi nutartys buvo siunčiamos kartu. Be to, 2013 m. liepos 2 d. antstolės sudarytame turto apraše (1 t., b. l. 87–89), kuriame pasirašė pati atsakovė, yra aiškiai įvardyta Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutartis, taigi atsakovė, jeigu ji nesužinojo apie pritaikytą areštą iki antstolio vizito, akivaizdžiai, kaip rūpestinga ir atidi įmonės direktorė, galėjo ir turėjo susidomėti minėta nutartimi vėliausiai 2013 m. liepos 2 d., tačiau ginčo kasos išlaidų orderiai (visi, išskyrus vieną) buvo išrašomi ir po 2013 m. liepos 2 d.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau nurodytas faktines aplinkybes, vadovaudamasi bylai aktualiu teisiniu reglamentavimu ir teismų praktika, priėjo išvadą, kad yra pagrindas tenkinti ieškovo ieškinį, pripažįstant niekiniais ir negaliojančiais kasos išlaidų orderius: Nr. 2013/056; Nr. 2013/077; Nr. 2013/081; Nr. 2013/091; Nr. 2013/101; Nr. 2013/109 bei Nr. 2013/11 bei taikant restituciją (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis) – priteisiant ieškovui iš atsakovės 153 948,12 Lt (44 586,46 Eur) sumą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovas ieškinyje prašė priteisti iš atsakovės jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė išlaidų egzistavimą bei jų dydį pagrindžiančių įrodymų, todėl bylinėjimosi išlaidos jam nepriteisiamos.

Ieškovas yra atleistas nuo žyminio mokesčio už ieškinį ir apeliacinį skundą valstybei sumokėjimo, todėl, remiantis CPK 96 straipsnio 1 dalimi, patenkinus ieškovo ieškinį, iš atsakovės valstybei priteistinas 5 395,96 Lt (1 562,78 Eur) žyminis mokestis už ieškinį (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Remiantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktu, nuo žyminio mokesčio už apeliacinius skundus atleidžiama ne tik bankrutuojanti įmonė, bet ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys, todėl žyminis mokestis už ieškovo apeliacinį skundą iš ieškovės nepriteisiamas (CPK 96 straipsnio 4 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Jusvana“ (į. k. 302626123) ieškinį tenkinti.

1) 2013-06-14 kasos išlaidų orderį Nr. 2013/056;

2) 2013-07-19 kasos išlaidų orderį Nr. 2013/077;

3) 2013-08-07 kasos išlaidų orderį Nr. 2013/081;

4) 2013-08-29 kasos išlaidų orderį Nr. 2013/091;

5) 2013-09-25 kasos išlaidų orderį Nr. 2013/101;

6) 2013-11-04 kasos išlaidų orderį Nr. 2013/109;

7) 2013-12-17 kasos išlaidų orderį Nr. 2013/111.

Priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Jusvana“ (į. k. 302626123) iš atsakovės R. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 44 586,46 Eur (keturiasdešimt keturis tūkstančius penkis šimtus aštuoniasdešimt šešis eurus 46 ct) (153 948,12 Lt).

Priteisti į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš atsakovės R. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 562,78 Eur (tūkstantį penkis šimtus šešiasdešimt du eurus 78 ct) (5 395,96 Lt) žyminio mokesčio.