- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-06-23
- Bylos Nr.
- e2A-347-278/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-05246-2021-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Valiulienė
- Ieškovas
- R. T.
- Atsakovas
- S. S.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. T. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. T. ieškinį atsakovei S. S. dėl žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė R. T. prašė teismo priteisti iš atsakovės S. S. 500 Eur neturtinę žalą, 68,16 Eur turtinę žalą, 560 Eur išlaidų teisinei pagalbai apmokėti, patirtų ikiteisminio tyrimo metu, 5 proc. procesines palūkanas nuo priteistos sumos ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2021-04-28 atsakovė jos atžvilgiu naudojo fizinį smurtą. Dėl šio įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris nutrauktas dėl padarytos veikos mažareikšmiškumo. Teigė, kad dėl šio įvykio patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir emocinius išgyvenimus, pirko vaistus ir vitaminus, be to, ikiteisminio tyrimo metu jai atstovavo advokatas, už kurio teisines paslaugas sumokėjo 560 Eur.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022-03-04 sprendimu ieškinys atmestas, iš ieškovės priteista 1 200 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovei bei 13,44 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai.
3. Teismas sprendė, kad byloje pateikti įrodymai (2021-04-29 Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvadoje Nr. G361/2021 (05); toliau ir specialisto išvada) apie ieškovės patirtus sužalojimus, liudija, jog sužalojimai buvo patirti kitose nei ieškovės ir atsakovės kontakto, vykusio 2021-04-27, vietose. Nurodė, kad kontakto vieta atsispindi ir ieškovės 2022-02-21 pateiktoje vaizdo įrašo ištraukoje – sustabdytame kadre ir vaizdo įraše, kur ieškovė demonstruoja paraudusią odą krūtinės srityje. Darė išvadą, kad vietose, kurias ieškovė nurodo, kaip kontakto su atsakove vietas, ko pasėkoje jai buvo padarytos kraujosruvos, atsakovė neturėjo kontakto su ieškove. Nurodė, kad specialisto išvadoje nurodoma, jog ieškovės patirti sužalojimai padaryti mažiausiai 3 trauminių poveikių pasėkoje, sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais ar paviršiumi, galimai suduodant rankomis, į tokį paviršių atsitrenkiant, ar panašiai. Iš teismui pateikto vaizdo įrašo matyti, kad ieškovė su atsakove turėjo tik vieną, o ne 3 kontaktus. Konstatavo, kad ieškovės R. T. nurodoma kontakto vieta nesutampa su trauminių poveikių vieta, todėl 2021-04-29 specialisto išvada vertintina kritiškai, kaip neįrodanti atsakovės neteisėtų veiksmų.
4. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad ieškovės patirtus sužalojimus sukėlė ne atsakovė, juos galėjo sukelti šuniukas, buvęs ant ieškovės rankų ir po ieškovės kontakto su atsakove, atsispirdamas letenomis nuo ieškovės krūtinės galėjo padaryti kraujosruvas. Nurodė, kad vaizdo įraše akivaizdžiai matyti ieškovės neteisėtas elgesys, trukdant atsakovei patekti į savo patalpas, kurios jai priklauso daline asmeninės nuosavybės teise kartu su ieškovės sugyventiniu R. S.. Darė išvadą, kad ieškovė R. T. be teisėto pagrindo trukdė atsakovei S. S. patekti į kitas jai dalinės nuosavybės teise priklausančias patalpas, t. y. aktyviais veiksmais trukdė atsakovei patekti į antrąjį namo aukštą. Teismas konstatavo, kad atsakovės veiksmai nesukelia jai civilinės atsakomybės, nes ieškovės patirtus sužalojimus sukėlė ne atsakovė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Apeliaciniu skundu ieškovė (toliau ir apeliantė) R. T. prašo Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022-03-04 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
6. Nurodo, kad teismas iš esmės pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neteisingai paskirstė Civiliniame proceso kodekse (toliau ir CPK) nustatytą įrodinėjimo pareigą ir Civiliniame kodekse (toliau ir CK) nustatytų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų įrodinėjimą. Skundžiamas sprendimas neatitinka CPK 270 straipsnio reikalavimų.
7. Teigia, kad iš policijos pareigūnų naudojamų vaizdo fiksavimo priemonių (BODY CAM) įrašo visiškai aiškiai matomi net du kontaktai, kuriais atsakovė S. S. stumia, o paskui dar ir smogia jai kaire ranka į viršutinę kairę krūtinės dalį. Tvirtina, kad jai padarytas sužalojimas - kraujosruvos krūtinės ląstos priekiniame paviršiuje viršutiniame trečdalyje kairėje pusėje, kraujosruvos dydis 3x5 cm netaisyklingos formos, aiškiai matomas ir vaizdo įraše Nr. 2021_0428_171439_049 (1 min. 6 sek.) ir yra užfiksuotas pareigūnų naudojamomis vaizdo fiksavimo priemonėmis. Nurodo, kad teismas darė priešingą pateiktiems byloje įrodymams išvadą, kad atsakovė su ja neturėjo kontakto.
8. Apeliantė nurodo, kad teikė teismui prašymą apklausti specialisto išvadą parengusį specialistą, tačiau teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti prašymą, todėl neapklausus specialisto nebuvo sudarytos sąlygos byloje tinkamai ištirti visus įrodymus, nustatyti sužalojimų atsiradimo aplinkybių: ar tai galėjo būti mažo šuniuko letenų ar rankų poveikis. Teismo išvada, kad ji su atsakove turėjo tik vieną o ne 3 kontaktus, o jos nurodoma kontakto vieta nesutampa su trauminių poveikių vieta, neparemta byloje esančiais duomenimis. Tvirtina, kad išvadas apie jos patirtus sužalojimus teismas padarė tinkamai neištyręs ir neįvertinęs byloje pateiktų duomenų, atsisakydamas apklausti specialistą, neatsižvelgdamas į ikiteisminiame tyrime nustatytas faktines aplinkybes ir liudytojų parodymus, suteikdamas prioritetą atsakovės paaiškinimams, selektyviai vertino pateiktus įrodymus byloje, todėl padarė klaidų dėl įrodymų turinio, vadovavosi prielaidomis ir spėjimais.
Atsiliepimas
9. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad tikrovėje nurodytame vaizdo įraše apeliantės nurodytomis sekundėmis jokio jos kairės rankos smūgio, o tuo labiau dviejų smūgių (kontaktų) į apeliantės krūtinę ir ne mažiau nei 4-ias vietas, kuriose pareigūnų naudojama vaizdo fiksavimo priemone (BODY CAM) fiksuoti paraudimai, nesimato. Teigia, kad teismas pagrįstai konstatavo, kad tokio smūgio ar smūgių nebuvo ir ji jokiomis savo kūno vietomis negalėjo padaryti apeliantei jos nurodomų kraujosruvų krūtinės ląstos priekiniame paviršiuje, o nurodomi atitinkami sužalojimai buvo patirti kitomis aplinkybėmis bei kitose nei jų kontakto, vykusio 2021-04-27, vietose. Nurodo, kad apeliantė stipriai spaudė prie krūtinės šuniuką, kuris, tikslu ištrūkti iš apeliantės rankų, spyrėsi letenomis į apeliantės krūtinę, ko pasėkoje, kaip pagrįstai ir vertino teismas, galėjo krūtinės priekinėje dalyje likti nurodytos kraujosruvos.
10. Teigia, kad teismas, iš nurodyto vaizdo įrašo padarė pagrįstą ir neginčijamą išvadą, jog minėto įvykio metu ji ieškovei nurodytų sužalojimų padaryti negalėjo ir nepadarė. Be to, pagrįstai netenkino apeliantės prašymo teismo posėdžio metu apklausti med. specialistą apie tai, ar apeliantės krūtinės srityje fiksuotos kraujosrūvos galėjo/negalėjo būti padarytos jos ranka ar kitomis kūno vietomis, nes nurodytų įrodymų vertinimo proceso eigoje neginčijamai nustačius, kad ji jokiomis kūno vietomis nekontaktavo su apeliante, jokių kitokių specialių tam nustatyti žinių teismui nereikėjo ir specialisto apklausa dėl to būtų betikslė.
11. Nurodytos faktinės aplinkybės įrodo, kad pati apeliantė elgėsi netinkamai, pažeidė jos, kaip įvykio vietos savininkės, daiktines teises, pažeidė visuotinai priimtas elgesio normas. Teigia, kad teismas atskleidė bylos esmę, išsamiai ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų ar pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas, nenustatė (CPK 329 straipsnis).
13. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės R. T. ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
14. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2021-04-28 atsakovei S. S. dalinės nuosavybės teise priklausančioje patalpoje įvyko incidentas, kuriuo metu buvo fizinis kontaktas tarp ieškovės R. T. ir atsakovės. Ieškovės teigimu, 2021-04-28 atsakovė S. S. jos atžvilgiu naudojo fizinį smurtą ir dėl šio įvykio ji patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir emocinius išgyvenimus, be to, patyrė teisinių paslaugų išlaidas. Atsakovė su ieškinio reikalavimais nesutiko.
15. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, šalių paaiškinimus, byloje esančius rašytinius įrodymus, atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad, neįrodžius atsakovės neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo taikyti atsakovei civilinę atsakomybę.
16. Apeliantė teigia, kad teismas pažeidė Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, padarė nepagrįstas išvadas dėl deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų (ne)egzistavimo, priėmė nepagrįstą sprendimą, todėl jis naikintinas.
17. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-02-14 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).
18. Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė deliktinės atsakomybės bylose yra ta, kad kreditorius turi įrodyti žalos faktą, neteisėtus skolininko veiksmus ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos; skolininko kaltė preziumuojama. Bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti reiškiamo reikalavimo pagrįstumą tiek teisiniu, tiek faktiniu aspektu – ar yra įrodytos reikšmingos civilinės atsakomybės prievolei konstatuoti faktinės aplinkybės.
19. Apeliantė R. T. nurodo, kad teismas išvadas apie jos patirtus sužalojimus padarė tinkamai neištyręs ir neįvertinęs byloje pateiktų įrodymų, neatsižvelgė į ikiteisminiame tyrime nustatytas faktines aplinkybes. Teigia, kad neteisėti atsakovės veiksmai yra aiškiai konstatuoti 2021-04-29 Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvadoje ir ikiteisminio tyrimo byloje.
20. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą, kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo, apeliantės teiginius dėl netinkamo įrodymų vertinimo, atmeta kaip nepagrįstus. Pažymėtina, kad taikant skirtingų rūšių teisinę atsakomybę, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti skirtingoms teisinėms atsakomybėms taikyti reikalingus pagrindus ir sąlygas. A. S. S. veiksmai ikiteisminio tyrimo byloje buvo įvertinti kaip neteisėti baudžiamojo nusikaltimo sudėties prasme. Vertinant atsakovės veiksmus deliktinės civilinės atsakomybės kontekste, negalima vadovautis vien nutarimu ikiteisminio tyrimo byloje ir jame nustatytomis aplinkybėmis bei jų pagrindu daryti neginčijamas išvadas, nes baudžiamosios ir deliktinės civilinės atsakomybės taikymo pagrindai ir sąlygos yra skirtingi, todėl nutarimo, kaip įrodymo, pagrindžiančio atsakovės neteisėtus veiksmus, negalima suabsoliutinti. Teismas deliktinės atsakomybės bylose kiekvienu atveju turi nustatyti žalos faktą, neteisėtus skolininko veiksmus ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Šias aplinkybes turi įrodyti ieškovas.
21. Deliktinei civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti įstatyme įtvirtintas jos atsiradimo sąlygas: atsakovo neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinį ryšį, kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje nustatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas, išskyrus skolininko kaltę, kuri paprastai yra preziumuojama, privalo įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2010).
22. Taigi neteisėtumas bendriausia prasme suprantamas kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Juo laikomas ne tik konkretaus įstatymuose ar sutartyje nustatyto įpareigojimo nevykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos; 2 dalyje nustatyta pareiga asmeniui, atsakingam už žalą, padarytą asmeniui ar turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą, visiškai ją atlyginti. Tai yra specialioji deliktinės atsakomybės norma, kurioje kartu su bendrąja CK 6.246 straipsnio 1 dalies norma įtvirtintas vadinamasis generalinis deliktas, kurio esmė yra užtikrinti pagrindinę civilinės atsakomybės funkciją – kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytą žalą. Pagal generalinio delikto taisyklę atsakomybės pagrindas yra bendro pobūdžio rūpestingumo ir atsargumo pareigos pažeidimas, sukėlęs kitam asmeniui žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-29 nutartis byloje Nr. 3K-3-539/2012). Civilinės atsakomybės institutas grindžiamas visuotine pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu asmuo nepadarytų žalos kitam asmeniui (CK 6.263 straipsnis). Asmeniui, kuris šią pareigą pažeidžia arba kuris pagal įstatymą yra atsakingas už žalą padariusio asmens veiksmus (netiesioginė civilinė atsakomybė), kyla prievolė atlyginti padarytą žalą.
23. Pagal CK 6.247 straipsnyje pateiktą priežastinio ryšio sampratą ir kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką, priežastinis ryšys gali būti tiesioginis, kai dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala atsirado tiesiogiai, ir netiesioginis, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadaryta žalos, tačiau sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti. Netiesioginis priežastinis ryšys yra tada, kai asmens veiksmai (veikimas, neveikimas) nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis, jie tik prisideda prie sąlygų šiai žalai kilti sudarymo, t. y. kartu su kitomis neigiamų padarinių atsiradimo priežastimis pakankamu laipsniu lemia šių padarinių atsiradimą. Nustačius, kad teisinę pareigą pažeidusio asmens elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, jam tenka civilinė atsakomybė pagal deliktinę prievolę. Vadovaujantis CK 6.245 straipsnio 4 dalies ir 6.263 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatomis, asmuo, dėl kurio veiksmų atsirado žala kitam asmeniui, privalo šią žalą atlyginti.
24. Apeliantė R. T. nurodo, kad iš policijos pareigūnų naudojamų vaizdo fiksavimo priemonių (BODY CAM) įrašo yra aiškiai matomi paraudimai bei du kontaktai, kuriais atsakovė S. S. ją stumia, o po to smogia kaire ranka į viršutinę kairę krūtinės dalį. Teigia, kad teismas neteisingai vertino pateikus įrodymus.
25. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2021-04-28, atsakovei S. S. dalinės nuosavybės teise priklausančioje patalpoje, tarp šalių įvyko konfliktas. Iš teismui pateiktų į įrodymų nustatyta, kad atsakovė, siekdama patekti į patalpą, laikydama rankose dokumentus, mobilų telefoną bei keldama rankas į viršų, su kairės rankos dalimi tarp alkūnės ir riešo atsirėmė į ieškovės kairę ranką, kuria ieškovė laikė apglėbusi šuniuką, bet ne į jos krūtinę. Po incidento, šuniukas atsispyrė nuo ieškovės krūtinės ir nušoko per ieškovės dešinį petį. Ieškovės ir atsakovės kontakto vieta matoma ir vaizdo įrašo ištraukoje – sustabdytame kadre (1643710618389.jpg). Vaizdo įraše, apeliantės nurodytomis sekundėmis, atsakovės kairės rankos smūgio, ir/ar dviejų smūgių (kontaktų) į apeliantės krūtinę, kur pareigūnų naudojama vaizdo fiksavimo priemone (BODY CAM) fiksuoti paraudimai, nesimato, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovės R. T. nurodomi sužalojimai krūtinės priekiniame paviršiuje galimai buvo padaryti jos ant rankų laikyto ir tuo metu prie krūtinės spaudžiamo šuniuko, jo ištrūkimo iš ieškovės rankų bei nušokimo ant grindų metu. Kadangi smūgio ar smūgių nebuvo ir atsakovė jokiomis savo kūno vietomis negalėjo padaryti apeliantei jos nurodomų kraujosrūvos krūtinės ląstos priekiniame paviršiuje, konstatuoti, kad sužalojimai buvo padaryti atsakovės veiksmais nėra pakankamo pagrindo.
26. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto 2021-04-29 išvados Nr. G361/2021 (05) matyti, kad buvo nustatyta, jog R. T. nustatytos poodinės kraujosruvos krūtinės ląstos srityje, kairiajame žaste. Sužalojimai padaryti mažiausiai trijų trauminių poveikių pasėkoje. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais ar paviršiumi, galimai suduodant rankomis, į tokį paviršių atsitrenkiant, ar panašiai. Nustatyti sužalojimai yra lengvai pasiekiami savo pačios ranka, tačiau nėra būdingi savęs žalojimuisi. Nurodyta, jog tikėtina, kad sužalojimų padarymo metu ieškovei buvo sukeltas fizinis skausmas. Apeliantė R. T. nesutinka su pirmosios instancijos teismo specialisto išvados vertinimu, kad išvada neįrodo atsakovės neteisėtų veiksmų bei, kad jos krūtinės srityje fiksuotų kraujosruvų (paraudimų) negalėjo padaryti atsakovė, jos nurodyto įvykio metu bei nurodytu būdu.
27. Vertinant minėtą specialisto išvadą, pažymėtina, kad joje nurodyta, jog ieškovės patirti sužalojimai padaryti mažiausiai trijų trauminių poveikių pasėkoje. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais ar paviršiumi, galimai suduodant rankomis, į tokį paviršių atsitrenkiant, ar panašiai. Iš teismui pateikto vaizdo įrašo matyti, kad atsakovė su ieškove turėjo tik vieną, o ne tris kontaktus. Kadangi ieškovės nurodoma kontakto vieta nesutampa su trauminių poveikių vieta, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai specialisto išvadą vertino kritiškai. Be to, dėl nurodytų aplinkybių pagrįstai netenkino ir ieškovės prašymo teismo posėdžio metu apklausti specialistą apie tai, ar apeliantės krūtinės srityje fiksuotos kraujosruvos galėjo/negalėjo būti padarytos atsakovės ranka ar kitomis kūno vietomis, nes nurodytų įrodymų vertinimo procese nustačius, kad atsakovė jokiomis kūno vietomis nekontaktavo su apeliantės krūtine, jokių papildomų duomenų teismui nereikėjo ir specialisto apklausa dėl to būtų buvusi netikslinga. Be to, įvertinus įvykio vaizdo įrašą 2021_0428_170940_048 (įrašo 00:02:30 sekundė), specialisto išvadą, fotonuotraukas (ieškinio priedų 5-6, 40-41 lapai, atsiliepimo į ieškinį priedų 45 lapas) bei vaizdo įrašą 2021_0428_170940_049 (įrašo 00:01:01 iki 07 sekundės) matyti, kad būtent toje vietoje, kur specialistas konstatavo poodines kraujosruvas, buvo šuns korpusas bei jo letenos atsispyrimo/ištrūkimo iš ieškovės rankų metu. Iš įvykio vaizdo įrašo matyti, kad atsakovė rankomis bei kitaip nekontaktavo tiesiogiai su ieškovės krūtinės ląsta, nes tokiam kontaktui įvykti nebuvo galimybės, kadangi tarp abiejų šalių tuo metu buvo ant ieškovės rankų laikytas šuo, kurį ieškovė buvo apglėbusi rankomis, kurios taip pat neleido atsakovės rankoms ar kitoms atsakovės kūno ar turėtų daiktų vietoms kontaktuoti su ieškovės krūtinės ląsta.
28. Teismų praktikoje nurodyta, kad sprendžiant specialisto išvados, kaip įrodymų šaltinio, patikimumą, turi būti patikrintas ir įvertintas specialistui pateiktos medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas, pradinių duomenų teisingumas, pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumas, duomenys, ar specialistas neviršijo savo specialiųjų žinių ribų, ar nesprendė klausimų, kurie viršija jo kompetencijos ribas bei taikytų metodų mokslinis pagrįstumas ir tinkamumas. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad specialisto išvadai CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
29. Įvertinus bylos duomenis, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai specialisto išvadą vertino kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, o vidinis teismo įsitikinimas buvo suformuotas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus byloje esančius įrodymus.
30. Dėl paminėto, teismas konstatuoja, kad byloje nepateikta neginčijamų įrodymų, patvirtinančių neteisėtus atsakovės veiksmus, jų pasėkoje žalos padarymo faktą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos ir atsakovės kaltę (CK 6.246-6.249 straipsniai, 6.263 straipsnis). Kadangi ieškovė neįrodė visų atsakovės civilinei atsakomybei kilti būtinųjų sąlygų, (CK 6.245–6.249 straipsniai), teisingai vertino pačios ieškovės elgesį, darytina išvada, kad ieškinys atmestas pagrįstai.
31. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 270 straispsnio 4 dalį, kiekviename sprendime turi būti išdėstyti teismo padarytų išvadų motyvai. Sprendime turi atsispindėti nustatyti faktai ir išanalizuoti bei įvertinti įrodymai ir duota faktų kvalifikacija. Iš įrodymų analizės turi būti aišku, kodėl vienus faktus teismas laiko nustatytais, o kitus – nenustatytais. Taip pat sprendimo motyvuose reikia nurodyti argumentus, dėl kurių teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta. Teismas, įvertinęs priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, sprendžia, kad sprendime yra nustatyti faktai ir išanalizuoti šalių pateikti įrodymai, pakankamai aiškiai išdėstyta, kodėl teismas vienus įrodymus priima, o kitus atmeta, sprendimo išvados pakankamai motyvuotos ir argumentuotos, todėl konstatuoti, kad surašant teismo sprendimą buvo padaryti procesinės teisės normų pažeidimai nėra pagrindo.
32. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo. Teismas pažymi, kad, kai kyla tam tikrų neaiškumų ir nėra galimybės surinkti įrodymus tokia apimtimi, kuri be menkiausios abejonės pagrįstų vienos iš ginčo šalių teiginius, reikia taikyti tikimybių teoriją ir įvertinti, kurios iš šalių pateikti įrodymai leidžia teigti, jog jos pozicija yra labiau tikėtina. Pirmosios instancijos teismas išreiškė savo poziciją dėl nagrinėjamoje byloje taikytino įrodinėjimo standarto ir nustatytinos būtent materialiosios, o ne objektyviosios tiesos. Teismo vertinimu, įvertindamas įrodymus, teismas nusprendė dėl byloje surinktų faktinių duomenų sąsajumo, leistinumo, tarpusavio ryšio, patikimumo, įrodomosios reikšmės, pakankamumo įrodinėjimo dalyko faktams nustatyti. Byloje nustatytos bylos aplinkybės atitinka surinktus faktinius duomenis, įvertintus laikantis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių ( CPK 176,177,185 straipsniai), o padarytos išvados yra pagrįstos byloje esančių įrodymų visumos analize ir įvertinimu pagal įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Apeliantė, nesutikdama su teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška, todėl nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantės nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Vien tai, kad teismas priėmė sprendimą, kuris nėra palankus ieškovei, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino netinkamai.
33. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, kuris nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, argumentuotai pateikdamas tik pagrindines išvadas dėl ginčo dalyko, kurios teikia pagrindą pripažinti, jog bylos esmė iš tikrųjų atskleista, o ją atskleidus tinkamai aiškintos ir taikytos byloje aktualios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2010; 2018-10-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 2021-12-22 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-344-701/2021). Kadangi apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kiti neaptarti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudaro pagrindo keisti procesinį sprendimą, todėl dėl jų nepasisakoma.
34. Dėl paminėto, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
35. CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio už advokato ar advokato padėjėjo teisinę pagalbą civilinėse bylose.
36. Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, apeliantės R. T. apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Atsakovė pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 600 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Minėtos išlaidos yra pagrįstos, neužaukštinos, todėl priteistinos iš ieškovės.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teismas
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės R. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovės S. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 600 Eur (šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.