Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Gražvydo Poškaus, Virginijos Žindulienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. K., H. V. ir M. J. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. sausio 15 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 259 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams 2 mėnesiams;

H. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 metams 2 mėnesiams;

M. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį areštu 45 paroms. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 9 dalimi, paskirta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2018 m. vasario 15 d. nuosprendžiu ir paskirti galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 4 mėnesiams ir 21 dienai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

8. Nuteistųjų V. K., M. J., H. V. apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl nuteistojo V. K. apeliacinio skundo

9.4. Nuteistojo skunde nurodytos aplinkybės, kad jis yra dirbantis, turi gyvenamąją vietą, išlaiko nepilnametę dukrą, paskutinį kartą teistas tik 2012 m., būdamas nelaisvėje neturi galimybės rūpintis nepilnamete dukra ir praras darbą, todėl prašo jam paskirti švelnesnę bausmę, nemenkina jo kaltės padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nėra pakankamas pagrindas lengvinti jo baudžiamąją atsakomybę dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių, kurios nepaneigia jam paskirtos bausmės pagrįstumo. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, visi paminėti bylos duomenys rodo didesnį V. K. asmens ir jo padaryto nusikaltimo pavojingumą visuomenei, byloja, kad apelianto padaryta ir skundžiamu nuosprendžiu inkriminuota veika nėra atsitiktinis jo neigiamas poelgis, tai dėsningas jo elgesio padarinys dėl susiformavusios neigiamos orientacijos visuomenėje, visuotinai priimtinų elgesio normų nepaisymo ir nenoro laikytis įstatymų reikalavimų. V. K. nekeičia savo elgesio, išvadų iš jam anksčiau paskirtų bausmių nepadarė ir toliau daro naujas analogiškas nusikalstamas veikas, todėl pirmosios instancijos teismas nuteistajam V. K. už padarytą nusikalstamą veiką tinkamai parinko bausmės rūšį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad V. K. nusikalstamos veikos padarymo metu jau turėjo dukrą, be to, būdamas ne kartą teistas, suvokė galimas neigiamas teisines pasekmes (galimas laisvės atėmimo bausmės paskyrimas ir su juo susijusios kitos neigiamos pasekmės, kaip darbo praradimas ir kt.), tačiau minėtos aplinkybės nesutrukdė V. K. padaryti nusikaltimo, todėl teismas tokius V. K. argumentus laiko deklaratyviais ir juos atmeta.

9.5. Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad V. K. už BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą buvo pagrįstai paskirta nežymiai didesnė laisvės atėmimo bausmė nei minėto straipsnio sankcijoje nustatytas šios bausmės vidurkis (1 metai 1 mėnuo 15 dienų), nes nėra V. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, taip pat V. K. asmenybė vertinama neigiamai ir kaip didesnio pavojingumo, nes nuteistasis nuolat daro teisės pažeidimus, naują nusikaltimą padarė neišnykus ankstesniam teistumui. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam V. K. už padarytą nusikalstamą veiką paskirta bausmė (laisvės atėmimas 1 metams 2 mėnesiams) nėra per griežta, todėl dar labiau ją švelninti, kaip prašo apeliantas, nėra pagrindo..

10.1. Iš bylos matyti, kad V. K. atsakomybę sunkinančia aplinkybe buvo pripažinta tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Kaip minėta anksčiau, V. K. yra net 8 kartus teistas, taip pat ir dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 259 straipsnio 1 dalyje, padarymo, teistumas neišnykęs, baustas administracine tvarka ir dėl neteisėto narkotinių medžiagų vartojimo (2 t., b. l. 56–63, 68–74), o tai neigiamai apibūdina apeliantą. Šios visos paminėtos aplinkybės rodo, kad nėra pagrindo manyti, jog nuteistasis kritiškai vertina savo elgesį ir, kad V. K. paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, nes nuteistasis nekeičia savo elgesio, išvadų iš jam anksčiau paskirtų bausmių nepadarė ir toliau daro naujus teisės pažeidimus. Kartu pažymėtina, kad bausmė – tai valstybės prievartos priemonė, skiriama asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, todėl neigiami padariniai yra natūralus padarytos nusikalstamos veikos rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas, todėl švelninti V. K. teisinę padėtį, aukščiau bendrųjų visuomenės interesų iškeliant asmeninius nusikalstamą veiką įvykdžiusio asmens interesus, teisinio pagrindo nėra.

11. Atsakant į skundo argumentus dėl amnestijos akto taikymo pažymėtina, jog pagal 2018 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Respublikos įstatymą dėl amnestijos akto 8 straipsnio 8 punktą amnestija yra netaikoma recidyvistams. Nagrinėjamu atveju V. K. yra laikomas recidyvistu, nes jis, būdamas teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, už kurį teistumas nebuvo išnykęs, vėl padarė tyčinį nusikaltimą. Esant šioms aplinkybės, nėra teisinio pagrindo V. K. taikyti amnestijos akto.

Dėl nuteistojo M. J. apeliacinio skundo

12. Nuteistasis M. J. apeliaciniame skunde kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos, nustatytų faktinių aplinkybių bei veikos juridinės kvalifikacijos neginčija. Apeliantas tik prašo paskirti jam švelnesnę bausmę ir bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi ir BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

12.1. BK 259 straipsnio 2 dalies sankcijoje nurodoma, kad už šio nusikaltimo padarymą yra baudžiama viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba bauda, arba areštu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam M. J. bausmę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 straipsnio 2 dalyje, padarymo, BK 54 straipsnio, 61 straipsnio 2 dalies nuostatų nepažeidė, tinkamai jomis vadovavosi. Iš bylos medžiagos matyti, kad M. J. padarė vieną tyčinę nusikalstamą veiką, nusikalstamą veiką padarė teistumui neišnykus, yra teistas net 19 kartų, šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę, baustas administracine tvarka (2 t., b. l. 106–132, 133–137). Pažymėtina, kad M. J. atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių byloje pagrįstai nebuvo nustatyta. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus M. J. už padarytą nusikalstamą veiką arešto bausmę. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, bylos duomenys rodo didesnį nuteistojo M. J. asmens ir jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą visuomenei, byloja, kad apelianto padaryta ir skundžiamu nuosprendžiu inkriminuota veika nėra atsitiktinis jo neigiamas poelgis, tai dėsningas jo elgesio padarinys dėl susiformavusios neigiamos orientacijos visuomenėje, visuotinai priimtinų elgesio normų nepaisymo ir nenoro laikytis įstatymų reikalavimų. M. J. visiškai nekeičia savo elgesio, išvadų iš jam anksčiau paskirtų bausmių nepadarė ir toliau daro naujus teisės pažeidimus, todėl pirmosios instancijos teismas nuteistajam M. J. už padarytą nusikalstamą veiką tinkamai parinko bausmės rūšį.

12.2. Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad M. J. už BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą buvo pagrįstai paskirta maksimali arešto bausmė (pagal BK 49 straipsnio 3 dalis – 45 paros), nes M. J. nuolat pažeidinėja baudžiamąjį įstatymą, daro įvairaus pobūdžio nusikalstamas veikas, taigi, M. J. asmenybė vertinama kaip itin neigiama ir pavojinga, be to, jo padaryta nusikalstama veika taip pat laikytina didesnio pavojingumo, nes M. J. ne tik neteisėtai įgijo nedidelį kiekį narkotinės medžiagos, tačiau minėtą medžiagą neteisėtai laikė ir ją gabeno, t. y. M. J. padarė net tris alternatyvias BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytas veikas.

12.3. Apygardos teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, jog bendrinant bausmes jam nepagrįstai taikytas visiškas bausmių sudėjimo būdas (BK 63 straipsnio 1, 3 dalys), nes tiek padarytos veikos pavojingumas, tiek apelianto neigiama asmenybė, neleidžia daryti priešingos išvados, nei padarė apylinkės teismas parinkdamas bausmių bendrinimo būdą visiškai sudedant bausmes. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam M. J. už padarytą nusikalstamą veiką paskirta bausmė (areštas 45 paroms) bei subendrinta galutinė bausmė nėra per griežtos, todėl jas švelninti, kaip prašo apeliantas, nėra pagrindo.

Dėl nuteistojo H. V. apeliacinio skundo.

13. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad H. V. kaltė padarius BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šiaulių apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis) įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį dėl H. V. pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje.

13.1. Dėl konkrečios baudžiamosios bylos įrodymų vertinimo paminėtina tai, kad esminė įrodymų vertinimo taisyklė yra suformuluota BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Čia nurodoma, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pakankamai atsižvelgė į byloje esančių faktinių duomenų visetą, išdėstė kaltinančius H. V. bylos duomenis ir visiškai pagrįstai rėmėsi liudytojo V. V. parodymais, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose bei mobiliojo telefono apžiūros protokoluose užfiksuotais duomenimis bei kitais byloje esančiai įrodymais, dėl to teisingai konstatavo, kad H. V. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

13.2. Kartu pažymėtina ir tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to šiuo atveju nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Atkreiptinas apelianto H. V. dėmesys, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi vienodą įrodomąją vertę ir yra įrodinėjimo proceso elementai, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, be to, visais atvejais gauti duomenys vertintini bendrajame bylos duomenų kontekste. Nepagrįsti H. V. skundo argumentai, kad byloje nėra jokių jo kaltės įrodymų, nes nagrinėjamu atveju H. V. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, yra įrodyta nuoseklia ir logiška netiesioginių įrodymų visuma.

13.3. Teisėjų kolegija pažymi, kad H. V. versija, kad jis narkotinių medžiagų V. K. neperdavė, yra paneigta byloje surinktų ir ištirtų įrodymu visuma. Pažymėtina, kad apylinkės teisme apklaustas liudytojas V. V. nurodė, jog jis rašė kriminalinės žvalgybos protokolą ir analizavo pokalbius, patvirtino, kad buvo duomenų, jog H. V. naudojasi dviem telefonais, teigė, kad iš užfiksuotų duomenų buvo matyti, jog H. V. platino narkotines medžiagas, pažymėjo, kad asmenys bendrauja šifruotai, pvz., jei klausia, ar namie, ir, jeigu atsako, kad ne namie, tai, vadinasi, jog narkotinių medžiagų neturi (3 t., b. l. 186–188). Nors H. V. teigia, kad liudytojas V. V. suinteresuotas bylos baigtimi, tačiau byloje tokių duomenų nėra, pats apeliantas skunde nenurodė jokių konkrečių duomenų, patvirtinančių apeliaciniame skunde deklaruojamą V. V. suinteresuotumą bylos baigtimi, be to, liudytojo V. V. parodymus iš esmės patvirtina kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose bei mobiliųjų telefonų apžiūros protokoluose užfiksuoti duomenys, taigi, pagrindo nesivadovauti minėto liudytojo parodymais nėra. Iš 2016 m. gegužės 31 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole ir jo prieduose užfiksuotų aplinkybių matyti, kad V. K. 2016 m. kovo 31 d. telefonu susisiekia su H. V., kurio telefono numeris (duomenys neskelbtini), ir bendraudami šifruotai (užslėptai) susitaria susitikti dėl narkotinių medžiagų įgijimo, tą pačią dieną jie susitinka ir V. K. įsigyja narkotinių medžiagų iš H. V. (V. K. H. V. paklausė „ar namuose“, H. V. atsakė, jog „namuose“, tuomet V. K. nurodė atvažiuosiantis pas H. V.; V. K. 2016 m. kovo 31 d. nuvyksta pas H. V. ir 20.52.45 val. paskambina pastarajam, prašydamas atidaryti duris; 20.53 val. V. K. užeina į namą, adresu: (duomenys neskelbtini), t. y. ten, kur ir gyvena H. V., ir 21.05 val. V. K. išeina iš minėto namo bei yra iš karto sulaikomas pareigūnų ir pas V. K. randama narkotinė medžiaga) (1 t., b. l. 20–24, 25–43). Tai, kad pas V. K. buvo rasta narkotinė medžiaga heroinas, patvirtina 2016 m. birželio 29 d. specialisto išvada (1 t., b. l. 49–50). Pažymėtina, kad iš 2016 m. birželio 2 d. mobiliojo ryšio telefono „Nokia 6230i“, kurį 2016 m. kovo 31 d. pateikė V. K., apžiūros matyti, jog telefone yra išsaugoti šie abonentų kontaktiniai numeriai: „Mano – (duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini)“, taip pat telefono aparate yra išlikęs išeinantis skambutis – 2016 m. kovo 31 d. 20:27:46 buvo skambinta „(duomenys neskelbtini)“. Apygardos teismui nekyla abejonių, jog V. K. nurodytas abonentas (duomenys neskelbtini), kurio telefono numeris yra (duomenys neskelbtini), priklauso ir juo naudojasi būtent H. V., nes 2018 m. gegužės 25 d. ekspertizės akte yra nurodyta, kad telefoniniuose garso įrašuose Nr. 248, 308, 634, 637 užfiksuoto vyro, pateiktose suvestinėse žymimo „V“, balsas ir kalba yra H. V. (5 t., b. l. 2–11). Pažymėtina, jog pokalbiuose „V“ žymimas vyras, t. y. H. V., naudojosi telefono numeriu (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 25–28), t. y. tuo pačiu telefono numeriu, į kurį skambino V. K. 2016 m. kovo 31 d. dėl narkotinių medžiagų įsigijimo. Aplinkybę, kad telefonu, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), naudojosi būtent V. K., t. y. tuo pačiu numeriu, iš kurio 2016 m. kovo 31 d. ir buvo skambinta H. V. dėl narkotinių medžiagų įgijimo, patvirtina byloje esantis 2018 m. gegužės 25 d. ekspertizės aktas, kuriame nurodyta, jog pokalbiuose Nr. 869, 897, 399 (1 t., b. l. 30–32, 35–37) užfiksuoto vyro, pateiktose suvestinėse žymimo „V“, balsas ir kalba yra V. K.. Nors H. V. neigia, kad narkotinių medžiagų platinti negali, nes gydėsi nuo narkomanijos ir jau kelis mėnesius yra „švarus, tačiau elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose užfiksuota, jog H. V. yra susijęs su narkotinių medžiagų platinimu, nes atliekant H. V. telefonų pokalbių pasiklausymą buvo nustatyta, kad H. V. skambindavo asmenys, prašydami parduoti narkotinių medžiagų, ir pastarasis sutikdavo, H. V. pokalbyje įvardija (duomenys neskelbtini), taip pat užfiksuotas H. V. pokalbis su nenustatytu asmeniu, kuris pyko ant H. V., nes pastarasis pardavė nekokybiškus narkotikus (1 t., b. l. 98–99, 100–101, 116–117, 118–119). Iš paminėtų įrodymų analizės matyti, kad V. K. 2016 m. kovo 31 d. telefonu susiekė būtent su H. V. dėl narkotikų įsigijimo, pastarasis nurodė, jog turi narkotinių medžiagų ir abu asmenys tą pačią dieną susitiko H. V. gyvenamojoje vietoje, adresu: (duomenys neskelbtini), ir šio susitikimo metu H. V. perdavė narkotinę medžiagą heroiną V. K.. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių H. V. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje.

14. Remiantis tuo, kas išdėstyta, keisti ar naikinti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį apeliantų skunduose nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų V. K., H. V. ir M. J. apeliacinius skundus atmesti.