- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-08-21
- Bylos Nr.
- eA-4886-968/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01121-2019-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Virginija Volskienė, Rytis Krasauskas (pran.)
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- O. K., M. K., S. K.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų O. K. (O. K.), M. K., S. K., atstovaujamos pagal įstatymą O. K. ir M. K., ir V. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjai O. K., M. K., S. K., atstovaujama pagal įstatymą O. K. ir M. K., ir V. K. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2019 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. (15/5-11) 50U-412; 413; 414; 415 (toliau – ir Sprendimas, skundžiamas sprendimas), kuriuo panaikinti pareiškėjams išduoti iki 2019 m. liepos 25 d. leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad:
2.1. Departamentui buvo pateikti duomenys apie tai, kad pareiškėjai (visi šeimos nariai) gyvena adresu – (duomenys neskelbtini). Į bylą buvo pateikta nuomos sutartis, kuri taip pat yra registruota ir valstybės įmonėje „Registrų centras“ (toliau – ir Registrų centras). Taigi atsakovui buvo žinomas tikrasis užsieniečių gyvenamosios vietos adresas, tačiau tuo adresu nuvykta nebuvo. Tuo pačiu adresu yra įsikūrusi ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Stelas“ (toliau – ir Bendrovė). Bendrovė užsiima statybų veikla bei nuoma, jai nuosavybės teise priklauso žemės sklypai su statiniais ir butai (duomenys neskelbtini). Tad minėtais adresais yra ir Bendrovės ofisas, ir namas, kuriame gyvena visa pareiškėjų šeima. Departamentas atliko patikrinimą pareiškėjams nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), kur gyvena ne patys pareiškėjai, o nuomininkai ((duomenys neskelbtini) piliečiai). Šie asmenys prastai kalba rusiškai, nemoka lietuvių ar anglų kalbų, todėl Departamento atstovai su jais negalėjo susikalbėti.
2.2. Patikrinimo metu atsakovas su Bendrovės darbuotojais bei direktoriumi nebandė susisiekti, nors kontaktiniai duomenys atsakovui buvo žinomi. Sutartis su UAB „Finita“ buvo nutraukta, nes jie netinkamai teikė paslaugas. Atsakovas turėjo bent jau susisiekti su įmonės vadovu dėl buvimo vietos patikslinimo. Direktorius J. G. yra registruotas viešame registre, jo kontaktiniai duomenys yra viešai prieinami ir nepasikeitę, o internetiniame puslapyje www.rekvizitai.lt yra nurodomas įmonės veiklos adresas, direktorius ir kontaktai. Bendrovė yra realiai veikianti įmonė, teismui pateikiami tai patvirtinančius įrodymai: finansiniai dokumentai, dokumentai apie Bendrovės darbuotojus ir jų darbo užmokestį, atlyginimo žiniaraščiai, darbo apskaitos žiniaraščiai, sutartys su rangovais, sąskaitos-faktūras, banko išrašas. Neteisingas atsakovo nurodytas faktas, kad įmonėje nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvoje gyvenančių užsieniečių. UAB „Stelas“ papildomai į darbą priima darbuotojus, priklausomai nuo užimtumo/sezoniškumo.
2.3. Į Lietuvą pareiškėjai atvyko pardavę visą turėtą turtą, tad panaikinus leidimus laikinai gyventi, pareiškėjai neturėtų, kur grįžti, nes jų gyvenimas, darbas, mokykla, draugai ir socialiai bei ekonominiai ryšiai yra būtent Lietuvoje. Pareiškėjai nepiktnaudžiauja migracijos procedūromis, priešingai, siekia šalyje realiai vykdyti legalią veiklą, teikia visą reikiamą informaciją Departamentui.
2.4. Skundžiamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio, nes Departamentas neatliko išsamaus patikrinimo, neleido pareiškėjui paaiškinti ar patikslinti atsakovui neaiškių ar neva netikrų duomenų. Nors atsakovas žinojo ir gyvenamąją pareiškėjų vietą, telefono numerį, elektroninio pašto adresą, apie galimus įtarimus dėl Bendrovės veiklos neinformavo, pateikti paaiškinimų neprašė. Pareiškėjas O. K. atitiko ir atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus ir nėra nei vieno 35 straipsnyje įtvirtinto pagrindo, dėl kurio išduotas leidimas laikinai gyventi būtų panaikintas.
3. Pareiškėjas O. K. teismo posėdyje paaiškino, kad leidimą gavo ne tam, kad galėtų keliauti Šengeno erdvėje, o tam, kad galėtų vystyti verslą Lietuvoje, kategoriškai nesutiko su Departamento išvadomis, kad Bendrovė nevykdo veiklos. Departamentui visa informacija buvo pateikta, tačiau Departamentas įmonės veiklos apskritai netikrino, nebandė susisiekti su pareiškėjais. Bendrovė 2018 m. gruodį ir 2019 m. sausį turėjo direktoriui darbo užmokesčio įsiskolinimą, kurį padengė ir pranešė 2019 m. kovo 15 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Sodra).
Atsiliepimas
4. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad:
4.1. Departamentas skundžiamą sprendimą priėmė, įvertinęs ne tik oficialius valstybės registrų duomenis apie Bendrovėje įdarbintiems darbuotojams mokamą darbo užmokestį, bet ir Migracijos valdybos atlikto patikrinimo rezultatus, kurio metu buvo nuvykta visais žinomais galimais įmonės veiklos vykdymo adresais ir pareiškėjų deklaruotu gyvenamosios vietos adresu.
4.2. Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta pareiga užsieniečiui, turinčiam leidimą gyventi, ne vėliau kaip per 7 dienas pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, jeigu jis pakeičia gyvenamąją vietą. Pareiškėjai Departamento neinformavo apie jų faktinės gyvenamosios vietos pasikeitimą. Patikrinimas buvo atliekamas tuo adresu, kurį patys pareiškėjai nurodė prašymuose dėl leidimų laikinai gyventi kaip savo gyvenamosios vietos adresą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai skunde neginčijo faktinės aplinkybės, kad jie Departamentui nurodytu adresu negyvena, kas patvirtina aplinkybę, kad jie siekdami gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje.
4.3. Aplinkybės dėl Bendrovės veiklos nevykdymo buvo įvertintos duomenų visumoje ir nesudarė savarankiško skundžiamo sprendimo priėmimo faktinio pagrindo. Sprendime konstatuotas ne Bendrovės veiklos nevykdymas (fiktyvumas), bet tai, kad Bendrovė nevykdė veiklos Departamentui nurodytu adresu. Skirtingai nei skunde nurodė pareiškėjai, Sprendime nebuvo konstatuota, kad Bendrovės darbuotojams nėra mokamas atlyginimas. Skundžiamame sprendime buvo nustatyta, kad J. G. už 2018 m. gruodžio mėn. buvo išmokėtas 10 Eur, o 2019 m. sausio mėnesį buvo išmokėtas 13,60 Eur darbo užmokestis, kas leido atsakovui pagrįstai manyti, kad Bendrovės darbuotojas J. G. Bendrovėje nedirba visą darbo laiką, o pareiškėjo O. K. valdomoje Bendrovėje iš viso nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Todėl ir buvo padaryta išvada, kad Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų, yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte.
4.4. Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Iki skundžiamo sprendimo priėmimo apie pasikeitusias aplinkybes pareiškėjas Departamento neinformavo ir dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė. Pareiškėjai teismui kartu su skundu pateikė daugiau duomenų nei yra pateikę Departamentui. Pareiškėjų pateikti dokumentai yra Departamento skundžiamame sprendime netirti duomenys. Nauji su pareiškėjų skundu pateikiami dokumentai šiuo atveju negali būti vertinami skundžiamo sprendimo teisėtumo kontekste. Šiuos duomenis pareiškėjai galėjo pateikti Departamentui iki Sprendimo priėmimo, tačiau to nepadarė.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 5 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino – panaikino Departamento 2019 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. (15/5-11) 50U-412; 413; 414; 415 „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų (duomenys neskelbtini) piliečiams O. K., M. K., S. K. ir V. K., panaikinimo“.
6. Teismas nustatė, kad Departamentas 2019 m. kovo 6 d. priimtu Sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, 3 dalimi, panaikino pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi iki 2019 m. liepos 25 d. Pareiškėjams leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinti tuo pagrindu, kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatytų reikalavimų; taip pat pareiškėjas O. K., norėdamas gauti leidimą gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo metu pareiškėjai siekė tiesiog formaliai atitikti Įstatymo reikalavimus, kad galėtų legalizuoti savo ir šeimos narių buvimą Lietuvos Respublikoje ir visoje Šengeno erdvėje, ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.
7. Vertindamas Sprendimo teisėtumą, teismas vadovavosi Įstatymo 50 straipsnio, kuriame nustatyti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, 1 dalies 2 ir 7 punktais, 35 straipsnio, kuriame nustatyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, 1 dalies 2 punktu.
Žemesnės instancijos teismas
8. Teismas nurodė, kad Departamentas vykdė užsieniečių kontrolę, 2019 m. kovo 6 d. Sodros informacinėje sistemoje patikrino duomenis apie pareiškėjo O. K. valdomą bendrovę UAB „Stelas“ ir jos darbuotojus. Pagal Sodros duomenis nustatė, kad Bendrovėje yra įdarbinti trys darbuotojai: O. K., turintis leidimą laikinai gyventi, M. K., turinti leidimą laikinai gyventi, ir Lietuvos Respublikos pilietis J. G., kuris, dirba ir įmonėje UAB „Tradicija ir stilius“. Departamentas taip pat iš Sodros Vilniaus skyriaus gavo duomenis apie J. G. mokėtą darbo užmokestį nuo 2018 m. rugpjūčio mėn. iki 2019 m. sausio mėn., suteiktas atostogas, turėtą nedarbingumą.
9. Teismas pažymėjo, jog vien Sodros duomenis įvertinęs, Departamentas padarė išvadą, kad Bendrovės darbuotojo J. G. darbo užmokestis yra sumažintas iki 13 Eur per mėnesį, todėl jis joje nedirba visą darbo laiką, o pareiškėjo O. K. valdomoje Bendrovėje iš viso nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, todėl Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, nes Bendrovė visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems būtų mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarantis ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir todėl yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte.
10. Dėl atsakovo teiginių, jog teismas neturi vertinti pareiškėjų duomenų apie Bendrovėje įdarbintus asmenis, išmokėtą darbo užmokesčio įsiskolinimą Bendrovės direktoriui ir šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, teismas nurodė, jog atsakovas nesuteikė pareiškėjams galimybės šiuos duomenis pateikti anksčiau, iki skundžiamo sprendimo priėmimo, todėl tokie atsakovo argumentai nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
11. Teismas taip pat vadovavosi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintu Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas) ir pažymėjo, kad jame nustatyta speciali įvertinimo, ar įmonė nėra fiktyvi, tvarka (Aprašo 99¹–105 p.), o informacija gaunama Aprašo 101 punkte nustatytais būdais (apklausa žodžiu, raštu, vadovo, darbuotojų, įmonės patikra, informacijos iš kitų institucijų gavimas, kiti būdai), tačiau, teismo vertinimu, ji turi būti reikšminga, pakankama, nedviprasmiška ir išsami priimti sprendimui panaikinti leidimą laikinai gyventi. Teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju surinkti duomenys (ir pareiškėjo papildomai pateikti) turi būti vertinami nedviprasmiškai ir būti pakankami sprendimui priimti, o esant įtarimų, jog užsieniečio valdoma įmonė nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, vien Sodros duomenų patikrinimas ir nuvykimas į įmonės buveinę nebuvo išsamus, visapusiškas patikrinimo atlikimas, kurio metu surinkta informacija galima būtų priimti pagrįstą sprendimą, sukeliantį asmenims (užsieniečiams) reikšmingas teisines pasekmes.
12. Teismas nurodė individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, įtvirtintus VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje, ir darė išvadą, kad nors teisinis reguliavimas imperatyviai nenurodo privalomo ar baigtinio sąrašo procedūrinių veiksmų (patikrinimo būdų ar priemonių), kuriuos privalėtų atlikti Departamento tarnautojas priimdamas sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, tačiau bet kokia patikrinimo metu surinkta informacija (duomenys) turi užtikrinti VAĮ 8 straipsnio reikalavimus atitinkančio individualaus administracinio sprendimo priėmimą, taip pat turi būti išlaikyti esminiai administracinės procedūros principai, numatyti VAĮ 3 straipsnyje. Pagal VAĮ 20 straipsnį, kuriame numatytos asmens, dėl kurio pradėta administracinė procedūra, teisės ir pareigos, įtvirtinta tokio asmens teisė pateikti papildomą informaciją ir duoti paaiškinimus, dalyvauti tikrinant faktinius duomenis vietoje, kas atitinka gero viešojo administravimo principo įgyvendinimo praktiką viešajame administravime.
13. Teismo vertinimu, pareiškėjų pateikti duomenys patvirtino jų teiginius, kad išvados dėl to, jog Bendrovė nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, nes joje nedirba nei vienas minėtoje normoje nurodytas asmuo ir nemokamas nustatyto dydžio užmokestis, neparemtos visapusišku ir išsamiu įmonės veiklos duomenų (įskaitant, bet neapsiribojant, teisminio nagrinėjimo metu pateiktus duomenis) įvertinimu. Teismas nurodė, jog pagal pareiškėjų pateiktus duomenis, Bendrovės direktorius (J. G.) pagal darbo sutartį gauna reikiamo dydžio atlyginimą, o dviejų aptariamų byloje mėnesių (2018 m. gruodis ir 2019 m. sausis) darbo užmokesčio įsiskolinimas buvo padengtas 2019 m. vasario mėnesį. Vien Sodros duomenimis, kurie yra išvestiniai, neįvertinus įmonės darbo laiko apskaitos žiniaraščių, finansinių darbo užmokesčio išmokėjimo dokumentų, tų pačių atnaujintų Sodros duomenų, t. y. neatlikus išsamaus patikrinimo, išvada apie Bendrovės neatitikimą Įstatymo reikalavimams yra nepagrįsta.
14. Teismas kaip nepagrįstus išsamiu situacijos įvertinimu atmetė Departamento argumentus dėl to, kad J. G. darbas kitoje įmonėje UAB „Tradicija ir stilius“ patvirtina, jog pastarasis Bendrovėje dirbo nevisą darbo laiką. Teismo vertinimu, tokia Departamento išvada nepagrįsta, nes nebuvo surinkti reikšmingi nurodyto asmens darbo abiejose įmonėse laiko apskaitos duomenys.
15. Kaip nepagrįstą teismas atmetė Sprendime nurodytą motyvą, jog Bendrovė nevykdė veiklos Departamentui nurodytu adresu. Teismas nustatė, kad Migracijos valdyba Bendrovės patikrinimus vykdė ir jos registruotu adresu (duomenys neskelbtini), ir viešoje erdvėje ir užsieniečių byloje nurodytais adresais – (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), tačiau nė vienu adresu Migracijos valdyba nerado Bendrovės. Tuo tarpu pareiškėjų pateiktas nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtino, jog Bendrovė nuosavybės teise nuo 2019 m. sausio 14 d. valdė nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), taip pat tai, jog Bendrovė atliks statybos darbus statybos objekte adresu: (duomenys neskelbtini), buvo nurodyta verslo plane ir šie duomenys Departamentui buvo pateikti su verslo planu, tačiau šiuo adresu Departamentas nebuvo nuvykęs. Todėl atsakovo atsikirtimai, jog buvo nuvykta nurodytu Bendrovės buveinės adresu, tačiau nepavyko jos rasti, teismo neįtikino, kadangi iš paties atsakovo pateiktų duomenų, viešų registrų duomenų ir viešojoje erdvėje esančios informacijos apie Bendrovę buvo pakankamas pagrindas patikrinti ir nuvykti jos veiklos adresu – (duomenys neskelbtini), kur Bendrovė turi ir nekilnojamojo turto.
16. Dėl skundžiamo sprendimo priėmimo pagrindo, jog pareiškėjai (užsieniečiai) nevykdė pareigos pranešti apie gyvenamosios vietos pasikeitimą ar pranešė tikrovės neatitinkančius duomenis apie faktinę jų gyvenamąją vietą, teismas nurodė, jog pareiga pranešti apie pasikeitusius duomenis (ne vėliau kaip per 7 dienas) įtvirtinta Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 4 punkte, užsienietis, turintis leidimą gyventi, apie minėtus pasikeitimus praneša vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai. Teismas nustatė, jog Migracijos valdybos pareigūnai buvo nuvykę atlikti patikrinimą užsieniečių nurodytu gyvenamosios vietos adresu: (duomenys neskelbtini); nors butas, esantis minėtu adresu nuosavybės teise priklauso O. K. ir M. K. ir jie šiuo adresu yra deklaravę visų šeimos narių gyvenamąją vietą, tačiau faktiškai jie šiuo adresu negyveno; šį faktą pripažino pareiškėjai, o Departamentas pripažino, kad buvo pateikta nuomos sutartis.
Žemesnės instancijos teismas
17. Teismas pažymėjo, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad jeigu nustatoma, kad užsienietis nurodytoje gyvenamojoje vietoje negyvena, tai yra pagrindas panaikinti išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Tačiau įvertinęs nustatytas aplinkybes (kad pareiškėjai buvo pateikę Departamentui duomenis apie tai, kad, nors jie ir turi nuosavybės teise butą, tačiau visa šeima gyvena kitu adresu – (duomenys neskelbtini), į bylą buvo pateikta nuomos sutartis, kuri registruota Registrų centre, UAB „Stelas“ nuosavybės teise priklauso žemės sklypai su statiniais ir butai (duomenys neskelbtini), minėtais adresais yra ir Bendrovės ofisas, ir namas, kuriame gyvena pareiškėjų šeima) ir tai, kad, kaip nurodė atsakovas, nėra patvirtinta speciali forma ir tvarka, pagal kurią užsienietis turi informuoti apie gyvenamosios vietos pasikeitimą, teismas darė išvadą, jog negalima konstatuoti, kad pareiškėjas ar pareiškėjai būtų Departamentui pateikę tikrovės neatitinkančius duomenis. Vien tas pagrindas, kad pareiškėjai, nesant aiškios tvarkos, nepakankamai aiškiai informavo Departamentą apie kitą faktinę gyvenamąją vietą nei nurodyta jų prašymuose dėl leidimų išdavimo, nebūtų pakankamai proporcinga priemonė, nustatytų šioje byloje faktinių aplinkybių kontekste, panaikinti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui ir jo šeimai.
18. Teismo vertinimu, Departamentas neišnaudojo visų priemonių ir turimos jam pateiktos informacijos susisiekti su pareiškėjais, kurių atžvilgiu pradėta administracinė procedūra, suteikiant jiems galimybę pateikti papildomus duomenis, paaiškinimus ir patikslinti duomenis. Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, teismas konstatavo, kad skundžiamas viešojo administravimo subjekto sprendimas neatitinka pagrįstumo reikalavimo, todėl pareiškėjų skundą tenkino. Pripažinęs nepakankamai pagrįstu ir motyvuotu pareiškėjo O. K. atžvilgiu priimtą skundžiamą sprendimą ir jį panaikinus, teismas konstatavo, jog be pakankamo pagrindo, remiantis Įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi, buvo panaikinti leidimai pareiškėjo šeimos nariams.
19. Patenkinęs pareiškėjų skundą, teismas sprendė, jog pareiškėjai turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Įvertinęs į bylą pareiškėjų pateiktus duomenis, pagrindžiančius patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir žyminio mokesčio sumokėjimą, pareiškėjų vardu atliktus procesinius veiksmus, teismas iš atsakovo pareiškėjui O. K. priteisė iš viso 1022,50 Eur (1000 Eur + 22,50 Eur žyminio mokesčio) bylinėjimosi išlaidų.
III.
20. Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 5 d. sprendimą ir pareiškėjų skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
20.1. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad esant įtarimų, jog užsieniečio valdoma įmonė nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, vien Sodros duomenų patikrinimas ir nuvykimas į įmonės buveinę nėra išsamus, visapusiškas patikrinimo atlikimas, o Sodros duomenys laikytini išvestiniais. Skundžiamas sprendimas yra paremtas Sodros duomenimis, o nuoseklioje teismų praktikoje Sodros duomenys pripažįstami patikimais įrodymais analogiškose bylose. Siekiant patikslinti aplinkybes dėl J. G. darbo sąlygų Bendrovėje, Departamentas kreipėsi su paklausimu į Sodros Vilniaus skyrių ir tai buvo nurodyta skundžiamame sprendime. Pareiškėjai nepateikė teismui įrodymų, paneigiančių aplinkybes nustatytas Sprendimo pareiškėjų atžvilgiu priėmimo metu.
20.2. Departamentas neprašė pareiškėjų teikti paaiškinimus ar papildomą informaciją, nes atsakovui tokios pareigos nenustato teisės aktai ir tai pripažįstama teismų praktikoje (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4616-1062/2018, 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016, 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018, 2018 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A- 3803-624/2018). Šiuo atveju nebuvo keliamas Bendrovės fiktyvumo klausimas, Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo dėl įsteigtų darbo vietų skaičiaus ir visą darbo laiką dirbančių asmenų. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad Departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, turėjo papildomai apklausti pareiškėjus.
20.3. Atlikus Bendrovės patikrinimą, Departamentui pareiškėjų nurodytais Bendrovės veiklos adresais ir pareiškėjų gyvenamosios vietos adresais pareiškėjai nebuvo rasti, šiais adresais gyvenantys asmenys buvo apklausti. Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad užsienietis, turintis leidimą gyventi, ne vėliau kaip per 7 dienas privalo pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, jeigu jis pakeičia gyvenamąją vietą. Pareiškėjai Departamento neinformavo apie jų faktinės gyvenamosios vietos pasikeitimą.
20.4. Dėl Bendrovės direktoriaus gaunamo darbo užmokesčio atsakovas pažymėjo, jog tai, kad darbo sutartyje J. G. buvo numatytas reikiamo dydžio atlyginimas nereiškia, kad tokio dydžio darbo užmokestis jam buvo mokamas 2018 m. gruodį ir 2019 m. sausį – pats teismas nurodė, jog darbo užmokesčio įsiskolinimas buvo padengtas 2019 m. vasario mėnesį (pagal Sodros duomenis darbo užmokestis buvo sumokėtas ne 2019 m. vasarį, bet už 2019 m. vasario mėnesį). Aplinkybė, kad po dviejų (trijų) mėnesių nesumokėta atlyginimo dalis minėtam asmeniui buvo sumokėta, nėra reikšminga, tą patvirtina ir LVAT praktika. Skundžiamo sprendimo priėmimo metu galiojusi Įstatymo redakcija aiškiai įtvirtino reikalavimą, kad darbuotojams faktiškai turi būti mokamas darbo užmokestis, kurio bendra suma turi sudaryti tam tikrą Įstatyme įtvirtintą dydį.
20.5. Teismas nukrypo nuo nuoseklios teismų praktikos, kurioje pažymima, kad tais atvejais, kai bendrovė faktiškai pradeda nebeatitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, nuo pirmosios sąlygų neatitikimo dienos Departamentas turi pagrindą panaikinti leidimą laikinai gyventi ir tokiais atvejais pagrįstai nusprendžia panaikinti užsieniečiui leidimą, būtina, kad įmonė atitiktų šioje normoje išvardintų reikalavimų visumą, o Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata yra imperatyvi. Įstatyme yra aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinta, kad turi būti mokamas Įstatymo numatyto dydžio mėnesinis darbo užmokestis, jokių išimčių nenumatyta. Bendrovės darbuotojui J. G. buvo mokamas daug mažesnis darbo užmokestis nei numato Įstatymas (už 2018 m. gruodį – 13,6 Eur, o už 2019 m. sausį – 10 Eur darbo užmokestis).
20.6. Nepagrįsta teismo išvada, kad Departamentas turėjo įvertinti Bendrovės darbo laiko apskaitos žiniaraščius, finansinius darbo užmokesčio išmokėjimo dokumentus, naujesnius Sodros duomenis. Bylos duomenų visumos kontekste įmonės darbo laiko apskaitos žiniaraščiai yra deklaratyvaus pobūdžio ir neatspindi realios situacijos. Pagal 2019 m. birželio 18 d. Sodros išrašą Bendrovė J. G. už 2018 m. gruodį sumokėjo 13,6 Eur darbo užmokestį, o už 2019 m. sausį – 10 Eur darbo užmokestį. Šie duomenys nėra paneigti jokiais pareiškėjų teismui pateiktais įrodymais. Tokie duomenys buvo tiek Departamento Sprendimo priėmimo dieną, tiek pirmos instancijos teismo sprendimo priėmimo dieną, net ir patikslinus Sodros duomenis, minėti duomenys nepasikeitė. Vertinant šias aplinkybes aukščiau minėtos LVAT praktikos kontekste, pagrįstai galima manyti, kad J. G. nedirbo viso darbo laiko ir jam (2018 m. gruodį ir 2019 m. sausį) nebuvo mokamas Įstatymo numatyto dydžio atlyginimas, todėl Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Pirmos instancijos teismui pateikti darbo užmokesčio išmokėjimo dokumentai tik patvirtina, kad J. G. darbo užmokestis nebuvo mokamas laiku. Departamentas Sprendimą pareiškėjų atžvilgiu priėmė 2019 m. kovo 6 d., tuo tarpu, kaip teigia pats pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime, Sodros duomenys buvo patikslinti 2019 m. kovo 15 d. Departamentas pagrįstai negalėjo patikrinti minėtų Sodros duomenų, nes jų 2019 m. kovo 6 d. nebuvo. Nauji pareiškėjų teismui pateikti dokumentai nebūtų pakeitę Departamento pareiškėjų atžvilgiu priimto Sprendimo. Aplinkybė, kad J. G. dirba ir kitoje įmonėje UAB „Tradicija ir stilius“ buvo vertinama aplinkybių visumoje, kaip papildoma aplinkybė, leidžianti manyti, kad J. G. nedirba UAB „Stelas“ viso darbo laiko.
20.7. Nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovas turėjo nuvykti adresu (duomenys neskelbtini), nes šis adresas nurodytas verslo plane ir šiuo adresu Bendrovė turi nekilnojamojo turto. Įstatymas nenustato Departamento pareigos ieškoti pareiškėjų gyvenamosios vietos ar Bendrovės veiklos vietos viešuosiuose registruose, viešojoje erdvėje ar kitais būdais, todėl teismui pateikta informacija iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo neturi būti laikoma Departamentui žinoma informacija, be to, tokių duomenų nėra Juridinių asmenų registre. Aprašo 222 punktas numato pareigą būtent užsieniečiui nurodyti tikslius, teisingus ir aktualius kontaktinius bei įmonės buveinės duomenis. Aplinkybė, kad verslo plane buvo nurodyta, jog Bendrovė atliks statybos darbus statybos objekte adresu (duomenys neskelbtini), yra nereikšminga, kadangi minėtas verslo planas buvo pateiktas su pareiškėjo prašymu dėl leidimo laikinai gyventi, kuriame minėtas adresas nėra nurodytas kaip pareiškėjo gyvenamoji vieta ar teisėtos veiklos vykdymo vieta. Tai, kad Bendrovei nuosavybės teise priklauso žemės sklypas su statiniais (duomenys neskelbtini), neįrodo, kad minėtas adresas yra Bendrovės veiklos vieta. Informuoti Departamentą apie pareiškėjų gyvenamosios vietos ar veiklos vietos pasikeitimus yra pareiškėjų pareiga, numatyta Įstatymo 36 straipsnyje. Iki Sprendimo priėmimo apie pasikeitusias aplinkybes pareiškėjas Departamento neinformavo. Teismų praktikoje yra laikomasi nuoseklios pozicijos, kad pareigą pagrįsti savo prašymą bei teikti Departamentui tikrovę atitinkančius duomenis tenka būtent užsieniečiui.
20.8. Nepagrįsta teismo išvada, kad neproporcinga priemonė panaikinti užsieniečiui ir jo šeimai leidimą laikinai gyventi vien tuo pagrindu, jog pastarasis aiškiai atsakovo neinformavo apie gyvenamosios vietos pasikeitimą, nes nenustatyta aiški informavimo tvarka. Tokia tvarka pakankamai aiškiai įtvirtinta Įstatymo 36 straipsnyje ir Aprašo 222 punkte – per 7 dienas nuo gyvenamosios, veiklos vietos pasikeitimo, pateikiant laisvos formos prašymą, apie tai pareiškėjai informuoti pasirašytinai, kai jie pasirašė ir pateikė prašymus išduoti/pakeisti leidimus laikinai gyventi.
20.9. Departamentas vykdė privalomas, imperatyvias Įstatymo normas, pareiškėjų atžvilgiu priimtas Sprendimas yra pagrįstas objektyviais Departamento disponuojamais duomenimis, teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos (ginčijamo sprendimo motyvai išdėstyti pačiame Sprendime). Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai ir išsamiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl ginčijamas sprendimas atitinka tiek VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Pareiškėjui minėtu Departamento sprendimu neuždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir neužkirstas kelias teikti prašymą dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjo vaikui nėra užkirstas kelias prašyti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje savarankiškais pagrindais (pavyzdžiui, mokymosi pagrindu).
20.10. Teismas netinkamai įvertino įrodymus, pažeidė procesinės teisės normas ir dėl šios priežasties byla išspręsta neteisingai, o tai sudaro pagrindą panaikinti ginčijamą sprendimą (Lietuvos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 str. 1 d.).
20.11. Pirmos instancijos teismo sprendimu priteistos bylinėjimosi išlaidos (1 000 Eur už skundo parengimą ir atstovavimą teisme ir 22,50 Eur žyminio mokesčio), atsižvelgiant į teisės aktuose nustatytus kriterijus, į tai, kad byla nebuvo sudėtinga, teismų praktika tokio pobūdžio bylose aiški, turėtų būti mažintinos.
Atsiliepimas
21. Pareiškėjai atsiliepime į Departamento apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad:
21.1. Atsakovas teismo posėdyje patvirtino, kad ginčas kilęs tik dėl to, jog pagal Sodros duomenis Bendrovės direktoriui J. G. nebuvo mokamas atlyginimas, o pareiškėjams užteko (pagal galiojančią įstatymo redakciją) turėti vieną darbuotoją (lietuvį arba su nuolatiniu leidimu gyventi Lietuvoje), kuriam mokamas atlyginimas turi būti ne mažesnis kaip du Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesio bruto darbo užmokesčio dydžiai. Teismo posėdžio metu buvo išsiaiškintos faktinės aplinkybės, kad pareiškėjai iš tiesų turėjo laikiną darbo užmokesčio įsiskolinimą, tačiau, net ir nežinodami, kad atliekamas patikrinimas, iki atsakovo sprendimo priėmimo, buvo atsiskaitę su darbuotoju. Situacijos, kuomet yra įsiskolinimas už darbo užmokestį, negalima tapatinti su fiktyviu darbu ar darbo užmokesčio nemokėjimu. Teismui buvo pateikti visi įrodymai, kad darbo užmokestis yra mokamas, kad direktorius dirba, pateikta daugybė dokumentų, kurie yra direktoriaus pasirašyti, pateikti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, sutartys, darbo sutartis, kas tik patvirtina faktą, kad direktorius įmonėje dirba ir jam yra mokamas darbo užmokestis.
21.2. Darbo užmokesčio įsiskolinimas atsirado dėl to, kad užtruko įmonės pastatyto nekilnojamojo turto objekto pardavimas, tik jį pardavus buvo atsiskaityta su darbuotoju. Darbo teisę reglamentuojantys teisės aktai nustato prievolę sumokėti visą darbo užmokestį per ketvirtį. Pareiškėjai yra pateikę visus žiniaraščius dėl Bendrovės direktoriaus J. G., buhalterės ir dėl pačių pareiškėjų, kurie taip pat dirba įmonėje. Buhalterija yra tvarkinga, apskaita vedama tinkamai, darbo užmokestis mokamas, nes įmonės darbuotojai yra realūs, o veikla nėra fiktyvi.
21.3. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, atsižvelgdamas ir į teisinį reglamentavimą, ir į faktines bylos aplinkybes. Pareiškėjai su visa šeima (sutuoktiniai, nepilnametė dukra ir O. K. mama) gyvena Lietuvoje apie penkerius metus, O. ir M. K. dirba, stengiasi išlaikyti šeimą, duktė lanko mokyklą (sutartys su mokykla pateiktos byloje), močiutė padeda prižiūrėti namus. V. K. yra garbaus amžiaus, jai pačiai reikia išlaikymo. Pareiškėjai yra nutraukę visus ekonominius ryšius su kilmės šalimi – (duomenys neskelbtini). Ten neturi nei gyvenamosios vietos, nei kito turto. Visą savo ekonominį ir socialinį gyvenimą šeima kuria Lietuvoje, Vilniuje. Bendrovė, kurios akcininkai yra pareiškėjai, įsteigta dar 2012 metais, šeima atvyko gyventi 2014 metais. Pareiškėjų šeima, kuri turi nuolat reziduoja Lietuvoje, dirba, turi įmonę ir vykdo veiklą, kurios vaikas lanko mokyklą, kurie turi nekilnojamojo turto, ir kurie jau nebeturi jokių sąsajų su kilmės šalimi, negali būti laikoma fiktyviai čia būnančia ir pateikę tikrovės neatitinkančius duomenis.
21.4. Teismas pagrįstai sprendė, kad, esant įtarimų, ar Bendrovė atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, vien Sodros duomenų patikrinimas ir nuvykimas į įmonės buveinę nėra išsamus, visapusiškas patikrinimo atlikimas. Pareiškėjai daugelį metų gyvena Lietuvoje, čia dirba, turi nekilnojamojo turto (tiek asmeniškai, tiek įmonės), yra registravę gyvenamosios vietos nuomos sutartį Registrų centre, yra pateikę visus kontaktinius duomenis atsakovui, be to, nepilnametis vaikas lanko mokyklą (sutartis su mokykla taip pat pateikta atsakovui).
21.5. Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad Bendrovės direktorius dirba ne visą darbo laiką, nes jam yra sumažintas darbo užmokestis. Byloje pateikta pakankamai įrodymų, kad direktoriui J. G. buvo ir yra mokamas darbo užmokestis pagal darbo sutartį, jis dirba visą darbo dieną. Tuo tarpu atsakovas nėra pateikęs jokių įrodymų, kurie paneigtų šias aplinkybes. Atsakovas viršija savo kompetenciją, darydamas išvadas apie tai, kiek valandų per dieną dirba įmonės darbuotojai. J. G. darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo kodekso reglamentavimą dėl darbo laiko, darbo sutartys yra galiojančios, atlyginimas yra mokamas, apskaičiuojami ir sumokami atitinkami mokesčiai. Departamento nuomonė apie darbo efektyvumą ar naudingumą negali būti apskritai vertinama, nes tai nėra jų kompetencijos dalykas. Todėl atsakovo nurodytas faktas, kad Bendrovėje nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvoje gyvenančių užsieniečių, yra neteisingas.
21.6. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjai yra pateikę tikrovės neatitinkančius duomenis, tačiau nėra suprantama, kokius. Byloje pateikta keli šimtai lapų rašytinių įrodymų, pradedant įvairiomis sutartimis, baigiant oficialiais išrašais iš Sodros ir Registrų centro, kas patvirtina Bendrovės veiklą bei pareiškėjų buvimą Lietuvoje. Bendrovė vykdo realią veiklą (ko net neginčija atsakovas), S. K. lanko mokyklą, tad nėra suprantama, kurie iš duomenų yra neatitinkantys tikrovės.
21.7. Apeliacinio skundo teiginiai, kad aplinkybė, jog po dviejų (trijų) mėnesių nesumokėta atlyginimo dalis minėtam asmeniui buvo sumokėta, nėra reikšminga, negali būti prilyginami situacijai, kai darbo užmokesčio sumažinimas. Atsakovas cituoja teismų praktiką, kur išaiškinta situacija, kuomet darbuotojui mokamas darbo užmokestis mažesnis už minimalų. Šiuo atveju darbo užmokestis siekia daugiau nei 2 200 Eur, todėl situacijos yra visiškai netapačios. Įsiskolinimas buvo vienkartinis, todėl negalima teigti, kad tai jau Įstatymo sąlygų neatitikimas, kas leidžia naikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
21.8. Atsakovas viršija savo kompetenciją, teigdamas, kad nauji pareiškėjų teismui pateikti dokumentai nebūtų pakeitę Departamento pareiškėjų atžvilgiu priimto Sprendimo, taip pat tai, kad darbo laiko apskaitos žiniaraščiai yra deklaratyvaus pobūdžio ir neatspindi realios situacijos. Darbo laiko apskaitos žiniaraščiai privalomi pagal Darbo kodeksą, pagal juos yra skaičiuojama, kiek kiekvieną mėnesį reikia išmokėti darbo užmokesčio (ir už atostogas) ir mokesčių. Pagal tai yra daromi mokėjimai, kas atsispindi Sodroje. Departamentas nenurodė jokio teisinio pagrindo dėl minėtų teiginių – dokumentai atitinka įstatymų reikalavimus, yra teisėti ir galiojantys.
21.9. Nesuprantami atsakovo argumentai, kad jis, kaip valstybinė institucija, neva neturi pareigos ieškoti gyventojų ar veiklos vykdymo pagal viešus registrus. Vieši registrai ir buvo tam sukurti, kad paviešinus juose informaciją, ja būtų galima pasinaudoti prieš trečiuosius asmenis. Todėl nesuvokiama, kaip Departamentas leidžia sau nesivadovauti viešų, oficialių registrų duomenimis. Registruose esantys duomenys yra oficialūs ir teisingi, jei neįrodyta priešingai. Todėl teismas pagrįstai sprendė, jog nebuvo atliktas išsamus patikrinimas, nors buvo visos galimybės surasti pareiškėjus ir jų gyvenamojoje, ir darbo vietoje, o moksleivę – mokykloje.
21.10. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas, nes byla sudėtinga, didelės apimties. Priteista suma yra adekvati ir pagrįsta, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, apimtį, į faktą, kad yra keturi pareiškėjai. Atsakovo paviršutiniški sprendimai pareiškėjams gali sukelti itin sunkius padarinius. Pareiškėjai kreipėsi į teisininkus ir patyrė išlaidų, nes jų atžvilgiu yra priimtas nepagrįstas sprendimas, kuris lemtų šeimos išsiuntimą į niekur.
21.11. Apeliacinis skundas yra visiškai nepagrįstas, atsakovas pats sau prieštarauja (pats remiasi Sodros duomenimis, pareiškėjo pateikti Sodros duomenys atsakovui nedaro įtakos), negerbia vaiko teisių, ignoruoja viešų registrų teikiamus duomenis, viršija savo kompetencijos ribas, teigdamas kad J. G. nedirba visą darbo dieną.
21.12. Atsižvelgiant į tai, kad visi dokumentai buvo pateikti Departamentui teikiant prašymus dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pareiškėjai papildomai pateikia papildomus įrodymus apie tai, kad Bendrovė ir toliau sėkmingai vykdo veiklą. Departamentas pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dieną sustabdė M. K. dokumentų nagrinėjimą ir pareikalavo neadekvačių duomenų – išsamaus Bendrovės veiklos aprašymo, kiekvieno iš darbuotojų išsamus darbo funkcijų aprašymo, licencijų (reikalingų įmonės veiklai), sutarčių su visais rangovais, kitų įmonės veiklos dokumentų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2019 m. kovo 6 d. Sprendimo, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjams išduotus iki 2019 m. liepos 25 d. leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumo ir teisėtumo.
23. Pirmosios instancijos teismas panaikino Sprendimą, be kita ko, konstatavęs, kad atsakovo patikrinti Sodros duomenys apie Bendrovėje dirbančiam direktoriui J. G. mokėtą darbo užmokestį, neįvertinus kitų duomenų, savaime nepagrindžia, kad Bendrovė, kurios akcininkas yra pareiškėjas O. K., neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo, t. y. Bendrovėje visą darbo laiką nedirbo Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovo priimtas sprendimas neatitiko VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, atsakovas neanalizavo duomenų apie pareiškėjų gyvenamąją vietą, Bendrovės faktinę veiklos vykdymo vietą, nors ši informacija buvo vieša, taip pat nesudarė galimybės pareiškėjams teikti paaiškinimus.
24. Atsakovas apeliaciniame skunde su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, apeliacinį skundą grindžia LVAT praktika, kurioje akcentuojama, jog, sprendžiant analogiškus (ar itin panašius) ginčus, Sodros duomenų iš esmės pakanka, siekiant įvertinti įmonės, kurios dalyvis yra užsienietis, dirbančių darbuotojų darbo laiką ir mokamą užmokestį. Departamento teigimu, jis teisės aktais nėra įpareigotas tikrinti visus viešuosiuose registruose esančius duomenis, nes Įstatyme būtent užsieniečiui įtvirtinta pareiga informuoti Departamentą apie gyvenamosios ir veiklos vietos pasikeitimus. Atsakovo teigimu, net ir teismui pareiškėjų pateikti duomenys apie UAB „Stelas“ direktoriui išmokėtą darbo užmokesčio įsiskolinimą nepaneigė fakto, kad 2018 m. gruodžio mėn. ir 2019 m. sausio mėn. šiam darbuotojui nebuvo mokamas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto dydžio darbo užmokestis ir dėl to Bendrovė neatitiko minėtų reikalavimų.
25. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
26. Bylos duomenimis nustatyta, kad: pareiškėjui O. K., kuris yra (duomenys neskelbtini) pilietis, 2017 m. liepos 25 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktas ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas); šis leidimas galiojo iki 2019 m. liepos 25 d.; tam pačiam laikotarpiui išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjo sutuoktinei, dukrai ir motinai; Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjui O. K. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi jo valdoma Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų, t. y. Bendrovėje visą darbo laiką nedirbo Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio (toliau – ir VDU) dydžius, taip pat dėl to, kad O. K., norėdamas gauti leidimą gyventi pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis; Departamentas skundžiamu sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi, panaikino leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir kartu su pareiškėju gyvenantiems šeimos nariams – sutuoktinei, dukrai ir motinai.
27. Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Šio straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, kai nustatoma, kad priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, arba įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 2¹ ar 2² punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Taigi pagal nurodytą teisinį reguliavimą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, be kita ko, nustačius, kad įmonė neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.
28. Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija) nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Nagrinėjamai bylai reikšmingu aspektu iš esmės analogiškas teisinis reguliavimas įtvirtintas ir nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2017 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XIII-943 redakcija).
29. LVAT yra išaiškinęs, kad iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinio ir jame vartojamų jungtukų „ir“ akivaizdu, jog šioje normoje įtvirtinti reikalavimai nėra alternatyvos, o norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad įmonė atitiktų šių reikalavimų (sąlygų) visumą; ši Įstatymo norma yra imperatyvi ir jokių išimčių nenumato (žr., pvz., 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017).
30. Byloje nustatytas faktines aplinkybes vertinant nutarties 27–29 punkte paminėto teisinio reguliavimo ir LVAT praktikos kontekste konstatuotina, kad Bendrovė be reikalavimų, susijusių su faktiškai vykdomos veiklos laikotarpiu ir įstatinio kapitalo dydžiu, turėjo nuolat laikytis ir reikalavimo, kad joje visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai (nagrinėjamu atveju tokius reikalavimus atitiko Lietuvos Respublikos pilietis J. G.) ir tokiems darbuotojams mokamo darbo užmokesčio dydžio, t. y. mokėti ne mažesnį kaip 2 VDU dydžio mėnesinį darbo užmokestį.
31. Atsakovas aplinkybę, jog Bendrovės direktoriui nebuvo mokamas pakankamas darbo užmokestis 2018 m. gruodžio ir 2019 m. sausio mėnesiais nustatė remdamasis Sodros duomenimis (3 t., b. l. 224, 255). Tai, kad Sodros informacinės sistemos duomenys yra tinkami įrodymai bylose, kuriose remtasi Sodros informacinės sistemos duomenimis, vertinant, ar užsienietis (su juo susijusi įmonė) atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus ne kartą yra konstatavęs LVAT (žr., pvz., 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5132-662/2017, 2017 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4900-756/2017). Šiuo aspektu, įvertinusi pareiškėjų pateiktus duomenis (1 t., b. l. 351, 353–354, 468–475) bei argumentus, kad Bendrovės direktoriui buvo vėliau sumokėtas darbo užmokesčio įsiskolinimas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jie nepaneigia oficialių Sodros duomenų, jog Bendrovės direktoriui J. G. 2018 m. gruodžio ir 2019 m. sausio mėnesiais nebuvo mokamas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto dydžio atlyginimas. Pareiškėjų pateikta Sodros suvestinė apie Bendrovėje dirbusiems darbuotojams išmokėtas draudžiamąsias pajamas taip pat patvirtina, kad Bendrovės direktoriui, vieninteliam šios įmonės darbuotojui, atitinkančiam Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintus reikalavimus, 2018 m. gruodžio ir 2019 m. sausio mėnesiais nebuvo mokamas reikiamo dydžio darbo užmokestis. Nustatyto fakto, kad Bendrovė J. G. du mėnesius (t. y. 2018 m. gruodžio mėn. ir 2019 m. sausio mėn.) nemokėjo Įstatymu reikalaujamo mokėti minimalaus dydžio darbo užmokesčio nepaneigia ir pareiškėjų nurodyti argumentai, kad už paminėtą laikotarpį darbo užmokesčio įsiskolinimas sumokėtas vėliau. Vadinasi, Departamentas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad Bendrovė 2018 m. gruodžio ir 2019 m. sausio mėnesiais neatitiko vieno iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija ir 2017 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XIII-943 redakcija) reikalavimo – joje dirbančiam Lietuvos Respublikos piliečiui J. G. mokėti atitinkamo dydžio darbo užmokestį.
32. LVAT praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad vien fakto, jog įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra neatitinkanti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto kriterijų, konstatavimo pakanka, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui būtų panaikintas ar būtų atsisakyta jį pakeisti ar išduoti. Departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių nuostatų pažeidimą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti / ar atsisakyti pakeisti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2018 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018, 2019 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4325-261/2019). Vadinasi, nagrinėjamu atveju Departamentas nustatęs, kad Bendrovė 2018 m. gruodžio ir 2019 m. sausio mėnesiais neatitiko vieno iš būtinų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija ir 2017 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XIII-943 redakcija) nustatytų reikalavimų, turėjo pareigą panaikinti O. K. ir jo kartu gyvenančių šeimos narių leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 50 str. 1 d. 7 p.). Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Departamento priimtas skundžiamas sprendimas yra neteisėtas. Tai konstatavusi, teisėjų kolegija nevertina kitų apeliacinio skundo argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo.
33. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos ne verslo vykdymo sąlygos, o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo (pakeitimo) sąlygos, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus konkrečiais Įstatymo nustatytais pagrindais (žr., pvz., LVAT 2017 m. spalio 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4983-624/2017). Taip pat pritartina LVAT praktikoje susiformavusiai nuostatai, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014, 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017, 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017).
34. Pareiškėjai kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė naujų įrodymų, siekdami pagrįsti, kad Bendrovė atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus ir kurie buvo pateikti Departamentui pagal 2019 m. birželio 5 d. pranešimą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjai (jų atstovas), teikdami naujus duomenis, nenurodė, kaip jie susiję su nagrinėjamo ginčo esme (skundžiamu atsakovo Sprendimu), taip pat ir tai, kokias įrodinėtas aplinkybes grindžia šiais naujais įrodymais. Todėl, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo rezultatą, šie nauji duomenys netiriami ir nevertinami.
35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, pareiškėjų ir atsakovo pateiktus argumentus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Departamentas ginčijamu Sprendimu neteisėtai panaikino pareiškėjų leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir priteisė jiems bylinėjimosi išlaidas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjų skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų O. K. (O. K.), M. K., S. K., atstovaujamos O. K. (O. K.) ir M. K., ir V. K. skundą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.