Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėja Jūratė Jakubonienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos l. e. viršininko pareigas Ramūno Kemzūros (toliau – Institucija) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 4 d. nutarimo R. K. administracinio teisės pažeidimo byloje ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

administracinio teisės pažeidimo protokolas R. K. surašytas už tai, kad 2015 m. gegužės 27 d., 01 val. 30 min., (duomenys nesklebtini), vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai nustatytas lengvas girtumo laipsnis (1,47 promilės ± 5 %), kai teisė vairuoti transporto priemones yra atimta, nevykdė uniformuoto policijos pareigūno teisėto reikalavimo sustabdyti transporto priemonę ir nepateikė transporto priemonės registracijos liudijimo. Šiais veiksmais R. K. pažeidė Kelių eismo taisyklių 14,16 punktų reikalavimus.

Skunde nurodoma, kad teismas, individualizuodamas nuobaudą, netinkamai aiškino ir taikė normas, reguliuojančias turto, kuris buvo pažeidimo įrankis (priemonė), konfiskavimo klausimą. ATPK 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, nurodanti, jog nuobauda už administracinį teisės pažeidimą skiriama norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytose ribose, tiksliai laikantis šio kodekso. Skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. ATPK 30² straipsnis numato baudos skyrimo taisykles: skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos dydžio sankcijoje minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o esant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad esant atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, nuobauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. ATPK 130² straipsnio sankcijoje numatyta nuobauda teisės vairuoti transporto priemones neturintiems asmenims — piniginė bauda nuo 1158 iki 1448 Eur su transporto priemonės konfiskavimu arba administracinis areštas nuo 20 iki 30 parų su transporto priemonės konfiskavimu.

Institucijos nuomone, Kauno apylinkės teismas netinkamai pritaikė ATPK 30¹ straipsnio normą, atmestinai ir formaliai įvertino pažeidėjo asmenybę, kitus jį charakterizuojančius duomenis bei su nuobaudos individualizavimu susijusius duomenis, ko pasėkoje nepagrįstai paskyrė švelnesnę nei įstatymas numato nuobaudą, t. y. iš vis neskyrė papildomos sankcijoje numatytos nuobaudos, nepateikdamas pagrįstų tokios išvados motyvų.

R. K. linkęs savo teisei priešingu veikimu pažeisti įstatymų nustatytą tvarką, moralės bei elgesio normas. Praeityje jis trauktas administracinėn atsakomybėn už administracinės teisės pažeidimus, tarp jų ir už KET pažeidimus. Be to, vienerių metų laikotarpyje padarė tą patį šiurkštų pažeidimą. Institucijos nuomone, skiriant nuobaudą teismas privalėjo atsižvelgti ir į tai, jog R. K. praeityje teismo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamąjį įstatymą dėl nusikalstamų veikų padarymo. ATPK 32 straipsnio 6 dalyje įstatymų leidėjas praeityje buvusius asmens nusikalstamus veiksmus vertina kaip atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kas institucijos nuomone, skiriant nuobaudą nebuvo įvertinta ir apie ką teismas nutarime pasisakė: „R. K. turi galiojančių nuobaudų, jo atsakomybę lengvinančių ir/ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta“. Be to, skunde pažymima ir tai, jog R. K. automobilį vairavo neturėdamas tokios teisės, kas tik patvirtina jo sąmoningai priešingą teisei elgesį, įstatymų ir nustatytos tvarkos akivaizdų ir įžūliai viešai deklaruojamą nesilaikymą. Skunde pabrėžiama, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog teismo išvados turi būti pagrįstos tokiais įrodymais, kurie nekelia pagrįstų abejonių savo įrodomąja galia ir leistinumu. Duomenų, kurių pagrindu būtų galima padaryti išvadas ir pagrįstai pripažinti R. K. atitinkant ATPK 30¹ str. reikalavimus nėra. Institucijos nuomone, teismo sprendimas yra nepagrįstas, sprendimo teiginiai deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais jų teisingumą bei pagrįstumą ir jų patikimumą patvirtinančiais duomenimis. R. K. privalėjo elgtis atidžiai ir rūpestingai, įvertinti galimas neigiamas savo priešingo teisei elgesio pasekmes, kurios, atsižvelgiant į jį charakterizuojančius duomenis, jam yra žinomos. R. K. neabejotinai žinojo apie gręsiančią atsakomybę ir jos sukeliamas neigiamas pasekmes, tačiau tai jo nuo pažeidimo darymo nesustabdė. Lietuvos Aukščiausiasis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-4-2011, 2AT-7-4-2013, 2AT-13-2013, 2AT-11/2014 ir kt.). Institucija sutinka su teismo pozicija, kad nustatytos aplinkybės ypatingai neigiamai apibūdina administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį, rodo jo atsainų požiūrį į eismo dalyvių saugumą, jis linkęs nusižengti, sistemingai traukiamas atsakomybėn už neteisėtą veikimą, o skirtos nuobaudos, akivaizdu, neveiksmingos. Institucijos nuomone, R. K. paskyrus papildomą nuobaudą - ne jam priklausančios, tačiau jo valdytos pažeidimo padarymo metu transporto priemonės konfiskavimą, nebūtų pažeistas proporcingumo ir protingumo principai ar transporto priemonės savininko teisė į nuosavybę. Taip pat Institucija pažymi, kad nuobauda siekiama ir prevencinių tikslų - auklėti asmenis bei pažeidėjus ateityje nenusižengti, ir apie tai pranešama paskelbiant įstatymuose.

Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d. nutarime byloje Nr. 12/96-5/97 yra išaiškinta, jog vienas iš nuosavybės teises ribojančių požymių yra draudimas panaudoti turtą taip, jog kitiems asmenims ar visuomenei dėl to būtų padaryta žala. Šis draudimas išlieka nepriklausomai nuo to, ar turtą valdo, juo naudojasi bei disponuoja pats savininkas, ar jis yra perduotas valdyti ar naudotis kitiems asmenims. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau - SEAKĮ) 20 straipsnio 1 dalies nuostatas, transporto priemonės savininkas ar valdytojas rūpinasi ir atsako už jam nuosavybės ar kita teise priklausančią transporto priemonę. Šiuo atveju, transporto priemonės savininkė J. K. neįvertino visų galimų jai nuosavybės teise priklausančio turto, transporto priemonės, panaudojimo pasekmių. J. K. nesiėmė papildomų priemonių apsaugoti savo turtą, kad jis nebūtų panaudotas neteisėtai veikai. Tai, kad jai priklausančio automobilio raktelius ji laikė visiems prieinamoje, netiesiogiai atviroje vietoje, vertinant R. K. sistemingą neteisėtą veikimą ir praeityje padarytą analogišką KET pažeidimą, laikytinas neatsakingu. Transporto priemonės savininkė negalėjo nesitikėti, jog kartu gyvenančiam sūnui nebus žinoma automobilio raktelių buvimo vieta. Duomenų apie tai, kad patalpos, kurioje stovėjo komoda, durys rakinamos, nėra. Taip pat nėra duomenų apie tai, jog pati komoda yra rakinama. Byloje nėra jokių duomenų ir apie aplinkybes, dėl kurių transporto priemonės savininkė automobilio raktelių išvykdama nepasiėmė su savimi. Motiniškumo faktoriumi pagrįstas pasitikėjimas šeimos nariu neatleidžia nuo atsakomybės ir pareigos būti atsakingu. Šiuo atveju, visuomenės interesai yra pakankami, kad pateisintų asmens nuosavybės teisių ribojimą. Skunde pažymėta, kad nepaisant turto konfiskavimo, J. K. turi teisę civiline tvarka reikalauti iš teisės pažeidimą padariusio daikto valdytojo atlyginti žalą. Todėl vien ta aplinkybė, kad transporto priemonė priklauso ne administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui, bet kitam asmeniui, nėra pagrindas neskirti administracinės nuobaudos transporto priemonės konfiskavimo. R. K. skirta ATPK 130 straipsnio sankcijoje numatyta alternatyvi nuobauda - administracinis areštas 30 parų be transporto priemonės konfiskavimo yra nepagrįstas. Įstatymų leidėjas šioje normoje įtvirtinęs transporto priemonės - pažeidimo padarymo įrankio konfiskavimą ne kaip alternatyvą, o kaip papildomą nuobaudą. Šiuo atveju, atsižvelgiant į visumą R. K. charakterizuojančių duomenų, nebuvo pagrindo individualizuojant nuobaudą taikyti ATPK 30¹ straipsnyje įtvirtintos normos ir skirti švelnesnę nei sankcijoje numatytą nuobaudą. Byloje esantys faktiniai duomenys liudija priešingai, nei yra konstatuota teismo sprendime. R. K. atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra jau ta, kad jis pakartotinai padaro tą patį šiurkštų ir pavojingą pažeidimą vienerių metų laikotarpyje. Kiti charakterizuojantys duomenys taip pat liudija apie jį, kaip linkusį nusikalsti ir nusižengti asmenį, nesilaikyti tiesinėje visuomenėje nusistovėjusių elgesio ir moralės normų.

Parinkdamas nuobaudos rūšį sankcijos ribose, teismas privalo įvertinti visas reikšmingas aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, pažeidėjo atsakomybę sunkinančias bei lengvinančias aplinkybes, kitus priimti teisingą ir objektyvų sprendimą reikalingus duomenis. Individualizuodami pažeidėjams skiriamas nuobaudas, teismai turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams kelia administracinis teisės pažeidimas. Atvejai, kai už administracinius teisės pažeidimus gali būti skiriama švelnesnė (mažesnė) nuobauda nei sankcijoje numatytoji arba visai neskirta administracinė nuobauda, sietini su išskirtinių aplinkybių konstatavimu. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išreiškęs poziciją, kad teismas turi galimybę, atsižvelgdamas į reikšmingas bylos aplinkybes, individualizuoti įstatyme įtvirtintą griežtą nuobaudą ir skirti švelnesnę (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai). Tačiau Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nepripažinęs aplinkybės - asmuo nuoširdžiai gailisi (administracinė byla Nr. N3- 020/2006) kaip išskirtinės. Pareiškėjo gailestis galėtų būti lengvinančia aplinkybe, tačiau esant sunkinančių aplinkybių, ne deklaruojamas gailėjimasis dėl padaryto pažeidimo, bet pats pažeidimo pobūdis (pažeidimas padarytas šiurkščiai ir neteisėtai pasinaudojus neturima teise, keliant realų pavojų kitiems eismo dalyviams) ir aplinkybės lemia parenkamos jam nuobaudos rūšį. Darytina išvada, kad nuobaudos - transporto priemonės konfiskavimas – neskyrimas, šiuo atveju, traktuotinas kaip netinkamas teisės taikymas. Teismų praktikoje konstatuota, jog administracinės nuobaudos taikymas turi atitikti proporcingumo reikalavimą - tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-8- 2013, 2AT-60-2014). Institucijos nuomone, teismas, R. K. neskirdamas papildomos nuobaudos, nepagrįstai prioriteto tvarka vertino ir atsižvelgė į automobilio (pažeidimo padarymo įrankio) savininko teises, o ne visuomenės interesą - teisę į saugią aplinką.

Institucija sutinka su teismo pozicija R. K. skirti alternatyvią sankcijoje numatytą griežčiausią nuobaudą - administracinį areštą, kadangi praeityje jam skirtos piniginės baudos, akivaizdu, neveiksmingos ir jo neauklėja, siektini ATPK 20 straipsnio tikslai neįgyvendinami, o administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinius teisės pažeidimus padariusiems asmenims nubausti bei siekiant juos auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų. Pažeidėjo nubaudimu siekiama užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, teisės į saugią aplinką užtikrinimo. Todėl, Institucijos nuomone, nuobaudos transporto priemonės konfiskavimo neskyrimas ir ATPK 30¹ straipsnio norma buvo pritaikyta nukrypstant nuo susiklosčiusios teismų praktikos ir yra nepagrįstas.

Atsiliepimu į Institucijos skundą J. K. atstovė advokatė K. R. prašo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos l. e. viršininko pareigas Ramūno Kemzūros apeliacinio skundo netenkinti ir pirmosios instancijos teismo nutarimą palikti nepakeistą.

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos l. e. viršininko pareigas Ramūno Kemzūros apeliacinis skundas tenkintinas.

Ginčo dėl administracinio teisės pažeidimo fakto nėra ir apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės padarius pažeidimus, numatytus 130 straipsnio 1 dalyje, 130² straipsnyje ir 124¹ straipsnio 8 dalyje. Apeliaciniame skunde Institucija nesutinka dėl ATPK 30¹ straipsnio taikymo R. K. atžvilgiu ir prašo už ATPK 130² straipsnyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų padarymą skirti šių straipsnių sankcijose numatytą transporto priemonės konfiskavimą.

ATPK 130² straipsnio sankcijoje transporto priemonės konfiskavimas yra ne alternatyvi nuobauda, kurios teismas, įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, gali neskirti, o privaloma, skiriama kartu su administracine nuobauda – bauda arba areštu.

Daiktų, kurie buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankiai arba tiesioginiai objektai, konfiskavimo tvarką reglamentuoja ATPK 26 straipsnis. Bendra šiame straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad konfiskuotas gali būti tik daiktas ir pajamos, kurie yra pažeidėjo nuosavybė, tačiau įstatymų leidėjas yra numatęs išimtį iš šios bendros taisyklės ir nurodęs, kokius pažeidimus padarius, gali būti konfiskuojamas ir daiktas ar pajamos, nesantys pažeidėjo nuosavybe. Prie tokių išimčių priskiriamas ir administracinio teisės pažeidimo, numatytų ATPK 130² straipsnyje ir 130 straipsnio 1 dalyje padarymas. Įstatymas leidžia konfiskuoti daiktą, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130² straipsnyje ir 130 straipsnio 1 dalyje padarymo įrankis arba tiesioginis objektas ir tuo atveju, kai jis priklauso kitam asmeniui.

R. K. už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130² straipsnyje, nubaustas 30 parų areštu be transporto priemonės konfiskavimo, o už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, nubaustas 25 parų areštu taip pat be transporto priemonės konfiskavimo. Abiem atvejais pirmosios instancijos teismas neskyrė transporto priemonės – J. K. vardu registruoto automobilio „Audi TT“, v/n (duomenys neskelbtini) kuriuo buvo padaryti administraciniai teisės pažeidimai, konfiskavimo.

Institucija apeliaciniame skunde ginčija tik nuobaudų individualizavimą už ATPK 130² straipsnyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų padarymą, prašydama jas sugriežtinti.

ATPK 302¹¹ straipsnio 2 dalis neleidžia pabloginti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens padėties daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde, todėl apygardos teismas, būdamas apribotas apeliacinio skundo reikalavimų ir negalėdamas peržengti šio skundo ribų, skundžiamą nutarimą patikrina tiek, kiek to prašoma Institucijos skunde.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog R. K. J. K. automobilį vairavo be savininkės valios, todėl jos teises šiuo atveju gina įstatymas, ir transporto priemonė negali būti konfiskuojama. Dėl šių aplinkinių pirmos instancijos teismas pritaikė ATPK 30¹ straipsnio nuostatas ir už ATPK 130² straipsnyje bei 130 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų padarymą neskyrė transporto priemonės konfiskavimo.

Pagal teismų praktiką transporto priemonės konfiskavimas už ATPK 130² straipsnio pažeidimą gali būti netaikomas ir yra galimas ATPK 30¹ straipsnio nuostatų taikymas, kai nustatoma išskirtinė situacija, leidžianti daryti išvadą, jog automobilio savininkas nėra atsakingas už jo nuosavybės panaudojimą pažeidimo padarymo metu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N575-3213/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-4/2012,2AT-30/2013). Tam yra būtina išsiaiškinti, ar šis daiktas (automobilis) buvo valdomas teisėtai, nepažeidžiant paties savininko teisių, t. y. ar su savininko žinia ir sutikimu. Tik tokiu atveju, kai pats savininkas savanoriškai yra perdavęs savo daiktą valdyti kitam asmeniui ar neužtikrino savo turto apsaugos nuo neteisėto pasinaudojimo juo ir dėl to šis daiktas panaudojamas pažeidimui padaryti, savininkui pačiam kyla su to daikto praradimu susijusios pasekmės.

Nagrinėjamu atveju negalima sutikti su pirmos instancijos teismo išvada, kad nesurinkta pakankamai duomenų, jog J. K. nesielgė taip nerūpestingai, kad kiti asmenys negalėtų jos automobilio panaudoti priešingai visuomenės interesams.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, J. K. automobilis buvo paliktas namuose. Raktus ji laikė namuose, komodoje po drabužiais, kartu su darbo ir kito automobilio raktais. Apie tai, kad iš R. K. atimta teisė vairuoti transporto priemones, dėl to, kad jis buvo sustabdytas neblaivus, ji žinojo. Tuo metu, kai R. K. buvo atimta teisė vairuoti, jis vairavo jos automobilį „Seat Ibiza“. J. K. neigė, kad leido sūnui naudotis automobiliu ir paaiškino, jog jis jos neatsiklausė. Liudytoja A. D., apklausiama teismo posėdžio metu, parodė, kad R. K. pas ją automobiliu „Audi TT“ atvažiavo ne pirmą kartą. R. K. patvirtino, kad automobilį pasiėmė pats, be leidimo, jis mamos automobilio neprašė. Taip pat nurodė, kad yra matęs, kur mama deda automobilio raktus.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad transporto priemonės savininkas neturi būti pasyvus saugant transporto priemonę nuo neteisėto panaudojimo. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad transporto priemonės savininkas ar valdytojas rūpinasi ir atsako už jam nuosavybės ar kita teise priklausančią transporto priemonę. Šiuo atveju, iš byloje nustatytų aplinkybių negalima daryti išvados, kad J. K. su jai priklausančiu daiktu elgėsi taip rūpestingai, kad kiti asmenys jo negalėtų panaudoti priešingai visuomenės interesams. Palikdama automobilio raktelius namuose, pati išvykdama ir palikdama automobilį, juo nesidomėdama ir nesirūpindama, ji, be abejonės, sudarė galimybę juo naudotis R. K. ir tokiu būdu elgėsi itin rizikingai ir neatsakingai. Nors tiek pažeidėjas, tiek automobilio savininkė teigia, kad pažeidėjas automobilį pasiėmė be savininkės žinios, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, pastaroji nesudarė jokių kliūčių pažeidėjui paimti automobilio raktelius ir juo pasinaudoti. Neatsakingumas ir lengvabūdiškas pasitikėjimas, kad po drabužiais paliktų raktų niekas nepaims, nereiškia, kad savininkės pastangos buvo pakankamos, siekiant apsaugoti savo turtą, kad jis nebūtų panaudotas neteisėtiems tikslams, tuo labiau žinant, kad prie raktų gali prieiti R. K., ką ir įrodo nagrinėjamas atvejis. Apygardos teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju iš nustatytų bylos duomenų negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad automobilis buvo paimtas prieš savininkės valią ir juo buvo disponuojama neteisėtai, todėl ši situacija negali būti vertinama kaip išskirtinė, sudaranti pagrindą, skiriant administracinę nuobaudą, svarstyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatų taikymo galimumą.

Pagal formuojamą teismų praktiką, už daikto panaudojimą visuomet atsako jo savininkas, todėl perduodamas savo turtą valdyti ir naudoti kitiems asmenims, savininkas prisiima ir su tuo susijusią riziką, todėl turi imtis priemonių apsaugoti savo turtą nuo praradimo, sugadinimo ar neteisėto jo panaudojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-30-2013). J. K. neužtikrino savo turto tinkamos apsaugos, kadangi sudarė sąlygas R. K. be jokių kliūčių paimti automobilio raktelius ir naudotis automobiliu, todėl, kaip automobilio savininkė, privalėjo įvertinti ir galimas padaryto pažeidimo pasekmes, tame tarpe – ir galimą jo konfiskavimą.

Kaip pažymėta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d. nutarime, nors nuosavybės teisė yra prigimtinė žmogaus teisė, ginama įstatymo, tačiau ji nėra absoliuti. Vienas iš nuosavybės teises ribojančių požymių yra draudimas panaudoti turtą taip, kad kitiems asmenims ar visuomenei dėl to būtų padaryta žala. Šis draudimas išlieka nepriklausomai nuo to, ar turtą valdo, juo naudojasi bei disponuoja pats savininkas, ar jis yra perduotas valdyti ar naudotis kitiems asmenims. Turto savininkas, perduodamas valdyti ar naudoti turtą kitiems asmenims, visuomet tam tikru mastu rizikuoja, nes jam tenka daikto atsitiktinio žuvimo rizika, kadangi savininkas turtą perdavė kitam asmeniui, o šis, darydamas administracinį teisės pažeidimą, jį prarado. Savininko teisė išreikalauti daiktą iš sąžiningo įgijėjo (valstybės) yra ribojama, jis praranda galimybę susigrąžinti jį natūra.

Kitaip savininko teisės yra ginamos, kai teisės pažeidėjas pažeidimui daryti panaudoja automobilį, kuris buvo neteisėtai jo valdomas ar naudojamas, tačiau tokios išvados, priešingai nei konstatuota skundžiamame nutarime, šioje byloje negalima daryti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nustatytos aplinkybės neįtikina, kad R. K. automobilį paėmė prieš savininkės J. K. valią, kadangi ji nerealizavo savo, kaip savininkės teisių ir pareigų visa apimtimi, elgėsi ypač neapdairiai, neatsakingai ir lengvabūdiškai, nesiėmė priemonių tinkamai apsaugoti savo nuosavybę, todėl turi patirti ir neigiamus tokio neatsakingo savo elgesio padarinius – nuosavybės praradimą. Įvertinus nurodytų aplinkybių visumą konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo nekonfiskuoti automobilio, motyvuojant tuo, kad R. K. automobilį vairavo be savininkės valios. Pažymėtina, kad pažeidimo padarymo įrankio (transporto priemonės) konfiskavimas pripažintinas proporcinga administracine nuobauda esant padarytiems tam tikriems ATPK numatytiems pažeidimams, toks nuosavybės teisių ribojimas atitinka visuomenės siekiamus visuotinai svarbius tikslus ir negali būti laikomas priemone, kuri varžo asmens teises labiau, negu reikia, kad šie tikslai būtų pasiekti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N575-1742/2008). Konstitucinio teismo doktrinoje pažymėta, kad toks teisinių santykių sureguliavimas ATPK 26 straipsnio 1 dalies nuostatomis yra skirtas teisės pažeidėjo atsakomybei už savo veiksmus sugriežtinti ir negali būti vertinamas kaip trečiųjų asmenų nubaudimas. Tačiau savininkui išlieka galimybė reikalauti iš tokį teisės pažeidimą padariusio jo daikto valdytojo ar naudotojo atlyginti žalą, taigi, J. K. turi teisę išsireikalauti iš R. K. atlyginti dėl jo teisę pažeidusių veiksmų konfiskuojamo automobilio vertę civilinio proceso tvarka.

Įvertinęs surinktų įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad J. K. nesiėmė reikiamų priemonių, jog jai priklausančiu turtu nebūtų pasinaudota administraciniam teisės pažeidimui daryti, dėl ko, skiriant nuobaudą, svarstyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatų taikymo galimumą nėra objektyvaus pagrindo.

Byloje pirmosios instancijos teismas, be jau aptartų, nenustatė kitokių aplinkybių, kurios leistų taikyti švelnesnę nuobaudą, nei numatyta sankcijoje. Skundžiamame nutarime tinkamai išanalizuotos visos nuobaudos individualizavimui būtinos aplinkybės, teisingai įvertinta R. K. asmenybė, jo padarytų pažeidimų pobūdis ir pavojingumas, polinkis daryti teisės pažeidimus ir kitos aplinkybės.

Kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, R. K. turi galiojančių administracinių nuobaudų, jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta, jis padarė vieną pavojingiausių KET pažeidimų, t. y. vairavo transporto priemonę neblaivus, kai jam nustatytas lengvas girtumo laipsnis, kai alkoholio kiekis leistiną normą viršijo daugiau nei tris kartus ir neturėdamas teisės vairuoti, kai teisė vairuoti transporto priemones yra atimta. Tokiais savo veiksmais R. K. sukėlė itin didelį pavojų eismo saugumui ir tik laimingo atsitiktinumo dėka nenukentėjo kiti eismo dalyviai. Praeityje R. K. baustas už tai, kad vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, informacijos apie paskirtos baudos sumokėjimą nėra. Visos šios aplinkybės rodo, kad R. K. jokios atsakomybės nejaučia, žinodamas, kad automobilis jam nepriklauso, svetimą nuosavybę naudojo itin šiurkštiems visuomenės saugumui didelį pavojų keliantiems administracinės teisės pažeidimams daryti. O kadangi nepateisinamas ir automobilio savininkės J. K. elgesys, nes ji sudarė sąlygas R. K. pasinaudoti jos nuosavybe (transporto priemone) administracinės teisės pažeidimams daryti, apeliacinės instancijos teismas privalo administracinės teisės pažeidimų darymo priemonę konfiskuoti.

Nesutiktina su Institucijos skundo motyvu, jog teismas privalėjo atsižvelgti į tai, jog R. K. praeityje teismo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamąjį įstatymą dėl nusikalstamų veikų padarymo, ir įvertinti tai kaip atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nes iš pateikto įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro matyti, kad R. K. teistumai yra išnykę, ir tai negali būti vertinama kaip jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė.

Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šios bylos teisinę ir faktinę situaciją, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas R. K. atžvilgiu ir už ATPK 130² straipsnyje numatyto pažeidimo padarymą neskirti transporto priemonės – automobilio „Audi TT“, v/n (duomenys neskelbtini) priklausančio J. K., konfiskavimo. Bylos aplinkybės nepatvirtino, kad R. K. automobiliu pasinaudojo ne prieš automobilio savininkės J. K. valią, todėl pastaroji taip pat turi prisiimti atsakomybę dėl kilusių negatyvių padarinių, atsirasiančių dėl transporto priemonės konfiskavimo. Apeliacinės instancijos teismas šią skundžiamo nutarimo dalį pakeičia – greta R. K. už ATPK 130² straipsnyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimo padarymą paskirtų nuobaudų, paskiriant ir automobilio „Audi TT“, v/n (duomenys neskelbtini) priklausančio J. K., konfiskavimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 6 punktu, teisėja

nutarė:

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos l. e. viršininko pareigas Ramūno Kemzūros apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. nutarimo dalį pakeisti:

R. K. už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130² straipsnyje, paskirti 30 (trisdešimties) parų administracinį areštą su transporto priemonės – automobilio „Audi TT“, v/n (duomenys neskelbtini) registruoto J. K., a. k. (duomenys neskelbtini) vardu, konfiskavimu;

R. K. už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, paskirti 25 (dvidešimt penkių) parų administracinį areštą su transporto priemonės – automobilio „Audi TT“, v/n (duomenys neskelbtini) registruoto J. K., a. k. (duomenys neskelbtini) vardu, konfiskavimu.

Vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, už ATPK 130² straipsnyje ir 130 straipsnio 1 dalyje padarytus pažeidimus paskirtas nuobaudas subendrinti su nuobauda, paskirta už administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 124¹ straipsnio 8 dalyje padarymą, ir galutinę subendrintą nuobaudą R. K. paskirti 30 (trisdešimties) parų administracinį areštą su transporto priemonės – automobilio „Audi TT“, v/n (duomenys neskelbtini) registruoto J. K., a. k. (duomenys neskelbtini) vardu, konfiskavimu.

Kitoje dalyje nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.