Telšių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės DNB bankas ieškinį atsakovams V. D. ir S. R. (buv. D.) dėl skolos, palūkanų, delspinigių bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovai V. D. ir S. R. (buv. D.), kuriems apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo posėdyje nedalyvavo, prašymų bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant, negauta.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Byloje nustatyta, kad ieškovė su atsakovais 2008 m. balandžio 23 d. sudarė Kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis), pagal kurią ieškovė suteikė atsakovams 8 688,60 Eur vartojimo kreditą, kurį atsakovai įsipareigojo grąžinti sutartyje nustatytais terminais ir tvarka iki 2013 m. kovo 29 d., ir mokėti 6,59 proc. metines palūkanas. Vėluodami sumokėti mėnesines įmokas, mokėti 0,08 proc. dydžio delspinigius už pradelstą sumokėti sumą už kiekvieną pradelstą dieną (Sutarties bendrųjų sąlygų 27 punktas). Už kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymą atsakyti solidariai (Sutarties bendrųjų sąlygų 38.3 punktas). Atsakovai savo įsipareigojimų tinkamai nevykdė, kredito ir palūkanų iki sutartyje nustatyto termino negrąžino, todėl ieškovės paskaičiavimu atsakovų skola 2016 m. rugsėjo 13 d. sudarė 7 529,09 Eur negrąžinto kredito, 532,04 Eur nesumokėtų palūkanų ir 1 186,60 Eur delspinigių.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma ar kitu panašiu finansiniu būdu (CK 6.886 straipsnio 1 dalis).

Byloje nustatyta, kad tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai ir, kad sudaryta sutartis yra vartojimo kredito sutartis. Atsakovai aplinkybės, jog pagal kredito sutartį gavo vartojimo kreditą ir jo negrąžino neginčijo, todėl laikytina, kad atsakovai nevykdydami savo sutartinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį pažeidė savo prievolę ir yra pagrindas priteisti ieškovei solidariai iš atsakovų 7 529,09 Eur negrąžinto kredito ir 532,04 Eur palūkanų.

Atsakovai, sutikę su reikalavimu dėl negrąžinto kredito priteisimo, nesutiko su prašomais priteisti delspingiais ir palūkanomis, motyvuojant tuo, kad nebuvo tinkamai informuoti apie sutarties sąlygas, numatančias delspinigių skaičiavimą, sutartyje numatytos netesybos yra aiškiai per didelės.

Įstatymų leidėjas numato, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos (CK 6.156 straipsnio 1 ir 4 dalys). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Įstatymai ar sutartis gali nustatyti, kad už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK. 6.258 straipsnio 1 dalis).

Iš pateiktos kredito sutarties matyti, kad šalys susitarė, jog, atsakovams nevykdant arba netinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus, jie įsipareigoja mokėti ieškovei 0,08 procentų dydžio delspinigius nuo uždelstos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Taigi šalių sutartyje sulygtos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma. Nagrinėjamu atveju atsakovai savo sutartines prievoles vykdė netinkamai, todėl atsakovams kilo sutarties neįvykdymo pasekmės.

Atsakovas V. D. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad apie tai, jog sutartyje už vėlavimą grąžinti kreditą ir sumokėti palūkanas bus skaičiuojami delspinigiai jam nebuvo žinoma, nes ieškovės darbuotojai skubino pasirašyti sutartį, nesuteikdami pakankamai laiko jai perskaityti ir įsigilinti, tačiau įrodymų, kad po sutarties pasirašymo ir per visą jos galiojimo laikotarpį, būtų įsigilinęs į pasirašytos sutarties sąlygas ir kreipęsis į ieškovę dėl sutarties sąlygų pakeitimo, nepateikė. Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad savo sutartinių įsipareigojimų tinkamai negalėjo vykdyti dėl finansinių sunkumų, tačiau taip pat nepateikė jokių, šiuos deklaratyvius teiginius pagrindžiančių, rašytinių įrodymų. CK 6.228⁴ straipsnis nustato papildomą apsaugą vartotojams, t. y. įtvirtina vartotojo teisę ginčyti nesąžiningas sutarties sąlygas ir teismo pareigą patikrinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu, tačiau kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog ši papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto.

Nagrinėjamu atveju įvertinus tai, kad atsakovai kredito sutarties sąlygų nei pasirašant šią sutartį, nei vėliau neginčijo, vadinasi sutiko su sąlygomis, delspinigių ir palūkanų dydžiu ir galėjo numatyti sutarties neįvykdymo teisinius padarinius; per visą paskolos sutarties galiojimo laikotarpį grąžino tik nežymią kredito dalį, nors kreditas turėjo būti grąžintas dar 2013 m. kovo 29 d.; nei vieno įrodymo, kuris bent tikėtinai pagrįstų atsakovo teiginius apie negalėjimą vykdyti sutartinių įsipareigojimų dėl finansinių sunkumų nepateikė; teismas konstatuoja, jog šiuo atveju, net ir atsižvelgiant į atsakovams kaip vartotojams taikytiną papildomą apsaugą, pagrindo mažinti šalių sudarytoje sutartyje nustatytų delspinigių dydį nėra, todėl ieškovei iš atsakovų solidariai priteistina 1 186,60 Eur delspinigių, paskaičiuotų už laiktoarpį nuo 2016 m. kovo 13 d. iki 2016 m. rugsėjo 13 d., už 184 kalendorines dienas.

Atsakovai taip pat nesutiko su reikalavimu priteisti 9,89 proc. metines palūkans nuo negrąžintos kredito sumos, sutiko mokėti sutartyje numatytas 6,59 proc. metines palūkanas.

Byloje nustatyta, kad šalys sutartyje susitarė, kad už naudojimąsi kreditu atsakovai mokės ieškovei 6,59 proc. metines palūkanas (Sutarties specialiųjų sąlygų 5 punktas). Sutarties bendrųjų sąlygų 29 punkte numatyta, jog tuo atveju jei kredito gavėjas tiek prieš, tiek po sutarties sudarymo bankui pateikė klaidingą informaciją apie turimus finansinius įsipareigojimus, apie juos nepranešė, taip pat nepranešė apie po sutarties pasirašymo atsiradusius naujus finansinius įsipareigojimus ar juos prisiėmė be banko sutikimo, tai bankas turi teisę skaičiuoti, o kredito gavėjas turi pareigą mokėti didesnio dydžio palūkanas, t. y. pagal sutarties specialiojoje dalyje numatytas sąlygas paskaičiuotos palūkanos banko sprendimu gali būti padidintos 1,5 karto priklausomai nuo pažeidimo pobūdžio (finansinių įsipareigojimų dydžio, praleistų terminų informuoti ir pan.).

Išanalizavus sutarties bendrųjų sąlygų 29 punktą, kuriuo remiantis ieškovė prašo priteisti 1,5 karto didesnes palūkanas nei šalys buvo sutarusios pagal specialias kredito sutarties sąlygas, byloje pateiktus įrodymus, teismas sprendžia, jog ieškovė nepagrįstai prašo iš atsakovų priteisti 9,89 proc., o ne 6,59 proc. metines palūkanas, nes minėtas sutarties 29 punktas ieškovės teisę savo nuožiūra prašyti didesnių palūkanų sieja būtent su atsakovų pareiga informuoti ieškovę apie turimus ir prisiimtus kitus finansinius įsipareigojimus, o nagrinėjamu atveju byloje nėra nei vieno įrodymo, kad atsakovai sudarant sutartį pateikė klaidingą informaciją apie turimus finansinius įsipareigojimus ar nepranešė apie po sutarties pasirašymo atsiradusius naujus finansinius įsipareigojimus, todėl ir pagrindo taikyti šią sutarties nuostatą atsakovams nėra.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, ieškovei iš atsakovų priteistinos 6,59 proc., o ne 9,89 proc. metinės palūkanos nuo negrąžintos kredito sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško kredito grąžinimo bankui dienos.

Teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką (CPK 284 straipsnio 1 dalis). Teismui patenkinus ieškinį atsakovas prašė leisti įvykdyti sprendimą per trejus metus.

Aiškindamas CPK 284 straipsnio nuostatas, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad sprendžiant dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo aktualūs yra CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, taip pat teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai. Šių civilinių teisinių santykių teisinio reglamentavimo principų taikymas reikalauja, kad, nagrinėjant teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo klausimą, būtų atsižvelgta į abiejų bylos šalių interesus, į tai, ar atidėjus teismo sprendimo įvykdymą, bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, lūkesčiai. Kadangi CPK 284 straipsnio nuostatų įgyvendinimas reiškia nukrypimą nuo bendros teismo sprendimo vykdymo tvarkos, tai teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas tik išimtiniais atvejais. Spręsdamas dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo, teismas turi atsižvelgti į abiejų šalių turtinę padėtį, taip pat į kitas svarbias aplinkybes, į tai, kad sprendimo vykdymo atidėjimas neturi suteikti nepagrįstą pranašumą skolininkui, o išieškotojas neturi patirti nepagrįstų nuostolių, siekti išlaikyti išieškotojo ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyrą, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. R. D., bylos Nr. 3K-7-61/2011).

Nagrinėjamu atveju atsakovai nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų pagrindas išdėstyti sprendimo vykdymą. Atsakovai savo įsipareigojimus pagal kredito sutartį turėjo įvykdyti dar iki 2013 m. kovo 29 d., tačiau nei iki sutartyje numatyto termino, nei iki ieškovės kreipimosi į teismą ir bylos nagrinėjimo teisme metu su ieškove net iš dalies neatsiskaitė, todėl teismas sprendžia, kad sprendimo įvykdymo išdėstymas pažeistų teisėtus ieškovės interesus bei teisingumo, protingumo ir lygiateisiškumo principus.

Atkreiptinas atsakovų dėmesys, kad ir priėmus teismo sprendimą iki pasibaigs jo aspkundimo apeliacine tvarka terminas, šalys gali sudaryti taikos sutartį ir susitarti dėl skolos mokėjimo dalimis, bei pateikti taikos sutartį teismui patvirtinti. Tokiu atveju, teismui patvirtinus taikos sutartį, sprendimas bus panaikintas ir byla nutraukta (CPK 140 straipsnio 4 dalis).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ant-rosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Iš atsakovų lygiomis dalimis priteistinos ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro ieškovės sumokėtas 208,00 Eur žyminis mokestis ir 726,00 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (CPK 80 straispnio 1 dalies 1 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei akcinei bendrovei DNB bankas, j. a. k. 112029270, solidariai iš atsakovų V. D., a. k. (duomenys neskelbtini), ir S. R. (buv. Dzindzelėtienės), a. k. (duomenys neskelbtini):

- 7 529,09 Eur (septynis tūkstančius penkis šimtus dvidešimt devynis eurus 09 ct) skolos;

- 532,04 Eur (penkis šimtus trisdešimt du eurus 04 ct) palūkanų;

- 1 186,60 Eur (vieną tūkstantį šimtą aštuoniasdešimt šešis eurus 60 ct) delspinigių;

- 6,59 proc. metines palūkanas nuo 7 529,09 Eur negrąžintos kredito sumos nuo 2016 m. rugpjūčio 10 d. iki viso kredito grąžinimo dienos.

Priteisti ieškovei akcinei bendrovei DNB bankas, j. a. k. 112029270, iš atsakovų V. D., a. k. (duomenys neskelbtini), ir S. R. (buv. Dzindzelėtienės), a. k. (duomenys neskelbtini), po 467,00 Eur (keturis šimtus šešiasdešimt septynis eurus 00 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Likusią ieškinio dalį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Akmenės rajono apylinkės teismą.