Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės (kolegijos pirmininkė), Ugniaus Trumpulio ir Pauliaus Veršekio,

viešame teismo posėdyje žodinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. (V. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2020 m. rugsėjo 1 d. nuosprendžio, kuriuo V. G. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 60 MGL (3000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir V. G. paskirta galutinė bausmė – 40 MGL (2000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, V. G. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis specialia teise vairuoti visas transporto priemones 1 (vienerius) metus ir 6 (šešis) mėnesius, šį terminą skaičiuojant nuo 2020 metų gegužės 16 d.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 1 dalimi, 5 dalimi, V. G. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, išieškant iš V. G. konfiskuotino turto – automobilio Lexus GS 450 H, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančios pinigų sumos dalį – 2000 Eur (du tūkstančius eurų 00 ct) į valstybės biudžetą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

8. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog turto konfiskavimas yra turtinės bei prevencinės paskirties baudžiamojo poveikio priemonė, įgyvendinanti idėją, kad svarbu ne tik nubausti kaltininką paskyrus jam bausmę, bet ir padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamoms veikoms daryti. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, tirdamas turto konfiskavimo, kaip papildomos bausmės, atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai, konstatavo, kad turto konfiskavimu yra siekiama daryti poveikį tai nusikalstamo elgesio motyvacijai, kuri, visų pirma, lemia savanaudiškų nusikaltimų padarymą (Konstitucinio Teismo 1993 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Jo nusikaltimas yra padarytas ne iš savanaudiškų paskatų. Be to, net transporto priemonės dalies vertės konfiskavimas pagal byloje nustatytas aplinkybes, jį charakterizuojančią medžiagą yra neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui. Dar kartą atkreipia dėmesį, jog jam buvo nustatytas girtumas, kuris nežymiai viršijo administracine ir baudžiamąją atsakomybę skiriančią ribą – 1,75 promilių., kas rodo mažesnį jo pavojingumą darant šią nusikalstamą veiką. Konfiskacijos instituto taikymas sužlugdytų jį finansiškai ir morališkai. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog jis su žmona šiuo metu negauna jokių pajamų, turi apie 6000 Eur skolinių įsipareigojimų antstoliams (įrodymai byloje), neturi santaupų ir turto, turi du vaikus, gim. 2009-02-21 ir 2018-04-09, pirmam vaikui teikia 150 Eur dydžio išlaikymą. Jis serga cukriniu diabetu, todėl dažnai jaučia silpnumą, greitą nuovargį. Veda sveiką gyvenimo būdą, sportuoja, kiek leidžia sveikata, alkoholio beveik nevartoja.

11. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Apeliacinis skundas atmestinas.

13. Baudžiamojoje byloje nėra ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės ir veikos kvalifikavimas. Apeliantas kelia klausimą dėl paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones taikymo termino nustatymo, nesutinka su taikyta baudžiamojo poveikio priemone – transporto priemonės konfiskavimu bei prašo pratęsti baudos sumokėjimo terminą.

14. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs kaltinamojo prašymą ir prie jo pridėtus priedus (t. 1, b. l. 126-159), tinkamai aiškino ir taikė baudžiamojo įstatymo normas, reglamentuojančias baudžiamojo poveikio priemonių skyrimą, taip pat baudos sumokėjimo terminą, todėl keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra pagrindo.

15. BK 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Baudžiamojo poveikio priemonių taikymas paliekamas spręsti teismo nuožiūra ir ši teismo diskrecija turi būti argumentuota. Ar nuteistam asmeniui skirtinos poveikio priemonės, kokias baudžiamojo poveikio priemones tikslinga parinkti, sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį, padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kaltininko asmenybę ir kt. Įstatymas nenumato maksimalaus skaičiaus baudžiamojo poveikio priemonių, kurias, vadovaudamasis BK 67 straipsnio nuostatomis, gali skirti teismas, tačiau teismas privalo atsižvelgti į jų tarpusavio suderinamumą, proporcingumo principą. Taikomos baudžiamojo poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.

16. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad V. G. padarė BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, paskyrė dvi baudžiamojo poveikio priemones – uždraudimą naudotis specialiąja teise 1 metams ir 6 mėnesiams bei Č. K. priklausančios transporto priemonės – automobilio Lexus GS 450 H, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertės dalies, t. y. 2000 Eur konfiskavimą, išieškant šią sumą iš V. G..

Dėl draudimo naudotis specialiąja teise

17. Vadovaujantis BK 68 straipsnio 2 dalimi teismas uždraudžia naudotis specialia teise nuo vienerių iki penkerių metų, šios baudžiamojo poveikio priemonės termino vidurkis yra treji metai. Tiek baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise skyrimas, tiek ir šios priemonės konkretaus termino nustatymas, kaip jau minėta aukščiau, yra teismo prerogatyva.

18. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos ir apeliacinio skundo, V. G. nepateikė jokių naujų aplinkybių, kurios leistų byloje nustatytas faktines aplinkybes vertinti kitaip, nei jas vertino apylinkės teismas. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė 1 metų ir 6 mėnesių teisės vairuoti kelių transporto priemones uždraudimo terminą. Pažymėtina, jog vairavimas esant apsvaigusiam nuo alkoholio yra vienas šiurkščiausių teisės pažeidimų, keliantis ypatingai didelį pavojų svarbiausioms baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms – žmogaus sveikatai ir gyvybei. Apeliantui buvo nustatytas vidutinis girtumo laipsnis (1,75 promilės), kuris daugiau nei keturis kartus viršijo alkoholio koncentracijos ribą, kurią viršijus draudžiama vairuoti kelių transporto priemones (0,4 promilės). Maksimalus minėtos poveikio priemonės taikymo terminas yra penkeri metai, todėl paskirtą terminą byloje nustatytų aplinkybių kontekste vertinti kaip aiškiai per ilgą ar neproporcingą bei pažeidžiantį BK 68 straipsnio nuostatas, nėra pagrindo. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens interesai išvengti tam tikrų neigiamų pasekmių nėra prerogatyva, tokie padariniai, taikant valstybės prievartos priemonę, yra adekvatūs padarytai nusikalstamai veikai. Vien tai, kad dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo apeliantas patirs tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų, savaime, nesant jokių išskirtinių aplinkybių, neleidžia vertinti, kad baudžiamojo poveikio priemonės terminas yra aiškiai per ilgas ar, kad teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą. Pažymėtina, kad uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones taikymas V. G. turi svarbią prevencinę reikšmę, kad tokie atvejai nepasikartotų – kad jis būdamas neblaivus nevairuotų transporto priemonių ir nekeltų grėsmės nei savo, nei kitų asmenų sveikatai, turtui, gyvybei, transporto eismo saugumui. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė savo trukme yra proporcinga teisės pažeidimui, ji neabejotinai atitinka siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus ir nevaržo apelianto akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti, todėl keisti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje nėra teisinio pagrindo.

Dėl automobilio vertę atitinkančios sumos dalies išieškojimo

19. Kaip matyti, skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad V. G. nusikalstamą veiką padarė naudodamasis automobiliu Lexus GS 450 H, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį pripažino nusikalstamos veikos padarymo priemone, be kurios pastarasis nebūtų galėjęs nusikalsti. Atsižvelgiant į tai, kad minėta transporto priemonė registruota kito asmens vardu – automobilis nuosavybes teise priklauso Č. K. (b. l. 48), buvo priimtas sprendimas išieškoti iš nuteistojo automobilio vertę atitinkančios sumos dalį. Apeliaciniame skunde nesutinkama su tokia paskirta baudžiamojo poveikio priemone – konfiskuotino turto (automobilio) vertę atitinkančios sumos dalies išieškojimu, kadangi ši priemonė, pasak apelianto, yra neproporcinga (neadekvati) jo padarytam teisės pažeidimui. Tokie apeliacinio skundo argumentai nelaikytini pagrįstais.

20. Turto konfiskavimas yra turtinės bei prevencinės paskirties baudžiamojo poveikio priemonė, įgyvendinanti tikslą ne tik nubausti kaltininką, paskiriant jam bausmę, bet ir padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą. Nuteistam asmeniui turto konfiskavimo baudžiamojo poveikio priemonė skiriama kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 3 dalis), tokiais atvejais, remiantis BK 72 straipsnyje pateiktu teisiniu reguliavimu, įstatyme nurodyto turto konfiskavimas nepriklauso nuo teismo nuožiūros ir yra privalomas. Išimtimi pripažįstami atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-7-304-976/2016, 2K-50-788/2018). BK 72 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Konfiskuotino turto vertės išieškojimu apsaugomos trečiųjų asmenų, kurių turtas buvo panaudotas nusikalstamai veikai padaryti jiems nežinant ir neturint bei negalint žinoti, teisės. Toks teisinis reguliavimas užkerta kelią atvejams, kai kaltininkas sąmoningai daro nusikalstamas veikas su svetimu naudojamu turtu, žinodamas, kad toks turtas negali būti konfiskuojamas, ir kartu užtikrinamos teisės asmenų, kurie su savo turtu elgėsi apdairiai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019).

21. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, taikydamas dalies automobilio vertę atitinkančios sumos išieškojimą, neturėjo pagrindo konstatuoti, kad ši baudžiamoji poveikio priemonė, kurios taikymas tokio pobūdžio bylose iš esmės yra privalomas, nagrinėjamoje byloje gali būti pripažinta išskirtiniu atveju, kai net dalies konfiskuotino turto vertę atitinkančios sumos išieškojimas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė. Apelianto nusikalstama veika padaryta naudojantis transporto priemone, pastarajam nuspręsta taikyti tik dalinį turto vertės išieškojimą, išieškant tik šiek tiek daugiau nei trečdalį transporto priemonės vertės, atsižvelgta į nuteistojo finansinę padėtį. Pažymėtina, jog, nors V. G. šiuo metu nedirba, tačiau yra jaunas, darbingo amžiaus, jam nėra nustatytas netekto darbingumo lygis. Taigi, byloje nenustatyta išskirtinių aplinkybių, kodėl šiuo atveju turėtų būti taikoma išimtis, konstatuojant, kad BK 72 straipsnio 5 dalies taikymas V. G. būtų neproporcingas. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama baudžiamojo poveikio priemonė – dalies konfiskuotino turto (automobilio) vertę atitinkančios pinigų sumos – 2000 Eur išieškojimas paskirta pagrįstai ir ją naikinti nėra jokio pagrindo.

22. Kaip minėta, apeliantas skunde nepateikė jokių naujų aplinkybių, kurios leistų byloje nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas vertino pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismo paskirtos abi baudžiamojo poveikio priemonės savo dydžiu bei trukme yra proporcingos teisės pažeidimui, jos neabejotinai atitinka siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus ir nevaržo apelianto akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti, todėl keisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2020 m. rugsėjo 1 d. nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Dėl baudos sumokėjimo termino pratęsimo

23. Nuteistasis V. G. skundu taip pat prašo pratęsti paskirtos bausmės baudos sumokėjimą iki 2022 m. rugsėjo mėn. 1 d. Iš byloje esančio V. G. 2020 m. birželio 19 d. prašymo matyti, jog kaltinamasis be kitų prašymų pirmosios instancijos teismo prašė paskirti kuo švelnesnę bausmę, tačiau neprašė, paskyrus baudą, nustatyti ilgesnį, nei numato įstatymas, jos sumokėjimo terminą. BPK 352 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nuosprendį paskelbęs teismas išaiškina nuteistajam paskirtos bausmės savanoriško ir priverstinio įvykdymo tvarką, sąlygas, jo teises ir pareigas bei nustato terminą, per kurį turi būti savanoriškai sumokėta bauda. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 22 straipsnio 2 dalį, nuteistasis privalo sumokėti baudą per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ar per kitą teismo nustatytą laikotarpį. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas, tam tikrų aplinkybių, dėl kurių V. G. turėtų būti skiriamas ilgesnis, nei įstatyme numatytas dviejų mėnesių, terminas, nenustatė. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistasis nuosprendžio vykdymo metu, pateikdamas dokumentus, pagrindžiančius, jog jam yra sudėtinga sumokėti nuosprendžiu paskirtą baudą per teismo nurodytą terminą, dėl baudos termino pratęsimo gali kreiptis į nuosprendį priėmusį teismą - Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmus.

Dėl proceso išlaidų

24. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo gauta 2020 m. lapkričio 13 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma Nr. (12.32) PT-5452 dėl nuteistajam V. G. teiktos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Šioje pažymoje nurodyta, kad V. G. teiktos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos sudaro 135,00 Eur ir tokia suma iš nuteistojo yra priteistina valstybės naudai.

25. Vilniaus apygardos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, turi dalyvauti gynėjas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), ir į tai, jog nuteistasis V. G. neturėjo gynėjo, kreipėsi su prašymu į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus koordinatorių dėl gynėjo parinkimo. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Koordinavimo ir parinkimo skyrius V. G. parinko gynėją advokatę Silvą Mardosaitę. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartimi nuteistajam paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Koordinavimo ir parinkimo skyriaus parinkta gynėja.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje būtinybę skirti V. G. gynėją numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynėjas buvo būtinas valstybės iniciatyva. Esant tokioms aplinkybėms šių išlaidų priteisimas nėra galimas. Tokios pozicijos jau kurį laiką nuosekliai laikomasi ir teismų praktikoje (Vilniaus apygardos teismo nutartys Nr. 1A-31-843/2017, Nr. 1A-433-1020/2017, Nr. 1A-395-988/2020). Atsižvelgiant į tai, proceso išlaidos dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo iš V. G. nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. G. (V. G.) apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo atlyginti proceso išlaidas, patirtas dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, netenkinti.