- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-10-13
- Bylos Nr.
- T-84/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-26782-2020-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Sigita Rudėnaitė (pirm.), Birutė Janavičiūtė, Dainius Raižys
- Ieškovas
- A. P., A. R.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos
- Kategorijos
- 3.1.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, susidedanti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojos Skirgailės Žalimienės, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjos Birutės Janavičiūtės ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Dainiaus Raižio,
išnagrinėjusi Vilniaus miesto apylinkės teismo prašymą išspręsti bylos pagal ieškovų A. P. ir A. R. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos, dėl žalos atlyginimo priteisimo, rūšinio teismingumo klausimą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareikštu ieškiniu ieškovai teismo prašo: 1) priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos ieškovo A. P. naudai 8 012,35 Eur žalos atlyginimo; 2) priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos A. R. naudai 14 319,65 Eur žalos atlyginimo; 3) priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos ieškovų A. P. ir A. R. naudai visas ieškovų šioje byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas; 4) pasirengimo šios bylos nagrinėjimui stadijoje kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, siekiant ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalyje įtvirtintoje teisės normoje (redakcija, įsigaliojusi nuo 2019 m. sausio 1 d.) nustatytas teisinis reguliavimas ta apimtimi, kiek jame yra nustatyta, jog daugiau negu vieno draudėjo draudžiamiems asmenims socialinio draudimo įmokos nuo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalyje nustatytų sumų skaičiuojamos pagal kiekvieną draudėją atskirai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje, 46 straipsnio 1 dalyje ir 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoms nuostatoms bei konstituciniam teisinės valstybės principui.
Ieškinyje nurodoma, kad abu ieškovai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalyje nustatytą 120 vidutinio šalies darbo užmokesčio (toliau – ir VDU) pajamų sumą, nuo kurios toliau nebeskaičiuojamos socialinio draudimo įmokos 2019 metais, pasiekė 2019 metų spalio mėnesį ir ši pajamų suma buvo pasiekta vien jiems dirbant pagrindinėje darbovietėje uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Denticija“. Paaiškėjus, kad ieškovų darbo užmokestis minėtoje bendrovėje viršija Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalyje nustatytą 120 VDU pajamų sumą 2019 metams, permokėtos socialinio draudimo įmokos ieškovams buvo grąžintos, ir toliau likusiu 2019 metų laikotarpiu ieškovams dirbant UAB „Denticija“ nebeskaičiuotos.
Nors ieškovai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalyje nustatytą 120 VDU pajamų sumą, nuo kurios toliau nebeskaičiuojamos socialinio draudimo įmokos 2019 metais, 2019 metų eigoje pasiekė vien dirbdami UAB „Denticija“, socialinio draudimo įmokos nuo ieškovų darbo užmokesčio, gauto iš visų kitų darbdavių (t. y. ieškovo A. P. atveju – iš UAB „Beladenta“, UAB „Viodenta“ ir UAB „Sostinės implantologijos centras“, o ieškovo A. R. atveju – iš UAB „Šiaulių implantologijos centras“ ir UAB „Kaidens“), toliau buvo skaičiuojamos bei mokamos motyvuojant tokią pareigą nustatančia Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta teisės norma. Tokiu būdu ieškovai, darbo užmokestį gaudami iš kelių darbdavių, 2019 metais sumokėjo gerokai daugiau mokesčių (valstybinio socialinio draudimo įmokų forma), nei jų būtų sumokėję, jei analogiško dydžio darbo užmokestį būtų gavę tik iš vieno darbdavio.
Šalies argumentai
Ieškovų teigimu, papildomai sumokėtų socialinio draudimo įmokų sumos yra ieškovų patirta žala, kurią jie patyrė dėl atsakovės vardu veikiančio įstatymų leidėjo neteisėtų veiksmų – ydingo, diskriminacinio ir galimai Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nustatymo keliose darbovietėse dirbančių ir analogiško pobūdžio bei dydžio pajamas gaunančių asmenų atžvilgiu. Ieškinyje ieškovai remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bei pateikia argumentus, jų nuomone, pagrindžiančius atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų buvimą dėl žalos atlyginimo priteisimo. Ieškinyje taip pat pateikiami argumentai, ieškovų teigimu, pagrindžiantys galimą anksčiau minėtos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatos prieštaravimą atitinkamoms Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintoms nuostatoms.
Atsižvelgdami į tai, kad ydingą, diskriminacinį bei galimai Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą, sukėlusį ieškovams žalą, nustatė Lietuvos Respublikos Seimas, ieškovai atsakovės atstove nurodė Lietuvos Respublikos Seimo kanceliariją (CK 6.273 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 9 d. nutarimo Nr. 1054 „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ 3.23 punktas). Ieškinyje ieškovai nurodo, kad jeigu atsakovės nuomone, žala ieškovams buvo padaryta dėl kitų jos institucijų neteisėtų veiksmų ar valstybei šioje byloje dėl kokių nors priežasčių turėtų atstovauti kita institucija, tai atsakovė turi pareigą pati nurodyti kitą savo atstovą (minėto Vyriausybės nutarimo 5-6 punktai).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašydamas išspręsti keliamo ginčo rūšinio teismingumo klausimą.
Teismas nutartyje nurodo, kad atsižvelgiant į CK 6.271 straipsnyje (kuriuo grindžiamas ieškinys), Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, kyla abejonė, ar šiuo atveju, ieškovams siekiant prisiteisti žalos atlyginimą iš valstybės CK 6.271 straipsnio pagrindu bei ginčijant Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatų teisingumą, byla turėtų būti nagrinėjama bendrosios kompetencijos teisme. Remiantis šiais argumentais, teismas sprendė esant tikslinga kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją, siekiant išspręsti keliamo ginčo rūšinio teismingumo klausimą.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
Ginčas teismingas administraciniam teismui.
Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 straipsnio 2 dalis, ABTĮ 22 straipsnio 2 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
Konkrečiu byloje susiklosčiusiu atveju, ieškovai jiems padarytą žalą, kurią CK 6.271 straipsnio pagrindu prašo priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos, sieja su, ieškovų nuomone, ydingu ir antikonstituciniu teisiniu reglamentavimu, įtvirtintu Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalyje (redakcija, įsigaliojusi nuo 2019 m. sausio 1 d.) (jei asmuo atitinkamais kalendoriniais metais yra draudžiamas pagal šio įstatymo 4 straipsnį daugiau negu vieno draudėjo, socialinio draudimo įmokos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai).
Pagal bendrąją taisyklę, ginčai dėl žalos atlyginimo yra nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme. Administracinių teismų kompetencijai priskiriami tik tie ginčai dėl žalos atlyginimo, kurie numatyti ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte (t. y. žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis)).
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės; žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (CK 6.271 straipsnio 2 dalis). CK 6.271 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimamai teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis).
Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnyje, su kurio 9 dalyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ieškovai sieja jiems padarytą žalą, nustatyta, nuo kokių pajamų yra skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos. Valstybinio socialinio draudimo įmokos – apdraustųjų asmenų ir (ar) jų draudėjų mokamos įstatymų nustatyto dydžio įmokos į Valstybinį socialinio draudimo fondą (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalis). Valstybinio socialinio draudimo teisiniai santykiai yra viešosios teisės reglamentuojama sritis, ir ginčai, susiję su valstybiniu socialiniu draudimu yra teismingi administraciniam teismui (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 18 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-52/2017, 2017 m. liepos 11 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-51/2017 ir jose nurodytą praktiką).
Specialioji teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovų keliamas ginčas dėl žalos atlyginimo, pagal savo pobūdį yra susijęs su atitinkamų valdžios institucijų viešosios teisės reglamentuojama veikla ir patenka į CK 6.271 straipsnio reguliavimo sritį. Taigi, keliamas ginčas pagal ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punktą yra priskirtinas administracinio teismo kompetencijai (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 26 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-24/2018, 2017 m. rugsėjo 18 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-62/2017 ir jose nurodytą praktiką), kuris, atsižvelgdamas į pareikšto ieškinio pagrindą ir dalyką, įstatymų nustatyta tvarka turi įvertinti atsakovo atstovo tinkamumą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, byla perduodama Vilniaus apygardos administraciniam teismui, įstatymų nustatyta tvarka spręsti ieškinio priėmimo klausimą.
Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 36 straipsniu, Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Ginčas teismingas administraciniam teismui.
Perduoti bylą pagal ieškovų A. P. ir A. R. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos, dėl žalos atlyginimo priteisimo, Vilniaus apygardos administraciniam teismui, įstatymų nustatyta tvarka spręsti ieškinio priėmimo klausimą.
Nutartis dėl teismingumo neskundžiama.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkė Sigita Rudėnaitė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotoja Skirgailė Žalimienė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Janavičiūtė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjas Dainius Raižys