Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Gumuliauskienės, Laimutės Jokubauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušrelės Mažrimienės,

2017 m. rugpjūčio 23 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. Š. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui ir Valstybinei socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2016-11-22 sprendimo Nr. (10.126)Š34-42 „Dėl atsisakymo I. Š. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą“ (b. l. 6, 33, 47) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017-04-21 sprendimo Nr. (6.5)1-2536 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. (10.126)Š34-42“ (b. l. 10, 65), priimto išnagrinėjus pareiškėjo I. Š. skundą privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atsakovus patenkinti pareiškėjo 2016-11-04 prašymą skirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

Faktinės bylos aplinkybės

Iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos apskrities VPK) 2016-10-26 tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapo Nr. 30-IL-16360 (b. l. 30-31, 49-50) matyti, jog pareiškėjas I. Š. nuo 1993-02-24 pačiam prašant buvo atleistas iš Klaipėdos miesto 1-ojo policijos komisariato savivaldybės policijos 2-os nuovados budėtojų dalies vyresniojo policijos pareigų. Pareiškėjas 2016-10-19 prašymu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo (b. l. 28-29, 51-52), adresuotu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui, prašė skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą. Klaipėdos apskrities VPK 2016-10-31 raštu Nr. 30-S-82639(4.68) „Dėl pensijos skyrimo I. Š.“ (b. l. 48) persiuntė Utenos skyriui 2016-10-26 tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą Nr. 30-IL-16360 (b. l. 30-31), 2016-09-28 darbo užmokesčio atestatą (pažymėjimą) Nr. 30-IL-14428 (b. l. 32, 53), pareiškėjo 2016-10-19 prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo, diplomo Nr. 365899 kopiją (b. l. 54-55).

Pareiškėjo 2016-10-19 prašymo dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo grafoje „6. Ar esate (buvote): teismas už tyčinio nusikaltimo padarymą ?“, pareiškėjas nurodė „Taip“. Pagal Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016-11-14 įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašą apie fizinį asmenį Nr. 9R-A-13579 (b. l. 37-39) matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2011-03-17 nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį.

Iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-04-16 nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-179/2013 (b. l. 11-18) matyti kad, Lietuvos apeliacinio teismo 2012-10-15 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-113/2012 (b. l. 66-71) ir Vilniaus apygardos teismo 2011-03-17 nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-8-533/2011 dalyje dėl pareiškėjo nuteisimo pagal Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį panaikinta ir ši bylos dalis nutraukta; pareiškėjas buvo pripažintas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį ir paskirtas bausmes subendrinus pareiškėjui paskirta galutinė bausmė – 40 MGL (5000 Lt) dydžio bauda.

Taigi, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 214 straipsnio (netikros elektroninės mokėjimo priemonės gaminimas, tikros elektroninės mokėjimo priemonės klastojimas ar neteisėtas disponavimas elektronine mokėjimo priemone arba jos duomenimis) 1 dalį ir 215 straipsnio (neteisėto mokėjimo instrumento ar jo duomenų panaudojimas) 1 dalį (įstatymo galiojusio nuo 2005-06-30 redakcija).

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2016-11-23 raštu Nr. (10.126) R3-50330 „Dėl atsisakymo I. Š. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą“ (b. l. 5, 46) išsiuntė pareiškėjui Utenos skyriaus 2016-11-22 sprendimo Nr. (10.126)Š34-42 „Dėl atsisakymo I. Š. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą“ kopiją ir informavo, kad šis sprendimas priimtas vadovaujantis Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016-11-14 įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašu apie fizinį asmenį Nr. 9R-A-13579. Skyriaus sprendimu, vadovaujantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015-02-11 nutarimu Nr. 128 (Lietuvos respublikos vyriausybės 2016-03-09 nutarimo Nr. 218 redakcija), nuspręsta pareiškėjui neskirti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, nes nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Utenos skyrius 2016-11-24 raštu Nr. (10.126)R3-50640 „Dėl atsisakymo I. Š. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą“ (b. l. 27) Klaipėdos apskrities VPK grąžino pareiškėjo 2016-10-19 prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo, 2016-10-26 tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą Nr. 30-IL-16360, 2016-09-28 darbo užmokesčio atestatą (pažymėjimą) Nr. 30IL-14428 bei atsiuntė Skyriaus sprendimo kopiją.

Pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikė 2017-03-15 skundą (b. l. 8-9, 61), prašydamas panaikinti Skyriaus sprendimą bei pridėjo Departamento 2017-03-01 pažymą Nr. 14R-9707 „Dėl įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų apie fizinį asmenį“ (b. l. 7, 64), kurioje nurodyta, kad Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro 2017-03-01 duomenimis pareiškėjas yra neteistas ir kad ši pažyma parengta vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 97 straipsnio 6 dalimi. Valdyba 2017-04-21 sprendimu Nr. (6.5)I-2536 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. (10.126) Š34-42“ (b. l. 10, 65) pareiškėjo 2017-03-15 prašymą atmetė kaip nepagrįstą. Valdybos sprendimas motyvuojamas tais pačiais argumentais kaip ir Skyriaus sprendimas, be to, pažymima, kad pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą ir kad, remiantis PKVPĮ 13 straipsnio 3 dalimi, ši nuostata taikoma nepaisant teistumo išnykimo ar panaikinimo.

Utenos skyrius 2017-05-26 raštu Nr. (10.126E)R3-24427 „Dėl I. Š. teistumo“ (b. l. 40-41) kreipėsi į Departamentą, kuris 2017-05-29 raštu Nr. 9R-A-7421 „Dėl informacijos pateikimo“ (b. l. 42) pateikė 2017-05-29 Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašą apie fizinį asmenį Nr. 9R-A-7420 (b. l. 43). Pagal šį išrašą taip pat matyti, jog pareiškėjas Vilniaus apygardos teismo 2011-03-17 nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-04-16 nutartimi byla dėl pareiškėjo nuteisimo pagal Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį nutraukta ir pareiškėjui pagal Baudžiamojo kodekso 214 straipsnio 1 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį paskirta galutinė bausmė – 40 MGL (5000 Lt) dydžio bauda.

Dėl pareiškėjo reikalavimų

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. ABTĮ 89 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra: 1) neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; 2) neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas; 3) neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) gali būti panaikintas ir kitais pagrindais, kuriuos administracinis teismas pripažino svarbiais. Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skiriamos ir mokamos vadovaujantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu.

PKVPĮ 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenims, paskiausiai tarnavusiems vidaus reikalų sistemoje, pareigūnų ir karių valstybines pensijas ir šio įstatymo 15 straipsnyje nurodytą priedą skiria ir moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai šiam tikslui skiriamų valstybės biudžeto asignavimų. Vadovaujantis Valdybos direktoriaus 2014-08-01 įsakymo Nr. V-464 „Dėl papildomų funkcijų priskyrimo valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui“ 1.1 punktu (Valdybos direktoriaus 2015-11-06 įsakymo Nr. V-553 redakcija) pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ir šių pensijų priedų už tarnybą skyrimo asmenims, paskiausiai tarnavusiems vidaus reikalų sistemoje, funkciją ir Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinių pensijų, kompensacinių išmokų teatrų ir koncertinių įstaigų kūrybiniams darbuotojams, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ir šių pensijų priedų už tarnybą bei rentų buvusiems sportininkams mokėjimo funkciją vykdo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius.

PKVPĮ 12 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamos ir mokėdamos karių ir pareigūnų valstybines pensijas ir šio įstatymo 15 straipsnyje nurodytą priedą, šio straipsnio 1 dalyje nurodytos institucijos ir įstaigos vadovaujasi šiuo įstatymu ir Vyriausybės patvirtintais Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais. PKVPĮ nustatytų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ir valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo už tarnybą skyrimą ir mokėjimą reglamentuoja Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015-02-11 nutarimu Nr. 128 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016-03-09 nutarimo Nr. 218 redakcija) (toliau – ir Nuostatai) (Nuostatų 1 punktas).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Lietuvos Respublikos Konstitucijos normų ir principų, nustatyti atitinkamas šių pensijų skyrimo sąlygas (2008-12-24 nutarimas, 2010-04-20 sprendimas, 2010-06-29, 2012-02-06, 2015-05-06 nutarimai); įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių (2008-12-24, 2012-02-06, 2015-05-06 nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą yra nurodęs, jog valstybinės pensijos yra skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiems asmenims, ir yra mokamos iš valstybės biudžeto (2003-12-03, 2003-07-04, 2007-10-22 nutarimai). Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis inter alia yra atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei. Tokie valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes, Konstitucijos normas ir principus, nustatyti atitinkamas šios pensijos skyrimo sąlygas. Šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais valstybei ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas) (Konstitucinio Teismo 2008-12-24 nutarimas). Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo klausimus, 2008-12-24 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, inter alia šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-11-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2823-502/2016, 2016-06-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1682-502/2016).

PKVPĮ 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama; sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo asmeniui, kuris yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, priimamas nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus teismo nuosprendžiui; nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama už visą laikotarpį nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos. Taigi įstatymų leidėjas, nustatydamas PKVPĮ 13 straipsnio 3 dalyje imperatyvią pareigūno valstybinės pensijos skyrimo sąlygą – nebūti nuteistam už tyčinių nusikaltimų padarymą, siekė, kad statutiniai valstybės tarnautojai, kurie nebuvo lojalūs savo valstybei, nesilaikė jiems keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu arba šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją ar įstatymus, neturėtų teisės gauti valstybinės pensijos.

Baudžiamojo kodekso 97 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis; į teistumą teismas atsižvelgia skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, spręsdamas dėl kaltininko atleidimo nuo bausmės ar baudžiamosios atsakomybės, lygtinio atleidimo nuo bausmės prieš terminą ar bausmės pakeitimo švelnesne bausme, taip pat pripažindamas asmenį pavojingu recidyvistu. Byloje ginčo dėl to, kad pareiškėjas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu tyčinių nusikaltimų padarymu pagal Baudžiamojo kodekso 214 straipsnio (netikros elektroninės mokėjimo priemonės gaminimas, tikros elektroninės mokėjimo priemonės klastojimas ar neteisėtas disponavimas elektronine mokėjimo priemone arba jos duomenimis) 1 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį (neteisėto mokėjimo instrumento ar jo duomenų panaudojimas) 1 dalį, nėra. Pagal Baudžiamojo kodekso 97 straipsnio 6 dalį, kai sueina šiame straipsnyje nustatyti terminai, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjui teistumas yra išnykęs ir jis laikomas neteistu Baudžiamojo kodekso 97 straipsnio prasme.

Konstitucinis Teismas 2011-11-17 nutarime išaiškino, jog teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Konstitucinis Teismas šiame 2011-11-17 nutarime nurodė, kad teistumo pasibaigimas, tai yra, kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu, negali būti suprantamas taip, kad esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, taip pat tai nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Remiantis Konstitucinio Teismo išaiškinimu, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo biografijos dalimi ir faktu, kuris PKVPĮ prasme yra reikšmingas vertinant pareiškėjo reikalavimų pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti atitikimą.

Baudžiamojo kodekso 97 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog atsižvelgiant į teistumą, gali būti varžomos tik tos piliečių teisės ir laisvės, kurių apribojimą numato Lietuvos Respublikos įstatymai. Būtent toks varžymas ir yra įtvirtintas PKVPĮ 13 straipsnio 3 dalyje. PKVPĮ nenustato, jokių terminų, kuriems suėjus teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais. Kita vertus, PKVPĮ 13 straipsnio 3 dalyje kalbama ne apie teistumą, o apskritai apie asmens nuteisimo už tyčinių nusikaltimų padarymą faktą. Nustatydamas PKVPĮ 13 straipsnio 3 dalyje, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, įstatymų leidėjas nenustatė galimybės skirti šią pensiją išnykus asmens teistumui Baudžiamojo kodekso 97 straipsnio prasme.

Pažymėtina ir tai, kad PKVPĮ 13 straipsnio 3 dalyje nustatytas apribojimas taikomas apskritai asmenims, o ne tik pareigūnams, todėl pareiškėjo argumentai, kad jam ši nuostata netaikoma, kadangi jis jau prieš tyčinio nusikaltimo padarymą buvo savo noru atleistas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje ir nebebuvo pareigūnu, atmestinas kaip nepagrįstas. Šioje dalyje nustatyta galimybė skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už visą laikotarpį nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos, tik tokiu atveju, jei ši nebuvo skirta dėl to, kad asmuo buvo įtariamuoju ar kaltinamuoju baudžiamajame procese ir ikiteisminis tyrimas ar baudžiamoji byla buvo nutraukta arba įsiteisėjo teismo išteisinamasis nuosprendis.

Taigi asmenims, tarp jų ir pareigūnams, kurie buvo nuteisti už tyčinių nusikaltimų padarymą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija negali būti skiriama net ir išnykus teistumui. Pareiškėjas buvo kaltinamas ir nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, todėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimas asmeniui, kuris nebuvo lojalus valstybei, nesilaikė keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu, šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją, įstatymus, prieštarautų bendriesiems teisingumo ir protingumo principams, neturėtų teisės gauti valstybinės pensijos.

Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2003-07-03 nutarimu pripažinta, jog Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų PKVPĮ 13 straipsnio 3 dalies nuostata, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims paskirtoji pareigūnų ir karių valstybinė pensija nebemokama, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 31 straipsnio 5 daliai, 52 straipsniui. Tačiau pareiškėjo atveju, tyčinis nusikaltimas buvo padarytas ir dėl jo priimtas įsiteisėjęs teismo nuosprendis dar iki 2016-10-19 kreipimosi į Klaipėdos apskrities VPK dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo. Pareiškėjui, kai jis padarė tyčinį nusikaltimą ir už tai buvo nuteistas, pareigūnų ir karių valstybinė pensija dar nebuvo paskirta, todėl Konstitucinio Teismo 2003-07-03 nutarimas šiuo atveju negali būti taikomas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Utenos skyrius, atsižvelgęs į minėtą PKVPĮ 13 straipsnio 3 dalies nuostatą, ir įvertinęs dokumentus, kurie patvirtina, jog pareiškėjas buvo nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso 214 straipsnio 1 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nusikalstamų veikų padarymą, priėmė teisėtą ir pagrįstą 2016-11-22 sprendimą Nr. (10.126)Š34-42 „Dėl atsisakymo I. Š. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą“ ir pareiškėjui pagrįstai neskyrė pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.

PKVPĮ 12 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ar mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Valdybos teritorinių skyrių sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Valdybai, kuri yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Konstatuotina, kad Valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, 2017-04-21 sprendimu Nr. (6.5)1-2536 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. (10.126)Š34-42“ teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą.

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, pareiškėjo skundas dėl sprendimų panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas. Remiantis tuo, netenkintinas ir pareiškėjo išvestinis reikalavimas įpareigoti atsakovus patenkinti jo 2016-11-04 prašymą skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Atmesti kaip nepagrįstą pareiškėjo I. Š. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui ir Valstybinei socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Klaipėdos apygardos administracinį teismą.