Šiaulių apygardos teismo nutartis

2014-02-10 · Civilinė byla Nr. 2A-181-210/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-02-10
Bylos Nr.
2A-181-210/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vytautas Kursevičius
Pareiškėjas
T. B.
Suinteresuotas asmuo
Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Kategorijos
  • 30.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-181-210/2014Teisminio proceso Nr. 2-70-3-02078-2013-5Procesinio sprendimo kategorija 30.4.1.;128.2.;121.21. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. vasario 10 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Kursevičius,

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo T. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3066-291/2013 pagal pareiškėjo T. B. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir termino atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas T. B. pareiškimu kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą prašydamas atnaujinti pareiškėjui terminą pateikti Nacionalinei žemės tarnybai prie ŽŪM nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus – 2012-08-20 LCVA pažymas Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) su priedais bei nustatyti, kad iki nacionalizacijos 1940 m. liepos 15 d. pareiškėjui T. B. nuosavybės teise priklausė 47,87 ha žemės (duomenys neskelbtini), bei 17,69 ha (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Šiaulių rajono žemėtvarkos skyrius 1998 m. rugpjūčio 31 d. išdavė pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, kuria remiantis Šiaulių apskrities viršininko 1998 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nuspręsta atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į T. B. tenkančią 0,26 ha žemės, 13,11 ha miško, likusią 98,12 ha atkuriant vėliau. Remiantis ta pačia 1998 m. rugpjūčio 31 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), Šiaulių apskrities viršininko 1999 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į 99,49 ha žemės ir 12 ha miško (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas susitvarkė visus nuosavybės dokumentus, mokėjo mokesčius už žemę, mišką padovanojo dukrai, dalis dirbamos žemės buvo išnuomota. Praėjus dešimčiai metų, Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros vyriausias prokuroras, siekdamas apginti viešąjį interesą, kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą ir ieškiniu prašė panaikinti sprendimus, kuriais T. B. buvo grąžinta nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą, nes grąžinta ji buvo neteisėtai. Lietuvos Apeliacinis teismas 2012-01-11sprendimu visiškai patenkino prokuroro ieškinį ir pripažino negaliojančiais administracinius aktus, kurių pagrindu pareiškėjui buvo atstatyta nuosavybės teisė bei taikyta restitucija. Po paskutinio teismo sprendimo pareiškėjas papildomai gavo dokumentų, patvirtinančių jo teises į nuosavybę, todėl kreipėsi į žemėtvarką, norėdamas pateikti naujus įrodymus, tačiau žemėtvarkos skyrius atsisakė juos priimti nurodydamas, kad jis praleido įstatyme nustatytus terminus dokumentams pateikti. Todėl prašo teismo atnaujinti terminą, nes jį praleido dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjas nurodo, kad buvo gautas naujas dokumentas, t.y. 1934-02-24 Lietuvos Respublikos T.M. Kauno apygardos teismo vyresniojo notaro raštas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame užfiksuota, jog 1934-02-24 T. B. ir I. B. vardu yra registruoti nekilojamojo turto objektai: dalis (duomenys neskelbtini) ir dalis (duomenys neskelbtini), vadinamo (duomenys neskelbtini) bei 17,69 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Remiantis pateiktais naujais dokumentais ir prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl nuosavybės teisės į žemę.

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pareiškėjo prašymą dėl praleisto įstatymu nustatyto termino atnaujinimo pateikti dokumentus paliko spręsti teismui, o dėl juridinę reikšmę fakto nustatymo, t.y. dėl iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis pareiškėjo valdytų žemės sklypų plotų, prašė netenkinti.

Suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kelmės skyrius prašė pareiškėjo prašymus dėl termino atnaujinimo ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmesti kaip nepagrįstus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė ir apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės

Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. spalio 21 d. sprendimu pareiškimą patenkino iš dalies.

Atnaujino T. B. terminą pateikti Nacionalinei žemės tarnybai prie ŽŪM nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus: 2012-08-20 LCVA pažymas Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) su priedais.

Nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad T. B., a.k. (duomenys neskelbtini) iki nacionalizacijos 1940-07-15 nuosavybės teise priklausė 10 ha žemės (duomenys neskelbtini).

Kitoje dalyje pareiškimą atmetė.

Teismas nustatė, kad Šiaulių apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Šiaulių rajono žemėtvarkos skyrius 1998 m. rugpjūčio 31 d. išdavė pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų. Remiantis šia pažyma Šiaulių apskrities viršininko 1998 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nuspręsta atkurti pareiškėjui T. B. nuosavybės teises į T. B. tenkančią 0,26 ha žemės, 13,11 ha miško, likusią 98,12 ha atkuriant vėliau. Remiantis ta pačia 1998 m. rugpjūčio 31 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), Šiaulių apskrities viršininko 1999 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į pareiškėjui tenkančius 99,49 ha žemės ir 12 ha miško (duomenys neskelbtini). Praėjus dešimčiai metų, Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros vyriausias prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą su ieškiniu, prašydamas panaikinti administracinius aktus, kuriais remiantis pareiškėjui buvo atstatyta nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą. Lietuvos Apeliacinis teismas 2012-01-11 sprendimu pripažino negaliojančiais administracinius aktus, kuriais remiantis iš pradžių buvo atkurta T. B. nuosavybės teisė į žemę, bei taikyta restitucija.

Nagrinėdamas pastarąjį pareiškėjo prašymą, kuris pareiškėjo remiamas naujais faktais, teismas pažymėjo, kad pareiškėjui gavus papildomus dokumentus, t.y. 1934 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos T. M. Kauno apygardos teismo vyresniojo notaro raštą Nr. (duomenys neskelbtini), paaiškėjo naujos aplinkybės, leidžiančios pareiškėjui pakartotinai kreiptis dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo. Tačiau pareiškėjas yra praleidęs 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme Nr. VIII- 359 numatytą terminą prašymams atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, bei dokumentams pateikti. Teismas pareiškėjo prašymą atnaujinti praleistą terminą dėl svarbių priežasčių tenkino, nes laikė, jog pareiškėjas terminą praleido dėl svarbių priežasčių, t.y. dėl anksčiau priimtų valstybinių institucijų skirtingų sprendimų, pareiškėjo amžiaus ir sveikatos.

Dėl 47,87 ha žemės nuosavybės teisių (duomenys neskelbtini).

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog byloje esantieji rašytiniai dokumentai liudija tokias aplinkybes ir faktus, susijusius su aptariamos žemės nuosavybės teisėmis ir jų pasikeitimu. Štai pagal 1934 m. liepos 17 d. surašytą Žemės ištyrimo žiniaraštį Nr. (duomenys neskelbtini) galima pagrįstai spręsti, kad šio žiniaraščio 2 punkte „Savininko pavardė ir vardas“ nurodytas T. B. (pareiškėjo dėdė B. T. – S., Z. G. sūnus), turėjęs (duomenys neskelbtini) 111,49 ha ploto žemės. Tačiau Žemės banko nutarime Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad „Tūkstantis devyni šimtai trisdešimt devintųjų metų balandžio mėnesio septynioliktą dieną Žemės banko Valdyba, išžiūrėjus T. - S. B. įkeisto Žemės bankui nekilnojamojo turto varžytinių bylą “ nustatė, kad I. B. ir V. M. nežinia kur esančio T. - S. B. globėjai už dvylikos tūkstančių litų paskolą su palūkanomis<...>, įkeitė Žemės bankui T. S. B. nekilnojamąjį turtą - aštuoniasdešimt devynis hektarus žemės.“ O šio nutarimo 2 punkte nurodyta, kad Žemės banko valdyba 1937 m. gegužės 29 d. nutarė T. S. B. įkeistą bankui nekilnojamąjį turtą parduoti iš varžytinių.

Vėlesni pagal seką dokumentai rodo tokius faktus ir aplinkybes. Štai Šiaulių apskr. Ipotekos įstaigos Ipotekos knygoje (duomenys neskelbtini) skiltyje savininkas nurodyta: „S. S. pirko aštuoniasdešimt devynis hektarus žemės, pagal įkeitimo liudijimą iš bendro ploto šimto devyniasdešimt penkių ir trisdešimt keturių šimtųjų dešimtinių, pagal nekilnojamojo turto surašymo aktą iš bendro ploto apie šimtą vienuolika hektarų, su trobesiais, iš 1939 m. kovo 29 d. varžytinių, patvirtintų Žemės Banko valdybos 1939 m. balandžio mėn. 17 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini).

Taigi šių dokumentų pagrindu Teismas pagrįstai sprendė, kad iš aukščiau paminėtų varžytinių pardavus įkeistą 89 ha ploto žemę T. - S. B. turėtos 111,49 ha ploto žemės galėjo likti tik 22,49 ha, o ne 47,87 ha kaip nurodo pareiškėjas.

Kita vertus teismas akcentavo, kad 1935 m. rugpjūčio 10 d. Šiaulių Apylinkės Teismo nutarimu, kuriuo T. B., I. sūnui pripažįstama įpėdinystė į visą jo dėdės T. B. palikimą (duomenys neskelbtini), T. pripažįstamas įpėdiniu ne apskritai į (duomenys neskelbtini), kurio plotas 111,49 ha, o tik į ,,apie 99 ha žemės su trobesiais“. Vadinasi pareiškėjo pateikti dokumentai liudija jo dėdės T. - S. B. valdytą žemę, bei T. įpėdinystės teisių apimtis, todėl teismas sprendė, kad turėtų būti vertinamas nuosavybės teisių atkūrimas tik į pareiškėjo, kaip pripažinto įpėdinystės teisių turėtojo žemę (apie 99 ha žemės su trobesiais), kurią jis įgijo, 1935 m. rugpjūčio 10 d. Šiaulių Apylinkės Teismo patvirtinus jį T. B., mirusio (duomenys neskelbtini), įpėdiniu į palikimą, (duomenys neskelbtini).

Įvertinus faktines aplinkybes, kad 89 ha ploto žemė iš 111,49 ha ploto žemės (duomenys neskelbtini) buvo parduota iš varžytinių, o pagal 1935 m. rugpjūčio 10 d. Šiaulių Apylinkės Teismo nutarimą, kuriuo T. B., I. sūnui pripažįstama įpėdinystė į jo dėdei T. B. priklausiusią (duomenys neskelbtini) „apie 99 ha žemės su trobesiais“, pareiškėjui, kaip žemės savininkui lieka 10 ha žemės, todėl teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą dėl pareiškėjo T. B. šio žemės ploto valdymo nuosavybės teise.

Dėl 17,69 ha žemės (duomenys neskelbtini).

Teismas, bylos duomenų pagrindu pagrįstai sprendė, kad iš pateiktų dokumentų nėra galimybės nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog pareiškėjui T. B. nuosavybės teise priklausė 17,69 ha (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) notaro S. R. 1933-09-07 d. aktų knygos Nr. (duomenys neskelbtini) išraše, kuriuo remiasi pareiškėjas, nurodyta, jog pas notarą atvyko pilnateisis Lietuvos pilietis T. B. su liudininkais, kad notaras patvirtintų, jog T. B. 1932-02-18 d. viešose varžytinėse nusipirko 17,69 ha žemės sklypą, pažymėtą Nr. (duomenys neskelbtini) matininko B. K. 1931 metais sudarytame (duomenys neskelbtini) plane. Tame pačiame rašte nurodyta, jog T. B. duotojo akto išrašas buvo perskaitytas, paaiškintas, pilnai jo suprastas ir paties pasirašytas. Šios pareiškėjo ir aptariamuose dokumentuose nurodomos aplinkybės ir faktai kelia pagrįstas abejones ar gali būti nurodomos žemės savininku pareiškėjas. Iš tiesų, tuo metu pareiškėjas neturėjo nė vienerių metų, todėl realiai negalėjo nei atvykti pas notarą patvirtinti dokumento, kad beveik prieš metus iki savo gimimo jis varžytinėse įsigijo 17,69 ha žemės sklypą, pažymėtą Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), nei suprasti notaro surašytą aktą ir jame pats pasirašyti. Štai Notaro išraše pažymima, kad T. B. – pilnateisis Lietuvos pilietis, kas reiškia, kad tai pilnametis, suaugęs asmuo, mūsų dienomis atitinkantis veiksnaus fizinio asmens sąvoką. Todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, jog šis dokumentas aiškiai parodo, jog jame nurodytas T. B., 1932-02-18 d. įgijęs iš varžytinių (duomenys neskelbtini) 17,69 ha žemės sklypą, kuris 1930 metų plane pažymėtas (duomenys neskelbtini) numeriu, yra visiškai kitas asmuo, nesusijęs ir pagal aptartus įrodymus negali būti siejamas su pareiškėju, ir kad pareiškėjui T. B., jo tėvui ar dėdei, į kurio turtą pareiškėjas pretenduoja, niekaip negalėjo priklausyti minėtas nekilnojamasis turtas (duomenys neskelbtini), todėl šioje dalyje teismas pareiškimą pagrįstai atmetė, nurodydamas, kad juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas pareiškėjui reikalingas tam, kad jam būtų atkurta nuosavybės teisė į žemę.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu pareiškėjas T. B. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimą pakeisti ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad T. B. iki nacionalizacijos 1940-07-15 nuosavybės teise priklausė 47,87 ha žemės (duomenys neskelbtini) (101-105 b. l.).

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Apelianto manymu teismas privalėjo pasisakyti dėl Lietuvos apeliacinio teismo įsiteisėjusiu sprendimu 2012-01-11 civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje dalyvavo tos pačios proceso šalys, padarytų išvadų.

2. Laiko, kad teismas nevertino pareiškėjo argumento, jog paskutinis nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas, remiantis tiek įsiteisėjusia apeliacinio teismo nutartimi, akcentuotas Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2009 m. sausio 14 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini), tiek teismui su pareiškimu pridėta pažyma Nr. 1371 labai aiškiai patvirtina, kad B. I. (pareiškėjo tėvo, kuris tuo metu jau buvo miręs, o pareiškėjas T. B. yra vienintelis paveldėtojas) žinioje prieš pat nacionalizaciją 1940 m. (duomenys neskelbtini) buvo 47,87 ha žemės. Šis žemės kiekis pripažintas B. ir būtent už šį žemės kiekį B. šeima mokėjo mokesčius prieš nacionalizaciją po visų teismo sprendime aptariamų žemės perleidimo sandorių, todėl vienareikšmiškai esant nustatytoms aplinkybėms, jog pareiškėjas T. B. buvo vienintelis savo tėvo I. B. ir savo dėdės T. B. įpėdinis, egzistuoja pagrindas pripažinti, jog iki nacionalizacijos 1940 m. T. B. nuosavybės teise valdė 47,87 ha žemės. Byloje nėra jokių dokumentų, kurie įrodytų vėlesnį žemės perleidimą, todėl būtent paskutiniais duomenimis teismas ir privalo vadovautis.

3. Apelianto įsitikinimu, kad tuo metu dar mažametis pareiškėjas T. B. yra savo dėdės T. B. įpėdinis, yra skirtas ne konkretaus paveldimo turto ir jo dydžio, o paveldėjimo santykių atsiradimo fiksavimui. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumento, jog pateikti papildomi dokumentai – iš Bielskių nusavinto miško aiškinamieji dokumentai labai aiškiai parodo, jog iki dalies žemės pardavimo S. S. 1939 m. dėl to, kad (duomenys neskelbtini) dalis, įvardijama (duomenys neskelbtini) (1934 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos T. M. Kauno apygardos teismo vyresniojo notaro rašto Nr. (duomenys neskelbtini). 1-as p.) ir (duomenys neskelbtini) (šio rašto 2-as p.) nebuvo aiškiai ir teisingai atskirti. Neteisingai pildyti dokumentai lėmė techninę klaidą, kurią ištaisius pagal pateiktus dokumentus taip pat akivaizdžiai matematiškai suskaičiavus gaunamas 47,87 ha žemės dydis.

Šalies argumentai

4. Apeliantas nurodo, kad 1934 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos T. M. Kauno apygardos teismo vyresniojo notaro rašte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytas visas nekilnojamasis turtas nebuvo perleistas tretiesiems asmenims, o įpėdinystės teisėmis perėjo pareiškėjui. Laiko, kad teismas visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo išdėstytų argumentų, jų objektyviai pagal faktines aplinkybes netyrė bei teisiškai jų nevertino, todėl pažeistas įstatymo imperatyvas teismo sprendimą motyvuoti tinkamai.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą (114-117 b. l).

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teisė atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra išvestinė iš savininko teisės, šie asmenys įgyja teisę į nuosavybės teisės atkūrimą tik tuo atveju, jeigu buvęs turto savininkas miręs, todėl visais atvejais turi būti nustatyta, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas. Tik po Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pateiktas iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo gautas dokumentas - 1935 m. rugpjūčio 10 d. Šiaulių apylinkės teismo nutarimo, kuriuo T. B. I. sūnui buvo pripažinta įpėdinystė į visą jo dėdės T. S. B. valdytą žemę, todėl teismas šioje byloje tokių duomenų neturėjo ir jų nevertino.

2. 1935 m. rugpjūčio 10 d. Šiaulių apylinkės teismo nutarimas, kuriuo T. B. I. sūnui buvo pripažinta įpėdinystė į visą jo dėdės T. S. B. valdytą žemę yra ypatingai svarbus nustatant kiek iš dėdės paveldėtos žemės pareiškėjui T. B. galėjo likti.

Žemesnės instancijos teismas

3. Šiaulių rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nustatytas juridinis faktas, kad V. K., mirusi (duomenys neskelbtini) iki žemės nacionalizavimo valdė 75,94 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). Kitos žemės pareiškėjo tėvas I. B. (miręs (duomenys neskelbtini)) neturėjo.

4. Iš varžytinių pardavus įkeistą 89 ha ploto žemę T. S. B. turėtos 111,49 ha ploto žemės galėjo likti tik 22,49 ha, o ne 47,87 ha ploto žemės, kurios valdymo nuosavybės teisėmis faktą buvo prašoma nustatyti teismo. Be to vertintina ir tai, kad 1939 m. kovo 29 d. varžytinėse buvo parduota tame pačiame (duomenys neskelbtini) T. S. B. priklausiusi 89 ha ploto žemė iš turėtos 111,49 ha žemės, kurios pareiškėjas pagal 1935 m. rugpjūčio 10 d. Šiaulių Apylinkės Teismo nutarimą paveldėjo tik 99 ha.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kelmės skyrius palaiko Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus poziciją dėl apeliacinio skundo argumentų, kadangi apeliaciniu skundu yra ginčijama skundžiamo sprendimo dalis, susijusi su nekilnojamojo turto objektais, esančiais Šiaulių skyriaus aptarnaujamojoje teritorijoje (109-110 b. l).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Apeliantas, nesutikdamas su teismo procesiniu sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad teismai netinkamai įvertino įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas, kad iki nacionalizavimo T. B. nuosavybės teise priklausė tik 10 ha, o ne 47,87 ha žemės (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamu atveju apeliantas neskundžia sprendimo dalyje dėl termino atnaujinimo ir pareiškimo netenkinimo dalyje dėl 17,69 ha žemės (duomenys neskelbtini), todėl teismas apeliacinio skundo argumentus nagrinėja ir dėl jų pasisako apeliacijos ribose.

Dėl įsiteisėjusio sprendimo išvadų vertinimo

Neteisus apeliantas teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo pasisakyti dėl Lietuvos apeliacinio teismo įsiteisėjusiu sprendimu 2012-01-11 civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje dalyvavo tos pačios proceso šalys, padarytų išvadų. Visų pirma, pažymėtina tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2012-01-11 sprendimu nenagrinėjo ginčo, ar pareiškėjas T. B., gim. (duomenys neskelbtini), turi teisę atkurti nuosavybės teises į jo tėvui I. B. priklausiusią žemę. Antra, akivaizdu, kad išnagrinėtoje byloje proceso šalys nėra tos pačios. Ir trečia, Lietuvos apeliacinis teismas nagrinėdamas Šiaulių apygardos prokuroro ieškinį dėl Šiaulių apskrities viršininko administracijos 1998 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės į T. B. nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdytą žemę, panaikinimo, šioje byloje neturėjo ir nevertino iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo gauto dokumento – 1935 m. rugpjūčio 10 d. Šiaulių apylinkės teismo nutarimo, kuriuo T. B. I. sūnui buvo pripažinta įpėdinystė į visą jo dėdės T. S. B. valdytą žemę. Todėl apeliantas apeliacinį skundą nepagrįstai siekia pagrįsti Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendime civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) padaryta prielaida, kad „atsižvelgiant į minėtą Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2009 m. sausio 14 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) 125, 34 deš. plotą pagrįstai manytina, jog būtent likusi neparduota 47,87 ha (duomenys neskelbtini) dalis buvo laikyta atsakovo tėvo I. B. nuosavybe (125,34 deš. x 1,092 (1 dešimtinė - 1,092 ha) - 89 ha = 47,87 ha)“.

Dėl 47,87 ha žemės (duomenys neskelbtini).

Pagal CPK 445 ir 447 straipsnių reikalavimus juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tą faktą patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Pareiškėjas pareiškime teismui turi nurodyti, kuriam tikslui reikia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, priežastis, dėl kurių jis negali gauti ar atkurti dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą, ir įrodymus, patvirtinančius tą faktą. Juridinę reikšmę turintis faktas, kas nuosavybės teise valdė atitinkamą žemės sklypą, nuosavybės teisės atkūrimo tikslu yra nustatomas, kai pareiškėjas nurodo konkretų teisės įgijimo pagrindą ir tą pagrindą patvirtina leistinomis įrodinėjimo priemonėmis.

CPK nustatytas įrodinėjimo priemonių sąrašas yra platesnis, nei nustatytas nagrinėjant prašymus atkurti nuosavybės teises administracine tvarka, ir bendroji taisyklė yra ta, kad asmuo turi teisę visomis šiomis priemonėmis įrodinėti valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta c.b. Nr. 3K-3-323/2012).

Apelianto argumentas, jog paskutinis nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas, remiantis tiek įsiteisėjusia apeliacinio teismo nutartimi, akcentuotas Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2009 m. sausio 14 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini), tiek teismui su pareiškimu pridėta pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) labai aiškiai patvirtina, kad B. I. (pareiškėjo tėvo, kuris tuo metu jau buvo miręs, o pareiškėjas T. B. yra vienintelis paveldėtojas) žinioje prieš pat nacionalizaciją 1940 m. (duomenys neskelbtini) buvo 47,87 ha žemės, atmestinas kaip teisiškai nereikšmingas šio fakto nustatymui, nes neaptvirtina nuosavybės teisių ir nepaneigia kitų dokumentų, kurie įrodo nuosavybės faktą.

Pažymėtina, kad nustatant kiek iš dėdės paveldėtos žemės pareiškėjui T. B. galėjo likti, nagrinėjamu atveju labai svarbus yra 1935 m. rugpjūčio 10 d. Šiaulių apylinkės teismo nutarimas, kuriuo T. B. I. sūnui buvo pripažinta įpėdinystė į visą jo dėdės T. S. B. valdytą žemę, nurodant konkretų ir tikslų plotą „apie 99 ha su trobesiais“.

Reikėtų paminėti ir suinteresuoto asmens atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomą svarų argumentą, kad pareiškėjo tėvui I. B. (duomenys neskelbtini) priklausė 75,94 ha ploto žemė ir, kad dėl (duomenys neskelbtini) pareiškėjo tėvui I. B. priklausiusios 75,94 ha ploto žemės ginčo nėra. Tačiau ši pareiškėjo tėvui priklausiusi žemė, kaip ir didžioji dalis pareiškėjo dėdės T. S. B. žemės buvo įkeista bankui bei už skolas buvo parduota iš varžytinių. Be to svarbu šios bylos kontekste ir 1996 metų rugsėjo 24 d. Šiaulių rajono apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas dėl buvusios I. B. priklausiusios žemės, kad V. K., mirusi (duomenys neskelbtini) iki žemės nacionalizavimo valdė 75,94 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). Kitos žemės pareiškėjo tėvas I. B., miręs (duomenys neskelbtini), neturėjo.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi byloje esančiu 1934 m. liepos 17 d. surašyto Žemės ištyrimo žiniaraščiu Nr. (duomenys neskelbtini), Šiaulių apskr. Ipotekos įstaigos Ipotekos knygoje esančiu įrašu, kas iš esmės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog iš aukščiau paminėtų varžytinių pardavus įkeistą 89 ha ploto žemę T. S. B. turėtos 111,49 ha ploto žemės galėjo likti tik 22,49 ha, o ne 47,87 ha ploto žemės, kurios valdymo nuosavybės teisėmis faktą buvo prašoma nustatyti teismo. Taip pat pagrįstai teismo įvertinta ir tai, kad 1939 m. kovo 29 d. varžytinėse buvo parduota tame pačiame (duomenys neskelbtini) T. S. B. priklausiusi 89 ha ploto žemė iš turėtos 111,49 ha žemės, kurios pareiškėjas pagal 1935 m. rugpjūčio 10 d. Šiaulių Apylinkės Teismo nutarimą paveldėjo tik apie 99 ha. Remiantis šiomis nustatytomis faktinėmis aplinkybėms, nėra pagrindo pripažinti, jog iki nacionalizacijos 1940 m. T. B. nuosavybės teise valdė 47,87 ha žemės.

Apeliantas įsitikinės, kad būtent 1934 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos T. M. Kauno apygardos teismo vyresniojo notaro rašto Nr. (duomenys neskelbtini) dokumentu, turi būti atkurtos nuosavybės teisės, nes šiame akte yra užfiksuoti T. B. ir I. B. vardu registruoti nekilnojamojo turto objektai, o neteisingai pildyti dokumentai lėmė techninę klaidą, kurią ištaisius gaunamas 47,87 ha žemės dydis.

Žemės valdymo nuosavybės teise faktą, būtina nustatyti, kas buvo žemės savininkas žemės nacionalizavimo metu. Dėl to esant skirtingų laikotarpių įrodymams, jei juose duomenys apie nuosavybės teise turėtą žemės kiekį skiriasi, paprastai atsižvelgiama į vėlesnius (artimesnius nacionalizavimo laikui) įrodymus, jei įrodymų visuma nesuponuoja kitokios išvados (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta c.b. Nr. 3K-3-323/2012.) Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatydamas nuosavybes teise turėtą žemės kiekį pagrįstai rėmėsi nuosavybės teisę patvirtinančiais duomenimis artimesniais nacionalizavimo laikotarpiui. Pareiškėjo nurodyti ir teikti dokumentai, kad jo žinioje prieš pat nacionalizaciją 1940 m. (duomenys neskelbtini) buvo 47,87 ha žemės, niekaip nepaneigia jo nuosavybę patvirtinančių dokumentų ir neįrodo, jog jis kokiu nors būdu iki nacionalizacijos buvo įgijęs nuosavybę į didesnį žemės plotą, t. y. į jo nurodomus 47,87 ha.

Apeliantas pastebi, kad (duomenys neskelbtini) dalis įvardijama (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) teismo nebuvo aiškiai ir teisingai atskirti. Iš byloje esančių dokumentų galima teigti, jog (duomenys neskelbtini) buvo vadinamas (duomenys neskelbtini) (24 b. l.). Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats apeliantas 1994-12-01 rašte tuometinei (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai nurodė, kad „(duomenys neskelbtini) į esamą žemę jokių pretenzijų neturiu“ ir apylinkės agrarinės reformos tarnybai išreiškė pageidavimą susigrąžinti vien tik (duomenys neskelbtini) (10-12 b. l.).

Dėl įrodymų vertinimo ir sprendimo teisėtumo

Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo išdėstytų argumentų, jų objektyviai pagal faktines aplinkybes netyrė bei teisiškai jų nevertino, todėl pažeistas įstatymo imperatyvas teismo sprendimą motyvuoti tinkamai.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Teismo vertinimu tai, kad teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi pareiškėjas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar netinkamai motyvuotas.

Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjas Vytautas Kursevičius