- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-03-14
- Bylos Nr.
- A-203-552/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04920-2015-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė, Ramūnas Gadliauskas (pran.)
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Pareiškėjas
- D. P.
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 57.1.1Proceso šalių išlaidos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas D. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 185 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–5).Skunde pareiškėjas paaiškino, jog jo laisvė nuo 2015 m. rugpjūčio 14 d. iki 2015 m. rugpjūčio 20 d. buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Lukiškių TI-K kamerų plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m. Dėl to pareiškėjas kameroje negalėjo pamankštinti kojų. Pareiškėjas taip pat teigė, kad atvykęs į Lukiškių TI-K, buvo patalpintas į trumpalaikio sulaikymo – paskirstymo kamerą, kurioje prabuvo daugiau nei 3 valandas. Šioje kameroje buvo nesuremontuotas sienos, dėl ko buvo galima susižeisti, silpnas apšvietimas, plotas – ne daugiau kaip 3 kv. m, taip pat kameroje buvo pilna šiukšlių. Po 3 valandų pareiškėjui skaudėjo akis, kojas, buvo emocinis šokas nuo kameros vaizdo. Pareiškėjas pažymėjo, kad kameroje Nr. 118 nebuvo įrengtas aliarminis mygtukas. Taip pat kameroje buvo nešvaru, pilna šiukšlių, nebuvo nei šluotos, nei šluostės, nei šiukšlių semtuvės, dėl to negalėjo susitvarkyti. Paprašius pareigūno tvarkymosi priemonių, jas suteikti buvo atsisakyta. Dėl viso to pareiškėjui pradėjo skaudėti galvą. Dėl sveikatos pablogėjimo, kreipėsi į medikus. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose Nr. 118 ir Nr. 287 sanitarinis mazgas įrengtas prie pat durų, o sienelės, atitveriančios duris ir tualetą, nėra. Todėl pareiškėjui esant tualete, jį stebėjo pareigūnai per duryse esančią stebėjimo akutę. Dėl to jautė diskomfortą, gėdijosi. Taip pat sanitariniame mazge nebuvo įrengto veidrodžio, dėl ko negalėjo nusiskusti. Pažymėjo, kad pirmo korpuso kiemeliuose Nr. 21, Nr. 17 ant sienų kampų matėsi žalias pelėsis, vietomis buvo nubyrėjęs tinkas. Kameroje Nr. 287 ant miegamosios vietos nuo sienų byrėjo dažai bei tinkas, dėl to buvo sunku išsimiegoti. Pareiškėjas nurodė, kad dušo patalpose nebuvo persirengimo kambario, rūbus reikėdavo pasikabinti pačiame duše, dėl ko jie sušlapdavo. Dušai neatskirti, todėl buvo matomas kito kalinio. Tvirtino, kad patyrė papildomus nepatogumus, diskomfortą, negalėjo pailsėti, išsimiegoti.Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 29–37) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime teismui pateikė duomenis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2015 m. rugpjūčio 14 d. iki 2015 m. rugpjūčio 20 d. – kamerų plotus, kartu laikomų asmenų skaičių. Kai kurios kameros gali būti perpildytos, tačiau siekiama, kad tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Paaiškino, kad už valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius išduodamas į kameras. Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, UAB „Dezinfa“. Nurodė, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus resursus. Nurodė, kad kamerose pavojaus mygtukai yra įrengti, tačiau labai dažnai juos gadina ir laužo suimtieji bei nuteistieji. Nurodė, kad laikino laikymo kameros yra administraciniame pastate. Šios laikino laikymo kamerų patalpos nėra didelės, kiekvienoje yra suolas. Suimtieji (nuteistieji) į šias kameras uždaromi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje bei Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad tardymo izoliatorių patalpos, įrenginiai ir inventorius eksploatuojami vadovaujantis Lietuvos Respublikos higienos normų ir kitų teisės aktų reikalavimų. Duomenų, jog laikino laikymo patalpos buvo nešvarios, nėra. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis etikos taisyklių, vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti. Nurodė, kad kameros įrengtos laikantis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. V-82 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės). Atkreipė dėmesį, kad skundžiamuoju laikotarpiu Lukiškių TI-K tam tikrais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Pažymėjo, jog pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais. Tvirtino, kad ginčo atveju nėra visų sąlygų, kurioms esant kyla valstybės civilinė atsakomybė.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė D. P. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 20 eurų kompensaciją neturtinei žalai atlyginti (b. l. 87–92).Teismas vadovavosi Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalimi, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktu. Byloje pateikta informacija patvirtino, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas ne visada siekė 3,6 kv. m, t. y. neatitiko Įsakymo 1.3.1 punkte nurodytos minimalios vertės. Pareiškėjas per 2015 m. rugpjūčio 14 - 20 d. laikotarpį teisės aktų nustatytų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis iš viso buvo laikomas 2 dienas. Teismui nebuvo pateikta duomenų, patvirtinančių, kiek laiko ir su kiek asmenų pareiškėjas buvo laikomas 2015 m. rugpjūčio 14 d. laikino sulaikymo kameroje, tačiau teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atsiliepime nurodyta informacija, kad vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11 punktu, priimti suimtieji (nuteistieji) uždaromi į laikino laikymo kameras ne ilgiau kaip dviem valandoms. Atsakovo atstovas pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – VVSC) patikrinimo aktą, tačiau iš jo matyti, kad VVSC patikrinimas atliktas ne tuo metu, kada pareiškėjas buvo laikomas laikino laikymo patalpose. Kitų įrodymų, patvirtinančių argumentus dėl netinkamų sąlygų, nepateikta, taip pat nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų teikęs skundus Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms įstaigoms. Pareiškėjo argumentai dėl laikino laikymo patalpos atmesti kaip nepagrįsti.Pareiškėjas nurodė, kad dušo patalpose nebuvo persirengimo kambario, rūbus reikėdavo pasikabinti pačiame duše, dėl ko jie sušlapdavo, dušai neatskirti jokia sienele ar pertvara, todėl buvo matomas kito kalinio. Lukiškių TI-K pateiktame atsiliepime Nr. 96-2364 į pareiškėjo skundą Nr. 29-1528 nurodė, kad dušo patalpose yra įrengtos kabyklos pasikabinti drabužiams bei rankšluosčiams. Pažymėjo, kad nuo kabyklų iki dušo čiaupų yra pakankamas atstumas, dėl to drabužiai ir rankšluosčiai sušlapti neturėtų. Dėl pareiškėjo nurodytų sienelių ar pertvarų duše nebuvimo atsakovo atstovas atsiliepime nepateikė jokių duomenų, leidžiančių spręsti, ar konkrečiu metu buvo laikomasi su tuo susijusių teisės aktų reikalavimų, todėl buvo galima manyti, kad Lukiškių TI-K neužtikrino visiško asmens privatumo, todėl tai laikyta pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui.Pareiškėjas pažymėjo, kad kameroje Nr. 287 ant miegamosios vietos byrėjo dažai bei tinkas, dėl to buvo sunku išsimiegoti. Iš VVSC pateikto atsiliepimo Nr. 13-15(2.1)-2-11115 į pareiškėjo skundą buvo matyti, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog kameroje Nr. 287 yra atsilupusių, nukritusių sienos dažų, tinko, taip pat nuskilusių plytelių, todėl šie paviršiai nėra pritaikyti lengvam valymui ir dezinfekcijai ir tai yra Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 28 punkto pažeidimas, todėl galima spręsti, kad pareiškėjui 3 dienas nebuvo užtikrintos laikymo sąlygos atitinkančios HN 76:2010 28 punkto reikalavimus.Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad signalinių mygtukų įrengimas kamerose buvo įtvirtintas Vidaus tvarkos taisyklių 35.4 punkte. Šis teisės aktas neteko galios nuo 2010 m. sausio 27 d., vadinasi, nuo 2010 m. sausio 27 d. reikalavimas kamerose įrengti signalinius mygtukus negalioja. Taip pat iš VVSC pateikto atsiliepimo Nr. 13-15(2.1)-2-11115 matyti, kad kameroje Nr. 118 pareiškėjo nurodytų pažeidimų nenustatyta. Teismas pareiškėjo argumentus dėl aliarminio mygtuko nebuvimo ir antisanitarinių sąlygų kameroje Nr. 118 laikė nepagrįstais.Pareiškėjas nurodė, kad pirmo korpuso kiemeliuose Nr. 21, Nr. 17 matėsi žalias pelėsis ant sienų kampų, vietomis nubyrėjęs tinkas. Iš VVSC pateikto atsiliepimo į pareiškėjo skundą Nr. 13-15(2.1)-2-11115 matyti, kad pareiškėjo nurodytose pasivaikščiojimo kiemeliuose pažeidimų nenustatyta: jie vizualiai švarūs, pribyrėjusio tinko nebuvo. Teismas šiuos pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.Teismas, įvertinęs pareiškėjo patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, pripažino, kad jis pakankamai trumpą laiką buvo kalinamas patalpose, kurių plotas buvo mažesnis nei nustatytas minimalus reikalavimas. Teismas, įvertinęs pareiškėjo patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad nagrinėjamu atveju iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 20 Eur kompensacija bus pakankama patirtai neturtinei žalai atlyginti.
III.
Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti (b. l. 105–107). Pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui. Teigia, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką ir visas aplinkybes, Lukiškių TI-K mano, D. P. skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti teismui su ginču susijusią medžiagą. Lukiškių TI-K realiai turėjo padaryti kopijas iš dokumentų, kurie įstaigoje laikomi popierine forma. Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo D. P. galbūt patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 20 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lukiškių TI-K, kuris savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindė tuo, kad nagrinėjamu atveju nėra neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, taip pat pareiškėjas neįrodė žalos fakto, nepagrindė prašomos priteisti kompensacijos dydžio. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertinusi non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacijos instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys skundo nepateikė, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja bei pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribųCivilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 14 d. iki 2015 m. rugpjūčio 20 d., pareiškėjui iš viso 2 dienas teko mažiau ploto, negu nustatyta Įsakymo 1.3.1 punkte, be to, pareiškėjui 3 dienas nebuvo užtikrintos laikymo sąlygos atitinkančios HN 76:2010 28 punkto reikalavimus ir ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K neužtikrino visiško asmens privatumo naudojantis dušu.Taigi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų reikalavimus, dėl ko pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnis). Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo pagrįstų argumentų ir nepateikia jokių papildomų duomenų, kurie paneigtų šias pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas.Pažymėtina, kad laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Taigi administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad laisvės atėmimo įstaigos argumentai, jog kalinimo įstaiga negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, sprendžiant viešosios atsakomybės klausimą, yra nereikšmingi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-207-822/2017, 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-800-858/2015 ir kt.).Papildomai pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-336/2012 ir kt.).Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodinėjimo standartų laikėsi, kadangi, kaip minėta, materialiojo teisinio pobūdžio faktą – neturtinės žalos, pasireiškusios fiziniais nepatogumais, papildomu diskomfortu, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimu, pareiškėjui padarymą, grindė tokiais faktiniais duomenimis, kaip kad pareiškėjo laikymo sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, keliamų vienam asmeniui kameroje tenkančiam plotui, privatumo naudojantis dušu užtikrinimui. Taigi tai sudarė pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjui galėjo kilti atitinkamos neigiamos pasekmės. Šiuo aspektu atsakovas nepagrindė, kodėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus nepatogumus.Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimo byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, jog pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.Pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2014).Šiuo atveju, įvertinus tai, kad 2 dienas, kai buvo pažeidžiama minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, norma, pareiškėjui tekdavo tik 2,46 kv. m, be to, pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K, buvo ir kitų pažeidimų (neužtikrinamas privatumas naudojantis dušu, kamerose buvo higienos normų pažeidimų), darytina išvada, kad pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas nėra pakankama satisfakcija ir jam pagrįstai priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju 20 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra per didelis ir yra tinkamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtiems neigiamiems išgyvenimams atlyginti.Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.Dėl atsakovo atstovo prašymo priteisti iš pareiškėjo jo patirtų bylos medžiagos parengimo išlaidų atlyginimą teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas medžiagą, už kurios parengimą prašo priteisti patirtas išlaidas, teismui pateikė vykdydamas pirmosios instancijos teismo nurodymą. Minėti dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl nurodyta Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovo atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Pažymėtina, jog tokios praktikos buvo laikytasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose (žr., pvz., 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014, 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015 ir kt.). Taigi, šiuo atveju nebuvo pagrindo tenkinti ir minėtą atsakovo atstovo prašymą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.