Vilniaus apygardos teismo nutartis

2016-01-14 · Byla Nr. ATP-27-312/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-01-14
Bylos Nr.
ATP-27-312/2016
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė
Kategorijos
  • 2.7.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinio teisės pažeidimo byla
Nr. ATP-27-312/2016
Teisminio proceso Nr.: 4-68-3-13028-2015-3Procesinio sprendimo kategorija: 2.7.4.4; (S) 2.7.4.5; 3.7; 3.9; 3.26.1.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2016 m. sausio 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Š. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 9 d. nutarimo, kuriuo Š. U. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau tekste – ATPK) 127 str. 2 d. 40 eurų bauda bei pagal ATPK 130 str. 1 d. 950 eurų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, vadovaujantis ATPK 33 str. 2 d., nuobaudos subendrintos ir Š. U. paskirta galutinė nuobauda – 950 eurų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Š. U. nubaustas už tai, kad jis 2015 m. rugpjūčio 11 d., apie 21.34 val., Stepono Batoro g., Vilniuje, vairavo automobilį „VW PASSAT“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nepasirinko saugaus greičio, neatsižvelgė į kelio ir meteorologines sąlygas, nesuvaldė automobilio ir atsitrenkė į automobilinio kelio atitvarą bei signalinį stulpelį. Eismo įvykio metu apgadintas automobilis, automobilinio kelio atitvaro segmentai ir signalinis stulpelis. Taip Š. U. pažeidė Lietuvos Respublikos kelių eismo taisyklių (toliau tekste – KET) 9, 127 punktų reikalavimus ir padarė ATPK 127 str. 2 d. numatytą pažeidimą. Be to, jis iš eismo įvykio vietos pasišalino, tuo pažeisdamas KET 222 punkto reikalavimus. Taip Š. U. padarė ATPK 130 str. 1 d. numatytą pažeidimą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu Š. U. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 9 d. nutarimą ir bylą nutraukti, nesant ATPK 127 str. 2 d., 130 str. 1 d. pažeidimų sudėties, arba pakeisti Vilniaus miesto apylinkes teismo 2015 m. lapkričio 9 d. ir panaikinti nutarimo dalį, kuria apeliantas yra pripažintas kaltu pagal ATPK 130 str. l d., nesant šio pažeidimo sudėties, arba pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 9 d., taikyti ATPK 30¹ str. nuostatas ir paskirti švelnesnę nuobaudą - neatimti teisės vairuoti transporto priemones ir skirti mažesnę piniginę baudą.

Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad Š. U. apgadino kelio atitvaro elementus ir signalinį stulpelį. Tam, kad pripažinti asmenį kaltu pagal ATPK 127 str. 2 d., būtina nustatyti žalos kitų asmenų turtui padarymo faktą, o tam reikia kreiptis į turto savininką. Turto savininkas UAB „B.“ patvirtino, kad žala eismo saugumo priemonėms yra padaryta, tačiau nepatvirtino, kad ji atsirado aptariamo eismo įvykio metu, todėl jokių pretenzijų apeliantui nereiškė. Tuo tarpu teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, nesivadovavo nei raštišku 2015 m. rugpjūčio 24 d. turto savininko paaiškinimu, nei pastarojo duotais parodymais teisme. Š. U. nepatvirtino, jog jis kontaktavo su kelio atitvaru. Jis sakė, kad atsitrenkęs į kelio bortelį vertėsi per atitvarus. Ant atitvarų nėra užfiksuota jo automobilio dažų likučių, kas neabejotinai turėjo būti, jei jis būtų atsitrenkęs į atitvarus. Apeliantas atkreipia dėmesį į to paties kelio atitvaro nuotraukas, darytas 2012 m. birželio mėn., iš kurių matyti dviejose vietose apgadintas kelio atitvaras bei ratų pėdsakai ant jo, kas įrodo, kad Š. U. apgadinimų nepadarė. Nesant pagrįstų įrodymų, kad eismo įvykio metu buvo padaryta žala svetimam turtui, negali kilti administracinė atsakomybė pagal ATPK 127 str. 2 d.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nepašalino buvusių prieštaravimų tarp eismo įvykio schemoje užfiksuoto nulaužto stulpelio ir byloje esančiose fotonuotraukose užfiksuoto nulaužto signalinio kelio stulpelio. Policijos pareigūnai nenufotografavo eismo įvykio vietos, apelianto automobilio ir galimai eismo įvykio metu apgadinto svetimo turto. Buvo tik nubraižyta eismo įvykio schema. Nuotraukos padarytos tik po dviejų dienų. Eismo įvykio schemoje ir byloje esančiose fotonuotraukose yra nurodytas ne tas pats signalinis stulpelis. Eismo įvykio schemoje pažymėtas „nulaužtas stulpelis“ yra nemažu atstumu atitolęs nuo vietos, nuo kurios prasideda kelio atitvaro apgadinimai bei dar didesniu atstumu nutolęs nuo vietos, kurioje rastas apelianto automobilis, tuo tarpu pateiktose nuotraukose matomas kelio signalinis stulpelis yra maždaug ties ta vieta, kur baigiasi atitvaras, kur rastas automobilis. Ne to stulpelio nuotraukos buvo nusiųstos ir UAB „B.“ žalos įvertinimui. UAB „B.“ atstovas G. O., nuvykęs į eismo įvykio vietą, matė, kad signalinis kelio stulpelis kirstas palei žemę ir, remdamasis savo ilgamete patirtimi, sprendė, kad žala buvo padaryta pjaunant žolę. Taip pat nuotraukose užfiksuotos duobės už kelio atitvaro neatitinka eismo įvykio schemoje užfiksuotų ratų pėdsakų už atitvarų. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi eismo įvykio schema, kuri buvo sudaryta ne pagal liudininkų parodymus (nes tokių nebuvo), o tik remiantis prielaida, pareigūnų manymu dėl galimo eismo įvykio mechanizmo.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad šiuo atveju žala buvo padaryta tik apelianto valdytam automobiliui ir nebuvo padaryta svetimam turtui, nukentėjusiųjų nėra, tad Š. U. nebuvo pareigos pranešti apie eismo įvykį policijai, nebuvo pareigos pasilikti eismo įvykio vietoje, todėl apeliantas yra nepagrįstai nubaustas pagal ATPK 130 str. 1 d. Po eismo įvykio Š. U. jautėsi sutrikęs, ką patvirtino ir liudytojas E. D.. Po truputį sugrįžtant į realybę, jis pradėjo apžiūrinėti eismo įvykio pasekmes. Apeliantas jau 15 metų gyvena (duomenys neskelbtini), tad S. Batoro gatve važiuoja kiekvieną dieną ir po kelis kartus. Jis žinojo, kad tas kelio atitvaras buvo ir anksčiau apgadintas, tad po eismo įvykio, pamatęs, kad nukentėjusiųjų nėra, svetimas turtas neapgadintas, suprato, kad policijai pranešti apie eismo įvykį jis neprivalo. Eismo įvykis įvyko vakare, esant prietemai, patyręs didelį šoką ir negalėdamas adekvačiai mąstyti, apeliantas objektyviai, jeigu ir padarė kokius nors minimalius pažeidimo pėdsakus, galėjo jų nepastebėti. Įsitikinęs, kad nereikia kviesti policijos, Š. U. norėjo rasti, kas galėtų ištempti jo automobilį. Žmonės jau buvo išsiskirstę, telefonas išsikrovęs, todėl jis išėjo namo. Nuslėpti eismo įvykį apeliantas neturėjo jokių galimybių, jei būtų norėjęs tai padaryti, būtų pasiėmęs automobilio dokumentus. Grįžus namo, Š. U. pasidarė silpna ir jis prigulė.

Apelianto žmonos giminaitis D. J. atėjo pas jį ir pasiteiravo, ar viskas gerai. D. J. pranešė, kad matė policijos pareigūnus eismo įvykio vietoje, nuvykęs ten, nieko neslėpdamas, jiems pasakė, kad apeliantas yra namuose. Policijos pareigūnai nesiėmė veiksmų susisiekti su apeliantu ar atvykti pas jį į namus. Kai Š. U. nuvyko į eismo įvykio vietą, automobilio jau nebuvo. Kitą dieną jis susisiekė su policijos pareigūnais. Išeidamas iš eismo įvykio vietos, apeliantas nesuvokė, kad elgiasi neteisėtai, jo veiksmuose nebuvo subjektyviosios ATPK 130 str. 1 d. pažeidimo sudėties - tyčios.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad Š. U. nuoširdžiai gailisi dėl susiklosčiusios situacijos. Padaryti pažeidimo jis nenorėjo. Iš eismo įvykio vietos išėjo sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo. Oficialus apelianto darbo stažas - 27 metai. Net 17 metų dirbo UAB „M. LT“, šiuo metu yra bedarbis. Š. U. yra sutaręs su UAB „G. I.“, kad bus priimtas į darbą, tačiau tam būtina turėti teisę vairuoti. Jis prašo teismo neatimti teisės vairuoti ir palikti galimybę dirbti siūlomą darbą, užsidirbti, išlaikyti 5 asmenų šeimą bei sumokėti baudą. Apeliantas turi mamą, segančią Parkinsono liga, kuri paskutiniu metu ypač progresavo, jos judėjimui reikalingos pagalbinės priemonės. Mama dabar gydosi Baltupių reabilitacijos centre „Pušyno kelias“, po ko pradės gyventi su apeliantu. Dėl sveikatos būklės ją dažnai tenka vežti pas gydytojus, į reabilitacijos įstaigas, ką Š. U. galės padaryti tik turėdamas teisę vairuoti. Apeliantas daugiau nei 20 metų vedęs, turi tris nepilnamečius vaikus. Vienas iš vaikų ypač dažnai serga, todėl tenka 12 km jį vežti iki poliklinikos. Du vyresnieji vaikai vakarais lanko karatė treniruotes, o savaitgaliais dalyvauja varžybose. Kadangi treniruočių vieta yra geografiškai nutolusi nuo gyvenamosios vietos, tad Š. U. juos nuveža ir parveža namo. Apeliantas buvusio darbdavio ir kitų, su juo reikalų turėjusių asmenų, yra charakterizuojamas teigiamai, yra gavęs ne vieną padėką. Š. U. civilinė atsakomybė buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, automobilis eismo įvykio metu buvo techniškai tvarkingas, automobilį apeliantas vairavo turėdamas teisę vairuoti transporto priemones. Jis gauna tik bedarbio pašalpą, sutuoktinė - šiek tiek didesnį atlyginimą nei minimalus. Šeimoje trys vaikai, kuriuos būtina išlaikyti, serganti mama, kurios pensijos neužtenka net vaistams, mokesčiai už komunalines paslaugas. Apeliantas užtikrina, kad administracinės nuobaudos tikslai, numatyti ATPK 20 str., jau ir taip yra pasiekti ir turės auklėjamąjį poveikį visam likusiam gyvenimui, todėl yra pagrindas jo atžvilgiu taikyti ATPK 30¹ str. nuostatas.

Atsiliepimas

Atsiliepimų į apeliacinį skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

Š. U. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pagal ATPK 257 str., administracinę bylą nagrinėjantis organas (tuo pačiu ir teismas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, teismas, spręsdamas dėl Š. U. kaltės buvimo, vadovavosi byloje esančia rašytine medžiaga, apklausė administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, įvykio vietoje pažeidimą užfiksavusį policijos pareigūną, apgadinto turto savininką, administracinio teisės pažeidimo byloje tyrimą atlikusią specialistę, eismo įvykio vietoje buvusį liudytoją, prijungė prie bylos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens pateiktus įrodymus. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl Š. U. kaltės, padarius ATPK 127 str. 2 d., 130 str. 1 d. numatytus pažeidimus, padarytos argumentuotai, įvertinus visų byloje esančių įrodymų visumą, pašalinus kilusius prieštaravimus.

ATPK 127 str. 2 d. administracinė atsakomybė kyla vairuotojui už KET pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą).

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Š. U. nepasirinko saugaus greičio, neatsižvelgė į kelio ir meteorologines sąlygas, nesuvaldė automobilio ir atsitrenkė į automobilinio kelio atitvarą bei signalinį stulpelį, kurie buvo apgadinti. Apeliantas neneigia paties eismo įvykio fakto, tačiau nesutinka, kad būtent jis apgadinimo eismo saugumo užtikrinimo priemones.

Kaip matyti iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės Antros kuopos Antrojo būrio patrulio Dariaus Judicko 2015 m. rugpjūčio 11 d. tarnybinio pranešimo, į eismo įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai pagal esančius pėdsakus nustatė eismo įvykio mechanizmą. Šiame tarnybiniame pranešime, iš karto po eismo įvykio, užfiksuota, kad yra nulaužtas kelio stulpelis ir apgadintas atitvaras (b. l. 5). Užfiksuotas aplinkybes atitinka nubraižyta eismo įvykio schema, kuri yra sudaryta, remiantis objektyviais eismo įvykio vietoje likusiais pėdsakais. Pagal ratų vėžes matyti, kad signalinis stulpelis buvo nulaužtas šio eismo įvykio metu, kadangi automobilio dešiniojo rato vėžė eina per skiriamąją juostą sulig nulaužtu stulpeliu. Ratų pėdsakai ant važiuojamosios kelio dalies taip pat veda link apgadinto atitvaro, už kurio yra likusios duobės nuo ratų, toliau – šukės ir automobilis (b. l. 9). Apie sulankstytus kelio atitvarus ir nulaužtus kelio stulpelius kalba ir eismo įvykio vietoje buvęs liudytojas E. D. (b. l. 11). Teismo posėdžio metu šias aplinkybes patvirtino ir liudytoju apklaustas policijos pareigūnas Darius Judickas (b. l. 37). Pats Š. U. taip pat pripažįsta, kad jį „užnešė“ ant dešinio kelkraščio (bortelio) ir nuo staigaus smūgio jo vairuojamas automobilis apsivertė (b. l. 21). Aprašytus apgadinimus patvirtina administracinio teisės pažeidimo byloje esančios nuotraukos (b. l. 14-15, 24, 45). Nors šios nuotraukos darytos ne iš karto po eismo įvykio, tačiau jose užfiksuoti vaizdai sutampa su eismo įvykio schema, tarnybiniu pranešimu ir liudytojų nurodomomis aplinkybėmis. Eismo įvykio schemoje užfiksuotas tas pats nulaužtas signalinis stulpelis, nes, kaip matyti iš nuotraukų, daugiau tokių toje kelio atkarpoje nėra. Taip pat atitinka ir duobių nuo ratų atvaizdavimas, kurios tiek eismo įvykio schemoje, tiek nuotraukose yra už apgadinto atitvaro.

Pažymėtina, kad apgadinto turto savininko UAB „B.“ atstovas G. O. sutiko, kad signalinis stulpelis ir automobilinio kelio atitvaras yra apgadinti, žala padaryta, tačiau negalėjo tvirtinti, kad tai padaryta būtent šio eismo įvykio metu (b. l. 38, 72-73). Jis pripažino, kad, rašydamas Š. U. 2015 m. rugpjūčio 24 d. raštą (b. l. 22), turbūt padarė klaidą, nurodydamas, kad žala nepadaryta, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo raštu nesivadovavo. Natūralu, kad šis asmuo, pripažinęs, kad turtas apgadintas ir žala yra padaryta, negali daryti išvadų dėl asmens kaltės, jis tik gali svarstyti, kokiu būdu tie apgadinimai gali būti atsiradę. Viena iš tokių prielaidų ir yra liudytojo G. O. teiginys, kad signalinis stulpelis galėjo būti nulaužtas pjaunant žolę. Teismui tokios prielaidos nėra privalomos ir jomis vadovautis nėra būtina. Nors iš pateiktų 2012 m. birželio mėn. nuotraukų (b. l. 74-75) matyti, kad kelio atitvaras jau tuo metu buvo apgadintas, tačiau negalima vienareikšmiškai tvirtinti, kad tai tas pats įlenkimas. Skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, ratų pėdsakų šiose nuotraukose nesimato. Tai, kad apeliantas žinojo, jog šis automobilinio kelio atitvaras jau seniai yra apgadintas, jis nurodo tik apeliaciniame skunde, nei savo paaiškinimuose, nei pirmosios instancijos teisme šių aplinkybių pastarasis neminėjo. Ant atitvaro atsiradusios tamsios spalvos žymės neišvengiamai yra Š. U. vairuoto automobilio palikti pėdsakai, kas taip pat reiškia kelio atitvaro apgadinimą. Tarnybiniame pranešime taip pat yra užfiksuota, kad ant atitvaro matosi automobilio slydimo pėdsakai dugnu (b. l. 5). Nors UAB „B.“ pretenzijų Š. U. neturi, tačiau sugadinto ar apgadinto turto vertė, kaip būtinas pažeidimo požymis, ATPK 127 str. 2 d. dispozicijoje nenumatyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-78-697/2015 ir kt.). Svarbu nustatyti svetimo turto sugadinimo (apgadinimo) faktą, kas šiuo atveju yra padaryta, todėl apeliantas pagrįstai nubaustas pagal ATPK 127 str. 2 d.

ATPK 130 str. 1 d. numatyta, kad nepaklusimas uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, taip pat pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles, užtraukia baudą vairuotojams nuo aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių iki vieno tūkstančio vieno šimto penkiasdešimt aštuonių eurų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų.

Apeliantas taip pat neigia savo kaltę ir dėl ATPK 130 str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymo. KET 222 p. numato, kad jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusiojo asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsiant pranešti apie eismo įvykį nukentėjusiajam, o jeigu tai neįmanoma, - policijai. Nagrinėjamu atveju, Š. U. apgadinus eismo saugumo užtikrinimo priemones, buvo galimas vienintelis elgesio modelis – apie tai pranešti policijai. Šio elgesio modelio pažeidėjas nepasirinko ir iš eismo įvykio vietos pasišalino. 2015 m. rugpjūčio 11 d., apie 21.30 val., lauke dar nebuvo sutemę ir, kaip pats teigia, apžiūrėjęs eismo įvykio vietą, Š. U. negalėjo nepastebėti apgadinto svetimo turto. Jei kitoje kelio pusėje jis ir nematė nulaužto signalinio stulpelio, tikrai turėjo matyti žymes ant atitvaro, per kurį vertėsi jo automobilis. Šias aplinkybes patvirtina ir tas faktas, kad jau kitą dieną po eismo įvykio apeliantas susisiekė su turto savininku UAB „B.“ ir domėjosi, ar nebuvo padaryta žala, nors paaiškinimą policijos pareigūnams davė tik po dviejų dienų (b. l. 18), o automobilį atsiėmė dar vėliau (b. l. 25).

Kaip teisingai nurodo apeliantas, teismų praktikoje yra ne kartą konstatuota, kad kaltė dėl ATPK 130 str. 1 d. nurodyto administracinio teisės pažeidimo padarymo gali pasireikšti tik tiesiogine tyčia, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad neteisėtai pasišalino iš eismo įvykio vietos. Vadinasi, teismas kiekvienu atveju privalo nustatyti, kad konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir, ją ignoruodamas, pasišalino. Sprendžiant, ar buvo kaltininko tyčia, turi būti vertinamos ir tokios aplinkybės, kaip padarytos žalos mastas, kontakto pobūdis, susiduriant eismo įvykyje dalyvavusiems automobiliams ar kliudant kitus objektus, kaltininko elgesys po eismo įvykio, taip pat išsiaiškinamas pasišalinimo iš įvykio vietos motyvas, tikslas ir kt. Taigi, pagrindžiant atsakomybę pagal ATPK 130 str. 1 d., turi būti atskleidžiamas kaltės – tiesioginės tyčios – turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-7-3-2013, 2AT-3-2014, 2AT-41-2014, 2AT-54-2014, 2AT-70-2014 ir kt.). Tuo pačiu, teismų praktikoje pažymima ir tai, kad eismo įvykį sukėlusio asmens motyvas, tikslas, dėl kurių jis pasišalino iš eismo įvykio vietos, nėra būtinas ATPK 130 str. 1 d. nurodyto pažeidimo sudėties požymis. Be to, kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių–psichinių) administracinio teisės pažeidimo požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties pažeidėjo prisipažinimu padarius administracinį teisės pažeidimą, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė administracinio teisės pažeidimo padarymą ir kokių padarinių šiais veiksmais buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) administracinio teisės pažeidimo požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-9-746/2015).

Kaip transporto priemonės vairuotojas, Š. U. turėjo būti susipažinęs su KET nuostatomis. Sukėlęs eismo įvykį, turėjo žinoti ir KET 222 p. numatytus reikalavimus tokiais atvejais. Tai, kad pažeidėjas netinkamai suvokė savo veiksmų teisėtumą, neatleidžia jo nuo kylančios atsakomybės. Pažymėtina, kad teismų praktikoje administracinė atsakomybė pagal ATPK 130 str. 1 d. paprastai nekyla tuomet, kai asmuo nesuvokia sukėlęs eismo įvykį ir pagal esamas aplinkybes neturėjo bei negalėjo to suvokti. Tuo pačiu konstatuojama, kad jis nesuvokė ir pareigos pasilikti eismo įvykio vietoje, o tai reiškia, kad nebuvo jo tyčios pasišalinti. Šiuo atveju, asmuo suvokė sukėlęs eismo įvykį, tą pats pripažįsta, bet KET 222 p. numatytos pareigos nevykdė ir iš eismo įvykio vietos pasišalino. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad Š. U. galėjo būti patyręs šoką, tačiau tai nepateisina jo veiksmų. Kaip matyti iš pranešimo apie įvykį ataskaitos, pranešėjas nurodė, kad nuo kelio nuvažiavusio ir apsivertusio automobilio vairuotojas yra neblaivus, bando užvesti automobilį (b. l. 7-8). Apklausiamas liudytoju, jis nurodė, kad pašaliniai žmonės padėjo apversti šį automobilį, teiravosi dėl pagalbos iškvietimo, vairuotojas iškviesti pagalbos neprašė, sakė, kad viskas gerai (b. l. 11, 47). Šios aplinkybės paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad Š. U. iš eismo įvykio vietos pasišalino, nes ėjo ieškoti pagalbos. Abejonių apelianto pateikta versija dėl pasišalinimo tikslo kelia ir liudytoju apklausto policijos pareigūno Dariaus Judicko nurodytos aplinkybės, kad automobilio salone mėtėsi alkoholinių gėrimų buteliai ir sklido alkoholio kvapas. Taip pat ir tas faktas, kad nors Š. U. giminaitis jam pranešė, kad eismo įvykio vietoje yra policijos pareigūnai, tačiau pastarasis į įvykio vietą vykti atsisakė. To negali pateisinti prasta apelianto savijauta, nes po to jis teigia vis tik važiavęs, bet automobilio neberadęs, tai reiškia, kad pastarasis jautėsi patenkinamai. Be to, dėl sveikatos būklės į medicinos specialistus jis nesikreipė. Policijos pareigūnai neturėjo pareigos vykti į Š. U. namus aiškintis eismo įvykio aplinkybių, juo labiau, kad jo giminaitis nurodė, kad vairuotojui viskas gerai. Pažymėtina, kad kaltei dėl pasišalinimo iš eismo įvykio, su kuriuo asmuo yra susijęs, vietos konstatuoti nebūtinas šio asmens motyvas nuslėpti eismo įvykį. Motyvas nėra būtinuoju ATPK 130 str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties požymiu. Taigi, akivaizdu, kad Š. U. suvokė sukėlęs eismo įvykį, turėjo ir galėjo suvokti, kad apgadino svetimą turtą, tačiau, nesilaikydamas KET reikalavimų, išėjo iš eismo įvykio vietos, t. y. pasišalino iš jos tyčia. Nagrinėjamu atveju, yra įrodyta, kad buvo eismo įvykis, Š. U. yra su šiuo įvykiu susijęs ir jis iš įvykio vietos pasišalino, pažeisdamas KET, kas reiškia, kad apeliantui pagrįstai taikyta administracinė atsakomybė pagal ATPK 130 str. 1 d.

Apeliaciniame skunde taip pat prašoma įvertinti Š. U. paskirtos administracinės nuobaudos pagrįstumą ir galimybę taikyti ATPK 30¹ str. nuostatas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas baigiamuosiuose aktuose ne kartą konstatavo, kad vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija. Teismas turi turėti galimybę, atsižvelgdamas į reikšmingas bylos aplinkybes, individualizuoti įstatyme įtvirtintą griežtą nuobaudą ir skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji minimali arba švelnesnę nuobaudą nei įstatymo numatytoji. Konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai ir kt.).

Individualizuodami pažeidėjams skiriamas nuobaudas, teismai turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis teisės pažeidimas. ATPK 30¹ str. 1 d. nuostatos leidžia asmeniui, padariusiam administracinį teisės pažeidimą, skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Sprendimas dėl nuobaudos švelninimo ar jos neskyrimo priimamas, atsižvelgus į ATPK 30 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, taip pat į ATPK 31 str. nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais. Administracinė nuobauda, taikant ATPK 30¹ str., gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-7-4/2013, 2AT-13-2013, 2AT-28-139/2015).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atnaujintose administracinėse bylose yra konstatavęs, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-7-4-2013, 2AT-13-2013, 2AT-10-2014, 2AT-28-139/2015).

Nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje nustatyta, kad buvo tik nestipriai apgadintas svetimas turtas ir vairuotojo automobilis, turto savininkas administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui pretenzijų neturi, asmuo pats kreipėsi tikslu išsiaiškinti, ar buvo padaryta žala, kiti eismo dalyviai eismo įvykio metu nenukentėjo. Pažeidėjas nurodo, kad nuoširdžiai gailisi dėl susiklosčiusios situacijos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino to atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes jis dėl svetimo turto apgadinimo ir pasišalinimo iš eismo įvykio vietos neprisipažino, savo gailėjimosi neišreiškė. Nepaisant to, po eismo įvykio su policijos pareigūnais susisiekė, pateikė savo paaiškinimus.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Š. U. ir jo šeimai teisė vairuoti transporto priemones yra gyvybiškai būtina. Apeliantas augina tris nepilnamečius vaikus (b. l. 82-84), du iš jų lanko treniruotes karatė mokykloje „B.“, kurios prezidentas patvirtina, kad vaikų atvežimu treniruotes ir varžybas rūpinasi Š. U. (b. l. 97), kadangi jų gyvenamoji vieta yra geografiškai nutolusi nuo interesų centro. Vienas mažametis vaikas dažnai serga, todėl reikia rūpintis jo vežiojimu į polikliniką. Taip pat apeliantas rūpinasi savo sunkiai sergančia motina, kurią būtina vežioti į gydymo ir reabilitacijos įstaigas (b. l. 85-88).

Kaip matyti iš administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registre esančių duomenų, Š. U. galiojančių administracinių nuobaudų neturi, kitų administracinę atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Jis yra charakterizuojamas išskirtinai teigiamai (b. l. 90-92), gavęs ne vieną padėkos raštą (b. l. 93-96). Nors UAB „G. I.“ charakteristikoje – tarpininkavimo rašte nurodyta, kad, turėdamas teisę vairuoti transporto priemones, Š. U. būtų priimtas į darbą šioje įmonėje, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas yra darbingo amžiaus, neturintis sveikatos sutrikimų, todėl turi galimybę įsidarbinti kitur, kur tokia teisė nėra būtina. Iš apelianto pateiktų duomenų matyti, kad jis šiuo metu nedirba, yra registruotas darbo biržoje, tačiau tai nėra pagrindas mažinti jam paskirtą baudą. Kaltas asmuo, kuriam skiriama nuobauda, yra priverstas patirti tam tikrų negatyvių padarinių. Jis netenka tam tikrų teisių, laisvių ar materialinių vertybių arba patiria kitokių teisių ar laisvių suvaržymų, tačiau, darydamas teisės pažeidimus, asmuo pats prisiima atsakomybę už jam galinčius kilti tokio pobūdžio padarinius.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Š. U. pagal ATPK 130 str. 1 d. paskirta 950 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams ir šešiems mėnesiams yra per griežta ir neproporcinga nuobauda už šį teisės pažeidimą. ATPK 20 str. numatyti administracinių nuobaudų tikslai gali būti pasiekti ir švelnesnėmis priemonėmis, todėl Š. U. už ATPK 130 str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymą skirtina administracinė nuobauda, taikant ATPK 30¹ str. 1 d. nuostatas. Atsižvelgiant į šioje nutartyje nurodytas aplinkybes, apibūdinančias padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, padarinius, pažeidėjo asmenybę, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog Š. U. dėl pažeidimo, numatyto ATPK 130 str. 1 d., paskirta administracinė nuobauda švelnintina, nemažinant paskirtos baudos dydžio, bet sutrumpinant teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą. Sušvelninus už ATPK 130 str. 1 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą paskirtą administracinę nuobaudą, švelnintina ir galutinė Š. U. paskirta administracinė nuobauda.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis ATPK 302¹² str. 1 d. 6 p.,

nutaria:

Š. U. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 9 d. nutarimą pakeisti.

Š. U. atžvilgiu taikyti ATPK 30¹ str. 1 d. ir pagal ATPK 130 str. 1 d. jam paskirti administracinę nuobaudą – 950 Eur dydžio baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis ATPK 33 str. 2 d., paskirtas nuobaudas pagal ATPK 130 str. 1 d. ir 127 str. 2 d. subendrinti apėmimo būdu ir galutinę administracinę nuobaudą Š. U. paskirti 950 Eur dydžio baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Likusioje dalyje nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė