Kauno apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo K. A. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį nustatymo, suinteresuoti asmenys –valstybės įmonė Turto bankas, Kauno rajono savivaldybės administracija.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškimas netenkinamas.

Pagal dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimus, rašytinius duomenis nustatyta, kad 1987 m. buvo pastatytas daugiabutis namas, esantis adresu(duomenys neskelbtini) (e. b. l. 22–23). 1988 m. balandžio 28 d. buvo atlikti daugiabučio namo kadastriniai matavimai, jų metu užfiksuotas butas Nr. (duomenys neskelbtini) , kurio plotas 40,08 m² (e. b. l. 20). (duomenys neskelbtini) Deputatų tarybos 1990 m. spalio 30 d. sprendimu nuspręsta patvirtinti susivienijimo (duomenys neskelbtini) administracijos ir profsąjungos komiteto posėdžio, įvykusio 1990 m. spalio 15 d., sprendimą Nr. 7, kuriuo P. V. paskirtas vieno kambario butas, esantis (duomenys neskelbtini) , gyvenamas plotas 17,96 m² (e. b. l. 9). Adresas (duomenys neskelbtini) buvo pakeistas, šiuo metu jis yra (duomenys neskelbtini) (2023 m. liepos 17 d. teismo posėdžio garso įrašas). Name esantis butas Nr. 37 nėra įregistruotas VĮ Registrų centre, jis nepriklauso Kauno rajono savivaldybei nuosavybės teise (e. b. l. 20, 24). Pareiškėjas yra P. V. sūnėnas. Pareiškėjas ir P. V. nuo 1993 m. iki P. V. mirties ((duomenys neskelbtini)) gyveno kartu bute, esančiame (duomenys neskelbtini),vedė bendrą ūkį (e. b. l. 10, 11). Po P. V. mirties bute toliau liko gyventi pareiškėjas, gyvena jame iki šiol (2023 m. liepos 17 d. teismo posėdžio garso įrašas). Kauno miesto apylinkės teismas (duomenys neskelbtini) sprendimu civilinėje byloje pagal ieškovo K. A. ieškinį atsakovei Kauno rajono savivaldybei dėl pripažinimo šeimos nariu ir nuomos sutarties sudarymo nusprendė įpareigoti Kauno rajono savivaldybę sudaryti su K. A. gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) , nuomos sutartį (e. b. l. 11, 12). Nuomos sutartis su K. A. sudaryta nebuvo (e. b. l. 20; 2023 m. liepos 17 d. teismo posėdžio garso įrašas). Pareiškėjas 1999 m. vasario 26 d. deklaravo gyvenamąją vietą bute (e. b. l. 21). Pareiškėjas yra sudaręs sutartis su komunalinių paslaugų teikėjais dėl komunalinių paslaugų teikimo į butą, moka už komunalines paslaugas mokesčius (e. b. l. 13–19, 28–31, 52–75). Pareiškėjas butą remontavo (e. b. l. 45–51), atliko buto kadastrinius matavimus (e. b. l. 32–44). Pareiškėjas kreipėsi į VĮ Registrų centrą dėl nuosavybės teisės į butą įregistravimo, VĮ Registrų centras prašymo netenkino (e. b. l. 25–26). Pareiškėjas prašo nustatyti, kad jis nuosavybės teise įgijo butą įgyjamosios senaties pagrindu.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-378/2015).

CK 4.69 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtintas draudimas įgyti įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens vardu registruotus daiktus. Draudžiama įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, nepriklausomai nuo to, ar tokia nuosavybė yra įregistruota. Kasacinės instancijos teismas išaiškino, jog valstybės nuosavybės teisės neįregistravimas registre, nėra pagrindu vertinti, kad toks turtas nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-535/2008).

Teismo nustatytos faktinės aplinkybės pagrindžia, jog pareiškėjo dėdė P. V. bute apsigyveno pagal (duomenys neskelbtini) deputatų tarybos 1990 m. spalio 30 d. sprendimą. Tuo metu galiojusi 1964 m. liepos 7 d. Civilinio kodekso (toliau – 1964 m. CK) redakcija įtvirtino tik socialistinę (valstybinė (visaliaudinė), kolūkinė-kooperatinė, profsąjungų ir kitokių visuomeninių organizacijų) ir asmeninę nuosavybę. Pagal 1964 m. CK (redakcija, galiojusi 1990 m. spalio 30 d.) 98 straipsnio 2 dalį valstybei priklausė pagrindinis miestų butų fondas, o asmeninės nuosavybės teisės objektais galėjo būti tik apyvokos, asmeninio vartojimo, patogumo ir pagalbinio namų ūkio reikmenys, gyvenamasis namas ir darbo santaupos (1964 m. CK 109 straipsnis). Galiojęs teisinis reglamentavimas numatė galimybę fiziniam asmeniui nuosavybės teise įgyti gyvenamąjį namą arba keliems fiziniams asmenims pasistatyti kelių butų arba kambarių gyvenamąjį namą (1964 m. CK 110, 111 straipsniai). Tačiau galiojęs teisinis reglamentavimas nenumatė galimybės fiziniam asmeniui nuosavybės teise įgyti buto, esančio daugiabučiame name.

Butai, esantys daugiabučiuose namuose, tuo metu sudarė butų fondą. 1982 m. gruodžio 2 d. Butų kodekso (toliau – 1982 m. BK) 4 straipsnio 1 dalis numatė, jog Lietuvos TSR teritorijoje esantys gyvenamieji namai, taip pat gyvenamosios patalpos kituose statiniuose sudaro butų fondą, 6 straipsnio 1 dalis numatė, jog valstybinis butų fondas yra vietinių Liaudies deputatų tarybų žinioje (vietinių Tarybų butų fondas) ir ministerijų, valstybinių komitetų bei žinybų žinioje (žinybinis butų fondas).1982 m. BK 49 straipsnio 1 dalis numatė, jog remdamasis sprendimu suteikti gyvenamąją patalpą valstybinio ar visuomeninio butų fondo name, rajono, miesto, miesto rajono, gyvenvietės, apylinkės Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas išduoda piliečiui orderį, kuris yra vienintelis pagrindas apsigyventi suteiktoje gyvenamojoje patalpoje.

Teismo nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjo dėdei P. V. butas buvo suteiktas Deputatų tarybos 1990 m. spalio 30 d. sprendimu, galiojusio teisinio reglamentavimo analizė leidžia teismui daryti išvadą, jog butas jo suteikimo P. V. metu nuosavybės teisė priklausė valstybei (butų fondui), o pareiškėjo dėdei buvo suteikta tik teisė apsigyventi bute.

Po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo prasidėjo nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesai. Nagrinėjamu atveju turi būti atsižvelgiama į tuo metu galiojusį nuosavybės rūšies pertvarkymo iš viešosios į privačią teisinį reguliavimą. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas pagal specialiųjų teisės aktų nuostatas. Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamus valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamuosius namus, butus daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose buvo įtvirtinta 1991 m. Butų privatizavimo įstatyme. Šiame įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sąlygos ir tvarka.

Pareiškėjas pareiškime nurodė, kad jo dėdė P. V. tvarkė buto privatizavimo dokumentus, mokėjo pinigus, turėjo galimybę pirkti butą, nes turėjo investicinių čekių. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad dokumentus, susijusius su privatizavimu, tvarkė įmonė, tačiau jokių buto privatizavimo dokumentų nėra išlikę. Teismo posėdžio metu pareiškėjas papildė, kad nežino, kokius veiksmus atliko jo dėdė, kokius veiksmus atliko įmonė, dokumentų, kuriuos tvarkė dėdė, nematė (2023 m. liepos 17 d. teismo posėdžio garso įrašas). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių šiuos jo argumentus, teismo pasiūlymo teikti į bylą įrodymus šioms aplinkybėms patvirtinti teismo posėdžio metu atsisakė (CPK 179 straipsnio 1 dalis) (2023 m. liepos 17 d. teismo posėdžio garso įrašas). Nesant byloje duomenų, įrodymų, kokius veiksmus dėl buto privatizavimo atliko P. V. ir (ar) įmonė, kurią jis galimai pasitelkė, laikytina, kad pareiškėjas neįrodė, jog butas buvo privatizuotas 1991 m. Butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka (CPK 178 straipsnis).

Atsižvelgiant į tai, kad byloje yra nustatyta, jog butas Deputatų tarybos 1990 m. spalio 30 d. sprendimo priėmimo metu nuosavybės teise priklausė valstybei, kad butas pareiškėjo dėdei buvo suteiktas tik apsigyventi, kad byloje nėra pateikta įrodymų, pagrindžiančių, jog valstybė perleido nuosavybės teisę privatiems asmenims ir tokiu būdu prarado nuosavybę, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog butas nėra valstybės nuosavybė.

Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu taikyti įgyjamąją senatį. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytais nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-219/2018, 22 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad nustatyta, jog butas nuosavybės teise priklauso valstybei, laikytina, jog neįrodyta įgyjamosios senaties sąlyga, kad visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai.

Teismo vertinimu, byloje taip pat neįrodyta sąlyga, jog pareiškėjas butą sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Sąžiningas valdymas reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis). Nustatyta, kad K. A. 1998 m. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Kauno rajono savivaldybei dėl pripažinimo šeimos nariu ir įpareigojimo sudaryti su juo patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) , nuomos sutartį. Teismas K. A. ieškinį tenkino (e. b. l. 11, 12). Teismo vertinimu, tai patvirtina, kad pareiškėjas ne visą buto valdymo laiką buvo įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į butą. Priešingai, pareiškėjas kreipimosi į teismą metu turėjo būti įsitikinęs, jog Kauno rajono savivaldybė turi daugiau už jį teisių į butą.

Kadangi byloje yra nustatyta, jog butas nuosavybės teise priklauso valstybei, jog pareiškėjas neįrodė, kad jis visą buto valdymo laiką jį valdė sąžiningai ir teisėtai, laikytina, kad pareiškėjas negali įgyti nuosavybės teisę į butą pagal įgyjamąją senatį, todėl pareiškėjo pareiškimas netenkinamas.

Duomenų apie byloje turėtas išlaidas dalyvaujantys byloje asmenys nepateikė. Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos nesusidarė.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 265, 268, 270, 533 straipsniais,

nusprendžia:

pareiškėjo K. A. pareiškimo netenkinti.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.