Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijaus Kairevičiaus ir Rūtos Petkuvienės kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų A. P., D. P., Ž. S., B. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 8 d. dalinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. P., D. P., Ž. S., B. B. ieškinį atsakovams E. L., S. S., R. S., Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl įpareigojimo atlaisvinti servitutinius kelius, statybos leidimo ir pripažinimo tinkamu naudotis akto panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai ieškiniu prašė: įpareigoti atsakovą E. L. atlaisvinti servitutinį 300 kv. m. pločio kelią, nustatytą žemės sklype (duomenys neskelbtini), pašalinant nuo servitutinio kelio metalinę tvorą, metalinio karkaso šiltnamį, nugriauti ūkinį pastatą ir netrukdyti naudotis servitutiniu keliu; panaikinti 2004-10-26 statybos leidimą Nr. 787, dalyje kurioje buvo leista statyti ūkinį pastatą, bei 2008-03-03 pripažinimo tinkamu naudotis aktą Nr. (100)-11.75-157 dalyje dėl ūkinio pastato 2J1/p pripažinimo tinkamu naudoti; įpareigoti atsakovus S. ir R. S. atlaisvinti servitutinį 200 kv. m. pločio kelią, nustatytą žemės sklype, (duomenys neskelbtini) pašalinant nuo servitutinio kelio medinę tvorą, medžius, nugriauti ūkinį pastatą 2J1p ir netrukdyti naudotis servitutiniu keliu; priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad 2003-06-11 Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T3-158 „Dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo (kadastrinis Nr. 4110/0700:536(duomenys neskelbtini)detalaus plano patvirtinimo bendrąja tvarka“ buvo nuspręsta patvirtinti 2,1223 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) paskirties pakeitimo į kitą paskirtį (privačioms namų valdoms išdėstyti) ir padalijimo į 10 sklypų detalųjį planą bendrąja tvarka. 2003-10-06 Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 4892-41 „Dėl J. K., J. J., V. Š. ir R. U. privačios žemės sklypo ploto patikslinimo, padalijimo projekto patvirtinimo ir pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo Vilniaus rajone“ buvo šis sklypas buvo padalintas į dešimt sklypų (sklypai Nr. 536-1 – 536-10). Ieškovai A. P. ir D. P. įsigijo žemės sklypą, Nr. 536-kadastrinis (duomenys neskelbtini) ieškovai Ž. S. ir B. B. žemės sklypą (duomenys neskelbtini), atsakovas E. L. – žemės sklypą (duomenys neskelbtini) atsakovai S. ir R. S. – žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Šiuo įsakymu, žemės sklypui Nr. 536-3 (300 kv.m. plote), kadastrinis (duomenys neskelbtini) ir šiuo metu priklausančiam atsakovui E. L., buvo nustatytas servitutas (teisė kitiems asmenims eiti, važiuoti, ginti gyvulius keliu), o žemės sklypui Nr. (duomenys neskelbtini) ir šiuo metu priklausančiam atsakovams S. ir R. S., buvo nustatytas servitutas (teisė kitiems asmenims eiti, važiuoti, ginti gyvulius keliu). Servitutai yra įregistruoti ir galiojantys nuo 2003-10-19, tačiau, kaip tai matyti iš faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo bei jo priedų (foto nuotraukų, situacijos schemos) jie yra užstatyti. Antstolis taip pat apžiūrėjęs žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), nustatė, kad tarp situacijos schemoje pažymėtų sklypo posūkio taškų Nr. 2 ir Nr. 6 servitutinio kelio nėra, apžiūrėjęs atkarpą ties situacijos schemoje pažymėto sklypo posūkio taško Nr. 2, nustatė, kad ant žemės sklypo ribos, situacijos plane pažymėtos sutartiniu ženklu yra pastatyta metalinė tvora per visą žemės sklypo kraštinę, o prie tvoros yra pastatytas metalinio karkaso plastikinis šiltnamis ir medinis rąstinis ūkinis pastatas - pirtis su kubilu. Dėl aukščiau nurodytų priežasčių, ieškovai negali tinkamai naudotis servitutiniais keliais ir patekti į jiems priklausančius žemės sklypus, vykdyti būsimus statybos darbus, tokiu būdu yra pažeidžiama jų teisė kaip viešpataujančiojo daikto savininkams naudotis kelio servitutu ir tuo pačiu tinkamai naudotis savo nuosavybės teise priklausančiais sklypais.

3. Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepime nurodė, kad šiuo atveju nėra Vilniaus rajono savivaldybės administracijos darbuotojų kaltės. Vilniaus rajono savivaldybės darbuotojų veikla yra teisėta, jie nepažeidė jokių įstatymų, neatliko jokių įstatymų draudžiamų veiksmų.

4. Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atsiliepime nurodė, kad su reikalavimu panaikinti dalį 2008-03-03 pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. (100) 11.75-157 dėl ūkinio pastato 2I1/p nesutinka. Civilinė byla dalyje dėl Pripažinimo tinkamu naudoti akto ginčijimo nutrauktina praleidus vieno mėnesio ieškinio senaties terminą. Dėl kitų ieškinio reikalavimų teismas turėtų spręsti savo nuožiūra.

5. Atsakovas E. L. atsiliepimu su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovai pastaruosius 10 metų savanoriškai nesinaudojo servitutinio kelio dalimi, kurią ieškiniu prašo atlaisvinti, todėl, remiantis CK 4.136 str. 1 d., yra pagrindas pripažinti, kad servitutas baigėsi suėjus senaties terminui.

6. Atsakovė R. S. atsiliepime nurodė, kad ieškinys visiškai nepagrįstas, todėl atmestinas. Ieškovų pateiktoje schemoje (ieškinio priedas Nr. 7), ties tašku Nr. 5 esanti Kelio atkarpa nei ieškovų, nei kitų asmenų, išskyrus atsakovę, niekada nebuvo naudojama (už Kelio yra tik nesuformuotos žemės teritorija), ši atkarpa ieškovams neturi jokios įtakos, jos naudojimas net teoriškai negalėtų pažeisti jokių ieškovų interesų.

7. Atsakovas S. S. atsiliepimu su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad pravažiavimas nėra užtvertas, visi juo pravažiuoja, kelio plotis toks jau daug metų, gyventojai reikiamą kelio plotį nusistatė patys juo važinėdami, o platesnis kelias privažiavimui iki individualių namų nėra būtinas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 8 d. daliniu sprendimu ieškinys buvo patenkintas iš dalies: atsakovas E. L. įpareigotas pašalinti kliūtis (tvorą ir šiltnamį nuo savo sklypo dalies) naudotis ieškovams A. P., D. P., Ž. S., B. B. servitutiniu keliu, einančiu per jo sklypą, unikalus (duomenys neskelbtini), bei sudaryti galimybę naudotis servitutiniu keliu nuo 3,0 iki 3,50 metrų plotyje ties ūkinio pastato-pirties(2I1/p) ir kubilo buvimo vieta pagal Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 4892-41 įregistruotą kelio servitutą per 40 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; iš E. L. ieškovams A. P., D. P., Ž. S., B. B. solidariai priteista 704,80 Eur bylinėjimosi išlaidų; iš E. L. valstybei priteista 6,54 Eur pašto išlaidų; iš ieškovų A. P., D. P., Ž. S., B. B. valstybei solidariai priteista 4,54 Eur pašto išlaidų; kita ieškinio dalis atmesta.

9.1 Teismo posėdžio metu protokoline nutartimi teismas tenkino atsakovės R. S. prašymą sustabdyti bylą iš dalies ir nutarė stabdyti nagrinėjamą bylą pagal ieškinio 2 ir 3 punktus (dėl įpareigojimo atsakovus S. ir R. S. atlaisvinti servitutinį 200 kv. m. pločio kelią, nustatytą žemės sklype, kurio kadastrinis (duomenys neskelbtini), pašalinant nuo servitutinio kelio medinę tvorą, medžius, nugriauti ūkinį pastatą 2J1p ir netrukdyti naudotis servitutiniu keliu bei reikalavimo panaikinti 2004-10-26 statybos leidimą Nr. 787, dalyje kurioje buvo leista statyti ūkinį pastatą, bei 2008-03-03 pripažinimo tinkamu naudotis aktą Nr. (100)-11.75-157 dalyje dėl ūkinio pastato 2J1/p pripažinimo tinkamu naudoti), kol nebus išnagrinėta Vilniaus rajono apylinkės teisme civilinė byla Nr. e2-5201-723/2015. Dėl šios priežasties priimtas dalinis sprendimas.

9.2 Teismas atsižvelgęs į bylos aplinkybes konstatavo, kad ieškinio dalis dėl reikalavimo atlaisvinti atsakovui kelio servitutą iš esmės įrodytas ir pagrįstas (CK 4.98str., 4.117-4.121str.),nes ieškovai yra gretimo sklypo savininkai, o atsakovas savo veiksmais pažeidė ieškovų teises esant galiojančiam servitutui-galimybę juo naudotis, nes to šiai dienai padaryti negalima dėl kelyje esamos tvoros ir šiltnamio (CK 4.98 str.). Pirtis gali būti formaliai servituto kelyje, bet likusios kelio pločio dalies pakanka kelio pločio saugiam pravažiavimui. Kubilas yra kilnojamas daiktas, todėl jis gali būti patrauktas tokiu pat kelio pločio atstumu. Kiti daiktai-tvora ir šiltnamis taip pat yra kilnojami daiktai ir jie be didelės žalos turi būti perkeliami taip, kad kelio plotis būtų pakankamas pravažiuoti ne tik lengvajam automobiliui, bet ir 2,50 metrų pločio krovininiam automobiliui. Taigi, atsakovas gali užtikrinti ieškovams galimybę važiuoti nuo 3 iki 3,5 metrų pločio servitutiniu keliu ūkinio pastato-pirties ir kubilo vietoje ir perkelti tvorą ir šiltnamį iš servitutinio kelio, o tai užtikrins abiejų šalių interesų apsaugą.

10. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartimi netenkintas atsakovo prašymas ištaisyti daliniame sprendime padarytą aiškią aritmetinę klaidą ir iš atsakovo ieškovams priteisti ne 704,80 Eur, o 480,80 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

11. Ieškovai apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 8 d. dalinį sprendimą ir ieškinį tenkinti visiškai.

12. Nurodė, kad nors pats teismas pripažino, jog ieškinys iš esmės yra pagrįstas, tačiau ieškinio visiškai nepatenkino. Teismas įpareigodamas atsakovą sudaryti galimybę naudotis servitutiniu keliu nuo 3 iki 3,50 m plotyje ties ūkinio pastato-pirties ir kubilo buvimo vieta neišaiškino, kaip tai turėtų būti daroma, nes realiai nepašalinus šių dviejų statinių, servitutiniu keliu nebus galima naudotis visa apimtimi, o teismo nurodyto pločio nepakanka. Taigi, šioje dalyje teismo sprendimas nėra įvykdomas, todėl yra keistinas. Teismas taip pat padarė neteisingą išvadą, jog servituto turinys - servituto suteikiamų teisių apimtis nėra apibrėžta ir aiški. Byloje esančiuose dokumentuose (atsakovo žemės sklypo planas, VĮ Registrų centro pažymėjimas) yra nurodyta, jog bendras servitutinio kelio plotas atsakovo sklype - 300 kv.m., o plotis, kaip tai pažymėta 2003 06 11 sprendimu Nr. T3-158 patvirtintame detaliajame plane yra 4 m. Taigi, abejonių dėl servituto turinio ir galimybių tiksliai jį nustatyti, šiuo atveju net nėra. Byloje nebuvo užfiksuota jokių pažeidimų, įrodančių netinkamą servituto nustatymą, jo apimtis bylos nagrinėjimo metu nebuvo ginčijama. Servitutu nustatyto kelio pločio dydžio nesilaikymas, tyčinis kelio užėmimas statiniais, šiurkščiai pažeidžia ieškovų teises, neleidžia ieškovams naudotis servitutiniu keliu. Todėl visos kliūtys nuo servitutinio kelio turi būti pašalintos. Atsakovas, ūkinį pastatą, pastatė ant dalies servitutinio kelio be projekto, leidimo, suderinimų, žinodamas, kad veikia neteisėtai ir žinodamas galimas to pasekmes. Teismas nepagrįstai atsižvelgė į atsakovo interesus, kurie šiuo atveju atsirado iš neteisėtų jo veiksmų, todėl teismo negali būti ginami.

13. Atsakovas E. L. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą; iš naujo paskirstyti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme ir iš atsakovo ieškovams priteisti ne 704,80 Eur, o 480,80 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

14. Nurodė, kad teismo nurodyto servitutinio kelio pločio (3 – 3,5 m) visiškai pakanka tam, kad keliu būtų galima saugiai naudotis pilna apimtimi. Ieškovai neįrodė poreikio taikyti 4 metrų servitutinio kelio plotį. Taigi servitutinio kelio dalies užėmimas statiniais (pirtimi ir kubilu), paliekant laisvą 3 – 3,5 m pločio servitutinį kelią, nedaro jokios įtakos ieškovams priklausančių nuosavybės teisių įgyvendinimui. Ieškovai byloje iš viso patyrė 1803 Eur bylinėjimosi išlaidų, tad maksimali suma, priteistina iš atsakovo E. L., galėtų sudaryti 601 Eur (1803 Eur / 3). Teismas nurodė, kad tenkina 40 procentų dalinio ieškinio reikalavimo (netenkina 20 proc. pirmo reikalavimo ir 100 proc. antro reikalavimo). Tai reiškia, kad daliniu sprendimu teismas patenkino 80 proc. atsakovo E. L. atžvilgiu pareikšto reikalavimo, ieškinyje pažymėto punktu Nr. 1. Tokiu atveju iš atsakovo E. L. priteistos bylinėjimosi išlaidos turėjo sudaryti ne 704,80 Eur, o 480,80 Eur sumą.

15. Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo dėl jo spręsti teismo nuožiūra.

16. Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodė, kad šiuo atveju nėra Vilniaus rajono savivaldybės administracijos darbuotojų kaltės. Vilniaus rajono savivaldybės darbuotojų veikla yra teisėta, jie nepažeidė jokių įstatymų, neatliko jokių įstatymų draudžiamų veiksmų.

17. Atsakovai R. S. ir S. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovai niekuo nepagrindė savo teiginių, jog daliniu sprendimu nevisiškai išspręstas ginčas. Teismo nustatyto servituto pakanka ieškovams pravažiuoti.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

18. CPK 320 str. 1 d. nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).

19. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą privalo patikrinti ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.

20. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis c.b. 3K-3-52/2011 ir kt.).

21. Ieškovai teigia, kad 2003-06-11 sprendimu Nr. T3-158 patvirtintame detaliajame plane yra nurodyta, jog atsakovo E. L. sklype esančio servitutinio kelio plotis yra 4 metrai. Su šiuo ieškovų teiginiu nesutiktina. Nei E. L. žemės sklypo plane, nei VĮ Registrų centro pažymėjime, nei 2003-06-11 sprendime Nr. T3-158 ar juo patvirtintame detaliajame plane, nei kituose dokumentuose (įskaitant Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. spalio 6 d. įsakyme Nr. 4892-41) nėra nurodyta, koks yra servitutinio kelio, kurį prašo atlaisvinti ieškovai, plotis. Dalyje šių dokumentų yra nurodyta, kad servitutinio kelio plotas yra 300 kv.m., tačiau servitutinio kelio plotis nėra nurodytas. Taigi, nepagrįstas ieškovų argumentas, kad tam tikruose dokumentuose yra nurodytas atsakovo E. L. sklype esančio servitutinio kelio, kurį prašoma atlaisvinti, plotis.

22. Priešingai nei teigia ieškovai, pirmosios instancijos teismo nurodyto servitutinio kelio pločio (3 – 3,5 m) visiškai pakanka tam, kad atsakovo E. L. sklype esančiu servitutiniu keliu būtų galima saugiai naudotis pilna apimtimi. Pažymėtina, kad ieškovai nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme neįrodinėja, kad jiems reikalingas ne mažesnis nei 4 m pločio servitutinis kelias ir kad 3,5 metro pločio kelio nepakanka tam, kad servitutiniu keliu būtų galima saugiai naudotis pilna apimtimi. Vienintelis ieškovų pateiktas argumentas yra tas, kad 4 metrų pločio kelio reikia tam, kad galėtų pravažiuoti gaisrinis automobilis. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad automobiliai, kurie naudojami gaisrui gesinti, yra gaminami standartinių vilkikų pagrindu, kurių gabaritinis plotis yra 2,50 metro. Šie standartinio vilkiko (krovininio automobilio) gabaritai yra nurodyti Statybos techniniame reglamente STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ (30 p.).

23. CK 4.112 str. 3 d. nustatyta, kad tuo atveju, jeigu nustatant servitutą ar vėliau nebuvo konkrečiai nustatytas servituto turinys, jį sąlygoja viešpataujančiojo daikto naudojimo pagal paskirtį poreikiai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad poreikio ieškovui taikyti maksimalų kelio plotį nėra ir jis net neįrodinėjamas (iš esmės jis preziumuojamas), todėl teise į servitutą turi būti naudojamasi sąžiningai, apsaugant savininką, kurio nuosavybės teisė ir taip jau yra apribota. Esamoje situacijoje realiai gali egzistuoti situacija, kai pirtis gali būti formaliai servituto kelyje, bet likusios kelio pločio dalies pakanka saugiam pravažiavimui. Taigi pirmosios instancijos teismas įpareigojo atsakovą E. L. nuo servitutinio kelio, einančio per jo sklypą, pašalinti tvorą ir šiltnamį bei sudaryti galimybę naudotis servitutiniu keliu nuo 3,0 iki 3,50 metrų plotyje ties pirties ir kubilo buvimo vieta. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas užtikrino, kad servitutinio kelio plotis būtų pakankamas pravažiuoti ne tik lengvajam automobiliui, bet ir 2,50 metrų pločio krovininiam automobiliui (įskaitant ir gaisrinei, kurios gabaritai yra tokie patys).

24. Pažymėtina, kad kilus abejonių dėl servituto turinio ir nesant galimybių tiksliai jį nustatyti, laikoma, kad servitutas yra mažiausias (CK 4.112 str. 2 d.), be to, servituto suteikiamos teisės turi būti įgyvendinamos pagal tikslinę paskirtį, kad būtų kuo mažiau nepatogumų tarnaujančiojo daikto savininkui (CK 4.113 str. 1 d.). Svarbu ir tai, kad servitutu gali būti suteikiamos tik tokios teisės, kurios yra objektyviai būtinos viešpataujančiam daiktui naudoti pagal jo paskirtį, o teisių, neatitinkančių šio kriterijaus, suteikimas viešpataujančiojo daikto savininkui prieštarautų interesų derinimo ir proporcingumo principams ir reikštų nepagrįstą tarnaujančio daikto savininko teisių suvaržymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-03 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-157/2009). Šiuo atveju servitutinio kelio dalies užėmimas statiniais (pirtimi ir kubilu) visiškai netrukdo ieškovams saugiai naudotis servitutiniu keliu visa apimtimi ir apskritai nedaro jokios įtakos ieškovams priklausančių nuosavybės teisių įgyvendinimui, todėl ieškovų argumentai dėl tariamos būtinybės nugriauti pirtį ir patraukti kubilą yra nepagrįsti.

25. Ieškovai nepagrįstai teigia, kad teismas nepagrįstai atsižvelgė į tarnaujančio daikto savininko - atsakovo E. L. – interesus. Šie argumentai yra nepagrįsti.

26. Pirmosios instancijos teismas daliniame sprendime rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (pvz.: 2005 m. balandžio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-246/2005 ir kt.), kurioje išaiškinta, kad nagrinėdamas tokias bylas, teismas turi siekti protingos abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, kad nebūtų be pakankamo pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir vienam asmeniui kilusios problemos nebūtų sprendžiamos kito asmens teisių sąskaita, visiškai neatsižvelgiant į poreikio servitutui nustatyti pobūdį, kitokių sprendinių galimybę ir pan. Teismas turi įvertinti, ar viešpataujančiojo daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, nurodo tokias svarbias priežastis, kurios pateisina kito savininko teisių ribojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-03 nutartis civ. byloje Nr.3k-3-157/2009). Teise į servitutą turi būti naudojamasi sąžiningai, apsaugant savininką, kurio nuosavybės teisė ir taip jau yra apribota. Kita vertus, nuosavybės teisės ribojimas reikalauja savininkų bendradarbiavimo nereikalingiems ginčams išvengti. Tai reiškia, kad naudojimosi žeme teisė turi būti pagrįsta bendradarbiavimo principu, žemės sklypų savininkai turi naudotis žeme jiems patogiu būdu, kiekvieno savininko teisė naudotis žemės sklypu negali paneigti ar pažeisti kito savininko tokios pat teisės. Servitutu gali būti suteikiamos tik tokios teisės, kurios yra objektyviai būtinos viešpataujančiam daiktui naudoti pagal jo paskirtį; servituto santykiai reglamentuojami laikantis minimalaus savininko teisių ribojimo principo. Viešpataujančiojo daikto savininkui negali būti suteikiamos teisės, neatitinkančios šių kriterijų, tokių teisių suteikimas prieštarautų interesų derinimo ir proporcingumo principams ir reikštų nepagrįstą tarnaujančio daikto savininko teisių suvaržymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-03 nutartis civ. byloje Nr.3k-3-157/2009, kt.).

27. Taigi, bylose dėl servitutų nustatymo vieni esminių principų yra viešpataujančio ir tarnaujančio daikto savininkų interesų derinimo principas, minimalaus savininko teisių ribojimo principas, proporcingumo principas. Be to, šie principai įtvirtinti ir CK, kuriame numatyta, kad servituto suteikiamos teisės turi būti įgyvendinamos pagal tikslinę paskirtį, kad būtų kuo mažiau nepatogumų tarnaujančiojo daikto savininkui (CK 4.113 str. 1 d.). CK taip pat numatyta, kad teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str. 4 d.). Taigi ieškovų argumentai dėl to, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo taikyti protingumo principo ir nepagrįstai atsižvelgė į tarnaujančio daikto savininko - atsakovo E. L. – interesus, yra nepagrįsti.

28. Ieškovai teigia, kad ginčas nėra išspręstas iki galo – dalinio sprendimo vykdymo tvarka nėra visiškai aiški. Toks teiginys taip pat nepagrįstas.

29. Dalinio sprendimo rezoliucinė dalis, aiškinant ją kartu su motyvuojamoje dalyje pateiktais argumentais, yra visiškai aiški. Pagal dalinį sprendimą atsakovas E. L. turi nuo servitutinio kelio patraukti (pašalinti) šiltnamį ir metalinę tvorą. Tuo tarpu ties ūkinio pastato – pirties ir kubilo buvimo vieta atsakovas E. L. turi sudaryti galimybę naudotis servitutiniu keliu nuo 3,0 iki 3,50 metrų plotyje, t.y. užtikrinti, kad pirtis ir kubilas neužimtų daugiau servitutinio kelio nei nurodyta. Taigi ieškovai nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismo dalinio sprendimo vykdymo tvarka yra neaiški.

30. Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas reglamentuojančias servituto nustatymą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas dalinis sprendimas paliekamas nepakeistas.

31. Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad toks prašymas negali būti pateikiamas su atsiliepimu į apeliacinį skundą, nes atsakovas nesutikdamas su sprendimo dalimi dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo turėjo paduoti apeliacinį skundą. Be to, atsakovas teismui buvo pateikęs prašymą dėl rašymo apsirikimų daliniame sprendime ištaisymo, kuriame nurodė iš esmės tuos pačius motyvus dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, kaip ir atsiliepime į atskirąjį skundą. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartimi šis atsakovo prašymas buvo atmestas. Atsakovas galėjo šią nutartį skųsti, tačiau to nepadarė. Kadangi atsakovas nepasinaudojo galimybe apskųsti pirmosios instancijos teismo procesinius sprendimus dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymų, apeliacinės instancijos teismas šio klausimo taip pat nesprendžia.

32. Atsakovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, tačiau nepateikia tai patvirtinančių įrodymų, todėl bylinėjimosi išlaidos jam nepriteisiamos.

33. Atsakovai R. S. ir S. S. prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme – 500 Eur. Kadangi apeliacinis skundas buvo atmestas, šios išlaidos atsakovei R. S. (kuri ir apmokėjo už advokato paslaugas) priteistinos iš ieškovų (CPK 93, 98 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 93, 98 str., 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 8 d. dalinį sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei R. S. iš ieškovų A. P., D. P., Ž. S., B. B. po 125 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.