Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. (A. S.) skundą atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl 66 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis).

Iš pareiškėjo skundo turinio ir atsakovo į bylą pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš galimai netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 11 d. iki 2017 m. liepos 30 d. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę žinoti apie savo galimą teisių pažeidimą dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo teisių pažeidimo pradžios, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų į atsakovą arba teismą. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjui buvo suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją. Pareiškėjas, žinodamas apie savo teisių pažeidimą nuo jo patalpinimo į Pravieniškių pataisos namų-atvirąją koloniją dienos, į teismą kreipėsi tik 2018 m. rugpjūčio 21 d. (1 t., b. l. 8), t. y. praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo galimo jo teisių pažeidimo dienos, nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas pagrindo ex officio (savo iniciatyva) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui taip pat nenustatė, todėl remiantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgiant į teismų praktiką, nagrinėjamu atveju, atsakovo prašymas dėl ieškinio senaties termino taikymo tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis). Įvertinus šiuo duomenis, teisinį reguliavimą, atsakovės atstovės prašymą pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2008 m. birelio 11 d. iki 2015 m. rugpjūčio 20 d. atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d. iki 2017 m. liepos 30 d. (imtinai).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina ir dėl gyvenamojo ploto normos trūkumo.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 punktas reglamentuoja minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, kuris negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, kad įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Tai reiškia, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017, 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1491-624/2018, 2017 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje Nr. A-979-556/2017 ir kt.).

Teismas 2018 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi atsakovės atstovą įpareigojo teismui pateikti duomenis apie pareiškėjo laikymo sąlygas, kokiais laikotarpiais ir kokiose gyvenamosiose patalpose jis buvo laikomas, duomenis apie jam tekusio ploto paskaičiavimą. Atsakovės atstovė visiškai nepateikė duomenų apie Pataisos namuose gyvenamosiose bei miegamosiose vietose ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d. iki 2017 m. liepos 30 d. (imtinai) (laikotarpis, kuriam netaikyta ieškinio senatis) pareiškėjo laikymo atitinkamose patalpose plotą, kartu su juo laikytų asmenų skaičių. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas bausmę atliko 2 sektoriuje ir pateikė minimalius duomenis apie gyvenamųjų patalpų plotus ir jose laikomų asmenų skaičių laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 11 d. iki 2014 m. gruodžio 3 d., t. y. laikotarpiu, kuriam taikyta ieškinio senatis. Atsakovės atstovė nepateikė duomenų, paneigiančių pareiškėjo teiginius dėl ploto pažeidimų, apie patalpų plotą ginčui aktualiu laikotarpiu. Įvertinus nurodytas įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių taisykles, pripažintina, kad atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių apie patalpų ploto pažeidimą laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d. iki 2017 m. liepos 30 d., todėl spręstina, kad pareiškėjo teisės neužtikrinus laikymui nustatyto ploto reikalavimų buvo pažeistos.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau –Normos), patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, buvo nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Pažymėtina, jog nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusių Normų naujoje redakcijoje nenumatytas sanitarinio mazgo įrengimas ir įrenginių skaičius. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas (įsigaliojusias nuo 2017 m. birželio 8 d.) numatyta, kad bendrabučio gyvenamosios patalpos prausykloje, tualete turi būti įrengtas klozetas (gali būti ir tupimas) arba pisuaras (tik vyrams) 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų, praustuvė 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų.

Atsakovės atstovė atsiliepime (1 t., b. l. 16), Ūkio skyriaus 2018 m. rugsėjo 18 d. pažymoje Nr. 88-573 (b. l. 27-28) nurodė, kad 2, 4 ir 5 būrio prausykloje įrengtos 6 praustuvės, sanitariniame mazge – 5 unitazai ir 3 pisuarai (4 būrio sanitariniame mazge 4 pisuarai), 9, 15-16 būrio prausykloje įrengtos 8 praustuvės, sanitariniame mazge – 6 unitazai ir 4 pisuarai. Atsakovės atstovė nepateikė duomenų apie ginčo laikotarpiu būriuose buvusį nuteistųjų skaičių ir kuriuose pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d. iki 2017 m. liepos 30 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) ne kartą savo praktikoje yra konstatavęs, kad šio pobūdžio ginčuose ne visada galima pritaikyti affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti) principą, nes tam tikrais atvejais tik atsakovas turi prieigą prie informacijos, galinčios atmesti ar paneigti konkrečius teiginius (pvz., 2011 m. sausio 11 d. sprendimas byloje H. prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 2573/03), todėl pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimas byloje N. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 paragrafas; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 paragrafas; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30422/03, 35 paragrafas; 2006 m. birželio 1 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją, Nr. 4171/04, 20 paragrafas). Pareiga paneigti ir pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai. Byloje nesant galimybės apskaičiuoti sanitarinių įrenginių skaičiaus, tenkančio Normose nurodytam atitinkamam skaičiui nuteistųjų, todėl pripažintinos pagrįstomis pareiškėjo nurodytos skundo aplinkybės dėl jo neaprūpinimo kietuoju inventoriumi.

Pareiškėjas skundo reikalavimą taip pat grindžia tuo, jog gyvenamosiose patalpose buvo tarakonų ir blakių, dėl to aplinka buvo nesaugi sveikatai, higienai ir kt. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pataisos namai yra sudarę 2014 m. lapkričio 14 d. sutartį su UAB „Dezinfa“. Šia sutartimi kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo atlikti kenkėjų (tarakonų, skruzdėlių, blakių, musių ir pan.) monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus. Nuo 2016 m. lapkričio 23 d. sutartimi atlikti kenkėjų (tarakonų, skruzdėlių, blakių, musių ir pan.) monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus įsipareigojo UAB „Utenos deratizacija“ (1 t., b. l. 29-32). Iš pateiktų graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo išrašų ir atliktų darbų aktų (1 t., b. l. 33-94) matyti, jog įvairiuose 2 sektoriaus būriuose ir gyvenamosiose patalpose pastebėti kenkėjai (tarakonai, blakės). Įvertinus, jog patalpose buvo randama kenkėjų, spęstina, kad kontrolė vykdoma nepakankama. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl tarakonų ir blakių buvimo gyvenamosiose patalpose yra pagrįsti.

Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (akto redakcija, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 1 d.), patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelio dydžių, todėl pareiškėjo argumentai dėl pasivaikščiojimo kiemelio mažo ploto, laikytini nepagrįstais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-539-520/2018).

Pareiškėjas skundo reikalavimą grindžia ir tuo, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo tinkamo apšvietimo ir ventiliacijos. Atsakovės atstovė atsiliepime nurodė, kad patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas buvo vėdinamos per langus. Atsakovė taip pat pateikė pareiškėjo buvimo Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje ginčo laikotarpiu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento 2017 m. birželio 22 d. patikrinimo aktą Nr. PA.2-792(16.3.187.2.12), kuriame buvo tikrintos kai kurios 2 sektoriaus gyvenamosios patalpos (1 t., b. l. 114-116). Pažeidimų dėl gyvenamųjų patalpų vėdinimo nenustatyta, tačiau nustatytas pažeidimas dėl apšvietimo kamerų tipo patalpose. Atsakovės atstovė teigė, kad pareiškėjas gyvenamo bendrabučio tipo patalpose, tačiau nepateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento aktų, kurie patvirtintų, jog šiose patalpose nėra nustatyta pažeidimų, susijusių su patalpų apšvietimu. Įvertinus duomenis, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamentas pažeidimus, susijusius su apšvietimu, nustatė kamerų tipo patalpose, spręstina, jog apšvietimo pažeidimai galėjo būti ir bendrabučio tipo patalpose. Atsakovės pareiga įrodyti, kad pažeidimų nebuvo, tačiau ji to nepadarė, todėl darytina išvada, jog pareiškėjo teisė į tinkamą gyvenamųjų patalpų apšvietimą buvo pažeista.

Teismas, išanalizavęs byloje esančių įrodymų visumą, konstatuoja, jog pareiškėjo nurodomi pažeidimai, susiję su minimalaus gyvenamosios patalpos ploto neužtikrinimu, tinkamo apšvietimo neužtikrinimu, tarakonų ir blakių buvimu, nesamo pakankamo skaičiaus sanitarinių mazgų, praustuvių, dušų, buvo ir yra įrodyti. Dėl šių pažeidimų pareiškėjas patyrė dvasinius sukrėtimus, kurie kaip jis nurodo pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu ir kitais nepatogumais. Nepasitvirtino pareiškėjo nurodyti pažeidimai dėl ventiliacijos ir per mažų kiemelių ploto.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo. Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija) įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Darytina išvada, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Neturtinės žalos prigimtis apsprendžia ribotas galimybes jos dydį apskaičiuoti itin tiksliai, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį teismas nustato atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, teismai atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015) ir į teismų analogiškose savo pobūdžiu bylose priteistų lėšų neturtinei žalai atlyginti dydžius, nes tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, įvertinus pareiškėjo patirtus nepatogumus dėl netinkamo gyvenamosios patalpos ploto, apšvietimo, dėl nepakankamo skaičiaus sanitarinių mazgų, praustuvių, dušų buvimo, blakių ir tarakonų buvimo, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo nepertraukiamą ilgą trukmę (nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d. iki 2017 m. liepos 30 d.), teismo prerogatyvą įvertinti neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), pareiškėjo patirtus nepatogumus, tai, kad nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, nenustačius kitų pažeidimų, atsižvelgiant į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ( Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-929-520/2019 ir kt.) priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo pinigais vidurkį, spręstina, jog nagrinėjamu atveju įvertinus pareiškėjo galimai patirtus nepatogumus, teisingas ir proporcingas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydis yra 2 000 Eur. Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 5 punktu. Pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, priteistinas 2 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Skundas kitoje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 -88 straipsniais,

nusprendžia:

Patenkinti iš dalies pareiškėjo A. S. (A. S.) skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

priteisti pareiškėjui A. S. (A. S.), asmens kodas (duomenys neskelbtini), 2 000 Eur (du tūkstančiai eurų) neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos,

atmesti pareiškėjo skundą kitoje dalyje.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams.