Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernesto Spruogio, Liudmilos Zaborovskos ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Vaidai Laukavičiūtei, dalyvaujant pareiškėjo atstovams R. S. ir advokato padėjėjui Dainiui Baronui, atsakovo atstovei Kristinai Jakštienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. S. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

B. S. (toliau – pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašo panaikinti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Panevėžio AVMI) 2009 07 09 sprendimą Nr. SA-37, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM) 2009 09 01 sprendimą Nr. 68-258 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės (toliau – MGK) 2009 12 03 sprendimą Nr. S-388(7-349/2009).

Skunde paaiškina, kad 2009 02 09 Panevėžio apygardos teismas iškėlė bankroto bylą B. S. įmonei (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), Panevėžys). Įmonės bankroto administratoriumi paskirta UAB „Bankrotera“. UAB „Bankrotera“ 2009 06 30 pakeitė savo pavadinimą į UAB „Restrus“, kuri perėmė visas teises ir pareigas.

Bankroto administratorius skundė VMI sprendimą, o Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 11 03 administracinę bylą Nr. I-2466-624/2009 perdavė nagrinėti Panevėžio apygardos teismui, kur yra nagrinėjama B. S. įmonės bankroto byla.

Motyvuojamoji dalis

Teismo posėdyje prašymas sustabdyti bylą nebuvo tenkinamas.

Pareiškėjo atstovai palaikė skundą ir aiškino, kad B. S. papildomi mokesčiai priskaičiuoti nepagrįstai ir neteisėtai, taip pat palaikė pareiškėjo prašymą dėl bylos perdavimo bankroto bylą nagrinėjančiam teismui.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos atsiliepime į skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 34-35).

Paaiškina, kad Panevėžio apygardos teismo 2009 02 09 nutartis civilinėje byloje Nr. B2-249-280/2009 patvirtina, kad pareiškėjo įmonei (B. S. įmonė, į.k. (duomenys neskelbtini)) yra iškelta bankroto byla. Nutartis įsiteisėjo 2009 02 19. Dėl to teismas B. S. įmonės skundą dėl VMI prie FM 2009 07 14 sprendimo Nr. 69-189, kuriuo patvirtintas Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 02 27 patikrinimo aktas Nr. PAR-36, perdavė nagrinėti B. S. įmonės bankroto bylą nagrinėjančiam Panevėžio apygardos teismui.

Paaiškina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) yra nurodęs, kad tais atvejais, kai bankroto byla keliama individualiai (personalinei) įmonei, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, tai visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku (savininkais), kaip privačiu fiziniu asmeniu – buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus reikalavimas (LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 10 30 nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas „NORD/LB Lietuva“ v. R.K. bylos Nr. 3K-3-428/2006). Taigi poreikis reikšti bankroto byloje kreditoriaus reikalavimus, kylančius iš sandorių, sudarytų ne su įmone, o su privačiu asmeniu (įmonės savininku), priklauso nuo individualios įmonės savininko atsakomybės pagal įmonės prievoles subsidiarumo (Civilinio kodekso 2.50 straipsnio 4 dalis), nes visas įmonininko turtas patenka į bankrutuojančios įmonės turto balansą. Tai reiškia, kad bankrutuojančios individualios įmonės likvidavimo procese tuo atveju, jeigu kreditorių reikalavimams patenkinti neužtektų įmonės turto, įmonės savininko turtas bus pardavinėjamas Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnyje nustatyta tvarka ir tokiu būdu tenkinami kreditorių reikalavimai (LAT 2009 10 05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2009). Iš LAT išaiškinimo matyti, jog individualios įmonės (šiuo atveju B. S. įmonė) savininko (B. S.) kreditoriai turi teisę pateikti savo kreditorinį reikalavimą savininkui (pareiškėjui) įmonės bankroto byloje. Dėl to mano, kad yra pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą ir perduoti administracinę bylą B. S. įmonės bankroto bylą nagrinėjančiam Panevėžio apygardos teismui. Tačiau VMI šį klausimą palieka spręsti teismo nuožiūra.

Dėl mokestinio ginčo pasisako, kad, atsakovo vertinimu, tiek inspekcija, tiek Mokestinių ginčų komisija tinkamai įvertino visas su byla susijusias aplinkybes, rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, tinkamai taikė ir aiškino materialinės bei procesinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstus ir paliktinus galioti sprendimus. Mano, kad skundas turi būti atmestas.

Paaiškina, kad byloje nustatyta, kad B. S. įmonė nuo 2003 12 31 iki 2008 05 30 iš kasos įmonės savininkui išmokėjo viso 2 498 223 Lt. Ši suma išmokėta pagal 5 kasos išlaidų orderius. Šios sumos vietos mokesčių administratoriaus sprendimu pripažintos B klasės pajamomis ir vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymu šios sumos apmokestintos gyventojų pajamų mokesčiu. Šis pareiškėjo kaip fizinio asmens apmokestinimas buvo grindžiamas ir B. S. individualios įmonės mokestinio patikrinimo medžiaga. Įmonės patikrinimo metu buvo nustatyta, kad įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose nebuvo užfiksuotos nei savininko įneštos lėšos, nei savininko suteikta paskola. Tokios išvados padarytos ne tik dėl B. S. IĮ patikrinimo, bet ir dėl to, kad pareiškėjas nepateikė jokių juridinę galią turinčių dokumentų, kurie pagrįstų, kad jis turėjo nurodomą sumą pinigų.

Prašo skundą atmesti.

Teismo posėdyje atstovė prašė skundo netenkinti.

Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimo į skundą nepateikė, atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdį pranešta tinkamai.

Skundas netenkinamas.

Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo B. S., t. y. fizinio asmens, mokestinių prievolių –dėl perskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio (toliau - GPM) ir su juo susijusių sumų tuo pagrindu, jog mokesčių administratorius nepripažino įmonės savininkui išmokėtų sumų neapmokestinamomis pajamomis.

Dėl B. S. individualiai įmonei iškeltos bankroto bylos.

Nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismo 2009 02 09 nutartimi B. S. įmonė (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinė (duomenys neskelbtini), Panevėžys) pripažinta nemokia ir jai iškelta bankroto byla (įmonės savininkas B. S.).

Pareiškėjas padavė teismui skundą ir prašo panaikinti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 07 09 sprendimą Nr. SA-37, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie finansų ministerijos 2009 09 01 sprendimą Nr. 68-258 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2009 12 03 sprendimą Nr. S-388(7-349/2009). Mokesčių administratorių sprendimais mokesčių mokėtojui fiziniam asmeniui B. S. papildomai priskaičiuotas gyventojų pajamų mokestis – 463 882 Lt, šio mokesčio delspinigiai ir bauda.

Beveik tuo pačiu metu vyko mokestinis ginčas dėl B. S. įmonei papildomai priskaičiuoto pridėtinės vertės mokesčio, pelno mokesčio ir kitų mokesčių, delspinigių ir baudų. Šiame mokestiniame ginče buvo priimti VMI prie FM 2009 07 14 sprendimas Nr. 69-189 ir Panevėžio AVMI 2009 04 14 sprendimas Nr. SAT-32. Šiuos mokestinio ginčo sprendimus ginčijo bankrutuojančios B. S. įmonės bankroto administratorius UAB „Restrus“, paduodamas skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 10 27 nutartimi administracinėje byloje Nr. I-2466-624/2009 šią administracinę bylą perdavė Panevėžio apygardos teismui pagal teismingumą.

Kadangi nagrinėjamas mokestinis ginčas dėl B. S. papildomai priskaičiuoto GPM, ši byla neperduodama bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, kuris iškėlė bankroto bylą juridiniam asmeniui B. S. individualiai įmonei. Teismas vadovaujasi Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 4 d., 7 d., 14 ir 15 str. Pareiškėjas ir jo atstovai nepagrįstai sieja bylos perdavimą bankroto bylą nagrinėjančiam teismui su ta aplinkybe, kad B. S. IĮ mokestinio ginčo byloje yra surinkti visi įrodymai, kurie turi įtakos ir šio ginčo sprendimui. Tiek pagal teismų praktiką, tiek remiantis Įmonių bankroto įstatymo nuostatomis, bankroto bylą nagrinėjančiam teismui gali būti perduotos tik tos bylos, kuriose šalimi dalyvauja įmonė, kuriai iškelta bankroto byla. Bylos perdavimas nėra siejamas su tikslingumu ar įrodymu buvimu.

Dėl to ši byla neperduodama pagal teismingumą Panevėžio apygardos teismui, pareiškėjo prašymas netenkinamas.

Dėl priskaičiuotų mokesčių.

Panevėžio AVMI atliko B. S. mokestinį patikrinimą. Tikrintas mokesčių laikotarpis nuo 2004 01 01 iki 2008 12 31.

Nustatyta, kad B. S. pateikė Vienkartinę gyventojo (šeimos) turėto turto 2003 12 31 deklaraciją (duomenys neskelbtini), Laikinąją metinę pajamų mokesčio deklaraciją GPM302 už 2006 m., Metinę pajamų mokesčio deklaraciją GPM 305 už 2007 m., Metinę pajamų mokesčio deklaraciją GPM 305 už 2008 metus.

Patikrinimo akte konstatuota, kad 2004 m. B. S. dovanojo sūnui R. S. 581 200 Lt.

B. S. 2006 m. gavo iš B. S. įmonės 208 040 Lt, 2006 04 19 kasos išlaidų orderyje (duomenys neskelbtini) 200 000 Lt nurodytas įforminimo pagrindas „grąžinamas savininko įnašas“, 2006 12 29 kasos išlaidų orderyje (duomenys neskelbtini), 8040 Lt, t. sk. išmoka savininkui 4560 Lt ir grąžinamos savininko lėšos 3480 Lt.

B. S. 2007 12 22 gavo iš B. S. įmonės 7680 Lt pagal 2007 12 22 kasos išlaidų orderį (duomenys neskelbtini) 7680 Lt, t. sk. išmoka savininkui 5040 Lt ir grąžinamos savininko lėšos 2640 Lt.

B. S. 2008 m. gavo iš B. S. įmonės 1 832 888 Lt, 2008 05 30 kasos išlaidų orderyje (duomenys neskelbtini) 902,55 Lt nurodytas įforminimo pagrindas „išmoka savininkui grąžintos savininko lėšos“, 2008 06 30 kasos išlaidų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini) 1 116 500 Lt nurodytas įforminimo pagrindas „išmokėtos palūkanos pagal aktą“, 2008 12 12 kasos išlaidų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini) , 200,66 Lt nurodytas įforminimo pagrindas „pagal Nr. (duomenys neskelbtini) aktas palūkanų“, 2008 12 12 kasos išlaidų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini), 5040 Lt nurodytas įforminimo pagrindas „išmoka savininkui 2008 m. Dalis“, 2008 12 23 kasos išlaidų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini) 244,93 Lt nurodytas įforminimo pagrindas „pagal Nr. (duomenys neskelbtini) aktas palūkanų“.

Dėl sumų, kurias B. S. IĮ išmokėjo B. S., patikrinimo akte nurodyta, kad buvo renkama priešpriešinė informacija B. S. įmonėje. Nustatyta, kad 2008 05 09 įmonės direktorius T. S. pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad 1998 m. įmonės savininkas B. S. įnešė 2 500 000 Lt ir pinigų likutis 2002 01 01 įmonėje 2 500 000 Lt.

Pagal pateiktą Ūkinių operacijų registravimo žurnalo (5 knyga) kopiją nustatyta, kad joje duomenų apie savininko lėšų likutį 2003 01 01 nėra.

Patikrinimo akte nurodyta, kad įmonė pateikė įmonės savininko vardu įformintą 2003 12 31 kasos išlaidų orderį (duomenys neskelbtini) 200,45 Lt sumai ir kitus kasos išlaidų orderius, kuriuose nurodytos sumos ir pažymėta, kad tai grąžinamos savininko lėšos. Visos šios lėšos suvestos į patikrinimo akto 1 lentelę.

Patikrinimo akte nurodyta, kad B. S. negalėjo pateikti dokumentų, kurie patvirtintų, jog jis turėjo 2 500 000 Lt sumą.

Patikrinimo akte nurodoma, kad pati įmonė laikotarpiu nuo 2007 m. spalio mėn. iki 2008 m. gruodžio 22 d. pateiktuose dokumentuose ir paaiškinime 1998 m. įneštą 2 500 000 Lt sumą įvardijo savininko lėšomis.

Įmonė 2008 12 22 pateikė 2008 05 30 palūkanų paskaičiavimo akto bei 1998 01 01 Įmonės savininko sprendimo kopijas, kuriuose ši suma įvardijama ne kaip savininko įnašai, o kaip paskolintos lėšos iki 2008 12 31 su 6 procentų metinėmis palūkanomis. Pažymi, kad iki 2007 12 31 palūkanos nebuvo apskaitytos įmonės buhalterinėje apskaitoje, nei mokėtos.

Patikrinimo akte nurodyta, kad 1998 01 01 sutartis prieštarauja CK normoms, kurios neleido sudarinėti sutarčių su pačiu savimi (CK 65 str.).

Taip pat patikrinimo akte remiamasi 1996 05 16 Gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 str. 5 p., 1993 12 09 LR įstatymo „Dėl LR gyventojų pajamų brangiam turtui įsigyti arba kitų įsigytų bei perleidžiamų lėšų deklaravimo“ 3 str. 6 p., paaiškinama, kad B. S. privalėjo deklaruoti, kad paskolino pinigus ar įnešė savininko įnašą į įmonę. Taip pat remiasi 1993 12 09 LR įstatymo „Dėl LR gyventojų pajamų brangiam turtui įsigyti arba kitų įsigytų bei perleidžiamų lėšų deklaravimo“ 8 str., 12-2 str., 1997 06 19 LR pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 17 str. 3 d. Paaiškina, kad B. S. įmonė privalėjo paprašyti iš skolintojo B. S. valstybinės mokesčių inspekcijos pažymos apie pajamų deklaravimą, pranešti Valstybinei mokesčių inspekcijai ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai apie gautus pinigus.

Patikrinimo aktas grindžiamas ir B. S. pateiktomis įmonės deklaracijomis, pagal kurias atlikta įmonės veiklos analizė už 1997 – 1998 metus. Vietos mokesčių administratorius padarė išvadą, kad pagal 2008 05 30 įmonės pateiktą palūkanų paskaičiavimo aktą, 1998 m. B. S. įmonė priskaičiavo 3,5 karto didesnę palūkanų sumą negu gautos pajamos. Be to, prie 2001 10 31 patikrinimo akto Nr. 07-01-10-873 pridedamų įmonės pateiktų pažymų duomenimis, 2000 m. pabaigoje įmonė turėjo ilgalaikio turto už 33 606, 55 Lt, prekių likutis – 228 443,70 Lt.

Paaiškinama, kad remiantis 2009 02 27 įmonės patikrinimo aktu Nr. PAR-36 padaryta išvada, kad patikrinimo metu įmonės pateiktuose buhalterinės apskaitos dokumentuose nebuvo užfiksuotos nei savininko įneštos lėšos, nei savininko suteikta paskola. Padaryta išvada, kad įmonės dokumentuose atvaizduotos ūkinės operacijos tokiomis aplinkybėmis, kurios atspindėtos buhalterinės apskaitos dokumentuose, neįvyko, B. S. pinigų įnešimo ar paskolinimo įmonei nebuvo, o tik buvo surašyti dokumentai.

Nurodoma, kad 2006 – 2008 m. įmonės savininkui B. S. įmonė išmokėjo 2 048 608 Lt.

Pareiškėjui patikrinimo metu papildomai apskaičiuota 463 882 Lt gyventojų pajamų mokesčio ir 19 475 Lt delspinigių.

B. S. pateikė pastabas dėl patikrinimo akto (registruotos Panevėžio AVMI 2009 06 11, MGK byla, l. 38-40). Pastabose teigiama, kad B. S. B. S. įmonei paskolino 2 500 000 Lt. Pareiškėjas pastabose teigė, kad suma buvo apskaityta 1998 m. kasos knygoje. Vėlesniais metais matyti šios sumos likutis – tai 1998 – 2008 m. ūkinių operacijų registravimo žurnalai. Teigia, kad paskolos sutartis atitiko tuo metu galiojusio Civilinio kodekso nuostatoms.

Pagal VMI nurodomus įstatymus, kurie įpareigojo pareiškėją deklaruoti pajamas dėl nurodytos sumos paskolinimo, paaiškina, kad LR gyventojų turto ir pajamų deklaravimo įstatymo 2 str. nurodyti pajamas privalėję deklaruoti gyventojai, o B. S. neprivalėjo deklaruoti paskolos, nes jis nepateko į tų asmenų ratą. Paaiškino, kad 1993 12 09 įstatymo Nr. I-322 pažeidimas nesuteikė teisės mokesčių administratoriui apskaičiuoti mokestį. Pačiame įstatyme jau buvo numatyta, kas atsako už to įstatymo pažeidimą.

Dėl 2001 10 31 B. S. įmonės direktoriaus pažymos, kad įmonė 2000 12 31 debitorinio ir kreditorinio įsiskolinimo neturi, paaiškino, kad pažyma pateikta patikrinimą atliekantiems inspektoriams, kurie suklaidino, nes paaiškino, kad savininko įnešti pinigai nėra kreditorinis reikalavimas, net jei paskolinti.

Pastabose B. S. nurodė, kad įmonės jam grąžinti pinigai, sumokėtos palūkanos už suteiktą paskolą, neturi būti apmokestinami.

Nesutinka ir su pareiškėjui išmokėto pelno apmokestinimu. Teigia, kad 2006 – 2008 m. pelnas liko įmonėje, tai patvirtina įmonės apskaita, todėl papildomi mokesčiai nuo šių sumų apskaičiuoti savininkui neteisingai ir nepagrįstai.

Panevėžio AVMI 2009 07 09 sprendimu Nr. (11.1-40)-SA-37 patvirtino patikrinimo aktu apskaičiuotą mokestį ir delspinigius ir skyrė 185 553 Lt GPM baudą.

Pareiškėjas dėl šio sprendimo pateikė skundą VMI prie FM. Iš esmės skunde nurodyti tie patys argumentai, kaip ir pastabose dėl patikrinimo akto.

VMI prie FM 2009 09 01 sprendimu Nr. 68-258 patvirtino Panevėžio AVMI 2009 07 09 sprendimą Nr. (11.1-40)-SA-37.

Pareiškėjas šį sprendimą skundė Mokestinių ginčų komisijai prie Vyriausybės. Šiame skunde pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su VMI teiginiais, kurie rodo, kad mokesčių administratorius rėmėsi įmonės patikrinimo medžiaga. Skunde pareiškėjas aiškino, kad kito mokestinio ginčo sprendimas šioje byloje jokios prejudicinės galios neturi. Kiti pareiškėjo argumentai ir motyvai kartojasi.

Mokestinių ginčų komisija 2009 12 03 sprendimu Nr. S-388(7-349/2009) patvirtino VMI prie FM 2009 09 01 sprendimą Nr. 68-258.

Pareiškėjas teismui skundžia MGK sprendimą, VMI sprendimą ir Panevėžio AVMI sprendimą.

Pareiškėjas skunde teismui nurodo, kad mokesčių administratorius nepagrįstai rėmėsi Mokesčių administravimo įstatymo 70 str. nuostatomis. Šiame ginče apskaičiuodamas pareiškėjui gyventojų pajamų mokestį mokesčių administratorius netaikė MAĮ 70 str. nuostatų, nes pareiškėjo pajamas apskaičiavo pagal turimus dokumentus, t. y. apskaitos dokumentus, kurie patvirtino, kad pareiškėjui iš B. S. įmonės buvo išmokėtos atitinkamos sumos pinigų. Mokesčių administratorius taikė MAĮ 10 straipsnyje numatytą turinio viršenybės prieš formą principą ir nepriskyrė neapmokestinamoms pajamoms pareiškėjo iš įmonės gautų sumų. Tuo tarpu pareiškėjas mano, kad šios sumos turi būti neapmokestinamos, nes tai yra 1998 metais įmonei suteiktos paskolos grąžinimas ir palūkanos už šią paskolą.

Teismas daro išvadą, kad mokesčių administratoriaus išvados, jog B. S. įmonės pareiškėjui išmokėta 2006 – 2008 metais suma – 2 048 608 Lt negali būti priskirta neapmokestinamoms pajamoms. Išmokėtos sumos apibendrintos Patikrinimo akto 1 lentelėje (nuo 2006 04 19 iki 2008 05 30) ir 3 lentelėje (nuo 2008 06 30 iki 2008 12 23). Šią sumą sudaro: 1) 2 033 968 Lt suma, 2) išmokos savininkui: 2006 m. – 4560 Lt, 2007 m. – 5040 Lt, 2008 m. – 5040 Lt. Dėl to MGK sprendime nepagrįstai nurodyta, kad GPM apmokestinta buvo 2 498 223 Lt suma, išmokėta 2003 12 31 – 2008 05 30. To negalėjo būti, nes patikrinimo akte nurodyta 2 048 608 Lt suma už laikotarpį nuo 2006 iki 2008 metų. Patikrinimo akto 2 punkte taip pat niekur nenurodyta, kad apmokestintos ir 2003 metų pajamos. Tačiau ši MGK sprendime nurodyta apmokestinama suma neturi įtakos šio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, kadangi mokesčių administratorius nepriskaičiavo GPM už 2003 metus. MGK sprendimo kiti argumentai nesusiję su apmokestinamos sumos apskaičiavimu, todėl yra teisingi.

Ginčas yra dėl to, ar yra pagrindas konstatuoti, kad nurodyta suma yra pareiškėjui grąžinama paskola. Pareiškėjas mokestinio ginčo metu pastabose ir skunduose teigia, kad 2 500 000 Lt 1998 m. paskolino B. S. įmonei.

Nustatyta, kad paskolos patvirtinimui pateikta 1998 01 01 įmonės savininko sprendimo kopija (MGK byla, l. 55). Šiuo sprendimu įmonės savininkas B. S. nusprendžia paskolinti B. S. įmonei 2 500 000 Lt su 6 procentų metinių palūkanų iki 2008 12 31. Pateikta yra ir 1998 01 01 paskolos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) kopija (MGK byla, l. 80), paskolos sutartį pasirašė kreditorius B. S. ir paskolos gavėjo B. S. įmonės vardu taip pat B. S., kaip įmonės savininkas. Mokesčių administratoriai ir MGK padarė pagrįstą sprendimą, kad tokios paskolos realų suteikimą paneigia daugelis nustatytų aplinkybių. Visų pirma, dar 2001 10 31 Panevėžio AVMI atliko B. S. įmonės patikrinimą už laikotarpį nuo 1996 01 01 iki 2000 12 31 ir surašė patikrinimo aktą Nr. 07-01-10-873 (MGK byla, l. 81-84). Akte nurodyta, kad 1998 – 2000 m. įmonė vedė apskaitą ūkinių operacijų žurnale, vedė ir kasos knygą. Prie patikrinimo akto pridėtas įmonės direktoriaus T. S. raštas, kad įmonė 2000 12 31 datai neturi debitorinio ir kreditorinio įsiskolinimo (MGK byla, l. 88). Tuo metu buvo nustatyta, kad 2000 m. pabaigoje įmonė turėjo ilgalaikio turto už 33 603,55 Lt, prekių likutį 228 443,70 Lt sumai.

Mokesčių administratoriai, paneigdami paskolos ar investavimo faktą, pagrįstai remiasi 1993 12 09 įstatymo Nr. I-322 „Dėl LR gyventojų pajamų brangiam turtui įsigyti arba kitų įsigytų bei perleidžiamų lėšų deklaravimo“ 3 straipsniu (redakcija, galiojusi 1998 01 01). Pareiškėjas be pagrindo mokestinio ginčo metu aiškino, kad jis neprivalėjo pagal šį įstatymą deklaruoti pajamų. Šiame įstatyme nebuvo apibrėžtas ratas asmenų, kurie privalo deklaruoti savo pajamas, o apibrėžti tik atvejai, kai pajamas deklaruoti buvo būtina (2 straipsnis) – kai įsigyjamas ne mažesnės kaip 30 000 Lt vertės turtas, taip pat kai įsigyjamos ar perleidžiamos kitos lėšos (įskaitant ir paskolas) ne mažesnės kaip 30 000 Lt suma. Pagal šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 ir 6 punktus pareiškėjas privalėjo deklaruoti pajamas, jeigu investavo į įmonę sumą virš 30 000 Lt, ar paskolino įmonei tokio dydžio sumą. Pareiškėjas neneigia, kad skolindamas 2 500 000 Lt savo pajamų nedeklaravo. Mokestinio ginčo metu išsakė nuomonę (ne vien dėl šio įstatymo taikymo, bet ir dar dėl vieno panašaus įstatymo taikymo), kad įstatymo pažeidimas neįrodo, kad nebuvo suteikta paskola. Iš tiesų, vien tik šio įstatymo pažeidimas galimai ir neįrodytų paskolos nesuteikimo, tačiau tiek mokesčių administratoriai, tiek MGK, tiek teismas vertina surinktų faktų visumą. Visuma aplinkybių, kurios paneigia pareiškėjo nurodomą paskolos buvimą, aptarta mokestinio ginčo metu priimtuose sprendimuose.

Pagal 1997 06 19 LR pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo Nr. VIII-275 17 straipsnio 3 dalies nuostatas, B. S. įmonė privalėjo pareikalauti iš B. S. valstybinės mokesčių inspekcijos pažymos apie pajamų deklaravimą, pranešti Valstybinei mokesčių inspekcijai ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai apie gautus pinigus. Šios įstatymo normos pareiškėjo nurodomos paskolos teikimo momentu nebuvo įvykdytos.

Kiti paskolos suteikimą paneigiantys duomenys yra B. S. įmonės patikrinimo mokestinio ginčo sprendimuose ir surinktoje medžiagoje. Dėl šios įmonės patikrinimo surašytas 2009 02 27 patikrinimo aktas Nr. PAR-36 (MGK byla, l. 119-136). Tikrintas laikotarpis nuo 2006 01 01 iki 2007 12 31. Šiame patikrinimo akte nurodyta, kad Ūkinių operacijų registravimo žurnalo 5 knygoje duomenų apie savininko lėšų likutį 2003 01 01 nėra. Šiame patikrinimo akte nurodyta, kad pagal B. S. įmonės pateiktas 1997 – 1998 m. juridinio asmens teisių neturinčių individualių (personalinių) įmonių ir ūkinių bendrijų pajamų deklaracijas atlikus įmonės veiklos analizę už 1997 – 1998 m., nustatyta, kad 1997 m. gauta pajamų 3879 Lt, patirta išlaidų – 4174 Lt, rezultatas – 659 Lt (su minuso ženklu). 1998 m. gauta pajamų 43 273 Lt, patirta išlaidų 46 782 Lt, rezultatas - minus 3509 Lt. B. S. patikrinimo metu mokesčių administratorius pagrįstai šią įmonės padėtį apibūdino, kaip nesuteikiančią galimybės imti paskolą, už kurią vien palūkanas 1998 m. reikėjo mokėti 150 000 Lt (2008 12 22 įmonė pateikė tokį palūkanų apskaičiavimo aktą, akto duomenys perteikti B. S. patikrinimo akto 2 lentelėje). Toks ekonominis elgesys būtų nepagrįstas jokia ekonominės veiklos logika.

B. S. įmonės patikrinimo metu nustatyta, kad iki 2007 12 31 įmonės buhalterinėje apskaitoje nebuvo nei apskaitomos, nei išmokamos palūkanos, kurios vėliau nurodytos 2008 05 30 palūkanų apskaičiavimo akte.

Paskola mokesčių administratorių pagrįstai buvo paneigiama ir tuo metu galiojusio Civilinio kodekso normomis. Civilinio kodekso 65 str., kuris galiojo pareiškėjo nurodomo sandorio sudarymo metu, numatė, kad atstovas negali sudarinėti atstovaujamojo vardu sandorių nei su pačiu savim, nei su kitu asmeniu, kurio atstovas jis yra tuo pačiu metu.

Pareiškėjas mokestinio ginčo metu nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad 1998 m. jis galėjo paskolinti tokią pinigų sumą. Nors pareiškėjas aiškina, kad jis dokumentus saugojo 10 metų, o vėliau sunaikino, tačiau šiuo atveju yra pareiškėjo pareiga įrodyti paskolos suteikimo faktą, kadangi mokesčių administratorius pateikė pakankamai įrodymų ir teisinių argumentų, patvirtinančių, kad realiai paskola nebuvo suteikta, o dėl to pareiškėjui išmokamos sumos negalėjo būti priskirtos prie neapmokestinamų pajamų. Mokesčių administratoriai rėmėsi ir tuo, kad pareiškėjas nepateikė jokių juridinę galią turinčių apskaitos dokumentų, kurie patvirtintų paskolos suteikimo faktą. Šio fakto neįrodo mokesčių administratoriui pateikta 1998 – 1999 metų B. S. įmonės kasos lapo kopija, kurioje užfiksuotas savininko įnašas (MGK byla, l. 48). Mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos pagrįstai nepripažino, kad pateiktas išrašas gali patvirtinti pinigų įnešimą. Įrašas yra neišsamus, tos dienos operacijos nesusumuotos, nenurodyta bendra gautų ir išmokėtų per dieną pinigų suma, nenurodytas pinigų likutis, neaišku, kad tai yra lapas iš B. S. kasos knygos.

Pareiškėjo atstovai nepagrįstai pateikė teisme prašymą, kad būtina atlikti B. S. įmonės buhalterinės apskaitos ekspertizę už 1998 m. ir vėlesnius periodus ir taip nustatyti, kad 2 500 000 Lt suma buvo įnešta į įmonę. Visų pirma, pagal MAĮ 153 str. 3 dalies nuostatas mokesčių mokėtojas visus įrodymus turėjo pateikti centriniam mokesčių administratoriui. Tokių įrodymų nepateikimas atima iš mokesčių mokėtojo teisę jais remtis tolesnio ginčo nagrinėjimo ikiteisminėje mokestinį ginčą nagrinėjančioje institucijoje metu, išskyrus atvejus, kai apie negalimumą juos pateikti (nurodant svarbias to priežastis) buvo nurodyta pateiktame mokesčių mokėtojo skunde ar mokesčių administratorius, neturėdamas pagrindo, atsisakė priimti mokesčio mokėtojo pateiktus dokumentus ir įrodymus. Šiuo atveju svarbu ir tai, kad pareiškėjas yra ir B. S. įmonės savininkas, todėl jam nebuvo kliūčių gauti įmonės apskaitos dokumentus, teikti juos specialistams įvertinti, rinkti kitus įrodymus. Antra, pareiškėjo teikiami dokumentai nepatvirtino to fakto, kad įmonei buvo suteikta pareiškėjo nurodoma paskola, t. y. pareiškėjas išnaudojo galimybę teikti papildomus įrodymus, jie buvo įvertinti, kaip nepagrindžiantys jo nurodomų aplinkybių. Ir trečia, netgi nustačius, kad įmonėje kažkuriuo periodu buvo disponuojama nurodyto dydžio suma, ši suma negalės būti vertinama, kaip 1998 01 01 savininko įmonei suteikta paskola.

Dėl pareiškėjo prašymo sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą iki bus priimtas procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje, kurioje T. S. kaltinamas bendrovės apskaitoje panaudojęs žinomai suklastotus dokumentus: 2008 05 30 palūkanų priskaičiavimo aktą, kitus apskaitos dokumentus. Mokestiniame ginče neturi reikšmės aplinkybės, ar buvo panaudojami įmonės veikloje suklastoti dokumentai, nes ar jie bus pripažinti suklastotais, ar tikrais, tai nieko nekeis mokesčių administratorių atliktame įvertinime, jog B. S. įmonė išmokėjo sumas, kurios negali būti laikomos nei paskolos grąžinimu, nei palūkanų mokėjimu. Nei mokesčių administratoriai, nei MGK neteigė, kad dokumentai buvo klastojami. Juo labiau, kad iš tiesų nėra pagrindo abejoti, kad pats B. S. surašė tiek 1998 metų savininko sprendimą, tiek paskolos sutartį ir šiuos raštus pasirašė, kad 2008 05 30 palūkanų paskaičiavimo aktą (MGK byla, l. 76) pasirašė savininkas B. S. ir įmonės direktorius T. S.. Tiesiog mokesčių administratorius įvertino realų tam tikrų finansinių operacijų turinį, taikydamas turinio viršenybės prieš formą principą. Pareiškėjo nurodomo sandorio buvimas paneigiamas ne tuo, kad dokumentai buvo klastojami, o visais įrodymais grindžiamais argumentais, kurie išdėstyti mokesčių administratorių sprendimuose ne tik šiame mokestiniame ginče, bet ir mokestiniame ginče, kilusiame dėl B. S. įmonės patikrinimo akto. Be to baudžiamoji atsakomybė šiuo atveju gali būti taikoma ne B. S., mokestinė ir baudžiamoji atsakomybės yra skirtingos, jos kyla dėl mokestinių įstatymų pažeidimų arba padarius BK nurodytas veikas, todėl viena kitos neeliminuoja.

Pareiškėjas teismui neskundžia mokesčių apskaičiavimo teisingumo, nenurodo galimų klaidų skaičiuojant GPM. Skunde VMI pareiškėjas ginčijo ir GPM apskaičiavimą, neteisingą NPD taikymą. VMI 2009 09 01 sprendime Nr. 68-258 dėl GPM apskaičiavimo yra pasisakyta dėl pagrindinių NPD taikymo (GPMĮ 17 str. 1 d. 39 p., 20 str. 2 d. 2 p.). Taip pat sprendime nurodyti apskaitos dokumentai, kurie patvirtina nuo 2006 iki 2008 po pelno apmokestinimo pareiškėjui išmokėtas sumas. Jau teikdamas skundą MGK pareiškėjas neginčijo paties GPM apskaičiavimo teisingumo, todėl teismas dar kartą nekartoja nei patikrinimo akto, nei VMI sprendimo argumentų dėl GPM apskaičiavimo pagal GPMĮ nuostatas.

Pareiškėjui GPM perskaičiuotas vadovaujantis GPMĮ 6 straipsnio 2, 3 dalimis, 17 straipsnio 1 dalies 39 punkto nuostatomis, galiojusiomis kiekvienu mokesčių paskaičiavimo laikotarpiu (galiojo skirtingi mokesčio tarifai). Iš gautų pajamų apibūdinimo patikrinimo akte galima daryti išvadą, kad gautos pajamos (dėl kurių vyksta ginčas) priskirtos pagal GMPĮ 22 straipsnio 1, 2 ir 3 dalies nuostatas B klasės pajamoms. Taip teisminio bylos nagrinėjimo metu teigė atsakovo VMI prie FM atstovė. Pareiškėjas viso mokestinio ginčo metu nei karto nekėlė klausimo dėl to, kad pagal GPMĮ 22 straipsnio 1 dalies nuostatas šiuo atveju turėjo būti taikoma kitokia mokesčio mokėjimo tvarka, nei nurodyta vietos mokesčių administratorių sprendimuose, t. y. GPMĮ 23 straipsnyje nurodyta mokesčio mokėjimo tvarka. Tai pat šis klausimas nekeliamas skunde teismui. Todėl, kad šiuo klausimu mokestinis ginčas nevyko, mokesčių administratorių sprendimuose nebuvo pasisakoma, kad taikyta GPMĮ 25 straipsnyje nustatyta mokesčio apskaičiavimo tvarka. T. y. šioje ginčo dalyje pareiškėjas nepasinaudojo privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka, kuri numatyta MAĮ IX skyriuje, o dėl to teismas šio klausimo nenagrinėja.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 p., 127 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjo B. S. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.