- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-11-25
- Bylos Nr.
- eI2-14425-780/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04415-2024-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Šarka, Audrius Grauželis, Asta Vailionė
- Pareiškėjas
- A. R.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Ramūno Šarkos (pirmininkas ir pranešėjas) ir Astos Vailionės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. R. patikslintu skundu prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024-07-31 sprendimą Nr. 24S179346 panaikinti leidimą laikinai gyventi.
Pareiškėjas patikslintame skunde nurodo, jog ketindamas dirbti plataus profilio statybininku UAB “Apresta” (toliau – Bendrovė) pateikė Migracijos departamentui (toliau – Atsakovas) prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p. nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). Atsakovas priėmė sprendimą išduoti 2023-12-18 leidimą laikinai gyventi Nr. 760318757, kuris galioja iki 2025-12-18.
Pareiškėjas tikėjosi dirbti Bendrovėje, tačiau Bendrovė jo neįdarbino. Nepaisant to, jis nuo 2024-02-21 vykdo keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą ir tam turi išduotą licenciją suteikiančią teisę vykdyti minėtą veiklą.
Atsakovas 2024-07-31 sprendimu Nr. 24S179346 (toliau – Sprendimas) nusprendė panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760318757, nes neva duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje bei su pareiškėju nesudaryta darbo sutartis.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nesutinka su Sprendimu ir teikia skundą teismui dėl Sprendimo panaikinimo.
Kaip nurodė, pareiškėjas tikėjosi dirbti Bendrovėje, bet Bendrovė jo neįdarbino, tačiau šių veiksmų pareiškėjas negalėjo įtakoti, t. y. tik Bendrovė gali įdarbinti pareiškėją arba atsisakyti tai padaryti, todėl pareiškėjas negali būti atsakingas už tai, kad nebuvo įdarbintas. Jis negalėjo daryti jokios įtakos priimti kitokį sprendimą, t. y. sudaryti darbo sutartį su pareiškėju. Nepaisant to, pareiškėjas visada turėjo ir turi lėšų gyventi Lietuvoje, nes vykdo keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą ir tam turi išduotą licenciją suteikiančią teisę vykdyti minėtą veiklą. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, nes pareiškėjas tikėjosi dirbti, tačiau bendrovė jo neįdarbino, o jis visada uždirbdavo ir iki šiol uždirba pakankamai, nes gaunamas darbo užmokestis net kelis kartus didesnis nei 1 MMA.
Atsiliepimas
Atsakovas nepagrįstai teigia, kad pareiškėjas jokių kitų gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA ), negauna, todėl neva yra pagrindas konstatuoti, kad užsienietis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Pateikiamuose išrašuose iš finansinių technologijų bendrovės Paysera akivaizdu, kad pareiškėjas kiekvieną mėnesį gauna apie 2 000 Eur pajamų, t. y. daugiau nei 2 kartus viršijantį MMA.
Visiškai nepagrįstai atsakovas skundžiamame Sprendime nurodė, kad pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika yra išskirtinai ekonominio pobūdžio ir nėra ilgalaikiai bei padarė klaidingą išvadą, kad Pareiškėjas neturi šeimyninių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas gyvena Lietuvoje, moka mokesčius, ryšys su šalimi yra ilgalaikis, vykdo ūkinę komercinę veiklą.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į tai, atsakovo priimtas Sprendimas, kuriuo panaikino leidimą laikinai gyventi Nr. 760318757, yra visiškai nepagrįstas ir naikintinas. Be to, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad net ir esant neatitikimui UTPĮ keliamiems reikalavimams, leidimas gyventi neprivalo būti automatiškai naikinamas, jeigu šis neatitikimas atsirado ne dėl užsieniečio kaltės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2394-552/2020).
Atsakovas priėmė sprendimą visiškai neatsižvelgdamas į neatitikimo priežastis – darbdavio (Bendrovės) nesugebėjimas aprūpinti pareiškėją darbu ir darbo sutarties sąlygų nesilaikymas iš darbdavio pusės, nes Bendrovė su pareiškėju darbo sutarties nesudarė, nors pareiškėjas turėjo pagrįstą lūkestį dirbti Bendrovėje. Atsakovo Sprendimas neatitinka teismų praktikos, reikalaujančios konstatuoti ne formalųjį, o realųjį (esminį) atitikimą ar neatitikimą keliamiems reikalavimams, įskaitant neatitikimo priežastį.
Atsakovas netinkamai taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, pažeidė gero administravimo, objektyvumo, protingumo ir kitus principus, teisės aktų reikalavimus ir pareiškėjo teises. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, tik formaliai įvertino situaciją, neanalizavo kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių ar dokumentų, todėl padarė nepagristas išvadas.
Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą nurodo, jog pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB "Apresta" (toliau – bendrovė) plataus profilio statybininku, 2023-07-19 Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 40 str. 1 d. 4 p. nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 str. nuostatas).
2023-12-13 Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p., priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi. 2023-12-18 buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760318757, galiojantis iki 2025-12-18, įteiktas 2023-12-29.
Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, o pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktą – jeigu neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Taip pat Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.
Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą priėmė nustatęs, kad pareiškėjas darbo sutarties su bendrove nesudarė, nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis.
Duomenys apie pareiškėją buvo patikrinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad asmuo bendrovėje nebuvo įdarbintas. Jokiose kitose Lietuvos įmonėse šiuo metu nedirba. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis, asmuo nuo 2024-02-17 vykdo individualią veiklą. Patikrinus Licencijų informacinę sistemą, nustatyta, kad jam nuo 2024-02-21 išduota licencija vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą. Kadangi darbo sutartis su asmeniu nebuvo sudaryta, užsienietis bendrovėje nedirba ir negauna darbo užmokesčio ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis, kuris sudaro 850 Eur) yra pagrindas konstatuoti, kad užsienietis teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, o tai, kad jis neįsidarbino, atitinka imperatyvią leidimo laikinai panaikinimo nuostatą, numatytą Įstatymo 50 str. 1 d. 6 p (leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta). Taip pat asmuo neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas skunde neneigia, kad bendrovė su juo sutarties nesudarė, taigi dėl bylos esminių faktinių aplinkybių ginčo nėra. Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose.
Pažymima, kad pareiškėjas nesudarydamas darbo sutarties su bendrove neinformavo Migracijos departamento apie pasikeitusias aplinkybes, o Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Užsieniečiai turi pareigą atitikti Įstatymo jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šių leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpį. Pareiškėjas nuo to momento kai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi negavo viso jam numatyto atlyginimo, t. y. neatitiko sąlygų, kurios taikomos leidimui laikinai gyventi gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, todėl nustatęs, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių reikalavimų, privalėjo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024-07-31 sprendimo Nr. 24S179346 panaikinti leidimą laikinai gyventi, kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Nr. 760318757 tuo pagrindu, kad: duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; ir darbo sutartis su juo nesudaryta (toliau - Sprendimas).
Leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindai reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnyje.
Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas (Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p.).
Pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, jeigu jis atitinka, be kita ko, šias sąlygas: pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui (a papunktis); pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; arba apie užsieniečio turimą ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu (b papunktis); Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus (c papunktis). Pagal Įstatymo 44 straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunktyje nurodyta sąlyga taip pat netaikoma užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis ir nėra išnaudota kvota).
Leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus nustato Įstatymo 50 straipsnis.
Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi jeigu jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą leidimas laikinai gyventi panaikinamas, be kita ko, jeigu nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta.
Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), 130 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.
Faktinės aplinkybės
Pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB "Apresta" (toliau – Bendrovė) plataus profilio statybininku, Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 40 str. 1 d. 4 p. nustatytu pagrindu nurodydamas, kad numatomas darbo užmokestis (Eur per mėn.) – 850, pragyvenimo lėšų šaltinis - Darbo sutartis (toliau – Prašymas).
UAB "Apresta" (toliau – ir Bendrovė) Tarpininkavimo rašte Nr. 0230621-114085 (toliau – ir Tarpininkavimo raštas) nurodė, kad numatoma pareiškėją įdarbinti ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui statinių plataus profilio statybininku (711102) pagal neterminuotą darbo sutartį, įsipareigojamas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 850 Eur.
Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p., priėmė 2023-12-18 išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. 760318757, galiojantį iki 2025-12-18 (toliau - Leidimas). Leidimas įteiktas 2023-12-29.
Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, patikrino Sodros informacinėje sistemoje esančius duomenis ir nustatė, kad pareiškėjas darbo sutarties su Bendrove nesudarė, jam nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis, pareiškėjas nuo 2024-02-17 vykdo individualią veiklą.
Dėl skundžiamo Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo
Teismas, atsižvelgdamas į ankščiau aptartą teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad pareiškėjas po Leidimo išdavimo turėjo pareigą laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas Leidimas, be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus.
Pažymėtina, kad minėtus reikalavimus pareiškėjas turėjo atitikti ne tik Prašymo pateikimo metu, bet ir viso Leidimo galiojimo metu. Išimčių, kad tam tikrą laiką užsienietis gali neatitikti (nevykdyti) sąlygų, pagal kurias išduotas Leidimas, Įstatymas nenumato. Tą yra išaiškinęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris pabrėžia, jog užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (žr. LVAT 2023-11-22 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2489-463/2023; LVAT 2023-11-22 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2476-821/2022).
Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad Leidimo galiojimo laikotarpiu, iki jo panaikinimo, buvo sudaręs darbo sutartį su Bendrove ir bent kurį laiką dirbo. Priešingai, pareiškėjas neginčija fakto, kad darbo sutarties su Bendrove nesudarė, todėl akivaizdu, kad jis nepradėjo dirbti Bendrovėje po Leidimo išdavimo.
Pažymėtina ir tai, kad pagal Įstatymo 62 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reglamentavimą, užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi Įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus (kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, pageidaujantis pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, pateikia Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją).
Atitinkamai pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį, užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.
Minėto teisinio reglamentavimo sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas turėjo pareigą įsidarbinti pas tą darbdavį ir tų darbo funkcijų vykdymui, kurios buvo nurodytos Tarpininkavimo rašte, t. y. turėjo įsidarbinti Bendrovėje. Jeigu, kaip nurodo pareiškėjas, Bendrovė atsisakė jį įdarbinti, tai pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį jis turėjo pareigą gauti naują leidimą laikinai gyventi dėl pasikeitusių aplinkybių, lėmusių Leidimo išdavimo pagrindą, t. y. gauti leidimą laikinai gyventi dirbant pas kitą darbdavį ar kitu pagrindu.
Kadangi Sprendimo priėmimo metu su pareiškėju nebuvo sudaryta darbo sutartis dirbti Bendrovėje pagal jo Prašyme ir Tarpininkavimo rašte nurodytas sąlygas ir pareiškėjas negavo naujo leidimo laikinai gyventi pasikeitus aplinkybėms, nulėmusioms Leidimo išdavimo pagrindą, tai Sprendimo priėmimo metu pareiškėjo buvimas Lietuvoje laikomas neatitinkančiu Leidimo išdavimo sąlygų ir Įstatymo reikalavimų.
Teismas konstatuoja, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjas nebuvo įdarbintas Bendrovėje, privalėjo taikyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatą ir panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą.
Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad darbo sutarties Bendrovė su juo nesudarė ne dėl jo kaltės ir jis tam negalėjo padaryti įtakos nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą Sprendimą, nes, viena vertus, Įstatymas nenumato, kad darbo sutarties nesudarymas yra pagrindas panaikinti Leidimą tik tuo atveju, jeigu ji nesudaryta dėl užsieniečio kaltės, o kita vertus, darbo sutarties nesudarymo priežastys nepaneigia fakto, kad darbo sutartis nesudaryta. Darbo sutarties nesudarymo faktas savaime yra pagrindas panaikinti Leidimą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, nes Įstatymas neįpareigoja Migracijos departamento aiškintis užsieniečių ir jų darbdavių darbo santykių niuansus, jų tarpusavio pareigų vienas kitam vykdymą ir jų teisių pažeidimus darbo santykiuose.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje vertinant analogiškus užsieniečio argumentus, jog priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino ginčo faktinių aplinkybių bei Bendrovės kaltės, t. y. priežasčių, dėl kurių buvo nutraukti darbo santykiai su pareiškėju, teisėjų kolegija išaiškino, jog byloje nustačius savarankiškus imperatyvius Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, asmenų kaltės klausimas neturi esminės teisinės reikšmės vertinant Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024-08-21 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2051-463/2024; 2024-10-23 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2409-624/2024).
Taigi, pareiškėjo argumentai, kad darbo sutartis su Bendrove nebuvo sudaryta dėl Bendrovės kaltės nepaneigia nei fakto, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo reikalavimų, pagal kuriuos jis gavo Leidimą, nei egzistuojančio pagrindo panaikinti Leidimą, numatyto Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Todėl vien tik šio pagrindo pakanka Leidimui panaikinti ir teismas neturi pagrindo panaikinti ginčijamą Sprendimą.
Teismo vertinimu, ginčijamam Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų (Sodros duomenų, kad pareiškėjas niekada nedirbo Bendrovėje), o teismų praktikoje pripažįstama, kad galiojantys teisės aktai neįtvirtina Departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., LVAT 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016, LVAT 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018).
Įvertinus nustatytas aplinkybes teismas taip pat sutinka su Migracijos departamentu ir dėl to, jog pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kad jis dirbs Bendrovėje, kurie neatitinka tikrovės, nes po Leidimo išdavimo jis nei pradėjo dirbti Bendrovėje, nei pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį kreipėsi į Migracijos departamentą gauti naują leidimą laikinai gyventi dėl pasikeitusių aplinkybių, lėmusių Leidimo išdavimo pagrindą, t. y. Bendrovei atsisakius, kaip teigia pareiškėjas, jį įdarbinti. Be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad būtent Bendrovė atsakinga už tai, kad darbo sutartis su juo nesudaryta (pavyzdžiui, duomenų (susirašinėjimo), kad jis bent kreipėsi į bendrovę, duomenų, kad ji atsisakė pareiškėją įdarbinti ir panašiai). Dėl ko šie teiginiai dėl Bendrovės kaltės pripažintini nepagrįstais pakankamais įrodymais.
Kita vertus, pareiškėjas savo Prašyme, kuriuo buvo grindžiamas Leidimo išdavimas, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšų šaltinis bus Darbo sutartis, t. y. 850 Eur darbo užmokestis, gaunamas Bendrovėje, tačiau gavęs Leidimą jis visą laiką gyvena iš individualios veiklos pajamų, kurios, kaip nurodo pats, yra daug didesnės. Tai papildomai patvirtina, kad pareiškėjas, teikdamas Prašymą, iš esmės neketino dirbti Bendrovėje, o siekė tik gauti Leidimą bei užsiimti pelningesne veikla.
Taigi, teismo vertinimu, Sprendimu Leidimas pagrįstai panaikintas ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu – nustačius, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės.
Teismas konstatuoja, jog pareiškėjas skundžiamo Sprendimo priėmimo metu neatitiko visų užsieniečiui keliamų reikalavimų leidimui laikinai gyventi gavimo/turėjimo sąlygų, nes pareiškėjas po Leidimo išdavimo nesudarė darbo sutarties su Bendrove, o jo elgesys liudija, jog duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti Leidimą, neatitinka tikrovės. Šios aplinkybės atitinka Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto (UTPĮ 35 str. 1 d. 5 p.) ir 6 punkto numatytus pagrindus, kuriems esant Migracijos departamentas turi panaikinti leidimą laikinai gyventi, todėl ši skundžiamo Sprendimo dalis tinkamai pagrįsta nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir nurodytomis teisės normomis.
Sprendimas buvo grindžiamas ir dar vienu savarankišku pagrindu – pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 5 p.). Migracijos departamentas šį pagrindą Sprendime konstatavo remdamasis tuo, kad kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas iš Bendrovės, sudarantis 850 Eur, o kadangi darbo sutartis nebuvo sudaryta, Bendrovėje jis nedirba ir darbo užmokesčio negauna. Tačiau teismas pažymi, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytas pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi nėra siejamas tik su užsieniečio pareiga pragyvenimui reikalingas lėšas gauti reguliariai ir tik išimtinai iš darbo užmokesčio. Ši teisės norma yra alternatyvi, nes numato, kad užsienietis gali pragyventi arba iš pakankamų lėšų, arba iš reguliarių pajamų, bet nenumato, kad tos pajamos gali būti tik iš vieno konkretaus darbo užmokesčio. Įstatymas nedraudžia užsieniečiui pragyventi tiek iš kitų lėšų (pavyzdžiui santaupų), tiek iš kitų, nei darbo užmokestis pagal darbo sutartį, pajamų, jeigu jis atitinka visas kitas sąlygas, reikalingas Leidimui gauti ir turėti. Todėl vien tai, kad pareiškėjas negavo darbo užmokesčio iš Bendrovės nereiškia, kad jis neturi lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Teismas pažymi, kad išvada Sprendime, jog pareiškėjas „<...> negauna <...> jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje <...>“ nėra pagrįsta jokiais duomenimis. Priešingai, pačiame Sprendime nurodoma, kad pareiškėjas nuo 2024-02-17 vykdo individualią veiklą, tačiau nenurodoma kokias pajamas iš jos gauna. Teismas sprendžia, kad Migracijos departamentas nesurinko objektyvių duomenų, pagrindžiančių, kad pareiškėjo pajamos iš individualios veiklos būtų nepakankamos pragyventi Lietuvos Respublikoje ir nepagrįstai konstatavo, kad pajamų gavimas ne iš darbo užmokesčio savaime neatitinka Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų. Migracijos departamento argumentai, kad kreipdamasis su prašymu išduoti Leidimą pareiškėjas nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos bus 850 Eur darbo užmokestis, gaunamas iš Bendrovės, tačiau jis gauna kitokios rūšies pajamas iš kitos veiklos, kurių dydžio atsakovas nesiaiškino, pagrindžia kitą, jau aptartą, pagrindą panaikinti Leidimą - pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.), bet ne Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytą pagrindą - neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Atsižvelgiant į nurodytus argumentus teismas sprendžia, kad skundžiamame Sprendime nurodytas leidimo panaikinimo pagrindas – Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas, buvo pritaikytas nepagrįstai. Nepaisant to, vieno iš trijų Leidimo panaikinimo pagrindų nepagrįstas konstatavimas Sprendime nereiškia, kad Sprendimas yra neteisėtas iš esmės, nes kiti du pagrindai buvo nustatyti pagrįstai.
Teismas pažymi ir tai, kad valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių tiek atvykimą, tiek ir jų gyvenimą pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinė byla Nr. A858-1810/2010), tiek EŽTT (žr. 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje. Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta užsieniečių, esančių Lietuvos Respublikoje, pareiga laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų. Užsieniečiui įteisinus buvimą, gyvenimą Lietuvos Respublikoje, jis privalo laikytis visų jam buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje Įstatymo nustatytų sąlygų. Institucijoms, vykdančioms užsieniečių buvimo, gyvenimo Lietuvos Respublikoje ir vykimo per Lietuvos Respublikos teritoriją kontrolę, nėra numatyta diskrecijos teisė veikti kitaip, nei šias institucijas įpareigoja Įstatymo nuostatos.
Teismų praktikoje nuosekliai pripažįstama, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2024 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1266-442/2024; 2024 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1131-442/2024; 2019 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019). Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014). Užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (žr. LVAT 2023-11-22 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2489-463/2023; LVAT 2023-11-22 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2476-821/2022).
Taigi, Leidimo gavimas savaime nesuteikia pareiškėjui teisėto lūkesčio ir garantijų, kad Leidimas nebus panaikintas, jeigu jis Leidimo galiojimo metu nevykdo savo pareigų ir neatitinka Įstatymo sąlygų ir reikalavimų, pagal kuriuos jam Leidimas buvo išduotas.
Teismas konstatuoja, kad Migracijos departamentas iki Sprendimo priėmimo iš esmės teisingai išsiaiškino ir įvertino individualią pareiškėjo situaciją, pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas nebuvo įdarbintas Bendrovėje pagal darbo sutartį, o duomenys, kuriuos jis teikė Leidimui gauti, neatitiko tikrovės, todėl atsižvelgiant į tai, kad šie Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 6 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs ir juose nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, Migracijos departamentas privalėjo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Leidimas galėjo būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams, o teikdamas Prašymą pareiškėjas nenurodė, kad neketina atitikti šių pagrindų ir po Leidimo išdavimo darbo sutarties su Bendrove nesudarė, bet vertėsi kita veikla. Todėl, neatitikdamas Leidimo išdavimui Įstatyme nustatytų pagrindų bei sąlygų pareiškėjas pažeidė imperatyvias Įstatymo nuostatas.
Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius aktus, teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai įvertino reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėju ir jo siekiu įgyti teisę laikinai gyventi Lietuvoje. Skundžiamas Sprendimas pagrįstas surinktais duomenimis iš Sodros informacinės sistemos, taip pat teisės aktų normomis, o taikomos priemonės motyvuotos. Sprendime išdėstyti motyvai (išnagrinėti visi argumentai), Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, todėl Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio keliamus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Teismas nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl Sprendimo panaikinimo netenkinamas ir pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.