- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-11-28
- Bylos Nr.
- 2A-928-278/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Čeknienė, Birutė Valiulienė, Laimutė Sankauskaitė
- Ieškovas
- D. T.
- Atsakovas
- Z. T.
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-928-278/2016
Teisėja Vijolė Vitienė Teisminio proceso Nr. 2-50-3-00305-2015-6
2016 m. lapkričio 28 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Laimutės Sankauskaitės, Birutės Valiulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. T. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-12-356/2016 pagal ieškovo D. T. ieškinį atsakovei Z. T. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinės kaltės, santuokos metu įgyto turto padalijimo, neturtinės žalos atlyginimo bei atsakovės Z. T. priešieškinį ieškovui D. T. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, santuokos metu įgyto turto padalijimo, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas D. T. prašė teismo nutraukti dėl atsakovės Z. T. kaltės (duomenys neskelbtini) sudarytą santuoką; atsakovei palikti T. pavardę; žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) padalyti šalims po ½ dalį, asmeniškai jam skirti šiltnamį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o atsakovei – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); automobilį Rover 214, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) o jam iš atsakovės priteisti 217 Eur kompensaciją, 5 000 Eur kompensaciją už kilnojamąjį turtą bei 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Nurodė, kad santuoka iširo dėl Z. T. kaltės, nes 2007 m. patyrus infarktą bei netekus darbingumo, juo nebesirūpino, jam nepadėjo, buvo niekinamas, atsakovė išprovokuodavo nesutarimus ir nepagrįstai kviesdavo policijos darbuotojus. Teigė, jog tolimesnis bendras gyvenimas yra neįmanomas. Nurodė, jog nenori prarasti gyvenamojo būsto, kito neturi, yra neįgalus, o santuokos metu pasistatytas gyvenamasis namas yra 2 aukštų, todėl jį įmanoma padalyti taip, kad kiekvienas gyventų atskiruose aukštuose, įsirengtų ir/ar pertvarkytų šildymo ir kt. sistemas bei patalpas pagal savo poreikius. Su atsakovės pasiūlymu jai priteisti nuosavybės teise visą turtą, o jam per 24 mėnesius išmokėti piniginę kompensaciją nesutinka, nes jis netektų gyvenamojo būsto po sprendimo įsiteisėjimo. Jis pats neturi lėšų išmokėti piniginę kompensaciją atsakovei, bet ir nepageidauja, kad jam nuosavybės teise atitektų visas gyvenamasis namas, nes jo poreikių tenkinimui užtenka ½ dalies šio namo bei žemės sklypo. Nurodė, jog santuokoje įgijo 11 710 Eur vertės kilnojamojo turto, neskaitant smulkių daiktų, dalį atsakovė šio turto yra išvežusi, todėl jam priteistina 5 000 Eur kompensacija. Jam žinoma, kad automobilis buvo pirktas iš jų šeimos lėšų, todėl turi būti dalijamas.
3. Atsakovė Z. T. priešieškiniu prašė santuoką nutraukti dėl ieškovo kaltės; jai palikti T. pavardę; jai asmeninės nuosavybės teise priteisti visus nekilnojamuosius daiktus, esančius (duomenys neskelbtini), bendros 58 082 Eur vertės bei 100 Eur vertės automobilį Rover 214, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovui priteisiant iš jos 29 028,50 Eur dydžio piniginę kompensaciją, kurią įsipareigoja išmokėti per 24 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos bei priteisti 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
4. Nurodė, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės, nes jis išvykdavo savaitei ar kelioms dienoms nepranešdamas kur vyksta, vėliau pradėjo ją užgaulioti, naudoti fizinį smurtą, paskutiniu metu ji išėjo iš namų ir gyvena atskirai. Teigia, jog visas nekilnojamasis turtas priteistinas jai, kurį ji parduotų ir per 24 mėnesius išmokėtų ieškovui 29 028,50 Eur dydžio piniginę kompensaciją. Nurodo, jog kitoks turto padalijimo būdas negali būti taikomas, nes neįmanoma turtą būtų padalyti taip, kad kiekvienam tektų lygiavertės dalys, be to, ji negalėtų kartu su ieškovu gyventi tame pačiame name, nes jų santykiai yra itin konfliktiški. Teigė, jog kilnojamąjį turtą yra pasidaliję, pas D. T. liko didesnė turto dalis, jis viso sugyvento turto ieškiniu nenurodė, todėl jai kompensuotina 12,50 Eur skirtumas, mažinant kompensaciją už nekilnojamąjį turtą šia suma.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Utenos rajono apylinkės teismas 2016 m. sausio 19 d. nutartimi patvirtino šalių taikos sutartį dėl kilnojamųjų daiktų pasidalijimo, o 2016 m. gegužės 6 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies. Santuoką tarp Z. T. ir D. T., sudarytą (duomenys neskelbtini), nutraukė dėl ieškovo D. T. kaltės. Po santuokos nutraukimo atsakovei paliko pavardę – T., o D. T. – T. Bendros 29 041 Eur vertės nekilnojamąjį turtą ir šiltnamį šalims padalino po ½ dalį; atsakovei asmeninės nuosavybės teise priteisė automobilį Rover 214, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) 100 EUR vertės. Priteisė iš ieškovo Z. T. naudai 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 954,38 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje teismas ieškinį ir priešieškinį atmetė.
6. Įvertinęs įrodymus teismas konstatavo, jog dėl šalių santuokos iširimo yra kaltas tik ieškovas, nes jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas CK 3.27 straipsnyje, būti lojaliu, gerbti sutuoktinę, remti moraliai, ir dėl to šalių bendras gyvenimas tapo negalimas. Teismas nenustatė, kad atsakovė būtų pažeidusi savo, kaip sutuoktinės, kurias nors pareigas.
7. Nurodė, kad santuoka nutraukiant dėl ieškovo kaltės, jo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą atmestinas (CK 3.70 str. 2 d.). Spręsdamas klausimą dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio atsakovei, teismas atsižvelgė į tai, kad šalių santuoka truko nuo (duomenys neskelbtini) metų, kad atsakovė yra pensinio amžiaus ir turi sveikatos sutrikimų, kad dėl patirtų dvasinių išgyvenimų nesikreipė į gydymo įstaigą, taip pat atsižvelgė į tai, jog ieškovas gauna netekto darbingumo pensiją, kuri yra didesnė nei atsakovei mokama senatvės pensija, abi šalys nuosavybės teise valdo po dalį didelės vertės nekilnojamųjų daiktų, esančių (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, atsakovės nurodytas žalos dydis – 1 500 Eur neprieštarauja CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems bendriesiems teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams ir yra adekvati kompensacija atsakovės patirtiems neturtinio pobūdžio išgyvenimams bei atitinka teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, o ieškovas pagal savo turtinę padėtį yra pajėgus tokio dydžio žalą atlyginti.
8. Teismas nustatė, kad pateikti Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2015-04-01 išrašai patvirtina, jog žemės sklypo ir visų ant jo esančių pastatų bendra vertė yra 58 082 Eur. Atsižvelgdamas į tai, kad ginčo objektas yra dalus, teismas vertino, jog skyrybų proceso metu paaštrėję emociniai subjektyvios prigimties ir pobūdžio galimai laikini šalių nesutarimai neturi būti pernelyg sureikšminami, šalių teisės į nuosavybę yra vienodos, nė vienas iš jų neturi svaresnių objektyvių poreikių gauti visą turtą natūra, o vienam iš sutuoktinių priteisus kompensaciją, kitam – turtą natūra, būtų pažeista jų poreikių ir interesų pusiausvyra, juo labiau, kad atsakovė tuoj pat išmokėti kompensaciją ieškovui neturi lėšų. Darė išvadą esant pagrindui visus ginčo nekilnojamuosius daiktus padalinti šalims natūra po 1/2 dalį. Konstatavo, jog automobilis yra bendra jungtinė nuosavybė ir jo vertę nustatė esant 100 Eur.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
9. Apeliaciniu skundu ieškovas D. T. prašo Utenos rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 6 d. sprendimą iš dalies panaikinti ir pripažinti, kad šeima iširo dėl atsakovės Z. T. kaltės, priteisti iš atsakovės 10 000 Eur neturtinę žalą, 5 000 Eur materialinę žalą už kilnojamąjį turtą bei nustatyti padalinto nekilnojamojo turto naudojimosi tvarką.
10. Nurodo, kad teismas neišnagrinėjo visų aplinkybių, neatsižvelgė į eilę pateiktų dokumentų, neišsprendė visų klausimų, pačią bylą nagrinėjo nepagrįstai ilgai, skyrė eilę posėdžių, priiminėjo daugybę nutarčių.
11. Teigia, jog teismas, vadovaudamasis savo pamąstymais, priėmė šališką sprendimą, kad dėl santuokos iširimo kaltas tik jis, tačiau nevertino pateiktų dokumentų bei įrodymų.
12. Apelianto teigimu, atsakovė kalta dėl jo sveikatos pablogėjimo ir širdies operacijos, dėl ko patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, turėjo didelių išlaidų, todėl jam padaryta 10 000 Eur moralinė žala.
13. Nurodo, kad teismas neišsprendė klausimo dėl kilnojamojo turto padalinimo, kurį išsivežė atsakovė, t. y. 5 000 Eur materialinės žalos jam priteisimo. Mano, jog byloje pateikti akivaizdūs įrodymai, kaip atsakovė vagia turtą.
14. Nurodo, kad teismas, matydamas realią padėtį, t. y. esant įtemptiems šalių santykiams, turėjo nustatyti naudojimosi tvarką padalintu nekilnojamuoju turtu. Teigia, jog neišsprendus naudojimosi tvarkos pastatais, sklypu, jis negali disponuoti savo turtu, namas praranda prekinę vertę ir panašiai.
Atsiliepimas
15. Atsakovė Z. T. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti turėtas atstovavimo išlaidas. Nurodo, kad teismas bylą išnagrinėjo visapusiškai bei priėmė pagrįstą sprendimą, teisingai sprendė, jog dėl santuokos nutraukimo kaltas ieškovas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Apeliacinis skundas atmestinas.
17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d.). Teismas konstatuoja, jog CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
18. Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas CK trečiojoje knygoje ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Pagal to paties straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. Aiškindamas ir taikydamas CK normas, reglamentuojančias santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės sąlygas, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip santuokinių pareigų pažeidimas iš esmės. Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26 – 3.30; 3.35 – 3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos. Siekiant proporcingai paskirstyti procesinę šalies įrodinėjimo pareigą dėl santuokos nutraukimo priežasčių CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatytos prezumpcijos, kurioms esant laikoma, kad santuoka iširo dėl vieno sutuoktinio kaltės. Nors pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo yra preziumuojama, tačiau šiais atvejais vienam sutuoktiniui tenka įrodyti faktą, su kuriuo siejama kito sutuoktinio kaltės prezumpcija. Tuo atveju, kai sutuoktinis, dėl kurio kaltės kitas sutuoktinis įrodo faktines aplinkybes, su kuriuo įstatymas sieja kaltės prezumpciją, pateikia įrodymų ir nurodo faktines aplinkybes, kad santuoka realiai iširo ne dėl šių priežasčių (su kuriomis įstatymas sieja santuokos iširimo kaltės prezumpciją), tai pirmajam sutuoktiniui tenka taip pat pareiga įrodyti, kad santuoka iširo būtent dėl šių priežasčių. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį santuokos išsaugojimo atžvilgiu tarpusavio santykių pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011; kt.). Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių interesų kito sutuoktinio ar šeimos interesams. Abipusės pagarbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinė ir materialinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu: tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010).
19. Ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalių santuoka nutrūko dėl jo kaltės ir teigia, jog santuoka nutrūko būtent dėl atsakovės Z. T. kaltės. Pažymėtina, jog šalys, vadovaujantis CK 3.63 straipsniu, prašė sprendime nenurodyti konkrečių faktų, patvirtinančių sutuoktinių kaltę. CK 3.63 straipsnyje nustatyta, kad abiejų sutuoktinių prašymu teismas, nutraukdamas santuoką, sprendime nenurodo konkrečių faktų, patvirtinančių vieno ar abiejų sutuoktinių kaltę dėl santuokos nutraukimo, o tik konstatuoja, jog santuoka iširo dėl vieno ar abiejų sutuoktinių kaltės. Ieškovas, teigdamas, kad santuoka iširo tik dėl atsakovės kaltės, teismui turėjo pateikti įrodymus, kad atsakovės kalti veiksmai nulėmė faktinį santuokinių ryšių nutrūkimą. Kaip matyti, bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas turi sveikatos sutrikimų, dėl to jam iki 2017-11-18 nustatytas neįgalumo lygis, darbingumas – 40 procentų, jam mokama netekto darbingumo pensija (t. 1, b. l. 16-17, 19-23, 136-138, 186, t. 2, b. l. 8-9, 79-80, 112-116), kartu bylos duomenys patvirtina, kad ir atsakovė turi sveikatos sutrikimų nuo 2005 metų, ji taip pat yra pensinio amžiaus, jai mokama senatvės pensija (t. 1, b. l. 29, 88-90). Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog ieškovo nurodytos faktinės aplinkybės dėl atsakovės kaip sutuoktinės pareigų, numatytų CK 3.27 straipsnyje, pažeidimo nepatvirtinti jokiais įrodymais (CPK 12 str., 178 str.), ieškovo pateiktos nuotraukos bei daiktų, dokumentų pateikimo protokolas, kuriuose, ieškovo teigimu, užfiksuota kaip atsakovė „neša iš namų jų bendrus daiktus“, savaime nepatvirtina atsakovės kaltės dėl santuokos iširimo (t. 1, b. l. 112-113, 173, t. 2, b. l. 5). Tuo tarpu atsakovės nurodytos faktinės aplinkybės dėl ieškovo kaip sutuoktinio pareigų pažeidimo, yra patvirtintos kitais įrodymais: liudytojų A. M., A. M., V. B., J. R. parodymais, garso įrašais (t. 1, b. l. 93). Šie įrodymai patvirtina, kad ieškovas jau nuo 2007 metų ėmė nepaisyti atsakovės nuomonės, bendro gyvenimo metu kilusių klausimų nesprendė abipusiu susitarimu, naudojo moralinį smurtą, darė psichologinį spaudimą, neveikė atsakovės interesais, nebuvo atviras, kai tuo tarpu atsakovė, jos tvirtinimu, bandė taikstytis su esama situacija, vylėsi, kad ieškovo elgesys pasikeis, sutuoktiniu rūpinosi, kol pastarasis dėl jai nežinomų priežasčių ėmė drausti juo domėtis ir rūpintis, išvykdavo ilgesniam laikui ir slėpdavo savo buvimo vietą. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog ieškovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai bei kiti byloje esantys duomenys – šalių paaiškinimai, liudytojų parodymai, nėra pakankami pripažinti, jog šalių santuoka iširo dėl atsakovės Z. T. kaltės (CPK 178 str.), kas reiškia, kad yra neįrodytos CK 3.60 straipsnio 2 dalyje numatytos prezumpcijos dėl atsakovės kaltė, nutraukiant šalių santuoką. Dėl paminėto, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šalių santuoka nutraukiama dėl ieškovo kaltės, ir išsamiai bei argumentuotai tokią savo išvadą pagrindė. Atsižvelgdamas į tai, kad nei ieškovas, nei atsakovė savo prašymo sprendime nenurodyti konkrečių faktų neatšaukė, apeliacinės instancijos teismas konkrečių faktų, patvirtinančių apelianto kaltę, nutartyje nenurodo.
20. Apeliaciniame skunde D. T. nurodo, kad neturtinės žalos prašo ne dėl santuokos iširimo, o dėl tiesioginės atsakovės neigiamos įtakos jo sveikatai, dėl ko buvo reikalinga širdies operacija. Pažymėtina, kad santuokos nutraukimo byloje teismas neturtinės žalos klausimą sprendžia tik dėl neturtinės žalos, kuri yra santuokos nutraukimo pasekmė dėl kaltos šalies (CK 3.70 str. 2 d.). Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nutraukus santuoką dėl ieškovo kaltės, pagrįstai netenkintas ir ieškinio reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo (CK 3.70 str. 2 d.), todėl apeliacinio skundo šioje dalyje tenkinti nėra pagrindo.
21. Atmestini apelianto teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas neišsprendė klausimo dėl kilnojamojo turto padalinimo. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog šalys buvo pareiškę ieškinio ir priešieškinio reikalavimus dėl kilnojamųjų daiktų padalijimo: D. T. nurodė, jo vertinimu, atsakovės iš jų bendro šeimos būsto išvežtus kilnojamuosius daiktus bei suformulavo reikalavimą (2 t, b. l. 24-29) ir prašė priteisti jam iš atsakovės 5 000 Eur turtinei žalai atlyginti. Priešieškiniu atsakovė taip pat nurodė (2 t., b. l. 43-54) kilnojamuosius daiktus, prašė juos padalinti natūra. Bylos nagrinėjimo eigoje šalys taikai išsprendė kilnojamųjų daiktų, išskyrus automobilį Rover 214, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pasidalijimo klausimą ir teismas 2016-01-19 nutartimi patvirtino taikos sutartį. Minėta teismo nutartis yra įsiteisėjusi, apeliantas jos neskundė, todėl teismui nebuvo pagrindo, priimant sprendimą, pakartotinai svarstyti kilnojamųjų daiktų padalijimo klausimo (2 t., b. l. 100-102).
22. Taip pat nesutiktina su apeliantu, kad teismas priimdamas sprendimą turėjo nustatyti padalinto nekilnojamojo turto naudojimosi tvarką. Byloje nustatyta, kad D. T. reiškė reikalavimą dėl naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarkos nustatymo, tačiau ieškinys šioje dalyje nebuvo priimtas, nes ieškovas nepašalino teismo nustatytų trūkumų (2 t., b. l. 166-167). Pažymėtina, kad apeliaciniame procese negalima remtis aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme, ar kelti naujus reikalavimus (CPK 306 str. 2 d.). Kadangi reikalavimas dėl nekilnojamojo turto naudojimosi tvarkos nustatymo pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėjamas, todėl teisėjų kolegija dėl šios tvarkos nustatymo neturi pagrindo pasisakyti. Įvertintina aplinkybė, jog šį klausimą šalys gali išspręsti atskiroje byloje.
23. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju apeliantas, išskyrus savo paties samprotavimus, nenurodo jokių aplinkybių ir nepateikia įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad teisėja, priėmusi skundžiamą sprendimą, būtų iš anksto nusistačiusi ar turėtų asmeninį suinteresuotumą bylos baigtimi, t. y. yra šališka subjektyviuoju aspektu. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjo nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais faktiniais duomenimis, o ne samprotavimais ir/ar prielaidomis. Iš apeliacinio skundo motyvų matyti, kad D. T. abejoja teisėjos nešališkumu vien dėl to, kad, jo manymu, teismas bylą nagrinėjo išimtinai ilgai, neišsprendė dalies jo reikalavimų ir panašiai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apelianto nurodomos abejonės nesuponuoja teisėjos, priėmusios sprendimą, šališkumo. Priešingai, bylos įrodymų visuma patvirtina priimto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kas išdėstyta aukščiau nurodytais motyvais, atmetant apelianto skundą. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, pats D. T. nepasirūpino tinkamu atstovavimu byloje, keletą kartų tikslino ieškinio reikalavimus, dėl ko atsakovė taip pat buvo priversta tikslinti priešieškinio reikalavimus, teikti kitus procesinius dokumentus. Kaip minėta aukščiau, D. T. didino ieškinio reikalavimus (dėl naudojimosi turtu tvarkos nustatymo), tačiau teismui nepateikė tinkamai įformintų procesinių dokumentų, t.y., nepašalino nustatytų trūkumų, kas taip pat užtęsė civilinės bylos nagrinėjimą.
24. Dėl paminėtų motyvų apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog, priimdamas sprendimą, teismas teisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė pagrįstą sprendimą, todėl keisti ar naikinti sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.
25. Už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą Z. T. sumokėjo 270 Eur (3 t., b. l. 70). Minėtas išlaidas patvirtina mokėjimo dokumentai, jų dydis neviršija LR Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, todėl šios išlaidos atsakovei priteistinos iš D. T. (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str.). Be to, Utenos rajono apylinkės teismo 2016-07-22 nutartimi apeliantui buvo atidėtas 300 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimas iki sprendimo (nutarties) priėmimo (3 t., b. l. 59-60). Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, šios išlaidos priteistinos iš apelianto valstybei (CPK 84, 96 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Utenos rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš D. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) 270,00 Eur (du šimtus septyniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų Z. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.
Priteisti iš D. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) 300,00 Eur (tris šimtus eurų) žyminio mokesčio valstybei (įmokos kodas 5660).