Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-496-544/2015

2015 m. rugsėjo 11 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Margaritos Dzelzienės, Nijolės Danguolės Smetonienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-298-812/2015 pagal ieškovės S. R. ieškinį atsakovei Panevėžio miesto savivaldybei, tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų T. R., E. C., M. K., dėl teisės privatizuoti butą pripažinimo ir pagal atsakovės priešieškinį ieškovei dėl įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį bei skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti visiškai. Nesutinka su apelianto argumentais, jog teismas nagrinėdamas bylą peržengė pakartotinio nagrinėjimo ribas, nes pirmosios instancijos teismas nebuvo apribotas ir privalėjo iš naujo tirti visus įrodymus ir aplinkybes tam, kad nepažeistų byloje anksčiau nedalyvavusių dviejų trečiųjų asmenų. CPK nenumato papildomų bylos nagrinėjimo apribojimų ar sąlygų, kai byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, todėl teismas jokių CPK normų nepažeidė. Nurodo, jog be šeimos narių susitarimo sudarymo tolesnių privatizavimo procedūrų tęsti neįmanoma, todėl laikytina, kad ieškovė nerealizavo būtinos Įstatyme numatytos privatizavimo sąlygos. Tam, kad apeliantė įgytų teisveiksmus. S. R. nebuvo įgijusi teisės privatizuoti butą, kadangi ji neatliko visų Įstatyme numatytų veiksmų, t. y. tinkama forma neišreiškė savo valios privatizuoti nuomojamas patalpas. Nenustačius, kad apeliantė turėjo teisę privatizuoti butą, negalimas pripažinimas teisės pagal \įstatymą privatizuoti butą. Teismas negali apginti apeliantės teisės privatizuoti butą, kadangi ji tokios teisės įgijusi nebuvo. Apeliantė neteisingai nurodo, jog negalėjo sudaryti susitarimo dėl konfliktiškų santykių su T. R., kadangi pats T. R. nurodė, jog jokių kliūčių dėl privatizavimo nesudarė. Be to, ieškovo ir atsakovės ginčui dėl privatizavimo neturi įtakos jų konfliktiški santykiai. Tuo metu, kai ieškovė pateikė prašymą dėl buto privatizavimo, ji dar nebuvo išsituokusi, todėl su T. R. buvo privaloma sudaryti Įstatymo 5 str. numatytą susitarimą. Teismas teisingai ir pagrįstai įpareigojo apeliantę sudaryti nuomos nutartį, kadangi ji piktavališkai tai vengė daryti, ko pasekoje savivaldybei tenka apmokėti susidariusias skolas tretiesiems asmenims už ieškovei suteiktas paslaugas. Teismas pagrįstai priteisė iš apeliantės susidariusią skolą ir delspinigius, nes skolos buvimo faktą įrodo byloje esantys rašytiniai dokumentai apie tai, kad ieškovė nemokėjo nuomos mokesčio nuo 2011-04-01 iki 2013-08-30.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo M. K. prašo apeliacinį skundą tenkinti. Nurodo, jog jis gyvena kartu su močiute (ieškove) ir tik šiuo metu laikinai gyvena užsienyje su mama.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo E. C. prašo apeliacinį skundą tenkinti. Nurodo, jog apeliantė su ja nesudarė Įstatymo 1 straipsnyje numatyto susitarimo privatizuoti butą, nes to nereikėjo, kadangi ji tuo metu gyveno (duomenys neskelbtini), ką patvirtina civilinės bylos Nr. 2-180-15/200 sprendimas. Be to, ji niekada nereiškė jokių pretenzijų dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini).

Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (Lietuvos Respublikos civilio proceso kodekso (toliau-CPK) 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2, 3 d.).

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesines teisės normas, laikėsi įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą ieškinį atmesti, priešieškinį – tenkinti, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 263 str. 1 d.).

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014-10-31 nutartimi, perduodama šią bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, konstatavo, jog yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, nes pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje pažymėjo, jog siekiant išvengti išankstinės nuomonės byloje nagrinėjamais klausimais išreiškimo, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes tirti tuos pačius įrodymus, vertinti tuos pačius motyvus ir nustatyti tas pačias aplinkybes turės pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą iš naujo (1 t., b . l. 189-192). Todėl nepagrįsti apeliantės argumentai, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė apeliacinės instancijos teismo nustatytas pakartotinio bylos nagrinėjimo ribas, nes, kaip matyti iš byloje esančių aplinkybių, tokios ribos nebuvo nustatytos, pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti buvo perduota visa byla, o ne jos dalis.

Vertinant kitus apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, kad Butų privatizavimo įstatyme, galiojusiame iki 1998 m. liepos 1 d., buvo nustatyta įstatyminė asmenų teisė lengvatinėmis sąlygomis nusipirkti (privatizuoti) jų naudojamas gyvenamąsias patalpas. Tam, kad įgytų subjektinę teisę privatizuoti butą, asmenys ir jų nuomojamos gyvenamosios patalpos turėjo atitikti įstatyme nustatytas sąlygas: asmuo yra subjektas, kuriam įstatymas suteikė teisę privatizuoti butą (Įstatymo 4 straipsnis); butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (Įstatymo 2, 3 straipsniai); asmuo, kaip subjektas, kuriam įstatymas suteikė teisę privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tarp jo bei atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, susiklostė santykiai dėl ginčo buto privatizavimo (Įstatymo 1, 5, 10, 11 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002-03-04 nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-394/2002; 2005-11-09 nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š., M. Š. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-554/2005; 2006-04-10 nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-261/2006; 2009-03-17 nutartis, priimta civilinėje byloje G. A. Ž. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-118/2009; ir kt.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra akcentavęs gyvenamųjų patalpų privatizavimo įstatymų socialinę svarbą, jų pagrindu atsiradusių teisinių santykių sudėtingumą ir specifiką, teismo pareigą, sprendžiant šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, aiškinti ir taikyti teisės normas ne formaliai, o atsižvelgiant į butų privatizavimą numačiusių įstatymų pagrindinį tikslą, įvertinant kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-04-01 nutartis civilinėje byloje A. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-192/2008; 2008-04-29 nutartis civilinėje byloje R. B. v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-254/2008; 2008-05-19 nutartis civilinėje byloje R. R. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-278/2008).

Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra ir nebuvo prigimtinė ar kokia nors kita absoliuti teisė. Ji galėjo atsirasti tik įstatyme nustatytų sąlygų pagrindu. Sprendžiant klausimą, ar apeliantė įgijo subjektinę teisę privatizuoti ginčo butą Įstatymo galiojimo metu, pirmiausia įvertintina, ar yra nustatytos visos šiame įstatyme nustatytos tokio privatizavimo sąlygos.

Bylos duomenimis nustatyta, jog 1982-01-25 Panevėžio miesto liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 26 Panevėžio eksploatacinio techninio ryšių mazgo darbuotojui T. R. paskirtas butas (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 8-7). T. R. šeimos nariais nurodyti žmona S. R. bei du vaikai S. R. ir E. R. ( t. 1, b. l. 10-11). 1992-03-30 ieškovė padavė Panevėžio miesto valdybai pareiškimą dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo (t. 1, b. l. 14). 1992-06-09 tarp ieškovės S. R. ir trečiojo asmens T. R. santuoka teismo sprendimu buvo nutraukta. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog ieškovė neįgijo teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas pagal Įstatymą, nes nesudarė susitarimo dėl buto privatizavimo su buto nuomininku ir šeimos nariais. Teisėjų kolegija su šia teismo išvada sutinka ir nurodo, kad vien noras (siekis) privatizuoti butą dar nesukuria subjektinių teisių. Apeliantė, kaip buto nuomininko T. R. šeimos narė – sutuoktinė, norėdama privatizuoti gyvenamąsias patalpas, turėjo įstatymų nustatytais terminais pateikti pareiškimą bei notariškai patvirtintą susitarimą tarp jos, buto nuomininko T. R. ir šeimos narės E. C. dėl to, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo buto savininku. Apeliantė nurodo, jog ji negalėjo pateikti teismui minėto susitarimo su T. R. dėl jų konfliktiškų santykių, tačiau į bylą tokių įrodymų nepateikė. Vien ta aplinkybė, jog tarp šalių vyko skyrybos, neįrodo, jog ieškovė negalėjo pateikti susitarimo. Susitarimas dėl buto privatizavimo ir buto įgijimas nuosavybėn būtų buvęs materialiai naudingas tiek ieškovei, tiek T. R., nes jie nuosavybėn galėjo įgyti vertingą nekilnojamąjį turtą. Byloje esantys įrodymai (T. R. paaiškinimas teismo posėdyje) patvirtina, jog apeliantė net nesistengė gauti iš T. R. sutikimo, ji net neprašė sudaryti susitarimo, nes norėjo privatizuoti viena. T. R. po ieškovės kreipimosi dėl buto privatizavimo ilgą laiką gyveno bute nuomininko teisėmis ir pats prašymo privatizuoti butą neteikė, kas patvirtina, kad tarp minėtų buto nuomininkų nebuvo susitarimo privatizuoti butą.

Apeliantė taip pat nurodo, jog ji neprivalėjo pateikti notariškai patvirtinto susitarimo su dukra E. C., nes ji tuo metu gyveno (duomenys neskelbtini), tačiau teisėjų kolegija su tokia apeliantės išvada nesutinka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad privatizavimo procese būdavo sudaromi du sandoriai. Pirmas sandoris buvo sudaromas privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių dėl to, kieno vardu bus privatizuotas butas ir kas taps privatizuoto buto savininku. Toliau asmuo ar asmenys, nurodyti šiame susitarime, sudarydavo buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutartį su savivaldybe ar kitu subjektu, numatytu Įstatymo 4 straipsnyje. Pagal Įstatymo 5 straipsnio prasmę privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių susitarimo sudarymas buvo būtina buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutarties sudarymo sąlyga (conditio sine qua non). Taigi, buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutartis negalėjo būti sudaryta, jeigu toks susitarimas nebūdavo pateikiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002-03-04 nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-394/2002). Aplinkybė, kad apeliantės šeimos nariai nesudarė susitarimo privatizuoti butą, reiškia, jog nebuvo esminės privatizavimo sąlygos. Be to, pažymėtina, kad teisiniam santykiui dėl buto privatizavimo atsirasti vieno juridinio fakto neužtenka, yra reikalinga juridinių faktų sudėtis. Apeliantės nurodytos susitarimo nesudarymą nulėmusios aplinkybės apie tai, jog jos su T. R. buvo įtempti santykiai, kad ji išsituokė, o jų dukra E. C. gyveno kitu adresu, neturi teisinės reikšmės privatizavimo juridinių faktų sudėčiai, nes subjektinei teisei atsirasti svarbi juridinių faktų sudėtis. Todėl nesant vieno juridinio fakto – šeimos narių susitarimo – negalima pripažinti, jog galiojant Įstatymui apeliantė įgijo subjektinę teisę privatizuoti butą pagal Įstatymą. Apeliantės nurodytos aplinkybės, kad ji su sutuoktiniu išsiskyrė, todėl nebekilo pagrindo pateikti susitarimą, nėra teisiškai reikšmingos asmens valios privatizuoti butą išraiškai pagrįsti, nes pareiškimo metu apeliantė ir T. R. buvo sutuoktiniai, Įstatymo galiojimo metu jie gyveno viename bute, o santuoka buvo nutraukta tik 1992-06-09, todėl apeliantė privalėjo pagal įstatymą pateikti susitarimą. Šalių skyrybos ar dukros E. C. gyvenimas kitu adresu nepatvirtina buto nuomininko ir jo šeimos narių valios privatizuoti butą pareiškimo (įgyvendinimo). Nesant byloje duomenų, kad buto nuomininkas bei jo šeimos nariai sudarė susitarimą, kieno vardu bus privatizuojamas butas, negalima pripažinti, jog buvo juridinių faktų sudėtis, leidžianti konstatuoti, kad apeliantė atliko veiksmus, būtinus subjektinei teisei įgyti, ir kad tarp apeliantės ir atsakovo susiklostė santykiai dėl buto privatizavimo. Neįgyta apeliantės subjektinė teisė negali būti realizuojama. Vadovaudamasi nurodytomis teisės normomis ir pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad galiojant Įstatymui apeliantė S. R. neįgijo subjektinės teisės privatizuoti butą, ši teisė nebuvo ir negalėjo būti pažeista.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais, jog teismo sprendimas įpareigoti sudaryti nuomos sutartį negali būti vykdomas, nes nėra aišku kokia nuomos sutartis turi būti sudaryta. CK 6.577 str. 1 d. numato, jog valstybės ar savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartys sudaromos remiantis valstybės ar savivaldybės institucijos sprendimu. Visi būsto nuomininkai sudaro tipines savivaldybės būsto nuomos sutartis, kurios forma yra patvirtinta Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2015-03-26 sprendimu Nr. 1-84 ir ją galima rasti viešai Panevėžio miesto savivaldybės interneto svetainės teisės aktų paieškoje. Bylos duomenimis nustatyta, jog, ieškovei S. R. prašant, jai Panevėžio miesto savivaldybės sprendimais suteiktos buto patalpos (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Apeliantė kitokios valios nepareiškė, šių savivaldybės sprendimų neginčijo ir su jais sutiko, tačiau be rimtos priežasties atsisako teisės aktų nustatyta tvarka įforminti susiklosčiusius nuomos santykius. Toks neveikimas pažeidžia nuomotojos (savivaldybės) teises, nes jai trukdoma tinkamai atlikti savo pareigas bei uždedamos pareigos, kurias privalo vykdyti nuomininkas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo ieškovę sudaryti gyvenamųjų nuomos sutartį su atsakove, tinkamai savo sprendimą motyvavo, su kuo teisėjų kolegija visiškai sutinka.

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015-03-03 priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo įpareigojo S. R. atlikti tam tikrą veiksmą, nesusijusį su turto ir piniginių lėšų perdavimu, kurį gali atlikti tik pati S. R. – pasirašyti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį su Panevėžio miesto savivaldybe (CPK 273 str.). Todėl teismas minėtame sprendime turėjo nustatyti terminą, per kurį sprendimas turi būti įvykdytas, ir nurodyti, kokio dydžio bauda atsakovui skiriama, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdys sprendimo (CPK 273 str. 2 d.). Kadangi šios procesinės teisės normos nuostatos pirmosios instancijos teismas be pagrindo netaikė, tai šioje dalyje skundžiamasis teismo sprendimas papildomas pagal CPK 273 str. 2 d. reikalavimus. Nustatant baudos dydį, teismas atsižvelgia į S. R. turtinę padėtį, sveikatos būklę, įpareigojamų veiksmų pobūdį, sprendimo neįvykdymo įtaką Panevėžio miesto savivaldybei.

Apeliantė mano, jog atsakovė neįrodė savo reikalavimo dėl nuomos mokesčio. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantės argumentais nesutinka ir atmeta juos kaip nepagrįstus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog nuomos mokesčio skola susidarė už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio iki 2013 m. rugsėjo 30d. už patalpos (duomenys neskelbtini), nuomą. Priešingai nei teigia apeliantė, byloje pateikti įrodymai – 2013-10-16 AB „Panevėžio butų ūkis“ pažyma Nr. 2-735 ir 2013-12-16 pažyma Nr. 2-902, įrodo, jog ieškovė nemoka nuomos mokesčio ir yra skolinga atsakovei. Šių įrodymų apeliantė leistinais įrodymais nenuginčijo, o atsisakymą mokėti nuomos mokestį motyvuoja tuo, jog save laiko buto savininke ir abstrakčiai nurodė savo abejones dėl priteistos skolos. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, sprendžia, jog ir šioje dalyje nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 3 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

Papildyti minėto teismo sprendimo rezoliucinę dalį ir nustatyti, kad teismo sprendimo dalį dėl ieškovės S. R. įpareigojimo pasirašyti gyvenamosios patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį su Panevėžio miesto savivaldybe, ieškovė S. R., a. k. (duomenys neskelbtini) turi įvykdyti per 2 (du) mėnesius nuo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-03-03 sprendimo įsiteisėjimo dienos (2015-09-11).

Nustatyti, kad ieškovei S. R., a. k. (duomenys neskelbtini) neįvykdžius teismo sprendimo dalies pasirašyti minėtos gyvenamos patalpos sutartį su Panevėžio miesto savivaldybe per 2 (du) mėnesius nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos jai skiriama 100 (vieno šimto) eurų bauda.