Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-544-798/2014

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-06-17
Bylos Nr.: 2A-544-798/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-01-3-16445-2012-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Antanas Rudzinskas, Natalja Cikoto, Rūta Veniulytė-Jankūnienė
Atsakovas: UAB „Finansų rizikos valdymas“
Ieškovas: R. G.

Kategorijos

21.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-544-798/2014 (S)Teisminio proceso Nr. 2-01-3-16445-2012-1Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1; 21.4.1.1; 55; 121.21.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. birželio 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nataljos Cikoto, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rūtos Veniulytės - Jankūnienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Finansų rizikos valdymas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. G. ieškinį atsakovui UAB „Finansų rizikos valdymas“ ir trečiajam asmeniui atsakovo pusėje AB FMI „Finasta“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, išvadą teikianti institucija – Lietuvos bankas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

ieškovas R. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2007 m. gruodžio 17 d. sutartį Nr. 3859 Dėl vertybinių popierių atpirkimo, 2008 m. spalio 13 d. sutartį Nr. 4655 Dėl vertybinių popierių atpirkimo ir 2008 m. spalio 13 d. sutartį Nr. 4657 Dėl vertybinių popierių atpirkimo bei taikyti sandorio šalims restituciją; priteisti iš atsakovo UAB „Finansų rizikos valdymas“ ieškovo naudai Atpirkimo sandoriais perleistų akcijų rinkos vertės, buvusios sandorių sudarymo metu ir Atpirkimo sandorių kainos skirtumą, t.y. 74 717,23 Lt sumą, priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodoma, kad 2007-12-17 tarp ieškovo R. G. ir atsakovo UAB „Finansų rizikos valdymas“ buvo sudaryta sutartis Nr. 3859 Dėl vertybinių popierių atpirkimo (toliau – Atpirkimo sutartis Nr. 1), kurios pagrindu ieškovas perleido atsakovui ieškovui nuosavybės teise priklausiusius vertybinius popierius – 27916 vnt. AB BANKAS‘SNORAS‘PVA paprastųjų vardinių akcijų, kartu įsipareigodamas Atpirkimo sutartyje nustatyta tvarka ir terminais atsakovui perleistus vertybinius popierius atpirkti, sumokėdamas už juos Atpirkimo sutartyje nustatyta tvarka apskaičiuotą kainą. Atpirkimo sutartyje Nr. 1 buvo nustatyta 2,6 Lt vieno vertybinio popieriaus pirkimo-pardavimo kaina, todėl už perleidžiamas 27916 vnt. AB BANKAS‘SNORAS‘PVA akcijas atsakovas sumokėjo ieškovui 72581,60 Lt dydžio kainą. 2008-10-13 tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta sutartis Nr. 4655 Dėl vertybinių popierių atpirkimo (toliau –Atpirkimo sutartis Nr. 2), kurios pagrindu ieškovas perleido atsakovui ieškovui nuosavybės teise priklausiusius vertybinius popierius – 6262 vnt. AB BANKAS‘SNORAS‘PVA paprastųjų vardinių akcijų, kartu įsipareigodamas Atpirkimo sutartyje nustatyta tvarka ir terminais atsakovui perleistus vertybinius popierius atpirkti, sumokėdamas už juos Atpirkimo sutartyje nustatyta tvarka apskaičiuotą kainą. Atpirkimo sutartyje Nr. 2 buvo nustatyta 0,33 Lt vieno vertybinio popieriaus pirkimo-pardavimo kaina, todėl už perleidžiamas 6262 vnt. AB BANKAS‘SNORAS‘PVA akcijas atsakovas sumokėjo ieškovui 2066,46 Lt dydžio kainą. 2008-10-13 tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta sutartis Nr. 4657 Dėl vertybinių popierių atpirkimo (toliau –Atpirkimo sutartis Nr. 3), kurios pagrindu ieškovas perleido atsakovui ieškovui nuosavybės teise priklausiusius vertybinius popierius – 40861 vnt. AB‘ŪKIO BANKAS‘PVA paprastųjų vardinių akcijų, kartu įsipareigodamas Atpirkimo sutartyje nustatyta tvarka ir terminais atsakovui perleistus vertybinius popierius atpirkti, sumokėdamas už juos Atpirkimo sutartyje nustatyta tvarka apskaičiuotą kainą. Atpirkimo sutartyje Nr. 3 buvo nustatyta 0,46 Lt vieno vertybinio popieriaus pirkimo-pardavimo kaina, todėl už perleidžiamas 40861 vnt. AB‘ŪKIO BANKAS‘PVA akcijas atsakovas sumokėjo ieškovui 18796,06 Lt dydžio kainą. 2009-12-10 Vertybinių popierių komisija (toliau – VPK) sprendime dėl teisės pažeidimo bylos Nr. 2K-383 nustatė, jog atsakovas nuo 2007-11-01 iki 2009-07-30 vykdė investicinę veiklą, neturėdamas šiai veiklai reikalingos licencijos. VPK tyrimo metu buvo nustatyta, kad atsakovas organizuotai, nuolatos ir sistemingai sudarinėjo sandorius savo sąskaita už reguliuojamos rinkos ar daugiašalės prekybos sistemos ribų, kartu suteikdamas technines galimybes tretiesiems asmenims sudaryti su juo sandorius. Tokiu būdu įmonė sudarinėjo finansinių priemonių atpirkimo (repo) sandorius su neprofesionaliais investuotojais. Ieškovas pažymi, kad ginčijami Atpirkimo sandoriai tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryti būtent minėtu neteisėtos veiklos vykdymo laikotarpiu, t.y. atsakovui neturint investicinei veiklai vykdyti reikalingos licencijos. Sudarant Atpirkimo sandorius, atsakovas nuslėpė nuo ieškovo aplinkybę, jog neturi tokių sandorių sudarymui ir vykdymui reikalingos licencijos. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ieškovo teigimu, Atpirkimo sandoriai Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 yra pripažintini negaliojančiais nuo jų sudarymo momento ir tarp šalių taikytina restitucija.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB „Finansų rizikos valdymas“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepime pažymėjo, jog savo esme šalių sudarytos sutartys yra laikytinos paskolos sutartimis, kurių pagrindu ieškovui buvo suteiktos paskolos, o ieškovas, užtikrindamas gautų paskolų grąžinimą ir palūkanų sumokėjimą, atsakovui perdavė akcijas. Sudarydamas sutartis atsakovas nesiekė perimti ieškovui priklausančių akcijų bei laisvai jomis disponuoti, o ieškovas – perleisti akcijas atsakovui už sutartyje nustatytą kainą. Atsakovas papildomai nurodė, kad ieškovas iki šiol nėra įvykdęs atsakovui įsipareigojimų pagal Atpirkimo sutartį Nr. 1, t.y. negrąžino 26426,12 Lt paskolos dalies. Dėl minėto įsipareigojimo nevykdymo atsakovas kreipėsi į teismą ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011-10-17 sprendimu atsakovo ieškinį tenkino. Minėtame sprendime teismas taip pat išaiškino, jog tai, kad UAB „Finansų rizikos valdymas“ vykdė investicinę veiklą neturėdamas finansų maklerio įmonės ar kredito įstaigos veiklos licencijos, neturi reikšmės šalių įsipareigojimų pagal Atpirkimo sutartį Nr. 1 vykdymui. Be to, ieškovas teismui pateikė investicinių paslaugų sutartis su finansų maklerio įmone „Finasta“, kuriai ieškovas ir turi teisę reikšti ieškinį dėl nuostolių atlyginimo, jeigu šio tarpininko veiksmus laiko neteisėtais. Atsakovas paaiškina, jog akivaizdu, kad ieškovas su atsakovu sudarė vertybinių popierių atpirkimo sandorį, o „Finasta“ suvedė abi sandorio šalis ir tarpininkavo sudarant tokį sandorį. Be to, „Finasta“ ieškovui suteikė pakankamai informacijos pagrįstam investiciniam sprendimui priimti, o 2009-07-29 VPK raštu informavo „Finasta“, kad atlikus tyrimą nustatyta, jog atsakovo ir „Finasta“ veiksmai nepažeidė ieškovo teisėtų interesų.

Trečiasis asmuo AB FMI „Finasta“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame pažymėjo, jog su ieškiniu nesutinka. Nurodė, kad 2007-12-17 AB FMI „Finasta“ ir ieškovas sudarė investicinių paslaugų teikimo sutartį. Analogiška sutartis 2008-01-21 buvo sudaryta ir tarp AB FMI „Finasta“ bei atsakovo. AB FMI „Finasta“ pagal minėtas sutartis veikė kaip asmeninių vertybinių popierių sąskaitų tvarkytojas ir atliko įrašus tiek ieškovo, tiek atsakovo vertybinių popierių sąskaitose pagal ginčijamus sandorius. Trečiasis asmuo nesutiko su ieškovo teiginiu, kad atsakovo ir ieškovo sudaromiems sandoriams buvo reikalinga licencija, todėl AB FMI „Finasta“ negalėjo vykdyti tokiomis sutartimis pateiktų nurodymų ar jų pagrindu daryti įrašų šalių asmeninėse finansų priemonių sąskaitose. Trečiojo asmens teigimu, tai, kad įrašai šalių asmeninėse sąskaitose buvo atlikti teisėtais pagrindais, nurodė ir VPK, tyrusi AB FMI „Finasta“ atliktų operacijų ieškovo vertybinių popierių sąskaitose pagrįstumą. Atsiliepime taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad ginčijami Atpirkimo sandoriai nėra vieninteliai, kuriuos ieškovas sudarė su atsakovu, ir tai rodo, jog ieškovas tikrai suprato minėtų sandorių esmę, jiems būdingą riziką, minėtus sandorius sudarinėjo sąmoningai ir siekė jų sukeliamų pasekmių. Trečiojo asmens nuomone, ieškovas, kaip neprofesionalus klientas, buvo tinkamai informuotas apie vertybinių popierių atpirkimo (repo) sandorio esmę ir galėjo priimti pagrįstą sprendimą dėl tokių sandorių sudarymo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. liepos 12 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino niekinėmis ir negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento (ab initio) ieškovo R. G. ir atsakovo UAB „Finansų rizikos valdymas“ sudarytą 2007 m. gruodžio 17 d. sutartį Nr. 3859 Dėl vertybinių popierių atpirkimo, 2008 m. spalio 13 d. sutartį Nr. 4655 Dėl vertybinių popierių atpirkimo ir 2008 m. spalio 13 d. sutartį Nr. 4657 Dėl vertybinių popierių atpirkimo; taikė sandorio šalims restituciją (piniginiu tarpusavio prievolių ekvivalentu) ir priteisė iš atsakovo UAB „Finansų rizikos valdymas“ 74 717,23 Lt sumą, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo 2012-11-26 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2242,00 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo R. G. naudai; priteisė iš atsakovo UAB „Finansų rizikos valdymas“ 50,00 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai.

Teismas konstatavo, kad šalių ginčas kilo dėl ieškovą ir atsakovą siejančių teisinių santykių kvalifikavimo ir Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 4 str. 1 d. pažeidimo.

Teismas, įvertinęs pateiktą Lietuvos banko 2012-12-18 raštą, kuriame pažymėta, jog AB banko Snoras ir AB „Ūkio bankas“ paprastosios vardinės akcijos ieškovo ir atsakovo sudarytų atpirkimo sandorių metu buvo įtrauktos į prekybą Lietuvos Respublikose veikiančioje reguliuojamoje rinkoje NASDAQ OMX Vilnius, bei vadovaudamasis FPRĮ 3 str. 4 d. 1 p. ir FPRĮ 3 str. 27 d. 1 p., šias akcijas laikė finansinėmis priemonėmis, o ieškovo ir atsakovo santykius kvalifikavo ir kaip investicinių paslaugų teikimą – sandorių sudarymas savo sąskaita (FPRĮ 3 str. 13 d. 3 p.). Teismas konstatavo, kad ieškovą ir atsakovą siejantis investicinio paslaugų teikimo teisinis santykis reglamentuojamas Finansinių priemonių rinkų įstatymo (FPRĮ), Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo (FUSĮ), Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių. Teismas laikė nepagrįstais atsakovo argumentus, jog ginčijamos Atpirkimo sutartys laikytinos tik paprastomis paskolos sutartimis, neatsižvelgdamas į tai, jog pagrindinis atpirkimo sutarčių elementas - investicinių paslaugų teikimas.

Teismas, atsižvelgdamas į išvadą teikiančios institucijos atstovės paaiškinimus, konstatavo, kad aukštesnę teisinę galią šalių kilusiame ginče turi galutinis 2009-12-10 VPK sprendimas, kuriuo remiasi ieškovas, o ne 2009-04-21 Vertybinių popierių komisijos AB FMĮ „Finasta“ tikslinio patikrinimo aktas. Dėl to, atkreipė dėmesį į tai, jog Vertybinių popierių komisija 2009 m. gruodžio 10 d. sprendime padarė išvadą, jog UAB „Finansų rizikos valdymas“ savo sąskaita sudarydama sandorius už reguliuojamos rinkos ir daugiašalės prekybos sistemos ribų, suteikė technines galimybes tretiesiems asmenims sudaryti su ja sandorius, o vadovaujantis FPRĮ 4 str. 1 d. ir 5 str. 1 d. bei Finansų maklerio įmonių licencijų išdavimo taisyklių 21.1 p., UAB „Finansų rizikos valdymas“ galėjo vykdyti investicinę veiklą tik turėdama A Kategorijos finansų maklerio įmonės licenciją (b.t. 1, b.l. 17-21). Tačiau dėl tokios licencijos įmonė į Komisiją niekada nesikreipė, veiklos vykdymo metu licencijos neturėjo. Teismas pažymėjo, kad VPK minėtame sprendime konstatavo, jog ginčo sandorius UAB „Finansų rizikos valdymas“ (atsakovas) sudarė pasinaudodamas „Finastos“ techninėmis galimybėmis – tai yra UAB „Finansų rizikos valdymas“ veikė naudodamasis „Finastos“ žmogiškaisiais resursais ir techninėmis galimybėmis, tokiu būdu sudarydamas sąlygas tretiesiems asmenims sudaryti su ja sandorius: nuo 2007-11-01 iki 2009-07-30 tiek atsakovo, tiek trečiojo asmens vienintelis akcininkas buvo AB „Invalda“ – „Finasta“ ir FRV yra susiję asmenys, nes priklauso tai pačiai įmonių grupei; „Finastos“ ir FRV buveinių vieta sutampa, todėl faktiškai, atpirkimo sutartys buvo sudaromos „Finastos“ patalpose; investicines paslaugas asmenims teikė „Finastos“ darbuotojai; atsakymus į skundus Komisijai, papildomus dokumentus Komisijai teikė „Finasta“; 2007 m. - 2008 m. FRV dirbo tik vienas darbuotojas – įmonės vadovas (b.t. 1, b.l. 19). Lietuvos banko Priežiūros tarnyba 2013-04-29 rašte Vilniaus apylinkės prokuratūrai pateikė nuomonę, jog sąlyga „suteikdami technines galimybes tretiesiems asmenims sudaryti su jais sandorius“ reiškia, bet kokių priemonių visumą, leidžiančią pasinaudojant tomis priemonėmis sudaryti sandorius su trečiaisiais asmenimis. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, techninių priemonių priklausomybė konkrečiam asmeniui nėra svarbi, nes techninės galimybės gali būti suteiktos paslaugų, nuomos, išperkamosios nuomos, panaudos ir kitų sutarčių pagrindu, o svarbu tai, kad techninių priemonių visuma leidžia tretiesiems asmenims sudaryti sandorius su konkrečiu subjektu, o šis subjektas tokius sandorius sudaro nuolat ir sistemingai. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos bankas pažymėjo, jog paslaugų teikimo pobūdis (per nepriklausomą tarpininką, agentą arba tiesiogiai) neturi jokios įtakos subjekto pareigai vykdyti teisės aktų reikalavimus, susijusius su licencijos gavimu, taigi investicinę veiklą gali vykdyti ir investicines paslaugas teikti tik licencijuoti subjektai, nurodyti FPRĮ 4 str. 1 d., išskyrus FPRĮ 2 str. 4 d. nustatytas išimtis (b.t. 2, b.l. 33).

Teismas vadovaudamasis CK 1.80 straipsniu, konstatavo, kad visi trys atsakovo su ieškovu sudaryti atpirkimo sandoriai yra niekiniai ir negaliojantys nuo jų sudarymo momento. Kadangi pagal 2011-11-16 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą (b.t. 1, b.l. 23) akcinės bendrovės bankas SNORAS akcijos buvo paimtos visuomenės poreikiams ir dėl to, kad nėra turto (akcijų), kuris turėtų būti grąžinamas ieškovui, tai sutiko su ieškovo teiginiais, jog restitucijos tarp ieškovo ir atsakovo taikymas natūra šių sandorių atveju yra negalimas. Dėl šios priežasties teismas taikė restituciją atsakovui grąžinant ieškovui AB bankas SNORAS akcijų vertę, buvusią sandorių sudarymo metu, pinigais. Teismas, atlikęs vienarūšių priešpriešinių prievolių įskaitymą, ieškovo naudai iš atsakovo priteisė sumą, atitinkančią akcijų rinkos vertės, buvusios sandorių sudarymo metu ir sandorių kainos skirtumą, t.y. bendrą 74 717,23 Lt dydžio sumą (CK 1.80 str. 2 d., 6.145 str., 6.146 str., 6.147 str. 2 d.) bei 5 proc. procesines palūkanas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Finansų rizikos valdymas“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; kreiptis į Europos teisingumo teismą. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Dėl Atpirkimo sutarčių pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento (ab initio). Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, kuriuo pripažino sudarytus atpirkimo sandorius niekiniais ir negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, tinkamai neįvertino nurodytų normos imperatyvumą apibrėžiančių nuostatų Finansinių priemonių rinkų įstatymo nuostatų kontekste. Konkrečių imperatyvių normų, kurios buvo pažeistos sudarius niekiniais pripažintus sandorius, teismas nenurodė ar nurodė tas, kurių reikalavimai atsakovo veiklai nebuvo taikomi.

2. Dėl investicinės veiklos licencijavimo. Teismas, vadovaudamasis Vertybinių popierių komisijos klaidinga nustatyta aplinkybe, kad atsakovo veikla buvo licencijuojama, suteikė šiai aplinkybei prejudicinę reikšmę ir neteisingai grindė ja skundžiamą sprendimą, neatskleisdamas atsakovo vykdytos veiklos teisinio reglamentavimo. Teismas savarankiškai nevertino ir netyrė investicinių paslaugų licencijavimui teisės aktuose keliamų kriterijų ir taikomų išimčių, suteikdamas lemiamą reikšmę faktinei aplinkybei, kad atsakovas nepasinaudojo teise apskųsti Vertybinių popierių komisijos sprendimą. Finansinių priemonių rinkų įstatymo 2 straipsnio 4 dalies 4 punktas numato, kad išimtis dėl investicinių paslaugų licencijavimo netaikoma asmenims, kurie organizuotai, nuolat, sistemiškai sudaro sandorius savo sąskaita už reguliuojamos rinkos ir daugiašalės prekybos sistemos ribų, kartu suteikdami technines galimybes tretiesiems asmenims sudaryti su jais sandorius. Kadangi techninių galimybių sąvoka nėra išaiškinta, tai teismas rėmėsi Vertybinių popierių komisijos 2009 m. gruodžio 9 d. sprendimu, kuriame nurodyta, kad atpirkimo sandorius apeliantas UAB „Finansų rizikos valdymas“ sudarė pasinaudodamas AB FMĮ „Finasta“ techninėmis galimybėmis. Tačiau nei Vertybinių popierių komisija, nei bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kas vadovaujantis Finansinių priemonių rinkų įstatymu yra laikoma „techninėmis galimybėmis“, kurių suteikimas tretiesiems asmenims leidžia sudaryti su jais sandorius; ar tokias „technines galimybes“ turėjo trečiasis asmuo AB FMĮ „Finasta“; jeigu trečiasis asmuo AB FMĮ „Finasta“ turėjo „technines galimybes“, kokiu pagrindu jos buvo perduotos atsakovui. Teismas, nagrinėdamas bylą, nepagrįstai nevertino bei nepasisakė dėl 2013 m. balandžio 9 d. specialisto išvados dėl Finansinių priemonių rinkų įstatymo 2 straipsnio 4 dalies 4 punkto atitikimo 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 2004/93/EB dėl finansinių priemonių rinkų (toliau - MiFID) nuostatoms bei dėl Finansinių priemonių rinkų įstatymo 2 straipsnio 4 dalies 4 punkto aiškinimo ir taikymo, o apsiribojo 2009 m. gruodžio 9 d. sprendimo pažodiniu atkartojimu. Teismas nenagrinėjo, kokiu pagrindu AB FMĮ „Finasta“ teikiamos paslaugos atsakovui yra pripažintinos pasinaudojimu AB FMĮ „Finasta“ techninėmis galimybėmis, o tapačias ieškovui teikiamos paslaugos tokiomis techninėmis galimybėmis nelaikomos, teismas nenagrinėjo. Be to, Lietuvos bankas 2013 m. balandžio 8 d. rašte pripažino, kad jis nežino kokiais kriterijais remiantis veiklos priskirtino licencijuojamoms kol jos dar nėra vykdomos ir kada taikyti įstatyme numatytas išimtis, todėl darytina išvada, kad Finansinių priemonių rinkų įstatymo 2 straipsnio 4 dalies 4 punkte nustatytos išimties taikymas priklauso tik nuo priežiūros institucijos atlikto asmens vykdytos veiklos vertinimo. Vadinasi, bet kuris asmuo, pradėdamas sudarinėti sandorius dėl finansinių priemonių, negali būti tikras, ar praėjus neapibrėžtam laiko tarpui jo veikla nebus pripažinta kaip reikalinga licencijos. Taigi, Finansinių priemonių rinkų įstatymo nuostatos, reglamentuojančios investicinės veiklos licencijavimą bei numatančios išimtis, kada licencija yra nereikalinga netinkamai įgyvendina MiFID nuostatas, prieštarauja teisinės valstybės principui, nes jomis vadovaudamasis asmuo iš anksto ir pagrįstai neturi galimybių suvokti savo teisių ir pareigų bei numatyti tam tikrų veiksmų ar neveikimo teisinių padarinių. Nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

3. Dėl atpirkimo sandorių teisinio reglamentavimo. Teismas neteisingai kvalifikavo šalių teisinius santykius, nes juos vertino ne kaip paskolos, o kaip investicinių paslaugų teikimo teisinius santykius. Atpirkimo sandoris – tai paskolinio teisinio santykio rūšis, kurios ypatumas yra tas, kad paskolos gavėjo sutartinių įsipareigojimų vykdymas užtikrinamas įkeičiant finansines priemones, tačiau jokios realios investicinės paslaugos nėra teikiamos. Dėl to atsakovui priimti vienokį ar kitokį sprendimą, susijusį su investavimu ieškovas negalėjo padaryti. Teismas, darydamas išvadą, kad ieškovui buvo teikiamos investicinės paslaugos, rėmėsi 2009 m. gruodžio 10 d. VPK sprendimu, o ne 2009-04-21 Vertybinių popierių komisijos AB FMĮ „Finasta“ tikslinio patikrinimo Nr. 2K-195, kuriuo pažymėta, kad ieškovas nuostolių nepatyrė, ir ne 2009-07-29 Vertybinių popierių komisijos raštu, kuriame pažymėta, kad atsakovo ir AB FMĮ „Finasta“ veiksmai nepažeidė R. G. teisėtų interesų. Be to, joks Lietuvos Respublikos teisės aktas tiesiogiai nenurodo, jog atpirkimo sandorius galima sudaryti tik tokiu atveju, kai viena (abi) šalys turi licenciją, suteikiančią teisę teikti investavimo paslaugas.

4. Dėl ieškovo veiksmų vertinimo. Teismas, nagrinėdamas bylą, nevertino aplinkybių, kad ginčijami tik trys sandoriai iš vienuolikos, kad ieškovas vienos iš trijų nėra įvykdęs įsipareigojimų, o kiti du užbaigti priverstiniu vykdymu; ieškovas nenurodė, kaip sudaryti atpirkimo sandoriai pažeidė jo teises ir kodėl šie interesai buvo pažeisti išimtinai trimis sandoriais; atsakovas atpirkimo sutarčių pagrindu suteikė ieškovui paskolas, kurių ieškovas laiku atsakovui negrąžino; ieškovas atpirkimo sandorius ėmė ginčyti tik tuomet, kai Vilniaus miesto apylinkės teismas du kartus priėmė sprendimą, kuriuo tenkino atsakovo ieškinį dėl skolos pagal atpirkimo sutartį priteisimo. Ieškovas nepasisakė dėl galimo ieškovo nesąžiningumo bei piktnaudžiavimo savo teise, nevertino ieškovo veiksmų minėtu aspektu, taip pat liko neįvertinta ir tai, kad licencijos turėjimas ar neturėjimas nebuvo priežastiniame ryšyje su ieškovo teisių ir teisėtų interesų pažeidimo.

5. Dėl restitucijos taikymo. Teismas nevertino įstatymo nustatytos restitucijos netaikymo sąlygos, kai yra pagrindas konstatuoti, kad dėl restitucijos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Atsakovas laiku ir tinkamai įvykdė įsipareigojimus ieškovui pagal atpirkimo sutartis – suteikė ieškovui paskolas, o ieškovas užtikrindamas įsipareigojimus grąžinti gautą paskolą ir sumokėti palūkanas, perdavė atsakovui akcijas. Ieškovas neginčija fakto, kad būtent jis neįvykdė įsipareigojimų pagal atpirkimo sutartis – laiku negrąžino atsakovui paskolos bei nesumokėjo palūkanų. Be to, Vertybinių popierių komisija 2009-06-11 sprendime konstatavo, kad ieškovas nuostolių nepatyrė, o 2009-07-29 rašte pripažino, kad atsakovo ir AB FMĮ „Finasta“ veiksmai nepažeidė R. G. interesų; taip pat 2009-12-10 sprendime nurodė, kad nėra duomenų apie tai, kad jis būtų patyręs nuostolių. Teismas netinkamai taikė restitucijos institutą, neįvertindamas Vyriausybės nutarimo Nr. 1329, kuriame konstatuota, kad atsakovui įkeisti vertybiniai popieriai – AB banko „Snoras“ akcijos, buvo paimti visuomenės reikmėms, motyvuojant tuo, kad banko turtas mažesnis už įsipareigojimus, kas galėtų būtų prilyginta įkaito žuvimui. Atsižvelgiant į tai, teismas turėjo taikyti CK 6.184 straipsnio 2 d. nuostatas, konstatuodamas, kad AB banko „SNORAS“ akcijos būtų paimtos visuomenės poreikiams nepriklausomai nuo to, ar jas būtų valdęs ieškovas, ar atsakovas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Finansų rizikos valdymas“ prašo palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 12 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamais šiais pagrindiniais argumentais:

1. Dėl faktinių bylos aplinkybių. Apeliantas nurodo tikrovę neatitinkančią informaciją arba nutyli reikšmingus faktus, nes ieškovas, priešingai nei nurodo apeliantas, ginčija tai, jog nėra įvykdęs kokių nors įsipareigojimų atsakovui pagal atpirkimo sutartis. Be to, atpirkimo sutarčių vykdymas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Ieškovo ieškinio pagrindas – atpirkimo sutarčių sudarymas, pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas, reglamentuojančias licencijos turėjimą, o ieškinio dalykas – prašymas atpirkimo sutartis pripažinti negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio pagrindu, todėl atpirkimo sutartimis šalių prisiimtos teisės ir pareigos gali būti vertinamos tik su tikslu įvertinti ar atsakovo paslaugų (paskolos suteikimas priimant iš ieškovo ir disponuojant vertybiniais popieriais) pagal atpirkimo sutartis yra licencijuojama veikla.

2. Dėl teisės normos, reglamentuojančios licencijos turėjimą, imperatyvaus pobūdžio bei atsakovo veiklos licencijavimo. Finansų priemonių rinkų įstatymo 4 straipsnio 1 dalį nuolat ir profesionaliai teikti investicines paslaugas Lietuvos Respublikoje gali tik finansų maklerio įmonės licenciją. Atsižvelgiant į šią teisės normą bei į CK 1.80 straipsnį, sandoris, kurio dalykas yra licencijuojama veikla, negalioja, jei jį sudaręs asmuo neturi tokios veiklos licencijos, nes teisės normos, reglamentuojančios licencijuojamą veiklą, yra imperatyvios. Be to, Vertybinių popierių komisija 2009-12-10 sprendimu atsakovui paskyrė baudą už minėtos teisės normos pažeidimą. Šio sprendimo apeliantas neskundė ir nutraukė vykdytą veiklą. Lietuvos bankas, kuris yra finansų priežiūrų rinkos priežiūros institucija, nagrinėjamoje byloje taip pat pateikė ne vieną išvadą bei teismo posėdyje patvirtino, kad atsakovo vykdyta veikla, sudarant ieškovo ginčijamus sandorius, laikytina investicine veikla, kuriai yra reikalinga licencija.

3. Dėl techninių galimybių skundžiamiems sandoriams sudaryti sudarymo bei sandorių savo sąskaita. Pirmosios instancijos sprendime teismas pasisakė, kad techninių priemonių priklausomybė nėra svarbi, nes techninės galimybės gali būti suteiktos paslaugų nuomos, išperkamosios nuomos panaudos pagrindu. Dėl to apelianto argumentai, kad atsakovas negalėjo suteikti techninių galimybių, atmestini.

4. Dėl atpirkimo sandorių reglamentavimo. Pirmosios instancijos teismai teisingai kvalifikavo šalių teisinius santykius, kad REPO sandorių objektas yra finansinės priemonės ir šių sandorių sudarymas laikomas pagrindine investicine paslauga pagal Finansų priemonių rinkų įstatymą.

5. Dėl ieškovo nuostolių. Ieškovas, tiek inicijuodamas AB FMĮ „Finasta“ tikslinį aptikrinimą, tiek teikdamas VPK skundą dėl atsakovo veiklos, ieškovas neįrodinėjo savo patirtų nuostolių bei neprašė jų priteisti, todėl atsakovo pastebėjimas, kad AB FMĮ „Finasta“ tikslinio patikrinimo akte ir VPK 2009-12-10 sprendime konstatuota, kad ieškovas nuostolių nepatyrė, yra teisiškai nereikšmingas nagrinėjamai bylai. Be to, teikiant ieškinį dėl sandorio negaliojimo CK 1.80 straipsnio pagrindu, nėra būtina įrodinėti sandorio šalies patirtus nuostolius, kadangi tokie sandoriai yra niekiniai ir negaliojantys nuo sandorio sudarymo momento, o tokių sandorių negaliojimo pasekmė yra restitucija (CK 1.80 straipsnio 2 dalis), kas savo teisine reikšme yra status quo tarp šalių atstatymas, o ne nuostolių atlyginimas.

6. Dėl restitucijos taikymo. Apeliantas nepagrindžia teiginio, kodėl taikius restituciją, atsakovo padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėja, o ieškovo atitinkamai pagerėja. Be to, net ir tenkinus ieškinį, žinant, kad atsakovas yra nemokus, lėšų išieškojimas yra praktiškai neįmanomas. Taigi neaišku, kaip ieškovo padėtis pagerėtų, o atsakovo – pablogėtų.

Atsiliepimas

7. Dėl prašymo kreiptis į Europos teisingumo teismą. Atsakovas nepagrindžia šio prašymo, neteikė šio prašymo pirmosios instancijos teismui, o aplinkybė, kad atsakovui yra nepriimtinos Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatos bei už finansų rinkos priežiūrą atsakingų institucijų oficialūs išaiškinimai, nesuteikia pagrindo konstatuoti keliamų klausimų neaiškumo ar poreikio kreiptis dėl jų išaiškinimo į Europos Sąjungos institucijas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas AB FM „Finasta“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, kreiptis į Europos sąjungos Teisingumo teismą dėl preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo klausimu. Atsiliepime iš esmės sutinkama su apeliacinio skundo argumentais, nurodoma, kad atsakovo veikla akivaizdžiai neatitinka Mi FID ir atitinkamai Finansinių priemonių rinkų įstatymo reglamentuoto veiklos modelio – organizuotai, nuolatos ir sistemingai sudaryti sandorius savo sąskaita už reguliuojamos rinkos ar daugiašalės prekybos sistemos ribų, kartu suteikiant technines galimybes tretiesiems asmenims sudaryti su jais sandorius, nes nėra iš anksto parengtų, įgyvendintų taisyklių, kurios nustatytų kaip sudaromi sandoriai savo sąskaita, nėra automatinės sistemos ir nėra šiai veiklai priskirtų darbuotojų, nėra ir nebuvo nurodytos sistemos („techninių galimybių“) pareigos ir „darbo valandos“.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.

Dėl šalių ginčo teisinių santykių kvalifikavimo

Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad šalių sudarytos sutartys kvalifikuotinos paskolos su užtikrinimu sutartimis, o atsakovas teigia, kad šalys sudarė investicinių paslaugų teikimo sutartis.

Pagal Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau FPRĮ) 3 straipsnio 13 dalį investicinės paslaugos ir investicinė veikla (toliau – investicinės paslaugos) – su viena ar keliomis finansinėmis priemonėmis susijusios šios paslaugos ir veikla: pavedimų priėmimas ir perdavimas; pavedimų vykdymas klientų sąskaita; sandorių sudarymas savo sąskaita; finansinių priemonių portfelio valdymas; investavimo rekomendacijų teikimas; finansinių priemonių pasirašymas ir (arba) platinimas įsipareigojant jas išplatinti; finansinių priemonių platinimas be įsipareigojimo jas išplatinti; daugiašalės prekybos sistemos administravimas. Kasacinio teismo išaiškinta, kad atpirkimo sutartys kvalifikuotinos investicinių paslaugų teikimo sutartimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2014).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas savo sąskaita su ieškovu yra sudaręs tris atpirkimo sandorius: Atpirkimo sandorį pagal 2007 m. gruodžio 17 d. sutartį Nr. 3859 dėl 27 916 vienetų AB banko SNORAS paprastųjų vardinių akcijų atpirkimo, atpirkimo sandorį pagal 2008 m. spalio 13 d. sutartį Nr.4655 dėl 6 262 vienetų AB banko SNORAS paprastųjų vardinių akcijų atpirkimo ir atpirkimo sandorį pagal 2008 m. spalio 13 d. sutartį Nr. 4657 dėl 40 861 vieneto AB „Ūkio bankas“ PVA paprastųjų vardinių akcijų atpirkimo (b.t. 1, b.l. 8-16). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šalių sudarytos sutartys yra finansinių priemonių atpirkimo (REPO) sandoriai su neprofesionaliais investuotojais. Apeliacinės instancijos teismas, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu ginčo šalių teisniu kvalifikavimu, nes sutarčių 7.4 punktas nustatė, kad, ieškovui pilnai neįvykdžius savo prievolių nustatytais terminais ir sąlygomis, apeliantas turi teisę parduoti jam nuosavybes teises priklausančius investicinius vienetus savo nuožiūra ir gautomis lėšomis padengti visas ieškovo prievoles; jei pardavus investicinius vienetus gautos pinigų sumos neužtenka ieškovo įsipareigojimams vykdyti, apeliantas turi teisę reikalauti, kad ieškovas įvykdytų savo įsipareigojimus pervesdamas trūkstamus pinigus į apelianto banko sąskaitą. Sutarčių 7.5 punktas nustatė, kad, per dešimt darbo dienų ieškovui neatpirkus investicinių vienetų, apeliantas turi teisę laisvai jais disponuoti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad tarp šalių susiklostę santykiai nebuvo tradiciniai paskolos santykiai, o kvalifikuotini kaip apelianto investicinių paslaugų teikimas neprofesionaliam investuotojui, t.y. ieškovui. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai šalių teisiniams santykiams taikė Finansinių priemonių rinkų įstatymą.

Dėl investicinės veiklos licencijavimo

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas savarankiškai nevertino ir netyrė investicinių paslaugų licencijavimui teisės aktuose keliamų kriterijų ir taikomų išimčių, todėl priėmė nepagrįstą išvadą, kad apelianto veikla turėjo būti licencijuojama.

Pagal Finansų priemonių rinkų įstatymo 4 straipsnio 1 dalį nuolat ir profesionaliai teikti investicines paslaugas Lietuvos Respublikoje gali tik finansų maklerio įmonės turinčios atitinkamą licenciją. Finansų priemonių rinkos įstatymas 2 straipsnio 4 dalyje numatytos išimtys, kuriems asmenims yra netaikomas reikalavimas turėti licenciją, t.y. tiems asmenims, kurie sudaro sandorius tik savo sąskaita ir neteikia kitų investicinių paslaugų. Taip pat šioje dalyje nustatyta, kad numatytos išimtys turėti licenciją netaikomos rinkos formuotojams ir asmenims, kurie organizuotai, nuolatos ir sistemingai sudaro sandorius savo sąskaita už reguliuojamos rinkos ar daugiašalės prekybos sistemos ribų, kartu suteikdami technines galimybes tretiesiems asmenims sudaryti su jais sandorius.

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad apeliantas su ieškovu sudarė investicinių paslaugų teikimo sutartį, padarė išvadą, jog apeliantas privalėjo turėti šios veiklos licenciją. Apeliantas teigia, kad jis atitiko Finansų priemonių rinkų įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje numatytas išimtis, todėl jo veikla neturėjo būti licencijuojama. Pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas byloje pateiktus įrodymus (Vertybinių popierių komisijos 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimą, Lietuvos banko 2013-04-08 raštą, Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2013-04-29 raštą), nustatė, kad apeliantui netaikomos išimtys ir jis privalėjo turėti licenciją teikti investavimo paslaugas. Dėl to atmestinas apelianto argumentas dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą (CPK 185 straipsnis), pažeidimo bei kad pirmosios instancijos teismas suteikė prejudicinę galią Vertybinių popierių komisijos 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimui. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantas organizuotai nuolat ir sistemingai sudarinėjo sandorius savo sąskaita už reguliuojamosios rinkos ir daugiašalės sistemos ribų, taip pat, kad sandorius sudarė pasinaudodamas trečiojo asmens techninėmis galimybėmis (t. 1; b.l. 17-19).

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktų įrodymų vertinimu bei tuo, kad atsakovo veikla, naudojantis AB FMĮ „Finasta“ techninėmis ir organizacinėmis priemonėmis, buvo vykdoma organizuotai, nuolat ir sistemingai.

Dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą

Apeliantas prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl netinkamo 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų (toliau – MiFID) nuostatų įgyvendinimo. Apelianto nuomone, Finansinių priemonių rinkų įstatymo 2 straipsnio 4 dalies 4 punkto nuostatos, reglamentuojančios investicinės veiklos licencijavimą bei numatančios išimtis, kada licencija yra nereikalinga, netinkamai įgyvendina minėtos direktyvos nuostatas, nes bet kuris asmuo, pradėdamas sudarinėti sandorius dėl finansinių priemonių, negali būti tikras, ar praėjus neapibrėžtam laiko tarpui jo veikla nebus pripažinta kaip reikalinga licencijos.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apelianto veikla - investicinių paslaugų teikimas, tačiau nepateikta duomenų apie tai, kad jis būtų kreipęsis į kompetentingas institucijas dėl išaiškinimo, ar jo vykdomai veiklai yra reikalinga licencija. Įvertinusi bylos medžiagą ir proceso dalyvių argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra sutariama ne tiek dėl teisės aiškinimo, kiek dėl faktinių aplinkybių ir byloje surinktų įrodymų vertinimo. Pažymėtina, kad šioje byloje taikytinos MiFID direktyvos ir Finansinių priemonių rinkų įstatymo nuostatos teisėjų kolegijai yra pakankamai aiškios, todėl darytina išvada, kad pagrindo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo nėra. Dėl išdėstytų priežasčių apelianto prašymas netenkintinas.

Dėl Atpirkimo sutarčių pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento (ab initio)

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nenurodė konkrečių imperatyvių normų, kurios buvo pažeistos sudarius niekiniais pripažintus sandorius ar nurodė tas, kurių reikalavimai atsakovo veiklai nebuvo taikomi.

Finansų priemonių rinkų įstatymo 4 straipsnio 1 dalį nuolat ir profesionaliai teikti investicines paslaugas Lietuvos Respublikoje gali tik finansų maklerio įmonės turinčios licenciją. Atsižvelgiant į šią teisės normą bei į CK 1.80 straipsnį, sandoris, kurio dalykas yra licencijuojama veikla, negalioja, jei jį sudaręs asmuo neturi tokios veiklos licencijos, nes teisės normos, reglamentuojančios licencijuojamą veiklą, yra imperatyvios.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad apeliantas su atsakovu sudarė investicinių paslaugų sutartis, neturėdamas licencijos, padarė išvadą, kad jis pažeidė Finansinių priemonių rinkų įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Dėl to nesutiktina su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė imperatyvios įstatymo normos. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino šalių sudarytus sandorius niekiniais ir negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu.

Dėl restitucijos

Apeliantas nurodo, kad pripažinus atpirkimo sutartis niekinėmis, restitucija netaikytina, nes apelianto padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o ieškovo atitinkamai pagerėtų.

CK 1.80 straipsnyje nustatyta, kad imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo padarinių. CK 6.145 straipsnyje nustatyta, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Iš nurodytų teisės normų matyti, kad restitucija yra civilinių teisių gynybos būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką ji perdavusi kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusio šalies išieškoma tai, ką ši nepagrįstai gavusi. Taigi restitucija dėl sandorio negaliojimo yra įvykdyto sandorio šalių grąžinimas į status quo. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba iš viso jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, kitos pagerėtų.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atpirkimo sutartys buvo sudarytos apeliantui neturint licencijos teikti finansines paslaugas, t.y. pagal CK 1.80 straipsnį ginčo sutartys buvo pripažintos negaliojančia. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismo nustatytus faktus, sprendžia, kad byloje nenustatyta aplinkybių, kurios lemtų restitucijos netaikymą pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatytas restitucijos netaikymo sąlygas, todėl konstatuoja, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė restituciją natūra pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalį. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamos bylos atveju restitucijos natūra taikymas yra galimas, t. y. taikė restituciją atsakovui grąžinant ieškovui AB bankas SNORAS akcijų vertę, buvusią sandorių sudarymo metu, pinigais. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto UAB „Finansų rizikos valdymas“ argumentai dėl to, kad jo padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogės nepagrįsti, nes pripažinus sandorį negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 2 dalies pagrindu, restituciją taikyti nurodo įstatymų leidėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013; 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2014). Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovas, sudarydamas atpirkimo sutartis žinojo apie tai, kad atsakovas neturi licencijos ir, priešingai, nustatyta, kad apeliantas veikė nesąžiningai, t.y. teikė ieškovui investicines paslaugas neturėdamas licencijos. Be to, ieškovas, būdamas neprofesionaliu investuotoju, neturėjo pagrindo manyti, kad atsakovas, naudodamasis trečiojo asmens žmogiškaisiais ištekliais ir techniniais resursais, vykdo investicinę veiklą neturėdamas tokią veiklą legalizuojančio dokumento. Dėl šių priežasčių ieškovas neturėjo pagrindo nepasitikėti apeliantu. Kadangi būtent apeliantas, sudarydamas vertybinių popierių atpirkimo sandorius už reguliuojamos rinkos ir daugiašalės sistemos ribų, nesilaikė imperatyvių įstatymo reikalavimų, tai apeliantas ir privalo atlyginti grąžintino turto (akcijų) vertę pinigais (CK 6.147 straipsnio 2 dalis). Restitucijos taikymas šioje byloje reiškia, kad panaikinus ginčo sandorį ir taikius restituciją, ieškovo teisinis statusas tampa analogišku iki atpirkimo sutarčių sudarymo, nes ieškovas, sudaręs atpirkimo sutartį su apeliantu, apeliantui, neturinčiam finansų maklerio licencijos, perleido akcijas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs teismas, pripažinęs ginčo sandorį negaliojančiu pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalį ir nustatęs, jog ieškovui taikyta, tinkamai taikė restituciją reglamentuojančias teisės normas.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei konstatuoja, jog kiti apeliacinio skundo argumentai (dėl sutarčių vykdymo, dėl ieškovo veiksmų vertinimo) teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Atmetus apeliacinį skundą, atsakovo ir trečiojo asmens patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovas apeliacinės instancijos teisme už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą surašymą advokatui sumokėjo 2000,00 Lt. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 8.11 punktą, už atsiliepimą į apeliacinį skundą už atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteisia 1 500,00 Lt.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 12 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 321 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Finansų rizikos valdymas“ (į.k. 300045450) ieškovo R. G. (a. k. (duomenys neskelbtini)) naudai 1500,00 (tūkstantį penkis šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.

Teisėjai Natalja CikotoAntanas RudzinskasRūta Veniulytė -Jankūnienė