- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-07-31
- Bylos Nr.
- 2S-1018-781/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-18368-2012-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jūratė Varanauskaitė
- Pareiškėjas
- E. G.
- Skolininkas
- O. R.
- Trečiasis asmuo
- I. R.
- Kategorijos
- 106.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėja Jūratė Varanauskaitė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos E. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 7 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos E. G. pareiškimą dėl skolininkės O. R. turto dalies nustatymo bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, tretysis asmuo I. R.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
pareiškėja (išieškotoja) E. G. (toliau - Pareiškėja) kreipėsi į teismą su prašymu, kuriuo prašo: 1) nustatyti skolininkės O. R. (toliau - Skolininkė) turto dalį bendrame su Skolininkės sutuoktiniu I. R. turte, t. y. nustatyti, kad Skolininkei priklauso: ½ žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (½ vidutinė rinkos vertė – 13 400 Lt); ½ pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (1/2 vidutinė rinkos vertė – 223 000 Lt); 2) teismo nuožiūra nustatyti Skolininkei ir jos sutuoktiniui I. R. priklausančio nekilnojamojo turto, kuriame prašoma nustatyti Skolininkės dalį, naudojimosi tvarką; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja prašyme nurodė, kad antstolis I. G., vykdydamas vykdymo veiksmus pagal Vilniaus apygardos teismo išduotą vykdomąjį dokumentą dėl 259 190 Lt skolos su 5 proc. metinių palūkanų išieškojimo iš Skolininkės Pareiškėjos naudai, areštavo Skolininkei priklausantį turtą. Skolininkė yra ištekėjusi, santuoka sudaryta 1977 m. rugpjūčio 27 d. Skolininkės sutuoktinis – tretysis asmuo I. R.. Sutuoktiniai santuokoje įgijo žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Pagal 2012 m. spalio 3 d. vedybų sutartį Skolininkė ir jos sutuoktinis nepakeitė turto, įgyto iki šios sutarties sudarymo, teisinio režimo. Antstolis I. G. 2012 m. spalio 12 d. pranešimu informavo Pareiškėją, jog ši turi teisę kreiptis į teismą dėl Skolininkės nekilnojamojo turto dalies nustatymo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas 2013 m. vasario 8 d. nutartimi Pareiškėjai nustatė terminą iki 2013 m. vasario 28 d. trūkumams pašalinti, t. y. Pareiškėja turėjo pateikti teismui minėto žemės sklypo ir pastato naudojimosi tvarkos (atidalijimo) plano (schemos) projektą, kuris turi būti parengtas žemės santykius reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, taip pat duomenis apie sutuoktinių visą turimą bendrą turtą, duomenis, iš kurių matytųsi, koks yra prievolės pobūdis, bei pašalinti kitus prašymo trūkumus.
Šalies argumentai
Pareiškėja, šalindama trūkumus, pateikė teismui paaiškinimą ir prie jo pridėjo atitinkamus dokumentus.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2013 m. kovo 7 d. nutartimi Pareiškėjos pareiškimą paliko nenagrinėtu. Nurodė, kad visų pirma, Pareiškėja prašydama, kad Skolininkei būtų nustatyta ½ dalis bendrame žemės sklype, privalėjo pateikti teismui minėto žemės sklypo naudojimosi tvarkos plano (schemos) projektą, kuriame turi būti tiksliai nustatyta skolininkės sklypo dalis, aiškiai parodant žemėtvarkos projekte bendrasavininkiui tenkančios dalies dydį ir išsidėstymą, pavaizduojant jo dalį atskiriančią ribą, ji turi būti nubrėžta tokiu būdu, kad šalims ir teismui būtų galima nustatyti jos faktinę vietą ir pan. Taigi, Pareiškėja turėjo savo jėgomis ir lėšomis kreiptis į atitinkamus specialistus, kad būtų parengtas minėtus reikalavimus atitinkantis ginčo sklypo naudojimosi tvarkos plano projektas, pagal kurį teismas turėtų nustatyti naudojimosi Skolininkei priklausančia žemės sklypo dalimi (1/2) tvarką. Pažymėjo, kad teismas negali įpareigoti Skolininkę minėtą žemės sklypo planą pateikti, nes ji jo neturi ir negali turėti. Be tokių planų teismas negali išspręsti bylos pagal CPK 667 straipsnį. Be to, nustatyti gyvenamojo namo naudojimosi tvarką yra galimybė ir be atskirų planų parengimo, tačiau tam turi būti į bylą pateikta atitinkamo turto kadastrinių matavimų byla, kurioje yra patalpų schemų išdėstymai ir pan. Nagrinėjamu atveju Pareiškėją atstovauja advokatė D. D., todėl ji turi galimybę minėtus duomenis išsireikalauti iš atitinkamų asmenų ir institucijų (pvz., VĮ Registrų centro). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad teismas pareiškėjos prašymą dėl atitinkamų įrodymų išreikalavimo galėtų tenkinti tik tuo atveju, jeigu teismui būtų pateikti atitinkami įrodymai, kad Pareiškėja pati dėl objektyvių aplinkybių šių įrodymų negali gauti. Tačiau teismui tokie duomenys nepateikti. Be to, Pareiškėja gali pasinaudoti teise prašyti teismo išduoti liudijimą atitinkamiems įrodymams gauti. Tačiau šia teise Pareiškėja taip pat nepasinaudojo. Atsižvelgdamas į išdėstytą, į tai, kad teismui nepateikti atitinkami planai, schemos, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad tai yra esminis trūkumas, kuriam esant negalima tinkamai išnagrinėti bylos ir priimti sprendimo. Taigi, Pareiškėja tinkamai trūkumų nepašalino, todėl prašymas dėl Skolininkės turto dalies nustatymo bendrojoje jungtinėje nuosavybėje buvo paliktas nenagrinėtu (CPK 296 straipsnio 1 dalies 11 punktas, 2 dalis).
Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu Pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti Pareiškėjos prašymą dėl Skolininkės turto dalies nustatymo bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Pareiškėja mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai reikalavo pateikti nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų bylų, projektų su Pareiškėjos siūloma naudojimosi tvarka. Pažymėjo, kad teikiant prašymą dėl skolininko turto dalies nustatymo bendrojoje jungtinėje nuosavybėje buvo pateikta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių Pareiškėjos teisę kreiptis į teismą bei leisti teismui nustatyti pareikštų reikalavimų esmę. Be to, Pareiškėja pranešime dėl trūkumų šalinimo pateikė prašymą išreikalauti iš Skolininkės nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų bylas, planus, tačiau teismas, priimdamas skundžiamą pirmosios instancijos nutartį, to nevertino. Nurodė, kad prašymas išreikalauti įrodymus iš konkretaus asmens yra alternatyvus prašymui išduoti teismo liudijimą, kurio pagrindu tretieji asmenys turėtų pareigą šiuos įrodymus teikti. Pareiškėjos prašymas dėl nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų bylų, planų išreikalavimo iš Skolininkės yra susijęs ne su atitinkamo nekilnojamojo turto atidalijimo pagal pareikštus reikalavimus vertinimui/pagrindimui, o tikslu šiuos įrodymus išreikalavus, Pareiškėjai parengti nekilnojamojo turto naudojimosi tvarkos projektus ir pateikti juos teismui kartu su patikslintu prašymu. Nesant šių dokumentų, Pareiškėja iš esmės negali parengti teismo skundžiamoje nutartyje nurodytų planų. Pažymėjo, kad skundžiamojoje nutartyje teismo nurodyti įrodymai yra susiję su Pareiškėjos reikalavimų pagrįstumo vertinimu ir esant Pareiškėjos prašymui juos išreikalauti, šių įrodymų pateikimo/išreikalavimo klausimas gali būti išnagrinėtas parengiamojo teismo posėdžio metu, o ne Pareiškėjai patiriant papildomas išlaidas dėl šių dokumentų išreikalavimo iš trečiųjų asmenų. Taip pat nurodė, kad pagal esamą teismų praktiką, įgyvendinti savo bendrosios dalinės nuosavybės teisę ir atsidalyti savo dalį arba nustatyti naudojimosi bendru turtu tvarką pirmiausia turi skolininkas, o teismas negali priskirti šios pareigos išieškotojui ir antstoliui, dėl ko pareigą pateikti siūlomą turto naudojimosi tvarką turi ir skolininkas.
Atsiliepimas
Skolininkė atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė su juo nesutinkanti ir prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Pareiškėja turi asmeniškai ar per atstovą kreiptis į VĮ „Registrų centras“ dėl reikiamų planų, išrašų ir kitų dokumentų pateikimo. Be to, ginčo eiga yra ne kas kita kaip siekis vilkinti procesą laukiant dar didesnio Skolininkei priklausančio turto nuvertėjimo, todėl Pareiškėjos atskirasis skundas turi būti atmestas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ex officio patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (tolia – CPK) 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Nagrinėjamu atveju Pareiškėja kreipėsi į teismą dėl Skolininkės turto dalies, esančios bendra su jos sutuoktiniu nuosavybe, nustatymo ir naudojimosi šių nekilnojamųjų daiktų dalimi tvarkos nustatymu. Pirmosios instancijos teismas prašymo priėmimo stadijoje nustatė prašymo trūkumus ir įpareigojo Pareiškėją pateikti teismui žemės sklypo naudojimosi tvarkos (atidalijimo) plano (schemos) projektą. Pareiškėjai nepašalinus minėto trūkumo, pirmosios instancijos teismas 2013 m. kovo 7 d. nutartimi, remdamasis CPK 296 straipsnio 1 dalies 11 punktu, 2 dalimi, Pareiškėjos pareiškimą paliko nenagrinėtu. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka.
Vykdymo proceso normose įtvirtinta, kad išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į jo asmeninį turtą, į jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat į jo dalį jungtinėje nuosavybėje (CPK 666 straipsnio 1 dalis). Tais atvejais, kai išieškojimas pagal skolininko prievolę turi būti vykdomas nukreipiant išieškojimą į jo asmeninį turtą, būtina nustatyti skolininko turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje CPK 667 straipsnio nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2005). CPK 667 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenims, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrą turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko dalies, esančios bendra su kitas asmenimis nuosavybe, nustatymo. Skolininko dalis bendroje nuosavybėje nustatoma teismo nutartimi. Jei nustatoma skolininko dalis į nekilnojamąjį daiktą, teismas kartu turi nustatyti naudojimosi nekilnojamojo daikto dalimi, priklausančia skolininkui, tvarką (CPK 667 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šios kategorijos bylose yra suformavęs praktiką, kad CPK 667 straipsnio pagrindu teismas gali nustatyti bendrosios nuosavybės bendraturčių idealiąsias bei (ar) realiąsias dalis ir jos turi būti nustatytos taip, kad būtų įmanoma išieškoti, nes priešingu atveju teismo sprendimo įvykdymas taptų negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23/2006). Išieškojimas galimas esant nustatytai tiek idealiajai, tiek realiajai daliai, nes CPK normos neįpareigoja būtinai nustatyti realiosios skolininkui priklausančio turto bendroje nuosavybėje dalies. Tik remdamasis pagal CPK 667 straipsnio 1 dalį išieškotojo ar bendrosios nuosavybės dalyvių pateiktu prašymu nustatęs skolininko dalį teismas turi vadovautis CPK 667 straipsnio 2 dalimi ir kartu nustatyti naudojimosi tvarką skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi. Šių proceso teisės normų, kuriose nustatytas įpareigojimas teismui nustatyti naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarką po to, kai buvo nustatyta skolininko dalis bendroje nuosavybėje, paskirtis yra tai, kad skolininko ir kitų bendraturčių bendrosios nuosavybės teise valdomas, naudojamas ir disponuojamas nekilnojamasis daiktas būtų parduodamas už kuo didesnę kaina, taip užtikrinant kreditoriaus bei skolininko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2005; 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2005).
Sprendžiant iš Pareiškėjos reikalavimų, ji kreipėsi į teismą prašydama nustatyti būtent realiąsias, o ne idealiąsias Skolininkei priklausančio nekilnojamojo turto dalis, naudojimosi tvarką nustatyti teismo nuožiūra. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokiu atveju teismui turi būti pateikiamas naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos projektas (Žr. pvz.: Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-1815-567/2011). Nesant tinkamai parengto skolininkui priklausančio turto dalies naudojimosi projekto, teismas negalėtų teisingai išspręsti bylos, nes nustatęs skolininko turto dalį, privalo nustatyti ir jos naudojimosi tvarką taip, kad būtų galima įvykdyti realų išieškojimą, remiantis vykdymo procesą reglamentuojančiomis teisės normomis (CPK 667 straipsnio 4 dalis).
Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šis projektas turi būti teikiamas tik svarstant prašymo priėmimo klausimą. Pažymėtina, kad ieškinio (pareiškimo) priėmimo stadijoje teismas turi nustatyti tik procesinio teisinio pobūdžio faktus, t. y. patikrinti, ar asmuo turi procesinę teisę kreiptis į teismą (gali būti dalyvaujančiu byloje asmeniu, turi atitinkamus įgalinimus, jeigu kreipiasi į teismą kito asmens vardu) ir ar šią teisę įgyvendina tinkamai (CPK 137 straipsnis), kad perspektyvoje vienas iš civilinio proceso tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių (CPK 2 straipsnis), būtų įgyvendintas nepaneigiant asmens pažeistų teisių gynybos, teisingumo, koncentracijos ir ekonomiškumo bei kitų civilinio proceso principų. Tik tuomet, kai teismas nustato, jog pateiktas ieškinys (pareiškimas) neatitina jam keliamų formos ar turinio reikalavimų, jis nutartimi paskiria terminą trūkumams pašalinti (CPK 115 straipsnio 2 dalis, 138 straipsnis).
Įstatyme neapibrėžta, kokios kliūtys tolesnei proceso eigai yra esminės, t. y. kokie ieškinio (pareiškimo) trūkumai yra esminiai, todėl kiekvienu atveju teismas šį kriterijų taiko atsižvelgdamas į pareikšto ieškinio (pareiškimo) reikalavimo esmę ir ieškinyje nurodytas aplinkybes.
Vertinant, ar procesinio dokumento trūkumai sudaro esmines kliūtis tolesnei proceso eigai, ieškiniui (pareiškimui) priimti, reikėtų įvertinti keletą aspektų. Pirma, koks yra ieškinyje (pareiškime) nenurodytų duomenų, nustatytų CPK 111 ir 135 straipsniuose, tikslas ir pobūdis. Antra, ar nenurodyti duomenys yra reikšmingi būtent sprendžiant ieškinio (pareiškimo) priėmimo klausimą, ar jie gali būti pateikti vėlesniuose proceso etapuose, t. y. parengiamojo teismo posėdžio metu (CPK 230 straipsnio 1 dalis). Trečia, ar nenurodyti duomenys yra į teismą besikreipiančio asmens neatidumo (nerūpestingumo) padarinys, ar į teismą besikreipiantis asmuo nurodo ir pateikia įrodymus, kad dėl objektyvių priežasčių negalėjo atitinkamų duomenų pateikti ieškinyje. Ketvirta, ar nenurodyti duomenys jau yra žinomi teismui ir ar teismas gali juos nesudėtingai gauti (pasinaudojęs teismų informacine sistema LITEKO, kitomis teismui prieinamomis informacinėmis sistemomis).
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įstatymų leidėjas numato teismui galimybę, priėmus ieškinį (pareiškimą), prireikus tikslinti šalių pareigą įrodinėti (CPK 225 straipsnio 1, 5 punktai) bei atlikti kitus veiksmus, kurie, teismo manymu, reikalingi tinkamai išnagrinėti bylą, parengiamojo teismo posėdžio metu teismas gali nuspręsti dėl papildomų veiksmų pasirengti bylos nagrinėjimui teisme atlikimo (CPK 231 straipsnio 5 dalis). Taigi, pasirengimo bylai nagrinėti metu teismas gali pašalinti neesminius ieškinio trūkumus, įpareigoti ieškovą pateikti įrodymus, nurodyti reikšmingas aplinkybes, tačiau tokių neesminių trūkumų buvimas nėra kliūtis civilinę bylą iškelti.
Nagrinėjamoje byloje teismas atsižvelgia į tai, kad Pareiškėja neturi Skolininkei priklausančio turto kadastrinių matavimų bylos, kas užkerta kelią parengti ir pateikti teismui naudojimosi Skolininkei priklausančia nekilnojamojo turto dalimi tvarką. Pripažintina, jog tai, kad šių dokumentų Pareiškėja nepateikė kartu su prašymu, nesudaro pagrindo atsisakyti iškelti civilinę bylą, kadangi jie gali būti pateikiami vėlesnėje bylos nagrinėjimo stadijoje. Be to, kai kuriais dokumentais (kadastrinių matavimų byla), kaip turto savininkė, disponuoja Skolininkė, todėl jų pateikimas teismui nesukeltų jokių sunkumų, priešingai nei Pareiškėjai ar jos atstovei kreipiantis į atitinkamas institucijas dėl jų gavimo.
Esant anksčiau nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai aiškino ir taikė pareiškimo priėmimo klausimą reglamentuojančias procesines teisės normas, todėl šį klausimą išsprendė neteisingai ir tai yra pagrindas skundžiamą nutartį panaikinti ir perduoti pareiškimo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pažymėtina, jog Pareiškėja prašė apeliacinės instancijos teismo išspręsti klausimą iš esmės. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju konstatuoja, jog ieškinio (pareiškimo) priėmimo klausimo sprendimas – pirmosios instancijos teismo prerogatyva, todėl atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškimo priėmimo klausimą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.