Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų I. B., L. B. ir nuteistojo R. Z. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 8 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams; pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktąį laisvės atėmimu aštuoniolikai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoniolikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 2 punktu, 3 dalimi, R. Z. pripažintas pavojingu recidyvistu.

Iš nuteistojo R. Z. priteista: nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei I. B. 7925,99 Lt ir turtinei ir 92200 Lt neturtinei žalai atlyginti, 1250 Lt išlaidų advokato, kuris dalyvavo kaip nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti; nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui L. B. 5150 Lt turtinei ir 100000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 1250 Lt išlaidų advokato, kuris dalyvavo kaip nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti; nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui A. M. 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti; Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2924,81 Lt E. B. gydymo išlaidų; valstybei 2280,22 Lt proceso išlaidų.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. M. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos (80 Lt) atlyginimo atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Z. nuteistas už tai, kad jis viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei iš chuliganiškų paskatų nužudė žmogų, t. y.:

2012 m. rugpjūčio 3 d., apie 2 val. 40 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje, įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, Pakruojo m. paleido akmenį į Vytauto Didžiojo g. 51 namo 8 buto langą ir jį išdaužė;

2012 m. rugpjūčio 3 d., apie 2 val. 50 min., tęsdamas savo nusikalstamą veiką, viešoje vietoje, įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, Pakruojo m., S. Dariaus ir S. Girėno gatvės važiuojamojoje dalyje, netoli namo Nr. 24, vienoje rankoje laikydamas kirvį, o kitoje peilį, pribėgo prie pargriuvusio ant gatvės važiuojamosios dalies nukentėjusiojo A. M. ir užsimojo ant jo kirviu;

po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, A. M. ginti pribėgusiam E. B., iš chuliganiškų paskatų, tyčia vieną kartą dūrė peiliu į krūtinę, padarė jam durtinę-pjautinę kiauryminę žaizdą krūtinės kairėje pusėje su širdies sužalojimu, sukėlusią ūmų nukraujavimą iš žaizdos, ir taip jį nužudė, nes dėl patirtų sužalojimų E. B. mirė.

Nukentėjusieji I. B. ir L. B. apeliaciniais skundais, kurie yra analogiški, prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir R. Z. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirti laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Vadovaujantis BK 62 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 3 punktu, šią bausmę subendrinti su R. Z. skundžiamu teismo nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirta bausme ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą iki gyvos galvos, bausmę paskiriant atlikti kalėjime. Nurodo, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir neteisingai paskirtos bausmės.

Apeliantai skunduose ginčija ir nuteistajam R. Z. teismo paskirtos bausmės dydį. Jų įsitikinimu, teismas netinkamai pritaikė BK 41, 54 straipsnius, dėl to paskyrė šiam aiškiai per švelnią, neatitinkančią teisingumo principo, bausmę. R. Z., atlikęs griežtą aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę už labai sunkaus nusikaltimo padarymą, paleistas iš laisvės atėmimo vietos vėl darė naujus nusikaltimus bei po dvejų su puse metų vėl padarė labai sunkų nusikaltimą. Visa tai rodo, kad griežta terminuota laisvės atėmimo bausmė ir pataisos namų režimas nuteistojo negali nei sulaikyti nuo naujų nusikaltimų padarymo, nei nubausti. Pats nuteistasis nesigaili dėl padaryto labai sunkaus nusikaltimo, kritiškai nevertina nusikalstamų veiksmų. Jis po nusikaltimo elgėsi apgalvotai ir kryptingai: įvykio vietoje telefonu policijai melagingai pranešė buvęs užpultas, siekė suklaidinti policijos pareigūnus, neigė turėjęs peilį, nusikaltimo įrankį iš dalies sunaikino, nulauždamas ir paslėpdamas peilio geležtę, įvykio aplinkybes iš dalies pripažino tik verčiamas akivaizdžių jo kaltės įrodymų. Visa tai rodo, kad nuteistasis, jau ateidamas į įvykio vietą su peiliu ir kirviu, turėjo veiksmų ir atsakomybės išvengimo planą, o tai rodo ir išskirtinį nuteistojo pavojingumą visuomenei. Nuteistojo R. Z. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, tik atsakomybę sunkinanti aplinkybė: nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veiksmų padarymui.

Nukentėjusioji I. B. atsikirtime į nuteistojo R. Z. apeliacinį skundą prašo šį nuteistojo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad nuteistojo R. Z. skunde išdėstyti argumentai, kad teismas netinkamai kvalifikavo jo veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nepagrįsti. Nuteistasis suprato, kad jo veiksmai metant akmenį į buto langą sukels triukšmą gatvėje ir bute, taip pat sukels bute buvusių asmenų pasipiktinimą, nepatogumus dėl nakties metu išdaužto lango ir taip bus išprovokuotas konfliktas viešojoje vietoje – gatvėje. Tokie jo veiksmai pagrįstai kvalifikuoti ir kaip įžūlūs. Be to, teismo medicinos eksperto paaiškinimai apie žaizdos gylį, kryptį, rodo, kad nuteistasis ne laikė peilį, bet tyčia smūgiavo peiliu E. B., dėl to jo veiką kvalifikuoti kaip padarytą dėl neatsargumo taip pat negalima.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nukentėjusioji I. B. prašo tenkinti nukentėjusiųjų apeliacinius skundus, nuteistojo apeliacinį skundą atmesti; nuteistasis R. Z. ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiųjų apeliacinius skundus atmesti; prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiųjų apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. Z. apeliacinis skundas atmestinas, nukentėjusiųjų I. B. ir L. B. apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Pirmosios instancijos teisme ištirti ir nuosprendyje išsamiai aprašyti bei nešališkai, vadovaujantis įstatymu, įvertinti įrodymai (nukentėjusiojo A. M., liudytojų A. Š., L. Ž., K. Ž., R. M., J. K. ir kitų asmenų parodymai, specialistų išvados bei teismo medicinos eksperto J. S. paaiškinimai teisme) patvirtina R. Z. kaltę padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte. Iš įrodymų viseto matyti, kad R. Z. 2012-08-03 apie 2 val. 40 min., kilus konfliktui daugiabučio namo bute, į kurį jis buvo pakviestas ir kartu gėrė alkoholinius gėrimus su ten buvusiais asmenimis, jų tarpe nukentėjusiuoju E. B., A. M., liudytoju R. Š., buvo pašalintas iš buto, už tai kerštaudamas gatvėje jis paleido akmenį į buto langą ir šį išmušė. Tuo metu dar nežinodami, bet įtardami, kad tai padarė R. Z., nukentėjusieji E. B., A. M. ir liudytojas R. Š. išėjo į lauką, tikėdamiesi ten rasti R. Z. ir išsiaiškinti kaip bus atlyginta padaryta žala, tačiau jo nebuvo. E. B., kuris maždaug žinojo, kur gyvena R. Z., pasiūlė eiti „prie turgelio“. Dar nepriėjus turgelio, jie pamatė R. Z., kuris rankose laikė peilį ir kirvį, ėjo link jų ir rėkė „ateikit čia, pideriai“. A. Š. sušukus „bėgam“, jie apsisuko ir bėgo nuo R. Z. link šviesoforo, R. Z. juos vijosi. Užkliuvęs už šaligatvio bortelio, gatvės važiuojamojoje dalyje pargriuvo A. M.. Prie jo pribėgo R. Z. ir užsimojo kirviu. A. M. apsivertė priekiu ir abiem rankom sugavo virš savęs kirvį už koto ir dešine koja atspyrė nuo savęs R. Z.. Pribėgo E. B. ir pašokdamas abiem rankom stūmė nuo A. M. R. Z., atstumiamas šis vieną kartą peiliu dūrė E. B. į krūtinę, ir pats nugriuvo, prie jo prišoko A. Š. ir koja spyrė. Netrukus E. B. pasakė, kad sužalotas ir kraujuoja. Nugabentas į ligoninę dėl patirto širdies sužalojimo E. B. mirė.

Pirmosios instancijos teismo išvados, vertinant R. Z., kuris pripažino, kad paleido akmenį į buto langą ir jį išdaužė, parodymus, nukentėjusiojo A. M., liudytojų A. Š., T. K. parodymus, kad praėjus porai minučių po R. Z. išvarymo iš buto, tuo metu visiems kitiems asmenims dar būnant bute, akmeniu buvo išdaužtas lango stiklas, ir šį faktą patvirtinančius bei apibūdinančius situaciją bute (iki įvykio ir jo metu, kai buvo išdaužtas langas ir į kambarį, kuriame buvo žmonių, įkrito akmuo), kuri sukėlė išgąstį ir sumaištį, liudytojų L. Ž., K. Ž., R. M., J. K. parodymus, yra pagrįstos ir, priešingai nei teigia nuteistasis R. Z. apeliaciniame skunde, veika tinkamai kvalifikuota. Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Nuteistojo veika atitinka BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius – pagrįstai pripažinta padaryta viešoje vietoje, nepagarbą demonstruojant aplinkai ir aplinkiniams, pasireiškė vienu iš būdų – įžūliu elgesiu, sukėlė padarinius – sutrikdė rimtį ir tvarką. Nuteistasis, sviesdamas akmenį, naktį savo veiksmais ne tik išdaužė buto langą, jis bauginančiais veiksmais sukėlė pavojų bute likusiems žmonėms, ir tiems, kurie neprisidėjo prie R. Z. pašalinimo iš buto, ir nedalyvavo konflikte su juo, bei sutrikdė rimtį. Būdamas išvarytas iš buto dėl konflikto, kuriame jis dalyvavo ir jį plėtojo, R. Z. savo asmeniniams santykiams aiškintis, pasirinko demonstratyvumą, akivaizdų savęs priešpriešinimą ir veiką skyrė viešajai tvarkai pažeisti.

Bylos įrodymai patvirtina teismo nuosprendžiu nustatytą tolesnę R. Z. veiksmų eigą tiek iki nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarymo, tiek ir nusikaltimo padarymo metu, kuomet buvo mirtinai sužalotas E. B., ir padarytas išvadas, kad R. Z. veikė dėl chuliganiškų paskatų. Būtent po įvykio bute subrandintos nuotaikos, susijusios su chuliganiškais motyvais, noras pademonstruoti savo viršenybę prieš nukentėjusiuosius kaip visuomenę apskritai, daiktų (kirvio, peilio), skirtų žmogaus kūnui žaloti, pasirinkimas, ir užpuolimas jų, tyčia peiliu mirtinai sužalojant E. B., kuris ėmėsi veiksmų apginti pavojuje atsidūrusį A. M., patvirtina teismo nustatytą nužudymo motyvą – chuliganiškas paskatas, bet apie tai teisėjų kolegijos bus dar pasisakyta.

Teismas nuosprendyje nurodė, kad R. Z. tyčia peiliu dūrė E. B. į krūtinę, sužalojo širdį, dėl to šis mirė, kad nuteistasis veikė netiesiogine tyčia. Iš nuteistojo apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis nesutinka su tokia jo kaltės forma, prašymą perkvalifikuoti jo padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 132 straipsnio 1 dalį (neatsargus gyvybės atėmimas), kuriame numatyta tik neatsargi kaltės forma, argumentuoja tuo, kad jis neturėjo tyčios nužudyti E. B., jam peiliu nesmogė ir negalėjo suvokti kaip tai galėjo atsitikti, galimai tai nelaimingas atsitikimas.

Nukentėjusieji I. B. ir L. B. apeliaciniuose skunduose nesutinka su teismo išvada, jog nužudymas padarytas netiesiogine tyčia, jie nurodo, kad būta tiesioginės tyčios, nes nuteistasis R. Z. nukentėjusiajam E. B. dūrė į gyvybiškai svarbaus organo - širdies sritį, todėl suprato , kad jo veiksmais bus padarytas sužalojimas, dėl kurio laikas, per kurį gali būti suteikta efektyvi medicininė pagalba, yra labai trumpas, ir dėl to E. B. mirs, ir to norėjo.

Patikrinusi bylą dėl apskųstame nuosprendyje nurodytų ir apeliaciniuose skunduose ginčijamų aplinkybių, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog R. Z. peiliu durdamas E. B. į kairę krūtinės pusę suvokė, kad šiuo veiksmu kėsinasi į nukentėjusiojo gyvybę, kad tarp R. Z. veiksmo – smūgio peiliu į krūtinę ir padarinių – E. B. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys, tačiau teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jis veikė netiesiogine tyčia. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis dūrė peiliu nukentėjusiajam į krūtinę ir pataikė tiesiai į širdį. Smūgis, jo vieta, smūgio stiprumas, įrankis, kuriuo buvo suduotas smūgis – peilis, rodo, jog R. Z. veikė tiesiogine tyčia. Teismų praktikoje laikoma, kad nužudymas gali būti padarytas tiesiogine apibrėžta tyčia, kai siekiama atimti gyvybę, ir neapibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant, ar sutrikdyti žmogaus sveikatą, ar atimti gyvybę. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ar net jo mirčiai) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo. Kai yra tiesioginė neapibrėžta tyčia, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius – kaip nužudymas ar sveikatos sutrikdymas (Kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-263/2009). Nusikalstama veika yra padaryta netiesiogine tyčia tada, kai asmuo suvokia daromos nusikalstamos veikos pavojingą pobūdį, numato pavojingų padarinių kilimą ir nors nenori tų padarinių, tačiau sąmoningai leidžia jiems kilti. Toks netiesioginės tyčios apibrėžimas pateikiamas BK 15 straipsnio 3 dalyje. Esant netiesioginei tyčiai asmens psichinis santykis su daroma veika bei pavojingų padarinių numatymas yra analogiškas kaip ir esant tiesioginei tyčiai. Netiesioginė tyčia nuo tiesioginės skiriasi tik valiniu kaltės momentu – santykiu su pavojingų (įstatyme numatytų) padarinių kilimu. Nuteistasis teigia nenorėjęs, net nepagalvojęs, kad nukentėjusysis gali mirti. Tačiau tai nekeičia jo kaltės formos. Tas nenoras nepagrįstas jokiais objektyviais veiksniais ar apskaičiavimais, kurie galėtų padėti išvengti padarinių. Jo nenoras – tai tiesiog pasiteisinimas, o iš tikrųjų abejingumas galimiems padariniams. Nuteistojo teiginiai apie atsitiktinį priežastinį ryšį tarp jo veiksmų ir nukentėjusiojo E. B. mirties neatitinka byloje esančių faktinių duomenų. Įvykio metu nebuvo situacijos, kurios metu nukentėjusysis E. B. pats būtų galėjęs įsidurti peiliu. Byloje neginčijamai nustatyta, kad būtent nuteistojo sąmoningai padaryta veika (dūrimas peiliu į krūtinę), o ne kokios kitos aplinkybės sukėlė nukentėjusiojo mirtį. Teismo ištirtas ir tinkamai įvertintas įrodymų visetas – nuoseklūs nukentėjusiojo A. M., liudytojo A. Š. parodymai, specialisto išvada ir eksperto J. S. paaiškinimai teisme, patvirtina tokias teismo išvadas. Pažymėtina, kad apygardos teismas faktines aplinkybes nustatė kruopščiai išanalizavęs įrodymus, paties nuteistojo nenuoseklius parodymus ir jo kintančias įvykio versijas (dėl įvykio vietos ir laiko, E. B. sužalojimo mechanizmo, nusikaltimo įrankių ir kt.), kurias motyvuotai atmetė. Teismas rėmėsi leistinais ir patikimais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs nuteistojo argumentus dėl neteisingai nustatytų aplinkybių ir įrodymų vertinimo, šiuos argumentus atmeta. Teismas teisingai nustatė, kad R. Z. nebuvo užpultas savo namo kieme ir ten konflikto nebuvo. Teismas pagrįstai savo išvadą grindė nuosekliais nukentėjusiojo A. M. ir liudytojo A. Š. parodymais, specialisto išvada ir jo apklausa teisme. Pažymėtina ir tai, kad apklausta kaip liudytoja R. Z. motina jo parodymų nepatvirtino, ji nurodė, kad jokio triukšmo negirdėjo. Teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad nusikaltimas padarytas gatvėje, nesant jokios grėsmės nuteistojo sveikatai ar gyvybei. Nuteistojo prielaida, kad E. B. sužalotas atsitiktinai, paneigta nukentėjusiojo A. M., liudytojo A. Š. parodymais, specialisto išvada ir jo paaiškinimais apie sužalojimo padarymo mechanizmą, t. y. sužalojimas padarytas smūgiuojant. Teismo išvadą, kad R. Z. sužalojo E. B., patvirtina ir tai, kad ant R. Z. drabužių (bridžų) rasta E. B. kraujo, kuris pagal teismo ištirtus ir įvertintus bylos duomenis galėjo atsirasti tik nukentėjusiojo sužalojimo peiliu metu. Nepagrįsti yra ir nuteistojo apeliacinio skundo teiginiai, kad gyvybė nukentėjusiajam atimta neatsargiai. Esant neatsargiai kaltės formai kaltininkas arba visiškai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo ir nenumato galinčių kilti padarinių, nors gali ir turi numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas), arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį ir lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti padarinių (nusikalstamas pasitikėjimas). Bylos aplinkybės neleidžia daryti išvadų dėl neatsargios kaltės. Konstatuotina, kad tyčinis gyvybės atėmimo pobūdis byloje nustatytas teisingai, perkvalifikuoti veiką pagal BK 132 straipsnį kaip neatsargią nėra teisinio pagrindo. R. Z. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, nes jis vienu veiksmu - peiliu E. B. smogė į krūtinę tyčia ir suvokė, kad tuo veiksmu gali sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą ar atimti gyvybę ir vienodai norėjo šių padarinių, todėl turi atsakyti už kilusius padarinius E. B. nužudymą. Taigi nuteistojo veiksmai E. B. atžvilgiu rodo, kad jis suvokė savo veikos pavojingumą nukentėjusiojo gyvybei ir numatė galimą jo mirtį, o tai jau – tyčinė kaltė. Nors apeliantas teigia jam inkriminuotų padarinių nenorėjęs, tačiau tokių jo parodymų nepatvirtina faktinės bylos aplinkybės. Numatydamas galįs atimti gyvybę kaip vieną iš galimų padarinių, R. Z. nesiėmė jokių priemonių, nieko nedarė, kad tokių padarinių nekiltų. Tam, kad teismas perkvalifikuotų veiką į neatsargų nužudymą, būtina nustatyti nuteistojo siekį išvengti kilusių padarinių. Byloje tokių įrodymų nėra. Tačiau nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai pripažino netiesioginės tyčios buvimą, kadangi E. B. nužudytas smogiant peiliu ir taikant į tokį svarbų gyvybei organą - krūtinę, pats tokio smurto pobūdis, sužalojimo padarymo lokalizacija ir kitos aplinkybės yra pagrindas spręsti, kad R. Z. veikė tiesiogine tyčia, t. y. suprato pavojingą savo veikimo pobūdį, numatė pavojingus padarinius ir jų norėjo. Galimų padarinių numatymas kyla iš gyvenimo patirties. Taigi iš gyvenimo patirties normalaus išsivystymo nuteistasis žino, kokių padarinių gali sukelti smūgis peiliu į gyvybiškai svarbią kūno dalį (krūtinės kairę pusę), t. y. numato, kad toks smūgis peiliu gali sukelti sveikatos sutrikdymą ar net mirtį Neapibrėžta tyčia yra tiesioginės tyčios atmaina. Esant neapibrėžtai tyčiai asmuo suvokia pavojingą veikos pobūdį ir numato padarinius, jų nori, tačiau jų nedetalizuoja. Esant netiesioginei tyčiai asmuo padarinių nesiekia, jis abejingas, atsiras padarinių ar ne. Tai yra esminis tyčios rūšių skirtumas. Šiuo atveju tyčios rūšis neturi jokios įtakos nusikalstamos veikos sudėčiai ir padarytai veikai kvalifikuoti: ir tiesiogine, ir netiesiogine tyčia padaryta nusikalstama veika kvalifikuojama pagal tą patį BK straipsnį. Tačiau apygardos teismui netinkamai nustačius, kad nuteistojo vidinis psichinis santykis su veika ir padariniais pasireiškė netiesiogine tyčia, nuosprendis keistinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 328 straipsnio 3 punktas).

Minėta, kad R. Z. nuteistas už tai, kad dėl chuliganiškų paskatų nužudė E. B.. Teismų praktikoje nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą (dėl chuliganiškų paskatų), kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (kasacinės nutartys Nr. 2K-441/2003, 2K-187/2002008, 2K-446/2011). Chuliganiškos paskatos yra nužudymą kvalifikuojanti aplinkybė, apibūdinanti nusikaltimo subjektyvųjį požymį – nusikaltimo padarymo motyvą. Nusikaltimo padarymo motyvas – tai suvoktos vidinės paskatos, kurios nulemia asmens pasiryžimą padaryti nusikaltimą. Pirmosios instancijos teismas chuliganiškas paskatas motyvavo tuo, kad E. B. nužudytas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo. Nuosprendyje teismas konstatavo, kad R. Z. elgesys, kai jis su žalojančiais įrankiais – peiliu bei kirviu rankose viešoje vietoje (gatvėje) vijosi bėgančius nuo jo ir nekeliančius jam jokios grėsmės E. B., A. M. ir A. Š., akivaizdžiai buvo atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos. Teismas pažymėjo, kad net ir pats R. Z. negalėjo paaiškinti, kodėl jis vijosi minėtus asmenis. Teismo motyvus atspindi nuteistojo parodymai teisme („jie pradėjo bėgti, aš juos vijausi, man niekas nieko nesakė, ir aš jiems nieko nesakiau, bet, tikriausiai jie pamatė peilį ir kirvį, todėl pradėjo bėgti; nežinau, kodėl juos vijausi“ (t. 4, b. l. 136). Teismas nurodė, kad R. Z. neturėjo jokios priežasties pulti ant nugriuvusio nukentėjusiojo A. M. ir prieš E. B., pasipriešinusį jo daromam viešosios tvarkos pažeidimui ir ginusį nuo jo užpuolimo A. M., panaudoti smurtą padarant sužalojimą peiliu, tapusį E. B. mirties priežastimi, t. y. R. Z. veika buvo akivaizdžiai neadekvati buvusiai situacijai. Nustatytos bylos aplinkybės, kai R. Z., net nežinodamas to, kad yra ieškomas, iš savo namų pasiėmė peilį bei kirvį ir išėjo į gatvę, patvirtina, jog jis suvokė savo veiksmų chuliganiškas paskatas. Tokia nustatytose faktinėse aplinkybėse atsispindinti įvykių eiga teismui leido daryti išvadą dėl chuliganiškų paskatų buvimo nužudant E. B.. Taigi teismas nuosprendyje chuliganiškas paskatas aprašė ir motyvavo kaip nužudymą kvalifikuojančią aplinkybę, t. y. kaip nužudymo padarymo motyvą. Chuliganiškos paskatos yra nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, sudėties požymis. Šis požymis konstatuojamas įvertinus tikruosius nusikaltimo subjekto elgesio motyvus. Nagrinėjamu atveju nuosprendyje nurodytas R. Z. elgesio motyvas, atitinkantis teisinį požymį „chuliganiškos paskatos“. Šis motyvas pasireiškė neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo A. M. užpuolimu ir E. B. nužudymu be tarpusavio santykių priežasties, kaip reakcija į tinkamą E. B. elgesį ginant užpultą A. M., kai R. Z. veika buvo akivaizdžiai neadekvati. Įvertinus byloje nustatytas ir nuosprendyje išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad R. Z. veikos, kuria buvo nužudytas E. B., dominuojantis motyvas buvo chuliganiškos paskatos. Nusikalstama veika kvalifikuota tinkamai.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Taigi pagal baudžiamąjį įstatymą bausmėmis siekiama nuteistuosius, tarp jų ir padariusius sunkiausius nusikaltimus, ne tik nubausti. Todėl teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio (nagrinėjamoje byloje pagal BK 129 straipsnio 2 dalį) sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas turi atsižvelgti į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). R. Z. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą bausmės rūšis – terminuotas laisvės atėmimas 18 metų – parinkta atsižvelgus į visas įstatyme nurodytas aplinkybes. Visų įstatyme nurodytų aplinkybių įvertinimas nulėmė tokios bausmės R. Z. paskyrimą. Apygardos teismas, atsižvelgdamas į BK 41 straipsnio nuostatas, taip pat vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, 61 straipsnio nuostatomis motyvuotai parinko skiriamos bausmės rūšį ir dydį, skaičiuodamas jį nuo bausmės vidurkio. Teismas, skirdamas 18 metų laisvės atėmimo bausmę, savo dydžiu beveik artimą straipsnio sankcijoje numatytai griežčiausiai terminuotai laisvės atėmimo bausmei, nepažeidė baudžiamojo įstatymo reikalavimų. Teismas į nukentėjusiųjų apeliaciniuose skunduose nurodytą teistumą atsižvelgė skirdamas bausmę ir pripažindamas R. Z. pavojingu recidyvistu. Teismas pripažino nuteistojo veiksmų tyčinę kaltę dėl padaryto E. B. gyvybės atėmimo ir teisingai interpretavo faktines bylos aplinkybes, išskyrus tai, kad suklydo apibūdindamas tyčinės kaltės rūšį. Tačiau ne vien ji, o aplinkybių visetas buvo pagrindas teismui skiriant 18 metų laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos nustatytomis aplinkybėmis ir motyvais, kuriais, laikantis įstatymo išsamiai ir įtikinamai paaiškinta, kodėl nuteistajam paskirta terminuota laisvės atėmimo bausmė. Objektyviai vertinant visas bylos aplinkybes, ir individualizuojant bausmę R. Z., ne mažiau svarbus ir nusikalstamos veikos situacinio momento santykis. Tai nebuvo koks išskirtinis, netipiškas atvejis. Veika nepasižymėjo ypač žiauriu padarymo mechanizmu ir būdu, nukentėjusiųjų poelgis neatitiko įprastų, visuotinai pripažintų atsargumo taisyklių. Nors nukentėjusieji neskatino R. Z. pradėti nusikalstamą veiką prieš juos, tačiau patys prieš tai elgėsi nepakankamai apdairiai: neblaivus R. Z. laisvai atėjo į svetimą butą, kuriame gyveno nepilnametės merginos, jų sutikimu ir nukentėjusiųjų bei liudytojų parodyta iniciatyva, nes jie susibūrę nusprendė išgerti, bet neturėjo alkoholinių gėrimų, žinodami, kad R. Z. sesuo S. Z. švenčia savo gimtadienį, pakvietė ją su R. Z., šis atsinešė du butelius degtinės, su juo naktį gėrė ir bendravo, kol S. Z. nepradėjo smurtauti ir priekabiauti prie vienos iš merginų, o R. Z. elgtis agresyviai ir skatinti seserį taip veikti, ginčytis ir pyktis su T. K., grumtis su juo ir kitais, kai panaudojant jėgą buvo stumiamas iš buto. Po to, kai R. Z., gatvėje atliko įžūlius ir bauginančius veiksmus (sviesdamas akmenį ir išdauždamas buto langą), būdami neblaivūs ir neadekvačiai vertindami situaciją, nuėjo ieškoti prasikaltusio R. Z., kuris iš įvykio vietos jau buvo pasišalinęs ir nekėlė grėsmės, tačiau nenurimo, pasiėmė iš namų ūkinės ir buitinės paskirties daiktus (kirvį ir peilį) ir, kiek nutolęs nuo savo namų, gatvėje pasitiko dėl jo veiksmų pasiaiškinti atvykstančius asmenis. Teismas į nukentėjusiųjų skunduose nurodytas ir kitas aplinkybes (į gatvę atsinešė kirvį ir peilį, be priežasties užpuolė nukentėjusiuosius ir sužalojo E. B. ir kt.) atsižvelgė įvertindamas nusikalstamą veiką, spręsdamas jos kvalifikavimo klausimą ir skirdamas bausmę. Teisėjų kolegija daro išvadą - nuteistajam paskirta teisinga bausmė, keisti nuosprendį ir griežtinti bausmę nukentėjusiųjų prašymu nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu, 332 straipsnio 5 punktu, 7 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 8 d. nuosprendį pakeisti, aprašomojoje dalyje nurodant, kad R. Z. nužudė E. B. dėl chuliganiškų paskatų, veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo R. Z. apeliacinį skundą atmesti.