Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Genovaitė Vaizgėlienė, sekretoriaujant Ingridai Jušenkienei, dalyvaujant ieškovės atstovams R. G., advokatui Rimvydui Kairiui, atsakovo atstovui I. K., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės J. L. ieškinį atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybei dėl teisės lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą pripažinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovai prašo teismo ieškinį tenkinti.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas prašo teismo ieškinį atmesti.

Teismo posėdžio metu apklausta liudytoja L. T. parodė, kad su ieškovės dukra A. P. nešė prašymus į Butų valdybą dėl butų privatizavimo, tačiau, kiek pamena, A. P. nebuvo leista privatizuoti buto, nes atsirado namo savininkas.

Teismo posėdžio metu apklausta liudytoja J. M. parodė, kad kartu su ieškovės dukra A. P. ėjo į Namų valdybą, nepamena, ar nešė dokumentus ar tik sužinoti informaciją, tačiau buto neleista privatizuoti, nes atsirado namo savininkas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad ieškovė nuo 1985-04-09 iki šiol savo gyvenamąją vietą yra deklaravusi bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso atsakovui (b.l.10, 22-23 ). Butas yra nusidėvėjęs 62 procentus. 2009-04-01 tarp atsakovo ir ieškovės dukros A. P. sudaryta Gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini). Mirus buto nuomininkei A. P., 2010-01-07 tarp ieškovės ir atsakovo sudaryta Gyvenamosios patalpos nuomos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 35-38), pagal kurią atsakovas išnuomojo ieškovei gyvenamąją patalpą, esančią (duomenys neskelbtini). Ieškovė nurodė, kad jos dukra dar 1993 metais kreipėsi į Butų namų valdybą su prašymu dėl buto privatizavimo, tačiau privatizavimo procedūra nebuvo užbaigta, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 str. 1 d. 2 p. prašo pripažinti teisę privatizuoti jos nuomojamas gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą.

1991 m. gegužės 21 d. priimtame Butų privatizavimo įstatyme buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamus valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamuosius namus, butus daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose. Šio įstatymo 1 str. 1 d. numatyta, kad įstatymas nustato valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo-pardavimo tvarką nuomininkams, iki 1992 m. gruodžio 1 d. pareiškusiems norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas, t. y. nustatė tam tikras sąlygas, kurioms esant įgyjama teisė privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas.

Butų privatizavimo įstatymas galiojo iki 2001-01-01, naikinamasis įstatymo galiojimo terminas negali būti pratęstas ar atnaujintas. Įstatymo pripažinimas netekusiu galios reiškia, jog šis neveikia į ateitį, tačiau nereiškia, jog išnyksta teisės ir pareigos, įgytos pagal galiojusį įstatymą. Taigi ir pasibaigus įstatymo galiojimui, galima įgyvendinti teisę, kuri buvo įgyta remiantis įstatymu, įstatymo galiojimo metu, tačiau dėl tam tikrų priežasčių nebuvo įgyvendinta galiojant įstatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-04-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2008). Ieškovė prašo pripažinti jai teisę privatizuoti nuomojamas gyvenamas patalpas Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo (Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) 12 str. 1 d. 2 p. numatytu pagrindu – kai teismas savo sprendimu pripažįsta teisę privatizuoti butą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika tokios kategorijos bylose yra visiškai suformuota: aiškinama, kad teisė privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis gali būti pripažįstama nuomininkams, kurie Butų privatizavimo įstatymo nustatytu laiku ir tinkama forma išreiškė savo valią privatizuoti nuomojamas patalpas, t. y. Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 12 str. 1 d. 2 p. norma suteikia galimybę apginti Butų privatizavimo įstatymo metu įgytas asmenų subjektines teises į nuomojamos patalpos privatizavimą, kurios buvo pažeistos, atsakovams atsisakius užbaigti pradėtą privatizavimo procedūrą (2002-03-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002, 2004-05-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2004, 2006-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2006; 2008-04-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2008; 2008-12-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2008; 2008-04-29 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-254/2008; ir pan.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad sprendžiant dėl ieškovo teisės privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas tokio privatizavimo sąlygas: 1) ieškovas yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); 2) nurodytas butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2,3 straipsniai); 3) ieškovas kaip subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo bei atsakovo kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2007; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2009). Apibendrinant konstatuotina, kad tam, jog būtų realizuota teisė lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą, asmuo turėjo būti valstybinio ar visuomeninio buto nuomininku, gyvenamoji patalpa (butas) galėjo būti privatizavimo objektu ir nuomininkas turėjo išreikšti ketinimą įsigyti nuosavybėn nuomojamas gyvenamąsias patalpas iki 1992 m. gruodžio 1 d. arba Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimo Nr. VIII-206 numatyta tvarka buvo priimtas sprendimas leisti paduoti pareiškimą dėl buto privatizavimo iki 1997 m. gruodžio 31 d.

Aiškinantis šias aplinkybes byloje pateiktų įrodymų pagrindu nustatyta, kad byloje nėra ginčo, kad tiek ieškovė, tiek jos dukra A. P. pagal Butų privatizavimo įstatymą buvo tinkami jiems išnuomoto buto privatizavimo subjektai, ginčo butas buvo tinkamas privatizavimo objektas, todėl dėl šių aplinkybių nepasisakytina. Byloje kilo ginčas tik dėl to, ar ieškovė ar jos dukra A. P. teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais kreipėsi į institucijas, įpareigotas spręsti butų privatizavimo klausimus.

Kreipimosi dėl butų privatizavimo tvarką nustatė Butų privatizavimo įstatymas (visa apimtimi galiojęs iki 1998 m. liepos 1 d.) ir jo nuostatas konkretizuojantys teisės aktai: Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklės, patvirtintos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 “Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos”, Seimo 1993 m. balandžio 1 d. nutarimas Nr. I-118 „Dėl Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo taikymo tvarkos”, Vyriausybės 1993 m. balandžio 20 d. potvarkis Nr. 290p “Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo taikymo tvarkos” vykdymo”.

Byloje keliamas klausimas, ar ieškovė arba jos dukra A. P. įstatymo nustatyta tvarka ir terminais atliko veiksmus, būtinus įgyvendinti teisę privatizuoti butą. Pažymėtina, jog CPK 178 str. nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad CPK 185 str. įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu), pagal kurią tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas dėl to, kad jis pats nėra ginčijamų teisinių santykių dalyvis ar stebėtojas, konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260; 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462). Nagrinėjamoje byloje ieškovė tiek ieškinyje (b.l. 3), tiek teismo posėdžio metu (b.l. 44), nurodė, kad jos dukra A. P. nešė dokumentus dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini) privatizavimo, tačiau privatizuoti tuo metu nebuvo leista, kadangi atsirado namo savininkas iš Švedijos. Tokias aplinkybes patvirtino byloje apklausti liudytojai, kurie parodė, kad kartu su A. P. ėjo į Butų valdybą, tačiau nė viena negalėjo patvirtinti, ar buvo nešami kokie prašymai ar kiti dokumentai, ar buvo eita sužinoti informacijos, tačiau abi liudytojos patvirtino, kad A. P. buvo atsisakyta leisti privatizuoti ginčo butą dėl atsiradusio namo savininko (b.l. 86-87). Taip pat abi liudytojos pažymėjo, kad A. P. neprivatizavo buto, kadangi vėliau, namo savininkui atsisakius namo, nebesikreipė dėl privatizavimo dėl pablogėjusios sveikatos ir kitų šeiminių aplinkybių. Tokias pačias aplinkybes patvirtina ne tik ieškovės atstovės paaiškinimai (b.l. 85), bet ir ieškovės 2010-10-11 prašymas atsakovui dėl leidimo išimties tvarka privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini) kuriame ieškovė dėsto, jog jos dukra A. P. neprivatizavo buto, kadangi iš pradžių atsirado namo savininkai švedai (tačiau tokių duomenų teismas iš atsakovo negavo), o vėliau dukra nuolat sirgo ir jai nepasakė, kad buto neprivatizavo (b.l. 21). Įvertinus byloje apklaustų liudytojų parodymus, šalių paaiškinimus, teismas sprendžia, kad labiau tikėtina, jog pradžioje ieškovės dukra A. P. kreipėsi į butų valdybą dėl ginčo buto privatizavimo, tačiau sužinojusi, kad atsirado namo savininkas, jokių prašymų nepateikė, o vėliau, namo savininkui atsisakius namo, jokių dokumentų nebenunešė dėl sveikatos problemų. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir į tai, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ieškovė ar jos dukra A. P. būtų kreipusis dėl ginčo buto privatizavimo ir kad buto privatizavimo procedūra pagal Butų privatizavimo įstatymą buvo pradėta, bet neužbaigta dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo ieškovės ar jos dukros valios (aplinkybė, kad ieškovės dukra turėjo sveikatos problemų ir pati negalėjo tvarkyti dokumentų, negali būti laikoma aplinkybe, nepriklausančia nuo asmens valios, kadangi buvo galima suteikti įgaliojimą kitam asmeniui tvarkyti privatizavimo reikalus ar imtis kitokių teisės aktuose nustatytų priemonių), konstatuotina, kad nei ieškovė, nei jos dukra A. P. teisės aktų nustatyta tvarka, forma ir terminais nesikreipė į institucijas, įpareigotas spręsti butų privatizavimo klausimus, taigi nei ieškovė, nei jos dukra neišreiškė, kaip to reikalavo įstatymas, savo valios (ketinimų) įsigyti nuosavybėn nuomojamas gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Aplinkybė, kad ginčo buto kaimynai savo dalį privatizavo be ieškovės ar jos dukros sutikimo, šio ginčo sprendimui jokios teisinės reikšmės neturi, todėl teismas dėl jų nepasisako. Nustačius, kad neišreikšta valia privatizuoti ginčo butą, laikytina, kad ieškovės teisės privatizuoti ginčo butą įgijimas ir tolesnis įgyvendinimas apskritai negalimas, nes ieškovė neįgijo subjektinės teisės privatizuoti ginčo butą (CPK 175 str., 178 str., 185 str.). Butų privatizavimo įstatymui nustojus galioti, galima įgyvendinti tik tą teisę, kuri buvo įgyta, remiantis Įstatymu, jo galiojimo metu ir kuri buvo pažeista. Galiojant Butų privatizavimo įstatymui ginčo santykio, t.y. teisinio santykio dėl buto privatizavimo tarp ieškovės ir atsakovo, neatsirado, nes tuo metu ieškovė neįgijo subjektinės teisės privatizuoti ginčo butą, o kai subjektinės teisės nėra, negali būti ir šios teisės pažeidimo.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). Atsakovas duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas teismui nepateikė ir neprašė priteisti, todėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas nesvarstomas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 265 - 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.