Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Algirdo Gapučio, Danutės Švitinienės, Dainos Vaidachavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. C. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2024 m. birželio 5 d. nuosprendžio (toliau – skundžiamas nuosprendis), kuriuo T. C. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK):

- BK 281¹ straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – 60 MGL (3000 Eur (trijų tūkstančių eurų) dydžio bauda;

- BK 286 straipsnį ir jam paskirta bausmė – 70 MGL (3500 Eur (trijų tūkstančių penkių šimtų eurų) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio1 dalimi, 4 dalimi, paskirtas bausmes subendrinus bausmių dalinio sudėjimo būdu, T. C. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 120 MGL (6000 Eur (šešių tūkstančių eurų)) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu, T. C. paskirta galutinė bausmė – 80 MGL (4000 Eur (keturių tūkstančių eurų)) dydžio bauda.

Paskirtą 80 MGL (4000 Eur (keturių tūkstančių eurų)) dydžio baudą T. C. įpareigotas savanoriškai sumokėti per 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsnio 2 dalimi T. C. nutarta paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise, t. y. uždrausti naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui, poveikio priemonės terminą skaičiuojant nuo kardomosios priemonės – specialiosios teisės sustabdymo paskyrimo dienos, t. y. nuo 2024 m. sausio 3 d.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 1-3, 6 dalimis nutarta paskirti T. C. baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą ir iš T. C. konfiskuoti automobilį „VW Caravelle“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. T. C. nuteistas už tai, kad jis 2024 m. sausio 2 d., apie 19.25 val., (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje vairavo motorinę transporto priemonę – automobilį „VW Caravelle“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai jam nustatytas daugiau nei 1,51 promilės neblaivumas, tai yra alkotesteriu „DRAGER ALCOTEST 7510“ 2024 m. sausio 2 d., 20.04 val. nustatytas 1,99 promilės neblaivumas, o 2024 m. sausio 2 d., 20.20 val. nustatytas 1,86 promilės neblaivumas.

2. T. C. nuteistas ir už tai, kad jis 2024 m. sausio 2 d., apie 19.35 val., (duomenys neskelbtini), atsisakydamas vykdyti savo pareigas einančios uniformuotos Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos gyvosios gamtos apsaugos departamento direktorės Mantės Ramanauskienės teisėtą reikalavimą pasitikrinti blaivumą, jo nevykdė ir bandė pasišalinti, pareikalavus likti įvykio vietoje ir bandant sulaikyti, panaudojo fizinį smurtą, tai yra tyčia ranka sudavė Gyvosios gamtos apsaugos departamento direktorei Mantei Ramanauskienei į dešinę ranką, padarė poodinę kraujosruvą dešinės plaštakos II-ame piršte ir nežymiai sutrikdė Mantės Ramanauskienės sveikatą, tokiais savo veiksmais pasipriešino valstybės tarnautojai panaudodamas fizinį smurtą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

3. Nuteistasis T. C. apeliaciniu skundu prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį ir: 1) atleisti jį pagal BK 286 straipsnį nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam asmeniui susitaikius (BK 38 straipsnis); 2) atleisti jį pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį nuo baudžiamosios atsakomybės, perduodant sutuoktinės - V. V. – C. atsakomybėn pagal laidavimą be užstato (BK 40 straipsnis); 3) netaikyti baudžiamojo poveikio priemonės ir nekonfiskuoti T. C. nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės (automobilio „VW Caravelle“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 8800 Eur vertės. Jeigu būtų nuspręsta priimti kitokį sprendimą, tada konfiskuoti T. C. priklausančio automobilio vertės dalį, neviršijančią 3000 Eur; 4) netaikyti T. C. baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo vairuoti transporto priemones. Jeigu bus nuspręsta šią poveikio priemonę taikyti, uždrausti T. C. vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai 6 mėnesių laikotarpiui.

3.1. Pasak apelianto, pasisakydamas dėl laidavimo ir susitaikymo institutų taikymo, apylinkės teismas teisingai aiškino įstatymą, tačiau šioje byloje esančių aplinkybių ir pateiktų duomenų atitikimo įstatyme numatytoms sąlygoms visiškai nevertino ir nepasisakė. Teismas pažymėjo, kad BK 38 ir 40 straipsniuose kalbama apie nusikalstamos veikos padarymą vienaskaitos forma, taip pabrėžiant pakartotinumo negalimumą ir galimybę vertinti ar yra pagrindo manyti, kad asmuo nedarys naujų nusikalstamų veikų. Pareiškėjo įsitikinimu, toks BK 38 ir 40 straipsniuose numatytų sąlygų sutapatinimas ir vienodas aiškinimas yra neteisingas. Tik BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodoma nusikalstamos veikos padarymo formuluotė – „asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką“ yra apibrėžiama vienaskaitos forma. Tačiau BK 38 straipsnyje tokia išimtinė sąlyga nėra numatyta. Taip pat šiame straipsnyje nėra numatytas draudimas atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės tuo atveju, kai asmuo yra kaltinamas padaręs daugiau nei vieną nusikalstamą veiką, t. y. esant nusikalstamų veikų realiai sutapčiai. Įstatymas tik reikalauja, kad būtų nustatytos visos BK 38 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose būtinos sąlygos.

3.2. T. C. 2024 m. vasario 8 d. įteikus jam pranešimą apie įtarimą ir teisme visiškai pripažino savo kaltę ir dėl to kas įvyko, labai pergyvena, o tokį savo elgesį vertina itin kritiškai, padarytą žalą atlygino (patvirtina mokėjimo dokumentas – b. l. 59), nukentėjusiąja byloje pripažintos pareigūnės M. Ramanauskienės atsiprašė ir su ja susitaikė, civilinio ieškinio nukentėjusioji nereiškia. Taigi, byloje nustatytos aplinkybės ir esantys dokumentai patvirtina, kad jis pilnai atitinka įstatymo reikalavimus ir jo atžvilgiu gali būti taikomos BK 38 straipsnio nuostatos atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 286 straipsnį, kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius. Apylinkės teismas netaikydamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto pagal BK 38 straipsnio 1 dalį netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą.

3.3. Jeigu nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas jį (T. C.), kaltinamą pagal BK 286 straipsnį, būtų nuo baudžiamosios atsakomybės atleidęs BK 38 straipsnio pagrindu, byla jo atžvilgiu šioje dalyje būtų nutraukta. Kadangi anksčiau nėra teistas, būtų laikoma, kad nusikalto pirmą kartą. Išnykus aplinkybei veiką vertinti kaip realią nusikaltimų sutaptį, kitoje kaltinimo dalyje pagal 281¹ straipsnio 1 dalį būtų pagrindas teismui svarstyti BK 40 straipsnio nuostatų taikymą ir, esant įstatyme numatytoms sąlygoms, atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Tačiau šių aplinkybių teismas nesvarstė it nevertino.

3.4. Jeigu aukštesnysis teismas pagal BK 286 straipsnį taikytų BK 38 straipsnį, o pagal 281¹ straipsnio 1 dalį - BK 40 straipsnį, prašo neskirti baudžiamojo poveikio priemonių – turto (automobilio) konfiskavimo ir uždraudimo naudotis specialia teise. Jeigu būtų nuspręsta priimti kitokį sprendimą, tada prašo konfiskuoti turto (automobilio) vertės dalį, neviršijančią 3000 Eur sumą, ir uždrausti vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai, 6 mėnesių laikotarpiui. Svarstant klausimą dėl baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo apeliantas prašo atsižvelgti į byloje nustatytų aplinkybių visumą: T. C. nusikalto pirmą kartą, gailisi padaręs nusikalstamą veiką, visiškai pripažino savo kaltę, savo elgesį vertina labai kritiškai, padarytą žalą atlygino, pareigūnės atsiprašė, šis įvykis jam yra atsitiktinis ir labai pamokantis, dirba UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus pareigose, įmonėje dirba 18 darbuotojų, kurie įmonės vadovą vertina teigiamai, automobilis yra T. C. kaip įmonės direktoriaus darbo priemonė. T. C. nuomone, jam priklausančio automobilio, kurio įsigijimo kaina 8800 Eur, arba tokio dydžio vertės konfiskavimas turėtų labai didelį neigiamą poveikį kaltininko ir jo šeimos turtinei padėčiai ir trukdytų įgyvendinti tikslus, kurių siekiama atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu toks sprendimas būtų priimtas.

4. Teismo posėdyje nuteistasis T. C. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.

5. Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

7. Nagrinėjamoje byloje T. C. pripažintas kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį ir 286 straipsnį, jam paskirta bausmė bei baudžiamojo poveikio priemonės. Šiuo atveju apeliaciniu skundu neginčijamas T. C. inkriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikavimas ir nekeliamas klausimas dėl jo kaltės jas padarius. T. C. prašo jo atžvilgiu taikyti BK 38 ir 40 straipsniuose reglamentuotas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės nuostatas ir, įvertinus byloje nustatytų duomenų visumą, iš naujo spręsti skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių klausimą.

8. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, apeliacinio skundo argumentus bei apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatleido nuteistojo nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 ir 38 straipsniuose numatyta tvarka, tačiau BK 38 straipsnį aiškino ir taikė neteisingai.

Dėl BK 40 straipsnio

9. Kaip minėta, T. C. nuteistas už dvi nusikalstamas veikas – tai transporto priemonių vairavimą kai vairuoja neblaivus asmuo (BK 281¹ straipsnio 1 dalis) ir pasipriešinimą valstybės tarnautojui (BK 286 straipsnis). Dėl pirmosios BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo nuteistasis prašo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą BK 40 straipsnyje numatyta tvarka.

10. BK 40 straipsnis numato galimybę asmenį, padariusį baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu yra šio straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sąlygų visuma, kuriai esant galimas šio straipsnio taikymo svarstymas.

11. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui neatleisti T. C. nuo baudžiamosios atsakomybės, nesant BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytai sąlygai taikyti laidavimą. Toks teismo sprendimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pagal kurią asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu pripažįstama, kad jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, padarė tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas, kurios viena kitos atžvilgiu nėra pakartotinės ir sudaro idealiąją sutaptį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-52-648/2017, 2K-164-895/2018, 2K-224-1073/2023, 2K-268-628/2023). Tai reiškia, kad kelių pakartotinių nusikalstamų veikų padarymas pašalina galimybę pripažinti asmenį nusikaltusiu pirmą kartą, kartu atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, išskyrus tuos atvejus, kai nusikalstamos veikos tarpusavyje sudaro idealiąją sutaptį.

12. Idealioji nusikalstamų veikų sutaptis paprastai konstatuojama tada, kai asmuo viena veika (veikimu arba neveikimu) tuo pačiu laiku padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, nustatytų skirtinguose BK straipsniuose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-412/2010, 2K-361/2011, 2K-37/2011, 2K-P-78/2012, 2K-385/2014, 2K-144-489/2015, 2K-345-507/2015, 2A-7-4-699/2015). Taip pat nusikalstamų veikų sutaptį galima laikyti idealiąja ir tuo atveju, jei, įgyvendinant bendrą sumanymą, padaromos kelios skirtinguose BK straipsniuose nurodytos nusikalstamos veikos, kurios iš esmės yra neatskiriamos (būtinos) viso kaltininko sumanymo įgyvendinimo dalys, šios veikos padaromos viena po kitos, per sumanymui įgyvendinti būtiną laiko tarpą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- P- 78/2012, 2K-207/2013). Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, realioji nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai asmuo savarankiškomis veikomis, paprastai esant tarp jų laiko tarpui, realizuoja dviejų ar daugiau nusikalstamų veikų sudėčių požymius, nurodytus skirtinguose ar tuose pačiuose BK straipsniuose ar jų dalyse (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-536/2010, 2K-267/2010, 2K-16/2014, 2K-43/2014, 2K-138-976/2015). Taigi realioji ir idealioji nusikalstamų veikų sutaptis atskiriama įvertinus kaltininko nusikalstamą sumanymą, padarytų nusikalstamų veikų skaičių, pobūdį ir tarpusavio sąsają, jų tikslą, sumanymui įgyvendinti būtiną laiko tarpą, nusikalstamų veikų eiliškumą bei kitas sutapčių atskyrimui svarbias aplinkybes.

13. Pagal nuteistojo T. C. parodymus, jis sėdo į automobilį būdamas neblaivus, turėdamas tikslą pavažiuoti į vietą, kurioje geras telefono ryšys. Sumanymas pasipriešinti valstybės tarnautojui kilo tik tada, kai aplinkos apsaugos pareigūnė M. Ramanauskienė paprašė ateiti prie jos tarnybinio automobilio pasitikrinti blaivumo. Nuteistojo parodymai atitinka ir nukentėjusios M.Ramanauskienės parodymus, kuri patvirtino, jog automobilį stabdė dėl galimų medžioklės taisyklių pažeidimų, kalbantis su vairuotoju pajuto alkoholio kvapą, vairuotojas patvirtino, kad yra neblaivus, sakė, kad važiuoja nuo netoliese esančios sodybos gaudyti telefono ryšio. Paprašius pasitikrinti blaivumą vairuotojas atsisakė tikrintis ir pradėjo agresyviai elgtis, nevykdė reikalavimo ir ėmė eiti link sodybos (1 t. 70-75,76-94). Taigi, aptarti įrodymai rodo, jog šios abi nusikalstamos veikos nebuvo jungiamos vieningo sumanymo ir sudaro realiąją sutaptį. Ši aplinkybė pašalina galimybę pripažinti asmenį nusikaltusiu pirmą kartą, kartu atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Dėl BK 38 straipsnio

14. T. C. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl antrosios nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 straipsnyje, prašo BK 38 straipsnyje numatyta tvarka kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius. Pagal BK 38 straipsnio 1 dalį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir; 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Kad būtų taikomas šis straipsnis, yra būtinos visos keturios BK 38 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos.

15. T. C. pripažino savo kaltę, gailisi padaręs nusikalstamą veiką, padarytą žalą atlygino (b. l. 59), nukentėjusiąja byloje pripažintos pareigūnės M. Ramanauskienės atsiprašė ir su ja susitaikė, civilinio ieškinio nukentėjusioji nereiškia. Tai patvirtina byloje nustatytos aplinkybės ir esantys dokumentai. Tačiau pirmosios instancijos teismas minėtų aplinkybių nevertino ir šio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto netaikė, motyvuodamas tuo, kad „BK 38 ir 40 straipsniuose kalbama apie nusikalstamos veikos padarymą vienaskaitos forma, taip pabrėžiant pakartotinumo negalimumą ir galimybę vertinti, ar yra pagrindo manyti, kad asmuo nedarys naujų nusikalstamų veikų“. Su tokiu teismo BK 38 straipsnio aiškinimu apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas baudžiamojoje byloje yra išaiškinęs, kad veikos, padarytos realia sutaptimi, nepagrindžia išvados dėl susitaikymo negalimumo, nes BK 38 straipsnyje nenurodyta, kad nuo baudžiamosios atsakomybės gali būti atleistas tik pirmą kartą nusikaltęs asmuo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-85/2008, 2K-555-788/2015). Taigi, minėtos aplinkybės rodo, kad yra BK 38 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose išvardintos sąlygos taikyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius. Būtina nustatyti BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintos sąlygos buvimą, kuri yra vertinamojo pobūdžio. Teismo manymas, kad asmuo nedarys naujų nusikalstamų veikų, turi būti paremtas objektyviais faktais, liudijančiais asmens nusikalstamo elgesio atsitiktinumą ar, priešingai, polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus, taip pat aplinkybėmis, apibūdinančiomis veikos pobūdį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką, elgesį praeityje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-103-489/2023).

16. Apeliaciniame skunde pažymima, kad T. C. nusikalto pirmą kartą, visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi, dirba UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi. Šios aplinkybės teigiamai charakterizuoja T. C., tačiau jas būtina vertinti kartu su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis. Skundžiamu nuosprendžiu T. C. nuteistas už du tyčinius nusikaltimus, iš Administracinių nusižengimų registro išrašo (1 t., b.l. 119 – 127) matyti, kad jis sistemingai daro Kelių eismo taisyklių pažeidimus, už kuriuos eilę kartų baustas administracine tvarka. Atmestinas požiūris į eismo saugumą ir polinkis rizikuoti lėmė tai, kad T. C. sėdo už vairo būdamas neblaivus. Be to, stengdamasis išvengti atsakomybės, jis pasipriešino valstybės tarnautojai, panaudodamas fizinį smurtą ir nežymiai sutrikdydamas jos sveikatą. Pastarųjų aplinkybių visuma mažina teismo tikėjimą, kad T. C., būdamas atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, iš tikrųjų laikysis įstatymų ir nebedarys naujų nusikalstamų veikų ir taip bus pasiektas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko instituto tikslas, o kartu įgyvendintas konstitucinis teisingumo principas.

17. Reikia pažymėti ir tai, kad net ir esant būtinų sąlygų visumai, atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės yra teismo teisė, bet ne pareiga. Kiekvienoje konkrečioje baudžiamojoje byloje būtina paisyti ne vien kaltininko siekio išvengti griežtos atsakomybės, bet ir visuomenės intereso, kad nusikaltimą padaręs asmuo būtų nubaustas. Kolegijos vertinimu, atleidžiant nuteistąjį už abi jo padarytas nusikalstamas veikas skirtingais pagrindais, nebūtų įgyvendintas teisingumo principas ir visuomenei formuotų nebaudžiamumo ir galimybės išvengti realios bausmės už padarytas nusikalstamas veikas požiūrį. Todėl apeliacinio skundo prašymas taikyti T. C. atžvilgiu BK 38 ir 40 straipsniuose reglamentuotas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės nuostatas netenkintinas.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonių

18. Apeliantas prašo pakeisti nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta uždrausti naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metų 6 mėnesių laikotarpiui ir konfiskuoti iš jo automobilį „VW Caravelle“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Mano, kad bausmės tikslams įgyvendinti pakaktų uždrausti vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai 6 mėnesiams bei konfiskuoti turto (automobilio) vertės dalį, neviršijančią 3000 Eur sumą.

19. Baudžiamojo poveikio priemonės – tai teismo skiriamos valstybės prievartos priemonės, kurios apriboja pilnamečio asmens teises ir laisves, nustato specialias pareigas bei padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. Viena iš baudžiamojo poveikio priemonių – uždraudimas naudotis specialia teise – numatyta BK 68 straipsnyje, ši poveikio priemonė skiriama, kai naudodamasis šiomis teisėmis, asmuo padarė nusikalstamą veiką. Nors BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas neformuluojamas kaip imperatyvus, tačiau šio straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismams visais atvejais, kai padaromas BK 281¹ straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą. BK 68 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas uždraudžia naudotis specialiosiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų. Svarstydamas baudžiamojo poveikio priemonės – specialiosios teisės vairuoti transporto priemonę atėmimo, skyrimo ir jos taikymo trukmės klausimą, teismas turi atsižvelgti į visas tokios priemonės skyrimui reikšmingas aplinkybes, o paskirta priemonė turi būti proporcinga padarytos veikos pavojingumui, taip pat kaltininko asmenybei.

20. Pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad T. C., būdamas neblaivus (nustatyta, kad iškvėptame ore yra mažiausia 1,86 promilės etilo alkoholio koncentracija) vairavo transporto priemonę. Taip pat atsižvelgė į valstybės šiuo straipsniu siekiamus tikslus – padidinti saugumą kelyje ir užkirsti kelią neblaiviems vairuotojams dalyvauti eisme, ateityje daryti panašaus pobūdžio nusikaltimus ir pažeidinėti kelių eismo taisykles, kuo būtų užtikrintas visuomenės saugumas. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas T. C. kartu su bausme pagrįstai paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą naudotis specialia teise, t. y. teise vairuoti kelių transporto priemones, kurios terminas nustatytinas mažesnis nei įstatymu numatytas šios baudžiamojo poveikio priemonės rūšies vidurkis (BK 68 straipsnio 2 dalyje numatytas terminas nuo 1 iki 5 metų). Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, baudžiamasis įstatymas nenumato, kad gali būti skiriamas draudimas vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai, todėl šis apeliacinio skundo prašymas atmestinas.

21. Prašymas konfiskuoti ne automobilį „VW Caravelle“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), o jo vertės dalį, neviršijančią 3000 Eur sumą, buvo pateiktas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atsisakydamas tenkinti į šį prašymą, pirmosios instancijos teismas pateikė išsamius motyvus, su kuriais sutinka ir apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija.

22. Galimybė iš kaltininko išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą numatyta BK 72 straipsnio 5 dalyje. Teismas pažymėjo, kad nustačius, jog turtas yra konfiskuotino pobūdžio, pirmiausia reikia įvertinti, ar šis turtas gali būti konfiskuotas BK 72 straipsnio 1-4 dalyse numatytais pagrindais ir tik nesant tokių pagrindų, gali būti svarstoma galimybė išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas. Šiuo atveju aptariamas automobilis priklauso T. C. ir buvo jo padaryto nusikaltimo priemonė, todėl taikyti šią išimtinę BK 72 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą nuostatą, nekonfiskuoti patį turtą, o išieškoti jo vertę atitinkančią pinigų sumą, nebuvo jokio teisinio pagrindo.

23. Reikia pažymėti, kad T. C., sėsdamas už vairo neblaivus, žinojo, kad už tai numatyta griežta atsakomybė, taigi, prisiėmė savo neteisėtų veiksmų riziką ir dėl to galinčias kilti neigiamas pasekmes, už kurias yra atsakingas jis pats. Taip pat žinojo, kad teisė vairuoti transporto priemones ir pati transporto priemonė jam yra reikalinga darbe, tačiau tai nesulaikė nuo nusikaltimo padarymo. Todėl asmeniniai apelianto poreikiai negali būti vertinami aukščiau valstybės ir visuomenės interesų turėti saugias eismo sąlygas.

24. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2024 m. birželio 5 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo T. C. apeliacinį skundą atmesti.