Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Valerij Lauš,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios K.B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apylinkės teismo 2025-01-09 nuosprendžio, kuriuo K.B. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta 1 metų 4 mėnesių laisvės apribojimo bausmė ir, vadovaujantis BK 48 straipsnio 4, 5, 6 dalimis, paskirti įpareigojimai:

- pirmus tris bausmės vykdymo mėnesius būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu, mokymusi ar gydymusi asmens sveikatos priežiūros įstaigose,

- be gydytojo paskyrimo nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, įskaitant alkoholio ir

- dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Tuo pačiu nuosprendžiu A.B. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 ir jam paskirta 1 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimi paskirtas bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024-09-25 nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta 2 metų 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmė.

A.J. pripažinta kalta pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta 1 metų 2 mėnesių laisvės apribojimo bausmė ir, vadovaujantis BK 48 straipsnio 4, 5, 6 dalimis paskirti įpareigojimai:

- pirmus penkis bausmės vykdymo mėnesius būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu, mokymusi ar gydymusi asmens sveikatos priežiūros įstaigose,

- be gydytojo paskyrimo nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, įskaitant alkoholio ir

- dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Iš K.B., A.B. ir A.J. priteista solidariai civilinės ieškovės Viliaus teritorinės ligonių kasos naudai 9,65 eurus turtinei žalai atlyginti.

Nuosprendis A.B., A.J. dalyje neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. K.B., A.B. ir A.J. pripažinti kaltais dėl to, kad nesunkiai sutrikdė kito asmens sveikatą, o būtent: jie, 2023-10-06, apie 20.21 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, išgertuvių metu, A.B. būnant apsvaigusiu nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdami kartu, tyčia rankomis sudavė ir kojomis spyrė ne mažiau kaip penkis smūgius S.B. į veidą, tuo padarydami jam dešinio momens, dešinės ausies kaušelio, dešinio antakio, apatinės lūpos žaizdas, daugines poodines kraujosruvas veide, 1-o ir 21-o dantų vainikų lūžius, nedidelę subkraujosruvą virš kairės kaktinės skilties, nosikaulių lūžį, t. y. padarė nukentėjusiajam S.B. sužalojimus atitinkančius nesunkų sveikatos sutrikdymą. Šiais savo veiksmais K.B., A.B. ir A.J. padarė nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistoji K.B. prašo: 1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025-01-09 nuosprendį panaikinti ir jos atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį arba 2. atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo.

3. Nuteistosios teigimu pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino formaliai ir neatsižvelgė į nenuoseklius liudytojų parodymus. Pažymi, jog teismas neįvertino kad bylos nagrinėjimo teisme metu nukentėjusysis pripažino, jog nuteistoji jo nemušė, tiesiog bandė išvaryti jį iš savo buto, kadangi jis buvo nepageidaujamas, o ji pati nežino, kas ir kokiomis aplinkybėmis sudavė smūgį nukentėjusiajam S.B., taip pat nežino, kodėl teisme prisipažino A.B., kadangi, ji tuo metu balkone konfliktavo su sutuoktiniu ir įvykio nematė. Nuteistosios vertinimu svarbu tai, kad policijos pareigūnai teisme davė netikslius parodymus paaiškindami, kad patikrino jos blaivumą, kadangi bylos duomenimis blaivumas buvo patikrintas tik A.B., be to, nurodė skirtingas aplinkybes dėl to, kas atidarė buto duris ir kur buvo nukentėjusysis – bute ar koridoriuje – nors nukentėjusysis buvo koridoriuje. Mano, jog šias aplinkybes patvirtintų pareigūnų kūno kamerų įrašai, tačiau jie nebuvo daromi, jų išreikalauti iš pareigūnų nepavyko ir prokurorui teisminio nagrinėjimo metu.

4. Nuteistoji taip pat skunde teigia, jog atsižvelgiant į formaliai ištirtų įrodymų visumą, dėl aptariamos veikos sudėties požymių ypatumo, t. y. nusikaltimo padarymo būdo, motyvo, tikslo, aiškiai nežymių padarinių, padarytos veikos pavojingumas nėra toks didelis ir nesiekia tokio laipsnio, kad ji būtų nuteista už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą.

5. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

6. Teismo posėdžio metu nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė – skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

7. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistoji K.B. iš esmės nesutinka su jos atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, mano, kad formaliai atlikus įrodymų vertinimą ir veikos kvalifikavimą ji buvo nuteista nepagrįstai, neatsižvelgiant į prieštaringus policijos pareigūnų parodymus, vaizdo įrašų nebuvimą, paties nukentėjusiojo pripažinimą, kad ši jo atžvilgiu nesmurtavo, tik bandė išprašyti iš buto. Nuteistosios vertinimu dėl nusikaltimo padarymo būdo, motyvo, tikslo, aiškiai nežymių padarinių, padarytos veikos pavojingumas nėra toks didelis ir nesiekia tokio laipsnio, kad ji būtų nuteista už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą.

8. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus bei patikrinusi nuteistosios apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), taip pat ir pačios nuteistosios K.B. parodymus apie įvykių eigą, kuriuos išsamiai išanalizavęs pagrįstai konstatavo, jog nukentėjusysis S.B. buvo sužalotas trijų asmenų, tarp jų ir nuteistosios K.B. aktyviais, tyčiniais smurtiniais veiksmais, suduodant ne mažiau kaip penkis smūgius rankomis ir kojomis jam į veido sritį, kas priežastiniu ryšiu sietina su kilusiomis pasekmėmis ir šiuos nuteistosios veiksmus kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį bei motyvuotai paskyrė laisvės apribojimo bausmę su įpareigojimais. Byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl tai, kad nuteistajai nepriimtinos teismo išvados dėl bylos faktinių aplinkybių vertinimo nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu. Pažymėtina, jog nuteistieji A.B. ir A.J. apeliacinių skundų dėl šio nuosprendžio nėra pateikę, todėl dėl jų veiksmų vertinimo ir kvalifikavimo kolegija pasisako tik tiek, kiek tai susiję su K.B. skunde nurodomomis aplinkybėmis dėl nusikalstamos veikos padarymų aplinkybių, pavojingumo bei veiksmų kvalifikavimo.

9. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados ar jie atmestini, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-110-719/2018). Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas, ištyręs visus byloje esančius įrodymus padarė pagrįstą išvadą dėl analizuojamo įvykio eigos, nuteistosios nenuoseklią ir bylos medžiaga paneigtą poziciją, su kuo sutinka ir aukštesnysis teismas.

Dėl kaltės

10. Skundžiamu nuosprendžiu K.B. pripažinta kalta dėl to, kad veikdama kartu tu A.B. ir A.J. nesunkiai sutrikdė kito asmens sveikatą, kuomet išgertuvių metu, A.B. būnant apsvaigusiam nuo alkoholio, tyčia rankomis sudavė ir kojomis spyrė ne mažiau kaip penkis smūgius S.B. į veidą, tuo bendrais veiksmais padarydami jam dešinio momens, dešinės ausies kaušelio, dešinio antakio, apatinės lūpos žaizdas, daugines poodines kraujosruvas veide, 1-o ir 21-o dantų vainikų lūžius, nedidelę subkraujosruvą virš kairės kaktinės skilties, nosikaulių lūžį, atitinkančius nesunkų sveikatos sutrikdymą. Apeliaciniu skundu nuteistoji neigia padariusi nusikalstamą veiką ir kelia versiją, kad nukentėjusysis galėjo būti sumuštas kitų asmenų. Nuteistosios teigimu nepagrįstą nuosprendžio priėmimą lėmė formalus įrodymų vertinimas. Nors K.B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek iš dalies ir teikdama apeliacinį skundą savo kaltę neigė, tačiau pastarosios parodymai viso proceso metu kito ir nebuvo nuoseklūs, be to, policijos pareigūnams įvykio vietoje nustačius jos neblaivumo požymius – sklindantį alkoholio kvapą (nors to ir neužfiksavus atskiru procesiniu dokumentu), yra pagrindas K.B. parodymus vertinti kritiškai.

11. Nuteistoji, apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad vakaro eigoje ji balkone sukonfliktavo su savo sutuoktiniu D.B., jie susistumdė ir ji prispaudė jam durimis kojos pirštą, dėl ko jis stipriai šaukė ir todėl bute buvo rastas kraujas. Po to nukentėjusiajam pradėjus „elgtis neadekvačiai“, t. y. nuteistosios žodžiais – sėdint, kaip narkomanui ir miegant, ji S.B. vijo iš namų, tačiau jis išeiti nenorėjo, spyriojosi, sulaužė katino kraiko dėžutę. K.B. teigimu ši išstūmė nukentėjusįjį iš buto, kuriame jo niekas nemušė ir tvirtino, kad jis galėjo būti sumuštas laiptinėje, kur ir buvo rastas policijos pareigūnų (2 t., b. l. 35–37). Apklausiama pirmosios instancijos teisme nuteistoji toliau teigė, jog bute užfiksuotas kraujas atsirado nuo sutuoktiniui balkone sužaloto piršto, jam einant į vonią nusiplauti kojos. Nuteistoji taip pat nurodė, kad tuo metu balkone buvo ir J.I., kuris miegojo ant suoliuko. Vis tik apklausiama teisme pažymėjo, jog dėl apsvaigimo nuo alkoholio neprisimena visų įvykio aplinkybių, teigė nežinanti, kaip viskas įvyko, A.B. ir S.B. konflikto nematė, nes „kažkaip viskas tyliai įvyko“. Taip pat nurodė, kad nukentėjusįjį iš buto išstūmė dar iki konflikto su vyru, o paskui jį pamatė tik atvykus policijos pareigūnams, jam stovint namo laiptinėje. Anot nuteistosios, nukentėjusysis galėjo būti sumuštas laiptinėje arba jis vakaro eigoje sugrįžo į butą ir tada A.B. jį sumušė, o policijos pareigūnų į butą nenorėjo įleisti tik dėl to, nes bute, su mažamečiu vaiku, buvo neblaivi R.B., todėl bijojo, kad iš jos bus atimtas vaikas. Teisėjų kolegija pažymi, jog, nors nuteistoji ir apeliaciniame skunde teigė, jog nukentėjusysis jos bute nebuvo sumuštas ir nurodė, nežinanti, kodėl dėl smurto naudojimo prisipažino A.B., vis tik apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme ne tik pripažino, kad pati su S.B. turėjo stiprų fizinį kontaktą, mėgindama jį išstumti iš buto, dėl ko buvo sulaužyta katino kraiko dėžutė, bet apklausiama pirmosios instancijos teismo, nors apeliaciniame skunde šiuos parodymus iš dalies paneigė, nurodė, kad A.B. galėjo sumušti S.B. Apylinkės teismas, tokius nuteistosios parodymus ir aplinkybę, kur ji buvo įvykio metu bei kada, jos teigimu, iš buto ji išvijo nukentėjusįjį – prieš ar po konflikto su vyru – vertino kaip nenuoseklius ir paneigtus objektyviais faktiniais duomenimis.

12. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog tuo pačiu apeliaciniu skundu nuteistoji iškėlė versiją, kad padaryta nusikalstama veika, pagal savo pobūdį, įvykdymo aplinkybes ir kilusias pasekmės, nebuvo tokia pavojinga, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Tai gi nuteistoji tame pačiame apeliaciniame skunde išsako ir kitą poziciją, siekdama atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo, kas galima tik tuo metu, kai objektyviai vertinant priešingas teisei elgesys buvo ir yra pripažįstama, kad atitinka, šiuo atveju, nesunkaus nusikaltimo objektyviuosius sudėties požymius, tačiau dėl padarytos žalos dydžio, nusikalstamos veikos dalyko ar kitų jos požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Atsižvelgiant į šios nutarties 11 punkte aptartas aplinkybes bei tai, kad nuteistosios parodymai viso proceso metu ir šiuo metu yra nenuoseklūs, teisėjų kolegija tokias nuteistosios keliamas įvykio versijas vertina kaip gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės arba sušvelninti savo teisinę padėtį.

13. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis S.B. viso proceso metu nuosekliai teigė, jog jam nustatyti sužalojimai buvo sukelti būtent trijų asmenų – K.B., A.B. ir jauniausios, tamsių plaukų merginos, kurią, asmens parodymo atpažinti metu nukentėjusysis atpažino kaip A.J. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis nurodė, kad konfliktas kilo dėl menkavertės priežasties, jam išreiškus pastabą dėl vaiko netaisyklingai atliekamų atsispaudimų, po ko buvo pavadintas „vos ne iškrypėliu“. Dėl to A.B., išėjęs iš balkono pradėjo žodinį konfliktą, kurio metu sudavė smūgius, o į konfliktą prisijungus nuteistosioms jis buvo ištemptas į koridorių, prispaustas prie žemės, negalėjo gintis ir prarado sąmonę. Nors S.B. negalėjo įvardinti, kokius smūgius sudavė K.B., tačiau nuosekliai teigė, jog smurtinius veiksmus atliko ir ji (1 t., b. l. 42–44, 51–53, 68–70, 81–82, 71–76). Iš tiesų byloje nustatyti ir pirmųjų į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų parodymų netikslumai apie tai, kas, jų žiniomis, nukentėjusiojo teigimu smurtavo jo atžvilgiu, t. y. K.T. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, S.B. mušė du vyrai (1 t., b. l. 113–115), o parodymais, duotais pirmosios instancijos teisme metu – jį spardė visi, A.B., asmuo, slėpęsis po lova ir gal būt moterys, o D.P. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 126–129), be įvardinto A.B. liudytoja nurodė nepamenanti, ar jį mušė vyrai, ar moterys, o apklausiama pirmosios instancijos teisme nurodė, kad su nukentėjusiuoju bendravo mažai, todėl neprisimena, ką šis pasakojo. Liudytojas H.D., apklausiamas pirmosios instancijos teisme nurodė, kad epikrizėje informaciją, kad asmenį sumušė romų tautybės žmonės galėjo įrašyti greitosios pagalbos gydytojas. Vis tik, liudytojų teigimu nukentėjusysis sunkiai orientavosi aplinkoje, o skubios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje, tai gi tuoj po įvykio, užfiksuoti S.B. paaiškinimai, jog jį sumušė trys asmenys, iš kurių vieną pažysta, o dviejų ne (1 t., b. l. 102–103), šiuos duomenis iš esmės patvirtino ir liudytoja apklausta D.J.-Š. (Š.); liudytojas A.T. nurodė, kad jam lydint nukentėjusįjį į GMP automobilį šis nurodė, kad jį sumušė bute buvę asmenys, iš ko liudytojas suprato, kad jis buvo sumuštas ne vieno asmens. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepaisant smulkių neatitikimų, t. y. nukentėjusiojo paaiškinimų pareigūnams ir medikams, duotų iš karto po įvykio apie tai, kokie asmenys jo atžvilgiu smurtavo, laikytina, kad nukentėjusiojo parodymai viso proceso metu yra pakankamai nuoseklūs, neprieštaringi, nėra nustatyta priežasčių, kodėl S.B. turėtų pagrindą nepagrįstai apkaltinti nuteistuosius, tarp jų ir K.B., tuo labiau, kad A.B., o taip pat iš dalies ir pati K.B., pripažino, jog smurtavo nukentėjusiojo atžvilgiu.

14. Nagrinėjamu atveju nuteistųjų, o taip pat ir K.B. kaltė buvo grindžiama pirmosios instancijos teismo išsamiai ištirtais ir įvertintais, vienas kitą papildančiais liudytojų parodymais. Liudytoja T.K., apklausiama tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 110–111) nurodė, jog iš K.B. buto balkono arba kambario sklindančius smūgių į žmogaus kūną garsus, trukusius apie penkias minutes, kuriuos gerai atpažįsta kaip specifinius, nes vaikystėje pati buvo patyrusi smurtą, o jokių kitų garsų ar pokalbių negirdėjo, todėl nusprendė iškviesti policiją. Liudytojas J.I., kuris anot K.B. galėjo patvirtinti balkone tarp jos ir vyro įvykusį konfliktą, dėl kurio buvo iškviesta policija, nurodė nieko negirdėjęs. Liudytojais apklausti K.T. ir D.P. t. y. pirmieji į įvykio vietą pagal gautą pranešimą atvykę policijos pareigūnai tiek bylos nagrinėjimo teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad beldžiant į duris galiausiai jas atidarė K.B., kuri buvo akivaizdžiai neblaivi, o už jos, šalia kraujo balos, matė gulintį/sėdinį nukentėjusįjį. Liudytojai paaiškino, kad jų į butą nenorėjo įleisti A.B. ir dėl to elgėsi agresyviai, rusiškai, šalia buvusiai K.B. liepė trinti įkalčius, nes „aš juos abu irgi užmušiu“, dėl ko į įvykio vietą buvo iškviestas pastiprinimas ir atvyko dar trys ekipažai (1 t., b. l. 113–115). Liudytoja D.P. nurodė, kad atidarius buto duris šalia K.B. taip pat stovėjo ir A.J.. Pagal pirmųjų į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų pranešimą dėl pastiprinimo į įvykio vietą taip pat atvyko ir liudytojais buvo apklausti D.Š., kuris nurodė, kad nukentėjusysis tuo metu buvo bute; liudytojas M.R. paaiškino, atvykus K.B. valė bute buvusį kraują ir nenorėjo įleisti pareigūnų, taip pat nurodė, jog kraujo pėdsakai buvo matyti ir ant sienų, todėl suprato, kad bute buvo sumuštas žmogus, o bute buvę asmenys aiškino, kad jis buvo sumuštas, nes „prie kažko kabinėjosi“. Liudytojas taip pat paaiškino, kad bendravo su visais bute buvusiais vyrais, tačiau nei vienas jų nusiskundimų dėl sužalojimų neturėjo.

15. Nors sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog byloje nėra pareigūnų kūno kameromis užfiksuotų vaizdo įrašų, kadangi jie ikiteisminį tyrimą atliekančios pareigūnės per jų 6 mėnesių saugojimo laikotarpį nebuvo prijungti prie ikiteisminio tyrimo medžiagos (4 t., b. l. 136, 135, 136), vis tik tai nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl nuteistosios kaltės. Pažymėtina, jog asmenų išsidėstymas įvykio vietoje, tai gi ir nuteistosios bei nukentėjusiojo buvimo vietos nustatytos kitais objektyviais duomenimis, kuriais teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti. Pirmieji į įvykio vieta, t. y. 20.18 val. atvykę policijos pareigūnai K.T. ir D.P. nurodė, kad K.B. atidarius buto duris nukentėjusysis buvo ant žemės, koridoriuje, su vizualiai matomais sužalojimais ir šalia jo matėsi kraujo dėmės. Po pranešimo dėl reikalingo pastiprinimo į įvykio vietą 20.42 val. atvykęs D.Š. nurodė, jog nukentėjusysis buvo bute, o 20.53 val. į įvykio vietą atvykus pareigūnui M.R. nukentėjusysis jau buvo koridoriuje. Atkreiptinas dėmesys, jog atvykus pareigūnams įvykio vietoje prasidėjo pirmieji pareigūnų veiksmai, siekiant išsiaiškinti įvykio aplinkybes, o nukentėjusiajam buvo teikiama medicininė pagalba, todėl objektyviai nukentėjusysis, kitų policijos pareigūnų galėjo būti pastebėtas kitoje, ne pirminėje įvykio vietoje, tačiau tai nesudaro pagrindo nei abejoti jų parodymais, nei laikyti skundo argumentus pagrįstais. Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog būtent K.B. nenorėjo pareigūnų įleisti į butą, jiems atvykus buvo prie durų kartu su kitais dviem nukentėjusiojo įvardintais kaip smurtavusiais prieš jį nuteistaisiais, o A.B. agresyvėjant klausė jo paliepimo, išsakyto rusų kalbą, ir ėmėsi „slėpti įkalčius“, t. y. valyti šalia nukentėjusiojo buvusį kraują. Nors nei vienas policijos pareigūnas, nei medicinos darbuotojai aptariamo įvykio tiesiogiai nematė, tiesiog nurodė nukentėjusiojo jiems nurodytas aplinkybes ir įvykio vietoje stebėtus vaizdus bei nuteistųjų ir kitų asmenų buvusį elgesį ir kalbas apie tai, jog jis buvo sumuštas dėl to, kad „prie kažko kabinėjosi“, tačiau šiais duomenimis teismas neturi pagrindo abejoti. Šiuo atveju iš liudytojų, policijos pareigūnų D.Š., K.T., D.P., parodymų, nustatyta, kad nukentėjusysis sumuštu veidu buvo būtent bute, o ne laiptinėje, šalia jo prie durų buvo visi trys nuteistieji, tarp jų ir K.B.. Teisėjų kolegijos vertinimu nuteistosios pozicija dėl to, kad nukentėjusysis galėjo būti sužalotas būnant laiptinėje, yra nepagrįsta ir pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažinta K.B. siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės.

16. Pažymėtina, jog A.B., nors ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę neigė, tačiau apklausiamas pirmosios instancijos metu pripažino smurtavęs nukentėjusiojo atžvilgiu, manydamas, kad jis kabinėjosi prie bute buvusio vaiko. Tokią konflikto pradžios versiją patvirtino ne tik nukentėjusysis S.B., įvykyje tiesiogiai dalyvavęs D.B., nurodydamas, jog kažkuri iš moterų pasakė, kad S.B. kabinėjosi prie vaiko, o jis nurodė matęs, kaip S.B. pažiūrėjęs į vaiko nuotrauką, buvusią sekcijoje, išsakė seksualinę repliką (1 t., b. l. 117–120), pirmosios instancijos teisme liudytoju apklaustas policijos pareigūnas M.R., kuris nurodė, jog bute buvę asmenys aiškino, kad S.B. buvo sumuštas, nes kabinėjosi prie vaiko, bet tai užfiksuota ir 2023-10-07 tarnybiniame pranešime dėl įvykio aplinkybių patikslinimo, kuriame nurodyta, kad nuteistoji A.Z. teigė, jog S.B. yra pedofilas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie duomenys, o ir pačių įvykį tiesiogiai mačiusių asmenų bendravimo su atvykusiais policijos pareigūnais metu išsakyti paaiškinimai, patvirtina, jog S.B. buvo sumuštas kaltinime nurodytu laiku ir vietoje. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, aptarti duomenys paneigia nuteistosios keliamą versiją, kad nukentėjusysis buvo sumuštas laiptinėje, o bute rastas kraujas buvo nuo pastarosios balkone sužaloto kojos piršto. Iš prie įvykio vietos apžiūros protokolo pridėtų foto nuotraukų matyti, jog balkone užfiksuoti tik pavieniai kraujo lašai, tuo tarpu koridoriuje, prie išėjimo iš buto durų, ant grindų, batų, sienų užfiksuotos kraujo dėmės, jų kiekis ir apimtis, leidžia daryti išvadą, kad kraujo šaltinis buvo būtent toje vietoje, kur policijos pareigūnai rado nukentėjusįjį ir, dėl užfiksuotos apimties, negalėjo būti perneštas nuo balkono. Šias aplinkybes įvertinus kartu su kitais šioje nutartyje aptartais duomenimis, bei tai, jog laiptinėje kraujo dėmės nebuvo užfiksuotos, leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad nukentėjusysis buvo sumuštas kaltinime nurodytoje vietoje – nuteistosios buto koridoriuje. Šiuo atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nuosekliais ir vienas kitą papildančiais liudytojų parodymais apie konflikto priežastį, eigą ir jame dalyvavusius asmenis.

17. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismo išvados gali būti grindžiamos ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais, jei jie patvirtina tarpinius faktus ir įrodinėtinas aplinkybes ir yra tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus, o ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013). 2023-10-30-2023-11-10 specialisto išvadoje nurodyta, jog S.B. nustatytos dešinio momens, dešinės ausies kaušelio, dešinio antakio, apatinės lūpos žaizdos, dauginės poodinės kraujosruvos veide, 11-o ir 21-o dantų vainikų lūžiai, nedidelė subarachnoidinė kraujosruva virš kairės kaktinės skilties ir nosikaulių lūžis, kurie padaryti mažiausiai penkiais trauminiais poveikiais, paveikus kietais bukais daiktais ir, galimai, paviršiais, prieš kreipiantis medicinos pagalbos į VšĮ RVUL 2023-10-06 ir visumoje, dėl nosikaulių lūžių, yra vertinami kaip atitinkantys nesunkų sveikatos sutrikdymą, jie nėra būdingi savęs žalojimui, taip pat mažai tikėtina, kad atsirado krintant (t. 1, b. l. 58-60). Šiuo atveju, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, padaryta išsamiai išanalizavus visus byloje esančius įrodymus apie tai, kad kaltinamosios K.B. versija, jog bute buvęs kraujas buvo ne nukentėjusiojo, o jos sutuoktinio, yra visiškai paneigta, kadangi šią jos versiją patvirtino tik D.B., bet jie abu nurodė skirtingą įvykio laiką, nei vienas iš bute buvusių asmenų negirdėjo jokio D.B. ir K B. konflikto, nors jie abu teigė, kad balkone garsiai rėkė ir šaukė vienas ant kito, be to, niekas viso vakaro metu nematė ir to, kad D.B. pirštas būtų buvęs kruvinas. Teisme apklausti policijos pareigūnai A.T., K.T., M.R. nurodė, jog jiems atvykus į įvykio vietą joks kitas asmuo be nukentėjusiojo sužalotas nebuvo ir sužalojimais nesiskundė.

18. Teisėjų kolegijos vertinimu bylos duomenimis ne tik nustatytas tarp nukentėjusiojo ir nuteistosios K.B. buvęs fizinis kontaktas, bet ir kilęs smurtinis konfliktas, sukėlęs nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tokią išvadą sustiprina ne tik nukentėjusiojo bei liudytojų parodymai, bet ir pačios nuteistosios veiksmai atvykus policijos pareigūnams ir „įkalčių slėpimas“, t. y. kraujo valymas. Šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais dėl pirmosios instancijos teismo atlikto, nuteistosios manymu, formalaus įrodymų vertinimo. Priešingai, pirmosios instancijos teismas bylos duomenis ištyrė ir įvertino išsamiai ir pagrįstai juos pripažino įrodymais bei padarė jais grįstas nuoseklias ir logiškas išvadas. Vertinant aukščiau aptartus duomenis tarpusavyje ir pritariant pirmosios instancijos teismo padarytoms išvados, pažymėtina, jog nukentėjusysis ne tik davė nuoseklius parodymus, neapkalbėjo nuteistosios ir neišsigalvojo įvykusio konflikto, nenurodė akivaizdžiai netikrų aplinkybių apie patirtą nuteistųjų smurtą, sukėlusį nesunkų sveikatos sutrikdymą, dėl ko ne tik juto skausmą, bet ir teigia, jog buvo praradęs sąmonę. Šie nukentėjusiojo parodymai yra patvirtinti ir jo paties pirminiais pasakojimais apie įvykį ir tolimesnių apklausų protokolais. Pažymėtina ir tai, jog priešingai nei skunde nurodė nuteistoji, nukentėjusysis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu nepaneigė savo ankščiau išsakytos pozicijos, kad nuteistoji jam sudavė smūgius. Priešingai – nukentėjusysis patvirtino prisimenantis, jog K.B. mėgino jį išprašyti iš buto ir nuosekliai tvirtino, kad ši, kartu su kitais nuteistaisiais, A.B. pradėjus smurtinį konfliktą, jam sudavė smūgius.

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teisme visos įrodinėtinos ir bylai reikšmingos aplinkybės buvo patvirtintos objektyviais duomenimis, todėl nėra abejonių, kad būtent K.B., veikdama kartu su A.B. ir A.Z., tyčiniais nusikalstamais veiksmais, t. y. suprasdama, kad suduodama smūgius nukentėjusiajam į veido sritį, gali nesunkiai sutrikdyti jo sveikatą ir tokių padarinių aktyviais veiksmais siekdama, nukentėjusiajam padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, kas priežastiniu ryšiu sietina būtent su nuteistųjų, taip pat ir K.B. neteisėtais veiksmais. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad K.B. apylinkės teismo pagrįstai pripažinta kalta pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Šioje byloje įrodymų, patvirtinančių K.B. kaltę, surinkta užtektinai, jų išsamią ir pagrįstą analizę atliko pirmosios instancijos teismas, su kurios išvadomis nėra pagrindo nesutikti.

20. Nuo 2025-02-01 įsigaliojo 2024-11-07 Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3, 60, 99, 100, 1001, 1002, 1003, 103, 107, 108, 109, 123, 124, 125, 126, 127, 128, 129, 131, 132, 134, 135, 136, 137, 138, 139, 140, 142, 143, 145, 146, 147, 147/1, 147/2, 148, 149, 150, 151, 1511, 152, 1521, 156, 157, 159, 160, 161, 162, 169, 170, 1701, 1702, 172, 173, 174, 175, 176, 178, 180, 181, 1821, 185, 188, 189, 189/1, 191, 192, 193, 194, 196, 197, 198, 1981, 1982, 202, 206, 207, 208, 209, 210, 213, 214, 215, 217, 218, 224, 229, 231, 232, 233, 234, 236, 238, 2491, 250, 250/2, 250/4, 250/5, 251, 256, 2561, 257, 2571, 258, 259, 262, 265, 267, 267/1, 267/2, 267/3, 268, 270, 2702, 2703, 273, 274, 275, 276, 2761, 2762, 2763, 277, 278, 279, 280, 281, 283, 285, 286, 287, 288, 289, 292, 292/1, 294, 295, 296, 297, 299, 300, 301, 302, 302/1, 303, 304, 306, 306¹, 306², 307, 308, 309, 310, 311, 312 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymas Nr. XIV-3060, kurio nuostatos tiek, kiek jos lengvina asmenų teisinę padėtį, taikomos iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos padarytoms nusikalstamoms veikoms, dėl kurių dar nebaigtas bylų nagrinėjimo procesas pirmosios, apeliacinės ar kasacinės instancijų teismuose, todėl kolegija turi įvertinti ir šio įstatymo taikymo galimybę šios bylos nuteistiesiems.

21. Tiek K.B., tiek kiti šioje byloje nuteisti A.B. ir A.J. buvo pripažinti kaltais pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, tačiau 138 straipsnio 1 dalies nei dispozicija nei sankcija nesikeitė, todėl įstatymo pakeitimai nei visų, nei kurio nors vieno iš nuteistųjų veiksmų vertinimui/kvalifikavimui įtakos neturi.

Dėl veikos mažareikšmiškumo

22. Apeliaciniame skunde, kaip atskiras skundo argumentas įvardijama tai, jog dėl aptariamos veikos sudėties požymių ypatumo, t. y. nusikaltimo padarymo būdo, motyvo, tikslo, aiškiai nežymių padarinių, padarytos veikos pavojingumas nėra toks didelis ir nesiekia tokio laipsnio, kad ji būtų nuteista už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo teiginiais neturi pagrindo sutikti.

23. Baudžiamajame įstatyme įtvirtinta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme (BK 37 straipsnis). Teismų praktikoje išaiškinta, kad nusikaltimas gali būti pripažintas mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2013, 2K-93-788/2017, 2K-231-976/2017, 2K-36-788/2021 ir kt.).

24. Nagrinėjamu atveju aktuali kasacinės instancijos teismo praktika, kurioje laikomasi pozicijos, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta fizinė žala kito asmens sveikatai arba buvo siekiama tokią žalą padaryti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-299-648/2015, 2K-152-689/2021). Žmogaus sveikata yra vienas iš svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomų gėrių, todėl asmuo privalo būti apsaugotas nuo neteisėto fizinio poveikio. Nors tai neturėtų būti suprantama taip, kad tokio pobūdžio bylose teismas iš viso negali taikyti BK 37 straipsnyje įtvirtinto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto, tačiau šiose bylose, sprendžiant padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumo klausimą, turi būti itin kruopščiai įvertintas šio įstatymo saugomo gėrio pažeidimo būdas bei laipsnis. Tyčiniai nusikaltimai, kuriais buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai, padaryti panaudojant įrankius ir priemones, suduodant smūgius į gyvybiškai svarbius organus, naudojant intensyvų, taip pat ilgalaikį fizinį smurtą, smurtą naudojant prieš daugiau nei vieną nukentėjusįjį ir panašiomis sąlygomis, neturėtų būti pripažįstami mažareikšmiais.

25. Teisėjų kolegijos vertinimu šioje byloje nuteistosios veiksmų vertinti kaip mažareikšmių nėra pagrindo. Nuteistoji smurtinius veiksmus atliko veikdama kartu su dar dviem asmenimis, jų veiksmais nukentėjusiajam buvo padarytos žaizdos dešiniame momenyje, dešinės ausies kaušelyje, dešiniame antakyje, apatinėje lūpoje, taip pat dauginės poodinės kraujosruvos veide, 11-o ir 21-o dantų vainikų lūžiai, nedidelė subarachnoidinė kraujosruva virš kairės kaktinės skilties ir nosikaulių lūžis. Konfliktas kilo dėl menkavertės priežasties, nukentėjusiajam duodant patarimus bute buvusiam vaikui dėl taisyklingos laikysenos sportuojant, kuriuos nuteistieji, būdami apsvaigę nuo alkoholio, netinkamai įvertino. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis būtų buvęs smurtinio konflikto iniciatorius, taip pat nėra duomenų, kad nukentėjusysis būtų provokavęs nuteistuosius ar atlikęs kitokius veiksmus, nuo kurių nuteistieji būtų buvę priversti gintis. Priešingai, intensyvūs, aktyvūs, kryptingi ir staigūs nuteistųjų veiksmai patvirtina, kad šie veikė tiesiogine tyčia. Pažymėtina, jog nors dėl įvykio vietoje buvusių asmenų apsvaigimo nuo alkoholio, kaltės neigimo nėra galimybės nustatyti, kokius smurtinius veiksmus atliko kiekvienas iš nuteistųjų, tačiau akivaizdu, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas mažiausiai penkiais smūgiais, nuteistieji, suduodami smūgius pritarė vienas kito elgesiui. Pažymėtina ir tai, kad nuteistieji, o taip pat ir K.B., ne tik nesunkiai sutrikdė kito asmens sveikatą, tačiau ir sudavė smūgius į gyvybiškai svarbų organą – galvos sritį, todėl tokie veiksmai vertinami kaip itin pavojingi, sukėlę nesunkų sveikatos sutrikdymą, dėl ko nukentėjusiajam buvo atlikta operacija, todėl jų vertinti kaip mažareikšmių ir mažiau pavojingų negalima. Nors nukentėjusysis šioje byloje nebuvo pareiškęs civilinio ieškinio dėl patirtų sužalojimų, tai nesuteikia pagrindo nuteistosios veiksmų vertinti kaip mažiau pavojingų.

Dėl bausmės

26. Nuo 2025-02-01 įsigaliojo 2024-04-25 Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 5, 7, 8, 18, 25, 27, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 47, 48, 51, 52, 54, 59, 61, 62, 63, 64, 65, 66, 67, 69, 70, 722, 74, 75, 76, 82, 84, 85, 87, 89, 90, 92, 93, 97, 243, 244 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 51, 401, 581, 725, 726, 727, 728 straipsniais įstatymas. Vertinant šio įstatymo nuostatų, kaip lengvinančių nuteistųjų teisinę padėtį, taikymo galimybę K.B. šioje byloje, pirmiausia pažymima, jog skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu galiojusi BK redakcija numatė, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys) (2000-09-26 įstatymo redakcija Nr. VIII-1968). Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu BK 61 straipsnio redakcija pasikeitė, įtvirtinant normą, pašalinančią reikalavimą bausmę skaičiuoti nuo jos vidurkio (2024-04-25 įstatymo redakcija Nr. XIV-2573). Aktualu ir tai, jog po nuosprendžio priėmimo pasikeitė ir K.B. atžvilgiu taikytų BK 48 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktų redakcijos, įstatymu atliekant tam tikras formuluotės korekcijas ir numatant galimybę įpareigoti asmenį atlyginti ir neturtinę žalą, tačiau BK 48 straipsnio nuostatų pakeitimai, ne tik būtų laikomas sunkinančios asmens teisinę padėtį, bet ir K.B. atžvilgiu (dėl žalos atlyginimo) nebuvo taikomos, todėl plačiau neanalizuojamos.

27. 2024-04-25 įstatymo Nr. XIV-2573 nuostatos tiek, kiek jos lengvina asmenų teisinę padėtį, taikomos tik toms iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos padarytoms nusikalstamoms veikoms, dėl kurių dar nebaigtas bylų nagrinėjimo procesas pirmosios, apeliacinės ar kasacinės instancijų teismuose.

28. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. Be kita ko, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį. BK 61 straipsnio 1, 2 dalių (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) įpareigojo, skiriant bausmės dydį, jį skaičiuoti nuo jos vidurkio, tačiau, kaip jau minėta aukščiau, šio įstatymo redakcija pasikeitė, įtvirtinant normą, pašalinančią reikalavimą bausmę skaičiuoti nuo jos vidurkio (2024-04-25 įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija).

29. Už nuteistajai inkriminuoto, BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, asmuo yra baudžiamas laisvės apribojimu (pagal BK 48 straipsnio 2 dalį - nuo 3 mėnesių iki 2 metų, vidurkis 1 metai ir 1 mėnuo) arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.

30. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas individualizuodamas nuteistosios K.B. atžvilgiu skirtiną bausmę atsižvelgė į jos padarytos nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nenustatė jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad ji veikė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas įvertino ir nuteistosios asmenybę: teisiama pirmą kartą, tačiau bausta administracine tvarka ir paskirtų baudų nemoka, nedirbanti (3 t., b. l. 167-175) ir pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju bausmės tikslai K.B. atžvilgiu bus pasiekti paskyrus švelniausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės apribojimą – nustatant jos dydį artimą bausmės rūšies vidurkiui (1 metus ir 4 mėnesius) ir paskyrė su padaryta nusikalstama veika susijusius ir bausmės paskirtį padėsiančius užtikrinti įpareigojimus.

31. Teisėjų kolegijos vertinimu K.B. paskirta bausmės rūšis (švelniausia numatyta bausmė), jos dydis (artimas vidurkiams) ir K.B. nustatyti įpareigojimai yra proporcingi padarytai nusikalstamai veikai ir nuteistosios asmenybei, todėl laikytina, kad pirmosios instancijos teismas šioje dalyje baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

32. Išnagrinėjus apeliacinį skundą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio taisyklių, išsamiai ir nešališkai įvertino ne tik nuteistųjų poziciją dėl bylos aplinkybių, bet ir visų surinktų duomenų visumą, palygino ir sugretino visus teisėtais būdais gautus duomenis, patikrino juos BPK nustatytais proceso veiksmais, išsamiai išnagrinėjo aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai teisingai išspręsti. Naujų, objektyviais duomenimis patvirtintų ir dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės nuteistosios veiksmų kvalifikavimui, atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės skyrimui baudžiamojoje byloje nėra, jų nenurodė ir nuteistoji, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti dėl nuteistosios apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

33. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo pateikta 2025-03-19 pažyma dėl 100 Eur iš nuteistosios K.B. išieškojimo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų baudžiamojoje byloje priteisimo. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, teismas priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šioje byloje nuteistajai gynėjas buvo paskirtas BPK 322 straipsnio 1 dalies bei BPK 51 straipsnio 2 dalies pagrindu, t. y. siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, todėl prašymas dėl patirtų išlaidų priteisimo negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios K. B. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl atstovavimo išlaidų priteisimo iš K. B. atmesti.