- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-05
- Bylos Nr.
- A-261-2681-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02306-2010-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Pareiškėjas
- V. G.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai
- Kategorijos
- 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. G. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Krašto apsaugos ministro 2010 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. P-840 „Dėl vyr. srž. V. G. išleidimo į atsargą“ 1, 3, 4 ir 5 punktus; grąžinti jį į profesinę karo tarnybą; priteisti už visą priverstinės pravaikštos laiką tarnybinį atlyginimą, buto pinigus ir maisto pinigus bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Skunde ir patikslintame skunde (b. l. 1–4, 121) pareiškėjas paaiškino, kad Krašto apsaugos ministerija neieškojo būdų išspręsti V. G. tarnybos tęsimo klausimo. Nekarininių tarnybos reikalų svarstymo patariamoji komisija kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms siūlyti siūlė pratęsti profesinės karo tarnybos sutartis kariams, kuriems sukako atleidimo į atsargą amžius, nors tuo pačiu metu gerai žinojo, kad nemažai karininkų, kuriems nesukako atleidimo į atsargą amžius, yra perkelti į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą ir laukia sprendimo. Nekarininių tarnybos reikalų svarstymo patariamoji komisija kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms siūlyti ne vienam karininkui ar seržantui nepasiūlė jokių pareigų, o nurodė, kad nėra jų išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų krašto apsaugos sistemoje. Krašto apsaugos ministerija, nutraukdama galiojančias profesinės karo tarnybos sutartis, pažeidė pareiškėjo teisę užsitarnauti valstybinę kario pensiją, kadangi pareiškėjui neleidžiama ištarnauti 20 metų.
Šalies argumentai
Atsakovas Krašto apsaugos ministerija su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 42–44) paaiškino, kad iš dalies įgyvendindamas bendrą karo prievolės administravimo reformą, Krašto apsaugos ministras 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-1161 patvirtino Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos naują šios institucijos struktūrą ir pareigybių sąrašą, kurie įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 15 d. Lyginant su ankstesniu pareigybių sąrašu, Karo prievolės administravimo tarnyboje vietoje buvusių 260 pareigybių iš viso buvo patvirtinta 88 naujos pareigybės. Iš naujai patvirtinto pareigybių sąrašo matyti, kad ne tik ženkliai sumažėjo seržantų kategorijai, kuriai priskiriamas ir pareiškėjas, priskirtų Karo prievolės administravimo tarnybos profesinės karo tarnybos karių skaičius (32), bet ir visų kitų šios institucijos karių (karininkų ir puskarininkių) skaičius, be to, buvo panaikinta pareiškėjo pareigybė. Pareiškėjas neginčija nei minėto krašto apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymo Nr. V-1161 teisėtumo, nei paties karių skaičiaus mažinimo fakto. Profesinės karo tarnybos sutartis su kariu gali būti nutraukta esant dviems savarankiškoms sąlygoms: kai sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas padalinys arba kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Karo prievolės administravimo tarnybos pertvarkymas bei realus karių skaičiaus mažinimas buvo pakankamas pagrindas su pareiškėju nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį ir atleisti jį iš tarnybos.
Be to, buvo atsižvelgta ir į kitą Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą sąlygą – buvo konstatuota, kad ir kituose krašto apsaugos sistemos institucijose nėra laisvų pareiškėjo laipsnį (seržanto) ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Atleidžiant pareiškėją iš tarnybos buvo laikomasi specialiajame Karo tarnybos įstatyme nustatytų procedūrų ir tvarkos. Panaikinus Karo prievolės administravimo tarnybos Kauno karo prievolės centro Aprūpinimo ir aptarnavimo skyriaus budėtojo pareigybę, pareiškėjas vadovybės valia buvo perkeltas į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą bei raštu įspėtas apie galimą sutarties nutraukimą ir atleidimą iš tarnybos. Pareiškėjas nuo 2010 m. balandžio 15 d. pareigų nevykdė, į kitas pareigas vadovybės valia ir sprendimu perkeltas (paskirtas) nebuvo, todėl Karo tarnybos įstatymo 42 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu galėjo būti perkeltas į laikinąjį personalo rezervą. Pareiškėjas sprendimo perkelti jį į minėtą rezervą neskundė. Vadovybė neturėjo prievolės pareiškėjui siūlyti (ieškoti) kitas pareigas arba privalomai perkelti jį į kitas pareigas, panaikinus jo pareigybę. Karo tarnybos įstatymas tokios pareigos (privalomos procedūros) nenustato, o šio įstatymo 42 straipsnio 1 dalis kario paskyrimą ar perkėlimą į kitas pareigas ar personalo rezervą sieja tik su vadovybės valia ir tarnybos interesais (poreikiais), t. y. suteikia teisę pačiam įgaliotam asmeniui spręsti kario paskyrimo į kitas pareigas klausimą be kario sutikimo ar prašymo. Perkeliant karį į laikinąjį personalo rezervą, jo tarnybos santykiai nenutrūksta, jis ir toliau (iki išleidimo į atsargą) laikomas profesinės karo tarnybos kariu ir naudojasi visomis socialinėmis garantijomis.
Atsakovas pažymėjo, kad tarnyba kariams įstatymo nustatyta tvarka gali būti tęsiama. Pareiškėjo prie skundo pateikti komisijų protokolai dėl tarnybos ar sutarčių pratęsimo kitiems kariams tik patvirtina šio proceso faktą ir teisėtumą, tačiau nepatvirtina laisvų, pareiškėjo laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigybių egzistavimo fakto. Karo tarnybos įstatymas nesieja sutarčių nutraukimo ir kario atleidimo su teise gauti kario pensiją. Aplinkybė, kad pareiškėjas neįgijo teisės į kario pensiją, negali būti teisėta priežastimi nenutraukti su juo profesinės karo tarnybos sutarties, esant įstatyme numatytiems pagrindams. Reorganizavus Karo prievolės administravimo tarnybą, t. y. sumažinus karių skaičių, liko nepaskirtų į kitas pareigas ir išlestų į atsargą nemažai įvairių kategorijų karių, kurie taip pat neįgijo teisės į valstybinę kario pensiją.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjo V. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir Karo tarnybos įstatymas) 38 straipsnio 2 dalies 2 punktą profesinės karo tarnybos ar kario savanorio tarnybos sutartis turi būti nutraukiama ir (ar) karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje, kai sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija ir (arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo profesinės karo tarnybos kariu, tarnavo Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos Kauno karo prievolės centro Aprūpinimo ir aptarnavimo skyriaus budėtoju, turėjo vyresniojo seržanto karinį laipsnį, pagal profesinę karo tarnybos sutartį buvo įsipareigojęs tarnauti Karo tarnybos įstatymo sąlygomis ir tvarka.
Pagal Profesinės karo tarnybos sutarties, sudarytos su pareiškėju, 1 punktą pareiškėjas buvo priimtas į profesinę karo tarnybą iki 2011 m. gegužės 31 d. (b. l. 6–7). Pagal šios sutarties 6 punktą Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka sutartis gali būti nutraukta nepasibaigus 1 punkte nustatytam laikotarpiui.
Krašto apsaugos ministras 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-1161 patvirtino Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos naują šios institucijos struktūrą ir pareigybių sąrašą, kurie įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 15 d. Lyginant su ankstesniu pareigybių sąrašu, Karo prievolės administravimo tarnyboje vietoje buvusių 260 pareigybių (iš jų, karininkų – 88, puskarininkių – 21, seržantų – 53), iš viso buvo patvirtintos 88 naujos pareigybės (iš jų karininkų - 22, puskarininkių - 8, seržantų - 21). Iš naujai patvirtinto pareigybių sąrašo matyti, kad ne tik ženkliai sumažėjo seržantų kategorijai, kuriai priskiriamas ir pareiškėjas, priskirtų Karo prievolės administravimo tarnybos profesinės karo tarnybos karių skaičius (32), bet ir visų kitų šios institucijos karių (karininkų ir puskarininkių) skaičius, be to, buvo panaikinta pareiškėjo pareigybė.
Teismas pažymėjo, kad pagal Karo tarnybos įstatymo 42 straipsnio 1 dalį į kitas pareigas, kitą dalinį junginį ar vietovę arba į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą profesinės karo tarnybos karys gali būti perkeliamas krašto apsaugos ministro ar jo įgalioto vado sprendimu.
Byloje nustatyta, kad panaikinus Karo prievolės administravimo tarnybos Kauno karo prievolės centro Aprūpinimo ir aptarnavimo skyriaus budėtojo pareigybę, pareiškėjas vadovybės valia buvo perkeltas į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą (Karo prievolės administravimo tarnybos viršininko 2010 m. gegužės 14 d. įsakymas Nr. P-192) bei raštu įspėtas apie galimą sutarties nutraukimą ir atleidimą iš tarnybos.
Teismas nurodė, kad pareiškėjas nuo 2010 m. balandžio 15 d. pareigų nevykdė, į kitas pareigas vadovybės valia ir sprendimu perkeltas (paskirtas) nebuvo, todėl Karo tarnybos įstatymo 42 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu galėjo būti perkeltas į laikinąjį personalo rezervą. Pareiškėjas sprendimo perkelti jį į minėtą rezervą neskundė.
Teismas, remdamasi Karo tarnybos įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi ir 21 straipsniu padarė išvadą, kad vadovybė neturėjo prievolės pareiškėjui siūlyti (ieškoti) kitas pareigas arba privalomai perkelti jį į kitas pareigas, panaikinus jo pareigybę.
Teismas nustatė, kad panaikinus pareiškėjo pareigybę, jo tolimesnės karjeros klausimas (be jo dalyvavimo) buvo svarstomas Nekarininių tarnybos reikalų svarstymo patariamojoje komisijoje, kuri, turėdama visą informaciją apie laisvas karių pareigybes krašto apsaugos sistemoje ir pareigybių kvalifikacinius reikalavimus, konstatavo, kad pareigų, į kurias pareiškėjas galėtų būti perkeltas (paskirtas), nėra. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai teigia, jog esant tokiam sprendimui, vadovybė turėjo dvi galimybes: iš karto (t.y. panaikinus pareigybę) atleisti pareiškėją iš tarnybos arba 2 mėnesiams iki atleidimo perkelti jį į personalo rezervą. Vadovybė pasinaudojo Karo tarnybos įstatymu suteikta teise ir perkėlė pareiškėja iki atleidimo į rezervą. Kadangi vėliau nebuvo priimtas sprendimas pareiškėją paskirti į kitas pareigas, o pareiškėjas negalėjo daugiau būti personalo rezerve (2 mėn.), teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas pagrįstai buvo atleistas iš karo tarnybos į atsargą ginčijamu krašto apsaugos ministro 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. P-840.
Teismas pažymėjo, kad Karo tarnybos įstatymas nesieja sutarčių nutraukimo ir kario atleidimo su teise gauti kario pensiją, todėl pareiškėjas skunde nepagrįstai savo atleidimą iš karo tarnybos sieja su tuo, kad krašto apsaugos sistemoje tarnauja įvairių kategorijų profesinės karo tarnybos kariai, kuriems sukako išleidimo į atsargą amžius, tačiau tarnyba jiems toliau tęsiama.
III.
Pareiškėjas V. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.
Apeliacinis skundas (b. l. 161-168) grindžiamas šiais argumentais:
1. V. G. ir kitų karių perkėlimo į rezervą metu buvo pakankamai pareigybių krašto apsaugos sistemoje. Šią aplinkybę patvirtina pareiškėjo pateiktas Laisvų profesinės karo tarnybos vyresniųjų seržantų, viršilų (laivūnų), jaunesniųjų puskarininkių pareigybių sąrašas. 2010 m. gegužės 16 d. buvo 47 laisvos pareigybės, kurias, remiantis Karo tarnybos įstatymo 41 straipsnio 1 ir 2 dalimis galėjo užimti ir V. G..
2. Nuo V. G. paskyrimo į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą iki pareigybių sąrašo pateikimo teismui A. K. administracinėje byloje Nr. I-335-561/10 buvo praėję tik 19 dienų. Taigi pareigybės buvo laisvos ir toks sąrašas buvo žinomas Nekarininių tarnybos reikalų svarstymo patariamosios komisijos posėdžio metu.
3. Karo tarnybos įstatymo 41 ir 42 straipsniais imperatyviai nurodo kario skyrimo į pareigas sąlygas, kada jis yra tinkamas pareigoms, tačiau šiomis nuostatomis atsakovas nesivadovavo.
4. Buvo pažeisti V. G. lūkesčiai remiantis Karo tarnybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2005 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. V-244 patvirtintų Laikinojo profesinės karo tarnybos personalo rezervo nuostatų 12 punktu ir esant 61 laisvai teisės aktų nustatyta tvarka, būti paskirtam į kitas pareigas.
5. Esant 47 pareiškėjo karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančioms laisvoms pareigybėms ir neskyrus į jas pareiškėjo, vadovybė pažeidė Karo tarnybos įstatymo 33, 41, 42 straipsnių nuostatas, Laikinojo profesinės karo tarnybos personalo rezervo nuostatus, perkėlimo į kitas pareigas aprašą.
6. Atsakovas nesilaikė Karo tarnybos įstatymo 45 straipsnio 4 dalies nuostatų, nustatančių amžių, nuo kada kariai išleidžiami į atsargą, ir Patariamoji komisija kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms siūlyti pasiūlė pratęsti sutartis su kariais, jau įgijusiais teisę gauti kario pensiją.
7. Atsakovas pažeidė pareiškėjo lygiateisiškumo teisę į valstybinę kario pensiją, t. y. pareiškėjui atimta galimybė ištarnauti 20 metų ir įgyti teisę gauti valstybinę kario pensiją.
Žemesnės instancijos teismas
8. Teismas nesivadovavo byloje esančiais rašytiniais įrodymais, priėmė sprendimą, remdamasis atsakovo atstovų paaiškinimais.
Teismas nepareikalavo duomenų, kiek nuo 2010 m. liepos 1 d. buvo skirta karių į vyr. seržantų pareigas, nors privalėjo įvertinti ir išanalizuoti G. J. be atrankos vykdymo 2010 m. birželio 8 d. paskyrimą į pareigas, 2010 m. gegužės 6 d. laisvų pareigybių buvimo Krašto apsaugos sistemoje klausimą ir kodėl nebuvo skiriami į tas pareigas rezerve buvę kariai, todėl pažeidė ABTĮ 81 straipsnio nuostatas.
9. Vilniaus apygardos administracinis teismas analogiškoje administracinėje byloje Nr. I-3134-437/2010 priėmė priešingą sprendimą nei nagrinėjamoje, ir grąžino pareiškėją į karo tarnybą.
Šalies argumentai
Atsakovas Krašto apsaugos ministerija su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 173-179) nurodė, kad:
1. Pagal Karo tarnybos įstatymo 42 straipsnio 1 dalį kario paskyrimas ar perkėlimas į kitas pareigas ar personalo rezervą siejamas tik su vadovybės valia ir tarnybos interesais, t. y. suteikia teisę pačiam įgaliotam asmeniui (atsakovui) spręsti kario paskyrimo į kitas pareigas klausimą be kario sutikimo ar prašymo.
2. Būdamas personalo rezerve ir nevykdydamas pareigų, pareiškėjas nesikreipė į vadovybę dėl galimo paskyrimo į pareigas
3. Kario atleidimas iš tarnybos ir kario paskyrimas į pareigas yra skirtingi dalykai (institutai), kurių teisinis reglamentavimas skiriasi. Kario atleidimo iš tarnybos ir jo skyrimo arba nepaskyrimo į tam tikras pareigas apskundimo tvarka yra skirtinga.
4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2001 m. spalio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A4-858-01 analizuodamas Karo tarnybos įstatymo 42 ir 48 straipsnių nuostatas, konstatavo, konstatavo, kad dėl paskyrimo ar perkėlimo į konkrečias pareigas, kario valios įstatymas nereikalauja, kad šiems ginčams spręsti įstatymas nustato neteisminę ginčo sprendimo tvarką kad teismas nagrinėja tik atleidimo iš profesinės karo tarnybos teisėtumą ir pagrįstumą.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas bylą dėl profesinės karo tarnybos kario atleidimo iš tarnybos Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, pažymėjo, kad Karo tarnybos įstatymas, reglamentuojantis profesinės karo tarnybos kario tarnybos sutarties nutraukimo ir jo atleidimo iš tarnybos pagrindus bei tvarką, nenumato sąlygos, kad profesinės karo tarnybos sutartis gali būti nutraukta ir karys atleistas iš tarnybos tik tuo atveju, kai nėra galimybės jį perkelti į kitas pareigas, kitą dalinį ar pan., kad Karo tarnybos įstatymo 42 straipsnis reguliuoja ne profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo ir kario atleidimo iš tarnybos tvarką, o kitus teisinius santykius.
5. Su pareiškėju sudarytoje profesinės karo tarnybos sutarties 1 ir 5 punktuose nustatyta, kad karys įsipareigoja nustatytą laikotarpį tarnauti profesinėje karo tarnyboje Karo tarnybos įstatymo, statutų ir kitų teisės aktų nustatytomis sąlygomis ir tvarka bei vykdyti visas kario pareigas, kad Karo tarnybos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka sutartis gali būti nutraukta ir nepasibaigus sutartyje nustatytam laikotarpiui.
6. Krašto apsaugos ministro įsakymu patvirtinto Profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarkos aprašo 13 ir 14 punktų nuostatos nagrinėjamo ginčo atveju netaikomos, nes šis tvarkos aprašas taikomas tik karininkų (apeliantas nepriklauso karininkų kategorijai) rotacijos, t. y. įstatyme numatyto periodiško (kas trys metai) privalomo jų perkėlimo į kitas pareigas, į kitą tarnybos vietą, atvejais, taip pat, kai kariai dėl tarnybos interesų perkeliami į jau anksčiau numatytas (planuojamas) konkrečias pareigas.
7. Nors vadovybė ir neprivalėjo apeliantui siūlyti pareigų, panaikinus jo pareigybę, buvo svarstoma galimybė paskirti (perkelti) jį į kitas pareigas kitose krašto apsaugos sistemos padaliniuose. Toks klausimas buvo svarstomas Nekarininių tarnybos reikalų svarstymo patariamosios komisijos prieš perkeliant apeliantą į personalo rezervą (2010 m. balandžio 14 d. posėdžio protokolas Nr. NRS-5). Buvo konstatuota, kad ir kituose krašto apsaugos sistemos institucijose nėra laisvų pareiškėjo laipsnį (seržanto) ir kvalifikaciją (karinė specialybė, pasirengimas vykdyti užduotis, dalyvavimas tarptautinėse misijose, užsienio kalbų mokėjimas, leidimas dirbti su slapta informacija ir pan.) atitinkančių pareigų.
8. Pagal patvirtintas krašto apsaugos sistemos gaires, vykdant bendrą krašto apsaugos sistemos reformą ir Kariuomenės transformaciją, prisiimtas įsipareigojimas optimizuoti karininkų, puskarininkių, seržantų ir eilinių pareigybių skaičių siekiant sudaryti sąlygas daugiau priimti į kariuomenę profesinės karo tarnybos eilinių karių (Krašto apsaugos ministro 2009 m. gegužės 28 d. įsakymo Nr. V-452 19 p., 2010 m. gegužės 14 d. įsakymo V-506 VI sk., 18 p. 19 p., 19.1 p, 19.2 p., 19.5 p. ir kt). Tokiu būdu keičiasi vykdoma karinio personalo administravimo politika, ribojanti paskyrimą į tam tikros kategorijos pareigas jau tarnaujančių karių. Formuojant naujus dalinius ir pertvarkant kitus negali būti į kitas, naujas pareigas automatiškai perkeliami kariai, neturintys tam tikros kvalifikacijos ir nustatytų karinių specialybių bei kitų reikalavimų.
9. Atsakovas pateikė įrodymus, jog per laikotarpį nuo sprendimo pertvarkyti Karo prievolės administravimo tarnybą priėmimo dienos (2009 m. gruodžio 10 d.) iki 2010 m. rugpjūčio mėnesio, naujų seržantų (viršilų) kategorijos karių pareigybių įsteigta nebuvo, į profesinę karo tarnybą seržantų (viršilų) kategorijos karių priimta taip pat nebuvo.
11. Kito kario paskyrimo į tam tikras pareigas pagrįstumas arba nepagrįstumas šio ginčo atveju negali įrodyti ginčijamo įsakymo dėl apelianto atleidimo iš tarnybos pagrįstumo ir teisėtumo. Teisės aktai nenumato privalomos atrankos (konkurso) į kitas pareigas procedūrų karių atleidimo iš tarnybos atveju. Teisės aktai taip pat nenumato privalomos paieškos ar siūlymo kitų pareigų atleidžiamam iš tarnybos kariui.
Vadovaujantis Karo tarnybos įstatymo 31 straipsnio 1 ir 2, 4 dalimis, apelianto profesinės karo tarnybos sutarties 6 punktu galima daryti išvadą, kad įstatyme įtvirtintos terminuotos profesinės karo tarnybos sutartys, kurios gali būti nutrauktos nepasibaigus nustatytam laikotarpiui, kai atsiranda įstatyme nustatyti atvejai. Kiekvienas asmuo, sudarydamas profesinės karo tarnybos sutartį, žino šių sutarčių terminuotų santykių prigimtį, todėl jokie pagrįsti lūkesčiai dėl profesinės karo tarnybos santykių tęstinumo iki kariui atsiras teisė gauti valstybinę pensiją negali kilti.
12. Karo tarnybos įstatymas nustato kariams jų tarnybos laiko apribojimus, kurie priklauso nuo kario laipsnio ir amžiaus, tačiau, šis įstatymas nustato ir karo tarnybos ar sutarčių pratęsimo sąlygas bei tvarką (Minėto įstatymo 30 str. 3 d., 45 str. 5, 6 d., 46 str.). Taigi, tarnyba kariams įstatymo nustatyta tvarka gali būti tęsiama, kas ir vyksta administruojant karinį personalą ir sprendžiant karių karjeros klausimus.
Šalies argumentai
13. Pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos, neišdavus jam leidimo dirbti su įslaptinta informacija. Minėtu pareigybių sąrašu buvo įrodoma, kad krašto apsaugos sistemoje pareiškėjui nėra laisvų pareigų, kurios nereikalauja turėti leidimą dirbti su įslaptinta informacija.
Be to, minėtoje administracinėje byloje buvo nagrinėjamas skundas dėl kitos kategorijos kario (karininko) atleidimo iš tarnybos esant kitoms aplinkybėms ir sprendimams negu atleidžiant apeliantą, t.y skiriasi ginčo esmė ir dalykas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas paaiškino apeliacinio skundo argumentus ir prašė apeliacinį skundą patenkinti.
Atsakovo atstovas paaiškino, kad su apeliaciniu skundu nesutinka ir paaiškino, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo profesinės karo tarnybos kariu, tarnavo Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos Kauno karo prievolės centro Aprūpinimo ir aptarnavimo skyriaus budėtoju, turėjo vyresniojo seržanto karinį laipsnį, pagal profesinę karo tarnybos sutartį buvo įsipareigojęs tarnauti Karo tarnybos įstatymo sąlygomis ir tvarka. Pagal Profesinės karo tarnybos sutarties 1 punktą pareiškėjas buvo priimtas į profesinę karo tarnybą iki 2011 m. gegužės 31 d. (b. l. 6–7), tačiau pagal šios sutarties 6 punktą Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka sutartis gali būti nutraukta nepasibaigus 1 punkte nustatytam laikotarpiui.
Nagrinėjamo ginčo dalykas – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2010 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. P-840, kuriuo atsakovas nutraukė profesinės karo tarnybos sutartį ir išleido vyr. srž. V. G. į atsargą, teisėtumas ir pagrįstumas.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas (byloje aktuali 2010 m. gegužės 18 d. įstatymo Nr. XI-822 redakcija).
Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnis nustato profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo pagrindus. Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas imperatyviai nustatė atvejus, kuriais profesinės karo tarnybos sutartis turi būti nutraukiama ir karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje (38 str.1 d.1-9 p.), o 2 dalyje išvardytais atvejais suteikė Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybei diskrecijos teisę spręsti dėl profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo ir atleidimo iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje (38 str. 2 d. 1-13 p.). Aptariamo straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teisę nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį šiame straipsnyje numatytais pagrindais turi krašto apsaugos ministras arba jo įgalioti kariuomenės vadas bei kiti vadai ar pareigūnai.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, skundžiamo Įsakymo Nr. P-840 priėmimo teisinis pagrindas – Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata, reglamentuojanti, kad profesinės karo tarnybos sutartis gali būti nutraukiama ir karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybės iniciatyva arba valia, kai sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija ir (arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų.
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatoje, kurią atsakovas taikė pareiškėjui, yra įtvirtintos dvi savarankiškos jos taikymo sąlygos: 1) sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija; 2) nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Aiškindama Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punktą, teisėjų kolegija toliau pažymi, kad jo taikymas sietinas su teisės akto, kuriuo sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija, teisėtumu.
Pažymėtina, kad įgyvendindamas bendrą karo prievolės administravimo reformą, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-1161 patvirtino Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos naują institucijos struktūrą ir pareigybių sąrašą, kurie įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 15 d. (b. l. 72-76). Lyginant su ankstesniu pareigybių sąrašu, Karo prievolės administravimo tarnyboje prie Krašto apsaugos ministerijos vietoje buvusių 260 pareigybių (iš jų, karininkų - 88, puskarininkių - 21, seržantų - 53), iš viso buvo patvirtinta 88 naujos pareigybės (iš jų, karininkų - 22, puskarininkių - 8, seržantų - 21). Taigi matyti, kad Karo prievolės administravimo tarnyboje prie Krašto apsaugos ministerijos sumažėjo ne tik seržanto kategorijai priskirtų profesinės karo tarnybos karių skaičius, bet ir visų kitų šios institucijos karių skaičius. Be to, Karo prievolės administravimo tarnyboje prie Krašto apsaugos ministerijos apelianto pareigybė ir visos kitos budėtojų pareigybės buvo panaikintos apskritai. Konstatuotina, kad Krašto apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymas Nr. V-1161 byloje nėra kvestionuojamas, todėl, Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo požiūriu, laikytinas teisėtu. Be to, priimant ginčijamą Krašto apsaugos ministro 2010 m. birželio 30 d. įsakymą Nr. P-840, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš karo tarnybos, buvo atsižvelgta į antrąją Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą sąlygą – buvo konstatuota, kad ir kituose krašto apsaugos sistemos institucijose nėra laisvų pareiškėjo laipsnį (seržanto) ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų (b. l. 80).
Apeliantas kaip pagrindinį ginčijamo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro įsakymo neteisėtumo motyvą nurodo aplinkybę, kad atleidžiant jį iš tarnybos nurodytu pagrindu jam nebuvo ieškomos ir siūlomos kitos pareigos krašto apsaugos sistemoje.
Pažymėtina, kad Karo tarnybos įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog kario tarnyba reikalauja specialių ištikimybės valstybei santykių, kuriuos reglamentuoja įstatymai ir kiti teisės aktai. Kario statusą nustato šis ir kiti kariuomenės veiklą bei karo tarnybą reglamentuojantys įstatymai, statutai ir kiti teisės aktai. Išskyrus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus atvejus, darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai kariams netaikomi. Karo tarnybos įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog į kitas pareigas, kitą dalinį, junginį ar vietovę arba į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą profesinės karo tarnybos karys gali būti perkeliamas krašto apsaugos ministro ar jo įgalioto vado sprendimu. Taigi pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į esamą teisinį reglamentavimą, pagrįstai konstatavo, kad Karo tarnybos įstatymas numato kitokią karių paskyrimo į pareigas ar perkėlimo į jas tvarką negu darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai. Darytina išvada, kad vadovybė neturėjo prievolės pareiškėjui siūlyti (ieškoti) kitas pareigas arba privalomai perkelti jį į kitas pareigas, panaikinus jo pareigybę, kadangi Karo tarnybos įstatymas tokios pareigos (privalomos procedūros) nenustato. Kartu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pagal Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimą atsakovas privalo perkelti karį į laisvas kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančias pareigas. Esant konkurencijai į laisvą pareigybę jis privalo atrinkti tinkamiausią karį pagal savo nustatytus vertinimo kriterijus. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas turėjo neabejotiną pranašumą prieš kitus karius, kurie buvo paskirti į laisvas pareigas, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad nebuvo paisoma pretendentų kvalifikacijos privalomumų. Pirmenybės suteikimas įvertinus kvalifikacinius gebėjimus, negali būti vertinama kaip atitinkamos privilegijos suteikimo lyginant su kitais pretendentais ir lygiateisiškumo principo pažeidimu. Minėta teisės norma nenumato pranašumo užimti pareigas priešpensinio amžiaus kariui bei kitų garantijų, esant kurioms karys negalėtų būti atleistas dėl karių skaičiaus sumažinimo.
Atleidžiant pareiškėją iš tarnybos buvo laikomasi įstatymo numatytų procedūrų ir tvarkos. Pareiškėjas apie galimą profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimą pasirašytinai buvo įspėtas du kartus – 2010 m. vasario 13 d. ir 2010 m. balandžio 17 d. (b. l. 79, 85). Byloje nustatyta, kad panaikinus pareiškėjo pareigybę, jo tolimesnės karjeros klausimas (be jo dalyvavimo) buvo svarstomas Nekarininkų tarnybos reikalų svarstymo patariamojoje komisijoje, kuri, turėdama visą informaciją apie laisvas karių pareigybes krašto apsaugos sistemoje ir pareigybių kvalifikacinius reikalavimus, konstatavo, kad pareigų, į kurias pareiškėjas galėtų būti perkeltas (paskirtas), nėra (b. l. 80). Tačiau vadovybė pasinaudojo Karo tarnybos įstatymu suteikta teise (Karo tarnybos įstatymo 42 str. 2 d. 1 p.) ir perkėlė pareiškėją iki atleidimo į rezervą (b. l. 82-84). Karo tarnybos įstatymo 2 straipsnio 23 dalyje nustatyta, kad laikinasis profesinės karo tarnybos personalo rezervas – profesinės karo tarnybos karių kategorija, į kurią perkeliami laikinai nevykdantys savo nuolatinių pareigų profesinės karo tarnybos kariai. Pažymėtina, jog sprendimo perkelti pareiškėją į laikinąjį rezervą V. G. neskundė, prašymo perkelti į kitas pareigas taip pat nepateikė. Kadangi vėliau nebuvo priimtas sprendimas pareiškėją paskirti į kitas pareigas, o pareiškėjas po dviejų mėnesių negalėjo daugiau būti personalo rezerve, jis buvo atleistas iš karo tarnybos į atsargą ginčijamu krašto apsaugos ministro 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. P-840. Pažymėtina, kad Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos pertvarkymas bei realus karių skaičiaus mažinimas buvo pakankamas pagrindas nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį su pareiškėju ir atleisti jį iš tarnybos Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.
Pareiškėjui negalėjo būti taikomos profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarka, nes pareiškėjas buvo atleidžiamas iš karo tarnybos, o ne rotuojamas. Pareiškėjo perkėlimas į laikiną profesinės karo tarnybos personalo rezervą taip pat jam nesuteikė papildomų garantijų užimti kitas pareigas ir tai negali būti vertinama kaip atsakovo įsipareigojimas tęsti su pareiškėju karo tarnybos sutartį.
Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas skunde nepagrįstai savo atleidimą iš karo tarnybos sieja su tuo, kad krašto apsaugos sistemoje tarnauja įvairių kategorijų profesinės karo tarnybos kariai, kuriems sukako išleidimo į atsargą amžius, tačiau tarnyba jiems toliau tęsiama. Pažymėtina, kad Karo tarnybos įstatymas, nustatantis karių tarnybos ar atleidimo sąlygas, nesieja sutarčių nutraukimo ir kario atleidimo su teise gauti kario pensiją.
Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
V. G. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.