- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-02
- Bylos Nr.
- P-146-12-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02306-2010-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- V. G.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. G. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-2681/2011 pagal pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėjas V. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą skundu, kurį patikslino (I t., b. l. 1-4, 121), prašydamas: panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro (toliau – ir Krašto apsaugos ministras) 2010 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. P-840 „Dėl vyr. srž. V. G. išleidimo į atsargą“ 1, 3, 4 ir 5 punktus; grąžinti jį į profesinę karo tarnybą; priteisti už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. lapkričio 15 d. tarnybinį atlyginimą, buto ir maisto pinigus; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija (toliau – ir Krašto apsaugos ministerija) neieškojo būdų išspręsti jo tarnybos tęsimo klausimą. Nekarininkų tarnybos reikalų svarstymo patariamoji komisija kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms siūlyti siūlė pratęsti profesinės karo tarnybos sutartis kariams, kuriems sukako išleidimo į atsargą amžius, nors tuo pačiu metu gerai žinojo, kad nemažai karininkų, kuriems nesukako išleidimo į atsargą amžius, yra perkelti į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą ir laukia sprendimo. Patariamoji komisija kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms siūlyti ne vienam karininkui ar seržantui nepasiūlė jokių pareigų, o nurodė, kad jų išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų krašto apsaugos sistemoje nėra. Pareiškėjo manymu, Krašto apsaugos ministerija, nutraukdama galiojančias profesinės karo tarnybos sutartis, pažeidė jo teisę užsitarnauti valstybinę kario pensiją, kadangi jam neleidžiama ištarnauti 20 metų.
Atsiliepimas
Atsakovas Krašto apsaugos ministerija su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 42-44) paaiškino, kad iš dalies įgyvendindamas bendrą karo prievolės administravimo reformą, Krašto apsaugos ministras 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-1161 patvirtino naują Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Karo prievolės administravimo tarnyba) struktūrą ir pareigybių sąrašą, kurie įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 15 d. Lyginant su ankstesniu pareigybių sąrašu, Karo prievolės administravimo tarnyboje vietoje buvusių 260 pareigybių iš viso buvo patvirtinta 88 naujos pareigybės. Iš naujai patvirtinto pareigybių sąrašo matyti, kad ne tik ženkliai sumažėjo seržantų kategorijai, kuriai priskiriamas ir pareiškėjas, Karo prievolės administravimo tarnybos profesinės karo tarnybos karių skaičius (32), bet ir visų kitų šios institucijos karių (karininkų ir puskarininkių) skaičius, be to, buvo panaikinta pareiškėjo pareigybė. Pažymėjo, kad pareiškėjas neginčija nei minėto Krašto apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymo Nr. V-1161 teisėtumo, nei paties karių skaičiaus mažinimo fakto. Profesinės karo tarnybos sutartis su kariu gali būti nutraukta esant dviem savarankiškoms sąlygoms: kai sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas padalinys arba kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Karo prievolės administravimo tarnybos pertvarkymas bei realus karių skaičiaus mažinimas buvo pakankamas pagrindas su pareiškėju nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį ir atleisti jį iš tarnybos. Be to, buvo atsižvelgta ir į kitą Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir Karo tarnybos įstatymas) 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą sąlygą – buvo konstatuota, kad ir kitose krašto apsaugos sistemos institucijose nėra laisvų pareiškėjo laipsnį (seržanto) ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Atleidžiant pareiškėją iš tarnybos buvo laikomasi specialiajame Karo tarnybos įstatyme nustatytų procedūrų ir tvarkos. Panaikinus Karo prievolės administravimo tarnybos Kauno karo prievolės centro Aprūpinimo ir aptarnavimo skyriaus budėtojo pareigybę, pareiškėjas vadovybės valia buvo perkeltas į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą bei raštu įspėtas apie galimą sutarties nutraukimą ir atleidimą iš tarnybos. Nuo 2010 m. balandžio 15 d. pareiškėjas pareigų nevykdė, į kitas pareigas vadovybės valia ir sprendimu perkeltas (paskirtas) nebuvo, todėl, remiantis Karo tarnybos įstatymo 42 straipsnio 2 dalies 1 punktu, galėjo būti perkeltas į laikinąjį personalo rezervą. Sprendimo perkelti jį į minėtą rezervą pareiškėjas irgi neskundė. Atsakovas pažymėjo, kad vadovybė neturėjo prievolės siūlyti (ieškoti) pareiškėjui kitas pareigas arba privalomai perkelti jį į kitas pareigas, panaikinus jo pareigybę, kadangi Karo tarnybos įstatymas tokios pareigos (privalomos procedūros) nenustato, o šio įstatymo 42 straipsnio 1 dalis kario paskyrimą ar perkėlimą į kitas pareigas ar personalo rezervą sieja tik su vadovybės valia ir tarnybos interesais (poreikiais), t. y. suteikia teisę pačiam įgaliotam asmeniui spręsti kario paskyrimo į kitas pareigas klausimą be kario sutikimo ar prašymo. Paaiškino, kad perkeliant karį į laikinąjį personalo rezervą, jo tarnybos santykiai nenutrūksta, jis ir toliau (iki išleidimo į atsargą) laikomas profesinės karo tarnybos kariu ir naudojasi visomis socialinėmis garantijomis. Taip pat pažymėjo, kad Karo tarnybos įstatymas nesieja sutarčių nutraukimo ir kario atleidimo su teise gauti kario pensiją. Aplinkybė, kad pareiškėjas neįgijo teisės į kario pensiją, negali būti teisėta priežastimi nenutraukti su juo profesinės karo tarnybos sutarties, esant įstatyme numatytiems pagrindams.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimu (I t., b. l. 154-157) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, kad pagal Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punktą profesinės karo tarnybos ar kario savanorio tarnybos sutartis turi būti nutraukiama ir (ar) karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje, kai sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija ir (arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Nustatė, kad pareiškėjas buvo profesinės karo tarnybos kariu, tarnavo Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos Kauno karo prievolės centro Aprūpinimo ir aptarnavimo skyriaus budėtoju, turėjo vyresniojo seržanto karinį laipsnį, pagal profesinę karo tarnybos sutartį buvo įsipareigojęs tarnauti Karo tarnybos įstatymo sąlygomis ir tvarka. Pagal Profesinės karo tarnybos sutarties, sudarytos su pareiškėju, 1 punktą jis buvo priimtas į profesinę karo tarnybą iki 2011 m. gegužės 31 d. Pagal šios sutarties 6 punktą Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka sutartis gali būti nutraukta nepasibaigus 1 punkte nustatytam laikotarpiui. Krašto apsaugos ministras 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-1161 patvirtino naują Karo prievolės administravimo tarnybos struktūrą ir pareigybių sąrašą, kurie įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 15 d. Lyginant su ankstesniu pareigybių sąrašu, Karo prievolės administravimo tarnyboje vietoje buvusių 260 pareigybių (iš jų karininkų – 88, puskarininkių – 21, seržantų – 53) iš viso buvo patvirtintos 88 naujos pareigybės (iš jų karininkų – 22, puskarininkių – 8, seržantų – 21). Iš naujai patvirtinto pareigybių sąrašo matyti, kad ne tik ženkliai sumažėjo seržantų kategorijai, kuriai priskiriamas ir pareiškėjas, priskirtų Karo prievolės administravimo tarnybos profesinės karo tarnybos karių skaičius (32), bet ir visų kitų šios institucijos karių (karininkų ir puskarininkių) skaičius, be to, buvo panaikinta pareiškėjo pareigybė. Pagal Karo tarnybos įstatymo 42 straipsnio 1 dalį į kitas pareigas, kitą dalinį, junginį ar vietovę arba į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą profesinės karo tarnybos karys gali būti perkeliamas krašto apsaugos ministro ar jo įgalioto vado sprendimu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad panaikinus Karo prievolės administravimo tarnybos Kauno karo prievolės centro Aprūpinimo ir aptarnavimo skyriaus budėtojo pareigybę, pareiškėjas vadovybės valia buvo perkeltas į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą (Karo prievolės administravimo tarnybos viršininko 2010 m. gegužės 14 d. įsakymas Nr. P-192) ir raštu įspėtas apie galimą sutarties nutraukimą ir atleidimą iš tarnybos. Pareiškėjas nuo 2010 m. balandžio 15 d. pareigų nevykdė, į kitas pareigas vadovybės valia ir sprendimu perkeltas (paskirtas) nebuvo, todėl, remiantis Karo tarnybos įstatymo 42 straipsnio 2 dalies 1 punktu, galėjo būti perkeltas į laikinąjį personalo rezervą. Pareiškėjas sprendimo perkelti jį į minėtą rezervą neskundė. Remdamasis Karo tarnybos įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi ir 21 straipsniu, teismas padarė išvadą, kad vadovybė neturėjo prievolės siūlyti (ieškoti) pareiškėjui kitas pareigas arba privalomai perkelti jį į kitas pareigas, panaikinus jo pareigybę. Nustatė, kad panaikinus pareiškėjo pareigybę, jo tolimesnės karjeros klausimas (be jo dalyvavimo) buvo svarstomas Nekarininkų tarnybos reikalų svarstymo patariamojoje komisijoje, kuri, turėdama visą informaciją apie laisvas karių pareigybes krašto apsaugos sistemoje ir pareigybių kvalifikacinius reikalavimus, konstatavo, kad pareigų, į kurias pareiškėjas galėtų būti perkeltas (paskirtas), nėra. Teismas padarė išvadą, kad esant tokiam sprendimui, vadovybė turėjo dvi galimybes: iš karto (t. y. panaikinus pareigybę) atleisti pareiškėją iš tarnybos arba 2 mėnesiams iki atleidimo perkelti jį į personalo rezervą. Vadovybė pasinaudojo Karo tarnybos įstatymo suteikta teise ir perkėlė pareiškėją iki atleidimo į rezervą. Įvertinęs tai, kad vėliau nebuvo priimta sprendimo paskirti pareiškėją į kitas pareigas, o pareiškėjas personalo rezerve negalėjo būti ilgiau nei 2 mėn., pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjas pagrįstai buvo atleistas iš karo tarnybos į atsargą ginčijamu Krašto apsaugos ministro 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. P-840. Be to, pažymėjo, kad Karo tarnybos įstatymas nesieja sutarčių nutraukimo ir kario atleidimo su teise gauti kario pensiją, todėl pareiškėjas skunde nepagrįstai savo atleidimą iš karo tarnybos sieja su tuo, jog krašto apsaugos sistemoje tarnauja įvairių kategorijų profesinės karo tarnybos kariai, kuriems sukako išleidimo į atsargą amžius, tačiau jiems tarnybą toliau tęsiama.
III.
Pareiškėjas V. G. apeliaciniu skundu (I t., b. l. 161-168) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą patenkinti. Apeliacinį skundą grindė tokiais argumentais: 1) pareiškėjo ir kitų karių perkėlimo į rezervą metu krašto apsaugos sistemoje buvo pakankamai pareigybių; 2010 m. gegužės 16 d. buvo 47 laisvos pareigybės, kurias, remiantis Karo tarnybos įstatymo 41 straipsnio 1 ir 2 dalimis, galėjo užimti ir pareiškėjas; 2) nuo pareiškėjo paskyrimo į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą iki pareigybių sąrašo pateikimo teismui administracinėje byloje Nr. I-335-561/10 buvo praėję tik 19 dienų, vadinasi, pareigybės buvo laisvos, ir apie tokį sąrašą buvo žinoma Nekarininkų tarnybos reikalų svarstymo patariamosios komisijos posėdžio metu; 3) Karo tarnybos įstatymo 41 ir 42 straipsniai imperatyviai nurodo kario skyrimo į pareigas sąlygas, kurioms esant jis yra tinkamas pareigoms, tačiau atsakovas šiomis nuostatomis nesivadovavo; 4) buvo pažeisti pareiškėjo lūkesčiai, remiantis Karo tarnybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalimi, Krašto apsaugos ministro 2005 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. V-244 patvirtintų Laikinojo profesinės karo tarnybos personalo rezervo nuostatų 12 punktu ir esant 61 laisvai pareigybei, teisės aktų nustatyta tvarka būti paskirtam į kitas pareigas; 5) esant 47 pareiškėjo karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančioms laisvoms pareigybėms, neskyrus į jas pareiškėjo, vadovybė pažeidė Karo tarnybos įstatymo 33, 41, 42 straipsnių nuostatas, Laikinojo profesinės karo tarnybos personalo rezervo nuostatus, perkėlimo į kitas pareigas aprašą; 6) atsakovas nesilaikė Karo tarnybos įstatymo 45 straipsnio 4 dalies nuostatų, nustatančių amžių, nuo kurio kariai išleidžiami į atsargą, be to, patariamoji komisija kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms siūlyti pasiūlė pratęsti sutartis su kariais, jau įgijusiais teisę gauti kario pensiją; 7) atsakovas pažeidė pareiškėjo teisę į valstybinę kario pensiją, t. y. iš pareiškėjo buvo atimta galimybė ištarnauti 20 metų ir įgyti teisę gauti valstybinę kario pensiją; 8) teismas nesivadovavo byloje esančiais rašytiniais įrodymais, priėmė sprendimą, remdamasis atsakovo atstovų paaiškinimais, nepareikalavo duomenų, kiek nuo 2010 m. liepos 1 d. buvo skirta karių į vyr. seržantų pareigas, nors privalėjo įvertinti ir išanalizuoti G. J. be atrankos vykdymo 2010 m. birželio 8 d. paskyrimą į pareigas, 2010 m. gegužės 6 d. laisvų pareigybių buvimo krašto apsaugos sistemoje klausimą ir kodėl nebuvo skiriami į tas pareigas rezerve buvę kariai, – tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsnio nuostatas; 9) Vilniaus apygardos administracinis teismas analogiškoje administracinėje byloje Nr. I-3134-437/2010 priėmė priešingą sprendimą nei nagrinėjamoje ir grąžino pareiškėją į karo tarnybą.
Atsakovas Krašto apsaugos ministerija su apeliaciniu skundu nesutiko, prašė atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (I t., b. l. 173-179).
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gegužės 5 d. nutartimi (II t., b. l. 57-65) pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą atmetė ir paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą nepakeistą.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas buvo profesinės karo tarnybos karys, tarnavo Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos Kauno karo prievolės centro Aprūpinimo ir aptarnavimo skyriaus budėtoju, turėjo vyresniojo seržanto karinį laipsnį, pagal profesinę karo tarnybos sutartį buvo įsipareigojęs tarnauti Karo tarnybos įstatymo sąlygomis ir tvarka. Pagal Profesinės karo tarnybos sutarties 1 punktą pareiškėjas buvo priimtas į profesinę karo tarnybą iki 2011 m. gegužės 31 d., tačiau pagal šios sutarties 6 punktą Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka sutartis gali būti nutraukta nepasibaigus 1 punkte nustatytam laikotarpiui.
Nurodė, kad nagrinėjamo ginčo dalykas – Krašto apsaugos ministerijos 2010 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. P-840, kuriuo atsakovas nutraukė profesinės karo tarnybos sutartį ir išleido vyr. srž. V. G. į atsargą, teisėtumas ir pagrįstumas. Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnis nustato profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo pagrindus. Šio straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas imperatyviai nustatė atvejus, kuriais profesinės karo tarnybos sutartis turi būti nutraukiama ir karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje, o 2 dalyje išvardytais atvejais suteikė Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybei diskrecijos teisę spręsti dėl profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo ir atleidimo iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje. Aptariamo straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teisę nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį šiame straipsnyje numatytais pagrindais turi krašto apsaugos ministras arba jo įgalioti kariuomenės vadas bei kiti vadai ar pareigūnai. Skundžiamo 2010 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. P-840 priėmimo teisinis pagrindas – Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata, reglamentuojanti, kad profesinės karo tarnybos sutartis gali būti nutraukiama ir karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybės iniciatyva arba valia, kai sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija ir (arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Teisėjų kolegija akcentavo, kad Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatoje, kurią atsakovas taikė pareiškėjui, yra įtvirtintos dvi savarankiškos jos taikymo sąlygos: 1) sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija; 2) nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Aiškindama paminėtą įstatymo normą, teisėjų kolegija pažymėjo, kad jos taikymas sietinas su teisės akto, kuriuo sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija, teisėtumu. Įgyvendindamas bendrą karo prievolės administravimo reformą, Krašto apsaugos ministras 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-1161 patvirtino Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos naują institucijos struktūrą ir pareigybių sąrašą, kurie įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 15 d. Lyginant su ankstesniu pareigybių sąrašu, Karo prievolės administravimo tarnyboje vietoje buvusių 260 pareigybių (iš jų karininkų – 88, puskarininkių – 21, seržantų – 53) iš viso buvo patvirtintos 88 naujos pareigybės (iš jų karininkų – 22, puskarininkių – 8, seržantų – 21). Taigi, Karo prievolės administravimo tarnyboje sumažėjo ne tik seržanto kategorijai priskirtų profesinės karo tarnybos karių skaičius, bet ir visų kitų šios institucijos karių skaičius. Be to, Karo prievolės administravimo tarnyboje apelianto pareigybė ir visos kitos budėtojų pareigybės buvo apskritai panaikintos. Kolegija konstatavo, kad Krašto apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymas Nr. V-1161 byloje nėra kvestionuojamas, todėl Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo požiūriu laikytinas teisėtu. Be to, priimant ginčijamą Krašto apsaugos ministro 2010 m. birželio 30 d. įsakymą Nr. P-840, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš karo tarnybos, buvo atsižvelgta į antrąją Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą sąlygą, t. y. kad ir kitose krašto apsaugos sistemos institucijose nėra laisvų pareiškėjo laipsnį (seržanto) ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų.
Dėl apelianto argumento, kad atleidžiant jį iš tarnybos nurodytu pagrindu jam nebuvo ieškomos ir siūlomos kitos pareigos krašto apsaugos sistemoje, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymėjo, jog Karo tarnybos įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kario tarnyba reikalauja specialių ištikimybės valstybei santykių, kuriuos reglamentuoja įstatymai ir kiti teisės aktai. Kario statusą nustato šis ir kiti kariuomenės veiklą bei karo tarnybą reglamentuojantys įstatymai, statutai ir kiti teisės aktai. Išskyrus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus atvejus, darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai kariams netaikomi. Karo tarnybos įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad į kitas pareigas, kitą dalinį, junginį ar vietovę arba į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą profesinės karo tarnybos karys gali būti perkeliamas krašto apsaugos ministro ar jo įgalioto vado sprendimu. Taigi pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į esamą teisinį reglamentavimą, pagrįstai konstatavo, kad Karo tarnybos įstatymas numato kitokią karių paskyrimo į pareigas ar perkėlimo į jas tvarką negu darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai. Darytina išvada, kad vadovybė neturėjo prievolės pareiškėjui siūlyti (ieškoti) kitas pareigas arba privalomai perkelti jį į kitas pareigas, panaikinus jo pareigybę, kadangi Karo tarnybos įstatymas tokios pareigos (privalomos procedūros) nenustato. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pagal Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimą atsakovas privalo perkelti karį į laisvas kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančias pareigas. Esant konkurencijai į laisvą pareigybę, jis privalo atrinkti tinkamiausią karį pagal savo nustatytus vertinimo kriterijus. Pažymėjo, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas turėjo neabejotiną pranašumą prieš kitus karius, kurie buvo paskirti į laisvas pareigas, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad nebuvo paisoma pretendentų kvalifikacijos privalomumų. Pirmenybės suteikimas įvertinus kvalifikacinius gebėjimus negali būti vertinamas kaip atitinkamos privilegijos suteikimas lyginant su kitais pretendentais ir lygiateisiškumo principo pažeidimas. Minėta teisės norma nenumato pranašumo užimti pareigas priešpensinio amžiaus kariui ir kitų garantijų, esant kurioms karys negalėtų būti atleistas dėl karių skaičiaus sumažinimo.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatavo, kad atleidžiant pareiškėją iš tarnybos buvo laikomasi įstatymo numatytų procedūrų ir tvarkos. Pareiškėjas apie galimą profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimą pasirašytinai buvo įspėtas du kartus – 2010 m. vasario 13 d. ir 2010 m. balandžio 17 d. Panaikinus pareiškėjo pareigybę, jo tolimesnės karjeros klausimas (be jo dalyvavimo) buvo svarstomas Nekarininkų tarnybos reikalų svarstymo patariamojoje komisijoje, kuri, turėdama visą informaciją apie laisvas karių pareigybes krašto apsaugos sistemoje ir pareigybių kvalifikacinius reikalavimus, konstatavo, kad pareigų, į kurias pareiškėjas galėtų būti perkeltas (paskirtas), nėra. Tačiau vadovybė pasinaudojo Karo tarnybos įstatymu suteikta teise (Karo tarnybos įstatymo 42 str. 2 d. 1 p.) ir perkėlė pareiškėją iki atleidimo į rezervą. Karo tarnybos įstatymo 2 straipsnio 23 dalyje nustatyta, kad laikinasis profesinės karo tarnybos personalo rezervas – profesinės karo tarnybos karių kategorija, į kurią perkeliami laikinai nevykdantys savo nuolatinių pareigų profesinės karo tarnybos kariai. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad sprendimo perkelti jį į laikinąjį rezervą pareiškėjas neskundė, prašymo perkelti į kitas pareigas taip pat nepateikė. Atsižvelgiant į tai, kad vėliau nebuvo priimtas sprendimas pareiškėją paskirti į kitas pareigas, o pareiškėjas po dviejų mėnesių negalėjo daugiau būti personalo rezerve, jis buvo atleistas iš karo tarnybos į atsargą ginčijamu Krašto apsaugos ministro 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. P-840. Kolegija taip pat pažymėjo, kad Karo prievolės administravimo tarnybos pertvarkymas bei realus karių skaičiaus mažinimas buvo pakankamas pagrindas nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį su pareiškėju ir atleisti jį iš tarnybos remiantis Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punktu.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjui negalėjo būti taikomos profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarka, nes pareiškėjas buvo atleidžiamas iš karo tarnybos, o ne rotuojamas. Pareiškėjo perkėlimas į laikiną profesinės karo tarnybos personalo rezervą jam taip pat nesuteikė papildomų garantijų užimti kitas pareigas, ir tai negali būti vertinama kaip atsakovo įsipareigojimas tęsti su pareiškėju karo tarnybos sutartį. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas skunde nepagrįstai savo atleidimą iš karo tarnybos sieja su tuo, jog krašto apsaugos sistemoje tarnauja įvairių kategorijų profesinės karo tarnybos kariai, kuriems sukako išleidimo į atsargą amžius, tačiau tarnyba jiems toliau tęsiama. Pažymėjo, kad Karo tarnybos įstatymas, nustatantis karių tarnybos ar atleidimo sąlygas, nesieja sutarčių nutraukimo ir kario atleidimo su teise gauti kario pensiją.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo.
V.
Pareiškėjas V. G. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-2681/2011, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu.
Prašyme nurodo, kad nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartimi, nes ši nutartis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymui bei Karo tarnybos statutui, kadangi, vadovaujantis Karo tarnybos įstatymo 42 straipsnio 2 dalies 1 punktu, jis buvo perkeltas į rezervą kol bus paskirtas į kitas pareigas, o tą aplinkybę, kad pareigybių, į kurias jis galėjo būti paskirtas, buvo, įrodo į bylą pateiktas laisvų pareigybių sąrašas ir pareiginiai kiekvienos pareigybės nuostatai, kurie liudija jo karinio laipsnio ir kvalifikacijos tinkamumą. Nurodo, kad šiuo metu į laisvas pareigas yra skiriami kiti kariai, o jam šios pareigos net nebuvo pasiūlytos, tuo pažeisti Konstitucijos 29 straipsnis bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 1, 6, 13 ir 14 straipsniai. Todėl mano, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2681/2011 prieštarauja Konstitucijai, Lietuvos Respublikos įstatymams ir Konvencijai. Pareiškėjo nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, netinkamai taikė materialinės teisės normas ir netinkamai įvertino visus byloje surinktus įrodymus, todėl yra pagrindas atnaujinti procesą. Tai, jog buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, pareiškėjo manymu, įrodo aplinkybė, kad teismas, remiantis ABTĮ 81 straipsniu, neištyrė visų byloje esančių įrodymų: laisvų etatų sąrašo ir pareigybių, pareiškėjo prašymo Krašto apsaugos ministerijai skirti jį į pareigas, apeliacinio skundo argumentų dėl rotacijos ir perkėlimo tvarkos pažeidimo, argumentų dėl dvigubų standartų. Dėl to buvo netinkamai pritaikytos materialinės teisės normos, išdėstytos Karo tarnybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje, 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte, 41 straipsnyje, 42 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir Konstitucijos 29 straipsnyje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.
ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 1 dalimi, prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamu atveju prašymas dėl proceso atnaujinimo yra grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, darytina išvada, jog pareiškėjas apie aplinkybes, kad, jo manymu, buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą teismo procesinį sprendimą ir sudarąs pagrindą procesui atnaujinti, turėjo sužinoti nuo skundžiamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties paskelbimo dienos, t. y. 2011 m. gegužės 5 d. Pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo įteiktas paštui 2011 m. liepos 11 d., todėl konstatuotina, kad jis paduotas nepraleidus įstatymo nustatyto termino.
Pareiškėjas proceso atnaujinimo pagrindu nurodo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, kuris numato, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai turi nelikti pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-143/2010).
Iš pareiškėjo pateikto proceso atnaujinimo prašymo turinio darytina išvada, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir siekia pakeisti jam nepalankų teismo procesinį sprendimą – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartį, kuria administracinė byla galutinai (res judicata) išspręsta pareiškėjo nenaudai. Pareiškėjo nuomone, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, dėl to nenustatė pareiškėjui palankios aplinkybės, kad po jo perkėlimo į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą buvo laisvų pareigybių, į kurias jis galėjo būti paskirtas, įvertinus jo karinį laipsnį ir kvalifikaciją.
Teisėjų kolegija pažymi, kad proceso atnaujinimas yra išimtinio pobūdžio teisės institutas, kuris yra taikomas tik ypatingais, įstatyme griežtai įvardytais atvejais, siekiant užtikrinti po galutinio teismo procesinio sprendimo susiklosčiusių teisinių santykių tarp ginčo šalių bei trečiųjų asmenų stabilumą, taip pat apsaugoti visos teisėtvarkos darną ir pastovumą. Dėl šios priežasties ABTĮ 153 straipsnis, reglamentuojantis administracinių bylų proceso atnaujinimo pagrindus, tokio pagrindo kaip, pareiškėjo manymu, netinkamai teismo atliktas įrodymų vertinimas, nenumato. Tokia įstatymo leidėjo pasirinkta pozicija yra pagrįsta taisykle, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, ir teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.). Taigi, visi pareiškėjo argumentai, susiję su apeliacinės instancijos teismo kolegijos atliktu bylos faktinių aplinkybių vertinimu, nesudaro pagrindo procesui administracinėje byloje Nr. A261-2681/2011 atnaujinti.
Be to, iš skundžiamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas, vadovaudamasis Karo tarnybos įstatymo 21 straipsnio 2 dalies, 42 straipsnio 1 dalies nuostatomis, konstatavo, jog Karo tarnybos įstatymas numato kitokią karių paskyrimo į pareigas ar perkėlimo į jas tvarką negu darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai, todėl vadovybė neturėjo prievolės pareiškėjui siūlyti (ieškoti) kitas pareigas arba privalomai perkelti jį į kitas pareigas, panaikinus jo pareigybę, kadangi Karo tarnybos įstatymas tokios pareigos (privalomos procedūros) nenustato. Remdamasis Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punktu, apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad minėta teisės norma nenumato pranašumo užimti pareigas priešpensinio amžiaus kariui ir kitų garantijų, esant kurioms karys negalėtų būti atleistas dėl karių skaičiaus sumažinimo. Be to, konstatavo, kad atleidžiant pareiškėją iš tarnybos buvo laikomasi įstatymo numatytų procedūrų ir tvarkos.
Iš pateiktų teismo motyvų matyti, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą, ištyrė ir įvertino visas pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo minimas aplinkybes, susijusias su laisvų pareigybių siūlymu pareiškėjui.
Darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė savo teiginių apie tai, jog priimant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2681/2011 buvo padarytas materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, juo labiau, kad šis, pareiškėjo nuomone, padarytas pažeidimas buvo toks esminis ir akivaizdus, kad neliktų pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo, kuris galėjo įtakoti neteisėtos nutarties priėmimą. Pareiškėjas jokiais argumentais nepagrindė ir tokiu būdu visiškai neatskleidė, kuo pasireiškė teismo neva padarytas Karo tarnybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies, 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 41 straipsnio, 42 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatų pažeidimas. Dėl pareiškėjo argumentų, kad buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1, 6, 13, 14 straipsnių nuostatos, kadangi į laisvas pareigas yra skiriami kiti kariai, o jam jos net nebuvo pasiūlytos, pažymėtina, kad šiuo klausimu (t. y. dėl laisvų pareigybių siūlymo pareiškėjui), kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas pakankamai išsamiai pasisakė, pagrįsdamas savo išvadas atitinkamų Karo tarnybos įstatymo nuostatų analize.
Remiantis išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrindė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo buvimo. Prašyme dėl proceso atnaujinimo pateikti argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, kad šiuo konkrečiu atveju nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį. Todėl pareiškėjo prašymas netenkintinas, o administracinės bylos Nr. A261-2681/2011 procesą atnaujinti atsisakytina (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo V. G. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-2681/2011 pagal pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.
Nutartis neskundžiama.