- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-01-03
- Bylos Nr.
- 1A-36-497/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-02-2-00661-2016-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Audrius Cininas (pirm.), Jurgita Mačionytė, Vitalija Norkūnaitė
- Kaltinamasis
- V. P.
- Civilinis ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „B.“
- Kategorijos
- 1.2.14.6.1Turto pasisavinimas (BK 183 str. 1 d.)
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Audriaus Cinino, teisėjų Jurgitos Mačionytės ir Vitalijos Norkūnaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokurorės ir civilinio ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „B.“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 183 straipsnio 1 dalį, 263 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir uždarosios akcinės bendrovės „B.“ bei R. V. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. V. P. išteisinta pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, 263 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir - BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), dėl to, kad ji, veikdama UAB „B.“ vardu, laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. kovo 25 d. iš UAB „A.“ bei UAB „AA.” užsakė prekes – medikamentus, medicinos įrankius ir priemones, už kurias pagal UAB „A.“ bei UAB “AA.” pateiktas sąskaitas atsiskaitė UAB „B.“, 2016 m. kovo 14 d. priimta į UAB „B.” gydytojos dermatovenerologės pareigas šiuos medikamentus bei įrankius, perėmusi savo žinion, 2016 m. balandžio 19 d. atleista iš UAB „B.”, dalies šių medikamentų, medicinos įrankių ir priemonių, t. y. Apuarin 10mg/2ml injekcinio tepalo N10 (KRKA), 3 vnt., bendros 6,39 Eur vertės, Askorbo rūgšties 5% tirp.inj.2ml N10, 2 vnt., bendros 8,06 Eur vertės, Ibuprofen Lannacher 400 mg plėvele dengtų tabl. N10 (Lannacher), 1 vnt., 1,36 Eur vertės, Magnio sulfato Sanitas 250 mg/ml. Inj lOml NS Sanitas, 1 vnt., 5,05 Eur vertės; Pleistro Farma Cerotto neaust. medž. su AG rink N20, 1 vnt., 1,02 Eur vertės; Pleistro rit. aust. medžiaga Sensi plast 1,25 cm/m, 1 vnt., 0,52 Eur vertės; servetėlių steril. neaust. 5x5cm N5 (Shanghai), 10 vnt., bendros 0,85 Eur vertės; švirkšto ŽIBO insulinis 2 ml, 1 vnt., 0,30 Eur vertės; Gudobelių tinktūros Valentis 1:10 ger. lašai 80 ml, 1 vnt., 1,49 Eur vertės; Ketanov 10 mg plėvele dengtos tab. N20, 1 vnt., 3,15 Eur vertės; Lorafen 2,5 mg dražetės N 25, 1 vnt., 2,59 Eur vertės; Mezym 10 000V skrandyje neirios tabletės N10, 1 vnt., 2,18 Eur vertės; Raniberl 300 mg plėvele dengtos tabletės N 20, 1 vnt., 4,96 Eur vertės; širdies darbą gerinančių lašų 30 ml (Valentis), 1 vnt., 0,99 Eur vertės; Viscoderm Trio 16 % su adatoms, 1 vnt., 124,80 Eur vertės, bei vaistinių preparatų Clonazepam 2 mg tabletės N30, 1 vnt., 2,60 Eur vertės, Relium 5 mg tab. su apvalkalu N20, 2 vnt., bendros 2,08 Eur vertės, Xanax 1,0 mg tab. N100, 3 vnt., bendros 73,29 Eur vertės, turinčius atitinkamai veikliųjų medžiagų klonazepamo, diazepamo, alprazolamo, kurios yra įtrauktos į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų patvirtinimo“ patvirtintą III sąrašą „Psichotropinės medžiagos, leidžiamos vartoti medicinos tikslams“, kurių trūkumas buvo nustatytas 2016 m. balandžio 19 d. UAB „B.“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), atliktos inventorizacijos metu, UAB „B.” negrąžino, tokiu būdu pasisavino jai patikėtą ir jos žinioje buvusį UAB „B.“ priklausantį 241,68 Eur vertės turtą, tarp jų ir vaistinius preparatus, kurių sudėtyje yra psichotropinių medžiagų.
II. Apeliacinių skundų argumentai
2. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokurorė apeliaciniu skundu prašo nuosprendį dalyje dėl V. P. išteisinimo pagal BK 263 straipsnio 1 dalį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį – V. P. pripažinti kalta pagal BK 263 straipsnio 1 dalį ir skirti jai 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę; vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidėti 1 metams ir 6 mėnesiams, įpareigojant ją neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; UAB „B.“ ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti civiliniam ieškovui iš V. P. 48,86 Eur turtinei žalai atlyginti.
3. Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendis naikintinas, nes jame išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 str. 3 p.). Byloje ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad V. P., UAB „B.“ eidama gydytojos-dermatovenerologės pareigas, dėl užimamų pareigų įgijusi specialius įgalinimus UAB „B.“ turto – 2 pakuočių vaistinio preparato „Xanax“ 1.0 mg, bendros 48,86 Eur vertės, atžvilgiu, tyčia pasisavino šias jos žinioje buvusias psichotropines medžiagas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šių vaistinių preparatų kiekį ir vertę, taip pat aplinkybę, kad klinikoje nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos vaistinių preparatų, kurių sudėtyje yra psichotropinių medžiagų, laikymui, padarė išvadą, kad padaryta veika nėra tokio pavojingumo laipsnio, kuris leistų V. P. atžvilgiu taikyti baudžiamąją atsakomybę. Tačiau kvalifikuojant veiką pagal BK 263 straipsnio 1 dalį, įstatymas nenumato baudžiamajai atsakomybei atsirasti būtinos minimalios pagrobtų, užvaldytų apgaule ar pasisavintų narkotinių ar psichotropinių medžiagų vertės ar kiekio. Akivaizdu, kad toks baudžiamosios atsakomybės už narkotinių ar psichotropinių medžiagų pagrobimą, užvaldymą apgaule (sukčiavimą) arba pasisavinimą reglamentavimas rodo padidintą šios veikos visuomeninį pavojingumą. Todėl teismas, išteisindamas V. P. pagal BK 263 straipsnio 1 dalį, nesivadovavo baudžiamojoje byloje nustatytomis ir patikrintomis aplinkybėmis, o darė vienpusiškas ir nepagrįstas išvadas, todėl nepagrįstai išteisino V. P. pagal BK 263 straipsnio 1 dalį.
4. Civilinis ieškovas UAB „B.“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti nuosprendį ir V. P. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį, pripažįstant ją kalta pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, 263 straipsnio 1 dalį, ir tenkinti UAB „B.“ direktoriaus bei akcininko R. V. civilinius ieškinius. Civilinis ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad:
4.1. Baudžiamojoje byloje esantys duomenys patvirtina, kad V. P. pasisavino jai patikėtą turtą, nes neoficialiai suteikusi kažkam gydymo paslaugą ir tam panaudojusi kaltinime nurodytus vaistus bei medicinines priemones, gavo piniginių lėšų, tačiau jų neperdavė direktoriui ir apie tai nutylėjo. Šie jos neteisėti veiksmai atitinka abu objektyvius nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 1 dalyje, požymius, tačiau pirmosios instancijos teismas vis tiek teigė, kad jis įrodymais nenustatė, jog V. P. padarė veiką, numatytą BK 183 straipsnio l dalyje. V. P. jau dirbdama UAB „B.“ gydytojos-dermatovenerologės pareigose, pasirašė, kad priėmė vaistus Viscoderm Trio 16 % su adatoms ir kitas medicinines priemones. Teismas, atkreipdamas dėmesį į teismų praktiką, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, neįsigilino, jog tarp UAB „B.“ ir V. P. nebuvo sudaryta jokia materialinių vertybių sutartis. Ji vaistus, kurie nebuvo rasti inventorizacijos metu, užsakė savo nuožiūra ir juos gavo, todėl teismas vadovavosi netinkama kasacinio teismo praktika.
4.2. Teismo išvada, kad V. P. buvo palikta sprendimo teisė dėl vaistų užsakymo ir tai kontroliavo įmonės direktorius, kuris pasirašydavo sąskaitas-faktūras ir apmokėdavo už į įstaigą pristatomus vaistus, neatitinka tikrovės. V. P. buvo palikta vaistų ir medicinos priemonių įsigijimo sprendimo teisė UAB „B.“ vardu tik dėl vaistų ir priemonių užsakymo iš UAB „A.“ ir tik tiek, kiek reikalavo Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros tarnyba licencijai gauti, šie medikamentai ir priemonės buvo skirti tik pirmajai pagalbai suteikti ir jie nebuvo turintys narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Įmonės vadovas apmokėjo tik dvi sąskaitas-faktūras, o medikamentus gaudavo pati V. P., kuri pasirašydavo tik jai vaistus pristačiusiam UAB „A.“ vairuotojui, o ant sąskaitų-faktūrų nepasirašė, vaistus laikė savo namuose. Po inventorizacijos visi kiti vaistai ir medicininiai įrankiai, už kuriuos nebuvo sumokėta, buvo gražinti UAB „A.“ vadybininkui, UAB „A.“ buvo apmokėti tik tie vaistai, kurie nebuvo rasti inventorizacijos metu. Teismas visai neatsižvelgė į tai, kad V. P. psichotropinius vaistus užsakė savo iniciatyva, dar nedirbdama UAB „B.“, ir tai nuslėpė, todėl UAB „B.“ direktorius, net nenumanydamas ir negalėdamas tai numatyti, kad klinikoje gali būti tokio pobūdžio vaistų, nes gydytojos-dermatovenerologijos veikloje jie nenaudojami, nežinojo apie būtinumą seifui ar metalinei spintai įsigyti. Teismas nekvietė į teismo posėdį UAB „A.“ vadybininko, kuris 2015 metų gruodžio mėnesį V. P. prašymu jai į jos nurodytą adresą pristatė vaistus, turinčius narkotinių ar psichotropinių medžiagų, nereikalaudamas iš jos jokio specialaus užsakymo ar UAB „B.“ direktoriaus patvirtinimo, o tai rodo, kad nebuvo objektyviai vertinami įrodymai dėl V. P. inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 263 straipsnio 1 dalyje.
4.3. Teismas nenustatė duomenų, kad V. P. po to, kai revizijos aktu buvo konstatuotas medikamentų, medicinos įrankių ir priemonių likutis, imtųsi veiksmų, kurie būtų apsunkinę UAB „B.“ galimybę siekti žalos atlyginimo civilinės teisės priemonėmis. Tačiau tai neatitinka tikrovės, nes teismui buvo pateikti įrodymai, jog po inventorizacijos V. P. apsunkino galimybę siekti žalos atlyginimo civilinės teisės priemonėmis, nes ji slapstėsi, nuomojamame bute nebegyveno, į elektroninius laiškus ilgą laiką nereagavo, vėliau vis žadėjo sumokėti ir iki pat teismo posėdžio savo pažadų nevykdė, taigi susitikti ir sužinoti jos gyvenamąją vietą bei darbovietę galimybės nebuvo. V. P. teismui melagingai pareiškė, kad norėjo atlyginti žalą, bet neturėjo UAB „B.“ banko sąskaitos numerio, nes atlyginimas jai buvo mokamas iš UAB „B.“ sąskaitos, taigi ji turėjo darbdavio sąskaitos numerį ir galimybę atsiskaityti grynais pinigais.
Atsiliepimas
5. Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta. Teismo posėdžio metu prokuroras ir civilinio ieškovo atstovas palaikė savo apeliacinius skundus ir prašė juos tenkinti, o išteisintoji ir jos gynėja prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai atmetami.
6. Teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinių skundų turinį ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą, išteisindamas V. P. pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, 263 straipsnio 1 dalį, teismas nepažeidė BPK 20 straipsnyje numatytų įrodymų vertinimo taisyklių, nenukrypo nuo aktualios teismų praktikos.
7. Civilinis atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos išvada, kad byloje surinktais ir teismo ištirtais įrodymais nenustatyta, jog V. P. padarė BK 183 straipsnio 1 dalyje bei 263 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas, ginčija vieną iš esminių apylinkės teismo argumentų, kuriuo jis grindė šią išvadą – kad V. P. pradėjus dirbti UAB „B.“ gydytoja, jai dėl užimamų pareigų buvo patikėti tik psichotropiniai „Xanax“ vaistai, o duomenų, kokie anksčiau klinikos įsigyti vaistai jai buvo patikėti po to, kai ji pradėjo dirbti klinikoje, duomenų nėra. Nesutikdamas su šiuo argumentu, apeliantas teigia, kad baudžiamojoje byloje esančios PVM sąskaitos-faktūros su V. P. parašais patvirtina, kad ji tose sąskaitose nurodytus vaistus ir medicinos priemones priėmė, tačiau taip ir nepaaiškino, kur juos padėjo. Taigi apelianto įsitikinimu, išteisintosios pasirašytos PVM sąskaitos-faktūros patvirtina, kad kaltinime nurodyti vaistai bei medicinos priemonės buvo V. P. žinioje ar jai patikėti ir vėliau jos pasisavinti. Visgi teisėjų kolegija negali pritarti apeliantui.
8. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Taigi ir nagrinėjamoje byloje, sprendžiant klausimą dėl V. P. kaltumo padarius BK 183 straipsnio 1 dalyje bei 263 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, turi būti įvertinta, ar jos veiksmai atitinka šių nusikaltimų sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Pirmosios instancijos teismas savo nuosprendyje nurodė aktualią ir tinkamą teismų praktiką, kurios dar kartą necituodamas, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad didžioji dalis kaltinime nurodytų vaistų ir medicinos priemonių (visi, išskyrus vaistus „Xanax“) nėra V. P. inkriminuotų nusikaltimų dalykas, o ji pati šių vaistų ir medicinos priemonių atžvilgiu nėra tinkamas subjektas atsakyti pagal jai inkriminuotus BK straipsnius, ką taip pat teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas nuosprendyje. Už turto pasisavinimą atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą. Tas, kas pasisavino jam patikėtas ar jo žinioje buvusias narkotines ar psichotropines medžiagas, atsakovo pagal BK 263 straipsnio 1 dalį. Baudžiamosios bylos duomenys tvirtina, kad UAB „B.“ didžiąją dalį vaistų, medicinos įrankių ir priemonių (visus, išskyrus vaistus „Xanax“) iš tiekėjų įsigijo 2015 m. gruodžio – 2016 m. kovo mėnesiais. V. P. UAB „B.“ pradėjo dirbti tik 2016 m. kovo 14 d., o kitą dieną pasirašė pareiginę instrukciją, pagal kurią, be kita ko, jai pavesta ir ji įsipareigojo tinkamai valdyti, naudoti bei disponuoti perduotu bei bendrovės įgytu turtu, atsakyti už tinkamą jo naudojimą bei išsaugojimą. Taigi iki 2016 m. kovo 14 d. jokie teisiniai santykiai V. P. su UAB „B.“ nesiejo, duomenų, kad kaltinime nurodytus vaistus ir medicinos priemones, įgytas iki 2016 m. kovo 14 d., UAB „B.“ V. P. būtų patikėjusi kokiu nors kitu pagrindu, byloje nėra. Baudžiamojoje byloje esančios PVM sąskaitos-faktūros iki 2016 m. kovo 14 d. su V. P. parašais tik patvirtina, kad ji priėmė iš tiekėjo gautus vaistus ir medicinos priemones. Tačiau šių PVM sąskaitų-faktūrų pasirašymas nereiškia, kad jose nurodytos prekės jai buvo patikėtos ar buvo jos žinioje BK 183 straipsnio 1 dalies, 263 straipsnio 1 dalies požiūriu, nes šių nusikaltimų dalyku gali būti tik kaltininkui patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kuriam kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus. PVM sąskaitos-faktūros jokių įgalinimų jose išvardintų prekių atžvilgiu jas pasirašiusiam asmeniui neapibrėžia. Tokius įgalinimus V. P. nustatė jos su UAB „B.“ pasirašyta darbo sutartis ir pareiginė instrukcija, todėl, priešingai nei teigia apeliantas, šiuo atveju aplinkybė, kad su išteisintąja UAB „B.“ nebuvo pasirašiusi visiškos materialinės atsakomybės sutarties, neturi reikšmės. Byloje surinktais duomenimis, išnaudojus visas galimybes, nepavyko nustatyti, kokie konkrečiai vaistai ir medikamentai, priklausantys UAB „B.“, V. P. buvo patikėti ir perėjo jos žinion, jai 2016 m. kovo 15 d. pradėjus dirbti UAB „B.“ gydytoja-dermatovenerologe. Kaip jau minėta, kaltinamajai inkriminuotų veikų subjektas yra tik tas asmuo, kuriam svetimas turtas yra patikėtas ar yra jo žinioje. Iki 2016 m. kovo 14 d. įgytų vaistų ir medicinos priemonių atžvilgiu, nesant duomenų, kurie konkrečiai iš jų vaistai ir medicinos priemonės jai buvo patikėtos, išteisintoji nebuvo subjektas BK 183 straipsnio 1 dalies ir 263 straipsnio 1 dalies požiūriu, todėl ji negalėjo padaryti šių nusikalstamų veikų. Dėl išteisintosios veikos po to, kai ji buvo įdarbinta UAB „B.“ ir šiuo laikotarpiu buvo įgyti vaistai „Xanax“, bus pasisakoma vėliau. Kolegija taip pat pažymi, kad juridinės reikšmės, kvalifikuojant V. P. veiksmus pagal jai inkriminuojamus BK straipsnius, taip pat neturi ir civilinio atsakovo argumentai, kad ji vaistus ir medicinos priemones iš tiekėjų užsakinėjo savavališkai, savo nuožiūra, nesuderinusi su įmonės direktoriumi, kadangi ši veika, įgyjant vaistus, nėra susijusi su jai inkriminuojamais nusikaltimais – svetimo turto pasisavinimu.
9. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir šios aplinkybės apeliantų nėra ginčijamos, kad po V. P. įdarbinimo UAB „B.“ 2016 m. kovo 14 d. iš kaltinime nurodytų vaistų ir medicinos priemonių buvo įsigyti 2 vnt. vaistų „Xanax“ (t. 1, b. l. 99), kurie buvo patikėti V. P. dėl jos einamų pareigų ir kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga alprazolamas, įtrauktas į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų patvirtinimo“ patvirtintą III sąrašą „Psichotropinės medžiagos, leidžiamos vartoti medicinos tikslams“. Šių vaistų vertė 48,86 Eur. Inventorizacijos metu buvo nustatytas šių vaistų trūkumas. V. P. buvo kaltinama šių vaistų pasisavinimu. Nustatęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas V. P. išteisino, konstatavęs, kad atsižvelgus į vaistinių preparatų „Xanax“ kiekį ir vertę, taip pat į aplinkybę, kad klinikoje nebuvo specialių sąlygų šiems vaistams laikyti, V. P. veika nėra tokia pavojinga, kad jos atžvilgiu galėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Prokurorės įsitikinimu, V. P. nepagrįstai išteisinta pagal BK 263 straipsnio 1 dalį. Apeliaciniame skunde nurodo, kad įstatymų leidėjas BK 263 straipsnio normą įtvirtino specialiąja BK 183 straipsnio normai, kas rodo padidintą šios veikos visuomeninį pavojingumą. Kvalifikuojant veiką pagal BK 263 straipsnio 1 dalį įstatymas nenumato baudžiamajai atsakomybei atsirasti būtinos minimalios pagrobtų, užvaldytų apgaule ar pasisavintų narkotinių ar psichotropinių medžiagų vertės ir kiekio, todėl V. P. nepagrįstai išteisinta, esant duomenims, kad ji tyčia pasisavino jos žinioje buvusias psichotropines medžiagas - vaistus „Xanax“. Nors teisėjų kolegija visiškai pritaria prokurorei, kad BK 263 straipsnyje įtvirtinta pavojingesnė veika nei BK 183 straipsnyje ir kad įstatyme nenumatyta minimali pagrobtų, užvaldytų apgaule ar pasisavintų narkotinių ar psichotropinių medžiagų vertė ir kiekis, visgi prokurorės argumentus atmeta.
10. Pagal BK 11 straipsnio 1 dalį ir teismų praktiką nusikalstama gali būti pripažinta tik pavojinga veika, todėl tada, kai veika negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, ji nėra pavojinga baudžiamųjų įstatymų požiūriu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-86/2006, 2K-263/2010, 2K-559/2011, 2K-161/2012, 2K-449/2012, 2K-216/2013, 2K-7-251/2013, 2K-331/2014, 2K-180-693/2015). Nusikaltimo pavojingumą nulemia du kriterijai – pavojingumo pobūdis ir pavojingumo laipsnis. Pavojingumo pobūdis paprastai priklauso nuo nusikaltimo objekto, t. y. nuo saugomų teisinių gėrių, į kuriuos kėsinamasi, vertingumo. Pavojingumo pobūdžiui turi įtakos ir padaryta žala, nes ji tiesiogiai yra susijusi su nusikaltimo objektu. Nustatant padarytosios veikos pavojingumo laipsnį, esminę reikšmę irgi turi padarytos žalos dydis, taip pat ir kiti veiksniai – veikos padarymo būdas, kaltė, veikos motyvai, tikslai. Vadinasi, padarinių nustatymas ir įvertinimas yra būtini konstatuojant visos nusikalstamos veikos pavojingumo – kiekvienos veikos materialaus požymio buvimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-180-693/2015).
11. Teisėjų kolegijos vertinimu, 2 „Xanax“ tablečių pakuočių, net ir turinčių sudėtyje psichotropinių medžiagų, pasisavinimas nesiekia tokio pavojingumo, kad asmeniui dėl to galėtų kilti baudžiamoji atsakomybė, nes šia veika nebuvo sukeltas realus pavojus žalai baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams atsirasti. Klinikoje šie vaistai nebuvo laikomi teisės aktais reglamentuotomis specialiomis sąlygomis, byloje nenustatyta aplinkybių, kad šie vaistai būtų pasisavinti pavojingu būdu, siekiant juos platinti ar sukelti žalą asmenų sveikatai. Todėl apygardos teismas visiškai pritaria apylinkės teismo išvadai, kad pasisavinimas šių vaistų, nors jie ir turi savyje psichotropinių medžiagų, visgi nėra tokio pavojingumo, kuris leistų asmens atžvilgiu taikyti baudžiamąją atsakomybę.
12. Kolegija taip pat neturi pagrindo pritarti prokurorei, kad byloje neginčytinai įrodyta, jog „Xanax“ tabletes pasisavino būtent V. P.. Kaip jau minėta, klinikoje šie vaistai nebuvo laikomi teisės aktais nustatytomis specialiomis sąlygomis, pagal kurias jie turėtų būti laikomi pašaliniams asmenims neprieinamoje patalpoje, metalinėje užrakinamoje spintoje arba seife. Už tinkamų sąlygų psichotropiniams vaistams laikyti sudarymą atsakingas klinikos vadovas, o ne išteisintoji, nors jai šie vaistai ir buvo patikėti dėl jos einamų pareigų. Tai, kad klinikos vadovas nežinojo, kad klinikoje yra užsakytų psichotropinių vaistų „Xanax“ (kaip kad teigiama civilinio atsakovo apeliaciniame skunde), nereiškia, kad pareiga sudaryti reikiamas sąlygų psichotropiniams vaistams laikyti buvo perkelta klinikos darbuotojams, tarp jų ir išteisintajai. Kaip nustatyta byloje, V. P. kabinetas buvo bendras, kaip pacientų priimamasis, todėl į jį galėjo ateiti ne tik bet kuris klinikos darbuotojas – išteisintoji, direktorius bei masažistas, bet ir pacientai. Be to, šį kabinetą visi klinikos darbuotojai galėjo atrakinti, nes turėjo raktus, ir tai galėjo padaryti bet kuriuo paros metu. Taigi priėjimas prie vaistų iš esmės buvo atviras. Byloje taip pat yra duomenų, kad vaistą „Xanax“ vartoja UAB „B.“ direktoriaus gyvenimo draugė A. J., kuriai išteisintoji išrašė ir pirko „Xanax“ vaistų. Taigi priešingai nei teigia prokurorė, ištirtų įrodymų visuma nepatvirtina, kad V. P. tyčia pasisavino jai patikėtus psichotropinius vaistus „Xanax“, nes pirmiau nurodytos aplinkybės kelia pagrįstų abejonių, ar tik ji vienintelė galėjo juos pasisavinti, ir sudaro prielaidas išvadai, kad dėl vaistų „Xanax“ trūkumo gali būti atsakingi ir kiti asmenys. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, jog nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Be to, konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Nagrinėjamoje byloje nepakanka tokių įrodymų konstatuoti objektyviųjų nusikalstamos veikos, numatytos BK 263 straipsnio 1 dalyje, požymių.
13. Apibendrindama vis tai, kas paminėta, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą bei pagrįstą nuosprendį – pagrįstai V. P. išteisino pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir 263 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Apeliacinių skundų argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir nesudaro pagrindo jomis abejoti, todėl apeliaciniai skundai atmetami, o skundžiamas nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokurorės ir civilinio ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „B.“ apeliacinius skundus atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. nuosprendį palikti galioti nepakeistą.
Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.