- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-04-05
- Bylos Nr.
- e2-1879-986/2023
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Mindaugas Nekrašas
- Ieškovas
- Kėdainių rajono
- Atsakovas
- J. J.
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius
- Advokatai
- Žydruolė Glebavičiūtė, Renata Narbutienė
- Kategorijos
ieškovės Kėdainių rajono (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės atstovei advokatei Žydruolei Glebavičiūtei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Kėdainių rajono (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės ieškinį atsakovui J. J. dėl netekto darbingumo permokos priteisimo, trečiasis asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė Kėdainių rajono (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovė pateikė ieškinį, kuriuo prašo priteisti iš atsakovo J. J. 22 578,86 Eur netekto darbingumo permoką ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad J. J. K. rajono (duomenys neskelbtini) kolūkyje pradėjo dirbti nuo 1959 metų laukininko pareigose. Kėdainių rajono (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovėje traktorininku atsakovas dirbo nuo 1993 iki 2000 metų rugsėjo mėnesio, nuo 2020 m. rugsėjo mėnesio iki 2000 m. lapkričio 30 d. turėjo nedarbingumą, 2000 m. gruodžio 1 d. iš bendrovės buvo atleistas. Profesinė liga jam buvo nustatyta 2000 m. rugsėjo 5 d., todėl atsakovas traktorininku nebedirbo. Išmokos atsakovui buvo pradėtos mokėti nuo 2000 metų rugsėjo mėnesio ir mokėtos iki 2020 m. rugsėjo 30 d. 2020 m. rugsėjo 30 d. buvo atliktas bendrovės vidaus auditas, kurio pagrindu sustabdytas išmokos mokėjimas iki bus išsiaiškinta ar J. J. priklauso mokėti išmokas. Išanalizavus įstatymo nuostatas, profesinės ligos kompensavimo bei skaičiavimo tvarką, taip pat po telefoninių konsultacijų su VSDFV atstovais nustatyta, kad apskaičiavimai ir išmokos vykdytos ne pagal įstatymo nuostatas. Nustačius profesinę ligą po įmonės privatizavimo, nukentėjusiesiems, dirbantiems toje pačioje ar kitoje įmonėje, kurioje darbo aplinka dėl jos kenksmingo veiksnio (veiksnių) poveikio taip pat turėjo įtakos darbuotojo sveikatos sutrikimui, valstybė atlygina tą darbingumo netekimo dalį, kurios nukentėjusysis neteko dirbdamas buvusioje valstybinėje įmonėje iki jos privatizavimo, atsižvelgdama į darbo sąlygas ir toje įmonėje dirbtą laiką. Kitą darbingumo netekimo dalį atlygina įmonė, kurioje darbas po įmonės privatizavimo turėjo įtakos susirgimui profesine liga. Taigi Kėdainių rajono (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovė nepagrįstai mokėjo visą atsakovui priklausančią kompensaciją, kai tuo tarpu valstybė jai priklausančios mokėti dalies iš viso nemokėjo, dėl ko susidarė permoka. Kadangi VSDFV Kauno skyriaus 2022 m. kovo 31 d. sprendimu atsakovui buvo paskirta netekto darbingumo periodinė kompensacija netekus 40 procentų darbingumo dėl 2000 m. rugsėjo 5 d. nustatytos profesinės ligos, todėl Kėdainių rajono (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovė be pagrindo atsakovui mokėjo 40 procentų netekto darbingumo dalies kompensaciją, kas pagal pateiktą paskaičiavimą sudaro 22 578,86 Eur sumą, kurią prašo priteisti iš atsakovo.
Atsiliepimas
Atsakovo J. J. atstovė advokatė Renata Narbutienė pateikė atsiliepimą į ieškinį. Nurodė, kad ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas Tuo atveju, jei teismas nuspręstų tenkinti ieškinio reikalavimus atsakovo atžvilgiu, prašo taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad J. J. profesinė liga buvo diagnozuota 2000 m. rugsėjo 5 d., jam neterminuotai nustatytas 40 proc. darbingumas. Po to kai buvo nustatyta profesinė liga, ieškovė atsakovui iki 2020 m. mokėjo žalos atlyginimo išmokas. 2020 m. pabaigoje buvo pastebėta, kad žalos atlyginimo išmokos nėra pervedamos, todėl buvo kreiptasi į ieškovė. Atsakovas išsiaiškino, kad netektas darbingumas nuo 2003 m. jam yra nustatytas neterminuotai, bei kad atitinkami asmenys privalo mokėti išmokas. Apie šias aplinkybes buvo informuota ieškovės įmonė, pagrįstai tikintis, kad artimiausiu metu mokėjimai bus atnaujinti. Taip pat nurodė, kad Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno III teritorinio skyrius 2021 m. rugsėjo 28 d. priėmė sprendimą dėl J. J. vidutinių specialiųjų poreikių lygio nustatymo. Aiškinantis situaciją atsakovas nuvyko į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinį skyrių, tačiau šio skyriaus specialistė nurodė, kad išmokos mokėjimas nėra jų kompetencijoje ir jis turėtų kreiptis į Valstybinę darbo inspekciją. Darbo ginčų komisijai atsisakius nagrinėti atsakovo prašymą, atsakovas pakartotinai kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinį skyrių, kur jau buvo informuotas, kad jis turėtų kreiptis į VSDFV su prašymu dėl netekto darbingumo išmokos mokėjimo. Atsakovas pateikė prašymą dėl netekto darbingumo išmokos (kompensacijos) mokėjimo, šio prašymo pagrindu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2022 m. kovo 31 d. sprendimu jam buvo paskirta netekto darbingumo periodinė kompensacija dėl jam nustatytos profesinės ligos netekus 40 procentų darbingumo. Sprendime buvo numatyta, kad netekto darbingumo kompensacija pradedama mokėti nuo 2020 m. lapkričio 25 d.
Taip pat nurodė, kad atsakovas po to, kai jo sveikatos sutrikimas buvo pripažintas profesine liga, kreipėsi į bendrovę su prašymu mokėti žalos atlyginimą (išmokas). Sprendžiant jo prašymą, bendrovės sprendimu buvo nuspręsta jį patenkinti, dėl ko žalos atlyginimą nuo 2000 m. pabaigos pradėjo mokėti ieškovė. Jis neturėjo jokios įtakos ieškovei priimant tokio pobūdžio sprendimą, jam nėra žinoma kokiais teisės aktais bendrovė rėmėsi priimdama tokį sprendimą. Jis pagrįstai tikėjosi, kad jam ir toliau bus mokamas žalos atlyginimas (dėl nustatytos profesinės ligos periodinė netekto darbingumo kompensacija), o atitinkamas subjektas (nebūtinai ieškovės) vykdys mokėjimus dėl jam nustatytos profesinės ligos. Jis netekto darbingumo kompensaciją (žalos atlyginimą) nuo 2002 m. spalio 1 d. iki 2020 m. rugsėjo 1 d. gavo tik iš ieškovės, jokie kiti mokėjimai, susiję su netektu darbingumu, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos nebuvo mokami. Taigi šiuo konkrečiu atveju valstybės pareigą mokėti netekto darbingumo kompensaciją (jeigu ši pareiga turėjo būti vykdyta valstybės) vykdė kitas asmuo – ieškovė. Aplinkybės, kad už skolininką žalos atlyginimą mokėjo kitas asmuo (ieškovė), jam sukūrė teisėtą lūkestį, kad prievolė dėl žalos atlyginimo bus mokama nuolat, todėl jei ir keitėsi įstatymų reglamentavimas, pakeičiant netekto darbingumo kompensacijos mokėjimo subjektą, šią prievolę turėjo vykdyti už žalos atlyginimo mokėjimą atsakingi asmenys. Jei už žalą atsakingas asmuo ilgą laiką nevykdė žalos atlyginimo prievolės, nes ją vykdė kitas asmuo, manydamas jog turi ją atlyginti, nesudaro pagrindo reikalauti iš atsakovo grąžinti viską, ką jis yra gavęs. Šiuo atveju bendrovė, vykdžiusi pareigą už valstybę, turi teisę regreso tvarka reikalauti sumokėtų sumų iš subjekto, kuris turėjo vykdyti šią pareigą, tačiau jos nevykdė. Atsakovas J. J. veikė sąžiningai, sąskaitybos klaidos padarytos nebuvo, todėl iš jo negali būti išreikalautos iš ieškovė įgytos sumos. Pažymėjo, kad ieškovė nėra sumokėjusi jokios permokos laikotarpiu nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2020 m. lapkričio 24 d., nes jis šiuo laikotarpiu nėra gavęs netekto darbingumo periodinės kompensacijos iš Valstybinės socialinio draudimo fondo biudžeto, išmoka buvo mokama ieškovės jai pačiai priėmus tokį sprendimą.
Trečiasis asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius pateikė atsiliepimą, nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti, kaip nepagrįstą. Nurodė, kad šioje byloje svarbu yra profesinės ligos nustatymo data, Profesinė liga nustatyta 2000 m. rugsėjo 5 d., tai nurodyta 2000 m. rugsėjo 7 d. Profesinės ligos patvirtinimo akte Nr. 052-00, kurį pasirašė ir (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės vadovas J. D. Ieškovė nepagrįstai remiasi Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinuoju įstatymu. Nelaimingų atsitikimų darbe, įvykusių 2000 m. sausio 1 d. ir vėliau bei profesinių ligų, po šios datos nustatytų asmenims, kurie dirbo ir buvo draudžiami nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu, pripažinimo draudžiamaisiais įvykiais bei išmokų skyrimą ir mokėjimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas (toliau – NAD įstatymas) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 patvirtinti Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatai (toliau – Nuostatai).
Nurodė, kad VSDFV Kėdainių skyrius gavo J. J. 2000 m. rugsėjo 12 d. prašymą skirti netekto darbingumo periodinę kompensaciją ir pateikė Išrašą iš medicininės socialinės ekspertizės akto apie darbingumo netekimą procentais MSE-2 Nr. 000810, kuriame nurodyta, kad J. J. dėl profesinio susirgimo nustatyta 3 invalidumo grupė iki 2001 m. spalio 1 d. VSDFV Nedarbingumo kontrolės Kauno apskrities tarnyba 2000-10-19 sprendimu Nr. 0686 pripažino J. J. nustatytą profesinę ligą draudiminiu įvykiu. VSDFV Kėdainių rajono skyrius vadovaudamasis NAD įstatymu nusprendė apdraustajam J. J. paskirti netekto darbingumo periodinę kompensaciją dėl profesinės ligos netekus 50 procentų darbingumo nuo 2000 m. rugsėjo 11 d. iki 2001 m. spalio 1 d. J. J. 2001 m lapkričio 30 d. pateikus 2001 m. rugsėjo 26 d. išduotą profesinio darbingumo netekimo pažymėjimą VMSE-2 Nr. 015270, VSDFV Kėdainių rajono skyrius 2001 m. gruodžio 3 d. sprendimu paskyrė J. J. netekto darbingumo periodinę kompensaciją nuo 2001 m. spalio 1 d. iki 2002 m. spalio 1 d. VSDFV teritorinis skyrius 2002 m. lapkričio 7 d. sprendimu nuo 2002 m. rugsėjo 30 d., nutraukė J. J. netekto darbingumo periodinės kompensacijos dėl profesinės ligos mokėjimą, nes jis nepateikė dokumentų, kad jam nuo 2002 m. spalio 1 d. yra nustatytas darbingumo lygis dėl profesinės ligos.
Nurodė, kad VSDFV Kauno skyrius 2021 m. spalio 18 d. yra gavęs ieškovės raštą „Dėl periodinės netekto darbingumo periodinės kompensacijos mokėjimo pagal priklausomybę“, kuriame nurodyta, kad J. J. kreipėsi į Bendrovę su prašymu mokėti periodinę netekto darbingumo kompensaciją ir pateikė Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno III teritorinio skyriaus 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. STS-3220 „Dėl J. J. vidutinių specialiųjų poreikių lygio nustatymo“. VSDFV Kauno skyrius 2021 m. spalio 20 d. raštu Nr. (9.6)DV_S-69615 atsakė ieškovei, kad asmenims, kuriems Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba nustato vidutinių specialiųjų poreikių lygį, tikslines išmokas skiria ir moka savivaldybės, kurioje gyvena asmuo, turintis teisę gauti kompensaciją, administracija. Tačiau Bendrovė neteisingai suprato rašte pateiktą informaciją ir klaidingai ieškinyje nurodo, kad „dėl žalos atlyginimo atsakovas turėjo kreiptis į Savivaldybės administraciją pagal gyvenamąją vietą. Minėtame VSDFV Kauno skyriaus rašte yra pateikiama informacija ne dėl periodinės netekto darbingumo kompensacijos mokėjimo, bet dėl specialiųjų poreikių tikslinių išmokų skyrimo ir mokėjimo tvarkos.
Nurodė, kad VSDFV Kauno skyriuje 2021 m. gruodžio 17 d. buvo gautas J. J. prašymas skirti jam netekto darbingumo periodinę kompensaciją dėl profesinės ligos, nustatytos 2000 m. rugsėjo 5 d. VSDFV Kauno skyrius remdamasis J. J. prašymu vadovaujantis NAD paskyrė jam netekto darbingumo periodinę kompensaciją nuo 2020 m. lapkričio 25 d. neterminuotai. Pažymėjo, kad J. J. laikotarpiu nuo 2002 m. spalio 1 d. iki 2020-lapkričio 24 d. nėra gavęs netekto darbingumo periodinės kompensacijos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto. Prašė bylą nagrinėti jų atstovui nedalyvaujant.
Šalies argumentai
Ieškovė pateikė dubliką, cituodama pirminį ieškinį ir papildomai nurodydama teismų praktiką, remiantis kuria sprendė, kad atsakovo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog jam išmokėta netekto darbingumo išmokų permoka, mokėta teisėtai.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė tripliką, nurodydama, kad ieškovės kalti veiksmai nulėmė atsakovo sveikatos sutrikimą, kuris pripažintas profesine liga 2000 m. rugsėjo mėnesį. Profesinė liga buvo nustatyta dėl sveikatos sutrikimo (duomenys neskelbtini). 1995 m. sveikatos patikrinimo metu atsakovui nebuvo nustatytas sveikatos sutrikimas, žymimas tokiu kodu. Todėl negalima sutikti su Kėdainių rajono (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės daroma išvada, kad sveikatos sutrikimu (duomenys neskelbtini) J. J. susirgo dar dirbdamas Kėdainių rajono (duomenys neskelbtini) kolūkyje, o ne po bendrovės privatizacijos. Ieškovė į bylą nepateikė jokių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių faktą, kad dalis darbingumo, kurio neteko atsakovas dirbdamas ieškovės įmonėje, buvo netekta dar dirbant buvusiame Kėdainių rajono (duomenys neskelbtini) kolūkyje. Iš ieškovės pateiktų dokumentų turinio matyti, kad atsakovui J. J. profesinė liga buvo diagnozuota ir nustatyta 2000 m. rugsėjo 5 d., jam buvo nustatytas 50 proc. darbingumas, o po metų netektas darbingumas sumažėjo iki 40 proc. Atsakovas po to, kai sveikatos sutrikimas buvo pripažintas profesine liga, kreipėsi į darbdavį su prašymu mokėti žalos atlyginimą (išmokas). Sprendžiant šį atsakovo prašymą, ieškovės sprendimu buvo nuspręsta jį patenkinti, dėl ko žalos atlyginimą (mokamą kas mėnesį) nuo 2000 m. pabaigos pradėjo mokėti pati ieškovė. Dar kartą pažymėjo, kad atsakovas neturėjo jokios įtakos ieškovei priimant tokio pobūdžio sprendimą, ji pati savo sprendimu prisiėmė vykdyti prievolę mokėti atsakovui žalos atlyginimą, siejamą su profesines ligos pas atsakovę atsiradimu. Šioje bendrovėje atsakovas dirbo nuo pat jos įregistravimo (1993 m.) iki 2000 m. rudens. Ieškovė prisiėmė žalos atlyginimo mokėjimo prievolės vykdymą, todėl net jeigu paaiškėtų, kad prievolę turėjo vykdyti ir valstybė, tai negali būti traktuojama, kad prievolė vykdyta nepagrįstai, reikalaujant grąžinti sumokėtas sumas iš atsakovo. Pripažino, kad atsakovas gavo jam priklausančias žalos išmokas laikotarpiu nuo 2000 m. iki 2020 m., šios piniginės lėšos ieškovės buvo išmokėtos pagrįstai ir teisėtai. Taip pat patvirtino, kad netekto darbingumo periodinės kompensacijos iš VSDFV nuo 2002 m. iki 2020 m. negavo. Jis taip pat negavo jokios permokos, t. y. jam nebuvo mokamos didesnės išmokos, nei jam priklausytų pagal teisės aktų nuostatas, jam diagnozavus profesinę ligą ir nustačius mokėtiną netekto darbingumo periodinę kompensaciją. Jei būtų reikalaujama grąžinti jam pagrįstai sumokėtas žalos atlyginimo išmokas, t. y. iš asmens, kuris turėjo teisinį pagrindą gauti tokias išmokas, susiklostytų situacija, grubiai pažeidžianti kertinius civilinės teisės – sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus.
Ieškovės atstovė advokatė Žydruolė Glebavičiūtė teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad netekto darbingumo išmokas atsakovui turėjo mokėti valstybė, o ne ieškovė, jos buvo mokamos nepagrįstai. 2020 m. bendrovėje buvo peržiūrėti mokėjimai, dėl jų mokėjimo pagrįstumo kreiptasi į audito bendrovę. Atsakovas elgėsi nesąžiningai, jis negalėjo suėjus senatvės pensijos amžiui gauti kelių išmokų, taigi nuo 2005 m. sausio 14 d. išmokos jam buvo mokamos nepagrįstai ir jo gautos be pagrindo. Atsakovas privalo įrodyti, kad ieškovė privalėjo mokėti jam išmokas. Mano, kad CK 6.241 straipsnio 4 dalis šiuo atveju negali būti taikoma. Atsakovas dėl išmokų mokėjimo į VSDFV nesikreipė, dėl to kreipėsi į bendrovę, po ko ji pradėjo jas mokėti. Bendrovėje už šių įmokų mokėjimą atsakingų asmenų nebuvo. Atsakovui išmokos nebemokamos nuo 2020 m. spalio mėn. Nepripažįsta aplinkybės, kad pati bendrovė buvo nerūpestinga, nežino, kodėl jos buvo pradėtos mokėti. Mano, kad buvo atsakovo apgauti, atsakovo nesąžiningumas pasireiškė tuo, kad jis neturėjo sprendimo, taip pat pradėjęs gauti pensiją turėjo pasirinkti, kurią išmoką gauti. Bendrovės administracijoje dirba 5-6 žmonės. Panaši situacija bendrovėje buvo ir dėl kito asmens. Bendrovėje nėra likę žmonių, kuriems būtų žinomos aplinkybės, susijusios su išmokų mokėjimo pradžia. Profesine liga atsakovas susirgo dirbdamas kolūkyje. Bendrovei nustojus mokėti išmokas, jų mokėjimą perėmė SODRA, taigi ieškovė jas mokėjo be pagrindo. Nemato pagrindo keisti atsakovą kitu asmeniu.
Atsakovo atstovė, jo dukra R. O., kuriai teismas į bylą pateikto įgaliojimo pagrindu (b. l. 141-143), taip pat atsižvelgęs į kasacinio teismo praktiką (žr. pvz. 2019 m. gegužės 2 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civ. byloje e3K-3-181-219/2019) leido atstovauti atsakovą paaiškino, kad ieškovei 2020 m. nutraukus išmokų tėvui mokėjimą, jie kreipėsi į bendrovę, vėliau į Sodrą, kuri pradėjo mokėti jos tėvui išmokas. Jos tėvas niekados nebūtų priėmęs mokamų išmokų, jei būtų žinojęs, kad jam jas gali tekti grąžinti. Tėvas yra baigęs profesinę mechanizatorių mokyklą, skaito, rašo.
Atsiliepimas
Atsakovo J. J. atstovė Renata Narbutienė teismo posėdžio metu paaiškino, kad atsakovui profesinė liga buvo nustatyta 2000 m., atsakovui dirbant pas ieškovę, dėl ko jis buvo atleistas iš bendrovės. Atsakovui nustačius profesinę ligą išmokas pradėjo mokėti ieškovė. Bendrovė atsakovui neužtikrino saugių darbo sąlygų, būtent tai nulėmė jo susirgimą, profesinę ligą. Kompensaciją atsakovui mokėjo ieškovė, jam nebuvo svarbu, kas ją mokės. Išmokos buvo gaunamos sąžiningai, atsakovui jos priklausė. Tai, kad atsakovui priklausę išmokos, pripažino ir trečiasis asmuo. Pati ieškovė prisiėmė išmokų mokėjimo atsakovui prievolę, todėl reikalauti jų grąžinti negalima. Pažymėjo, kad atsakovas yra juridinis asmuo, atsakomybę bando primesti silpnesniam asmeniui.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Nustatyta, kad atsakovas J. J. K. rajono (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovėje dirbo nuo 1993 m. vasario 22 d. mechanizatoriumi (b. l. 6-8). Atsakovui profesinė liga (T 75.2) buvo nustatyta 2000 m. rugsėjo 7 d. (2000 m. rugsėjo 7 d. Profesinės ligos patvirtinimo aktas Nr. 052-00, b. l. 15-16). 2000 m. rugsėjo 11 d. Išrašas iš medicininės socialinės ekspertizės akto apie darbingumo netekimą procentais Nr. MSE-2 patvirtina, kad J. J. nuo 2000 m. spalio 1 d. dėl profesinio susirgimo (duomenys neskelbtini) nustatyta trečia invalidumo grupė (netektas darbingumas 50 proc.) iki 2001 m. spalio 1 d. (b. l. 17). Vėlesni profesinio darbingumo netekimo pažymėjimai patvirtina, kad J. J. netektas profesinis darbingumas yra 40 proc. nuo 2001 m. spalio 1 d. iki 2002 m. spalio 1 d. ir 2003 m. lapkričio 1 d. neterminuotai (b. l. 13, 14). Ginčo dėl atsakovui ieškovės nurodytų išmokėtų sumų dydžio (b. l. 22), byloje nekilo.
Iš suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau toliau) Kauno skyriaus atsiliepimo ir su juo pateiktų rašytinių įrodymų (b. l. 57-86), VSDFV Kėdainių skyrius 2000 m. rugsėjo 12 d. gavo atsakovo prašymą skirti jam netekto darbingumo periodinę kompensaciją. VSDFV Nedarbingumo kontrolės Kauno apskrities tarnyba 2000 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. 0686 pripažino J. J. nustatytą profesinę ligą draudiminiu įvykiu ir nusprendė jam paskirti netekto darbingumo periodinę kompensaciją dėl profesinės ligos netekus 50 procentų darbingumo nuo 2000 m rugsėjo 11 d. iki 2001 m. spalio 1 d. Vėlesniu 2001 m. gruodžio 3 d. sprendimu J. J. netekto darbingumo periodinė kompensacija buvo paskirta nuo 2001 m. spalio 1 d. iki 2002 m. spalio 1 d. 2002 m. lapkričio 7 d. sprendimu J. J. netekto darbingumo periodinės kompensacijos mokėjimas dėl profesinės ligos nuo 2002 m. rugsėjo 30 d. buvo nutrauktas, nes nebuvo pateikta VSDFV teritoriniam skyriui dokumentų, kad atsakovui nuo 2002 m. spalio 1 d. yra nustatytas darbingumo lygis dėl profesinės ligos (tuo metu galiojusi Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 26 straipsnio redakcija).
Byloje tarp šalių nekilo ginčo dėl aplinkybių, susijusių su trečiojo asmens atsakovui mokėtos netekto darbingumo periodinės kompensacijos nuo 2020 m. rugsėjo 11 d. iki 2001 m. spalio 1 d., ir nuo 2001 m. spalio 1 d. iki 2002 m. spalio 1 d. Atsakovas taip pat neginčijo, kad laikotarpiu nuo 2000 m. iki 2020 m. jam priklausančias netekto darbingumo kompensacijos išmokas nurodytomis sumomis (ieškinio priedas 11, b. l. 22) jam mokėjo ieškovė. Ginčo dėl to, kad atsakovas turėjo gauti būtent tokio netekto darbingumo kompensacijas, byloje nekilo. Suinteresuotas asmuo VSDFV Kauno skyrius taip pat patvirtino, kad J. J. laikotarpiu nuo 2002 m. spalio 1 d. iki 2022 m. lapkričio mėn. nėra gavęs netekto darbingumo periodinės kompensacijos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto.
Byloje kilo ginčas, ar atsakovo iš ieškovo gautos netekto darbingumo periodinės kompensacijos, gali būti priskiriamos sumoms, iš kurių negalima išieškoti. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, jog negali būti išreikalaujama kaip be pagrindo įgytos sumos, be pagrindo išmokėtos kaip dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atsiradusios žalos atlyginimas, darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos, pensija ir išlaikymas, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaidos.
Profesinė liga yra ūmus ar lėtinis darbuotojo sveikatos sutrikimas, kurį sukėlė vienas ar daugiau kenksmingų ir (ar) pavojingų darbo aplinkos veiksnių, nustatyta tvarka pripažintas profesine liga – Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau NAD) 3 straipsnis. Nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas šio įstatymo nustatytais atvejais kompensuoja dėl draudžiamųjų įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe (tarnyboje), pakeliui į darbą (tarnybą) ar iš darbo (tarnybos) arba profesinių ligų) negautas pajamas ar pajamų dalį šios rūšies draudimu apdraustiesiems asmenims <..>, mokant iš Valstybinio socialinio draudimo fondo ir (ar) valstybės biudžeto lėšų šiame įstatyme nustatytas išmokas – NAD 2 straipsnis. Taigi nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu kompensuojamos ir dėl sveikatos sutrikimo prarastos pajamos, kas atitinka CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkto dispoziciją, t. y. sumoms, iš kurių negalima išieškoti. Teismas yra saistomas precedentų – pvz. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas bylą, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl sprendimo dėl žalos atlyginimo periodinės netekto darbingumo kompensacijos permokos nustatymo panaikinimo ir sprendimo dėl žalos atlyginimo permokos nustatymo panaikinimo (2009 m. gruodžio 11 d. nutartis Nr. A502-1472/2009), nenustatęs sąskaitybos klaidos bei aplinkybių, kad pareiškėjas būtų veikęs nesąžiningai, sprendė, kad nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas be pagrindo įgijo turtą (CK 6.237 straipsnis) ar nepagrįstai praturtėjo (CK 6.242 straipsnis), ir panaikino sprendimus dėl žalos atlyginimo periodinės netekto darbingumo kompensacijos permokos nustatymo ir dėl žalos atlyginimo permokos nustatymo.
Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (2010 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2010), sąžiningumas (Civilinio kodekso 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas sąžiningumo kriterijus) aiškinamas kaip vertybinis teisinių santykių subjekto elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas, apdairus ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako teisinių santykių subjekto vidinius motyvacinius veiksnius konkrečioje situacijoje, be kita ko, veikiamus subjektą individualizuojančių savybių, pavyzdžiui: jei tai fizinis asmuo – jo amžiaus, išsimokslinimo, praktinių įgūdžių ir pan., jei tai juridinis asmuo – veiklos pobūdžio, jos ypatybių, verslo patirties ir t. t. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to kokioje situacijoje asmenys veikia. Tokiu atveju turi būti nustatinėjamos aplinkybės, patvirtinančios asmenų nesąžiningumą, kuri būtina įrodyti konkrečiais faktais.
Ieškovė įrodinėja, kad atsakovas nesąžiningumas pasireiškė tuo, kad jis neturėjo sprendimo, remiantis kuriuo jam turėjo būti mokama netekto darbingumo periodinė kompensacija, be to pradėjęs gauti pensiją jis turėjo pasirinkti, kurią išmoką jis nori gauti. Atsakovas atsikerta, kad jam nustačius profesinę ligą netekto darbingumo kompensacija priklausė, jas pradėjo mokėti pati ieškovė; be to jam nebuvo svarbu, kas šią kompensaciją mokės. Taip pat pažymėjo, kad ieškovė yra juridinis asmuo, atsakomybę bando primesti silpnesniam, senam asmeniui. Ieškovė neginčija, kad atsakovui priklausė gauti netekto darbingumo kompensaciją. Akivaizdu, kad atsakovo prašymas dėl šios kompensacijos mokėjimo turėjo būti patvirtintas atsakingų bendrovėje asmenų, ji tokią galimybę turėjo (ieškovės atstovė nurodė, kad bendrovės administracijoje dirba 5-6 žmonės). Tai patvirtina faktą, jog išnagrinėjus atsakovo prašymą, atsakingi asmenys pritarė kompensacijos mokėjimui, kas tuo pačiu paneigia nerūpestingumo, neatidumo ar neapdairumo požymius paties atsakovo elgesio modelyje; šios aplinkybės, priešingai, patvirtina pačios ieškovės, juridinio asmens nerūpestingumą ir neatidumą, kuris dėl nežinomų priežasčių tęsėsi labai ilgą laiką (nuo 2000 iki 2020 m.). Byloje nebuvo pateikta įrodymų, jog teikdamas šį prašymą atsakovas sąmoningai siekė piktnaudžiauti teise, kažkaip klaidino ieškovą, pateikė jam žinomai neteisingus duomenis (dokumentus) ar iš vis jų neteikė. Todėl iš esmės sutiktina su atsakovo atstove, kad ieškovė siekia perkelti savo atsakomybę senyvo amžiaus, nelygiaverčiam asmeniui (visą gyvenimą bendrovėje išdirbusiam laukininku/mechanizatoriumi, baigusiam profesinę (mechanizatorių) mokyklą). Ieškovės argumentai kad atsakovas, pradėjęs gauti pensiją turėjo pasirinkti, kurią išmoką jis nori gauti, neturi reikšmės šios bylose išsprendimui, išeina už bylos nagrinėjimo ribų ir dėl jų nepasisakytina, pažymint, kad atsakovas bylos duomenimis šiuo metu gauna tiek senatvės pensiją, tiek ir netekto darbingumo kompensaciją (b. l. 60, 177-179.) Taigi ieškovė neįrodė, kad atsakovas buvo nesąžiningas, dėl ko turėtų grąžinti jam ieškovės nuo 2000 m. mokėtą netekto darbingumo kompensaciją.
CK 6.1 straipsnyje pateikiama teisinės prievolės, kurią kreditorius privalo įvykdyti, o skolininkas turi teisę tokio to reikalauti, apibrėžtis. Prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius (CK 6.2 straipsnis). Be teisinių prievolių Civilinis kodeksas pripažįsta ir prigimtines prievoles. Prigimtinė prievolė (lot. obligatio naturalis) atsiranda, kai šalis sieja tam tikri tarpusavio moraliniai įsipareigojimai arba viena šalis jaučia moralinę pareigą atlikti kitai šaliai tam tikrus veiksmus. Prigimtinė prievolė yra tik tada, kai iš teisės aktų neišplaukia, jog atsirastų teisinė prievolė. Įstatymas, nenurodydamas konkrečių prigimtinių prievolių pagrindų, suteikia teismui teisę vieną ar kitą santykį pripažinti prigimtine prievole. Prigimtinės prievolės požymis yra tas, kad, skirtingai nei teisinių prievolių, prigimtinių prievolių įvykdymas negali būti priverstinai įgyvendinamas, o kito asmens, skolininko, negalima priversti įvykdyti savo pareigos. Vis dėlto jei jau atliktas prievolės įvykdymas atitinka geros moralės nuostatas, asmuo, kuris nors ir neprivalėjo prievolės vykdyti, tačiau ją įvykdė, negali išreikalauti įvykdymo kaip be pagrindo įgytą turtą (CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nustačius, kad turtą perdavė asmuo, suvokdamas neturįs jokios pareigos tą daryti, turtas iš jį gavusio asmens negali būti išreikalautas, nes toks turto įgijimas, nors ir be pagrindo, laikytinas iš esmės pateisinamu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB PZU Lietuva v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. 3K-3-81/2008).
Teismo vertinimu būtent tokia faktinė situacija susiklėstė ieškovės ir atsakovo santykiuose. Pirma, ginčo dėl to byloje nekilo, teisės aktai neįpareigojo ieškovei mokėti atsakovui tokio dydžio periodines išmokas, kurias dėl jo susirgimo profesine liga, turėjo mokėti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (jų mokėjimas buvo nutrauktas, nes atsakovas nepateikė duomenų, kad jam nuo 2002 m. spalio 1 d. yra nustatytas darbingumo lygis dėl profesinės ligos). Ieškovė pripažįsta, kad atsakovas bendrovėje dirbo nuo 1959 m. (nuo (duomenys neskelbtini) metų amžiaus), t. y. daugiau nei 40 metų, todėl spręstina, kad beveik 20 metų įmonės prisiimtas savanoriškas prievolės vykdymas ir atsakovui mokėta netekto darbingumo kompensacija atitiko geros moralės nuostatas. Teismas pažymi, kad tokia kompensacija buvo mokama ir dar bent vienam fiziniam asmeniui, dėl kuriam sumokėtų išmokų grąžinimo ieškovė taip pat kreipėsi į teismą, tačiau pastarajam mirus, ieškinio atsisakė (b. l. 163-164), nors teisų ir pareigų perėjimas yra galimas. Taigi tokie ieškovės veiksmai nebuvo draudžiami teisės aktų, o prigimtinės prievolės vykdymas atitiko geros moralės nuostatas, jos vykdymas neprieštaravo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnio 2 dalis). Šios aplinkybės yra pakankamos spręsti, kad ieškinys nepagrįstas ir atmestinas dar vienu savarankišku, CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 dalies pagrindu.
Atsakovas tuo atveju, jei teismas nuspręstų tenkinti ieškinio reikalavimus atsakovo atžvilgiu, prašo taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Kadangi bylos duomenimis periodines netekto darbingumo kompensacijos išmokas atsakovui iki 2002 m. spalio 1 d. mokėjo tiek ieškovė, tiek ir VSDFV Kėdainių skyrius (ginčo dėl šių faktinių aplinkybių nekilo), dėl ko būtų galima konstatuoti nepagrįstą praturtėjimą, todėl šis atsakovo prašymas šioje dalyje tenkintinas. Kaip konstatuota anksčiau, byloje buvo nustatytas pačios ieškovės, juridinio asmens nerūpestingumas ir neatidumas, dėl laikytina, kad ieškovė turėjo žinoti apie jos teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), dėl ko ieškinio senaties termino pradžia laikytina prasidėjusi pirmos išmokos atsakovui išmokėjimo dieną (2000 m.). Ieškovės reikalavimas grindžiamas deliktiniais santykiais, kuriems taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Atsižvelgus į išdėstytą ieškovės ieškinio reikalavimams iki 2002 m. spalio 1 d. taikytina ieškinio senatis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis) ir jos reikalavimas šioje dalyje atmestinas.
Kadangi ieškovės materialiniai reikalavimai už laikotarpį nuo 2002 m. spalio 1 d. buvo atmesti visiškai CK 6.241 straipsnyje numatytais pagrindais, dėl ieškinio senaties taikymo šioje dalyje nepasisakytina. Tačiau šioje situacijoje teismas pažymi, kad VSDFV Kauno skyrius atsakovui yra paskyręs periodinę netekto darbingumo kompensaciją tik nuo 2020 m. lapkričio 25 d. (suinteresuoto asmens VSDFV atsiliepimo 2 lapas). Ieškovė išmokas atsakovui mokėjo iki 2020 m. rugsėjo 20 d. (ieškinio 2 l., ginčo dėl to tarp šalių nekilo). Todėl pritaikius atsakovo prašomą ieškinio senatį (o ne ieškinį atmetus kitais pagrindais) susidarytų laikotarpis, už kurį atsakovui, kuriam 2000 m. profesinė liga pripažinta draudiminiu įvykiu ir turėjo būti mokama periodinė netekto darbingumo kompensacija, netektų jam priklausiusių išmokėti netekto darbingumo išmokų nuo 2019 m. gruodžio mėn. 12 d. (trys metai iki ieškinio pateikimo teismui dienos) iki 2020 m. lapkričio 25 d. dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių.
Atsakovo turėtų išlaidų atlyginimo klausimai.
Atsakovo atstovė teismui pateikė prašymą iš atsakovo priteisti 1 375 Eur bylinėjimosi išlaidas. Nustatyta, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu patyrė 1 300 Eur bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidas (b. l. 167-171, 173-175), taip pat patyrė 75 Eur išlaidas, susijusias su atsakymo į atsakovo siųstą pretenziją, parengimu (b. l. 172). Pastarosios išlaidos yra priskirtinos prie nuostolių, atlygintinų pagal CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2005). Šioje byloje yra visų šių išlaidų realumą patvirtinantys įrodymai (už atsakymą į pretenziją apmokėjo J. J. atstovė dukra R. O.), o 300 Eur atstovavimo išlaidas R. K. (J. J. dukra), kas vadovaujantis CPK nuostatomis, nėra ribojama. Todėl ieškinį atmetus, šios realiai atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos (1 300 Eur) ir nuostoliai (75 Eur suma, kurie teismo vertinimu, nėra per dideli už atsakymą į pretenziją parengimą) priteistini iš ieškovės – CPK 93, 98 straipsniai, CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktas. Teismas pažymi, kad prašymą teikianti šalis privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą (ką atsakovas ir nurodė, prašydamas priteisti 1 375 Eur sumą), o šių faktų teisinis kvalifikavimas yra teismo kompetencija, dėl ko tai nėra ieškinio pagrindo keitimas ir byloje pareikštų reikalavimų peržengimas, nes jis vykdo savo pareigą nustatyti reikalavimo teisinį pagrindą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014).
Pašto išlaidos šioje byloje yra 6,64 Eur, kurios ieškinį atmetus priteitinos iš ieškovės.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 268–270 straipsniais, 301 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Ieškovės ieškinio reikalavimams dėl jos atsakovui iki 2002 m. spalio 1 d. išmokėtų išmokų taikyti ieškinio senatį ir ieškinį šioje dalyje atmesti.
Likusioje dalyje ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės Kėdainių rajono (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės, į. k. (duomenys neskelbtini), 1 300,00 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų ir 75,00 Eur (septyniasdešimt penkis eurus 00 ct) nuostolių atlyginimą atsakovui J. J. a. k. (duomenys neskelbtini).
Priteisti iš ieškovės Kėdainių rajono (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės, į. k. (duomenys neskelbtini), 6,64 Eur (šešis eurus 64 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei (mokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, j. a. k. 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5662).
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, skundą paduodant Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmams.