Kauno apygardos teismo nuosprendis, 1A-538-966/2022

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2022-10-19
Bylos Nr.: 1A-538-966/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-43841-2020-7
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jurga Vasiliauskienė, Algirdas Giedraitis, Audrius Meilutis
Nuteistasis: A. B.
Advokatai: Vytautas Tučkus, Vytautu Tučkas

Kategorijos

1.1.8.13Bausmių sudėjimo ir keitimo taisyklės (BK 65 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-538-966/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-43841-2020-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.13; (S) 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.3; 2.1.7.4.6; 2.4.2.1; 2.4.6.4.1; 2.4.7

Kauno apygardos teismasNuOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. spalio 19 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Audriaus Meilučio ir Jurgos Vasiliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei,dalyvaujant prokurorei Jolantai Laurinavičiūtei,nuteistajam A. B., jo gynėjui advokatui Vytautui Tučkui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2022 m. birželio 2 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalį ir nuteistas 60 (šešiasdešimt) parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 66 straipsniui, į A. B. paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2020 m. lapkričio 2 d. 21.30 val. iki 2020 m. lapkričio 4 d. 16.40 val., vieną sulaikymo dieną prilyginant vienai arešto parai, ir neatlikta bausmės dalis laikytina 58 (penkiasdešimt aštuonios) paros arešto.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3, 9 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu paskirta bausme – 496 MGL (18 679 Eur) bauda ir paskirta subendrinta bausmė – 58 (penkiasdešimt aštuonios) paros arešto ir 496 MGL (18 679 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 4, 5, 7 dalimis, A. B. paskirtos arešto bausmės vykdymas atidėtas 9 (devyniems) mėnesiams, paskiriant jam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis, kurios vykdymo metu jis privalo būti namuose ((duomenys neskelbtini)) nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar lankymusi gydymo įstaigose bei paskirta pareiga – bausmės vykdymo atidėjimo metu nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 22 straipsnio 2 dalimi, nustatyta, kad A. B. baudą privalo sumokėti per 5 (penkis) mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 68 straipsnius, A. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise, uždraudžiant 3 (trejus) metus naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 72 straipsnio 1, 2, 3, 6 dalimis, A. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, konfiskuojant jam priklausantį automobilį „BMW 525D“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini).

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės 2020 m. lapkričio 9 d. nutarimu A. B. paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į automobilį „BMW 525D“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), paliktas galioti iki automobilio faktinio paėmimo valstybės nuosavybėn.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. B. nuteistas už tai, kad 2020 m. lapkričio 2 d. apie 21.14 val. (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimą, draudžiantį vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, vairavo jam pačiam priklausančią motorinę transporto priemonę – automobilį „BMW 525D“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai jam nustatytas daugiau nei 1,51 promilių neblaivumas (2,35 promilės, 3,22 promilės).

2. Alytaus apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad byloje surinkti ir teismo betarpiškai patikrinti įrodymai patvirtina, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje A. B., pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto reikalavimą, draudžiantį vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, vairavo automobilį būdamas neblaivus, kai jam nustatytas daugiau nei 1,51 promilių neblaivumas. Teismo vertinimu, tokią išvadą leidžia daryti paties A. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, liudytojų parodymai, rašytiniai bylos duomenys, kurių analizė sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, kad A. B. kaltė dėl BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo yra įrodyta. Teismas, pripažinęs A. B. kaltu ir nustatęs, kad po nusikalstamos veikos padarymo jo atžvilgiu Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gruodžio 4 d. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ir jis yra įsiteisėjęs, bausmes subendrino.

Šalies argumentai

3. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. B. prašo Alytaus apylinkės teismo 2022 m. birželio 2 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – išteisinti vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 327 straipsnio 2 punktu, 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

3.1. Skunde nuteistasis nurodo, kad būdamas neblaivus automobilio nevairavo, jam važiuojant iš kapinių, automobilio ratas įklimpo į šalikelėje esantį žvyrą, automobilį paliko, pėsčiomis grįžo namo. Skambino žmonai, giminaičiams, tačiau jie negalėjo atvykti ir padėti, todėl nusprendė automobilį palikti stovėti iki ryto. Būdamas namuose, išgėrė 4, 5 taureles alkoholinio gėrimo, pagalvojo, kad automobilis gali trukdyti eismui ir, pasiėmęs alkoholio butelį, nuėjo į H. S. priklausančią parduotuvę, kad jis pagelbėtų. H. S. sutikus, jo automobiliu atvyko į įvykio vietą, ieškant galimybės automobilį ištraukti, atvyko policijos pareigūnai, patikrino girtumą, pasakė, kad reikės važiuoti į komisariatą. Pareigūnai neleido paskambinti žmonai, kad ji atvyktų prižiūrėti nuteistojo neįgalią mamą, kurios globėju nuteistasis yra paskirtas. Policijos komisariate budintis pareigūnas neleido paskambinti advokatui, žmonai. Kitą dieną, lapkričio 3 d., tyrėjas O. Š. taip pat neleido paskambinti advokatui, iš pradžių žadėjo išleisti vakare, vėliau pasakė, kad situacija pasikeitė ir neišleis. Tyrėjui pasakius apie neįgalią mamą, jis paskambinti žmonai neleido. Lapkričio 4 d. tyrėjas pasiūlė prisipažinti ir žadėjo švelnias bausmes, kitu atveju sakė, kad prokurorė kreipsis dėl suėmimo paskyrimo. Prisipažino dėl to, kad neveiksni mama buvo likusi be priežiūros, viena be pagalbos. Dėl to nusprendė save apkalbėti. Lapkričio 13 d., dalyvaujant gynėjui, patvirtino pirminį prisipažinimą, nes tyrėjas buvo žadėjęs ženkliai mažesnį teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą ir mažesnę baudą. Į teismą su prašymu nagrinėti bylą kreipėsi dėl to, kad pasijuto apgautas dėl teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės.

3.2. Skunde nuteistasis teigia, kad dviem paroms buvo sulaikytas be faktinio ir teisinio pagrindo, neteisėtai, kadangi jo asmenybė buvo nustatyta iš karto pagal asmens tapatybės kortelę. Tyrėjas O. Š. teisme parodė, kad nuteistasis buvo sulaikytas dėl to, kad neprisipažino ir buvo ieškomi liudytojai, matę jį neblaivų vairuojantį automobilį. Nuteistasis teismui nurodė prisipažinimą sąlygojusias aplinkybes (tyrėjo psichologinį spaudimą, reikalingumą pasirūpinti neįgalia motina), tačiau teismas į šias aplinkybes nekreipė dėmesio, jų netyrė.

3.3. Skunde pažymima, kad byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad nuteistasis neblaivus vairavo automobilį. Liudytojas T. J. nurodė, kad gavus iškvietimą, su porininku A. M. nuvyko į įvykio vietą, rado stovintį automobilį ir šalia jo automobilio savininką, kuris buvo su ramentu, koja langetėje, neblaivus. Šio liudytojo porininkas A. M. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme apklaustas nebuvo. Gynėjo prašymą kviesti šį liudytoją teismas atmetė. Gynėjas turėjo klausimų liudytojui dėl nuteistojo gabenimo į policijos komisariatą aplinkybių, nuteistajam nurodžius, kad be priežiūros yra likusi jo neįgali motina. Šių aplinkybių ištyrimas teismo nesudomino. Liudytojas T. K. jokių su tiriamu įvykiu susijusių aplinkybių nenurodė. Liudytojos R. B. ir J. N. painiojosi dėl laiko, jų parodymai neatitinka faktinių aplinkybių. Jeigu jos, kaip nurodė, temstant vaikščiojo su šunimi, tai galėjo būti apie 17.00 val., o ne 20.00 ar 21.00 val., kaip jos teigė. Vietoje, kurioje stovėjo automobilis, nėra jokio griovio, ten buvo šlaitas. Automobilis įklimpo į pakelės gruntą ir joks žmogus priėjęs nebuvo, nors liudytojos teigė, kad prie automobilio matė stovintį nuteistąjį. Apie liudytojas nenurodė ir kartu su nuteistuoju buvęs H. S.. Tyrėjas buvo užsiminęs, kad yra ieškomi liudytojai, matę nuteistąjį važiuojantį neblaivų, todėl manytina, kad tai ir buvo liudytojos R. B. ir J. N. ir, kad galimai tyrėjui buvo žinoma, jog viena jų dirba policijoje ir gyvena SB „(duomenys neskelbtini)“. Su jomis buvo susitarta ir įkalbėtos jos sutiko paliudyti. Kiti rašytiniai įrodymai vairavimo esant neblaiviam fakto neįrodo.

3.4. Skunde nuteistasis nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, bendrindamas bausmes visiško sudėjimo būdu, paskyrė arešto ir baudos bausmes. Baudos bausmė buvo paskirta Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu, tačiau šią bausmę subendrinus su skundžiamu nuosprendžiu paskirta arešto bausme, baudos sumokėjimo terminas nustatytas 5 mėnesiams, nors 2020 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu buvo nustatyta baudą sumokėti per 24 mėnesius. Subendrinęs bausmes, teismas sugriežtino kitu įsiteisėjusiu nuosprendžiu paskirtos baudos įvykdymo sąlygas, pablogino nuteistojo padėtį.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas palaikė apeliaciniame skunde pareikštą prašymą ir nurodytus argumentus, prašė skundą tenkinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Prokurorė nuteistojo apeliacinį skundą prašė atmesti, kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. B. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

5. Bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos reglamentuotos BPK 320 straipsnyje, kurio 3 dalyje nurodyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Ši baudžiamojo proceso nuostata ne tik apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, bet ir įtvirtina imperatyvą patikrinti bylą tokia apimtimi, kokie yra suformuluoti reikalavimai apeliaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41-697/2021). Taigi apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina atsižvelgdamas į nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus, apelianto reiškiamų prašymų apimtį, pobūdį, konkretumą, tikslumą, kartu patikrindamas ir tai, ar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai.

6. Alytaus apylinkės teismo 2022 m. birželio 2 d. nuosprendį skundžia nuteistasis A. B., prašydamas jį dėl BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo išteisinti BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių). Nuteistojo įsitikinimu, jokių įrodymų, kad automobilį jis vairavo būdamas neblaivus, byloje nėra, jis buvo laikomas suimtas nesant tam pagrindo, ikiteisminio tyrimo metu kaltę pripažino dėl jam daromo psichologinio spaudimo. Taip pat skunde nesutinkama su teismo atliktu bausmių bendrinimu.

Dėl įrodymų vertinimo.

7. Duomenų pripažinimą įrodymais ir jų vertinimą reglamentuoja BPK 20 straipsnis, pagal kurį įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir jų vertinimas yra išskirtinė teismo teisė ir pareiga. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, specialisto išvada ir pan.).

8. BPK 304–307 straipsniuose įtvirtinti nuosprendžio turiniui keliami reikalavimai suponuoja, kad nuosprendis turi būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, o nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai ir sudaryti logišką visumą. Nuosprendis privalo būti teisėtas, t. y. priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų, ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-513/2013, 2K-7-174-303/2019, 2K-109-746/2017, 2K-222-697/2016, 2K-79-976/2016, 2K-32-699/2016, 2K-417/2014).

9. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamąją bylą, skundžiamą nuosprendį, apelianto skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmiau nurodytų baudžiamojo proceso nuostatų pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. B. kaltu dėl BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, nepažeidė, baudžiamąjį įstatymą nuteistajam pritaikė teisingai. Nuosprendyje išsamiai aprašyti visi byloje surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai, nurodyti išsamūs jų vertinimo motyvai taip pat argumentai, kodėl teismas nuteistojo A. B. pateikiamą įvykio versiją vertina kaip jo pasirinktą gynybinę taktiką siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ir ją atmeta. Teisėjų kolegija dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo ir nuteistojo A. B. kaltės daryti kitokias, negu skundžiamame nuosprendyje, išvadas neturi pagrindo.

10. BK 281¹ straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę už transporto priemonių vairavimą, kai vairuoja neblaivus asmuo. Baudžiamojon atsakomybėn pagal šio straipsnio 1 dalį traukiamas tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio, iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. Taigi baudžiamąją atsakomybę pagal šį BK straipsnį užtraukia alternatyvios veikos: transporto priemonių vairavimas esant neblaiviam, kai nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas; vengimas neblaivumo patikrinimo, kai nustatyti neblaivumo požymiai; alkoholio vartojimas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo, kai nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas.

11. A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas dėl to, kad vairavo automobilį būdamas neblaivus, kai jam nustatytas didesnis, negu 1,51 promilių neblaivumas – patikrinus nuteistojo neblaivumą alkotesteriu, jam buvo nustatytas 2,35 promilės ir 3,22 promilės neblaivumas. Nuteistojo apeliaciniame skunde specialia technine priemone – alkotesteriu nustatytas neblaivumas nėra ginčijamas, taip pat nėra ginčo dėl to, kad tikrinimo alkotesteriu procedūra buvo atlikta laikantis nustatytų reikalavimų. Kaip matyti iš A. B. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme duotų parodymų, jis neneigė aplinkybės, kad 2020 m. lapkričio 2 d. vartojo alkoholinius gėrimus ir patikrinus jo neblaivumą alkotesteriu, jam nustatytas neblaivumas viršijo 1,51 promilės (2 t., b. l. 152). Ši aplinkybė pripažįstama ir apeliaciniame skunde. Tačiau nuteistojo A. B. teigimu, vien tik neblaivumo faktas jo kaltės neįrodo, o jokių kitų įrodymų, patvirtinančių automobilio vairavimo jam nesant neblaiviam faktą, byloje nėra. Šie skundo argumentai prieštarauja byloje esantiems įrodymams bei jais nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kurių visuma nuteistojo keliamą įvykio versiją patikimai paneigia ir tuo pačiu patvirtina pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl apelianto kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodytumo.

12. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio motyvų, pirmosios instancijos teismas išvadas dėl A. B. kaltės padarius BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą grindė, be kita ko, liudytojų R. B., J. N., H. S., O. Š., T. K., T. J. parodymais. Nors nei vienas iš šių liudytojų paties fakto, kad nuteistasis A. B., būdamas neblaivus, vairavo automobilį, nematė, ši aplinkybė, pati savaime, nėra pagrindas pirmiau nurodytų liudytojų parodymų nelaikyti įrodymais BPK 20 straipsnio prasme ir jais nesivadovauti.

13. Kaip minėta, pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymais pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato reikalavimo nuosprendyje daromas išvadas pagrįsti tik tiesioginiais įrodymais. Kaip pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė ir pirmosios instancijos teismas, išvados dėl faktinių aplinkybių pripažinimo įrodytomis ar neįrodytomis, taip pat dėl nusikalstamos veikos sudėties požymių asmens veikoje buvimo ar nebuvimo, gali būti grindžiamos ir netiesioginiais įrodymais. Toks netiesioginių įrodymų vertinimas atitinka ir kasacinę praktiką, pagal kurią netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Taigi tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius. Svarbu tai, kad visi įrodymai būtų gauti ir įvertinti pagal įstatymo reikalavimus.

14. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pirmiau nurodytų reikalavimų laikėsi ir, pagrįsdamas išvadas dėl nuteistojo kaltės liudytojų, nemačiusių vairavimo fakto, parodymais, baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė. Iš nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų R. B. ir J. N. parodymų matyti, kad vakare, apie 20.00-21.00 val., vedžiojant šunis, jos pamatė šalikelėje prie griovio stovintį BMW automobilį, prie atidarytų vairuotojo durelių stovėjo vyras, kuris buvo su ramentu, automobilis buvo dviem ratais pasikabinęs ant griovio, negalėjo išvažiuoti, automobilio salone buvo įjungta šviesa, kitų žmonių nesimatė. J. N., be kita ko, nurodė ir tai, kad matė iš automobilio vairuotojo vietos išlipantį vyrą, kurį atpažino kaip sodo kaimyną, bendraudama su juo, pajuto sklindantį alkoholio kvapą, apie tai pasakė R. B., kuri iškvietė policijos pareigūnus (2 t., b. l. 93–96). Nors apeliaciniame skunde šių liudytojų parodymų objektyvumu abejojama tvirtinant, kad šios liudytojos buvo įkalbėtos duoti tokius parodymus, su jomis buvo susitarta, tokius teiginius teisėjų kolegija laiko deklaratyviais ir juos atmeta, kaip nepagrįstus.

15. Tokią išvadą visų pirma leidžia daryti aplinkybė, kad pirmiau nurodytų liudytojų parodymuose esminiai prieštaravimai ar neatitikimai nenustatyti, parodymus teisme jos davė būdamos įspėtos dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, duomenų apie tai, kad liudytojos galėtų būti suinteresuotos šios bylos baigtimi, nėra. Nors liudytoja J. N. parodė, kad A. B. atpažino, kaip sodo kaimyną, daugiau jokių kitų aplinkybių, kurios teiktų pagrindą manyti, kad liudytojos davė tikrovės neatitinkančius parodymus ar liudijo įtakojamos kitų asmenų, nėra nustatyta. Pats nuteistasis taip pat neteigia, kad R. B. ir J. N. galėjo jį apkalbėti dėl asmeninių motyvų (konfliktiškų santykių, nesutarimų ir pan.), nurodydamas tik tai, kad su šiomis liudytojomis pareigūnai susitarė dėl parodymų, kadangi, kaip nurodoma skunde, viena iš jų yra policijos pareigūnė. Tačiau šio apelianto teiginio jokie objektyvūs bylos duomenys nepagrindžia. Taigi abejoti pirmiau nurodytų liudytojų parodymų apie tai, kad matė nuteistojo automobilį šalikelėje, iš šio automobilio vairuotojo vietos išlipo būtent nuteistasis, nuo kurio sklido alkoholio kvapas, kitų asmenų automobilyje ar šalia jo nebuvo, pagrindo nėra. Be to, šių liudytojų parodymų, kaip objektyvių ir patikimų, atitinkančių BPK 20 straipsnio reikalavimus, vertinimą, suponuoja ir tai, kad jų nurodytos aplinkybės atitinka ir kitus bylos duomenis.

16. Iš BIRT ataskaitų žiūryklės matyti, kad 2020 m. lapkričio 2 d. 21.14 val. pranešėja informavo, kad nuo kelio yra nuvažiavęs automobilis BMW, vairuotojas neblaivus, pranešėja šalia gyvenanti (1 t., b. l. 24). Užfiksuotas pranešimo laikas ir jo turinys atitinka pirmiau aptartus liudytojų R. B. ir J. N. parodymus. Nors skunde akcentuojamas parodymų prieštaravimas dėl laiko aplinkybės teigiant, kad liudytojos, pagal jų parodymus (vaikščiojo temstant), galėjo vaikščioti apie 17.00 val., o ne 20.00 ar 21.00 val., kaip jos teigė, laiko aplinkybė objektyviai užfiksuota minėtoje BIRT ataskaitų žiūryklėje (21.14 val.) ir ji iš esmės nesiskiria nuo liudytojų nurodyto laiko (vaikščiojo apie 20.00-21.00 val., policijai pranešė grįžusios į namus). Atmetamas, kaip nepagrįstas, apelianto teiginys, kad liudytojų R. B. ir J. N. parodymus paneigia liudytojo H. S. parodymai, kad jis, būdamas prie automobilio su A. B., jokių pašalinių asmenų ar pravažiuojančių automobilių nepastebėjo.

17. Liudytojas H. S. iš tikrųjų apklausiamas teisme parodė, kad 2020 m. lapkričio 2 d., apie 20.00 val., tikslaus laiko neprisimena, į jam priklausančią parduotuvę užėjo A. B., paprašė padėti išstumti automobilį, atvykęs šalikelėje pamatė įklimpusį automobilį, pašalinių asmenų ar pravažiuojančių automobilių nepastebėjo, automobilio ratai buvo prasisukę, likusios „buksavimo“ žymės (2 t., b. l. 122, 123). Palyginus šio liudytojo parodymus su aplinkybėmis, nuodytomis liudytojų R. B. ir J. N., esminiai prieštaravimai ar neatitikimai nenustatyti. Abi liudytojos patvirtino, kad prie automobilio matė tik vieną asmenį, kuris buvo prie atvirų vairuotojo durelių, kitų asmenų nebuvo, prie automobilio buvęs vyras sakė, kad reikia ištraukti automobilį, po šio pokalbio liudytojos grįžo į namus ir apie įvykį pranešė policijai. R. B. ir J. N. parodymai, palyginus juos su H. S. parodymais, šiems neprieštarauja ir teikia pagrindą išvadai, kad nuteistais pagalbos į liudytoją H. S., kad šis padėtų ištraukti automobilį, kreipėsi jau po to, kai liudytojų įvykio vietoje jau nebuvo. Pirmiau nurodytą išvadą leidžia daryti ir liudytojos R. B. parodymai apie tai, kad grįžus namo, ji girdėjo automobilio akseleratorių („gazavimą“), tačiau praėjus neilgam laikui pamatė švyturėlius ir suprato, kad atvyko policijos pareigūnai, kuriuos matė ir liudytojas H. S..

18. Pirmiau aptarti liudytojų R. B., J. N. parodymai atitinka ir liudytojo T. J. nurodytas aplinkybes. Kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas T. J. parodė, kad iškvietimas buvo dėl galimai girto vairuotojo sodų bendrijoje, atvykęs su kolega A. M., rado į griovį įvažiavusį automobilį BMW, šalia buvo automobilio savininkas, kuris atrodė akivaizdžiai neblaivus, patikrinus alkotesteriu, buvo nustatytas vidutinis girtumas. Liudytojas taip pat nurodė ir tai, kad nors prie automobilio buvęs asmuo neigė jį vairavęs, jo skirtingos versijos dėl to, kas vairavo automobilį, kaip jis atsirado griovyje, kaip asmuo sužinojo apie automobilio buvimo vietą, sukėlė įtarimų, kad jis galimai pats vairavo automobilį, būdamas neblaivus (2 t., b. l. 150, 151). Teisme duoti liudytojo T. J. parodymai atitinka aplinkybes, užfiksuotas 2020 m. lapkričio 3 d. jo surašytame tarnybiniame pranešime dėl gauto pranešimo (1 t., b. l. 21–23), parodymus liudytojas davė būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, jo asmeninis suinteresuotumas byloje nenustatytas (asmeniškai su nuteistuoju liudytojas nėra pažįstamas), jo duoti parodymai nuoseklūs, neprieštaringi, atitinka kitų liudytojų parodymus bei rašytinius bylos duomenis (tarnybinius pranešimus, BIRT ataskaitos žiūryklės duomenis, informaciją, užfiksuotą įvykio vietos pažiūros protokole, neblaivumo nustatymo akte).

19. Šioje nutartyje dar kartą aptarti pirmosios instancijos teismo betarpiškai ištirti ir laikantis BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertinti įrodymai leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad automobilį, būdamas neblaivus, vairavo būtent A. B.. Liudytojų R. B. ir J. N. parodymais nustatyta, kad prie automobilio BMW buvo tik vienas asmuo, kuris išlipo iš vairuotojo vietos ir kurio neblaivumas įvykio vietoje buvo objektyviai pastebimas (liudytoja pajuto nuo vairuotojo sklindantį alkoholio kvapą). Iš liudytojo H. S. parodymų matyti, kad A. B. kreipėsi į jį dėl pagalbos ištraukiant automobilį. Taip pat šis liudytojas nenurodė aplinkybių, kad A. B. jam būtų aiškinęs, kaip automobilis užklimpo ar sakęs, kad vairavo ne jis. Liudytojo T. J. parodymais nustatyta, kad prie automobilio buvęs neblaivus vyras neigė vairavęs automobilį, tačiau jo keliamos skirtingos versijos bei nelogiški paaiškinimai sukėlė įtarimą, kad iš tikrųjų jis vairavo automobilį. Išvadą, kad A. B. automobilį vairavo būdamas neblaivus, leidžia daryti ir paties nuteistojo parodymai, ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme keliant skirtingas versijas dėl to, kas ir kokiomis aplinkybėmis vairavo automobilį.

20. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme A. B. parodė, kad 2020 m. lapkričio 2 d. apie 19.00 val. automobiliu nuvažiavo į kapines, grįždamas namo pravažiavo (duomenys neskelbtini) g., kuri veda link jo gyvenamosios vietos, sustojęs pradėjo važiuoti atgal, tačiau galiniu ratu užvažiavo ant minkštos kelio dangos ir ratas įstrigo žvyre, nutarė palikti automobilį, grįžęs namo paskambino giminaičiams, žmonai, bet jie negalėjo atvykti, dėl to nutarė automobilį palikti iki ryto. Po to išgėrė alkoholinio gėrimo, pagalvojo, kad automobilis trukdys eismui, pasiėmė alkoholio butelį ir nuėjo pas H. S., kad šis padėtų ištraukti automobilį, nuvykus prie automobilio, netrukus atvažiavo policijos pareigūnai (2 t., b. l. 152, 153). Pirmą kartą apklausiamas įtariamuoju A. B. paaiškino, kad parodymus duoti atsisako, kaltės nepripažįsta, parodymus duos vėlesnėje proceso stadijoje, kai kreipsis į savo advokatą. Taip pat nurodė aplinkybę, kad automobilį vairavo K. J. (1 t., b. l. 105,106). Įtariamojo papildomos apklausos metu A. B. savo kaltę pripažino, paaiškino, kad būdamas neblaivus, apie 20.00 val. nusprendė nuvažiuoti į parduotuvę, važiuojant (duomenys neskelbtini) g., priešpriešais pamatė atvažiuojantį automobilį, staigiai pasuko vairą į dešinę pusę ir nuvažiavo nuo važiuojamosios kelio dalies, automobilis užstrigo. Pagalbos nuėjo į parduotuve, ten buvusio H. S. paprašė padėti ištempti automobilį, grįžus prie automobilio, po kurio laiko atvažiavo policijos pareigūnai, dėl savo veiksmų labai gailisi (1 t., b. l. 110–112). Šias aplinkybes A. B. patvirtino ir apklausiamas 2020 m. lapkričio 13 d., įtariamojo apklausos protokole papildomai nurodydamas tai, kad pirminės apklausos metu neprisipažino, kadangi norėjo pasitarti su advokatu (1 t., b. l. 119–121). Užbaigus procesą teismo baudžiamuoju įsakymu, A. B. pateikė prašymą surengti bylos nagrinėjimą teisme, jame, be kita ko, nurodydamas, kad nesutinka su sprendimu jį pripažinti kaltu (1 t., b. l. 163).

21. Aptartas nuteistojo A. B. skirtingu proceso metu duotų parodymų nenuoseklumas, skirtingų versijų dėl to, kas vairavo automobilį kėlimas taip pat skirtingas aiškinimas aplinkybių, susijusių su jo vairavimu, teikia pagrindą pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai dėl nuteistojo A. B. nagrinėjant bylą teisme duotų parodymų, kaip gynybinės taktikos, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, vertinimo. Nuteistojo skirtingu proceso metu pateikiamos įvykio versijos kito ne tik dėl aplinkybės, kas vairavo transporto priemonę, bet ir dėl to, kokiomis aplinkybėmis automobilį vairavo pats nuteistasis. Iš pradžių nurodę, kad automobilį vairavo kitas asmuo – K. J., vėliau apeliantas davė išsamius parodymus, kuriuose savo kaltę pripažino, detalizavo aplinkybes dėl alkoholio vartojimo iki vairuojant automobilį, automobilio vairavimo, pagalbos kreipimosi į H. S.. Tačiau po teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo, savo poziciją nuteistasis vėl pakeitė, kaltę neigė, buvo įvardintas dar kitas, nei ikiteisminio tyrimo metu, vairavęs asmuo – M. Ą., kurį buvo prašoma apklausti (1 t., b. l. 172, 173), vėliau prašymo apklausti šį asmenį buvo atsisakyta ir nuteistasis iškėlė naują versiją, pripažindamas, kad automobilį jis vairavo, tačiau tuo metu jis buvo blaivus, alkoholį vartojo namuose jau po to, kai automobilis šalikelėje užklimpo. Skirtingų versijų kėlimo nuteistasis logiškai ir argumentuotai paaiškinti negalėjo. Nors nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, taip pat ir apeliaciniame skunde, A. B. teigia, kad jis save apkalbėjo tik dėl to, kad namuose be priežiūros buvo likusi jo neįgali mama, pareigūnai neleido paskambinti žmonai, kad ši nuvyktų prižiūrėti mamą, neleido paskambinti advokatui, siūlė prisipažinti žadėdami švelnesnę bausmę, kitu atveju sakė, kad bus skirtas suėmimas, prisipažino dėl psichologinio spaudimo, šių teiginių teisėjų kolegija nelaiko pagrįstais.

22. Bylos duomenimis nustatyta, kad A. B., vadovaujantis BPK 140 straipsniu, laikinai sulaikytas 2020 m. lapkričio 3 d. 21.30 val. (1 t., b. l. 87, 88), tą pačią dieną išaiškintos jo, kaip įtariamojo, procesinės teisės, tarp jų ir teisė informuoti apie sulaikymą įtariamojo nurodytą asmenį (1 t., b. l. 91–100). Įtariamojo sulaikymo protokole, be kita ko, nurodyta, kad įtariamasis nepageidavo, jog apie sulaikymą būtų pranešta šeimos nariui, artimam giminaičiui ar kitam asmeniui. Tai, kad šiame protokole A. B. pasirašyti atsisakė, fakto, kad jis buvo informuota apie galimybę apie sulaikymą pranešti jo nurodytam asmeniui, savaime nepaneigia. Jokių pastabų dėl laikino sulaikymo protokolo turinio A. B. nenurodė, kaip liudytojas apklaustas tyrėjas T. K. teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad šio konkretaus įvykio neatsimena, A. B. nepažįsta, su juo kontaktą galėjo turėti nebent surašant sulaikymo protokolą, kurį surašant asmeniui būna išaiškinamos jo teisės ir pareigos (2 t., b. l. 125). Objektyvių duomenų, kurie šio liudytojo paaiškinimus paneigtų ir sudarytų pagrindą konstatuoti, kad A. B. atveju liudytojas, surašydamas laikino sulaikymo protokolą, nesilaikė su įtariamojo laikino sulaikymo procesiniu įforminimu susijusių reikalavimų, byloje nėra. Tokių duomenų buvimo skunde nenurodo ir nuteistasis, deklaratyviai aiškindamas, kad galimybė paskambinti žmonai ir advokatui jam nebuvo sudaryta, kad pareigūnas paskambinti neleido. Be to, iš 2020 m. lapkričio 3 d. teisių dėl gynėjo išaiškinimo protokolo matyti, kad A. B. pareiškė gynėjo nepageidaujantis, šį protokolą pasirašė, pastabų nenurodė (1 t., b. l. 101, 102). Gynėjo neprašė ir prieš papildomai jį apklausiant įtariamuoju 2022 m. lapkričio 4 d. (1 t., b. l. 108, 109). Vėliau procese įtariamajam sudarius susitarimą su advokatu Vytautu Tučkumi, šis dalyvavo apklausiant A. B. 2020 m. lapkričio 13 d., šios apklausos metu A. B. patvirtino savo pirmiau nedalyvaujant gynėjui duotus parodymus, kuriuose savo kaltę, be kita ko, jis pripažino visiškai (1 t., b. l. 119–122).

23. Šios su apelianto sulaikymu ir jo apklausa susijusios aplinkybės, jas įvertinus pirmiau aptartų įrodymų kontekste, paneigia nuteistojo iškeltą versiją, kad jis prisipažino, nes neturėjo kito pasirinkimo dėl to, kad jam nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis (susisiekti su gynėju, pranešti žmonai). Pirmiau aptarti bylos duomenys teikia pagrindą išvadai, kad įtariamojo sulaikymas ir apklausa buvo vykdoma laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, objektyvių duomenų, kad apeliantui sulaikymo metu ar vykdant jo apklausas galimybė pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis nebuvo sudaryta ar kitu būdu buvo ribojama, byloje nėra. A. B., iš pradžių gynėjo atsisakęs, vėliau apsisprendė šia savo teise pasinaudoti ir galimybė jo pasirinktam gynėjui dalyvauti procese buvo sudaryta (advokatas dalyvavo 2020 m. lapkričio 13 d. įtariamojo apklausoje, 2020 m. lapkričio 24 d. paskelbiant įtariamajam apie galimybę kreiptis į teisėją dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu ir vėliau bylą nagrinėjant teisme). Taigi nėra pagrindo manyti, kad A. B. prisipažinimas buvo sąlygotas galimybės pasinaudoti procesinėmis teisėmis nesudarymu (suvaržymu) ar pareigūnų naudotu psichologiniu spaudimu. Priešingo vertinimo nesuponuoja ir apelianto argumentas, kad jis buvo sulaikytas be faktinio ir teisinio pagrindo, neteisėtai, kadangi jo asmenybė buvo nustatyta iš karto pagal asmens tapatybės kortelę.

24. Laikinas sulaikymas yra procesinė prievartos priemonė, kurios taikymo pagrindai, sąlygos bei tvarka reglamentuoti BPK 140 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar kiekvienas asmuo gali sulaikyti asmenį, užkluptą darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo. Pagal BPK 140 straipsnio 4 dalį, laikinas sulaikymas negali trukti ilgiau, negu tai būtina asmens tapatybei nustatyti ir būtiniems proceso veiksmams atlikti. Maksimalus laikino sulaikymo terminas yra 48 valandos. Taigi procesinė prievartos priemonė – laikinas sulaikymas gali būti taikoma kai: 1) asmuo užklumpamas darant nusikalstamą veiką arba 2) asmuo sulaikomas tuoj pat po nusikalstamos veikos padarymo ir taikoma iki asmens tapatybės nustatymo ir būtinų proceso veiksmų atlikimo.

25. Iš 2020 m. lapkričio 3 d. laikino sulaikymo protokolo matyti, kad A. B. buvo sulaikytas esant vienam iš BPK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytų šios procesinės prievartos priemonės taikymo pagrindų – sulaikytas iš karto po nusikalstamos veikos (transporto priemonės vairavimo, esant neblaiviam) padarymo įtariant, kad šią veiką galėjo padaryti (1 t., b. l. 87). Taigi nuteistojo skundo argumentas, kad jo asmenybė buvo nustatyta iš karto, BPK 140 straipsnyje numatytos procesinės prievartos priemonės taikymui nėra teisiškai reikšmingas ir jos taikymo teisėtumo bei pagrįstumo nepaneigia. Laikinas sulaikymas A. B. buvo baigtas taikyti priėmus 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimą paleisti į laisvę laikinai sulaikytą asmenį, šis nutarimas paskelbtas ir laikinai sulaikytas A. B. paleistas 2020 m. lapkričio 4 d. 16.40 val., t. y. neviršijus BPK 140 straipsnio 4 dalyje nurodyto maksimalaus 48 valandų termino (laikinai sulaikytas buvo 2020 m. lapkričio 2 d. 21.30 val.). Per šį laiką A. B. buvo išaiškintos jo, kaip įtariamojo procesinės teisės, įteiktas pranešimas apie įtarimą, jis apklaustas įtariamuoju, t. y. laikinas sulaikymas A. B. buvo taikomas iki tol, kol buvo atlikti pirminiai būtini proceso veiksmai, po kurių, nenustačius pagrindo skirti kardomąją priemonę – suėmimą, jis buvo paleistas.

26. Šiame kontekste apeliaciniame skunde akcentuojami O. Š. teisme duoti parodymai, kad pirmosios apklausos metu įtariamajam atsisakius duoti parodymus, pareigūnai važiavo į įvykio vietą aiškintis, ar yra įtariamojo kaltę pagrindžiančių įrodymų, laikino sulaikymo teisinio ir faktinio pagrindo nepaneigia, kadangi tyrimui reikšmės turinčių duomenų įvykio vietoje rinkimas, ypatingai tuo atveju, kai asmuo kaltę neigia, neabejotinai yra būtinas procesinis veiksmas siekiant nustatyto nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir išaiškinti ją padariusius asmenis. Aptarto teisinio reguliavimo ir nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su įtariamojo sulaikymu, kontekste, apelianto subjektyvus įsitikinimas, kad jis sulaikytas buvo tik dėl to, kad neprisipažino vairavęs automobilį, BPK 140 straipsnyje numatytos procesinės prievartos priemonės taikymo teisinio ir faktinio pagrindo nepaneigia.

27. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas A. B. baudžiamosios atsakomybės jam padarius BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, klausimą, įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, pagrįstai įrodymais pripažino duomenis, kurie atitinka baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintus reikalavimus, juos betarpiškai ištyrė teisminio bylos nagrinėjimo metu ir įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, kaip tai nustatyta BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. B. inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes įrodytomis, be kita ko, pagrįstai rėmėsi jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuose jis savo kaltę pripažino visiškai ir detaliai paaiškino visas su šioje byloje tiriamu įvykiu susijusias aplinkybes, kadangi būtent šie parodymai atitinka kitus byloje esančius įrodymus – liudytojų parodymus, rašytinius bylos duomenis. Nuosprendžio turinys patvirtina, kad nuteistojo keliamos gynybinės versijos buvo patikrintos ir argumentuotai atmestos.

28. Skunde akcentuojama aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismui atmestus prašymą apklausti liudytoją A. M., apelianto gynėjas neturėjo galimybės išsiaiškinti su A. B. vežimu į policijos komisariatą susijusių aplinkybių (dėl neįgalios, be priežiūros namuose likusios apelianto motinos). Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, kad pirmiau nurodytos aplinkybės byloje yra nustatytos liudytojo T. J. (vykusio viename ekipaže su A. M.) parodymais. Šis liudytojas, duodamas parodymus teisme, patvirtino, kad įvykio vietoje sulaikomas A. B. aiškino, jog namuose yra jo neįgali mama, kad jai reikia paduoti vaistus, dėl to su A. B. buvo nuvažiuota į jo namus. Taip pat A. B. buvo paaiškinta, kad jis gali iškviesti giminaitį ar kitą asmenį, kuris galėtų pasirūpinti jo motina ir A. B. kažkam skambino. Kaip nurodyta pirmiau, šio liudytojo parodymų nelaikyti objektyviais ir patikimais, ir jais nesivadovauti, pagrindo nėra. Be to, kaip matyti iš A. B. teisme duotų parodymų, jis neneigė, kad kartu su pareigūnais buvo grįžęs į namus. Iš 2022 m. gegužės 12 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad A. B. gynėjui pareiškus prašymą iškviesti ir apklausti liudytoją A. M., kad šis galėtų patvirtinti ar paneigti įvykio aplinkybes, teismas, išklausęs prokurorės nuomonę, šį prašymą motyvuotai atmetė (2 t., b. l. 154, 155). Tačiau vien tai, kad teismas netenkino gynėjo prašymo kviesti ir apklausti liudytoją, savaime nesuponuoja išvados, kad teismas bylą išnagrinėjo nevisapusiškai ir neišsiaiškino visų aplinkybių, turinčių reikšmės nuteistojo veiksmų teisiniam vertinimui.

29. Šiame kontekste visų pirma pažymėtina, kad proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, taip pat įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime nėra BPK normų pažeidimas, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, jame nėra prieštaravimų, o padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Be to, kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą yra pasisakyta, kad proceso dalyvių prašymai turi būti tenkinami, jeigu tokiu būdu būtų išaiškintinos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, tačiau prašymai, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla, gali būti motyvuotai atmesti. Tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2014, 2K-173-976/2016).

30. Kaip matyti iš nuteistojo skundo motyvų, reikalingumą policijos pareigūną A. M. apklausti kaip liudytoją A. B. sieja su aplinkybių dėl jo vežimo į policijos komisariatą, jo paaiškinimų apie namuose be priežiūros likusią neįgalią motiną, nustatymu, tačiau šios aplinkybės, kaip nurodyta pirmiau, yra nustatytos ne tik paties nuteistojo, bet ir kaip liudytojo apklausto kito policijos pareigūno (T. J.), vykusio kartu su A. M., parodymais. Taigi pirmosios instancijos teismas, netekindamas prašymo apklausti liudytoją dėl aplinkybių, kurios yra nustatytos kita bylos medžiaga ir kurios, be kita ko, neturi esminės reikšmės nuteistojo veikos teisiniam vertinimui, baudžiamojo proceso įstatymo nepažeidė.

31. Konstatuojama, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai vertinant įrodymus nebuvo padaryti, teismas teisingai nustatė A. B. veikoje visus, tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius ir pagrįstai jį pripažino kaltu dėl šio nusikaltimo padarymo. Byloje surinkti, pirmosios instancijos teismo betarpiškai ištirti ir įvertinti, bei šioje nutartyje dar kartą aptarti įrodymai neabejotinai įrodo, kad A. B., būdamas neblaivus, kai jam nustatytas neblaivumas viršijo 1,51 promilės, vairavo automobilį suprasdamas, kad yra neblaivus ir, kad tokie veiksmai yra pavojingi. Taigi pagrįstų abejonių dėl BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių jo veikoje šiuo atveju nekyla. Skirdamas nuteistajam bausmę, pirmosios instancijos teismas BK 54, 61 straipsnio nuostatų nepažeidė, bausmę individualizavo tinkamai. Paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ar neproporcinga padaryto nusikaltimo pavojingumui, nuteistojo asmenybei. Apeliacinio skundo argumentai nuosprendyje padarytų išvadų dėl A. B. kaltės nepaneigia ir nesudaro pagrindo jo atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

Dėl bendrinimo.

32. Apeliaciniame skunde taip pat keliamas bausmių bendrinimo klausimas. Nuteistojo A. B. teigimu, pirmosios instancijos teismas, subendrinęs arešto bausmę su baudos bausme, paskirta Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu, sugriežtino įsiteisėjusiu nuosprendžiu paskirtos baudos bausmės įvykdymo sąlygas, kadangi nustatė pareigą baudą sumokėti per 5 mėnesius.

33. Skundžiamu nuosprendžiu paskyrus A. B. 58 parų arešto bausmę dėl BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, ši bausmė buvo subendrinta su 496 MGL (18 679 Eur) baudos bausme, paskirta Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 58 paros arešto ir 496 MGL (18 679 Eur) bauda. A. B. išaiškinta, kad baudą jis turi sumokėti per 5 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Pirmosios instancijos teismas arešto ir baudos bausmes subendrino visiško sudėjimo būdu, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 3, 9 dalimis, bausmių bendrinimą reglamentuojančių baudžiamojo įstatymo normų nepažeidė. Teismui nustačius, kad BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą A. B. padarė iki Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio priėmimo, pagrįstai bausmių bendrinimui taikė BK 63 straipsnį. Taip pat pagrįstai prie arešto bausmės pridėjo visą baudos bausmę, kadangi pagal BK 65 straipsnio 2 dalį, bendrinant bausmes BK 63, 64 straipsniuose numatytais atvejais, bauda nekeičiama ir skiriama su kita bausme. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad apylinkės teismas, nustatydamas 18 679 Eur baudos bausmę sumokėti per 5 mėnesius nuo skundžiamo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, pakeitė įsiteisėjusiu nuosprendžiu paskirtos bausmės – baudos turinį (esmę). Iš Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad teismas išaiškino nuteistajam A. B., kad paskirtą baudą jis turi sumokėti per 24 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 4 d. nuosprendis įsiteisėjo 2022 m. vasario 10 d. Tai reiškia, kad šis nuosprendis negali būti keičiamas, taigi negali būti keičiama ir juo paskirta bausmė.

34. Baudos bausmės kontekste būtina pažymėti, kad bauda yra piniginė bausmė, teismo skiriama BK specialiojoje dalyje nurodytais atvejais, jos dydį nustato teismas (BK 47 straipsnio 1, 5 dalys). Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 22 straipsnio 2 dalį, nuosprendį paskelbęs teismas išaiškina nuteistajam, kad jis privalo sumokėti baudą per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos arba per kitą teismo nustatytą laikotarpį. Taigi baudos esmę sudaro nuteistojo pareiga teismo paskirtą pinigų sumą sumokėti valstybės naudai per įstatyme nurodyta arba teismo nustatytą terminą. Sisteminė šių normų analizė leidžia daryti išvadą, kad tiek baudos dydis, tiek jos sumokėjimo terminas yra neatsiejami baudos bausmės elementai, kuriuos nustato teismas ir kurie sudaro šios rūšies bausmės turinį. Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai prie arešto bausmės pridėjęs visą baudos bausmę, kaip tai nurodyta BK 65 straipsnio 2 dalyje, be pagrindo nustatė kitokį, negu buvo nustatytas įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 4 d. nuosprendyje, baudos sumokėjimo terminą, nustatydamas, kad baudą A. B. turi sumokėti per 5 mėnesius nuo skundžiamo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, t. y. per ženkliai trumpesnį terminą, negu buvo nurodęs baudos bausmę paskyręs teismas. Ši aplinkybė sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Nuteistojo A. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2022 m. birželio 2 d. nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 22 straipsnio 2 dalimi, nustatyta, kad A. B. teismo jam paskirtą baudą privalo sumokėti per 5 (penkis) mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ir nustatyti, kad paskirtą baudą A. B. turi sumokėti per 24 (dvidešimt keturis) mėnesius nuo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio įsiteisėjimo dienos – 2022 m. vasario 10 d.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Teisėjai Algirdas GiedraitisAudrius MeilutisJurga Vasiliauskienė