Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Jakubonienės, Lino Šiukštos,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Ričardo Juozainio apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2024 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo R. L. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą dvejų metų laisvės atėmimo bausme;

– pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį 45 parų areštu.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 ir 4 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu skirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir skirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams vienam mėnesiui.

Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2024 m. sausio 3 d. iki 2024 m. gruodžio 17 d.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2, 4 ir 5 dalimis, BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, R. L. paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nukentėjusiajai J. L. padarytą 474 Eur turtinę žalą; taip pat paskiriant pareigas – per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo pradėti dirbti, tęsti darbą arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje ir visą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 68 straipsniu, R. L. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones dvejus metus, šios baudžiamojo poveikio priemonės terminą skaičiuojant nuo 2024 m. sausio 2 d.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, R. L. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio „Ford Galaxy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimas.

Nukentėjusiosios J. L. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, jai iš R. L. priteista 474 Eur turtinei žalai atlyginti, 5 procentai metinių palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo, ir 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Civilinio ieškovo Panevėžio teritorinės ligonių kasos (procesinių teisių perėmėjas – Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos) civilinis ieškinys tenkintas ir iš R. L. priteista 219,32 Eur žalos atlyginimo Panevėžio teritorinei ligonių kasai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. R. L. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą nuteistas už tai, kad 2024 m. sausio 3 d., apie 16.10 val., (duomenys neskelbtini) namu, suduodamas ne mažiau kaip 14 smūgių kirviu sutuoktinei J. L. į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas žaizdą pakaušyje, dešinės plaštakos II-o piršto galinio pirštakaulio lūžį su žaizda minkštuosiuose aplinkiniuose audiniuose, du odos nubrozdinimus viršugalvyje, kairėje plaštakoje, poodines kraujosruvas nugaroje, žastuose, kairio riešo ir plaštakos srityse, odos nubrozdinimą su poodine kraujosruva kairiame dilbyje, sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes sveikata dėl dešinės plaštakos II-o piršto pirštakaulio lūžio buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.

2. R. L. pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad vairavo kelių transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas daugiau nei 1,51 promilių neblaivumas, o būtent: 2023 m. gruodžio 31 d., apie 00.48 val., (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo kelių transporto priemonę – automobilį „Ford Galaxy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas 1,69 promilių neblaivumas.

II. Apeliacinio skundo ir proceso dalyvių prašymai

3. Prokuroras R. Juozainis prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2024 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio dalį, kuria R. L. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, ir priimti naują sprendimą – R. L. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, paskirti bausmę – 9 metus laisvės atėmimo. Skundas grindžiamas toliau nurodomais argumentais.

3.1. Prokuroro teigimu, Panevėžio apygardos teismas nesilaikė baudžiamojo proceso reikalavimų, dėl to neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė faktines bylos aplinkybes neatitinkančias išvadas bei neteisingai paskyrė bausmę.

3.2. Apeliantas teigia, kad R. L. smūgiavo nukentėjusiajai į galvą, o tai pagal teismų praktiką pripažįstama gyvybiškai svarbia žmogaus kūno dalimi. Nustatyta aplinkybė, jog nuteistasis kirviu smogė mažiausiai 14 kartų, tarp jų ir į gyvybiškai pavojingas vietas, galvą bei kaklą, rodo tyčios atimti gyvybę kryptingumą. Taip pat pasirinktas įrankis – kirvis – yra gyvybei pavojingas, smogiantis bei trupinantis įrankis, kuriuo neabejotinai galėtų būti padaryti mirtini sužalojimai. Šie veiksmai bei įrankis patvirtina, kad suduodamas smūgius kirviu nuteistasis (nors ir būdamas neblaivus) suvokė savo veiksmų pavojingumą ir taip elgėsi siekdamas atimti nukentėjusiosios gyvybę.

3.3. Prokuroras taip pat nurodo, kad nuteistasis jau iki nusikalstamos veikos elgėsi agresyviai. Nukentėjusioji parodė, jog kaltinamasis buvo grasinęs nukentėjusiąją nužudyti bei nusižudyti pats. Įvykio dieną R. L. konfliktavo ne tik su nukentėjusiąja, bet ir su liudytoja. Jis taip pat neprisiminė, kaip ir kodėl pirko kirvį, kurį vėliau panaudojo nusikalstamai veikai atlikti. Todėl padaryta nepagrįsta teismo išvada, kad įrankis buvo pirktas ardyti paletes, nors anksčiau bei įvykio dieną šių veiksmų R. L. neatliko, o paletes paimdavo ir išsiveždavo neardytas.

3.4. Apelianto teigimu, R. L. suprato, jog kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad dėl jo veiksmų atsiras padariniai – nukentėjusiosios mirtis. Panaudotas nusikaltimo įrankis – kirvis, nustatytų veiksmų kryptingumas bei pavojingumas leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis veikė tiesiogine apibrėžta tyčia ir siekė nukentėjusiosios mirties, o savo veiksmų nebaigė dėl ne nuo jo priklausančių priežasčių – nukentėjusiosios aktyvaus priešinimosi bei į pagalbą atskubėjusių pašalinių asmenų.

4. Teismo posėdžio metu prokuroras apeliacinį skundą prašė tenkinti, o nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Panevėžio apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro R. Juozainio apeliacinis skundas tenkinamas.

5. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), įvertinusi bylos medžiagą, skundžiamo nuosprendžio, apeliacinio skundo ir proceso dalyvių argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, reglamentuotų BPK 20 straipsnyje, ignoravo ir netinkamai vertino svarbias bylos aplinkybes, padarytos išvados nėra paremtos visapusišku nustatytų aplinkybių įvertinimu, o tai lėmė ir netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą – nuteistojo R. L. veiksmai nepagrįstai kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 straipsnio 3 punktą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje surinktų įrodymų visetas yra pakankamas pripažinti, jog nuteistasis pasikėsino nužudyti nukentėjusiąją J. L. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, jo nusikalstami veiksmai kvalifikuotini pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Perkvalifikavus veiką, R. L. bausmė skiriama iš naujo, įvertinus padarytą nusikalstamą veiką apibūdinančius ir nuteistąjį charakterizuojančius duomenis.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo

6. Byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo išsamiai aprašyti įrodymai patvirtina ir dėl to ginčo nėra, kad nuosprendyje nurodytu laiku ir vietoje R. L. sudavė ne mažiau kaip 14 smūgių kirviu sutuoktinei J. L. į įvairias kūno vietas ir padarė jai žaizdą pakaušyje, dešinės plaštakos II-o piršto galinio pirštakaulio lūžį su žaizda minkštuosiuose aplinkiniuose audiniuose, du odos nubrozdinimus viršugalvyje, kairėje plaštakoje, poodines kraujosruvas nugaroje, žastuose, kairio riešo ir plaštakos srityse, odos nubrozdinimą su poodine kraujosruva kairiame dilbyje. Taip jis nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą, nes dėl dešinės plaštakos II-o piršto pirštakaulio lūžio jos sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui (t. 2, b. l. 36–37). Pirmosios instancijos teismas šiuos nustatytus nuteistojo veiksmus kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 dalį, tai argumentuodamas tuo, kad nėra patikimų įrodymų, jog R. L. turėjo griežtai apibrėžtą tikslą atimti J. L. gyvybę. Šias išvadas teismas grindė tuo, kad nuteistasis siekį nužudyti J. L. neigė, o nukentėjusios parodymai dėl suduotų smūgių skaičiaus, vietos bei aplinkybių nebuvo pakankamai nuoseklūs, dėl ko sudėtinga atkurti detalų konfliktuojančių asmenų elgesį ir jų veiksmų eiliškumą. Teismas sprendė, kad R. L. smurtinius veiksmus iššaukė menkavertis ginčas, jie buvo spontaniški. Suduotų smūgių skaičius, lokalizacija, stiprumas, kaltinamojo nutraukti smurtiniai veiksmai konflikto eigoje, kurie buvo tęsiami tik po J. L. smūgio skėčiu, nukentėjusiajai kilusios pasekmės, nenustatytas motyvas neleido teismui pripažinti, jog suduodamas kirviu R. L. veikė tiesiogine apibrėžta tyčia nužudyti J. L.. Teismas taip pat įvertino nukentėjusios ir nuteistojo tarpusavio santykius iki įvykio, R. L. elgesį prieš ir po įvykio. Šių duomenų visumos pagrindu teismas nuteistojo veiksmus vertino kaip padarytus veikiant tiesiogine neapibrėžta tyčia ir kvalifikavo pagal atsiradusias pasekmes – nesunkų sveikatos sutrikdymą. Teisėjų kolegija su tokiomis išvadomis nesutinka.

7. BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-45-628/2024, Nr. 2K-61-594/2024). Be kita ko, viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, jog turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-23-697/2019, Nr. 2K-7-57-648/2021). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino atsietai, nejungdamas jų į bendrą įrodymų visumą, tinkamai neįvertino dalies nustatytų bylos aplinkybių reikšmingumo, todėl padarė neteisingas išvadas dėl nuteistojo R. L. tyčios turinio ir apibrėžtumo.

8. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nustatant nusikaltimo, kuris nutrūko pasikėsinimo stadijoje, požymius, atskleidžiant kaltininko tyčią, būtina nustatyti valinį jos turinį, siekimą apibrėžtų padarinių, kurie neatsiranda dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. Dėl to, kvalifikuojant nebaigtas veikas, turi būti tiksliai nustatyta, kokio konkrečiai rezultato kaltininkas siekė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-443/2011, Nr. 2K-239-139/2015, Nr. 2K-12-942/2018, Nr. 2K-212-303/2018). Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: nusikaltimo padarymo įrankius, atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, būdą, sužalojimų pobūdį, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kitas aplinkybes, turėjusias įtakos kaltininko valiai veikti siekiant apibrėžto tikslo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-97-693/2015, Nr. 2K-483-976/2015, Nr. 2K-P-498-746/2015, Nr. 2K-79-489/2017, Nr. 2K-12-942/2018, Nr. 2K-212-303/2018).

9. Teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi byloje surinktus įrodymus, tiek kiekvieną atskirai, tiek visumoje, daro išvadą, kad nuteistasis savo veiksmais kryptingai siekė nužudyti nukentėjusiąją, tačiau jų nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių. Nuteistasis R. L. tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismuose duoti parodymus atsisakė, todėl teismo posėdžio metu buvo perskaityti jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Nors pagal teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372/2005, Nr. 2K-431/2006, Nr. 2K-499/2008, Nr. 2K-592/2010, Nr. 2K-253/2013).

10. 2024 m. sausio 4 d. R. L. teigė įvykio aplinkybių neatsimenantis. Apklausos metu apie įvykio dieną jis nurodė, kad sutuoktinę rytais palydi į darbą, o vakare ją pasitinka. Tą dieną taip pat palydėjo J. L. į darbą, o vakare vėl nuėjo pas ją, kad galėtų kartu pareiti namo. Su sutuoktine išėjo iš jos darbo ir ėjo link namų, atrodo klausė jos, kaip sekėsi darbe, kalbėjo apie sūnų, kuris liko namuose. Kirvio jis su savimi neturėjo. Kad įvykio dieną būtų ėjęs į ūkinių prekių parduotuvę, neatsimena, ėjo tik į parduotuvę „Norfa“ įsigyti cigarečių. Kaip įvyko konfliktas, jis visiškai neatsimena. Atsimena tik tai, kad laikė žmoną apkabinęs rankomis ir klausė jos: „J., ką tu darai?“. Klausė, kadangi pajuto smūgį į ranką. Su kuo jam sudavė, nežino, tačiau kairiajame delne yra pjautinis sužalojimas. Taip pat pajuto smūgį į galvą. Tuo metu dar sustojo kažkoks baltas automobilis. Taip pat pamatė J. L. rankose kirvį, atrodo dešinėje rankoje. Jis paėmė už kirvio ir laikė jį, kad jo daugiau nesužalotų. Kad žmona būtų sužalota ar kruvina, jis nematė, to neatsimena. Vėliau policijos patalpose bandė pasikarti, nes viskas atsibodo, tačiau nulūžo vamzdis. Nemano, kad jo šeimyniniai santykiai yra blogi, nežino, kas nutiko. Nežino, kaip sutuoktinė patyrė sužalojimus, tačiau kelios dienos iki įvykio ji žadėjo, kad padarys jam blogai: „Pridirbsiu tau tiek, kad...“. Tuo metu tarp jų joks konfliktas nevyko (t. 2, b. l. 177–180).

11. 2024 m. sausio 5 d. teismo posėdyje, sprendžiant kardomosios priemonės suėmimo skyrimo klausimą, R. L. taip pat tvirtino įvykio dienos neatsimenantis. Pamenantis tik tai, kad vakare nukentėjusioji baigė darbą, jis ėjo jos pasitikti, kaip ir kas vakarą. (duomenys neskelbtini) gatvėje surūkė cigaretę. Po to pamena, kad į ranką kirto, į galvą. Laikė J. apkabinęs, sakė, kad nekvailiotų. Namie kirvis jam nereikalingas (t. 3, b. l. 20–21).

12. 2024 m. balandžio 9 d. apklausos metu R. L. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Nurodė, kad įvykio dieną prieš eidamas pas sutuoktinę į darbą užėjo į prekybos centrą „Senukai“, kur nusipirko kirvį. Kirvį įsigijo paletėms ardyti. Jas pasiima iš prekybos centro „Moki veži“, jos būna išmestos už tvoros. Nestandartines paletes išsiardydavo prie prekybos centro, kadangi jos netilpdavo į jo automobilį „Ford Galaxy“, o standartines parsiveždavo neardytas. Būtų ėjęs į „Moki veži“ ardyti palečių. Eidamas paskambino žmonai, tačiau atsiliepė barmenė J. J.. Ji iš karto jį užsipuolė, kam jis čia skambinėja. Skambučio metu buvo (duomenys neskelbtini) gatvėje ir per 5–7 minutes nuėjo pas žmoną į darbą. Kadangi jį užsipuolė barmenė, jis dirbti prie palečių nebenuėjo, ėjo išsiaiškinti dėl šio konflikto. Atėjęs į sutuoktinės darbo vietą pasikalbėjo su barmene. Jis vilkėjo dvi striukes ir kirvį buvo įsidėjęs į vidinės striukės kišenę. Tai anksčiau nenurodė, kadangi buvo šoke dėl įvykusio konflikto ir to, ką padarė. Pirkdamas kirvį tikrai negalvojo su juo daryti nusikaltimą. Išėjęs iš kavinės su sutuoktine ėjo namo, kalbėjo apie darbą, sūnų. Taip pat paklausė jos, ar ji kartu važiuos į kaimą, o ši pradėjo priekaištauti, kad važiuotų su savo meiluže I.. Kaip įvyko konfliktas, neprisimena, gali būti, kad konfliktas įvyko dėl I.. Tik pamena, kad laikė žmoną rankose ir klausė, ką ši daro, nes pajuto smūgį į ranką. Su kuo jam sudavė, nežino, tačiau kairiajame delne yra pjautinis sužalojimas. Taip pat pajuto smūgį į galvą. Tuo metu dar sustojo kažkoks baltas automobilis. Taip pat pamatė J. L. rankose kirvį, atrodo dešinėje rankoje. Gali būti, kad tą kirvį ji atėmė iš jo. Konflikto eigos jis negali nupasakoti. Jis paėmė už kirvio ir laikė, kad jo daugiau nesužalotų. Kad žmona būtų sužalota ar kruvina, jis nematė, to neatsimena. Kai privažiavo mašina, žmona kirvį numetė. Toliau viską atsimena kaip per rūką. Buvo medicinos įstaigoje, policijoje, bandė pasikarti, nes viskas atsibodo, todėl kakle matomi sužalojimai. Nesuvokė, kodėl taip pasielgė. Su sutuoktine jo santykiai blogi, jis turi meilužę I. ir žmona apie tai žino. Kartais žmona dėl to priekaištaudavo, tada jis išeidavo pasivaikščioti, miegodavo automobilyje. Tuo metu jie gyveno jo nuomojamame bute Utenoje. Niekada nesmurtavo sutuoktinės atžvilgiu, nors ji pati prieš jį yra naudojusi smurtą, grasinusi jam. Jie buvo susitarę išsiskirti, tačiau nė vienas nesiėmė jokių teisinių žingsnių (t. 2, b. l. 196–200).

13. Taigi, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis R. L. tvirtino negalintis atsiminti esminių įvykio aplinkybių – nukentėjusiosios užpuolimo pradžios, eigos ir priežasties, jis taip pat nebuvo nuoseklus ir skirtingai nurodė svarbias įvykio aplinkybes dėl disponavimo kirviu bei savo ketinimų įvykio vakarą vykti ardyti paletes. Kartu R. L. nė vienoje iš apklausų nepripažino ketinęs nužudyti nukentėjusiąją J. L.. Tokioje situacijoje jo parodymai turi būti gretinami su kitais byloje surinktais įrodymais, kurių visapusiška analizė apeliacinės instancijos teismui leidžia daryti šias išvadas.

14. Priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nuteistojo smurtinių veiksmų nukentėjusios J. L. atžvilgiu priežastis nebuvo menkavertis jų tarpusavio ginčas, jie nebuvo spontaniški. Bylos įrodymai patvirtina, kad emocinė įtampa tarp R. L. ir J. L. vyravo jau kurį laiką. Nukentėjusioji visų apklausų metu, tiek teisiamajame posėdyje, tiek ikiteisminio tyrimo metu bei apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nuosekliai tvirtino, kad 2023 m. spalio mėnesį ji paprašė vyro skyrybų. Iš pradžių buvo sutarę skirtis gražiuoju, tačiau vėliau prasidėjo persekiojimas. Vyras nuolat norėdavo būti šalia, nuolat lankydavosi jos darbe, lydėdavo į jį ir pasitikdavo, dažnai skambindavo, buvo labai pavydus, siūlė eiti pas psichologą, kad išsaugoti santuoką, bet ji nesutiko. 2024 m. sausio 1 d. (dvi dienos iki įvykio) ji virtuvėje gėrė kavą. R. L. atėjęs atsisėdo ir pasakė, kad „skyrybų neduos, kitam jos neatiduos, negyva ji bus, negyvas ir jis“. Tuo metu jis buvo blaivus (t. 1, b. l. 177–179; t. 2, b. l. 12–18, 28–30; t. 4, b. l. 68–71). Nurodytas aplinkybes atitinka ir nukentėjusios parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu dėl kito šioje byloje nagrinėto R. L. nusikaltimo, numatyto BK 281¹ straipsnio 1 dalyje. J. L. apklausos metu tvirtino, kad 2023 m. gruodžio 31 d. jos vyras buvo neblaivus, ji supyko, norėjo nueiti į degalinę nusipirkti cigarečių. R. L. norėjo eiti kartu, tačiau ji paliko jį namuose ir greitai išėjo. Po to vyras kelis kartus skambino telefonu, vėliau neblaivus automobiliu atvažiavo į degalinę jos ieškoti (t. 1, b. l. 80–82).

15. Kartu su nukentėjusios parodymais teisėjų kolegija vertino ir jos pateikto susirašinėjimo duomenis, iš kurių matyti, kad įvykio dieną, tai yra 2023 m. sausio 3 d., nuo 13.00 val., R. L. iš nežinomo telefono abonento rašė J. L. žinutes apsimetęs judviejų sūnumi T., pastarojo vardu informavo, kad buvo sulaikytas išgėręs, neva ieškojo tėvo, kad šis padėtų, ateitų ir paimtų mašiną, priekaištavo nukentėjusiajai, kad ši „ėda“ tėvą, „pridirbo jam labai daug“, kad jai „neįdomu“ (t. 2, b. l. 15–17). Tai, jog nurodytas žinutes rašė būtent R. L., patvirtina pateikti bylos duomenys apie tai, jog telefono numeris, iš kurio buvo rašytos žinutės J. L., buvo naudotas telefono aparate, kuriame veikė ir R. L. abonentinis numeris, o R. L. priklausantis abonentinis numeris tą dieną neveikė (t. 2, b. l. 154–155). Liudytoja J. J. taip pat nurodė, kad sausio 3 d. po pietų J. L. be sustojimo pradėjo skambinti nežinomas numeris ir siųsti žinutes, kad tai sūnus T., kad jis pateko į avariją. J. L. skambino sūnui telefonu, bet jis neatsiliepė. Paskambinus į tą nežinomą numerį telefone buvo tyla, davė ir jai paklausyti. Jai pagailo jos, todėl ji paėmė ragelį ir aprėkė, kiek galima trukdyti (t. 4, b. l. 68–75). Ikiteisminio tyrimo metu R. L. nurodė, kad paskambino žmonai, tačiau atsiliepė barmenė J. J., kuri iš karto jį užsipuolė, kam jis čia skambinėja (t. 2, b. l. 196–199). Aptarti įrodymai patvirtina, kad nurodytas žinutes J. L. rašė būtent R. L..

16. Liudytoja J. J. taip pat patvirtino, kad kartu su ja dirbanti J. L. yra jai pasakojusi, jog nori skirtis su vyru. Pastarasis nuolat ateidavo į jos darbą, dažnai skambindavo, paranoiškai atakuodavo, persekiodavo. Iš J. L. pasakojimų žino, kad pastarosiomis dienomis ji labai barėsi su vyru, norėjo skirtis, todėl R. L. pradėjo vartoti alkoholį (t. 2, b. l. 72–73; t. 4, b. l. 73). Atliekant R. L. teismo psichologijos, teismo psichiatrijos ekspertizę nustatyta, jog jam kalbant apie sutuoktinę išryškėja negatyvios nuostatos apie ją, dažnai menkina ją kaip žmoną ir motiną (t. 3, b. l. 156–165). Pats R. L. jau minėtų 2024 m. sausio 4 d. ir 2024 m. balandžio 9 d. apklausų metu taip pat nurodė, kad jo šeimyniniai santykiai apie tris mėnesius yra įtempti, jis turi meilužę ir žmona tai žino. Buvo sutarę skirtis, tačiau nė vienas nesiėmė teisinių žingsnių. Sulaikytas jis bandė save žaloti – pasikarti, tačiau nepavyko, nes nulūžo vamzdis. Pastarosios nuteistojo nurodytos aplinkybės fiksuotos ir bylos medžiagoje (t. 3, b. l. 154).

17. Taigi, aptartų duomenų visuma patvirtina, kad tarp J. L. ir R. L. kelis mėnesius iki nagrinėjamo įvykio vyko konfliktai, tvyrojo emocinė įtampa, R. L. elgesys sutuoktinės atžvilgiu buvo priešiškas ir persekiojantis. Pats nuteistasis prieš pat įvykį buvo tokioje emocinėje būsenoje, kad rinkosi kraštutinius poelgius – 2023 m. gruodžio 31 d. padarė nusikaltimą – ieškodamas nukentėjusiosios vairavo automobilį neblaivus, 2024 m. sausio 1 d. grasino J. L. ir savo gyvybei, 2024 m. sausio 3 d. po sulaikymo bandė nusižudyti.

18. Paminėtų įrodymų bei jų pagrindu padarytų išvadų kontekste teisėjų kolegija aptars ir byloje nustatytas aplinkybes dėl nusikaltimo padarymo įrankio – kirvio – įgijimo bei panaudojimo. Kaip jau buvo minėta, šiuo aspektu R. L. parodymai nebuvo nuoseklūs. Iš pradžių jis apskritai neigė turėjęs kirvį įvykio metu, tvirtino, kad kirvis namie jam nebuvo reikalingas. Visgi paskutinės apklausos metu jis pripažino įgijęs kirvį prieš pat eidamas pas J. L. į darbą, tačiau neigė ketinęs juo žaloti žmoną. Anot jo, jis tą dieną ketino eiti ardyti paletes prie prekybos centro „Moki veži“, jam buvo reikalingas kirvis, nes nestandartinio dydžio paletės netilpo į jo automobilį „Ford Galaxy“. Standartines paletes parsiveždavo neardytas. Kaip patvirtina bylos medžiaga, parduotuvėje „Moki veži“ iš tiesų yra galimybė pasiimti utilizavimui skirtų medinių padėklų (t. 3, b. l. 7–8). Iš gynėjo pateiktų nuotraukų taip pat galima spręsti, kad tokie patys padėklai bei jų dalys yra ir prie R. L. gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 9–15). Nukentėjusioji J. L. teismo posėdžio metu irgi patvirtino, jog medines paletes jie naudojo ugniai užkurti, jos būdavo prie „Moki veži“ prekybos centro, R. L. vienas arba kartu su ja važiuodavo jų pasiimti (t. 4, b. l. 68–71). Liudytojai I. U., D. D. taip pat nurodė, kad namo (duomenys neskelbtini) miestelyje šildymui nuteistasis naudojo medinių padėklų medieną, kurią pasiimdavo prie parduotuvės „Moki veži“ (t. 4, b. l. 98–99). Remdamasi šiais duomenimis teisėjų kolegija neabejoja, kad iki nagrinėjamo įvykio pasiimti ir išsivežti medinius padėklus ar išardytas jų dalis iš prekybos centro „Moki veži“ buvo įprasta R. L. praktika, tačiau šiuo atveju liko neįvertinti kiti bylos įrodymai, kurių pagrindu galima spręsti, kad nei įvykio dieną, nei artimiausiu metu po jos tai padaryti nuteistasis nebūtų galėjęs.

19. Bylos medžiaga patvirtina, kad 2023 m. gruodžio 31 d. R. L. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl vairavimo esant neblaiviam. Tą pačią dieną nuteistojo vairuotas automobilis „Ford Galaxy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo perduotas laikinam saugojimui į saugojimo aikštelę (t. 1, b. l. 13, 17–19, 35). Daugiau savo vardu registruotų automobilių nuteistasis neturi (t. 3, b. l. 171). Taigi, 2024 m. sausio 3 d. R. L. automobilio neturėjo, nebūtų jo turėjęs ir artimiausiu metu, todėl nebūtų galėjęs pasiimti ir išsivežti padėklus ar išardytas jų dalis į (duomenys neskelbtini), be kita ko, esančius daugiau nei 20 km atstumu nuo prekybos centro. Be to, nuteistajam nuo 2024 m. sausio 2 d. buvo skirta kardomoji priemonė – teisės vairuoti transporto priemones sustabdymas, apie ką jis informuotas tą pačią dieną pasirašytinai (t. 1, b. l. 126–129), o remiantis bylos duomenimis, įvykio dieną jis dargi buvo neblaivus. Šios aplinkybės tik sustiprina išvadą, kad galimybės išsivežti išardytus ar standartinius neardytus medinius padėklus jis neturėjo. Duomenų, kad R. L. būtų taręsis su kuo nors iš kitų asmenų dėl padėklų medienos pervežimo taip pat nėra, tokių aplinkybių nenurodė ir pats nuteistasis. Padarytas išvadas patvirtina bei papildo ir tai, kad, kaip nustatyta, nuteistasis ir anksčiau yra vežęs paletes į (duomenys neskelbtini), tačiau tam kirvio jam nereikėjo, jis jo nebuvo įgijęs. Kaip jis pats nurodė savo paaiškinimuose 2024 m. sausio 5 d., kirvis namie jam nebuvo reikalingas. Taigi, nuteistojo tvirtinimas, kad įvykio dieną kirvį jis įsigijo tam, kad tą pačią dieną eitų ir su juo ardytų medinius padėklus, prieštarauja pirmiau minėtiems įrodymams, todėl atmestinas.

20. Pirmiau minėtą išvadą sustiprina ir šios aplinkybės. Iš prekybos centro „Senukai“ pateikto vaizdo įrašo matyti, kaip R. L. išsirenka ir nusiperka kirvį. Pateiktame kvite fiksuotas tikslus jo įgijimo laikas – 2024 m. sausio 3 d., 15.37 val. (t. 2, b. l. 129–141). Taigi, nuteistasis kirvį įsigijo prieš pat eidamas pas nukentėjusiąją į darbą jos pasitikti, kadangi darbą ji baigė 16.00 val. Paminėtina, kad apie ketinimus ardyti paletes jis pirminėse apklausose nieko nenurodė. Priešingai, tiek 2024 m. sausio 4 d. apklaustas ikiteisminio tyrimo pareigūno, tiek 2024 m. sausio 5 d. sprendžiant kardomosios priemonės suėmimo skyrimo klausimą jis tvirtino, jog tą vakarą atėjo pas sutuoktinę į darbą būtent ketindamas ją palydėti namo, kaip tai daro kas vakarą. Be to, šiuos jo teiginius patvirtino ir nukentėjusios J. L. bei liudytojos J. J. parodymai. Jos abi taip pat nurodė, kad R. L. atvyko palydėti J. L. iki namų, kaip nuolat darė pastaruoju metu. Pagaliau byloje nustatytos įvykio aplinkybės taip pat patvirtina, kad prieš R. L. smurtinius veiksmus jis ir nukentėjusioji ėjo kartu namo ir jokios kalbos apie tai, kad R. L. ketina eiti ardyti palečių, nebuvo.

21. Atskirai aptartinos ir byloje padarytos išvados dėl priežasčių, kurios, anot teismo, lėmė smurtinius nuteistojo veiksmus. Kaip nurodyta apskųstame nuosprendyje, nuteistajam neprisimenant konflikto pradžios, teismas apie tai sprendė pagal nukentėjusios parodymus ir pripažino, kad esant įtemptiems tarpusavio santykiams tarp J. L. ir R. L., pastarajam neapsisprendžiant dėl tolesnio gyvenimo su žmona ar I. U., pašlijus jo psichologinei būklei, ką tik įvykus jo konfliktui su J. J. dėl jos kišimosi į jų gyvenimą, R. L. esant apsvaigus ir nekontroliuojant savo veiksmų, jo smurtas J. L. atžvilgiu buvo iš anksto neplanuotas, spontaniškas, jį lėmė menkavertis ginčas, nes J. L. neatsiliepė į jo prašymą sušildyti rankas (teismo vertinimu, galbūt susikabinti ar apsikabinti). Su tokia išvada teisėjų kolegija nesutinka. Nors nukentėjusios J. L., liudytojos J. J. parodymai patvirtina paminėtas pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, o pats R. L. iš tiesų teigė neatsimenantis konflikto pradžios ir priežasties, visgi šiuo atveju liko neįvertinta dalis jo parodymų, kurių turinys yra reikšmingas sprendžiant tiek dėl jo smurtinių veiksmų priežasties, tiek ir dėl jo veiksmų spontaniškumo, ypač vertinant šiuos jo parodymus kitų bylos įrodymų kontekste.

22. Nors nukentėjusioji J. L. iš tiesų teigė, kad einant namo R. L. prašė sušildyti jam rankas, o ši liepė jam kišti jas į savo kišenes, visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, tai nebuvo smurtinius veiksmus nulėmusi aplinkybė. Atkreiptinas dėmesys, kad J. L. atsisakymo sušildyti rankas pats R. L. duodamas parodymus nepaminėjo nė vienoje apklausoje, iš ko galima spręsti, kad šių aplinkybių jis nesureikšmino. Nors savo parodymuose jis tvirtino nepamenantis konflikto pradžios, visgi kartu nurodė tam tikras įvykių eigos aplinkybes, kurias įvertinus kartu su kitais bylos duomenimis yra pagrindas daryti kitokias išvadas dėl R. L. veiksmų priežasties ir siekių.

23. R. L. 2024 m. balandžio 9 d. apklausoje, kai pripažino savo smurtinius veiksmus, nurodė, kad eidamas namo su J. L. paklausė jos, ar ji kartu važiuos į kaimą, į ką ji pradėjo priekaištauti, sakė, kad jis paimtų savo meilužę I.. Nuo šio momento nuteistasis nurodė nebepamenantis, kaip įvyko konfliktas, toliau atpasakojo tik savo spėjimus ir atskirus įvykių eigos fragmentus (t. 2, b. l. 196–199). Pažymėtina, kad duodamas parodymus 2024 m. sausio 4 d. jis taip pat paminėjo, kad kelios dienos prieš įvykį užsiminė žmonai apie kaimą, po ko ši pasakė padarysianti jam blogai. Teikdamas paaiškinimus teismui 2024 m. sausio 5 d., sprendžiant kardomosios priemonės suėmimo klausimą, R. L. taip pat nurodė, kad žmona į kaimą nelinkusi eiti gyventi (t. 2, b. l. 177–180; t. 3, b. l. 20–21). Šios paties R. L. nurodytos aplinkybės vertintinos kartu su nukentėjusios teiginiais, kad įvykio išvakarėse, tai yra 2024 m. sausio 1 d., R. L. teigė jai, jog „skyrybų neduos, kitam jos neatiduos, negyva ji bus, negyvas ir jis“. Kartu vertintini ir šiame procesiniame sprendime jau aptarti, taip pat ir pirmosios instancijos teismo akcentuoti įrodymai, patvirtinantys, jog dėl žmonos inicijuojamų skyrybų tarp J. L. ir R. L. kelis mėnesius iki nagrinėjamo įvykio vyko konfliktai, tvyrojo emocinė įtampa, R. L. elgesys sutuoktinės atžvilgiu buvo priešiškas, persekiojantis, jis rinkosi kraštutinius poelgius, prie to prisidėjo ir besitęsiantis alkoholio vartojimas. Visa tai vertintina ir kartu su aptartais duomenimis, kad prieš eidamas pas sutuoktinę į darbą ir ketindamas ją lydėti iki namų, R. L. iš anksto įsigijo ir su savimi turėjo kirvį, kuriuo jis vėliau smurtavo J. L. atžvilgiu. Jo teiginiai apie tai, kad kirvis buvo reikalingas padėklų ardymui, yra paneigti ir jokio kito paaiškinimo, kodėl įvykio metu jis su savimi turėjo šį įrankį, nėra. Paminėtina ir tai, kad tiek jo paties parodymai, tiek nukentėjusios J. L. bei liudytojos J. J. parodymai leidžia pripažinti, kad atvykęs į žmonos darbo vietą nuteistasis laikė kirvį paslėpęs vidinėje striukės kišenėje, o tai leido jam nesukelti papildomų įtarimų dėl savo nusikalstamų ketinimų. Šių įrodymų visuma leidžia spręsti, kad nuteistojo smurtiniai veiksmai nebuvo spontaniški. Nuteistojo neigiama emocinė būsena, priešiški nukentėjusiajai veiksmai buvo išsitęsę laike, o jo pirmiau išsakyti grasinimai, iš anksto įsigytas smurtavimo įrankis leidžia spręsti apie apgalvotus smurtinius veiksmus, kuriuos lėmė ne menkavertis ginčas, o supratimas, kad nukentėjusioji J. L., nepaisydama jo pastangų, yra pasiryžusi su juo išsiskirti, neketina kartu su juo vykti į (duomenys neskelbtini) kaimą, atsisako su juo bet kokio kontakto.

24. Šių įrodymų ir padarytų išvadų kontekste teisėjų kolegija aptars ir bylos duomenis, kurių pagrindu spręstina apie R. L. smurtinių veiksmų pradžią, eigą, jų nutraukimo priežastis ir šių aplinkybių sąsają su nuteistojo tyčios turiniu. Nors pirmosios instancijos teismas, cituodamas kasacinio teismo praktiką, teisingai pažymėjo, kad sprendžiant apie kaltininko tyčios turinį, be kitų aplinkybių, atsižvelgiama ir į nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą, teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės įvertintos netinkamai. Bylos įrodymai patvirtina, kad šiuo atveju R. L. pasirinko smurtauti 38 cm ilgio kirviu su 16 cm ilgio galva (geležte) (t. 1, b. l. 154–159), tai yra pakankamai masyviu įrankiu, turinčiu didelę smogiamąją/trupinančią galią. Smurtavimo tokiu įrankiu atveju akivaizdžiai kyla didelis pavojus ne tik žmogaus sveikatai, bet ir gyvybei. Tai pripažįstama ir teismų praktikoje (kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-84-628/2022). Be to, šiuo atveju R. L. tyčios kryptingumui nustatyti didelę reikšmę turi jo smurtinių veiksmų pradžia, jų intensyvumas, tai, į kurias kūno vietas buvo nukreipti jo smūgiai. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nukentėjusiosios parodymai nėra pakankamai nuoseklūs dėl nuteistojo suduotų smūgių skaičiaus, vietos bei aplinkybių, kada, kaip ir kur jie buvo suduoti, dėl ko sudėtinga atkurti detalų konfliktuojančių asmenų elgesį ir jų veiksmų eiliškumą. Teisėjų kolegija dar kartą įvertino nukentėjusios J. L. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu, ir pripažįsta, kad nepaisant kai kurių neatitikimų, esminių prieštaravimų dėl patirto fizinio smurto nukentėjusiosios parodymuose nėra, jie atitinka ir kitus bylos įrodymus, o jų visuma leidžia pakankamai detaliai nustatyti įvykių seką. Prieš išsamiau aptardama nukentėjusiosios parodymus, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad juos vertindama atsižvelgė į tai, jog bylos duomenimis J. L. siekė skyrybų su savo sutuoktiniu R. L., o pastarasis skirtis nesutiko, todėl jos parodymai dėl galimo suinteresuotumo buvo įvertinti atidžiai, atsižvelgiant ne tik į jų nuoseklumą, išsamumą, logiškumą, bet ir ryšį su kitais byloje surinktais įrodymais.

25. Nukentėjusioji J. L. dėl nagrinėjamos veikos buvo apklausta keturis kartus: du kartus ikiteisminio tyrimo pareigūno, taip pat ikiteisminio tyrimo teisėjo bei pirmosios instancijos teisme (t. 1, b. l. 177–179; t. 2, b. l. 12–18, 28–30; t. 4, b. l. 68–71). Visų šių apklausų metu atpasakodama R. L. smurtinių veiksmų pradžią nukentėjusioji nuosekliai nurodė (patvirtino) tas pačias aplinkybes, o būtent, kad jai nesutikus sušildyti R. L. rankų, šis atsitraukė, tada iš nugaros pajuto, kaip jis nutraukė jai nuo galvos kapišoną. Tuo metu atsisuko ir pamatė, kad R. L. striukė prasegta, o jis bando kažką iš jos išimti. Pažymėtina, kad pats R. L. patvirtino, jog kirvį nešėsi striukės vidinėje kišenėje. J. L. toliau nurodė, kad pasitaisė kapišoną, o paėjus dar kelis žingsnius nuteistasis vėl nutraukė kapišoną ir tada ji pajuto smūgį (smūgius) į galvą. Atsisukusi R. L. rankoje pamatė kirvį.

26. Šiuos nuoseklius nukentėjusios parodymus patvirtina daiktų apžiūros protokolo duomenys, iš kurių matyti, jog J. L. įvykio metu dėvėjo striukę su gobtuvu (t. 1, b. l. 184–191), o Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 10/2024(01) nustatyti net trys sužalojimai nukentėjusios galvoje, padaryti kietu buku ar/ir briauną turinčiu daiktu (daiktais) – žaizda pakaušio kairėje, 1 cm virš išorinio pakauškaulio gumburo projekcijos, 2 cm nuo vidurinės linijos, pagal 1–7 val. laikrodžio ciferblato rodyklių kryptimi, išsidėsčiusiais galais, 4 cm ilgio, siūta 4 siūlėm, vietomis pasidengusi apdžiūvusiu krauju; viršugalvyje ties vidurine linija, 12 cm nuo tarpuakio, 0,5 cm skersmens gilus odos nubrozdinimas, pasidengęs tamsiai rudu, iškiliu šašu; 6 cm nuo jos, pagal 1–7 val. laikrodžio ciferblato rodyklę, nukreiptais galais, 2x0,1 cm linijinis odos nubrozdinimas, pasidengęs tamsiai rudu šašu (t. 2 t., b. l. 36–37). Kadangi paminėtus nuoseklius nukentėjusios parodymus dėl smurto pradžios patvirtina kiti įrodymai, teisėjų kolegijai nekilo jokių abejonių dėl jos nurodytų aplinkybių tikrumo. Jas analizuodama teisėjų kolegija daro šias išvadas. Nustatyti du kartus pasikartoję tie patys R. L. veiksmai, o būtent kapišono nutraukimas nuo J. L. galvos prieš pat jam išsiimant kirvį ir suduodant juo smūgius jai į galvą, leidžia spręsti, kad taip nuteistasis sąmoningai ir kryptingai siekė pašalinti kliūtį, galėjusią nukreipti ar amortizuoti jo smūgius. Tuo pačiu tai leidžia pripažinti, kad smūgiuojant buvo taikoma būtent į J. L. galvą, kurią ir siekta atidengti. Be to, nustatytas pirmas smūgis kirviu į galvą buvo įvykdytas nukentėjusiajai iš nugaros, tai yra J. L. nesitikint užpuolimo, jai nesiginant ir nebandant pabėgti. Tai aptariamoje situacijoje leido maksimaliai tikėtis, kad smūgis kirviu į galvą buvo tikslus, tad nuteistasis taip siekė sužaloti būtent šią nukentėjusios kūno dalį. Akivaizdu, kad galva yra gyvybiškai svarbi kūno dalis ir net santykinai negilus jos sužalojimas gali būti mirtinas. Šios aplinkybės, jas vertinant kartu su pirmiau aptartais įrodymais ir argumentais, tik sustiprina išvadą, kad R. L. savo smurtiniais veiksmais kirviu siekė J. L. mirties.

27. Teisėjų kolegija įvertino ir pirmosios instancijos teismo akcentuotus J. L. parodymų neatitikimus. 2024 m. sausio 3 d. apklausos metu ji nurodė, kad iš pradžių jai buvo suduotas vienas ar du smūgiai (o ne du smūgiai, kaip pažymėta nuosprendyje) į galvos sritį. Šiuos parodymus ji patvirtino ir apklausta 2024 m. sausio 5 d. Pas ikiteisminio tyrimo teisėją ji nurodė, kad vienas smūgis buvo į galvą, o kitas kliuvo į nugarą, dešinės pusės mentę, nes ji tuo metu buvo pasilenkusi. Savo ruožtu pirmosios instancijos teisme ji minėjo vieną smūgį į galvą. Teisėjų kolegija nevertina šių neatitikimų kaip esminių, kurių pagrindu galima būtų daryti kitokias išvadas. Nukentėjusioji dėl pirmųjų smūgių skaičiaus nebuvo kategoriška, tačiau ji nuosekliai tvirtino, kad mažiausiai pirmas smūgis buvo jai į galvą, o tai aptartų įrodymų kontekste yra pakankamas duomuo spręsti, jog taip nuteistasis siekė sužaloti būtent šią jos kūno dalį. Tai, kad antras jo smūgis kirviu kliuvo nukentėjusiajai į nugarą (sužalojimai nugaros srityje yra nurodyti ir specialisto išvadoje, bendrai konstatuota 14 trauminių poveikių), nes ji pasilenkė, nekeičia padarytų išvadų nei dėl R. L. smūgių kryptingumo, nei dėl jo ketinimų. Tuo labiau, kad šias išvadas tik patvirtina nustatyti ir toliau sekę nuteistojo smurtiniai veiksmai, apie kuriuos plačiau dar bus pasisakyta.

28. Pirmosios instancijos teismas minėjo ir tai, kad nukentėjusioji skirtingai nurodė kirstinių rankos sužalojimų atsiradimo aplinkybes (pirmoje apklausoje ji teigė, jog kirstinis rankos sužalojimas atsirado nuo kirvio smūgių dengiantis galvą; apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją patvirtino, kad smūgius į ranką kirviu R. L. sudavė, kai ji buvo parkritusi ant takelio; teismo posėdyje teigė, jog parkritus gavo smūgius į ranką, o kita ranka dengėsi galvą); teisme įvardijo apie 40–50 smūgių skaičių, kad smūgių metu buvo sukapota kaklo sritis, ranka, striukė, megztinis ir šalikas, tačiau to nepatvirtina bylos įrodymai. Teisėjų kolegija šiuos neatitikimus taip pat nevertina kaip esminius. Visose apklausose, kurias citavo ir pirmosios instancijos teismas, J. L. teigė, kad smūgių buvo daug, tikslų jų skaičių nurodydama apytiksliai, atskirais atvejais minėdama ir užsimojimus. Nukentėjusioji taip pat tvirtino, kad buvo taikyta jai į galvą, o nuo smūgių kirviu ji dengėsi/gynėsi rankomis, smūgiai į jas buvo jai parkritus. Analizuodama šiuos parodymus teisėjų kolegija atsižvelgė ir į tai, kad J. L. smurto jos atžvilgiu metu buvo šoko būsenoje, aktyviai gynėsi, patyrė fizinius sužalojimus. Šios aplinkybės neabejotinai apsunkino jai galimybę tiksliai suskaičiuoti ir įsiminti jai suduotų smūgių skaičių, tuo labiau, kad dalies jų ji išvengė, o dalį jų turėjo amortizuoti jos vilkėta žieminė striukė su gobtuvu, megztinis ir aplink kaklą ryšėta didelė šilta skara. Tokia nukentėjusios apranga įvykio metu fiksuota į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų kamerų, tvirtinamų prie uniformos (angl. body camera), įrašuose (t. 1, b. l. 164–175). Nukentėjusiajai negalint tiksliai įvardyti jai suduotų smūgių skaičiaus, turi būti remiamasi specialisto išvada, kurioje tiksliai aprašyti visi nustatyti J. L. kūno sužalojimai.

29. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 10/2024(01) (t. 2 t., b. l. 36–37) aprašyti jau minėti trys sužalojimai J. L. galvoje iš esmės atitinka nukentėjusiosios parodymus, kad po pirmojo smūgio į galvą R. L. ir toliau taikėsi kirviu į ją, ji intensyviai gynėsi ir priešinosi, tačiau dalies smūgių į galvą jai nepavyko išvengti. Specialistas nustatė ir kitus sužalojimus, tai yra nevienodo intensyvumo, netaisyklingos formos gelsvai, žalsvai violetines poodines kraujosruvas nukentėjusiosios nugaros dešinėje, ties išorinio viršutinio mentės kampo projekcija ir peties nugariniame paviršiuje 6 cm skersmens; nugaros kairėje, ties mentės viršutine projekcija 5x6 cm; tarp kairiųjų mentinės ir užpakalinės pažastinės linijų, mentės aukštyje 10x8 cm; tarp kairės mentinės ir stuburo linijų, VI-IX šonkaulių aukščiuose 5x8 cm. Tai taip pat atitinka nukentėjusios parodymus, kad smūgiai buvo suduoti ir į nugaros sritį, viršutinę jos dalį. Apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją ji nurodė, kad „nuo rankos perėjo su kirvio ašmenimis kapoti į kaklą, į kairės pusės petį ir nugarą“. Apklausos teismo posėdžio metu nukentėjusioji taip pat nurodė, jog smūgiai buvo suduodami ir į nugaros sritį. Taip pat nustatyti kiti sužalojimai nukentėjusiosios rankų srityje, o būtent blyškios, žalsvos kraujosruvos dešinio žasto išorinio paviršiaus viduriniame trečdalyje (dvi po 1,5 cm skersmens, išsidėsčiusios išilgine kryptimi), kairio žasto viršutinio paviršiaus apatiniame trečdalyje 1 cm skersmens, išorinio paviršiaus viršutiniame trečdalyje 2 cm skersmens. Dešinio dilbio užpakalinio paviršiaus viduriniame trečdalyje 1,5x0,1 cm nubrozdinimas su aplinkine 12x5 cm žalsva poodine kraujosruva. Taip pat nustatytos kraujosruvos kairio riešo išoriniame užpakaliniame paviršiuje ir plaštakos nugariniame paviršiuje 12x7 cm, kairės plaštakos nugariniame paviršiuje nustatyti nubrozdinimai: vienas taškinis nykščio savajame sąnaryje, trys taškiniai krumplio srityje, du linijiniai IV piršto pamatinio pirštakaulio projekcijoje. Šie sužalojimai leidžia spręsti, jog nukentėjusiajai buvo suduoti smūgiai į rankų sritį (žastą, dilbį), o tai atitinka jos teiginius, kad ji gynėsi nuo nuteistojo suduodamų smūgių kirviu užsidengdama galvą ranka. Teisėjų kolegija sprendžia, jog, priešingai nei tai nurodė pirmosios instancijos teismas, esminių neatitikimų ir (ar) prieštaravimų dėl patirto fizinio smurto masto, lokalizacijos bei kryptingumo nukentėjusiosios parodymuose nėra. Aptarti įrodymai patvirtina, kad R. L. po pirmojo smūgio kirviu į galvą dar sudavė nukentėjusiajai ne mažiau 13 kartų, nes specialistas nustatė ne mažiau 14 trauminių poveikių. Iš jų trys sužalojimai buvo padaryti galvoje. Jau vien toks trauminių poveikių kirviu skaičius yra pakankamas pripažinti, kad R. L. smurtavo intensyviai ir kryptingai, daug kartų suduodamas kirviu nukentėjusiajai, kurios aktyvus pasipriešinimas, dengimasis rankomis šiuo atveju lėmė mažesnį jos sužalojimų skaičių bei trauminius poveikius ne tik galvoje, bet ir kitose kūno dalyse.

30. Apygardos teismas pažymėjo ir tai, kad dauguma smūgių padarė tik kraujosruvas, o tai rodo, jog jie buvo suduoti ne kirvio ašmenimis ir be didelės jėgos. Be to, nuteistasis galėjo realizuoti savo sumanymą nužudyti nukentėjusiąją, kol ji dar nepradėjo priešintis, arba jai nukritus, tačiau to nepadarė. Priešingai, po kelių smūgių smurtą nutraukė, bandė pakelti nukentėjusiąją, buvo ją apsikabinęs, o smurtą tęsė tik po šios smūgio skėčiu. Specialisto išvadoje iš tiesų yra nustatytas tik vienas kūno sužalojimas, atitikęs nesunkų sveikatos sutrikdymo mastą – dešinės plaštakos II-o piršto galinio pirštakaulio lūžis su žaizda minkštuosiuose aplinkiniuose audiniuose. Visgi šiuo atveju turi būti atsižvelgta ir į tai, kad pirmasis smūgis kirviu buvo suduotas tiek nuteistajam, tiek nukentėjusiajai einant, smurto įrankį išsitraukus iš striukės vidinės dalies prieš pat smūgį. Vėliau buvo smūgiuota nukentėjusiajai intensyviai priešinantis ir ginantis. J. L. taip pat patvirtino, kad R. L. prieš smurtą nedėvėjo pirštinių, skundėsi jai, jog jo rankos sušalusios, jos buvo raudonos, praradusios lankstumą, dėka ko jai buvo pavykę atimti iš nuteistojo kirvį. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo taip pat matyti, kad įvykio vietoje buvo gausiai prisnigta (t. 1, b. l. 147–153). Be to, kaip jau minėta, įvykio metu nukentėjusioji vilkėjo žieminę striukę su gobtuvu, megztinį, ryšėjo didelę skarą, kas neabejotinai amortizavo suduodamus smūgius. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, darė įtaką tiek nuteistojo suduoto pirmojo smūgio, tiek ir vėliau sekusių smūgių stiprumui, tikslumui, o tuo pačiu ir kilusių padarinių mastui, tad jis šiuo atveju nėra lemianti aplinkybė sprendžiant dėl R. L. tyčios turinio.

31. Pirmosios instancijos teismas išvadas, kad R. L. neturėjo tyčios nužudyti J. L., grindė ir tuo, kad nuteistasis nešaukė užmušiantis nukentėjusiąją pirmųjų smūgių metu, kažkuriuo metu buvo nustojęs smurtauti, bandė pakelti nukentėjusiąją, o smurtą tęsė tik todėl, kad ši smūgiavo jam skėčiu. Su tokiu vertinimu teisėjų kolegija nesutinka. Nukentėjusioji J. L. iš tiesų nuosekliai tvirtino, kad po kelių smūgių nuteistasis liovėsi smurtauti, bandė ją pakelti, buvo apsikabinęs, tačiau kartu pateikė ir tokio R. L. elgesio paaiškinimą. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme ji nurodė, kad tokie veiksmai buvo apsimestiniai, nes buvo sustoję pro šalį važiavę automobiliai, o jiems nuvažiavus smurtas buvo tęsiamas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tokių nukentėjusios parodymų kiti įrodymai nepatvirtina, tačiau tai neatitinka bylos duomenų. Pažymėtina, kad pati nukentėjusioji, incidento metu betarpiškai stebėdama R. L. veiksmus savo atžvilgiu, nevertino, kad jam bandant padėti jai atsistoti bei apsikabinus agresija iš jo pusės jau praėjo. Tai patvirtina ir jos nurodytas tuo metu nuteistajam suduotas smūgis skėčiu. Jos parodymai bei nustatyti kūno sužalojimai taip pat leidžia pripažinti, jog po to R. L. tęsė smurtinius veiksmus, nors akivaizdu, kad aptariamoje situacijoje smūgis skėčiu buvo ne puolamojo, o gynybinio pobūdžio. Įvykio vietos apžiūros duomenys bei policijos pareigūnų kamerų, tvirtinamų prie uniformos, įrašai, kuriuose matyti atstumas tarp sniege rasto skėčio ir kitoje gatvės pusėje buvusių nukentėjusios, nuteistojo ir rasto kirvio, patvirtina J. L. parodymus, kad ji bandė pabėgti nuo nuteistojo, o šis ne leido jai pasitraukti (taip būtų elgęsis, jei nebeketintų toliau smurtauti), o ją vijosi, mosikavo kirviu, šaukė, kad užmuš. Po to, kai iškritus kirviui jį perėmė J. L., jis bandė jį iš jos atimti. Nukentėjusios parodymus dėl apsimestinių R. L. veiksmų iš dalies patvirtina ir paties nuteistojo duoti parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu jis pats nurodė pamenantis, kad laikė apkabinęs nukentėjusiąją, klausė jos, ką ji daro, nes pajuto smūgį į ranką, galvą. Tuo metu dar sustojo kažkoks baltas automobilis. Nukentėjusios nurodytas aplinkybes bei padarytas išvadas patvirtina ir liudytojų R. G., D. Ž., L. D., D. M. parodymai.

32. Liudytoja R. G. nurodė, kad važiavo iš darbo (duomenys neskelbtini) g., pamatė stovinčius moterį ir vyrą. Moteris mojo ranka, kad sustotų, norėjo išlipti, vyras ir moteris pasisuko, pamatė kruvinus veidus ir kirvį. Nelipo iš automobilio, paskambino 112. Matė, kad moteris spurdėjo vyro glėbyje, mojo, kad sustotų. Atrodo, kad moteris turėjo kirvį. Suprato, kad moteris prašo pagalbos, nes iš jos matėsi stabdymo gestas (t. 4, b. l. 68–75). Liudytoja L. D. taip pat nurodė, kad 2024 m. sausio 3 d. vakare išėjo pasivaikščioti su šuniu ir išgirdo klaikų moters balsą. Vyriškis laikė moterį, o ši šaukė „iškvieskite policiją“. Ji neturėjo telefono, todėl nuėjo į artimiausią namą ir paprašė, kad iškviestų policiją. Buvo atstumas, vyras buvo kaip ir apsikabinęs moterį, ar iš priekio, ar iš nugaros, negali pasakyti, grumtynės buvo. Moterį užsipuolė vyras, ji taip suprato (t. 4, b. l. 116–117). Liudytojas D. Ž. nurodė, kad kažkas pradėjo belsti į duris, atidarius stovėjo moteris su šuniu, pasakė, kad gatvėje mušama moteris. Sureagavo, greitu žingsniu nuėjo ir pamatė, kad vyras iš nugaros apsikabinęs moterį, moteris prašėsi pagalbos, šaukė „gelbėkite mane, nori mane užmušti“. Pradėjo šaukti. Išgirdo, kad moteris sako, jog vyras turi kirvį. Šaukė, kad mestų viską, išmetė, atleido moterį, matė, kad moters galva kruvina. Kontaktavo su 112, akcentavo moters sveikatą. Vyras iš nugaros buvo apsikabinęs moterį, jie grūmėsi, viskas vyko staigiai, greitai, kieno rankose buvo kirvis, jis nematė. Moteris dėkojo jam, sakė, kad su ja būtų susidoroję. Liudytojas D. M. taip pat nurodė, jog išlipo iš automobilio, priešingoje kelio pusėje matė moterį, vyras buvo ją apkabinęs iš nugaros, priėjo prie jų, pradėjo skirti. Vyras nesipriešino, iš nugaros jį atitraukė, pasodino ant sniego, o kitas asmuo skambino į policiją, kvietė pagalbą. Moteris buvo didžiuliame strese, ji apsiverkė (t. 4, b. l. 97–102).

33. Nurodyti liudytojų parodymai patvirtina nukentėjusiosios teiginius, jog tarp jos ir nuteistojo vyko grumtynės, ji šaukėsi pravažiuojančių automobilių ir praeivių pagalbos, o R. L. po kelių smūgių kirviu realiai savo smurtinių ketinimų jos atžvilgiu nebuvo atsisakęs. Kiekvienas įvykį matęs liudytojas būtent nukentėjusiąją laikė besiginančiąja, o nuteistojo veiksmus vertino kaip puolančio asmens, įvardijo, jog nukentėjusioji bandė išsivaduoti iš vyro glėbio, tad neabejotina, kad nuteistasis tęsė J. L. puolimą. Kartu šie liudytojų parodymai patvirtina ir tai, jog nukentėjusioji visą grumtynių laiką gynėsi nuo nuteistojo, o ne pati jį puolė. Be kita ko, paminėti liudytojai patvirtino, kad nuteistasis buvo apglėbęs nukentėjusiąją iš nugaros, o tai taip pat patvirtina pastarosios nurodytas aplinkybes, jog ji bandė bėgti nuo nuteistojo, tačiau šis ją sustabdė. Liudytojų parodymai patvirtina ir tai, kad būtent moteris buvo itin išsigandusi, įvardino išgirdę jos pagalbos šauksmą, klaikų balsą. Šių duomenų visuma paneigia išvadą, kad nuteistasis buvo nutraukęs savo smurtinius veiksmus. Tuo pačiu nėra jokio pagrindo pripažinti nukentėjusiosios veiksmus suduodant skėčiu nuteistajam kaip provokaciją. Šie veiksmai gali būti vertinami tik kaip gynimasis ir reagavimas į prieš ją naudojamą smurtą, be kita ko, pasitelkiant itin pavojingą įrankį – kirvį.

34. Nukentėjusi J. L. taip pat nurodė, kad pirmi R. L. smūgiai buvo be žodžių ir tik vėliau tarp smūgių R. L. šaukė jai, kad užmuš. Pirmiau aptartais bylos duomenimis nustatyta, jog pirmas nuteistojo smūgis kirviu į galvą buvo įvykdytas nukentėjusiajai iš nugaros, jai to nesitikint. Tokiu metu išsakyti kokie nors nuteistojo grasinantys žodžiai būtų atkreipę J. L. dėmesį, galimai privertę atsisukti, o tokiu atveju R. L. veiksmai nebebūtų netikėti. Šiuo atveju teisėjų kolegija didesnę reikšmę suteikia tam, kad smurto metu nuteistasis J. L. apskritai išsakė būtent tokius žodžius. Juos vertinant kartu su nustatytais besikartojančiais jo smūgiais kirviu taikant į galvą bei kitomis aptartomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad išsakyti žodžiai „užmušiu“ atitiko tikruosius R. L. ketinimus.

35. Pirmosios instancijos teismas nenustatė ir aplinkybės, kad R. L. veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes iš rankų pametė kirvį ir gatvėje pradėjo rinktis žmonės. Tokios teismo išvados neatitinka bylos duomenų. Nors nukentėjusioji bei įvykio vietoje buvę liudytojai patvirtino, kad kirvis buvo ir J. L. rankose, tačiau šis įrankis pas ją atsirado besiginant nuo R. L. smūgių ir naudojant jėgą, grumtynių metu, prieš tai kirviui iškritus iš nuteistojo rankų. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog R. L. veiksmai paleidžiant kirvį nebuvo sąmoningi ir kryptingi, atlikti siekiant nutraukti smurtinius veiksmus. Kirvio atsiradimą J. L. rankose bei smurtinių veiksmų pabaigą lėmė ne R. L. valinės pastangos šiuos veiksmus užbaigti, o aktyvūs J. L. pasipriešinimo veiksmai, taip pat pradėję rinktis žmonės, atsiliepę į pagalbos šauksmą. Jie, be kita ko, ir atitraukė R. L. nuo J. L..

36. Apibendrindama aptartus įrodymus, kurie patvirtina ir papildo vienas kitą, sudarydami vientisą loginę grandinę, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai R. L. veiksmus kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą kaip nesunkų šeimos nario sveikatos sutrikdymą. Atsižvelgus į visumą pirmiau aptartų duomenų bei jų pagrindu padarytų išvadų pripažintina, kad R. L. suprato, jog savo pavojinga veika kėsinasi į savo šeimos nario gyvybę, numatė, kad dėl jo veikos gali būti atimta J. L. gyvybė, ir to norėjo, tai yra veikė tiesiogine tyčia nužudyti L. L., tačiau veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių. Todėl pripažintina, kad R. L. padarė veiką, kvalifikuotiną pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, esant šioms aplinkybėms: R. L. 2024 m. sausio 3 d., apie 16.10 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje ties (duomenys neskelbtini) namu, suduodamas ne mažiau kaip 14 smūgių kirviu sutuoktinei J. L. į įvairias kūno vietas, taip padarydamas žaizdą pakaušyje, dešinės plaštakos II-o piršto galinio pirštakaulio lūžį su žaizda minkštuosiuose aplinkiniuose audiniuose, du odos nubrozdinimus viršugalvyje, kairėje plaštakoje, poodines kraujosruvas nugaroje, žastuose, kairio riešo ir plaštakos srityse, odos nubrozdinimą su poodine kraujosruva kairiame dilbyje, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes sveikata dėl dešinės plaštakos II-o piršto pirštakaulio lūžio sutrikdoma ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, pasikėsino nužudyti savo šeimos narį – sutuoktinę J. L., tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes iš rankų pametė kirvį ir gatvėje pradėjo rinktis žmonės.

Dėl bausmės

37. BK 129 straipsnio 2 dalies sankcija numato galimybę skirti laisvės atėmimo nuo 8 iki 20 metų arba laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę. Apeliaciniu skundu prokuroras prašo nuteistajam R. L. skirti 9 metų laisvės atėmimo bausmę. Parinkdamas konkrečią bausmės rūšį bei jos dydį, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą, taip pat vadovaujasi teisingumo principu (BK 54 straipsnio 2–3 dalys). Visų šių aplinkybių įvertinimas leidžia teismui parinkti bausmę, atitinkančią BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį.

38. Nuteistasis R. L. padarė vieną labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), veikdamas tiesiogine apibrėžta tyčia pasikėsino nužudyti savo šeimos narį – sutuoktinę J. L.. Nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, ji nebuvo baigta dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo nuteistojo valios. Nėra nustatyta nė vienos nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, tačiau nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstama veika padaryta esant apsvaigus nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Pastarosios aplinkybės apeliantai neginčija. R. L. įvykio dieną blaivumą tikrintis atsisakė, tačiau tiek įvykio vietoje buvusios policijos pareigūnės pateikta informacija, kamerų, tvirtinamų prie uniformos, įrašai, tiek nukentėjusios J. L., liudytojos J. J. parodymai patvirtina, kad nuteistasis buvo neblaivus. Nukentėjusioji nurodė ir klinikinius neblaivumo požymius – raudonos akys, svirduliavo, jautėsi neblaivumas (t. 1, b. l. 134; t. 4, b. l. 68–75). Nuteistąjį charakterizuoja tai, kad jis anksčiau neteistas (teistumas už anksčiau įvykdytą BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą išnykęs) ir nebaustas administracine tvarka, veikos padarymo metu nedirbo, buvo registruotas Užimtumo tarnybos, o nuo 2025 m. sausio 16 d. įsidarbino, darbovietėje charakterizuojamas teigiamai (t. 3, b. l. 96–102, 166–168; t. 5, b. l. 18). Po nuosprendžio priėmimo atlygino nukentėjusiajai priteistą turtinę žalą, tai yra 474 Eur, taip pat dalį priteistos neturtinės žalos, tai yra 1 000 Eur. Moka pinigines lėšas vaiko išlaikymui (t. 5, b. l. 19–25). Kartu teisėjų kolegija atsižvelgė ir į tai, kad R. L. per trumpą laiką, kelių dienų laikotarpyje, padarė dvi nusikalstamas veikas: numatytas BK 281¹ straipsnio 1 dalyje ir BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte. Abi veikos padarytos esant apsvaigus nuo alkoholio. Įvertinusi nurodytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju bausmės tikslai gali būti pasiekti tik nuteistajam skyrus realią, prokuroro siūlomą, kiek didesnio nei minimalus dydžio laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia bausmė šiuo atveju užtikrins bausmės tikslus, proporcingumo ir teisingumo principų įgyvendinimą nuteistojo atžvilgiu.

39. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusiais BK pakeitimais (2024 m. balandžio 25 d. įstatymas Nr. XIV-2573) buvo pakeistos ir BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatos, pagal kurias bausmės dydis nebėra skaičiuojamas nuo vidurkio, kaip tai buvo numatyta iki tol galiojusioje BK 61 straipsnio 2 dalies redakcijoje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija). Šis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, tad teisėjų kolegija juo vadovavosi parinkdama bausmę už BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą veiką. 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573 buvo pakeistos ir BK 62 straipsnio bei BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, išplėtusios galimybes šių straipsnių pagrindu nuteistiesiems skirti švelnesnes bausmes, kas atitinkamai švelnina baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų padėtį, tačiau šiuo atveju net ir pasikeitus minėtoms įstatymo nuostatoms teisėjų kolegija nenustatė pagrindo ar išskirtinių aplinkybių, kurios leistų nuteistajam skirti švelnesnes bausmes, nei numatyta įstatyme. Nagrinėjamoje byloje sąlygų taikyti BK 62 straipsnio nuostatas nenustatyta, o pagal suformuotą teismų praktiką BK 54 straipsnio 3 dalis paprastai taikoma, kai nustatoma visuma išimtinių aplinkybių, dėl kurių įstatyme numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei ir kitoms bylos aplinkybėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, Nr. 2K 98 1073/2019, Nr. 2K-40-648/2020 ir kt.). Tokių aplinkybių teisėjų kolegija nagrinėjamuoju atveju nenustatė. Galimybės atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą padarius labai sunkų nusikaltimą baudžiamasis įstatymas nenumato (BK 54 straipsnio 3 dalis, 75 straipsnis).

40. Nuteistajam pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą skirta bausmė subendrinama su bausme, skirta pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į tai, jog BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), o BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta veika – labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis), nusikaltimai labai skiriasi pagal pavojingumą, todėl už nusikalstamas veikas skiriamos bausmės bendrinamos jas apimant, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę (BK 65 straipsnio 1 dalis, 2 dalis, 5 dalies 2 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2024 m. gruodžio 17 d. nuosprendį pakeisti.

R. L. veiką perkvalifikuoti iš BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkto į BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir paskirti jam devynerių metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį ir BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir R. L. paskirti subendrintą devynerių metų laisvės atėmimo bausmę.

Į bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2024 m. sausio 3 d. iki 2024 m. gruodžio 17 d. išbūtą laiką.

Bausmės laiką pradėti skaičiuoti nuo R. L. faktinio sulaikymo vykdant šį nuosprendį dienos.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.