- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-05
- Bylos Nr.
- 2A-1499-798/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-16320-2011-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Antanas Rudzinskas, Natalija Cikoto
- Atsakovas
- D. S.
- Ieškovas
- UAB ,,Swedbank lizingas“
- Kategorijos
- 44.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Natalijos Cikoto, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jūratės Varanauskaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB ,,Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovei D. S. dėl skolos, delspinigių, palūkanų, nuostolio iš turto pardavimo ir papildomų išlaidų priteisimo,
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 122, 38 Lt nesumokėtų įmokų, 1 961, 81 Lt palūkanų po sutarties nutraukimo, 102, 63 Lt delspinigių, 8 223, 74 Lt nuostolių iš turto pardavimo, 1 028, 50 Lt papildomų išlaidų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje buvo nurodyta, kad pagal šalių 2008 m. kovo 6 d. sudarytą lizingo sutartį Nr. LT070498, atsakovei buvo perduotas naudoti ir valdyti automobilis Audi S8 (toliau – lizingo objektas), už kurį ji įsipareigojo sutartyje numatytais terminais ir pagal grafiką mokėti sutartines įmokas. Atsakovei tinkamai neįvykdžius prievolių, ieškovas 2009 m. liepos 15 d. išsiuntė jai pretenziją Nr. 01-20-22182, reikalaudamas sumokėti susidariusį įsiskolinimą per 14 dienų ir įspėjo, kad šio reikalavimo neįvykdžius, lizingo sutartis bus vienašališkai nutraukta. Ieškovas 2009 m. rugsėjo 2 d. pranešimu informavo atsakovę apie sutarties vienašalį nutraukimą, pareikalavo grąžinti lizingo objektą. Ieškovui realizavus lizingo objektą, atsakovė liko skolinga ieškovui 122, 38 Lt nesumokėtų įmokų, 1961, 81 Lt palūkanų po sutarties nutraukimo, 102, 63 Lt delspinigių, 8 223, 74 Lt nuostolių iš turto pardavimo ir 1 028, 50 Lt papildomų išlaidų (b.l. 1-3).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškinį atsakovė nurodė, kad su reikalavimais nesutinka. Paaiškino, kad pablogėjus jos finansinei padėčiai ji nebegalėjo tinkamai vykdyti sutartinių prievolių, todėl sugedęs lizingo objektas buvo grąžintas ieškovui. Atsakovė pabrėžė, kad automobiliui sumontavo naujus 9 700 Lt vertės ratus ir 4 100 Lt sumos dujų įpurškimo įrangą, todėl tokių patobulinimų vertės turėjo pakakti ieškovės tariamam patirtų nuostolių atlyginimui. Pažymėjo, kad ieškovė, nebendradarbiaudama su atsakove, pardavė automobilį už 13 000 Lt, t.y. už daug mažesnę nei rinkos kainą, tokiu būdu padidindama savo nuostolius. Dėl nurodytos priežasties ieškovė turi savo sąskaita prisiimti patirtus nuostolius.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė palaikė ieškinio reikalavimus, nurodydama, kad atsakovei buvo pasiūlyta įsigyti lizingo objektą už likutinę vertę, tačiau pastaroji į tokį pasiūlymą nereagavo. Pabrėžė, kad ieškovui automobilis grąžintas nevažiuojantis, sugadintu varikliu, todėl buvo parduotas už tokią kainą, kokią sutiko mokėti pirkėjai. Atsakovė neinformavo ieškovo apie automobiliui atliktus patobulinimus, be to, negavo ir sutikimo juos atlikti. Pažymėjo, kad prieš grąžindama lizingo objektą, atsakovė turėjo teisę išmontuoti dujų įpurškimo įrangą ir naujus ratus.
Atsiliepimas
Atsakovė ir jos atstovas prašė atmesti ieškinį, teigdami, kad ieškovas nesistengė su atsakove susisiekti. Pripažino, kad automobilis grąžintas nevažiuojantis.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. kovo 28 d. sprendimu ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ ieškinį tenkino visiškai – įpareigojo priteisti iš atsakovės D. S., ieškovės naudai 122, 38 Lt nesumokėtų įmokų, 1 961, 81 Lt palūkanų po sutarties nutraukimo, 102, 63 Lt delspinigių, 8 223, 74 Lt nuostolių iš turto pardavimo, 1 028, 50 Lt papildomų išlaidų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (11 439, 06 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2011 m. spalio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 343,00 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Lizingo sutarties 11.2.3 punkte numatyta, kad lizingo sutarties nutraukimo atveju dėl lizingo gavėjo kaltės, lizingo davėjas turi teisę reikalauti lizingo gavėją grąžinti lizingo objektą ir atlyginti tokio dydžio nuostolius, kad lizingo davėjas būtų tokioje padėtyje, kokioje būtų buvęs tinkamo lizingo sutarties vykdymo atveju. Analogiška pozicija išreikšta ir Civilinio kodekso 6.574 straipsnyje. Sutinkamai su Lizingo sutartyje esančio įmokų mokėjimo grafiko duomenimis, atsakovei tinkamai įvykdžius lizingo sutartį, ieškovė būtų gavusi 122, 38 Lt įmokų, 1 961, 81 Lt palūkanų (b.l. 6). Vadinasi, lizingo sutarties pagrindu ieškovė įgijo teisę reikalauti iš atsakovės 122, 38 Lt įmokų ir 1 961, 81 Lt palūkanų.
Bylos duomenimis, Lizingo sutarties nutraukimo dieną neišpirkta lizingo objekto vertė buvo 21 223, 74 Lt, o lizingo objektas parduotas už 13 000 Lt sumą, vadinasi, atsakovės nesumokėtos lizingo objekto kainos ir jo pardavimo kainos skirtumas sudaro 8 223, 74 Lt. Taip pat ieškovė, realizuodama lizingo objektą, patyrė 786, 50 Lt (įskaitant PVM) automobilio pardavinėjimo ir 242 Lt jo transportavimo paslaugų išlaidų, iš viso 1 028, 50 Lt. Sutinkamai su lizingo sutarties 11.2.3 punkto turiniu, lizingo davėjui realizavus lizingo objektą už mažesnę kainą nei jo neišpirkta vertė, lizingo gavėjas turi atlyginti neišpirkto lizingo objekto vertės ir jo faktinės pardavimo kainos skirtumą sudarančią sumą, o pagal Civilinio kodekso 6.574 straipsnio normą, kompensuoti lizingo davėjo patirtas papildomas išlaidas. Todėl, atsakovė turi pareigą sumokėti ieškovei 8 223, 74 Lt nuostolį iš turto pardavimo ir 1 028, 50 Lt papildomai patirtų išlaidų. Nors atsakovė teigia, kad ieškovė nebendradarbiavo su ja, realizuodama lizingo objektą, teismas pabrėžia, kad šiuo atveju būtent atsakovė turėjo būti pakankamai rūpestinga ir domėtis lizingo objekto realizavimo procedūra, kadangi, preziumuotina, jog atsakovė turėjo žinoti, jog nutraukus lizingo sutartį lizingo objektas bus realizuojamas. Šiuo atveju, byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų domėjusis lizingo objekto pardavimo procedūra ar teikusi pasiūlymus.
Lizingo sutarties 2.8.1 punktu atsakovė įsipareigojo už kiekvieną pradelstą dieną mokėti įmoką – sumokėti ieškovei 0,2 proc. dydžio delspinigius. Ieškovės paskaičiavimu, delspinigiai sudaro 102, 63 Lt sumą. Teismas konstatavo atsakovės prievolę sumokėti ieškovei 102, 63 Lt sumos delspinigius.
Lizingo sutarties 4.2.2 punkte nustatyta, kad turto pagerinimai, kurie yra neatskiriami nuo turto ir buvo padaryti be lizingo bendrovės išankstinio raštiško sutikimo, priklauso lizingo bendrovei ir jų vertė klientui yra neatlyginama. Teismas sprendžia, kad nesant duomenų apie ieškovo sutikimą, pastaroji neturi pareigos atlyginti atsakovei lizingo objekto pagerinimo išlaidų. Be to, pažymėjo, kad atsakovė pati turėjo galimybę numontuoti nuo automobilio bent naujus ratus, palikdama senuosius. Nurodytų aplinkybių pagrindu, teismas pripažino, kad atsakovės patirtos 9 700 Lt išlaidos negali būti įskaitytos į ieškovės patirtus nuostolius.
Šalies argumentai
Ieškovas taip pat prašė teismo priteisti procesines palūkanas. Civilinio kodekso 6.37 straipsnis numato, kad skolininkas, neįvykdęs savo piniginės prievolės, turi mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas nusprendė, kad iš atsakovės priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovės naudai taip pat priteistina 343 Lt bylinėjimosi išlaidų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė D. S. prašo apeliacinės instancijos teismo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 28 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-712-866/2012 ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų atmestas ieškovo ieškinys, - priteisiant iš ieškovo atsakovės (apeliantės) naudai bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmos instancijos teisme bei priteisti iš ieškovo apeliantės apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Apeliantės nuomone, pirmos instancijos teismas priėmė sprendimą pažeisdamas procesines bei materialines teisės normas, t.y. sprendimas yra nepagrįstas, nemotyvuotas ir neteisėtas.
Šalies argumentai
Apeliantė teigia, kad bylos duomenimis, Lizingo sutarties nutraukimo dieną neišpirkta lizingo objekto vertė buvo 21 223, 74 Lt, o lizingo objektas parduotas už 13 000 Lt sumą. Teismas konstatavo, kad atsakovės nesumokėtos lizingo objekto kainos ir jo pardavimo kainos skirtumas sudarė 8 223, 74 Lt. Teismas rėmėsi Lizingo sutarties 11.2.3 punktu bei Civilinio kodekso 6.574 straipsniu. Tačiau apeliantė pabrėžia, kad toks šalių sutarties bei atitinkamų teisės normų taikymas nesiremia išsamiu faktinės situacijos, susiklosčiusios tarp atsakovės ir ieškovo, įvertinimu ir neatspindi tikrųjų bylos aplinkybių.
Atsiliepimas
Atsakovė remdamasi Civilinio kodekso 6.38 str., kuriame nurodyti prievolių įvykdymo principai bei 6.200 str. teigia, jos ieškovas nebendradarbiavo su ja realizuodamas lizingo objektą, to nepaneigė ir pats ieškovas. Atsakovė nesutinka su teismo išvada, kad šiuo atveju tik atsakovė turėjo būti pakankamai rūpestinga ir turėjo domėtis lizingo objekto realizavimo procedūra. Įvertinus bylos medžiagą, pasak atsakovės, yra akivaizdu jog ji pagrįstai tikėjosi, kad automobilis bus realizuotas už žymiai didesnę kainą ir gautų piniginių lėšų užteks padengti ne tik įmokoms bei palūkanoms pagal lizingo sutartį, bet ir galimiems delspinigiams ir/ar turto realizavimo išlaidoms, o nuostolių iš automobilio pardavimo neatsiras.
Šalies argumentai
Apeliantė mano, jog teismas visiškai nevertino ieškovo veiksmų parduodant lizingo objektą už stebėtinai mažą kainą – 13 000 Lt.
Ieškovas kartu su ieškiniu pateikė eilę neva tai apeliantei siųstų pranešimų, tačiau didžiosios dalies šių pranešimų atsakovė negavo, kadangi juose nurodytu adresu atsakovė gyveno tik kurį laiką, o kontaktinis adresas (nurodytas ir lizingo sutartyje) buvo kitas. Byloje ieškovo pateikti pranešimų išsiuntimą neva tai įrodantys dokumentai – vokai su AB Lietuvos pašto įrašais (spaudais) tik byloja, kad siųsti pranešimai adresato nepasiekė ir buvo grąžinti. Taigi apeliantė teigia, kad yra akivaizdu, kad ieškovas elgėsi tik formaliai, - siuntė pranešimus, tačiau jo visiškai nedomino ar tie pranešimai pasiekia atsakovę ir ar atsakovė gali tinkamai pasinaudoti gauta informacija savo teisėms bei interesams apginti (užtikrinti).
Toliau apeliantė pažymi, jog ieškovas pasirašė bendradarbiavimo sutartį su UAB ,,Baltijos realizacijos centras“, kuriame šalys susitarė, kad turtą įvertinti ir pardavimo kainą nustatyti privalo atitinkamą kvalifikaciją turintys turto vertintojas. Tačiau apeliantės manymu, kvalifikuoto turto vertinimo bei tinkamos ir reikalingos sėkmingam (už realią rinkos vertę) turto pardavimui procedūros ieškovas neatliko. Apeliantė teigia, jog nesunku pastebėti ieškovo nesąžiningumą bei neekonomišką elgesį. Automobilis buvo paimtas iš atsakovės 2009-09-30, UAB ,,Baltijos realizacijos centras“ išvadą dėl automobilio kainos ieškovui pateikė tik 2010-01-07, pagal ieškovo pateiktus duomenis – 2010-01-19 ieškovas nusiuntė atsakovei pasiūlymą Nr. 5 (šio dokumento atsakovė negavo - ieškovas net nepateikė šio dokumento išsiuntimo atsakovei įrodymų), kuriame nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, t.y. nurodė, kad 2010-01-15 atliko turto (automobilio) rinkos kainos įvertinimą (pasak apeliantės, tai nebuvo padaryta) ir nustatė, kad turto likutinė vertė – 21 223, 74 Lt (be PVM), o neva pardavimo kaina – 12 000 Lt (be PVM).
Taip pat apeliantė teigia, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog apie automobilio galimą pardavimą buvo skelbta viešai, rengtas pardavimo konkursas ar kitu būdu bandoma parduoti automobilį už tikrąją rinkos kainą. Apeliantė pažymi, jog iš byloje esančio rašytinio įrodymo – 2012-02-06 advokato L. S., atstovaujančio UAB ,,Baltijos realizacijos centras“, pranešimo – paaiškėja, kad pradinė automobilio pardavimo kaina buvo nustatyta 20 000,00 Lt ir ji buvo palaipsniui mažinama.
Taigi, apeliantė mano, jog yra daugiau nei akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju ieškovas tokiu būdu perleisdamas automobilį, - parduodamas automobilį už mažesnę kainą nei jo nustatyta rinkos vertė, - veikė savo rizika ir šios rizikos jis negali perkelti atsakovei.
Dėl lizingo objekto pagerinimų.
Šalies argumentai
Apeliantė nesutinka su teismo sprendime išdėstyta nuomone, kad atsakovė pati turėjo galimybę numontuoti nuo automobilio bent jau naujus ratus, palikdama senuosius. Tokios galimybės, ką patvirtina byloje esantys įrodymai, atsakovė teigia, jog neturėjo. Teismas sprendime nurodė, jog pripažintina, kad atsakovės patirtos išlaidos dėl papildomos įrangos netekimo negali būti įskaitytos į ieškovės patirtus nuostolius, tačiau pažymėtina, kad atsakovė iš esmės ir neprašė minėtų išlaidų įskaitymo, - atsakovės argumentų šiuo klausimu esmė – sumontuotos papildomos įrangos reikšmės automobilio kainai nustatymas – padidėjo šio automobilio rinkos vertė. Apeliantė teigia, kad teismas neįvertino įrodymų. Apeliantė nurodo, jog teismas priimdamas ginčijamą 2012-03-28 sprendimą, pažeidė LR CPK 21 ir 265 str. nuostatas, kurios įpareigoja teisėjus ir teismus vykdant teisingumą, būti nepriklausomais ir nešališkais bei nurodo, kad priimdamas sprendimą, teismas įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai yra nustatytos ir kurios nenustatytos. Teismui savo sprendime nurodžius abejotinus motyvus, pagrįstos abejonės kyla ir dėl to ar teisingai teismas atliko įrodymų tyrimą (LR CPK 183 str.), ar teisingai ir nešališkai įvertino byloje esančius įrodymus (LR CPK 185 str.).
Apeliantė, remdamasi CK 6.206 ir 6.259 str. teigia, jog ieškovas pažeidė prievolių bei sutarties vykdymo principus, t.y. savo pareigas atliko neekonomiškai, nebendradarbiavo su kita šalimi (atsakove), parduodamas turtą nesiėmė tokių pastangų, kokių būtų ėmęsis tokiomis pat aplinkybėmis protingas asmuo, kad būtų sumažinti galimi nuostoliai. Pasak apeliantės, būtent ieškovo elgesys įtakojo nuostolių atsiradimą, todėl ieškovas turi prisiimti savo neekonomiškų veiksmų riziką.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą, ieškovas nesutinka su apeliaciniu skundu ir prašo palikti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-03-28 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-712-866/2012 nepakeistą.
Dėl turto pardavimo kainos ir patirtų nuostolių atlyginimo. Ieškovas dar kartą pažymi, jog lizingo sutarties nutraukimą prieš terminą ir nutraukimo teisines pasekmes reglamentuoja Lizingo sutarties 11.2.3 p. bei LR CK 6.574 str. Ieškovas teigia, jog tokios pat pozicijos, kuri yra nustatyta Lizingo sutartyje ir LR CK, laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001 m. birželio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-440/2001, nurodęs, jog ,,[...] ieškovas,[...] nutraukęs su atsakovu sudarytą lizingo sutartį, turi teisę ne tik į lizingo objekto grąžinimą, bet ir teisę CK 227 straipsnio pagrindu reikalauti išieškoti iš atsakovo, kaip lizingo gavėjo, sutartimi nustatytų nesumokėtų periodinių įmokų ir priskaičiuotų delspinigių sumas, t.y. išieškoti tokio dydžio nuostolius, kurie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi atsakovui, kaip lizingo gavėjui, tinkamai įvykdžius sutartimis [...] prisiimtus įsipareigojimus“. Ieškovas nurodo dar vieną Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-01-27 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2012.
Šalies argumentai
Ieškovas teigia, kad vadovaujantis tuo kas išdėstyta, lizingo bendrovė turi teisę reikalauti, kad klientas atlygintų dėl lizingo sutarties nutraukimo lizingo bendrovės patirtus nuostolius. Pabrėžia, kad ,,Swedbank lizingas “, UAB yra finansų įstaiga, kurios pagrindinis tikslas yra siekti pelno teikiant finansines paslaugas savo klientams. Tai atvejais, kai pardavus turtą gautos kainos ir kliento sumokėtų įmokų suma būna mažesnė nei lizingo sutartyje nurodyta turto vertė, ,,Swedbank lizingas“, UAB patiria nuostolį, kurio, remiantis LR CK 6.574 straipsniu ir sutarčių bendrųjų sąlygų nuostatomis, reikalauja iš klientų. Taigi pardavus turtą, ,,Swedbank lizingas“, UAB turi būti atlyginami realiai patirti nuostoliai, t.y. turto pardavimo kainos ir neišpirktos turto vertės skirtumas.
Nuostolio iš turto pardavimo suma apskaičiuojama iš likusios lizingo sutarties neišpirktos turto vertės be PVM atimant sumą be PVM, už kurią turtas buvo parduotas trečiajam asmeniui. Nuostolį iš turto pardavimo pagrindžia ,,Swedbank lizingas“, UAB prie ieškinio pridėti dokumentai.
Visos aplinkybės, tokios kaip turto nusidėvėjimas, jo gedimai, defektai, ekonominė situacija rinkoje ir pan. įtakojo ir turto kainos pasikeitimus rinkoje, kurių lizingo bendrovė negalėjo įtakoti, todėl ir turto tretieji asmenys nepanoro pirkti už neišpirktą [likutinę] turto vertę.
,,Swedbank lizingas“, UAB pažymi, kad ėmėsi visų veiksmų, kad turtas būtų parduotas už kuo didesnę kainą, viskas buvo daroma teisiškai bei profesionaliai, turto pardavimo skelbimai buvo patalpinti interneto svetainėse.
Šalies argumentai
Apeliantė buvo nurodžius, jog ieškovas parduodamas turtą, turto pardavimo kainą turėjo nustatyti remdamasis atliktu nepriklausomu turto vertinimu. Ieškovas pastebi, kad lizingo bendrovė pardavinėdama jai nuosavybės teise priklausantį turtą neprivalo atlikti nepriklausomo turto vertinimo. Remdamasis Lietuvos Apeliacinio teismo 2012-01-19 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-44/2012 , nurodo jog turto vertę tam tikru laikotarpiu geriausiai atspindi realūs sandoriai su juo, t.y. rinka, o ne abstraktus šio turto vertinimas. Kadangi neatsirado turto pirkėjas, kuris būtų sutikęs turtą įsigyti už didesnę kainą, todėl pardavimo kaina buvo mažinama.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
Apeliantė teigia, kad skundžiamas apylinkės teismo sprendimas priimtas pažeidžiant materialinės ir procesinės teisės normas yra nemotyvuotas ir neteisėtas. Teisėjų kolegija atmeta šį apeliantės argumentą kaip teisiškai nepagrįstą ir sprendžia, kad apylinkės teismas spręsdamas šį ginčą, kruopščiai ir išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, vadovaudamasis taisyklėmis, reglamentuojančiomis įrodinėjimo procesą, juos tinkamai įvertino, teisingai nustatė aktualias aplinkybes, apibrėžė byloje taikytiną teisę, išaiškino bei pritaikė atitinkamas proceso bei materialiosios teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.).
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis ir jų nebekartoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Todėl nagrinėtinas tik faktinis ir teisinis apeliacinio skundo pagrindas.
Apeliantės teigimu, ieškovas su ja nebendravo realizuodamas lizingo objektą ir nesutinka su apylinkės teismo išvada, jog pati apeliantė turėjo būti pakankamai rūpestinga ir domėtis lizingo objekto realizavimo procedūra. Teigia, kad automobilis galėjo būti realizuotas už žymiai didesnę kainą ir gautų lėšų turėjo pakakti padengti ne tik įmokoms bei palūkanoms pagal lizingo sutartį, bet ir galimiems delspinigiams ir/ar turto realizavimo išlaidoms, o nuostolių iš automobilio pardavimo neturėjo būti. Dėl šios priežasties mano, kad pardavus automobilį už 13 000 Lt, jis buvo parduotas per pigiai.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, užtikrindamas vienodos teismų praktikos formavimą, išaiškino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-11-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012), kad lizingo sutarties esminio pažeidimo teisiniai padariniai įtvirtinti CK 6.574 straipsnyje. Šioje normoje nurodyti du lizingo davėjo teisių gynimo būdai, lizingo gavėjui iš esmės pažeidus sutartį: pirma, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą; antra, jis gali nutraukti sutartį. Šie teisių gynimo būdai yra savarankiški ir nėra vienas kito taikymo sąlyga. Kai lizingo davėjas pasirenka nutraukti sutartį, jis turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Šioje normoje įtvirtinta lizingo gavėjo civilinės atsakomybės apimtis, kuri apibrėžiama aiškiai: lizingo davėjui turi būti atlyginta tiek nuostolių, kad jie grąžintų jį į tokią padėtį, kokia būtų buvusi tinkamai įvykdžius sutartį. Lizingo gavėjo civilinės atsakomybės apimtis, nutraukus sutartį dėl jo padaryto esminio sutarties pažeidimo, įtvirtinta CK 6.574 straipsnyje, nustatančiame lizingo davėjo nuostolių apskaičiavimo kriterijus. Lizingo davėjas turi teisę reikalauti iš lizingo gavėjo tiek, kiek jis būtų gavęs, jeigu sutartis būtų buvusi įvykdyta. Ši taisyklė reiškia, kad lizingo gavėjas turi atlyginti lizingo davėjo išlaidas, patirtas vykdant lizingo sutartį (t. y. susijusias su lizingo dalyko įgijimu, pristatymu ir pan.), kaip jos būtų atlygintos, jeigu sutartis būtų įvykdyta tinkamai, be to, sumokėti atlyginimą (palūkanas) lizingo davėjui už suteiktą finansavimą (teisę naudotis daiktu). Lizingo davėjo nuostoliai turi būti apskaičiuojami, atsižvelgiant į tai, kad, nutraukus lizingo sutartį, jis savo nuosavybėje pasilieka lizingo dalyką. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje, išaiškinta, jog nutraukus lizingo sutartį dėl to, kad ją iš esmės pažeidė lizingo gavėjas, lizingo davėjas negauna visų numatytų įmokų, o sugrąžinto lizingo sutarties dalyko vertė gali būti pakitusi. Dėl to lizingo davėjas netinkamo sutarties vykdymo atveju susigrąžinęs objektą iš lizingo gavėjo gali reikalauti susidariusio skirtumo tarp neišpirktos pagal lizingo sutartį naudoto turto kainos ir pinigų sumos, gautos pardavus lizingo davėjo susigrąžintą lizingo sutarties dalyką. Skirtumas tarp minėtų sumų yra lizingo davėjo patirtas nuostolis dėl netinkamo lizingo gavėjo sutartinių įsipareigojimų vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 27 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2012).
Minėta, kad CK 6.574 straipsnis aptarta lizingo sutarties nutraukimo tvarka ir pasekmės, pagal šią teisės normą, kai lizingo sutartis nutraukiama, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo davėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Analogiškos nuostatos įtvirtintos šalių lizingo sutartyje (lizingo sutarties 11.2-11.4.1 p.).
Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs lizingo teisinių santykių esmę ir tikslus, taip pat faktines nagrinėjamos bylos aplinkybes, pripažino pagrįstu ieškovo reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo priteisimo ir sprendė, kad ieškovas pagrįstai iš atsakovų reikalauja atlyginimo nuostolių, kuriuos sudaro skirtumas tarp likusios neišmokėtos lizinguoto turto vertės ir šio turto realizavimo kainos.
Nors apeliantė ir teigia, kad ieškovo siųstų pranešimų negavo, nes juose nurodytu adresu gyveno tik tam tikrą laiką, o kontaktinis adresas nurodytas ir lizingo sutartyje buvo kitas. Todėl ieškovo veiksmai – pranešimų siuntimas apeliantei buvo tik formalus veiksmas ir ieškovo nedomino ar siųsti pranešimai pasiekė apeliantę. Tačiau, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo jos argumentu.
Lizingo sutartį šalys sudarė 2008-03-06 (specialiosios sutarties sąlygos) (b.l. 5.). Joje nurodytas apeliantės adresas – Skroblų g. 25-135, Vilniuje. Byloje esantis pranešimas apie kontaktinių duomenų pasikeitimą rodo, kad apeliantė apie gyvenamosios vietos pasikeitimą – Verkių g. 44-77, Vilniuje, ieškovui pranešė 2009-11-16 (b.l. 76). Lizingo sutartis su apeliante nutraukta – 2009-09-02 (b.l. 14). Tuo tarpu ieškovo pranešimai apeliantei jos nurodytu pasikeitusiu adresu – Verkių 44-77, Vilniuje, buvo siųsti 2010-06-06 ir 2011-09-12 (b.l.88- 91). Tačiau visi laiškai grįžo su žyma ,,neatsisėmė“.
Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė pakeisdama gyvenamąją vietą tinkamai informavo ieškovą apie jos pasikeitimą. Todėl ieškovas turėjo pagrįstą lūkestį, kad jo apeliantei siunčiama korespondencija (pranešimai) pasieks ją ir bus įteikti tinkamai (CPK 123 str.). Tuo tarpu, apie gyvenamosios vietos pasikeitimą, t.y. grįžimą gyventi į lizingo sutartyje nurodytą gyvenamąją vietą – Skroblų 25-135, Vilniuje, apeliantė ieškovui nepranešė, tokių būdu pažeisdama savo pareigą elgtis rūpestingai ir apdairiai. Kartu pažeisdama ir lizingo sutarties 5.2.2 punkto įpareigojimą per 5 (penkias) dienas pranešti lizingo bendrovei jeigu keičiasi jos adresas ar kiti sutartyje užfiksuoti rekvizitai (b.l. 8). (CPK 121 str. 1 d.). Todėl jai pažeidus lizingo sutartyje numatytas sąlygas dėl pranešimo apie gyvenamosios vietos pasikeitimą, jos argumentai dėl formalaus ieškovo elgesio informuojant ją apie lizingo sutarties nutraukimą atmestini, kaip teisiškai nepagrįsti ir paneigiami byloje esančiais rašytiniais įrodymais (CPK 178 str.).
Nors apeliantė ir teigia, kad ieškovas neatliko kvalifikuoto turto vertinimo bei reikalingos sėkmingam jo pardavimui procedūros, tačiau pagal teisminę praktiką turto rinkos vertės įrodymais laikomos turto vertinimo specialistų padarytos bei ekspertų išvados apie turto rinkos vertę. Daryti išvadą, kad lizingo davėjas privalo kiekvienu atveju, nutraukęs lizingo sutartį, atlikti parduodamo ar toliau lizinguojamo kitam asmeniui turto nepriklausomą vertinimą, t.y. gauti turto vertintojo išvadą dėl turto vertės, nėra pagrindo, nes toks įvertinimas nebūtinai pagrįstų ieškovo nuostolių realumą. Tiek lizingo gavėjas, tiek lizingo davėjas turi teisę teikti įrodymus apie turto rinkos vertę jo perdavimo savininkui dienai ar turto realizavimo dienai, lizingo gavėjas turi teisę ginčyti lizingo davėjo turto vertinimo išvadas, jei toks vertinimas būtų atliktas, prieš parduodant turtą. Pripažintina, kad apeliantei teigiant, jog turtas buvo parduotas ne rinkos kaina, pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą ar atsikirtimą, turi šalis, kuri teigia (CPK 178 straipsnis). Ieškovas pardavimo nuostolius įrodo pirkėjo, apmokėjusio už įsigytą turtą 2010-01-27 pirkimo-pardavimo sutartimi numeris LT070498/PPS-1 (b.l. 18-19), 2011-10-07 pažyma dėl nuostolio iš turto pardavimo paskaičiavimo (b.l. 16), Swedbank 2010-01-27 banko išrašu (b.l. 69). Tai, kad apie šio turto pardavimą ne rinkos kainomis teigia būtent apeliantė, jos pareiga buvo pasirūpinti, kad byloje būtų įrodymai, kokia buvo turto rinkos kaina jų pardavimo ar perdavimo savininkui dienai.
Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė šalių pareigą įrodinėti aplinkybę, ar turtas parduotas už rinkos kainą, todėl atsakovams nepateikus tinkamų įrodymų, kokia buvo rinkos kaina turto pardavimo dienai, ieškinys patenkintas nuostolių atlyginimo dalyje pagrįstai.
Negalima sutikti ir su apeliantės teiginiu, kad apie automobilio pardavimą nebuvo skelbiama viešai. Byloje esantis rašytinis įrodymas – „BRC autocentrum“ preliminari išvada dėl transporto priemonės vertės rodo, kad automobilis buvo pardavinėjamas minėtame centre, t.y. viešai. Iš minėto rašytinio įrodymo matyti, kad detaliai yra informuojama apie automobilio buvimo vietą, nurodomi kontaktiniai telefonai (b.l. 68). Informacija apie parduodamą automobilį, visgi buvo skelbiama „BRC autocentrum“ tinklalapyje. Tai reiškia, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo galėjo sužinoti apie jo pardavimą ir juo domėtis.
Apeliantė, nurodo, kad ji atliko automobilio pagerinimus: įdėjo naują dujų įrangą ir pakeitė automobilio ratus naujais. Minėtus pagerinimus teismas įskaitė į ieškovo patirtus nuostolius, nors atsakovė neprašė minėtų išlaidų įskaitymo, o patirtos išlaidos padidina automobilio vertę.
Iš tikrųjų byloje esantys rašytiniai įrodymai – 2008-04-24 UAB ,,Impeksservis“ pažyma numeris 89, nurodo, kad ieškovės automobilio ratų vertė 9 700 Lt (b.l. 46). Vertinimas atliktas laikantis LR verslo ir turto vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka, vertinimą atliko kompetentingas specialistas (b.l. 47-53). Byloje esantis UAB ,,Autodujos ir partneriai“ aktas tvirtina, kad automobilyje buvo sumontuota dujinė įranga, kurios vertė - 3 474,58 (b.l. 57).
Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas yra verslo subjektas ir jo pagrindinis tikslas yra pelno siekimas. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia dar į tai, kad pagal lizingo sutartį perduodamas naudotis kitam asmeniui daiktas iki jo išpirkimo lieka ieškovo nuosavybėje, ieškovas gali nustatyti parduodamo daikto kainą pats, ją keisti įvertinęs rinkos poreikius ir realias daikto realizavimo galimybes. Todėl vien tai, kad VšĮ „Emprekis“ nurodyta galima automobilio rinkos kaina 29 970,00 Lt (b.l. 59), neleidžia spręsti, kad jis buvo parduotas ne rinkos kaina, nes automobilio vertę sumažino jo gedimas, kuris buvo nustatytas automobilio perdavimo ieškovo žinion metu.
Todėl teisėjų kolegija sutinka su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, kad realią parduodamo automobilio rinkos kainą, o tuo pačiu ir sandorio kainą nustato faktinė automobilio pardavimo kaina, o ne vien tik atliktas šio turto vertinimas.
Nurodytais argumentais apeliacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.