Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laisvės Aleknavičienės, Danutės Burbulienės (pirmininkė ir pranešėja) ir Vytauto Kursevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų U. B. ir B. B. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-7-136/2014 pagal ieškovų U. B. ir B. B. patikslintą ieškinį atsakovei M. K., trečiasis asmuo J. B., dėl nekilnojamojo daikto valdymo pažeidimų pašalinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esmė

Apeliantai nurodo, kad ūkinį pastatą nuo sklypo ribos skiria tik 27–28 centimetrai. Ieškovų valdoje nėra savavališkos statybos, ūkinis pastatas pastatytas teisėtai, ūkinis pastatas reikalauja remonto, sutrūkęs lietaus surinkimo vamzdis nuo M. K. sklypo pusės, iš jo bėga vanduo, kuris gadina ūkinio pastato pamatus, reikia sutvarkyti ūkinio pastato stogą nuo atsakovės pusės. Kadangi ieškovai dėl amžiaus ir neturėjimo patirties statybos darbuose negalės atlikti šių darbų, reikės samdyti darbininkus ar organizaciją šiems darbams atlikti, darbininkams ar organizacijai ieškovai privalės užtikrinti priėjimą prie ūkio pastato iš M. K. sklypo pusės, o M. K. atsisakius įleisti į savo pusę statybos darbininkus, ieškovai negalės suremontuoti ūkinio pastato.Apeliantai taip pat nurodo, kad tvora jie kartu su atsakove naudojasi bendrai, nes ir trečiasis asmuo pripažino, kad ieškovas padarė pamatą tvorai, tačiau šiuo atveju ieškovai be M. K. sutikimo negali šios tvoros pašalinti. Mano, kad teismas turėjo vadovautis CK 4.46 str. normomis dėl tvoros ir įpareigoti M. K. leisti pašalinti tvorą ties ieškovų ūkiniu pastatu.Apeliantų manymu, be pagrindo teismas pripažino, kad atsakovė dalį reikalavimų įvykdė geranoriškai, nes nors atsakovė ir pašalino dalį šiferio lapų, dalis šiferio palikta, o šiferis kenkia sveikatai, pažeidžia ieškovų teisėtus interesus į sveiką aplinką. Mano, kad teismas visiškai nesiaiškino aplinkybių dėl aviečių krūmų pašalinimo ir šiuo klausimu visiškai nepasisakė savo sprendime. Šiuo metu aviečių krūmai iš M. K. pusės pasodinti visiškai šalia sklypų ribos, suvirtę ant ieškovų ūkinio pastato ir gadina ūkinio pastato sieną.Apeliantų teigimu, teismas nesiaiškino aplinkybių dėl ko servitutas liko neįregistruotas, kas jį turėjo įregistruoti Registrų centre – ieškovai, ar atsakovė, servituto nustatymo aplinkybės liko neišsiaiškintos. Todėl teismui neišsiaiškinus visų bylos aplinkybių, liko neatskleista bylos esmė.Nurodo, kad ieškovai pateikė teismui nuotraukas, iš kurių matosi, kad tvora šalia jų ūkinio pastato, kad šalia ūkinio pastato sustatyti šiferio lapai, pateikė seniūnijos raštą iš kurio matosi, kad atsakovei buvo siūloma pašalinti trukdymus ieškovams naudotis ūkiniu pastatu. Tačiau teismas nepilnai ir nevisapusiškai ištyrė visas bylos aplinkybes, padarė neteisingas išvadas ir be pagrindo atmetė ieškinį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, mano, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, pagrįstai atmetė ieškovų ieškinį. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Nagrinėjamu atveju teismas iš dalies sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir išvadomis, todėl jų detaliau nekartoja, juo labiau, kad šiuo aspektu naujų apylinkės teisme neišdėstytų esminių aplinkybių nėra nurodyta ir apeliaciniame skunde, tačiau privalo pasisakyti dėl ieškovų apeliaciniame skunde išdėstytų esminių argumentų bei, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo suklydimo vertinant įrodymus.

Visų pirma, byloje nėra ginčo dėl to, kad servitutas dėl naudojimosi atsakovės žemės sklypo dalimi nėra viešai įregistruotas (CPK 187 str.). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovų pateiktus rašytinius įrodymus, nusprendė, kad šiuo konkrečiu atveju servitutas yra nustatytas administraciniu aktu – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Raseinių skyriaus vedėjo 2012 m. spalio 5 d. sprendimu Nr. 11SK- (14.11.110.)-309. Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka.

CK 4.111 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Taigi, servitutas yra išvestinė daiktinė teisė, suteikianti galimybes jos turėtojui naudotis svetimu daiktu. Servitutas nustatomas savanoriškai arba priverstinai. Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais – administracinis aktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2014).

Remiantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi, administraciniu aktu Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintus teritorijų planavimo dokumentų sprendinius gali būti nustatomi servitutai žemės sklypams. Šias nuostatas detalizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtintos Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklės (toliau – Taisyklės). Pagal šias Taisykles nustatomi žemės servitutai šiems žemės sklypams: valstybinės žemės sklypams, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus numatomi grąžinti, perduoti ar suteikti nuosavybėn neatlygintinai, parduoti ar kitaip perleisti; valstybinės žemės sklypams, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus numatomi išnuomoti ar perduoti neatlygintinai naudoti; išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudoti valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus numatomas kelio servitutas, suteikiantis teisę įvairiomis transporto priemonėmis privažiuoti ar naudojantis juo kaip pėsčiųjų taku prieiti prie kapinių, rekreacinių ir kitų gyventojų bendram naudojimui skirtų teritorijų bei gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų; išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudoti valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendro naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti; valstybinės, savivaldybių ir privačios žemės sklypams, konsoliduotiems (pertvarkytiems) pagal žemės konsolidacijos projektą. Pagal taisyklių 16 punktą Nacionalinės žemės tarnybos vadovas arba jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas priima sprendimą nustatyti žemės servitutą per 20 darbo dienų nuo žemės sklypo plano, kuriame įbraižomas žemės servitutas, parengimo. Sprendime nurodoma tarnaujančiojo žemės sklypo kadastro numerį; tarnaujančiojo žemės sklypo servituto vietą ir ribas, servituto plotą; tarnaujančiojo žemės sklypo savininkus ar patikėtinius; servituto rūšį; naudojimosi servitutu teisę ir sąlygas; nuostolių dėl servituto atlyginimo sąlygas (vienkartinės ar periodinės kompensacijos dydį ir mokėjimo terminus); viešpataujančiojo daikto savininkus ar patikėtinius arba valstybės ar savivaldybės instituciją, atsakingą už gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų, įrašytų į Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintą sąrašą, apsaugą; prievolę statyti statinius, sodinti augalus ar atlikti kitus darbus, jeigu tai būtina servituto teisėms įgyvendinti; viešpataujančiojo daikto savininko ar patikėtinio arba valstybės ar savivaldybės institucijos, atsakingos už gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų, įrašytų į Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintą sąrašą, apsaugą, o tais atvejais, kai servituto turinį sudarančiomis teisėmis naudojasi ir pats tarnaujančiojo žemės sklypo savininkas, – ir tarnaujančiojo žemės sklypo savininko pareigą tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį žemės sklypą; sąlygą, kad per 3 mėnesius nuo sprendimo priėmimo servitutas būtų įregistruotas Nekilnojamojo turto registre viešpataujančiojo daikto savininko ar patikėtinio arba valstybės ar savivaldybės institucijos, atsakingos už gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų, įrašytų į Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintą sąrašą, apsaugą – kai nustatytas servitutas, suteikiantis teisę prieiti ar privažiuoti prie šių kompleksų ir objektų, lėšomis.

Iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Raseinių skyriaus vedėjo 2012-10-05 sprendimo Nr. 11SK-(14.11.110.)-309 (toliau – ir Sprendimas) turinio matyti, kad Sprendimas yra priimtas vadovaujantis Žemės įstatymo 32 str. 3 d. 12 p., t. y. sprendimas pertvarkyti pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus suprojektuotus privačios žemės sklypus („Dėl žemės sklypo <...> nustatytų kadastro duomenų pakeitimo“). Pažymėtina, kad pagal byloje esančius duomenis, ieškovų sklypas yra jų privati nuosavybė, byloje nėra duomenų, kad sklypas, būtų buvęs konsoliduotas (sklypas nėra kaimo vietovėje), todėl servitutas administraciniu aktu šiuo konkrečiu ginčo atveju pagal anksčiau nurodytas Taisyklių nuostatas apskritai negalėtų būti nustatomas. Be to, Sprendimo turinys akivaizdžiai parodo, kad jis nėra priimtas sprendžiant klausimą dėl servituto nustatymo, Sprendimas neatitinka Taisyklių 16 punkto reikalavimų, apskritai nėra priimtas vadovaujantis šiomis Taisyklėmis, todėl negali būti laikomas administraciniu aktu dėl servituto nustatymo.

Atsižvelgus į šias aplinkybės, pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo konkrečiu atveju servitutas yra nustatytas administraciniu aktu – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Raseinių skyriaus vedėjo 2012 m. spalio 5 d. sprendimu Nr. 11SK- (14.11.110.)-309, laikytina visiškai nepagrįsta. Kadangi byloje nėra duomenų, kad servitutas būtų nustatytas administraciniu aktu, atmestini visi ieškovų apeliacinio skundo argumentai susiję su tariamu servitutu, jo neįregistravimu, iš servituto kylančiomis teisėmis bei pareigomis ir pan. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo konkrečiu atveju, servituto nustatymo klausimas galėtų būti sprendžiamas ieškovų ir atsakovės bendru susitarimu arba teisme (Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo 23 str., CK 4.111 str.–4.129 str.).

Ieškovai apeliaciniame skunde teigia, kad jų teisės ir toliau yra pažeidžiamos, kadangi M. K. atsisakius įleisti į savo pusę statybos darbininkus, ieškovai negalės suremontuoti ūkinio pastato, be to, dalis šiferio palikta, jis kenkia sveikatai, pažeidžia ieškovų teisėtus interesus į sveiką aplinką, o aviečių krūmai iš M. K. pusės pasodinti visiškai šalia sklypų ribos, suvirtę ant ieškovų ūkinio pastato ir gadina ūkinio pastato sieną.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, vertina, kad Raseinių rajono apylinkės teismas nagrinėjamoje byloje nustatė visas reikšmingas faktines bylos aplinkybes, tinkamai kvalifikavo ginčo teisinį santykį, teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo naštos paskirstymą ir įrodymų vertinimą (CPK 178 str., 185 str.), materialinės teisės normas, nustatančias savininko teisių turinį ir jų gynimo būdą (CK 4.98 str.), todėl bylą išnagrinėjo iš esmės teisingai, skundžiamo teismo sprendimo išvados yra pagrįstos.

Savarankiški savininko nuosavybės teisių gynimo būdai yra įtvirtinti CK 4.95 ir 4.98 straipsniuose. Dėl šių teisės normų aiškinimo ir taikymo yra pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. S. v. M. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-407/2008; 2010 m. birželio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje I. L. v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-285/2010; 2011 m. balandžio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. B. v. A. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-189/2011; 2012 m. liepos 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. L. v. I. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-344/2012; kt. Teismas pažymi, jog negatorinio ieškinio prigimtis ir paskirtis yra ginti daikto savininko pažeistas teises–savininkas siekia pašalinti nuosavybės teisės pažeidimą, nesusijusį su valdymo netekimu. Negatorinis ieškinys reiškiamas tada, kai savininkui trukdoma visa nuosavybių teikiama apimtimi naudotis, valdyti ar disponuoti turtu,, o kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovų nurodoma ir jų teigimu jų teises pažeidžianti tvora ir aviečių krūmai priklauso atsakovei ir yra atsakovės žemės sklype, kad ieškovai yra gretinimo žemės sklypo ir jame esančių statinių savininkai, esminis ginčas byloje kilo dėl to, ar, kaip teigia ieškovai, yra pažeidžiamos jų teisės valdyti savo nekilnojamąjį turtą.

Bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 178 str.). Ieškovas privalo įrodyti jo reikalavimo teisę pagrindžiančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – juos turi įrodyti atsakovas, atsikirtinėdamas į ieškovo reikalavimą. Pagal CPK 176 str. 1 d. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu – išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis – fotonuotraukas, šalių paaiškinimus, sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju nėra įrodyta viena esminė negatorinio ieškinio sąlyga – ieškovų teisių pažeidimas (CPK 178 str.). Ieškovų teiginiai apie jų teisių pažeidimą, susijusį su negalėjimu remontuoti jiems priklausančio pastato yra pagrįsti prielaidomis, byloje nėra duomenų, kad tarp šalių apskritai būtų kilęs ginčas dėl to, kad atsakovė neleidžia per savo sklypą ieškovams prieiti prie pastato sienos ir ją remontuoti, byloje nėra duomenų, kad ieškovai būtų kada bandę naudotis tokia teise, kad būtų kreipęsi dėl to į atsakovę. Priešingai, atsakovė teismui nurodė, kad nedraudžia ieškovams naudotis jos sklypu ir atlikti pastato remontą, tai patvirtina ir byloje esančios fotonuotraukos, kad dalis tvoros su šiferiu jau yra pašalinta atsakovės geranoriškai. Ieškovų teiginiai, kad atsakovės tvora pažeidžia jų teises laikytini nepagrįstais ir dėl to, kad kaip nurodo patys ieškovai apeliaciniame skunde, ieškovas pats padėjo statant tvorą, t. y. išklojo pamatą, todėl darytina labiau tikėtina išvada, kad ieškovų ieškinio argumentai yra labiau grįsti emocijomis ir ginčas yra kilęs ne dėl realių nuosavybės valdymo pažeidimo, o dėl asmeninių kaimynų nesutarimų. Ieškovų argumentai dėl aviečių krūmų taip pat laikytini nepagrįstais, pirmosios instancijos teismas dėl šio ieškovų reikalavimo pasisakė jį atmesdamas. Su tokiu sprendimu teisėjų kolegija visiškai sutinka, kadangi ieškovai, apeliaciniame skunde teigdami, kad atsakovės aviečių krūmai yra suvirtę ant ieškovų pastato sienos ir šią gadina, šių savo teiginių nepagrindė leistinais įrodymais, byloje jau esančiose fotonuotraukose nėra užfiksuotos ieškovų nurodomos aplinkybės, todėl teigti, kad atsakovės jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype pasodinti aviečių krūmai pažeidžia ieškovų nuosavybės teises valdant jiems priklausantį turtą nėra pagrindo. Pažymėtina, kad tai, jog ieškovai pageidauja patogesnio savo nuosavybės valdymo nėra pagrindas išvadai, kad jų, kaip savininkių, teisės pažeistos. Šiuo atveju, nesant byloje neginčijamų įrodymų apie ieškovų nuosavybės valdymo pažeidimus, sutiktina su atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, kad ieškovų reikalavimų patenkinimas nepagrįstai ir neproporcingai ribotų atsakovės nuosavybės teises – savo nuožiūra valdyti, naudoti ir disponuoti jai priklausantį turtą. Be to, tai, jog apeliantai turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų ir faktinių aplinkybių vertinimo, nesuponuoja išvados, jog ieškovų atžvilgiu buvo priimtas neteisėtas sprendimas.

Kiti apeliacinio skundo motyvai neturi teisinės reikšmės iš esmės teisėto ir pagrįsto skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija plačiau jų neanalizuoja.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas priimtas atsakovės naudai, į LR teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, į ieškovų apeliaciniame skunde keltų teisinių klausimų sudėtingumą, įvertinusi atsakovės pateiktus dokumentus, pagrindžiančius atsakovės turėtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme (2 t., 65–66 b. l.), atsakovei M. K. iš ieškovų U. B. ir B. B. solidariai priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį mažina iki 1500 Lt (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, neturi pagrindo konstatuoti kitokių faktinių aplinkybių, nei jas nustatė Raseinių rajono apylinkės teismas, todėl atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, vadovaudamasis įstatymais pagristai atmetė ieškovų ieškinį, todėl keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo motyvais nėra įstatyminio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei M. K., a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovų U. B., a. k. (duomenys neskelbtini) ir B. B., a. k. (duomenys neskelbtini) solidariai 1500 Lt (tūkstantį penkis šimtus litų) / 434,43 Eur (keturis šimtus trisdešimt keturis eurus 43 euro ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.