Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Skunde teigiama, kad: 1) Kelmės rajono apylinkės teismas netinkamai pritaikė BPK 20 straipsnį; 2) Kelmės rajono apylinkės teismas netinkamai taikė ir aiškino baudžiamąjį įstatymą – BK 227 straipsnį; 3) nuteistasis P. B. buvo kurstomas padaryti nusikalstamą veiką.

Taip pat skunde apeliantas atkreipia dėmesį į savo parodymus, kuomet kaltės nepripažino ir paaiškino, jog: jis yra UAB „V.“ direktorius; kad dėl pablogėjusios sveikatos būklės neprisimena, kaip įvykio dieną atsidūrė Kelmėje, (duomenys neskelbtini) g. namo Nr. (duomenys neskelbtini) kieme; kad nežino, ar toje vietoje vairavo bendrovei priklausantį automobilį „Nissan X-Trail“, ar vairuodamas kliudė kitą a/m; prisimena, kad buvo atvykę policijos pareigūnai, kurie jį pasodino į tarnybinę a/m ant galinės sėdynės, kad ant priekinių sėdynių sėdėję policininkai tikrino girtumą, vienas iš jų braižė schemą, kad a/m yra daromi įrašai, jam policininkai nesakė, kad jis jautėsi labai blogai, todėl prašė parvežti jį į ligoninę arba į namus ir parvairuoti bendrovės a/m, siūlė už tai atsilyginti, tačiau sumos nenurodė, nerašyti ATP protokolo neprašė, iškart po įvykio į gydymo įstaigą nesikreipė ir papildomo kraujo tyrimo neatliko; kad, grįžus į namus, jam atrodė, jog daiktai yra padėti kitose vietose, todėl telefonu kreipėsi į policiją; kad policininkams banko kortelės nedavė, o tik vizitinę kortelę.

Savo skunde, atkartodamas garso ir vaizdo įrašuose užfiksuotus pokalbius su policijos pareigūnais, apeliantas teigia, kad teismas paviršutiniškai susipažino su vaizdo įrašu, apsiribojo fragmentišku diktofonu užfiksuotų išsakytų frazių vertinimu, koncentruodamasis į garso įrašų dalį, skirtą pokalbyje pasakytoms atskiroms frazėms dėl administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo aplinkybių. Pasak apelianto, teismas visiškai nenagrinėjo ir nepasisakė dėl kitų pasakytų jo sakinių, pavyzdžiui dėl vežimo į ligoninę, vežimo į namus, mašinos nuvežimo į garažą, nevertino to, kad jis apie 10 kartų buvo įkalbinėjamas pasakyti atsakomybei kilti reikalingus žodžius, pvz. policijos pareigūnas klausia – „Po tūkstantį kiekvienam?“, jis atsako – „Taip“; policijos pareigūnas klausia – „Už kokį gerą?“, o jis atsako – „Kad mašiną parvarytumėte į garažą“, tačiau policijos pareigūnas sako – „Mes mašinų į garažą nevarome“, tada jis vėl sako – „Kas pasikeitė, aš jums duodu, tarkim, po 1 tūkstantį“, o policijos pareigūnas klausia – „Nesuprantu, nesuprantu, ką tu siūlai iš tikrųjų, šneki kažkokiais paveiksliukais” <...> jis (P. B.) sako – „Padarys geodezinius matavimus, projektą už dyką pastatų”; policijos pareigūnas sako – „Tai daug kuo užsiimi, kad čia viską siūlai padaryti, a ne?”; jis sako – „Aš esu tiesiog inžinierius” (8.41 įrašymo minutė); jis sako – „Šnekėk kiek nori, bet nerašyk. Paprašyk, kad nepildytą kai išlips, kad net nepildytų“; policijos pareigūnas klausia – „O kodėl nepildyti?“. (10.28 įrašo minutė); jis sako „Paimate mašiną, parvarote į garažą, o aš po 1 tūkst. eurų” ir pan.

Nuteistasis teigia, kad iš įrašo turinio akivaizdu, jog jis policijos pareigūnų prašė parvežti automobilį į garažą, nerašyti protokolo, o už tai siūlė atlikti geodezinius matavimus, projektą, tačiau po ilgų policijos pareigūno klausinėjimų, ką rašyti, ko nerašyti, jis nerišliai pasakė, kad – „Nerašykite, aš pats nupiešiu ir neįsivaizduojate; draugas parveš mašiną į garažą o aš ką dabar duosiu každamu“. Tačiau ir po to apie 8 minutes policijos pareigūnas toliau kurstė, kad jis „prisikalbėtų“, jo tinkamai ir be užuominų neįspėjo, kad jis savo kalbėjimu gali padaryti nusikaltimą, konkretus įspėjimas nėra užfiksuotas ir garso įraše, po kurio (įspėjimo) jis būtų nutraukęs savo neteisėtus veiksmus ir būtų išvengęs atsakomybės. Savo kalbėjimą P. B. aiškina tuo, kad jis dėl girtumo sunkiai orientavosi aplinkoje (nustatytas 1,25 % girtumas), jam sunkiai sekėsi parinkti tinkamus ir loginę bei teisinę reikšmę turinčius žodžius, atsakinėti į policijos pareigūno klausimus, tik išgirdęs apie baudžiamąjį nusižengimą atsisakė ketinimų papirkti policijos pareigūnus.

Taip pat skunde apeliantas pažymi, jog byloje pateikta vaizdo registratoriaus garso įrašo trukmė yra 14 minučių, nors turėjo būti 30 minučių, dėl ko mano, kad policijos pareigūnai galimai sustabdė videoregistratoriaus garso įrašą, kitur įrašą blokavo muzikos garsu, dėl ko kyla pagrįstos abejonės dėl viso įrašo teisėtumo.

Be to, apeliantas teigia, kad teismas, vertinant garso įrašą ir vaizdo su garsu įrašą, padarė viena kitai prieštaraujančias išvadas, o būtent, jog įraše (vaizdo registratoriaus – aut. past.) įvykio tyrimui reikšmingų aplinkybių neužfiksuota, toliau daroma kita išvada, kad diktofonas (padarytas garso įrašas – aut. past.) panaudotas tik kaip papildoma techninė priemonė prie vaizdo registratoriaus daromo įrašo. Remiantis tuo, kas paminėta, nuteistasis daro išvadą, kad vaizdo įrašas teismui netiko, tačiau, vertinant garso įrašą, vaizdo įrašas nurodomas, kaip pagrindinė techninė priemonė. Pasak apelianto, toks teismo nenuoseklumas dėl techninių priemonių, jomis manipuliuojant, leidžia teigti, jog techninėmis priemonėmis užfiksuotas pokalbis ir jo turinys yra nepatikimi, todėl neturėjo būti pripažinti įrodymu.

Apibendrindamas savo argumentus, apeliantas akcentuoja, jog teismo išvada dėl įrašo (įrašas diktofonu – aut. past.), kuriame užfiksuotas pokalbis, negali būti vertinamas kaip pagrindinis įrodymas byloje.

Be kita ko, skunde apeliantas teigia, kad teismas, aiškindamas BK 227 str. 2 d. dispozicijos požymius, visiškai neatsižvelgė į policijos patrulių pripažinimą, jog jis (P. B.) buvo neblaivus (šią aplinkybę inkriminavo kaip sunkinančią atsakomybę), daug kalbėjo. Nuteistasis nurodo, kad tokioje situacijoje kiekvienas žmogus gali prikalbėti daug banalybių, nesąmonių, prašyti gailesčio, kalbėtis su policininkais, ir tai, kad policijos pareigūnai vietoj to, kad būtų tinkamai atlikę jiems pavestas ir teisės aktais reglamentuotas pareigas (nedelsiant įforminę protokolu administracinį teisės pažeidimą), ilgą laiką įrašinėjo jo kalbėjimus diktofonu, apie tai neįspėję. Pasak apelianto, teismas net nebandė aiškintis tokio policininkų elgesio priežasčių, nors sąžiningai ir protingai vertinant situaciją, kiekvienas žmogus, atsidūręs tokioje padėtyje, kalba ir išsako, dažnai emocingai, žodžius, kurie jam subjektyviai atrodo visiškai priimtini. Apelianto vertinimu, jo išsakyti žodžiai negali vienareikšmiškai patvirtinti, jog tai yra pareigūnų papirkimas, įvykdytas tiesiogine tyčia, kaip to reikalauja jam inkriminuoto nusikaltimo sudėtis. Pažymi, kad tokioje situacijoje ir būsenoje jo išsakyti žodžiai (prašėsi vežamas į ligoninę, nes blogai jautėsi), pokalbiai, kuriuos teismas įvertino papirkimu, neatitinka BK 227 str. sampratos, LAT išaiškinimų ir teisingumo, protingumo principų, nes bet koks dviprasmiškas posakis asmenį sustabdžiusiam ir su asmeniu (galimu pažeidėju) kalbančiam policininkui, bus įvertintas papirkimu, nors ir asmuo neatliks jokių tai patvirtinančių konkrečių veiksmų (ji (P. B.) net neturėjo pinigų, o tik susijaudinęs, išsigandęs, neturėdamas teisinių žinių dėl galimo pažeidimo pasakys, kad „nebauskite, susitarkime (turint mintyse neskirti didelę baudą, o galbūt tik įspėjimą ir pan.).

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad teismų praktikoje dėl papirkimo veiksmų teisinio vertinimo absoliučiai daugumoje atveju dominuoja pinigai, vertybės, tiesioginiai veiksmai, iš kurių matyti realus pasiūlymas, veiksmai susiję su vertybių padavimu, pažadėjimu perduoti, o ne prielaidos, nekonkretūs apmastymai apie galimą būsimą kyšio davimą.

Taip pat nuteistasis atkreipia dėmesį, kad Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos policijos generalinio komisaro 2006-02-03 pateiktoje atmintinėje dėl policijos įstaigų pareigūnų veiksmų kyšio davimo atveju nurodyta, jog visais atvejais, jei manoma, kad gali būti siūlomas, žadamas ar duodamas kyšis (esant bet kokioms asmens užuominoms, prašymams ar pasiūlymams), pareigūnas pirmiausia turėtų taikyti prevencines priemones ir įspėti asmenį, kad tokie veiksmai užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Pasak apelianto, byloje esantis vaizdo ir diktofono įrašas vienareikšmiškai nepatvirtina, kad policijos pareigūnai jį būtų įspėję apie daromą vaizdo ir garso įrašą, kad būtų įspėję, kad jo siūlomas atlygis už policijos pareigūnų neveikimą užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Nuteistasis teigia, kad pokalbyje girdimos tik užuominos, nėra aiškaus policijos pareigūno įspėjimo, kad tai, ką konkrečiai kalba P. B., užtraukia baudžiamąją atsakomybę ir gali būti panaudota, nagrinėjant bylą teisme. Todėl nepaneigta galimybė, kad tuo atveju, jeigu jis (P. B.) būtų buvęs policijos pareigūnų tinkamai nustatyta tvarka įspėtas apie tai, kad jų pokalbis yra įrašinėjamas ir už tokius jo pasiūlymus gresia baudžiamoji atsakomybė, jis būtų pasirinkęs kitokį elgesio variantą ir susilaikęs nuo bet kokių tolesnių dviprasmiškų užuominų, nebūtų kilę neaiškumų dėl vieno ar kito neblaivaus ir susijaudinusio asmens žodžio.

Be to, skunde apeliantas atskirai pažymi, kad teismui nekėlė abejonių jo sveikatos būklė, nors vaizdo įraše girdėti, kai policijos pareigūnas klausia – „Norite važiuoti į ligoninę?“; jis (P. B.) sako – „Tiktų“. (14:30:17 įrašo minutė); „Man blogai (man bus 0) ligoninėje“ (14:30:50 įrašo minutė); policijos pareigūnas sako – „Čia ne pagal norus, pirma čia nustatome, paskui galite važiuoti į ligoninę” (14:31:13 įrašo minutė); jis prašo – „Sakau, važiuojame į ligoninę“; policijos pareigūnas sako – „Tai gerai, važiuosime į komisariatą“; jis sako – „Blogai, reikia į ligoninę“; policijos pareigūnas sako – „Pirma pučiame, paskui į ligoninę“. Apelianto teigimu, iš šio pokalbio matyti, jog jis skundžiasi sveikata, nurodo, kad jam blogai, tačiau policijos pareigūnas į tai nekreipia jokio dėmesio, taip pažeisdamas Instrukcijos 33 punktą, nustatantį įpareigojimą pasiūlyti asmeniui suteikti pagalbą. Taip pat pažymi, kad teismui buvo pateikta VšĮ ,,K. L.“ informacija apie jo sveikatos būklę, kurioje sakoma, kad „Buvo nustatyta susilpninta klausa, sutrikusi lygsvara ir pusiausvyra, sutrikusi koordinacija. Ligoniui diagnozuotas galvos smegenų kraujotakos sutrikimas vertebrobaziliariniame baseine, išreikštas ataksinis sindromas, kaklo ir juosmens srities osteochondrozė“, tačiau teismas šių duomenų visiškai nevertino.

Taip pat skunde P. B. teigia, kad policijos pareigūnas jam uždavė klausimą apie protokolo rašymą 18 kartų, tačiau nesiėmė Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos policijos generalinio komisaro 2006-02-03 pateiktoje atmintinėje dėl policijos įstaigų pareigūnų veiksmų kyšio davimo atveju nurodytų prevencinių priemonių ir įspėti jį, kad bet kokios užuominos, prašymai ar pasiūlymai dėl kyšio užtraukia baudžiamąją atsakomybę ir toliau elgdamiesi dviprasmiškai – tęsdami ir palaikydami pokalbį su juo (P. B.), įrašinėdami pokalbį diktofonu, neįspėję jo (P. B.) – policijos pareigūnai skatino nusikalstamos veikos darymą. Pasak apelianto, su juo bendravęs policijos pareigūnas nuo pirmosios užuominos apie kyšio davimą jo neperspėjęs, kad kyšio jie nepriims ir jokių jo (P. B.) pageidaujamų neteisėtų veiksmų (neveikimo) neatliks, ir kad už bandymą papirkti jis gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, sudarė prielaidas jam tikėtis, jog pareigūnai yra pasiruošę „derėtis“ dėl neteisėtų veiksmų atlikimo už atitinkamą materialinį atlygį.

Skunde atkreipiamas dėmesys, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, jog konstatavus, kad veikos padarymą nulėmė provokacija, už tokią veiką negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, nes valstybė negali „sukurti“ nusikaltimų, o po to už juos bausti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86/2011). Taip pat 2008 m. vasario 5 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžioji kolegija, išnagrinėjusi bylą Ramanauskas prieš Lietuvą (Ramanauskas v. Lithuania, no 74420/01, judgment of 5 February 2008), savo sprendime priėmė teismų praktikai reikšmingą išaiškinimą, kad visi įrodymai, gauti kurstymo veiksmais, privalo būti atmesti. Taigi, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija (nutartis Nr. 2A-P-6/2008) patvirtina, kad nustačius provokacijos faktą, visi įrodymai, gauti provokavimo metu, turi būti pripažįstami neleistinais. Dėl to apeliantas įsitikinęs, kad už valstybės pareigūnų paskatintą atlikti neteisėtą veiką jis negali būti baudžiamas.

Šioje byloje liudytojais apklausti policijos patruliai V. V. ir R. V. viso baudžiamojo proceso metu vienodai tvirtino, kad jie pažeidėją P. B. pakvietė į tarnybinį automobilį blaivumui patikrinti ir protokolui surašyti, įspėjo P. B. apie daromą vaizdo ir garso įrašą automobilyje, tačiau kai R. B. buvo nustatytas neblaivumas, pastarasis, sėdėdamas ant galinės tarnybinio automobilio sėdynės, ėmė prašyti nepildyti dokumentų, nerašyti protokolo, parvežti jį namo ir už tai siūlė kyšį – po 1000 Eur kiekvienam, kai jie parveš jį namo, kadangi grynų pinigų neturėjo, tai dar siūlė banko kortelę su 10000 Eur, iš kurios policininkai galėsiantys sau išsiimti po 1000 Eur, dar siūlė padaryti geodezinius matavimus nemokamai, nors R. B. ne kartą buvo įspėtas dėl kyšio siūlymo ir baudžiamosios atsakomybės už tai, į tai nereagavo ir toliau siūlė nepildyti dokumentų. Tada, pasak liudytojų policijos pareigūnų, jie iškvietė kitus Kelmės rajono policijos komisariato pareigūnus, kurie P. B. sulaikė dėl galimai įvykdytos nusikalstamos veikos (1 t., b. l. 93–95).

Baudžiamojo proceso metu apklausiamas P. B., savaip interpretuodamas įvykio aplinkybes, iš esmės savo kaltės dėl policijos pareigūnų papirkimo nepripažino, tvirtino, kad pinigus (po 1000 Eur) pareigūnams siūlė už tai, kad parvežtų jį namo ir parvarytų jo automobilį, bet ne siekdamas juos papirkti, kad nebūtų rašomas protokolas už administracinių teisės pažeidimų padarymą (1 t., b. l. 95–96). Šioje dalyje būtina pažymėti, kad apylinkės teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ikiteisminio tyrimo metu P. B. savo kaltę iš pradžių buvo pripažinęs. Tokia išvada prieštarauja P. B. apklausos protokolo turiniui, nes jame užfiksuota – ,,Aš prisipažįstu, kad policijos pareigūnams siūliau po 1000 Eur, kad būtų mano automobilis parvarytas namo ir po to siūlau tartis dėl protokolo rašymo.“ (1 t., b. l. 30). Visgi, P. B. buvo įtariamas, o vėliau ir kaltinamas dėl kyšio siūlymo valstybės tarnautojams už neteisėtą jų neveikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už administracinio teisės pažeidimo protokolo nesurašymą.

Akivaizdu, kad liudytojų policijos pareigūnų ir P. B. parodymai yra skirtingi dėl esminių aplinkybių, todėl pirmosios instancijos teismas, šalindamas prieštaravimus, rėmėsi liudytojo policijos pareigūno diktofonu padarytu garso įrašu ir to įrašo apžiūros protokolu (1 t., b. l. 103; 172–176), kuriuos laikė pagrindiniais P. B. kaltę patvirtinančiais įrodymais, kaip galima suprasti, nekeliančiais abejonių dėl jų teisėtumo, patikimumo, tikrumo ir leistinumo. Kolegija nepritaria šiam pirmosios instancijos teismo suteiktam pagrindinio įrodymo statusui.

Pirmiausia pažymėtina, kad Policijos patrulių veiklos instrukcijos (Lietuvos policijos generalinio komisaro patvirtinta 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673; redakcija nuo 2015-11-06) 9.3. punkte numatyta jog teisės pažeidimams išaiškinti, įrodymams rinkti, atsižvelgiant į tarnybos užduotyje ar sektoriaus informaciniame biuletenyje numatytas vykdyti priemones, policijos patruliai aprūpinami garso, vaizdo fiksavimo, priartinimo, matavimo prietaisais (ruletėmis, alkoholio kiekio matuokliais, dujų analizatoriais, greičio, stiklo skaidrumo matuokliais) ir kitomis priemonėmis. Tos pačios instrukcijos, kuria vadovaujasi savo darbe policijos patruliai, 20.9. punkte, be kita ko, numatyta kad visais atvejais, kai tarnybiniame automobilyje bendraujama su asmeniu, automobilyje įmontuota stacionari vaizdo ir garso įrašymo įranga turi būti įjungta, o kai tokios įrangos nėra, policijos patrulis privalo pasinaudoti turimomis inventorinėmis techninėmis vaizdo ir (arba) garso įrašymo priemonėmis, kad pokalbis su asmeniu būtų įrašytas. Esant techninėms galimybėms, vaizdo ir (arba) garso įrašymo įranga tarnybiniame automobilyje turi būti įjungta nuolat. Naudojant vaizdo ir (arba) garso įrašymo įrangą, asmenį reikia įspėti apie tai ir informuoti, kad viskas, ką jis pasakys, gali būti panaudota nagrinėjant administracinę bylą ar atliekant ikiteisminį tyrimą.