Kauno apygardos teismo nuosprendis, 1A-33-397/2016

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2016-03-07
Bylos Nr.: 1A-33-397/2016
Teisminio proceso Nr.: 1-20-9-00919-2014-8
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Gytis Večerskas (pirm.), Kęstutis Dargužis, Viktoras Preikšas
Kaltinamasis: J. K.
Nukentėjusysis: J. Č., Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros
Advokatai: Lina Gervelienė

Baudžiamoji byla Nr. 1A-33-397/2016Proceso Nr.1-20-9-00919-2014-8Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.4.6.4.2.; 1.2.26.2.1.

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. kovo 7 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gyčio Večersko, teisėjų Kęstučio Dargužio, Viktoro Preikšo, sekretoriaujant Audronei Stulginskaitei-Puidienei, dalyvaujant prokurorei Laurai Mačiulytei-Valaitei, išteisintajam J. K. ir jo gynėjui advokatui A. V. Pilipčikui, nukentėjusiajam J. Č., jo atstovei advokatei Linai Gervelienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo J. Č. bei Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės L. Mačiulytės-Valaitės apeliacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 21 d. nuosprendžio, kuriuo J. K. dėl jam pateiktų kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-BK) 284 str. 1 d. išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Nukentėjusiojo J. Č. 1450 Eur dydžio civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. K., a. k. (duomenys neskelbtini) išteisintas pagal BK 284 str. 1 d., kaltinus tuo, kad 2014 m. gegužės 13 d. apie 18 val. viešoje vietoje–Alytaus r. (duomenys neskelbtini), šalia R. G. sodybos, įžūliais veiksmais, J. Č. nufotografavus jį sėdintį AB DNB Lizingas priklausančiame automobilyje DACIA DUCTER, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio naudotojas yra Alytaus rajono savivaldybės įmonė “ (duomenys neskelbtini)“, šaukdamas, kodėl jis yra fotografuojamas ir keikdamas J. Č. necenzūriniais žodžiais, tyčia įspyrė ne mažiau 3 kartų nukentėjusiajam J. Č. į kojas bei sudavė nukentėjusiajam ne mažiau 5 smūgių kumščiais į pilvo ir krūtinės sritį, tuo sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą, tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Šalies argumentai

Prokuroras, nesutikdamas su priimtu išteisinamuoju nuosprendžiu, savo apeliaciniame skunde prašė Alytaus rajono apylinkės teismo 2015-07-21 nuosprendį dėl jame išdėstytų teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms bei netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: J. K. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 str. l d. ir paskirti jam 35 MGL dydžio (1318,10 eurų) baudą. Nukentėjusiojo J. Č. pareikštą civilinį ieškinį tenkinti visiškai, iš nuteistojo J. K. priteisiant 1450 eurų neturtinės žalos atlyginimui nukentėjusiajam J. Č., taip pat pripažinti proceso išlaidomis jo turėtas 86,89 eurų išlaidas advokato darbui apmokėti ir jas priteisti J. Č. iš nuteistojo J. K..

Prokuroras savo skunde nurodė, kad teismas teisingai nustatė, kad J. K. vartojo fizinį smurtą J. Č. atžvilgiu, tačiau klaidingai konstatavo, kaltinamasis nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. l d., kadangi neturėjo tikslo sutrikdyti viešą tvarką. Teismas nustatė, kad pagrindinis veikos, numatytos BK 284 str. skiriamasis požymis yra veikos motyvas ir tikslas, tačiau BK 284 str. l d. dispozicijoje nėra įvardintas nei nusikalstamos veikos motyvas nei tikslas. Lietuvos Aukščiausiasis teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-386/2013) išaiškino, kad nusikalstama veika, numatyta BK 284 str. gali būti padaroma dėl įvairių, t. y. ne tik dėl chuliganiškų, bet ir kitokių - net ir asmeninio pobūdžio, paskatų ir motyvų. Nusikalstamos veikos motyvas, tikslas yra būtinieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai tuo atveju, kai jie tiesiogiai nurodyti BK straipsnio, aprašančio tos veikos sudėtį, dispozicijoje. BK 284 str. l d. dispozicijoje nei veikos motyvas nei tikslas nenurodyti ir tai reiškia, kad joje aprašytos veikos konstatavimui nurodyti požymiai reikšmės neturi. Taigi skundžiamame teismo nuosprendyje nustatytos aplinkybės, kad tarp nukentėjusio ir kaltinamojo buvo anksčiau konfliktų, kad kaltinamojo veiksmai buvo atsakas į nukentėjusiojo atliekamą filmavimą yra visiškai nereikšmingos vertinant, ar kaltinamasis padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, pabrėždamas nusikalstamos veikos motyvų ir tikslų svarbą nurodė, kad tai formuoja ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika bei įvardino teismo sprendimus bylose Nr. 2K- 540/2005, Nr. 1A-81-113/2015. Tačiau svarbu pastebėti, kad nutartį byloje Nr. 2K-540/2005 priėmęs Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2005 m. nagrinėjo įvykį, kurio metu nebuvo vartojamas fizinis smurtas. Taigi skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nagrinėjo visiškai neanalogišką situaciją, nagrinėtai Lietuvos Aukščiausiojo teismo, o nutartis byloje Nr. 1A-81-113/2015 nėra priimta LAT.

Prokurorės nuomone, teismas skundžiamame nuosprendyje neteisingai konstatavo, kad viešosios tvarkos pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia. Viešosios tvarkos sutrikdymas yra tyčinis nusikaltimas, tačiau tyčia gali būti tiek tiesioginė, tiek netiesioginė pasekmių atžvilgiu. Lietuvos Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2014-12-02 (bylos Nr. 2K-7-404/2014), priešingai nei teismas skundžiamuoju nuosprendžiu, išaiškino, kad viešosios tvarkos sutrikdymas gali pasireikšti tiek kaltininko tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien remiantis kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau pirmiausiai įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, trukmę, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą.

Prokurorės teigimu, teismas taip pat padarė neteisingą išvadą, kad J. K. veiksmais, viešoje vietoje suduodant smūgius kitam asmeniui, viešoji tvarka nebuvo sutrikdyta. Lietuvos Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2015-05-05 (bylos Nr. 2K-7-62-489/2015) nagrinėdama panašią situaciją padarė priešingą išvadą nei teismas, priimdamas skundžiamą išteisinamąjį nuosprendį. Aukščiausiasis teismas cituodamas anksčiau priimtas kasacines nutartis baudžiamosiose bylose (Nr. 2K- 126/2006, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K- 55/2011, 2K-120/2011) pabrėžė, kad pagal BK 284 str. kvalifikuojamos ir tos veikos, kai kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirinko būtent viešąją vietą ir būdą, kurio akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įžūlus kaltininko elgesys gali pasireikšti ir fiziniu smurtu, pvz. suduodant kitiems asmenims smūgius (kasacinės nutartys bylose Nr. 2K-159/2009, 2K-34/2008, 2K-645/2007, 2K652-2007, 2K-445/2013).

BK 284 str. l d. nereikalauja, kad nukentėjusiajam dėl fizinio smurto panaudojimo būtinai būtų sutrikdyta sveikata (kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-134/2014). Teismų praktikoje fizinio smurto panaudojimas prieš asmenį viešojoje vietoje kitų asmenų akivaizdoje paprastai pripažįstamas pakankamu pagrindu visuomenės rimties sutrikdymui konstatuoti (kasacinė nutartis byloje 2K-504/2013). Kaltininko veiksmus kvalifikuojant pagal BK 284 str. l d. nėra būtina, kad viešoji tvarka būtų pažeista matant žmonių miniai. Veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 str. l d. ir tada, kai kaltininkas, pažeisdamas viešąją tvarką smūgį nukentėjusiajam suduoda bent vieno pašalinio asmens akivaizdoje (kasacinė nutartis byloje 2K-278-511/2015)

Taigi teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nukrypo nuo formuojamos Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikos. Surinkti byloje įrodymai akivaizdžiai patvirtina, kad J. K. vartojant fizinį smurtą, viešoji tvarka buvo sutrikdyta. J. K. fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu vartojo viešoje vietoje, matant kitiems asmenims. Nors teismas nustatė, kad į konfliktą sureagavo tik liudytojas P. B., tačiau surinkti įrodymai patvirtina ir tai, kad neabejinga konfliktui buvo ir liudytoja A. Č.. A. Č. buvo išsigandusi, šaukėsi pagalbos. Liudytojas P. B. buvo netgi pribėgęs ginti nukentėjusiojo. Iš karto po konflikto liudytojai S. S., Z. S. taip pat buvo priėję prie nukentėjusiojo, sakė, kad jie įvykį matė, galės paliudyti, jeigu reikės. Šie duomenys parodo, kad įvykio vietoje buvę žmonės J. K. elgesiu buvo pažeminti ir šokiruoti, bei nebuvo abejingi vykusiam konfliktui. Tai patvirtina, kad viešoji rimtis buvo sutrikdyta. Taip pat teismas, nustatęs, kad konfliktas tęsėsi 10-15 min., neteisingai vertino, kad konflikto trukmė yra trumpa. 10-15 min. yra pakankamas laiko tarpas įvykio vietoje buvusiems asmenims pastebėti konfliktą ir vienaip ar kitaip į jį sureaguoti. Viešosios tvarkos sutrikdymu gal būti nelaikomi konfliktai trukę iki 1 min., kuomet pašaliniai asmenys įvykio nepastebėjo ir asmens veiksmai realios įtakos visuomenės rimčiai ir tvarkai nepadarė (kasacinė nutartis 2K-270/2014). Taip pat pažymėtina, kad nors byloje nebuvo nustatytas sveikatos sutrikdymo mastas nukentėjusiajam, tačiau BK 284 str. l d. norma ir nereikalauja, kad kaltininko įžūlus elgesys, pasireiškęs fizinio smurto panaudojimu, sutrikdytų kitam asmeniui sveikatą. Ta aplinkybė, kad J. Č. buvo sukeltas fizinis skausmas, neatima galimybės J. K. padarytos veikos kvalifikuoti pagal BK 284 str. l d.

Prokuroras pažymi, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad nukentėjusysis konflikto metu nesielgė pasyviai ir kad kaltinamojo smurtiniai veiksmai sekė po nukentėjusiojo smūgio kaltinamajam į smakrą. Kaltinamasis apskritai neigia vartojęs fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, todėl jo parodymai vertintini kritiškai, kaip prieštaraujantys kitiems surinktiems įrodymams byloje. Kad kaltinamajam dar sėdinčiam automobilyje nukentėjęs sudavė smūgį į veidą patvirtina liudytojos E. T. parodymai, kurie laikytini melagingais, jie prieštarauja jos pačios parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu. Be to E. T. parodymai, duoti bylos nagrinėjimo teisme metu, prieštarauja nukentėjusiojo, įvykį mačiusių liudytojų ir netgi kaltinamojo parodymams, kuris yra nurodęs, kad nukentėjęs jam sudavė į veido sritį jau išlipusiam iš automobilio. Nukentėjęs nurodė, kad kaltinamajam galėjo pataikyti tik besigindamas, mosuodamas rankomis, t. y. tik po to, kai kaltinamasis pradėjo nukentėjusiojo atžvilgiu vartoti fizinį smurtą. Be to ir teismas, vertindamas J. K. veiksmus, nustatė, kad J. K. veiksmai buvo atsakas į nukentėjusiojo atliekamą filmavimą, o ne į nukentėjusiojo suduotą smūgį. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo teigti, kad būtent nukentėjęs sukėlė konfliktą ir konflikto metu buvo aktyvus.

Žemesnės instancijos teismas

Prokuroras pažymi ir tai, kad teismas, padarę išvadą, kad J. K. veiksmai atitinka BK 140 str. l d., turėjo pereiti iš valstybinio kaltinimo į privatų, o ne priimti išteisinamąjį nuosprendį. Teismas neklausė nukentėjusiojo, ar šis nesusitaikytų su kaltinamuoju, jei veika būtų perkvalifikuota pagal BPK 407 str. įvardintą BK straipsnį. Kasacinės instancijos teismų praktikoje toks pažeidimas laikomas esminiu, nes nukentėjusiajam ir kaltinamajam atimama galimybė susitaikyti, bylos nagrinėjimo teisme dalyviai tokiu atveju netenka teisės išsakyti teisinių argumentų dėl numatomo (naujo) kaltinimo teisingumo ar neteisingumo (kasacinės nutartys 2K-240-2013, 2K- 211-222/2015). Teismas teisingai pastebėjo, kad byloje nėra nukentėjusiojo skundo ar prokuroro reikalavimo, tačiau ikiteisminis tyrimas pradėtas bei byla su kaltinamuoju aktu perduota teismui dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d. padarymo, o šiai veikai tirti ir nagrinėti nukentėjusiojo skundas ar prokuroro reikalavimas nereikalingas. BPK normos nenustato termino, kada nukentėjęs privalo pateikti skundą dėl jo atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos padarymo. Todėl nukentėjusiajam nebuvo suteikta galimybė pateikti skundą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. l d. padarymo, informuojant apie perėjimą į privatų kaltinimą.

Byloje teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nukentėjusiojo 5000 litų (1450 eurų) civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos padarymo paliko nenagrinėtu. J. Č. turėtos 300 litų (86,89 eurų) advokato atstovavimo išlaidos iš kaltinamojo nepriteistos. Civilinio ieškinio dydis atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijus, įvertinus nukentėjusiajam padarytą fizinį skausmą, patirtus dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, žalą padariusio asmens kaltę. Priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, civilinis ieškinys tenkintinas, nukentėjusiojo patirtos išlaidos už advokato darbą pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš kaltinamojo.

Šalies argumentai

Nuosprendį taip pat skundė ir nukentėjusysis, kuris savo apeliaciniame skunde prašė panaikinti 2015 metų liepos 21 dienos Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendį dėl J. K. išteisinimo pagal BK 284 str. 1 d. ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį ir J. K. pripažinti kaltu pagal BK 284 str. 1 d. ir nuteisti jį šio straipsnio sankcijoje numatyta bausme teismo nuožiūra, ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo iš J. K. tenkinti pilnai ir priteisti jam 1448 eurų neturtinei žalai atlyginti, taip pat priteisti iš J. K. turėtas bylinėjimosi išlaidas advokatės pagalbai apmokėti pirmos instancijos teisme 316,88 eurų sumoje.

Nukentėjusiojo nuomone, teismo nuosprendis nepagrįstas, todėl naikintinas ir priimtinas naujas – apkaltinamasis nuosprendis, kadangi pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, neatitinkančias faktinių aplinkybių ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Žemesnės instancijos teismas

Nuosprendyje nekeliama abejonių, kad kaltinamasis J. K. naudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, t. y spyrė jam į kojas ir sudavė kumščiais smūgius į pilvo ir į krūtinės sritį. Tai patvirtino nuoseklūs liudytojų A. Č., E. G., P. B., Ž. S. ir S. S. parodymai. Teismas pagrįstai nustatė, kad J. K. smurtavo viešoje vietoje - ant viešo naudojimo kelio, prie pat R. G. sodybos, tačiau padarė nepagrįstą išvadą, kad J. K. smurtiniais veiksmais nebuvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir J. K. veikos pagrindinis objektas buvo ne viešoji tvarka, o jo veiksmai buvo spontaniškas atsakas į nukentėjusiojo veiksmus - į kaltinamojo filmavimą - ir padaryti dėl priešiškų asmeninių santykių , be to, J. K. neturėjo tikslo pažeisti viešąją tvarką ir nesuvokė, kad savo veiksmais gali pažeisti viešąją tvarką.

Nukentėjusysis savo apeliaciniame skunde remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2014 12 02 nutartimi Nr. 2K-7-404/2014, kurioje konstatuota, kad BK 284 str. 1 d. dalyje numatytos veikos padarymo motyvai neturi reikšmės jos kvalifikavimui jie gali būti ir chuliganiški, bet gali būti ir asmeniniai, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams aiškintis pasirinko viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams.

Nukentėjusysis teigė, kad teismas konstatavo, jog kaltinamasis J. K. nurodė, kad jis tikslo pažeisti viešąją tvarką neturėjo ir nukentėjusysis išprovokavo konfliktą, fotografuodamas jį sėdintį automobilyje. Tačiau J. K. padaryto nusikaltimo objektas buvo viešoji tvarka, todėl J. K., suduodamas jam smūgius bei koliodamas jį necenzūriniais žodžiais, įžūliais veiksmais ją pažeidė – sutrikdė (duomenys neskelbtini) kaime krovininiam automobilyje sėdėjusių asmenų laisvalaikį, jie buvo sujaudinti J. K. naudojamo smurto, sukeltos jiems negatyvios emocijos, dėl ko liudytojas P. B. iššoko iš automobilio ir atbėgo ginti jį nuo J. K., tačiau ir pats nuo jo nukentėjo, nes buvo J. K. pastumtas ir nugriuvo. Kilusį triukšmą girdėjo ir liudytoja E. T., kuri nubėgo pas G. pranešti, kad vyksta konfliktas. į lauką po kelių minučių išėjo R. G. ir D. V. , tačiau jau konfliktas buvo pasibaigęs. Taigi, J. K. naudotą smurtą matė šeši asmenys, kurie byloje buvo apklausti liudytojais: A. Č., P. B., E. G., S. S., Ž. S., I. Ž.. Tai pakankamas žmonių skaičius, kurių rimtis buvo sutrikdyta, be to, konfliktas tęsėsi pakankamai ilgai, 10-15 minučių. Taigi, tokie padariniai leidžia daryti išvadą, kad buvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis, demonstruota nepagarba aplinkiniams ir J. K. veiksmai turėjo būti kvalifikuoti kaip nusikaltimas viešajai tvarkai, nepaisant, kad konfliktas prasidėjo dėl asmeninio pobūdžio paskatų.

Nukentėjusysis savo apeliaciniame skunde taip pat pažymi, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinė nutartis Nr. 2K-426/2008, Nr.2K- 159/2009). Sprendžiant klausimą dėl įžūlių veiksmų, atsižvelgtina, kad J. K. panaudojo kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingsti – jo fotografavimą mobiliuoju telefonu, o tai suponuoja išvadą, jog J. K. veika pirmiausia buvo nukreipta viešajai tvarkai pažeisti. Jeigu J. K. ir buvo nepriimtinas fotografavimas, jis, smurtaudamas nukentėjusiojo atžvilgiu, nesiskaitė su elementariomis moralės normomis, pasielgė ne pagal visuomenėje galiojančias elgesio taisykles.

Nukentėjusysis nesutinka su teismo teiginiu, kad „ir nukentėjusysis atliko fizinius veiksmus kaltinamojo atžvilgiu, po ko sekė kaltinamojo smurtiniai veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu. Sudėtinga spręsti, ar kaltinamojo veiksmai ryškiai peržengė adekvačios reakcijos ribą atsakant j jo atžvilgiu netinkamus nukentėjusiojo veiksmus, nes nukentėjusysis nesielgė pasyviai ir emocingai reagavo į kaltinamojo elgesį“. Šiuos teismo teiginius paneigia byloje neginčijamai nustatytos aplinkybės, kad J. K., išlipęs iš automobilio iš karto griebė nukentėjusįjį už atlapų ir pradėjo mušti o jis tik gynėsi nuo jo suduodamų smūgių rankomis, kad apsaugoti savo kaklą, nes jame įdėtas implantas. Tyčia J. K. nesudavė nei vieno smūgio. J. K. teigimu, jis iš automobilio išlipo, tik norėdamas pakalbėti su juo, tačiau jam norint tik pakalbėti, nebuvo jokio būtinumo išlipti iš automobilio, jis galėjo pasikalbėti ir pro atidarytą automobilio langą. Tačiau J. K. iššoko iš automobilio jau nusiteikęs smurtauti.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorę nukentėjusįjį ir jo atstovę, prašiusius prokurorės ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus patenkinti, išteisintąjį ir jo gynėją, prašiusius apeliacinius skundus atmesti, sprendžia, kad nukentėjusiojo apeliacinis skundas tenkintinas, o prokurorės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs ir kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teisėjas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamojoje byloje surinktus ir įrodymais pripažintus duomenis, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinių skundų argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino nepažeisdamas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nuteistojo J. K. veiksmuose nėra BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių visumos ir dėl to nepagrįstai dėl šio kaltinimo J. K. išteisino.

Konstatuotina, kad J. K. 2014-05-13 apie 18 val. viešoje vietoje–Alytaus r. (duomenys neskelbtini), šalia R. G. sodybos, įžūliais veiksmais, J. Č. nufotografavus J. K. sėdintį automobilyje DACIA DUCTER, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio naudotojas yra Alytaus rajono savivaldybės įmonė „(duomenys neskelbtini)“, J. K., šaukdamas, kodėl jis yra fotografuojamas ir keikdamas J. Č. necenzūriniais žodžiais, tyčia įspyrė ne mažiau 3 kartų nukentėjusiajam J. Č. į kojas bei sudavė nukentėjusiajam ne mažiau 5 smūgių kumščiais į pilvo ir krūtinės sritį, tuo sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą, tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Kaip matyti iš prokurorės ir nukentėjusiojo apeliacinių skundų, skunduose nurodyti motyvai nėra prieštaringi, todėl jie nagrinėtini bendrame šio procesinio dokumento kontekste. Pagrindiniai apeliacinių skundų argumentai dėl J. K. išteisinimo padarius viešosios tvarkos pažeidimą yra susiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, kas sąlygojo nepagrįstą teismo išvadą, jog J. K. atlikti veiksmai, nesudaro pakankamo pagrindo jo veiką kvalifikuoti pagal BK 284 str. 1 d.

Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimu, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje, kad dėl jo veiksmų (pasireiškusių bent vienu iš įstatymo dispozicijoje nurodytu būdu) kilo neigiami padariniai, t. y. realus visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas, be to, viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad toks asmuo suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėtų. Pažymėtina, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, bet ir vertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, priežastis ir aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą. Pažymėtina, kad BK 284 st. 1 d. dispozicijoje nei veikos motyvas, nei tikslas nenurodyti ir tai reiškia, kad nurodyti požymiai neturi reikšmės veikos kvalifikavimui. Nusikalstamos veikos motyvas ar tikslas yra būtinieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai tuo atveju, kai jie tiesiogiai nurodyti BK straipsnio, aprašančio tos veikos sudėtį, dispozicijoje. Tik tokiu atveju, nenustačius BK straipsnio dispozicijoje nurodyto veikos motyvo ar tikslo, konstatuojama, kad asmuo nepadarė nusikalstamos veikos arba kad padarė kitą veiką, nereikalaujančią atitinkamo motyvo ar tikslo. Viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys Nr. 2K-426/2008, 2K- 159/2009). Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011 ir kt.).

Šalies argumentai

Apeliantų teigimu, apylinkės teismas, vertindamas bylos įrodymus, nepagrįstai padarė išvadą, jog J. K. veikos pagrindinis objektas buvo ne viešoji tvarka ir jo veiksmai tiesiogiai nebuvo nukreipti į viešosios tvarkos pažeidimą, nes jis neturėjo tikslo sutrikdyti viešąją tvarką.

Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, ,BK 284 str. numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma tiek dėl chuliganiškų, tiek dėl asmeninio pobūdžio paskatų ir motyvų. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad nusikalstamos veikos motyvas, ar tikslas yra būtinieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai tuo atveju, kai jie tiesiogiai nurodyti BK straipsnio, aprašančio tos veikos sudėtį, dispozicijoje, kad BK 284 str. 1 d. dispozicijoje nei veikos motyvas, nei tikslas nenurodyti ir tai reiškia, kad joje aprašytos veikos konstatavimui nurodyti požymiai reikšmės neturi (LAT nutartys Nr. 2K-652/2007. 2K-386/2013)

Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį privalo būti įrodyta bei pagrįsta bylos duomenimis – veikos padarymo vieta, padarytos veikos (veiksmų) pobūdžiu, kilusiais padariniais.

Iš nagrinėjamu atveju konstatuotos situacijos matyti, kad J. K. veiksmai, pirmiausia buvo atlikti viešoje vietoje, ką kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, svarbu nustatyti. Viešoji vieta yra vieša erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai. Byloje neginčytinai nustatyta, kad nusikalstamus veiksmus J. K. atliko viešoje vietoje – Alytaus r. (duomenys neskelbtini), šalia R. G. sodybos, kur bet kuriuo metu galėjo būti ir buvo pašaliniai asmenys, taip pat kiti asmenys atliekamus neteisėtus veiksmus galėjo matyti ir matė didesniu atstumu, todėl šiuo atveju vietos priskyrimas viešajai vietai abejonių nekelia.

Viešoji tvarka gali būti pažeidžiama BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytais savarankiškais būdais – įžūliu elgesiu, grasinimu, patyčiomis ar vandališkais veiksmais. Bet kuris šių veiksmų, sukėlęs baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius, yra pakankamas pagrindas kvalifikuoti veiką kaip viešosios tvarkos sutrikdymą. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra padariniai, t. y. BK 284 straipsnio 1 dalyje nurodytais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181/2012).

Atsižvelgiant į formuojamą teisminę praktiką asmeninio pobūdžio paskatų buvimas ne visada paneigia veikos priešingumą viešajai tvarkai. Kai savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirinko būtent viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, jo veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (LAT nutartys Nr. 2K-34/2008, 2K-159/2009, 2K-445/2013, 2K-7-489/2015).

Iš bylos duomenų, ką konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, matyti, kad J. K. ir J. Č. konfliktuoja seniai ir ši konfliktinė situacija buvo konfliktų tęsinys. Apie konfliktus tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo paliudijo liudytojai S. S., P. B.. Nagrinėjamu atveju konfliktas įvyko tuo metu, kai nukentėjusysis pradėjo fotografuoti ar filmuoti automobilyje sėdintį J. K.. J. K. veiksmai, kaip atsakas į filmavimą, buvo nukentėjusiajam J. Č. ne mažiau 3 spyriai į kojas bei ne mažiau 5 smūgiai kumščiais į pilvo ir krūtinės sritį.

Šias nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas vertino aptardamas konflikto pobūdį ir J. K. veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, ne kaip siekį pažeisti viešąją tvarką, o kaip spontanišką atsaką į nukentėjusiojo provokuojantį veiksmą – kaltinamojo filmavimą. Su šiuo vertinimu teisėjų kolegija nesutinka. J. K. reakcija į filmavimą ar fotografavimą, jo veiksmų spontaniškumas, kad ir buvo nukreiptas į asmeninių santykių aiškinimąsi, tačiau kolegijos nuomone, tam buvo pasirinktas netinkamas būdas ir netinkama vieta aiškintis asmeninius santykius. J. K. reakcija, nors ir esant jų nesutarimams, kolegijos nuomone, J. Č. atžvilgiu šioje situacijoje buvo neadekvati.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu J. K. parodė, kad 2014-05-13, apie 18 val. 30 min. grįždami su buhaltere V. iš kitų klientų, sustojo (duomenys neskelbtini) kaime pas gyventoją G., nes G. prašė kaltinamojo vadovaujamos įmonės jam atlikti kai kuriuos darbus. V. nuėjo pas G., o kaltinamasis automobilyje kalbėjo telefonu, matė, kad ateina neblaivūs nukentėjusysis su žmona, jie atėjo nuo maždaug už šimto metrų stovėjusio vilkiko pusės. Nukentėjusysis, priėjęs prie automobilio, pradėjo kaltinamąjį filmuoti ar fotografuoti rankoje turėtu telefonu, vadinti necenzūriniais žodžiais. Kaltinamasis nekreipė dėmesio, bet nukentėjusysis pradėjo gąsdinti, kad jis turįs prokuratūroje pažįstamą žmogų, kuris kaltinamąjį išvys iš darbo. Kaltinamasis išlipo iš automobilio, bandė klausti, ką čia nukentėjusysis daro, tuomet nukentėjusysis smogė jam vieną smūgį į barzdą, antrą smūgį pataikė į krūtinę. Kaltinamojo žmona visą tą laiką buvo kitoje kelio pusėj. Nukentėjusysis buvo aiškiai neblaivus, nuo jo dvokė alkoholiu. Kaltinamasis su nukentėjusiuoju gražiai kalbėjo, nors anksčiau nukentėjusysis jį buvo aprašęs spaudoje ir neteisingai apkaltinęs. Be to, nukentėjusysis jį yra filmavęs važiuojantį automobiliu ir maždaug prieš dvi savaites iki šio įvykio. Kaltinamasis konflikto metu necenzūrinių žodžių nevartojo, nukentėjusiojo nelietė, nemušė, nespardė. Paskui nukentėjusysis iš vilkiko pasišaukė vieną iš savo sugėrovų. Tas asmuo atėjęs puolė kaltinamąjį, bandė jam smogti, tačiau kaltinamasis atsitraukė link griovio ir tas asmuo nukrito į griovį. Pribėgo nukentėjusysis, skambino 112, girtas būdamas, kažką šnekėjo. Kaltinamasis skambino policijai, iki pusės devynių vakaro prastovėjo toje vietoje, bijodamas važiuoti, nes norėjo, kad būtų nustatytas girtumas.

Nukentėjusysis J. Č. parodė, kad konfliktai su J. K. prasidėjo nuo to, kad kaltinamasis aptvėrė ganiavą elektriniu piemeniu, nukentėjusysis negalėjo patekti į savo ganyklą. 2014-05-13, apie 18-18.30 valandą nukentėjusysis ėjo su žmona iš ganyklos po karvių melžimo, pamatė, kad kaltinamasis prie R. G. sodybos atvažiavęs automobiliu, vėliau sužinojo, kad kartu su juo atvažiavo ir V., kuri tuo metu buvo pas G. Automobilis nebuvo pažymėtas skiriamaisiais ženklais, bet nukentėjusysis žino, kad automobilis priklauso įmonei „(duomenys neskelbtini)“, kurios vadovu yra kaltinamasis. Kaltinamasis sėdėjo automobilyje prie vairo, variklis buvo išjungtas, daugiau žmonių automobilyje nebuvo. Kaltinamąjį ir automobilį nukentėjusysis fotografavo mobiliuoju telefonu. Tada kaltinamasis iššoko iš automobilio, pradėjo nukentėjusįjį spardyti į kojas, į pilvą, sakė „Aš privatus asmuo, nefotografuok“. Nukentėjusysis atsakė, kad jis fotografuoja valdišką automobilį. Kaltinamasis jį nuo automobilio nusivarė, jis traukėsi atbulas tris - keturis metrus link G. tvoros, o kaltinamasis spardė jį stovintį ir į pilvą, ir į kojas, buvo keturi-šeši smūgiai, rankomis sudavė į krūtinę virš trijų smūgių, jis nugriuvęs nebuvo. Mušdamas kaltinamasis vartojo necenzūrinius ir įžeidžiančius žodžius nukentėjusiojo atžvilgiu, grasino. Nukentėjusiojo žmona nuo įvykio vietos stovėjo dviejų-trijų metrų atstumu, įvykio vietos šone, maždaug už 20-30 metrų, šalia neveikiančios parduotuvės, stovėjo vilkikas. Vilkike sėdėjo P. B., I. Ž., S. S., Ž. S.. P. B. atbėgo, klausė kaltinamojo, kam šis seną žmogų daužo ir atitraukė kaltinamąjį nuo nukentėjusiojo. Tada kaltinamasis ranka sudavė smūgį P. B., P. B. nugriuvo ant žemės ant nugaros. J. K. priėjo prie nukentėjusiojo žmonos ir klausė, kodėl fotografuoja. Po konflikto praėjus penkioms minutėms, iš savo namų atėjo E. T. ir kaltinamajam pasakė, kad reikia duoti nukentėjusįjį į teismą, kad ji paliudys. Nukentėjusysis nurodo, kad E. T. konflikto nematė ir negalėjo matyt, nes jai matomumą užstojo medžiai. Nukentėjusysis su E. T. nebendrauja keturiasdešimt metų, nes yra susipykę. Nurodė, kad po konflikto jam ant kojų, ant pilvo buvo kraujosruvos, tačiau dėl to niekur nesikreipė, nors skaudėjo apie savaitę laiko. Nesikreipė ir į policiją, bet kreipėsi kaltinamasis, kad nukentėjusysis jį neva tai sumušė. K. jis nemušė, gal tik kai gynėsi ir ranka mosikavo, uždavė netyčia.

Liudytojo S. S. parodymais nustatyta, kad jis pažįsta tiek nukentėjusįjį, tiek kaltinamąjį. 2014-05-13 po pietų jis, B., G., S., Ž. sėdėjo vilkike prie neveikiančios parduotuvės, šnekėjosi, vartojo alkoholį. Matė, kaip praėjo nukentėjusysis su žmona, ji stūmėsi dviratį su bidonėliais. Nukentėjusysis pradėjo telefonu fotografuoti prie G. sodybos stovinčiame automobilyje DACIA sėdintį kaltinamąjį. Nukentėjusysis jį fotografavo, nes mašina buvo tarnybinė. Atstumas nuo automobilio iki G. sodybos buvo apie penki metrai. Kaltinamasis išlipo iš automobilio ir pradėjo mušti ranka nukentėjusįjį į galvą, dar ir koja spyrė. Č. konflikto metu buvo šalia, laikė dviratį. Nukentėjusysis gynėsi, užsidenginėjo nuo smūgių. Iš vilkiko išlipo B. ir nuėjo prie jų. Nuo vilkiko iki konflikto vietos buvo 20-30 metrų atstumas, liudytojas negirdėjo, ką B. sakė kaltinamajam, tačiau liudytojas pamatė, kad B. nugriuvo, vėliau B. sakė, kad jį kaltinamasis pastūmė, todėl jis nukrito. Visi garsiai barėsi. Po viso įvykio atėjo T.. G. sėdėjo vilkike, po konflikto nuėjo prie kaltinamojo ir kažką kalbėjo. Buvo laukiama pareigūnų, kažkas juos kvietė, kaltinamasis iš įvykio vietos nesitraukė, pirmas iš įvykio vietos pasitraukė nukentėjusysis. Po konflikto bendravo su nukentėjusiuoju, šis skundėsi, kad jam skauda galvą, bet liudytojas sužalojimų nematė, nukentėjusysis jam kraujosruvų nerodė.

Liudytojo policijos pareigūno A. T. parodymais nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu jis atliko kai kuriuos veiksmus – apklausė E. T.. Nuvyko pas T. į namus, čia ją ir apklausinėjo. Ji buvo įspėta dėl atsakomybės už melagingus parodymus, pati pasirašė įspėjimą, pati pasirašė ir apklausos protokolą, kurį surašė liudytojas pagal jos pasakojimą. T. nurodė, kad to įvykio metu ji buvo pas kaimynus G.. Pareidama netoli savo namų ji išgirdo triukšmą. Išėjusi ant kelio, pamatė Č. ir K., tada ji nuėjo apie tai informuoti G.. Apklausos metu liudytojas kelis kartus klausė jos, ar ji matė, kad konflikto metu vienas kitam jie būtų sudavę smūgius. Ji tuo metu vis nutylėdavo, tik sakė, kad matė, kad buvo įsikibę vienas kitam į atlapus. T. liudytojas apklausė vieną kartą. Kai ji susipažino su apklausos protokolu, nieko neminėjo, kad kažkas blogai surašyta, ji net užsidėjo akinius ir perskaitė protokolą. Negalėjo taip būti, kad T. būtų sakiusi, kad K. ir Č. buvo įsikibę vienas kitam į atlapus ir mosikavo, o jis neužrašė to, nes jis viską rašė taip, kaip pasakojo T.. Dėl įvykio aplinkybių paaiškino, kad policijos pareigūnai gavo telefono iškvietimus dėl konflikto ir iš Č., ir iš K., tačiau negalėjo nuvykti, nes važiavo į kitą iškvietimą dėl vagystės. Ir K., ir Č. skambindami įvardijo, kad vyksta konfliktai, dėl smūgių nieko nesakė.

Liudytojo E. G. parodymais nustatyta, kad kaltinamąjį pažįsta, nes dirbo ūkio darbus pas jo sugyventinę D. V., dirbo du kartus – vieną kartą apie metus laiko, kitą kartą tik vasarą. Kaltinamasis ir V. kartu gyveno. Nukentėjusįjį Č. taip pat pažįsta, jis yra kaimynas. Įvykį matė sėdėdamas vilkike. Kartu buvo K., S., S., I. Ž., P. B.. Vilkikas stovėjo prie parduotuvės aikštelėje, jie visi gėrė alų. Liudytojas sėdėjo krovininio automobilio miegamojoje vietoje, matė, kaip nukentėjusysis J. Č. ir jo žmona su dviračiais išėjo iš sodybos. Automobilyje prie R. G. sodybos sėdėjo kaltinamasis K.. J. Č. mobiliuoju telefonu fotografavo automobilį ir jame sėdintį K. iš priekio, iš šono. Atstumas nuo vilkiko iki K. automobilio buvo apie šimtas metrų. Č. fotografuojant, atsidarė automobilio durelės, iš automobilio iššoko kaltinamasis, griebė nukentėjusįjį už atlapų. Kaltinamasis sudavė nukentėjusiajam, įspyrė į šoną ir į koją, jis kažką rėkė, bet liudytojas negirdėjo, ar tai buvo necenzūriniai žodžiai. Tuomet iš vilkiko išlipo B. ir nubėgo ginti nukentėjusiojo, kaltinamasis B. nustūmė į griovį. V. išėjo per G. sodybos vartus, vėliau matė ant vartų pasirėmusį stovintį ir G.. Konfliktas tarp K. ir Č. tęsėsi apie dešimt-penkiolika minučių. Liudytojas girdėjo, kaip nukentėjusysis kvietė policiją, sakė, kad jį užpuolė. Po konflikto nukentėjusysis ir kaltinamasis laukė policijos. Nukentėjusiojo žmona su dviračiu nuėjo link namų, paskui liudytojas girdėjo, kaip kaltinamasis skambino įgaliotiniui T., kad šis atvažiuotų patikrinti girtumą, nors liudytojui atrodė, kad jie abu yra blaivūs. Liudytojas nurodė, kad kaltinamasis prašė paliudyti, kad nukentėjusysis spyrė kaltinamajam, tačiau to liudytojas nematė. Apklausų policijoje metu vykdė kaltinamojo prašymą, nes dirbo pas kaltinamąjį ir bijojo prarasti darbą, o vėliau, kai išėjo iš darbo, pakeitė parodymus. Akistatos metu pasakė viską taip, kaip iš tikrųjų buvo. Kaltinamasis liudytojui pasakojo, kad jis su nukentėjusiuoju seniai nesutaria dėl gyvulių, dėl pievų. Praėjus kažkuriam laikui po šio įvykio, vasaros pabaigoje ar ankstyvą rudenį, buvo konfliktas tarp liudytojo ir kaltinamojo, nes kaltinamasis Lazdijuose jam grasino susidoroti. Dėl to liudytojas parašė pareiškimą policijai. Suprato, kad kaltinamasis jam grasino dėl to, kad liudijo prieš jį.

Liudytojos A. Č. parodymais nustatyta, kad nukentėjusysis-jos sutuoktinis. Tą dieną apie 18-18.30 val. ėjo iš ganyklų, vyras stūmėsi dviratį. Jis pamatė, kad kaltinamasis prie G. sodybos sėdi valdiškame automobilyje. Daugiau žmonių prie G. sodybos nebuvo Vyras įpyko, kad kaltinamasis važinėja tarnybiniu automobiliu, ir pradėjo fotografuoti kaltinamąjį. Šis supykęs šoko iš automobilio, pradėjo rėkti, kodėl jį fotografuoja ir pradėjo mušti nukentėjusįjį-spardė į kojas, rankomis kumščiavo į krūtinę. Sudavinėdamas smūgius, kaltinamasis vartojo necenzūrinius žodžius, grasino. Smūgiuodamas kaltinamasis sakė „Tu manęs nefotografuosi, aš privatus asmuo“. Kai kaltinamasis mušė jos vyrą, jis gynėsi, dangstėsi rankomis, saugojo savo nesveiką stuburą. Nuo kaltinamojo sklido alkoholio kvapas, atrodo, jis buvo neblaivus. Liudytoja išsigando, šaukėsi pagalbos, tada iš netoliese – apie 20 metrų atstumu stovinčio vilkiko atbėgo B.. Vilkike dar sėdėjo I. Ž., S., S.. B. pribėgo, klausė kaltinamojo, kam šis seną žmogų muša. Kai B. nustūmė kaltinamąjį nuo jos vyro, ji priėjusi pamatė, kad B. keliasi iš griovio. Nežino, kaip jis ten atsidūrė. T. atėjo tada, kai atbėgo B.. T. liepė duoti į teismą nukentėjusįjį ir ji paliudys. T. turi piktumą ant nukentėjusiojo šeimos dėl senų šeimyninių konfliktų. G. į įvykio vietą atėjo, kai nukentėjusysis nuėjo namo. G. dirba pas kaltinamojo sugyventinę V. jos šeimos ūkyje. Liudytoja nurodė, kad po sužalojimo vyras jautėsi blogai, jam skaudėjo krūtinę, kojas, buvo daug kraujosruvų. Kadangi buvo tik kraujosruvos krūtinės srityje, ant pilvo, ant kojų, į gydytojus nesikreipė, be to, nežinojo, kur kreiptis. Po įvykio ūkio priežiūrai nieko nesikvietė į pagalbą, ūkis nedidelis, dirbo dviese su nukentėjusiuoju. Po konflikto jos vyro emocinė, dvasinė būklė pablogėjo–jis nemiegojo, pasidarė jautrus, jam buvo gėda pasirodyti kaime, jautėsi sveikatos pablogėjimas.

Liudytoja D. V. parodė, kad nukentėjusįjį pažįsta, su kaltinamuoju sieja tik darbiniai ryšiai, ji dirba kaltinamojo vadovaujamoje įmonėje. Gegužės 13 dieną apie 18 val. vakaro ji su kaltinamuoju įmonei „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiu automobiliu nuvažiavo pas G. aptarti ekskavatoriaus nuomos klausimų. Kaltinamasis laukė automobilyje, o ji užėjo pas G.. Bekalbant buvo užėjusi T., ji po kiek laiko išėjo namo. T. gyvena kitoje kelio pusėje, prieš G. namus. Po kokių penkių minučių ji atbėgo ir pasakė: „Eikit žiūrėti, muša K. Č.“. Liudytoja su R. G. išbėgo į lauką, bet jau nebuvo Č., tik rado susijaudinusį, perbalusį kaltinamąjį. Jis sakė, kad nukentėjusysis jį fotografavo, o kai kaltinamasis išlipo iš automobilio, nukentėjusysis jam trenkė į smakrą ir sakė, kad šis nevažinės tuo automobiliu. Kaltinamajam buvo padarytas sužalojimas ant smakro, buvo patinusi viršutinė lūpa ir ta vieta buvo ištinusi, jis šveplavo. B. buvo toliau, prie stovinčio vilkiko, ten buvo ir Č.. Kaltinamasis kvietė policiją, kad atvažiuotų ir nustatytų girtumą bei įformintų įvykį, bet policija neatvažiavo. Bekalbant priėjo E. G., jis sakė paliudys taip, kaip matė. G. dirbo jos administruojamame brolio žento ūkyje. Policijos laukė labai ilgai-apie dvi valandas, gal ilgiau. Kai pasakė, kad policija neatvažiuos, išsiskirstė.

Liudytojo P. B. parodymais nustatyta kad kaltinamasis ir nukentėjusysis gyvena viename kaime. Gegužės 15 dieną S., S., Ž., G. ir liudytojas sėdėjo vilkike prie parduotuvės, matė, kaip tarnybiniu automobiliu atvažiavo kaltinamasis ir sustojo prie G. sodybos ant kelio. Atstumas tarp automobilio ir G. sodybos buvo apie penkis metrus. Nukentėjusysis ėjo su žmona, jis stūmėsi dviratį. Kadangi kaltinamasis važiavo tarnybiniu automobiliu, nukentėjusysis jį mobiliuoju telefonu fotografavo. Kaltinamasis išlipo, pradėjo spardyti ir stumdyti nukentėjusįjį – įspyrė kokius 3 kartus į kojas, stumdė į krūtinę. Nukentėjusysis laikė dviratį, atsitraukinėjo nuo kaltinamojo, bet nesimušė. Č. tuo metu stovėjo nuošalyje, ji šaukė pagalbos. Liudytojas iššoko iš vilkiko, atbėgo į įvykio vietą, klausė, kas čia vyksta, kodėl mušasi. Kadangi liudytojas buvo išgėręs, jį kaltinamasis pastūmė ir jis nusivertė į griovį. Kaltinamasis vartojo necenzūrinius žodžius, grasino. Nuo jo sklido alkoholio kvapas. Jei kaltinamasis būtų buvęs blaivus, būtų nelipęs iš automobilio ir nekonfliktavęs su nukentėjusiuoju. Kai vyko konfliktas, niekas iš kaimynų nebuvo atėję į įvykio vietą. V. atėjo po konflikto, G. buvo priėjęs prie konflikto dalyvių, kažką kalbėjo.

Liudytoja E. T. parodė, kad nukentėjusiojo šeima – jos kaimynai, kaltinamasis pažįstamas, ji žino, kad jis yra įstaigos vadovas. Kaimynai G. gyvena priešais jos namus kitoje kelio pusėje. Gegužės 15 dieną ji trumpam užbėgo pas G., nes ant kelio pamatė stovintį automobilį, kuris buvo panašus į veterinarijos gydytojo, o jai reikėjo šio specialisto pagalbos. Pamačiusi, kad namuose G. kažką aptarinėjo su V., ji išėjo. Eidama namo, pamatė ateinantį nukentėjusįjį su žmona, jie vedėsi dviratį. Liudytoja jau suko į savo kiemą, kai išgirdo triukšmą – kažkas vartojo necenzūrinius žodžius, rėkė, kad važinėjama tarnybiniu automobiliu. Ji atsisukusi pamatė, kad nukentėjusysis, pasiėmęs mobilųjį telefoną, eina link prie G. namų stovinčio automobilio ir rėkia. Kaltinamasis atsidarė duris, bandė išlipti ir nukentėjusysis kumščiu jam sudavė smūgį. Liudytoja išsigandusi bėgo į savo namus skambinti kaimynams G., kad šie eitų žiūrėti, bet jie neatsiliepė. Tuomet ji pati nubėgo pas G. ir pasakė, kad eitų žiūrėti, nes Č. muša K.. Po to grįžo namo, nuo parduotuvės atbėgo girtas jaunimas. Vėliau ji dar buvo ten nuėjusi, jai sakė, kad laukia policijos, bet policija neatvažiavo.

Liudytojo R. G. parodymais nustatyta, kad ir kaltinamasis, ir nukentėjusysis – jo kaimynai. Tą dieną jis savo namuose kalbėjosi su V.. V. atvažiavo su kaltinamuoju, šis laukė lauke. Atėjo kaimynė T. ir V. pasakė: „Eik greičiau, ten tavo K. sumušė“ ir jos abi išbėgo. Liudytojas į įvykio vietą nuėjo po kokių penkių minučių. Kaltinamasis, V., G. stovėjo, šnekučiavosi, T. nesimatė. Kaltinamasis (jis buvo blaivus) pasakojo, kad jį nukentėjusysis filmavo, dėl to jie sukonfliktavo. Apie smurtinius veiksmus kaltinamasis nepasakojo, jo sužaloto liudytojas nematė, jis nesiskundė, kad jį nukentėjusysis sumušė.

Liudytojos Ž. S. parodymais, kurie buvo perskaityti vadovaujantis BPK 276 str. 1 d. 1 p. (kai liudytojas miręs), (b. l. l. 49-50), nustatyta, kad 2014-05-13 apie 18.30 val. ji kartu su I. Ž., S. S., P. B., E. G. sėdėjo krovininiame automobilyje prie parduotuvės. Pro juos praėjo J. Č. ir A. Č., J. Č. vedėsi dviratį, ant kurio rankenų buvo uždėti du bakeliai su pienu. Prie R. G. sodybos stovėjo VĮ „(duomenys neskelbtini)“ automobilis, prie vairo sėdėjo VĮ „(duomenys neskelbtini)“ direktorius J. K., jis dažnai važinėdavo tarnybiniu automobiliu ne darbo metu. Č., priėjęs prie šio automobilio, perdavė dviratį vestis žmonai, o pats ar tai telefonu filmavo, ar tai fotografavo automobilyje sėdintį K.. Kai J. Č. fotografavo ar filmavo J. K., šis išlipo iš automobilio, priėjo prie J. Č. ir pradėjo J. Č. spardyti į kojas ir kumščiais daužyti į viršutinę kūno dalį, viso spyrė ir kumščiais sudavė ne mažiau kaip po 5 kartus. J. Č. dangstėsi rankomis veidą ir traukėsi nuo J. K.. Tada iš vilkiko iššoko B. ir nubėgo prie J. K. ir J. Č.. P. B. lyg tai sakė, kad J. K. nemuštų seno žmogaus. Kai P. B. pribėgo prie J. K., J. K. pastūmė P. B., po ko šis nukrito į griovį. Tada P. B. atsistojo tarp J. K. ir J. Č., tuo konfliktas ir pasibaigė. Kas toliau buvo, ji nežino, nes išlipo iš automobilio ir nekreipė dėmesio. J. Č. J. K. nesudavė nei vieno smūgio, o tik J. K. mušė J. Č.. Ji nuo įvykio vietos buvo maždaug už 20 metrų, todėl viską aiškiai matė. E. T. po įvykio atėjo prie J. K. automobilio ir kalbėjosi su juo. E. G. irgi nuėjo prie J. K. ir kažką su juo kalbėjo. E. G. dirba pas J. K. ūkio darbus.

Apeliacinės instancijos teismui, įvertinus pirmiau išdėstytas aplinkybes, t. y. ištesintojo j. K., nukentėjusiojo, liudytojų paaiškinimus ir parodymus, nekyla abejonių, kad dėl netinkamai J. K. pasirinkto asmeninių santykių aiškinimosi su J. Č. būdo ir vietos buvo sutrikdyta viešoji tvarka. Iš minėtų asmenų duotų parodymų neginčijamai galima konstatuoti, kad konfliktas tarp J. K. ir J. Č. vyko 2014 m. gegužės 13 d. apie 18 val. viešoje vietoje – Alytaus raj., (duomenys neskelbtini), šalia R. G. sodybos, J. Č. nufotografavus J. K. sėdintį automobilyje DACIA DUCTER, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pastarasis šaukdamas, kodėl jis yra fotografuojamas, įžūliais veiksmais ir keikdamas J. Č. necenzūriniais žodžiais, tyčia įspyrė ne mažiau 3 kartų nukentėjusiajam J. Č. į kojas bei sudavė nukentėjusiajam ne mažiau 5 smūgių kumščiais į pilvo ir krūtinės sritį, tuo sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą, tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Konfliktuojančių J. K. ir J. Č. atėjo skirti P. B., pagalbos šaukėsi Č., konfliktą matė I. Ž., S. S., P. B., E. G.. Iš šių visų duomenų matyti, kad J. K. panaudojo smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį J. Č., buvo kilusi sumaištis ir dėl šių veiksmų nepatogumų patyrė pašaliniai asmenys ir buvo sutrikdyta viešoji tvarka. Tokie J. K. padaryti veiksmai pilnai atitinka ir ikiteisminio tyrimo metu teisingai kvalifikuoti pagal BK 284 str. 1 d.

Teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo J. Č. duotais parodymais, kuriuos patvirtino liudytojų S. S., E. G., A. Č., P. B., Ž. S. parodymai (kurie buvo perskaityti vadovaujantis BPK 276 str. 1 d. 1 p.) bei iš dalies liudytojos E. T. parodymai. Pastarosios liudytojos pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotais parodymais teismas remiasi tik tiek, kiek juos patvirtina kiti bylos duomenys, kadangi jos nurodytos versijos, jog kaltinamajam bandant išlipti iš automobilio, nukentėjusysis kumščiu jam sudavė smūgį. prieštarauja kitų liudytojų duotiems parodymams. ir jų nepatvirtina byloje surinkti duomenys.

Dėl bausmės

Skiriant bausmę J. K., atsižvelgiama į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, sunkumo laipsnį, į kaltinamojo asmenybę, jo padarytas nusikaltimas priskiriamas prie nesunkių nusikalstamų veikų (BK 11 str. 3 d.). Atsakomybę sunkinančių ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Kaip asmenybė charakterizuojamas teigiamai, dirbo, praeityje neteistas., todėl kaip asmenybė gali būti perauklėtas ir pataisytas neizoliuotas nuo visuomenės. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, J. K. skirtina įstatymo sankcijoje numatyta viena iš lengviausių bausmės rūšių – bauda.

Dėl civilinio ieškinio

Apeliaciniuose skunduose prašoma nukentėjusiajam priteisti ieškinį dėl neturtinės žalos ir turėtas bylinėjimosi išlaidas advokatės pagalbai apmokėti.

BPK 115 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie jam sukelia išgyvenimus. Asmeniui nenaudingą poveikį gali daryti fizinis skausmas, kūno sužalojimas, taip pat juos lydintys dvasiniai išgyvenimai asmeniui apmąstant įvykio pasekmes. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais (CK 6.250 str. 2 d.). Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.). Neturtinės žalos dydį teismas nustato įvertinęs visus byloje esančius teisiškai reikšmingus kriterijus, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką. Deliktinėje atsakomybėje galioja principas, kad, kuo svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Nustatant atlygintinos žalos dydį asmens sužalojimo atveju įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-68/2008). Susiformavusioje teismų praktikoje absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamas kriterijus, nustatant neturtinės žalos dydį.

Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam dėl tyčinių neteisėtų J. K. veiksmų J. Č. buvo suduoti smūgiai, jis buvo sumuštas sutuoktinės ir kaimo žmonių akivaizdoje, taip pat atsižvelgiama į tai, kad jis dėl neįgalumo, esant nustatytiems vidutiniams poreikiams, po buvusios 2005 m. darytos stuburo operacijos, buvo labiau fiziškai pažeidžiamu asmeniu. Kolegija, įvertinusi šias aplinkybes, daro išvadą, jog dėl sumušimo nukentėjusysis patyrė neigiamų dvasinių išgyvenimų, kentė skausmą, jautė nepatogumus ir dvasinį sukrėtimą, emocinius neigiamus išgyvenimus. Tačiau taip pat įvertina, ir tai, kad J. Č. elgesys – fotografavimas – iššaukė J. K. reakciją. Nustatant neturtinės žalos dydį ir jo priteisimą nukentėjusiajam, atsižvelgiama į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikšmingus kriterijus, CK 6.282 straipsnio 3 dalies reikalavimus, į kitus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad 300 Eur neturtinės žalos dydis atitinka įstatymų reikalavimus bei nepažeidžia teismų praktikos šios kategorijos bylose.

Dėl proceso išlaidų

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis J. Č. prašė priteisti iš J. K. jo turėtas išlaidas dėl bylos nagrinėjimo I instancijos teisme 316,88 Eur sumoje bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo prašoma priteisti patirtas išlaidas, pateikiant 150 Eur išlaidų kvitą.

BPK 104 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusįjį J. Č. I instancijoje atstovavo advokatė L. Gervelienė, kuri apylinkės teisme pateikė sąskaitos už teisines paslaugas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme kvitą 316,88 Eur (T 1 b. l. 161, 162), apeliacinėje instancijoje – pateikė du 150 Eur kvitus (T2 b. l. 120-122) už apeliacinio skundo surašymą bei jo atstovavimą apeliacinės instancijos teisme.

Teismas remdamasis pirmiau išdėstytomis aplinkybėmis nukentėjusiojo J. Č. patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti dėl jo atstovavimo ikiteisminiame tyrime, I instancijos teisme, dėl apeliacinio skundo surašymo ir atstovavimo apeliacinės instancijos teisme pripažįsta proceso išlaidomis, kadangi nukentėjusysis šias išlaidas patyrė siekdamas apginti savo teises, todėl priteistina 616,88 Eur.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, 331 straipsniu,

nusprendė:

Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 21 d. nuosprendį dėl J. K. išteisinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

J. K. pripažinti kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir skirti bausmę – 30 MGL baudą (1136,4 Eur).

Iš J. K. nukentėjusiojo J. Č. naudai priteisti 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pripažinti proceso išlaidomis nukentėjusiojo J. Č. patirtas išlaidas advokatės Linos Gervelienės pagalbai apmokėti dėl jo atstovavimo ikiteisminiame tyrime, pirmojoje, apeliacinėje instancijoje ir iš nuteistojo J. K. priteisti nukentėjusiajam J. Č. 616,88 Eur proceso išlaidų.

Kolegijos pirmininkas Gytis VečerskasTeisėjai Viktoras Preikšas Kęstutis Dargužis