Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Edita Lapinskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal V. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutarimo, kuriuo V. L. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 straipsnio 2 dalį 28 Eur dydžio bauda, pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirta 868 Eur dydžio bauda, atimant teisę vairuoti transporto priemones trejiems metams, vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, paskirta galutinė subendrinta 868 Eur dydžio bauda, atimant teisę vairuoti transporto priemones trejiems metams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šios aplinkybės, apelianto nuomone, yra ypatingai svarbios, todėl leidžiančios taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas ir neskirti jam teisės vairuoti transporto priemones atėmimo, nes šios nuobaudos taikymas neproporcingai ir pažeidžiant konstitucinį teisingumo principą apsunkintų jo ir jo šeimos padėtį, o ATPK 20 straipsnyje numatyti tikslai bus pasiekti ir šios administracinės nuobaudos netaikant. Juolab, kad analizuojant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką matyti, kad kasacinis teismas atnaujintose administracinėse bylose pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paprastai taiko ATPK 30¹ straipsnio 1 dalies nuostatas net ir nesant tokių svarbių aplinkybių kaip jo paminėtos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-34-507/2015, 2AT-20-942/2016, 2AT-66-2014).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniame skunde nubaustasis V. L. ginčija padarytą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, teigia, kad jo veika negali būti pripažinta atitinkančia ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėtį, nes nėra tyčios, t. y. jis pasišalino iš eismo įvykio vietos dėl to, kad nesuprato jį sukėlęs – nepajuto savo vairuoto automobilio „Toyota Land Cruiser“ ir automobilio „Mitsubishi Outlander“ kontakto. Tačiau apygardos teismui pripažinus, kad jis padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, prašo taikyti jam ATPK 30¹ straipsnio nuostatas ir neatimti teisės vairuoti transporto priemones.

Vadovaujantis ATPK 248, 256, 257, 284 straipsnių nuostatomis, byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, iki galo ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės. Minėtų procesinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas yra esminis procesinių normų pažeidimas, kuriam esant teismo priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas.

2016-03-17 paaiškinime V. L. teigė, kad nejuto kontakto į kitą automobilį, nes priešingu atveju būtų iš eismo įvykio vietos nepasišalinęs (b. l. 19).

Nors nubaustasis V. L. neigė jutęs smūgį į kitą automobilį ir teigė, kad tyčia iš eismo įvykio vietos jis nepasišalino, tačiau tokius jo parodymus paneigia byloje surinkti, teismo posėdyje ištirti ir skundžiamame nutarime aptarti įrodymai.

Iš Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos tarnybos Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo skyriaus tyrėjo M. S. 2016-03-17 tarnybiniame pranešime užfiksuotų duomenų nustatyta, kad automobilis „Toyota Land Cruiser“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo V. L. atbuline eiga, nepasirinko reikiamo saugaus atstumo ir dėl to atsitrenkė į stovintį automobilį „Mitsubishi Outlander“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). V. L. apie eismo įvykį nepranešęs policijai, iš eismo įvykio vietos nuvažiavo. Eismo įvykio metu apgadintas automobilis „Mitsubishi Outlander“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Minėta įvykio vieta buvo filmuojama vaizdo kameromis. Peržiūrėjęs vaizdo įrašą matė, kad automobilio „Toyota Land Cruiser“ vairuotojas pajuto smūgį į stovėjusį automobilį, nes po susidūrimo vairuotojas su draugais išlipo iš savo automobilio ir apžiūrėjo abu automobilius. Eismo įvykį matė A. V., kuris paaiškinime nurodė pasišalinusio iš eismo įvykio automobilio markę ir valstybinius numerius, kad iš automobilio išlipo du jaunuoliai, apie 30 metų amžiaus, jie apžiūrėjo apgadintą automobilį (b. l. 7).

A. V. 2016-03-07 paaiškinime nurodyti duomenys patvirtina Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos tarnybos Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo skyriaus tyrėjo M. S. 2016-03-17 tarnybiniame pranešime užfiksuotus duomenis, kad eismo įvykį tiesiogiai matė A. V., kuris nurodė, jog 2016-03-06, apie 15.45 val., išėjęs į kiemą, (duomenys neskelbtini), parūkyti, pamatė kaip džipas, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) norėjo apsisukti, o tai padaryti nepavykus ir sugrįžus atgal, važiuodamas atbuline eiga atsitrenkė į stovinčio automobilio „Mitsubishi“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) galinę dalį. Po susidūrimo iš džipo išlipo apie 30 metų vairuotojas, kuris apžiūrėjo abu automobilius ir nubėgo į namą, (duomenys neskelbtini). Be vairuotojo buvo dar du jaunuoliai, kurie irgi išlipo iš automobilio, uždarė vairuotojo dureles ir nuėjo iš paskos vairuotojo į tą patį namą. Apie matytą įvykį papasakojo stovinčio automobilio savininkui (b. l. 20).

Iš A. M. 2016-03-08 paaiškinimo nustatyta, kad 2016-03-16, apie 16 val., (duomenys neskelbtini) namo kieme, jis pastatė savo automobilį. Kitą dieną pamatė, kad apgadintas automobilio buferis ir bagažinės dangtis. Priėjęs kaimynas papasakojo, kad matė, kaip automobilis – žalios spalvos džipas, kurio valstybinis NR. (duomenys neskelbtini) atsitrenkė į jo stovėjusį automobilį ir iš įvykio vietos pasišalino. Prieš tai iš automobilio išlipę jaunuoliai, apie 25–30 metų, apžiūrėjo jo apgadintą automobilį ir nuėjo. Įvykio vieta buvo filmuojama. Peržiūrėjęs video įrašą aiškiai matė kaip žalios spalvos džipas apgadino jo automobilį (b. l. 18).

Teismo posėdyje apklaustas kaip liudytojas A. M. parodė, kad kovo 7 d. išėjęs iš namų pamatė, jog įdaužtas jo automobilio buferis ir bagažinės dangtis. Apie tai policijai nepranešė, automobiliu važinėjo visą dieną. Kovo 8 d. kaimynas pasakė jo sutuoktinei, kad matė įvykį, nurodė eismo įvykį sukėlusio automobilio valstybinius numerius. Papasakojo, kad žalsvos spalvos džipas įvažiavo į jo automobilį. Po to vairuotojas ir du keleiviai išlipo iš automobilio ir nuėjo į namo laiptinę, o išėję išvažiavo. Po to, kai kaimynas papasakojo apie eismo įvykį, jis iškvietė policijos pareigūnus. Atvykę policijos pareigūnai apklausė įvykį mačiusį liudytoją, nubraižė eismo įvykio schemą, apžiūrėjo automobilį. Po kelių dienų vyko į policijos komisariatą, kur sutiko pažeidėją. Kaltininkas jo atsiprašė, jam pretenzijų nereiškia. Turėjo įvyko vietos vaizdo įrašą, tačiau jo neišsaugojo (b. l. 54–55).

Teismo posėdyje apklaustas kaip liudytojas A. V. patvirtino, kad jis matė, kaip džipas, važiuodamas atbuline eiga, atsitrenkė į stovėjusį „Mitsubishi“ automobilį. Iš automobilio išlipo trys asmenys ir nuėjo į daugiabučio namo laiptinę, po kelių minučių jie sugrįžo. Kai atsitrenkė, automobilis prisiparkavo kitoje vietoje, vairuotojas apžiūrėjo savo automobilio priekį. Liudytojas girdėjo susidūrimo garsą. Po kelių dienų sutiko apgadinto automobilio savininką, jam pranešė apie eismo įvykį. Buvo užsirašęs kaltininko automobilio valstybinius numerius (b. l. 66–67).

Iš aptartų duomenų aiškiai matyti, kad visą eismo įvykį, kaip automobilio „Toyota Land Cruiser“ vairuotojas V. L., važiuodamas atbuline eiga, kliudė nukentėjusiojo A. M. automobilį „Mitsubishi“, matė liudytojas A. V.. Jis apie sukeltą eismo įvykį išsamiai papasakojo nukentėjusiajam A. M.. Tokias pat aplinkybes, t. y., kad matė, jog automobilio „Toyota Land Cruiser“ vairuotojas V. L., kliudęs automobilį, iš jo išlipo ir apžiūrėjo savo bei kliudytą automobilius, A. V. nurodė ir savo paaiškinime policijos pareigūnams. Pagal A. V. paaiškinimus Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos tarnybos Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo skyriaus tyrėjas M. S. 2016-03-17 surašė ir tarnybinį pranešimą. Teismo posėdyje apklaustas kaip liudytojas A. V. savo parodymus pakeitė V. L. naudai, parodė, kad automobilio „Toyota Land Cruiser“ vairuotojas apžiūrėjo savo automobilio priekį bei patvirtino, kad jis girdėjo ir automobilių susidūrimo garsą. Tačiau šiuo atveju nėra pagrindo netikėti liudytojo A. V. paaiškinime nurodytomis bei iš karto po įvykio papasakotomis A. M. aplinkybėmis, kur A. V. aiškiai nurodė, jog matė, kaip po eismo įvykio kaltininkas apžiūrėjo abu automobilius ir nubėgo į namą. Tokias aplinkybes patvirtina ir policijos pareigūno M. S. teismo posėdyje duoti nuoseklūs parodymai.

Teismo posėdyje apklaustas kaip liudytojas M. S. parodė, kad jis pats matė vaizdo įrašą, kuriame buvo užfiksuotas eismo įvykis. Vairuotojas važiuodamas atbuline eiga kliudė automobilį „Mitsubishi“. Nuo smūgio automobilis „Mitsubishi“ sujudėjo. Viskas buvo matyti 100 procentų. Iš automobilio išlipę vairuotojas ir keleiviai apžiūrėjo būtent automobilio galą bei nuėjo. Žiūrėdamas vaizdo įrašą matė, kad vairuotojas ir draugai buvo „ne kokios kondicijos“ – svirduliavo. Buvo apgadinta automobilio „Mitsubishi“ galinė dalis. Džipui apgadinimų padaryta nebuvo, nes jis kliudė kitą automobilį kabliu ir padanga. Kadangi jis vaizdo įrašo negalėjo perrašyti į diską, padarė nuotraukas. Liudytojo M. S. nuomone, nukentėjusysis galėjo susitarti su kaltininku ir vaizdo įrašą sunaikinti. Liudytojo tvirtinimu, jam kaltinti nekaltą žmogų ir meluoti nėra jokio tikslo (b. l. 67–68).

Iš aptartų liudytojo M. S. parodymų matyti, kad jis pats matė vaizdo įraše užfiksuotą eismo įvykį, kaip automobilio „Toyota Land Cruiser“ vairuotojas važiuodamas atbuline eiga kliudė automobilį „Mitsubishi“. Nuo smūgio automobilis „Mitsubishi“ sujudėjo. Iš automobilio išlipę vairuotojas ir keleiviai apžiūrėjo būtent automobilio galą. Tokie liudytojo M. S. parodymai visiškai sutampa ir su A. V. paaiškinime nurodytomis aplinkybėmis bei aplinkybėmis, kurias papasakojo A. M.. Tai, jog eismo įvykis buvo užfiksuotas vaizdo įraše patvirtina ir nubaustojo V. L. parodymai, duoti teismo posėdyje. Nors V. L., siekdamas išvengti atsakomybės, neigė apžiūrinėjęs automobilius po susidūrimo, tačiau patvirtino, kad jam buvo parodytas vaizdo įrašas, iš jo matė, kad jis kliudė kitą automobilį, parkuodamasis. Nukentėjusysis A. M. teismo posėdyje tvirtino, kad jis vaizdo įrašo neišsaugojo, tačiau jokių įtikinamų aplinkybių, kodėl vaizdo įrašo neišsaugojo, nurodyti negalėjo. Be to, nebeparodė ir tos aplinkybės, kad automobilio kaltininkas po susidūrimo apžiūrėjo automobilius. Nors A. M. teigė, kad jam niekas nieko nesumokėjo, tačiau jis V. L. pretenzijų nebeturėjo. Byloje duomenų, kad policijos pareigūnas būtų turėjęs pagrindo V. L. apkalbėti, nėra. Tokių aplinkybių nenurodė ir pats V. L.. Todėl netikėti M. S. teismo posėdyje duotais parodymais, kad jis aiškiai matė vaizdo įraše, jog V. L. po susidūrimo akivaizdžiai suprato, jog sukėlė eismo įvykį, tačiau iš jo pasišalino, nėra jokio pagrindo. Kaip jau buvo išsamiai aptarta, tokius liudytojo parodymus patvirtina ir A. V. bei A. M. pirminiai paaiškinimai, kurių pagrindu ir buvo pradėta administracinė teisena. Šiuo atveju dėl V. L. apeliacinio skundo teiginio, kad jam nebuvo priežasties pasišalinti iš įvykio vietos, bylos duomenimis nenustatyta, kad jis eismo įvykio metu buvo neblaivus, pažymėtina, kad, nors iš M. S. parodymų ir matyti, kad V. L. svirduliavo, tačiau eismo įvykio dieną niekas apie eismo įvykį policijai nepranešė, todėl aplinkybė dėl V. L. neblaivumo liko nei patvirtinta, nei paneigta.

Iš liudytojo M. B. teismo posėdyje duotų parodymų taip pat nustatyta, kad eismo įvykio vietoje jis nubraižė eismo įvykio schemą, būtent pagal nukentėjusiojo ir liudytojo paaiškinimus, taip pat patvirtino aplinkybę, kad vaizdo įraše buvo užfiksuotas faktas, kaip po sukelto eismo įvykio iš automobilio išlipę asmenys apžiūrėjo savo ir nukentėjusio asmens automobilį (b. l. 68–69).

Iš eismo įvykio vietos schemos ir prie jos pridėtų papildomų duomenų nustatyta, kad eismo įvykio metu buvo apgadintas automobilio „Mitsubishi Outlander“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) galinis buferis, šis apgadinimas užfiksuotas foto lentelėje Nr. 1 (b. l. 17, 24, 25).

Akivaizdu, kad pagal automobilių kontakto pobūdį, t. y. jeigu smūgis buvo toks, kad V. L. jo net nejuto, jis savo automobiliu tik nežymiai būtų lietęs kitą automobilį, ant kliudyto automobilio „Mitsubishi Outlander“ nebūtų likusio žymaus apgadinimo. Tačiau iš fotolentelėje Nr. 2 užfiksuoto automobilio „Mitsubishi Outlander“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vaizdo matyti, kad automobilio buferis ne įbrėžtas, bet apgadintas žymiai, ir toks užfiksuotas apgadinimas aiškiai parodo, kad jis galėjo būti padarytas ne kliudžius, bet stipriau kontaktavus su kitu automobiliu, ir tokio kontakto V. L. nejusti negalėjo. Tai, koks padarytas ir užfiksuotas fotolentelėje Nr. 2 (b. l. 24) kliudytam automobiliui padarytas apgadinimas, nepaneigia ir M. S. teismo posėdyje duotų parodymų, kad vaizdo įraše jis matė, kaip po smūgio kliudytas automobilis sujudėjo. be to, teismo posėdyje liudytojas A. V. parodė, kad jis girdėjo ir automobilių susidūrimo garsą. Automobilių apžiūros metu, atlikus išmatavimus (b. l. 21, 22, 24), buvo nustatyta, kad automobiliui „Mitsubishi Outlander“ buvo padarytas apgadinimas automobilio „Toyota Land Cruiser“ vairuotojui V. L. atsitrenkus į jį kabliu bei prie automobilio pritvirtinta padanga, todėl akivaizdu, kad ant automobilio „Toyota Land Cruiser“ jokių susidūrimo žymių neliko. To neparodė ir policijos pareigūnai.

Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, apygardos teismas neturi pagrindo abejoti tuo, kad nubaustasis V. L. suvokė sukėlęs eismo įvykį, ir iš įvykio vietos pasišalino apie tai nepranešęs policijos pareigūnams tik dėl jam žinomų priežasčių, tyčia. Todėl skundžiamu nutarimu V. L. pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį nubaustas pagrįstai ir teisėtai.

Nubaustojo V. L. apeliaciniame skunde keliamas ir paskirtos pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį administracinės nuobaudos individualizavimo klausimas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas ir nuostata, kad teisingumą vykdo teismai. Tai reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teisingo teismo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi. Kaip ne kartą konstatuota Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) aktuose, vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat ne kartą yra išreiškęs poziciją, kad teismas turi turėti galimybę, atsižvelgdamas į reikšmingas bylos aplinkybes, individualizuoti įstatyme įtvirtintą griežtą nuobaudą ir skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji minimali arba švelnesnę nuobaudą nei įstatymo numatytoji (Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai).

Pažymėtina ir tai, kad, individualizuodami pažeidėjams skiriamas nuobaudas, teismai turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis teisės pažeidimas. Atvejai, kai už administracinius teisės pažeidimus gali būti skiriama mažesnė nuobauda nei sankcijoje numatytoji minimali arba paskirta švelnesnė nuobauda nei numatytoji sankcijoje, arba visai neskirta administracinė nuobauda, turi būti išimtiniai, sietini su išskirtinių aplinkybių konstatavimu (Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimas).

Būtent ATPK 30¹ straipsnio 1 dalies nuostatos leidžia asmeniui, padariusiam administracinį teisės pažeidimą, skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Sprendimas dėl nuobaudos švelninimo ar jos neskyrimo priimamas, atsižvelgus į ATPK 30 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, taip pat į ATPK 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais.

Administracinė nuobauda, taikant ATPK 30¹ straipsnį, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (pvz., Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai). Už teisės pažeidimus negalima nustatyti tokių bausmių arba nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos (neadekvačios) teisės pažeidimams ir bausmės ar nuobaudos paskirčiai (Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas). Minėtų iš Konstitucijos kylančių nuostatų privalu laikytis ir teisę taikančioms institucijoms, skiriant asmenims nuobaudas (bausmes) už teisės pažeidimų padarymą.

Tokia pat pozicija atsispindi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-8-2013 ir kt.). Kasacinės instancijos teismas yra konstatavęs, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-4-2011).

Apygardos teismas pažymi, kad apeliaciniame skunde nubaustojo V. L. nurodytas argumentas, kad atėmimas teisės vairuoti, sukeltų neproporcingai sunkias ir skaudžias pasekmes ne tik jam, bet ir visai jo šeimai, nes jis išlaiko 4 vaikus – tris žmonos vaikus ir vieną savo, iš jų du mažamečius, vieną nepilnametį ir vieną pilnametę, studijuojančią aukštojoje mokykloje, bei turinčią paskolinių įsipareigojimų, nėra išskirtinė aplinkybė, sudaranti pagrindą taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas. Administracinės nuobaudos tikslas būtent ir yra sukelti tam tikrų neigiamų pasekmių atsiradimą asmeniui, kuriam taikoma sankcija už teisės pažeidimo įvykdymą, tuo siekiama prevencijos tikslų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad asmuo dar prieš darydamas tyčinį administracinį teisės pažeidimą, žino ir supranta tokio pažeidimo padarymo neigiamas pasekmes.

Skirdamas V. L. nuobaudą už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, apylinkės teismas atsižvelgė į nuobaudos skyrimo bendrąsias taisykles (ATPK 30 straipsnis), į V. L. atsakomybę lengvinančią bei sunkinančią, t. y., kad jis pakartotinai per metus padarė tos pačios rūšies teisės pažeidimą, už kurį jam jau buvo paskirta administracinė nuobauda, aplinkybes. Teismas taip atsižvelgė į tai, kad V. L. anksčiau daug kartų baustas administracine tvarka už šiurkščius Kelių eismo taisyklių pažeidimus (b. l. 8–14), turi galiojančią nuobaudą, ir tai parodo, kad jis linkęs daryti Kelių eismo taisyklių pažeidimus, išvadų iš ankstesnių baustumų nedaro, baudų paskyrimai jo nuo naujų administracinių teisės pažeidimų darymo nesulaiko.

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, tam, kad būtų pasiekti ATPK 20 straipsnyje numatyti nuobaudos tikslai, konstatuotina, kad apylinkės teismas V. L. už padarytą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, paskyrė šio straipsnio sankcijoje numatytą privalomą papildomą nuobaudą – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą – pagrįstai ir teisėtai, taikyti jam ATPK 30¹ straipsnio nuostatas nėra jokio teisinio pagrindo.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nekeistinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėja

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutarimą palikti nepakeistą, V. L. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.