- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-03
- Bylos Nr.
- 1A-282-870/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-18327-2019-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ernestas Rimšelis, Virginija Liudvinavičienė, Algimantas Valantinas
- Nuteistasis
- T. G.
- Nukentėjusysis
- A. K., Zofijai D, D. E. K.
- Advokatai
- Marius Monkevičius, Romualdas Brilius
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ernesto Rimšelio ir Algimanto Valantino,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. G. gynėjo advokato Mariaus Monkevičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo T. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu dešimčiai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš T. G. priteista nukentėjusiajam A. K. 4 432 Eur turtinei žalai ir 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; nukentėjusiajai Zofijai D. K. 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; nukentėjusiajam D. E. K., atstovaujamam įstatyminės atstovės D. Z. Kleinauskienės, 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. T. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2019 m. gegužės 2 d., laikotarpiu nuo 21.00 val. iki 21.50 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kilus konfliktui, tyčia sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį savo galva D. K. į veido sritį, padarydamas nukentėjusiajam nosies sumušimą, pasireiškusį muštine žaizda su aplinkine poodine kraujosruva nosyje, minkštųjų audinių kraujosruva nosies srityje, nosinkaulių daugiaskeveldrinius lūžius, poodinę kraujosrūvą kaktoje, kairiame antakyje, muštinę žaizdą su aplinkine kraujosruva viršutinėje lūpoje, minkštųjų audinių kraujosruvą kaktoje, dėl ko nuo nosies sumušimo, kuris komplikavosi ūminiu išoriniu ir vidiniu kraujavimu, aspiracija krauju, ūminiu kvėpavimo sutrikimu, D. K. 2019 m. gegužės 3 d. VšĮ Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje mirė, tokiu būdu jis tyčia nužudė D. K..
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Nuteistojo T. G. gynėjas advokatas M. Monkevičius apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo T. G. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį išteisinti, neįrodžius, kad jis padarė nusikalstamą veiką. Taip pat prašo civilinių ieškovų ieškinius atmesti, o T. G. iš suėmimo paleisti.
2.1. Gynėjo teigimu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio išvados neatitinka bylos aplinkybių, netinkamai, pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, įvertinti byloje surinkti bei teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai ir nepagrįstai konstatuota, kad nuteistojo T. G. kaltė dėl tyčinio D. K. nužudymo yra pilnai įrodyta.
2.2. Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas T. G. kaltu dėl D. K. nužudymo, nepagrįstai vadovavosi liudytojų G. R., V. G., A. V., V. V. parodymais. Šių asmenų prieštaringi parodymai, vertinant tiek kiekvieną jų atskirai, tiek ir vertinant juos visumoje, nepatvirtina T. G. kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, teismas šių asmenų parodymus vertino ne pagal BPK 20 straipsnio numatytus įrodymų vertinimo reikalavimus, selektyviai vertindamas tik tuos parodymus ar jų dalį, kurie yra kaltinantys T. G., ir nepagrįstai atmesdamas parodymus ar jų dalį, teisinančius nuteistąjį.
2.3. Gynėjas skunde nurodo, kad liudytojos G. R. parodymai viso proceso metu yra prieštaringi. Ši liudytoja buvo apklausta keturis kartus ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje, visų apklausų metu jos parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių nuolat keitėsi. Teismas nepagrįstai vadovavosi šios liudytojos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais kaip neva patvirtinančiais T. G. kaltę. Taip pat pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino liudytojos V. G. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus kaip patvirtinančius tiek liudytojos G. R., tiek liudytojų V. V. bei A. V. parodymus. Nurodoma, kad ši liudytoja teisiamajame posėdyje nebuvo apklausta, nes bylos nagrinėjimo metu buvo išvykusi gyventi į užsienį, todėl jos parodymai buvo pagarsinti BPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka. Gynėjo teigimu, V. G. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nepatvirtina G. R. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, V. G. parodymų patikimumu objektyviai leidžia abejoti ir pačios liudytojos apklausos metu nurodyta aplinkybė, kad tuo metu ji vartojo daug alkoholinių gėrimų ir nelabai prisimena įvykių.
2.4. Nesutikdamas su liudytojo A. V. parodymų vertinimu, gynėjas skunde pažymi, kad pokalbį su T. G. apie įvykio aplinkybes, šis liudytojas subjektyviai interpretavo kaip tariamą T. G. prisipažinimą. Be to, ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas buvo apklausiamas tyrėjai užduodant klausimus, o ne liudytojui laisvai pasakojant apie jam žinomas įvykio aplinkybes, ką teisiamojo posėdžio metu patvirtino pats A. V.. Gynėjo teigimu, tokiu būdu atliktos liudytojo apklausos metu užfiksuoti liudytojo parodymai negali būti vertinami kaip gauti teisėtu būdu ir teisingi. Tuo pačiu apeliaciniame skunde pažymima, kad A. V. nuolat piktnaudžiauja alkoholiu ir kitomis psichiką veikiančiomis medžiagomis, todėl jo parodymai vertintini kritiškai ir dėl šios aplinkybės. Nesutikdamas su liudytojo R. K. parodymų vertinimu skundžiamame nuosprendyje, gynėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi R. K. apklausų metu nenurodytomis aplinkybėmis. Taip pat apeliaciniame skunde pažymima, kad liudytojas V. V. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad nepalaiko ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų bei tai, kad T. G. jam nieko nepasakojo apie įvykio aplinkybes, apklausos metu buvo neblaivus, neatsimena, kokius parodymus davė. Teismas šiuos liudytojo teisme duotus parodymus nepagrįstai vertino kaip siekį padėti kaltinamajam patvirtinti jo nurodomas įvykio aplinkybes, tokią išvadą pagrįsdamas tyrėjos K. M. parodymais. Gynėjo teigimu, šio liudytojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, bet nepatvirtintais teisiamajame posėdyje, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai grindė T. G. kaltę tyčia nužudžius D. K..
2.5. Šioje byloje yra surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, neabejotinai patvirtinantys, kad T. G. nepadarė veikos, kurios padarymu buvo kaltinamas. Gynėjo teigimu, liudytoju teisiamajame posėdyje apklausto gydytojo – paramediko R. B. duoti parodymai apie tai, kad D. K. iš Lazdynų ligoninės pasišalino medikams jo neapžiūrėjus, paneigia nepagrįstą pirmosios instancijos teismo išvadą, kad jau Žalgirio ligoninėje D. K. buvo nustatytas nosies lūžis, todėl kitomis aplinkybėmis ir kitų asmenų, negu nurodyta kaltinimuose, D. K. negalėjo būti sužalotas. Gynėjo teigimu, byloje nustatyta, kad D. K. grįždamas iš Žalgirio ligoninės į butą smarkiai kraujavo, ką patvirtina liudytojo A. J. parodymai bei pateiktos nuotraukos. Bylos duomenimis, lūpoje esanti žaizda D. K. buvo sutvarstyta Žalgirio ligoninėje, atvežtas į Lazdynų ligoninę D. K. taip pat nekraujavo, todėl skunde teigiama, kad gausaus kraujavimo priežastimi gali būti tik nosies sumušimas, atsiradęs laikotarpiu nuo D. K. pasišalinimo iš Lazdynų ligoninės iki jo grįžimo į butą (duomenys neskelbtini) gatvėje. Kokiu būdu ir kokiomis aplinkybėmis minėtu laikotarpiu buvo sužalotas D. K., nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme nebuvo tiriama ir nustatinėjama. Byloje taip pat nustatyta, kad tiek atvykę į butą policijos pareigūnai, tiek medikai jokių sužalojimų T. G. galvos srityje ar kitose kūno vietose nepastebėjo.
2.6. Gynėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad byloje pateikta specialisto išvada ir specialistės paaiškinimais nustatyta tik pati D. K. mirties priežastis – nosikaulio lūžio komplikacija, pasireiškusi aspiracija krauju, tačiau kokiu tiksliai trauminiu poveikiu ar trauminiais poveikiais D. K. buvo sulaužytas nosikaulis, specialisto išvadoje vienareikšmiai nėra nustatyta. Gynėjo teigimu, vertindamas specialisto išvadą ir specialistės paaiškinimus dėl D. K. mirties priežasties, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, skundžiamame nuosprendyje nurodydamas, kad ši išvada patvirtina, jog D. K. sužalojo būtent T. G., smūgiuodamas galva į galvą, o ne galimai kiti asmenys arba pats nukentėjusysis kitokiu būdu.
2.7. Gynėjo teigimu, byloje nėra surinkta neginčijamų įrodymų, kurie leistų daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad būtent T. G. dalyvavo padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, t. y. kad būtent jis D. K. padarė sužalojimus, dėl kurių nukentėjusysis mirė. Apeliantas pažymi, kad vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, visos abejonės, kurių byloje negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.
3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė, nukentėjusysis ir jo atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Pirmosios instancijos teismas pripažino T. G. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus įvertinęs vadovaudamasis įstatymu. Skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo išvados grindžiamos ne selektyviu įrodymų vertinimu. Sprendžiant dėl T. G. kaltės, buvo vertinama surinktų įrodymų visuma – paties kaltinamojo ir liudytojų parodymai, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole ir specialisto išvadoje užfiksuoti duomenys, specialistės paaiškinimai, kiti rašytiniai įrodymai. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad skundžiamas teismo nuosprendis yra pagrįstas prieštaringais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas ėmėsi veiksmų kilusiems prieštaravimams pašalinti, motyvuotai nurodė, kodėl vieni įrodymai yra vertinami kritiškai ir atmetami, o kitais vadovaujamasi. Tokiu būdu, priimdamas nuosprendį, teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, todėl abejoti jo išvadų pagrįstumu nėra teisinio pagrindo.
4. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, T. G. neigia faktines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, t. y. jis apskritai neigia sudavęs D. K., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Vis dėlto, baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma šią apelianto poziciją paneigia ir patvirtina kaltinime nurodytas faktines aplinkybes.
5. Pirmiausia, pažymėtina tai, kad pats T. G. dėl D. K. sužalojimo yra pateikęs skirtingas gynybines versijas. Teisiamojo posėdžio metu T. G. nurodė, kad išgertuvių metu D. K. nukrito, prasiskėlė lūpą, kuri smarkiai kraujavo, todėl jie su G. R. jam iškvietė greitąją medicinos pagalbą, iš ligoninės D. K. grįžo sumuštas – veidas buvo ištinęs, matėsi mėlynės, tačiau D. K. teigė pats nukritęs (t. 3, b. l. 124). Tokias pačias aplinkybes T. G. nurodė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 57). Tuo tarpu paskambinęs nužudytojo broliui R. K., T. G. nurodė, kad brolį (D. K.) rado naktį prie namų kruviną, kad niekas jo nemušė. R. K. teigimu, po įvykio jis su A. V. nuėjo į mišką, kur A. V. paskambino V. G., norėdamas išsiaiškinti, kas iš tiesų atsitiko D. K.. Pokalbio telefonu metu V. G. nurodė, kad „T. G. kaip dėjo iš galvos, akys apsivertė“ (t. 3, b. l. 65-66). Liudytoju apklausiamas A. V. patvirtino R. K. nurodytas aplinkybes dėl skambučio V. G. ir nurodė, kad T. G. jis asmeniškai 2019 m. gegužės 3 d. susitiko prie parduotuvės, T. G. drebėjo, o paklausus, kas atsitiko, atsakė: „Turbūt „(duomenys neskelbtini)“ nužudžiau, iš galvos trenkiau ir viskas“. „(duomenys neskelbtini)“, kaip nurodė A. V., yra D. K. pravardė. Kad T. G. nužudė „(duomenys neskelbtini)“, liudytojui A. V. pasakojo ir V. G. (t. 3, b. l. 66). Šiuos parodymus patvirtino ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja V. G., nurodžiusi, kad pas ją 2019 m. gegužės 3 d. ryte buvo atėjęs T. G. ir G. R., T. G. pradėjo pasakoti, kad jis tikriausiai nužudė žmogų, minėjo jo pravardę – „(duomenys neskelbtini)“, o G. R. patikslino: „T. G. trenkė iš galvos į galvą, net akys išlindo“ (t. 2, b. l. 20-21). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytoju V. V. taip pat nurodė, kad T. G. jam paskambino ir pradėjo pasakoti, kad jis gėrė pas D. K. ir G. R. bute, kilo muštynės tarp jo ir D. K. ir jis D. K. du kartus sudavė iš galvos į galvą ir praskėlė jam lūpą. Atvykus į butą, T. G. jam dar kartą papasakojo, ką ir sakė skambindamas, kad kilo konfliktas, nes jis norėjo užstoti G. R., ir sudavė D. K. iš galvos į galvą du kartus, praskėlė jam lūpą (t. 2, b. l. 29-30). Taigi, kaip matyti iš visumos nurodytų asmenų parodymų, T. G. savo pažįstamiems iš karto po įvykio pasakė, kad galimai nužudė D. K., trenkdamas iš savo galvos pastarajam į galvą, tuo tarpu teisėsaugos institucijoms ir nužudytojo broliui vėliau jau pasakojo save teisinančias aplinkybes, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esant tokioms aplinkybėms, nuteistojo T. G. parodymų nėra pagrindo laikyti patikimais ir jais vadovautis.
6. Apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su nuteistojo gynėjo teiginiais, kad šios nutarties 5 punkte aptartų liudytojų parodymai yra prieštaringi, todėl jais T. G. kaltė negali būti grindžiama. Apeliaciniame skunde liudytojų parodymai vertinami atsietai vienas nuo kito, atkreipiant dėmesį tik į nuteistajam palankius tokių parodymų aspektus, nevertinant surinktų įrodymų visumos. Nors, apelianto įsitikinimu, A. V. pokalbį su T. G. tik subjektyviai interpretavo, kaip pastarojo prisipažinimą nužudžius D. K., apeliacinės instancijos teismas kitaip vertinti šio pokalbio turinio taip pat neturi pagrindo. Kaip matyti iš liudytojo A. V. parodymų, T. G. jam pasakė: „Turbūt „(duomenys neskelbtini)“ zamačil“, ką liudytojas suprato kaip „padėjo“ – užmušė, be šių žodžių, T. G. paaiškino ir tokių savo veiksmų priežastį, nurodydamas, kad buvo konfliktas tarp D. K. ir G. R., todėl T. G. ją užstojo, be to, T. G. drebėjo, jo batai ir kelnės ties keliais buvo kruvini (t. 3, b. l. 66-67). Esant visumai tokių aplinkybių, A. V. pagrįstai nuteistojo T. G. žodžius vertino kaip jo prisipažinimą nužudžius D. K., apeliaciniame skunde kitoks šių žodžių interpretavimas taip pat nėra pateikiamas.
7. Atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad BPK 183 straipsnio 2 dalis numato, kad apklausa pradedama pasiūlymu liudytojui papasakoti visa, kas jam žinoma apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, ir tik po to liudytojui gali būti užduodami klausimai. Toks liudytojo apklausos tvarkos pažeidimas, kai laisvo pasakojimo dalis yra praleidžiama ir iš karto užduodami klausimai, jeigu jis ir buvo padarytas, negali būti laikomas esminiu, lemiančiu liudytojo A. V. parodymų gavimo neteisėtumą. Visas esmines pokalbio su T. G. aplinkybes liudytojas pakartojo ir apklausos pirmosios instancijos teisme metu, be kita ko, ir būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Tai, kad A. V., o taip pat ir V. G., nuteistojo gynėjo teigimu, piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais, savaime nėra pagrindu jų parodymus laikyti nepatikimais. Baudžiamojoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad šie liudytojai apklausų metu buvo neblaivūs ar apsvaigę nuo kitokių psichiką veikiančių medžiagų.
8. Apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad liudytoja V. G. teisme apklausta nebuvo, kadangi yra išvykusi į užsienį, tačiau šios liudytojos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais tiesiogiai T. G. kaltė nebuvo grindžiama, jie, kaip ir numato BPK 276 straipsnio 4 dalis, buvo pagarsinti byloje esantiems įrodymams patikrinti ir tokius įrodymus patvirtino. Be to, apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo T. G. gynėjas advokatas M. Monkevičius ir pats nepalaikė prašymo apklausti liudytoją V. G., kadangi ji gyvena Vokietijoje ir į Lietuvą artimiausiu metu atvykti neketina.
9. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad liudytojas V. V. pirmosios instancijos teisme nepalaikė savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, vis dėlto, teismas būtent ikiteisminio tyrimo metu jo duotus parodymus pagrįstai laikė patikimais. Nors V. V. teisme nurodė, kad neskaitė apklausos protokolo, nes jam buvo labai bloga, nieko negalėjo suprasti, neprisimena, kodėl davė tokius parodymus (t. 3, b. l. 76), tačiau šio liudytojo apklausą atlikusi K. M. tai paneigė, nurodydama, kad ji neprisimena tokio atvejo, kai apklausa būtų buvusi nutraukta dėl to, kad asmeniui sutriko sveikata, jei asmuo būtų buvęs neblaivus, apklausa nevyktų (t. 3, b. l. 104-105), t. y. liudytoja patvirtino, kad V. V. apklausa vyko laikantis BPK reikalavimų. Iš liudytojo V. V. apklausos protokolo matyti, kad jis parodymų teisingumą patvirtino savo parašu, nurodė, kad juos perskaitė (t. 2, b. l. 30). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad šis liudytojas teisme pakeitė parodymus, siekdamas sušvelninti T. G. teisinę padėtį, o ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai buvo teisingi, juo labiau, jie sutampa su liudytojų G. R., A. V. ir R. K. parodymais. Galimą V. V. suinteresuotumą bylos baigtimi pagrindžia ir faktas, kad T. G. ir V. V. pažįstami apie 30 metų, jie nuolat bendrauja, palaiko gerus santykius (t. 2, b. l. 29).
10. Atsižvelgiant į nuteistojo gynėjo argumentus dėl liudytojų A. V. ir V. V. parodymų priskyrimo vienas kitam, apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su 2019 m. spalio 26 d. ir 2019 m. lapkričio 7 d. teisiamųjų posėdžių protokolais ir perklausęs šių posėdžių garso įrašus, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje aptardamas liudytojo R. K. parodymus, nepagrįstai nurodė, kad šis liudytojas į mišką ėjo ir liudytojai V. G. skambino su V. V.. Iš liudytojų R. K. ir A. V. parodymų matyti, kad tokius veiksmus jie atliko kartu ir V. V. juose nedalyvavo (t. 3, b. l. 65-67). Vis dėlto, ši techninė klaida esminės įtakos, nustatant T. G. kaltę, neturi, apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai vertindamas liudytojų parodymus, šią klaidą ištaisė ir parodymų turinį perteikė tinkamai.
11. Dar vienas svarbus nuteistojo T. G. kaltę pagrindžiantis įrodymų šaltinis yra liudytojos G. R. parodymai. G. R. dalyvavo išgertuvėse kartu su T. G. ir D. K.. Apklausiama teisiamojo posėdžio metu ji nurodė, kad tarp T. G. ir D. K. įvyko susistumdymas, ji nuėjo į vonią, išėjusi pamatė, kad D. K. iš nosies bėga kraujas, kraujavo stipriai, todėl iškvietė greitąją medicinos pagalbą, D. K. grįžo iš ligoninės atrodydamas labai blogai, veidas buvo ištinęs, ryškėjo mėlynės, labai stipriai kraujavo. G. R. teisme iš esmės patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 3, b. l. 89-91). Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu antrą kartą liudytoja G. R. nurodė tas pačias aplinkybes dėl tarp nuteistojo ir D. K. buvusio susistumdymo, tą patį pakartojo ir apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, papildomai nurodydama, kad D. K. sakė tokius žodžius: „Tu man davei, aš tau daviau, dabar mes atsiskaitėme“, taip pat perpasakodama T. G. išreikštą abejonę, kad jis netiki, jog trenkus su galva į galvą D. K. galėjo mirti (t. 2, b. l. 7). Nors pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu G. R. aplinkybių dėl buvusio fizinio kontakto tarp T. G. ir D. K. nepaminėjo, tačiau vėlesni jos parodymai yra nuoseklūs ir sutampa su kitais baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais, todėl jų laikyti prieštaringais ir nesivadovauti teismas neturi pagrindo. Be to, teisiamojo posėdžio metu G. R. nurodė, kad vėlesni jos parodymai yra tikslesni nei duoti pirmosios apklausos metu. Taigi, įvykio vietoje buvusi G. R. paneigė T. G. pateikiamą versiją, kad D. K. buvo sumuštas kitų asmenų ar susižalojo pats, grįždamas iš ligoninės, atvirkščiai, ji nurodė, kad D. K. iš ligoninės negrįžo labiau sumuštas, tiesiog pradėjo ryškėti sumušimų žymės (t. 1, b. l. 184). Nepaisant to, kad smūgių sudavimo fakto liudytoja teigė nemačiusi, tačiau ji patvirtino tarp T. G. ir D. K. buvus konfliktą, iš karto po kurio D. K. ėmė smarkiai kraujuoti nosis. Įvykio vakarą girdėjęs konfliktą iš (duomenys neskelbtini) esančio buto patvirtino ir kaimynas A. J. (t. 3, b. l. 89, t. 1, b. l. 162). Į iškvietimą 2019 m. gegužės 2 d. ir 2019 m. gegužės 3 d. vykę R. Z. ir A. Š. nurodė, kad greitąją medicinos pagalbą adresu (duomenys neskelbtini) kvietė moteris (žmona), nurodydama, kad vyrai susimušė (iš vakaro buvo sumuštas vyras) (t. 3, b. l. 75, 87, t. 1, b. l. 153-154). Iš bendrojo pagalbos centro garso įrašo stenogramos matyti, kad asmuo, prisistatęs G. R., 2019 m. gegužės 2 d. 21.47 val. kviečia greitąją medicinos pagalbą, nes susimušė 2 žmonės ir dėl to vienam iš jų iš nosies stipriai bėga kraujas, kurio neįmanoma sustabdyti (t. 1, b. l. 101-103). Taigi, skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, visuma baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų neabejotinai patvirtina, kad būtent T. G. 2019 m. gegužės 2 d., kilus konfliktui, sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį savo galva D. K. į veido sritį, dėl ko pastarajam buvo sužalota ne tik lūpa, bet ir nosis.
12. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. M 39/2019(01) nurodyta, kad D. K. mirė nuo nosies sumušimo, pasireiškusio muštine žaizda su aplinkine poodine kraujosruva nosyje, minkštųjų audinių kraujosruva nosies srityje, nosikaulių daugiaskeveldriniu lūžiu. Tai komplikavosi ūminiu išoriniu ir vidiniu kraujavimu, aspiracija krauju, ūminiu kvėpavimo sutrikimu (t. 1, b. l. 69-74). Kaip matyti iš asmens ambulatorinio gydymo statistinės kortelės, užpildytos 2019 m. gegužės 2 d. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikoje, t. y. iš karto D. K. atvežus greitosios medicinos pagalbos automobiliu iš namų po tarp jo ir T. G. įvykusio konflikto, D. K., be kita ko, buvo nustatytas nosies kaulų lūžis (t. 1, b. l. 94). Liudytojas R. B. nurodė, kad Žalgirio ligoninėje duoda siuntimą pervežti asmenį į Lazdynų ligoninę vien dėl to, kad yra įtariama galvos trauma (t. 3, b. l. 88). Tai, kad nagrinėjamu atveju toks siuntimas D. K. buvo duotas, be to, tai, kad dar Žalgirio klinikoje jam buvo nustatytas nosies kaulų lūžis, paneigia apeliacinio skundo argumentus, jog medicinos specialistai iš karto po įvykio sužalojimų D. K. galvos srityje nebuvo nustatę. Sutiktina, kad specialisto išvadoje tiksliai nėra nustatyta, kokiu trauminiu poveikiu D. K. buvo sulaužytas nosikaulis, tačiau šios specialisto išvados 3.1 punkte nurodyta, kad nosies sumušimas padarytas kontaktuojant su kietu buku daiktu (t. 1, b. l. 69-74). Kaip teisme paaiškino specialistė J. B., nagrinėjamu atveju nėra galimybės konkrečiai detalizuoti, koks tai daiktas, kadangi sužalojimuose neužsifiksavo jokių specifinių požymių, pagal kuriuos galima būtų nurodyti daikto savybes (t. 3, b. l. 162). Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismas sutinka su specialistės pateiktu vertinimu, kad galva taip pat yra kietas bukas daiktas.
13. Nagrinėjamu atveju visuma tarpusavyje sutampančių, vienas kitą papildančių faktinių bylos duomenų (įrodymų) patvirtina, kad D. K. nosį susižalojo ne pats ir jį sužalojo ne kiti asmenys jo kelionės iš Lazdynų ligoninės į namus metu, o tai padarė T. G. jam inkriminuotais veiksmais konflikto metu, t. y. yra nustatytas teisiškai reikšmingas priežastinis ryšis tarp neteisėtos veikos ir padarinių. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, jei nukentėjusiojo mirties priežastis yra kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-421-511/2016, 2K-7-74-788/2019 ir kt.). Tai, kad D. K. po patirtos traumos pasišalino iš gydymo įstaigos, buvo neblaivus, neabejotinai prisidėjo prie padarinių kilimo tuo, kad į patirtus sužalojimus buvo galima laiku sureaguoti, tačiau šiuo atveju nukentėjusiojo nesirūpinimas savo sveikata nelaikytina aplinkybe, nutraukusia priežastinį ryšį tarp smurtinio veiksmo ir mirties.
14. Kaip matyti iš aptartų įrodymų visumos, T. G., po įvykio kalbėdamas su pažįstamais asmenimis, pats abejojo, ar jo veiksmai, t. y. smūgis iš galvos į galvą, galėjo sukelti tokias pasekmes kaip žmogaus mirtis. Kartu įvertinus ir tai, kad nuteistasis su D. K. buvo draugai, kartu vartojo alkoholinius gėrimus, D. K., atvykus greitosios medicinos pagalbos medikams, tvirtino susižalojęs pats, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nagrinėjamu atveju nuteistasis veikė netiesiogine tyčia ir D. K. nužudyti nenorėjo. Vadovaujantis BK 15 straipsnio 3 dalimi, nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti nusikalstami padariniai, nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad net ir vienas didele jėga suduotas mirtinas smūgis į gyvybiškai svarbią kūno vietą (dažniausiai į galvą ar pilvą) gali būti pripažintas tyčia padarytu nužudymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9-697/2017, 2K-57-697/2018 ir kt.). Toks gyvybės atėmimo kvalifikavimas grindžiamas nuostata, kad suaugęs, normalaus protinio išsivystymo žmogus, kad ir vieną kartą visa jėga smūgiuodamas į kito žmogaus gyvybei svarbų organą, negali nesuprasti, kad nuo tokio pavojingo veikimo kitas žmogus gali nugriūti, pavojingai susitrenkti galvą ar kitaip susižaloti, patirti įvairių traumų ir komplikacijų, tarp jų ir tokių, kurios gali lemti jo mirtį. Nukentėjusiajam mirus nuo tokio smūgio sukeltų padarinių, net ir tuo atveju, kai kaltininkas to nenorėjo ir nesitikėjo, daroma išvada, kad, pasirinkęs tokį pavojingą elgesio būdą, laiku nesusilaikęs nuo jo, kaltininkas parodė savo abejingumą dėl to, kad nukentėjusysis gali patirti mirtiną traumą, taigi sąmoningai leido mirčiai kilti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-241-788/2019, 2K-153-511/2020). Atsižvelgiant į šiuos teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus ir byloje nustatytas veikos padarymo aplinkybes, kurios yra esminės nustatant subjektyviųjų veikos požymių turinį, pripažintina, kad nuteistasis T. G., elgdamasis aptartu būdu, suprato savo veiksmų pavojingumą kito žmogaus gyvybei, numatė, kad jie gali sukelti sunkius padarinius, iš jų – ir mirtinus, ir nors nenorėjo atimti gyvybės nukentėjusiajam D. K., tačiau sąmoningai leido šiems padariniams kilti, t. y. netiesiogine tyčia nužudė kitą žmogų. Taigi, nagrinėjamu atveju tyčinis gyvybės atėmimo pobūdis byloje nustatytas teisingai ir baudžiamasis įstatymas kvalifikuojant T. G.veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį pritaikytas tinkamai.
15. Apeliaciniame skunde nekeliamas klausimas dėl T. G. paskirtos dešimties metų laisvės atėmimo bausmės. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, taip pat neįžvelgia pagrindo nesutikti su nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžiu. Paliekant apkaltinamąjį teismo nuosprendį nepakeistą, nėra pagrindo atmesti civilinius ieškinius, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo T. G. gynėjo advokato Mariaus Monkevičiaus apeliacinį skundą atmesti.