Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teismo posėdyje, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, kurioje E. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), rusas, Lietuvos Respublikos pilietis, turintis pagrindinį išsilavinimą, nedirbantis, nevedęs, gyvenantis (duomenys neskelbtini), baustas administracine tvarka, neteistas,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 1 dalį,

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. K., 2013 m. lapkričio 29 d., laikotarpiu nuo 21 iki 22 val. 40 min., (duomenys neskelbtini) name, bendro naudojimo koridoriuje, asmeninio konflikto su nukentėjusiuoju G. B. metu, tyčia rankomis pastūmė nukentėjusįjį, o šiam nugriuvus ant nugaros ir atsistojus, tyčia ne mažiau kaip du kartus kojų keliais spyrė į pilvą, taip padarė jam poodinę kraujosruvą pilvo sienos kairėje pusėje, trauminį tulžies pūslės plyšimą, lydimą kraujo ir tulžies išsiliejimu į pilvaplėvės ertmę bei hematomos susidarymu užpilvaplėviniame tarpe, t. y. sunkiai sutrikdė nukentėjusiajam G. B. sveikatą.

Motyvuojamoji dalis

Nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio nuostatomis, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, konstatuoja, jog E. K. kaltė sunkiai sutrikdžius nukentėjusiojo G. B. sveikatą, t. y. padarius BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, visiškai įrodyta. Tokią išvadą leidžia daryti byloje surinktų ir teismo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumos analizė.

Liudytoja E. Š., kuri teismo posėdžio metu davė kaltinamajam palankius ir iš esmės panašius parodymus, patvirtino, jog įvykio metu E. K. nukentėjusįjį G. B. pastūmė ir šis vieną kartą atsitrenkė į medinę spintelę, stovinčią prie lango, kaltinamasis nukentėjusiojo nespardė, jokių smūgių ji neatsimena, nei, kad būtų sudavęs G. B., nei E. K.. Vis gi apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, E. Š. paaiškino, kad konflikto metu G. B. trenkė E. K., po to šis stipriai pastūmė nukentėjusįjį ir šis nugriuvo ant grindų, prausyklos patalpoje, ten kur G. griuvo, stovėjo spintelė, gal G. į tą spintelę atsitrenkė, bet ji nežino (b. l. 54). Taigi, duodama paaiškinimus ikiteisminio tyrimo metu, liudytoja nurodė aplinkybę, jog nukentėjusysis sudavė kaltinamajam, o teisme šios aplinkybės nepatvirtino, be to, aplinkybę, kad G. B. krisdamas atsitrenkė į spintelę, kas, tariamai, galėjo sukelti sužalojimus, ikiteisminio tyrimo metu nurodė tik kaip galimą ar spėtiną, tuo tarpu teismo posėdžio metu tai tvirtino kategoriškai. Dėl šių priežasčių bei fakto, kad E. Š. gyvena kartu su kaltinamuoju, juos sieja artimi santykiai, teismas pripažįsta liudytojos parodymus prieštaringais ir nepatikimais, kadangi liudytoja yra suinteresuota duoti kaltinamajam palankius parodymus. Šios liudytojos, kaip ir kaltinamojo, parodymais teismas remiasi tik tiek, kiek jie atitinka kitus bylos įrodymus.

Teismas pažymi, kad kaltinamojo E. K. bei liudytojos R. Š. parodymų dalį, kurioje šie teigė, kad kaltinamasis nukentėjusiajam smūgių rankomis bei kojomis nesudavė, o nukentėjusysis susižalojo krisdamas ir atsitrenkdamas į spintelę, paneigia kiti bylos įrodymai. Antai nukentėjusysis G. B. viso proceso iš esmės nuosekliai tvirtino, kad jam smūgius rankomis ir kojomis sudavė ir jį sumušė būtent E. K.. Teismo posėdžio metu G. B. parodė, kad konflikto metu E. K. pastūmė jį abiem rankom į prausyklos pusę, po to jis nukrito nugara ant grindų, tada atsistojo, ėjo link kaltinamojo, norėdamas išsiaiškinti, kodėl šis jį pastūmė, o šis koridoriuje tarsi jį prilaikydamas, sudavė jam viso penkis kartus – tris kartus kumščiu į krūtinę, ir keliais du kartus į pilvo sritį. Smūgiai buvo stiprūs, ėmė skaudėti visą pilvą. Tokie nukentėjusiojo parodymai yra išsamūs ir nuoseklūs praktiškai viso proceso metu, išskyrus keletą nereikšmingų neatitikimų. Štai apklausiamas 2014 m. gruodžio 16 d. jis parodė, kad konflikto metu E. K. jį išties pastūmė rankomis ir jis nukrito ant plytelių, o atsistojus kaltinamasis sudavė jam rankomis kelis kartus į pilvo sritį bei spyrė keliu į pilvą. Būtent tuo metu jis pajuto stiprų skausmą (b. l. 19-20). Apklausiamas 2014 m. kovo 31 d. nukentėjusysis parodė iš esmės analogiškai, kad kaltinamasis jam ne mažiau kaip tris kartus sudavė rankomis į pilvą ir du kartus spyrė keliais į pilvą, būtent tada jam užėmė kvapą, pradėjo trūkti oro (b. l. 21-23). Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusysis parodymų patikrinimo vietoje metu, patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (b. l. 30-44). Taigi, nė vienoje apklausoje nukentėjusysis nenurodė, kad krisdamas atsitrenkė į spintelę. Sprendžiant dėl nukentėjusiojo parodymų patikimumo, svarbi ir ta aplinkybė, kad jis analogiškas aplinkybes nurodė ir savo pareiškime (b. l. 7), taip pat analogiškos aplinkybės užfiksuotos protokole - pareiškime (b. l. 6). Nukentėjusiojo parodymus dėl to, kad jis buvo sumuštas suduodant smūgius, patvirtina ir VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties kvietimo kortelė, iš kurios matyti, kad jis iš karto, t. y. 2013 m. lapkričio 29 d., nurodė medikams, jog buvo sumuštas pažįstamo asmens, jį mušė kumščiu į pilvo sritį (b. l. 73). Aplinkybę, jog G. B. nuosekliai ir nedviprasmiškai teigė, jog buvo sumuštas ir kūno sužalojimai jam padaryti būtent smurtiniu poveikiu ir, priešingai, nebuvo sąlygoti tam tikrų atsitiktinių aplinkybių, patvirtina 2013 m. lapkričio 30 d. specialistės A. M. ir tyrėjos J. V. tarnybiniai pranešimai, kuriuose, užfiksuota, jog nukentėjusysis G. B. 2013 m. lapkričio 11 d. buvo atvežtas į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę, jam diagnozuotas pilvo sumušimas, nukentėjusiojo teigimu jį sumušė iš matymo pažįstamas žmogus (b. l. 3, 4). Nors liudytojos D. G. parodymai nėra tiesioginis įrodymas, tačiau jos parodymai bendrame įrodymų kontekste taip pat yra svarbūs sprendžiant dėl nukentėjusiojo parodymų patikimumo. Ši liudytoja apklausiama teisme patvirtino, jog po įvykio sūnus jai pasakojo, kad žiūrėjo televizorių ir išgirdo stiprų beldimą, atidarė duris, ten stovėjo E. K., kuris pradėjo reikšti pretenzijas dėl cigarečių. Giedrius sakė, jog parodė jam savo cigaretes, E. K. jį pakvietė išeiti. Įvykis prasidėjo tarp durų į prausyklą. Kaip sakė Giedrius, Eduardas buvo įniršęs, raudonom akim, jis paėmė Giedrių už pečių ir pastūmė į prausyklos vidų ir, kai Giedrius atsistojo, pradėjo su keliais jam smūgiuoti. Šie liudytojos parodymai atitinka ir jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (b. l. 64-65).

Taigi, pirmiau aptartų įrodymų visuma patvirtina nukentėjusiojo G. B. parodymus apie tai, kad jam kojomis ir rankomis kaltinamasis E. K. sudavė smūgius bei paneigia kaltinamojo ir liudytojos R. Š. versiją, jog nukentėjusysis susižalojo krisdamas ir atsitrenkdamas į spintelę. Tokią aplinkybę iš dalies paneigia ir teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 4222/13(01), iš kurios matyti, kad sužalojimai nukentėjusiajam G. B. padaryti dviem trauminiais poveikiais, o jei pastarųjų buvo ir daugiau, jokių požymių nėra išlikę (b. l. 50-51). Kaltinamasis bei liudytoja R. Š. teigė, kad nukentėjusysis krisdamas vieną kartą atsitrenkė šonu į spintelę, kaltinamasis, be kita ko, ikiteisminio tyrimo metu detalizavo, jog nukentėjusysis į spintelę atsitrenkė kairiu savo šonu. Tačiau, pirmiau minėta specialisto išvada nustatyta, kad nukentėjusiajam sužalojimai padaryti mažiausiai dviem trauminiais poveikiais, taigi, kaltinamojo ir liudytojo R. Š. parodymuose nurodytas sužalojimų skaičius neatitinka objektyviai nustatytų aplinkybių. Be to, anatomiškai, tulžies pūslė yra labiau dešinėje žmogaus kūno pusėje, taigi, objektyviai mažiau tikėtina, kad ji gali būti sužalota atsitrenkiant į ką nors kairiu kūno šonu, kaip tai nurodė kaltinamasis E. K.. Tuo tarpu G. B. ikiteisminio tyrimo metu duotuose paaiškinimuose parodė, jog E. K. jam kumščiu tris kartus sudavė į pilvo sritį, po to du kartus į pilvą spyrė keliu (b. l. 21-23), apklausiamas teismo posėdžio metu, savo parodymus patikslino ir paaiškino, jog E. K. smūgiavo jam tris kartus kumščiu į krūtinę, ir du kartus keliais į pilvo sritį. Šie nukentėjusiojo parodymai atitinka specialisto išvadoje nustatytus faktus, kartu detalizuoja aplinkybę, jog jam į pilvo sritį buvo smūgiuota keliu, o ne kumščiais. Pažymėtina ir tai, kad iš G. B. parodymų patikrinimo vietos protokole, foto lentelėje, esančių nuotraukų matyti, kad nukentėjusysis manekeno pagalba pademonstravo, jog susistumdymas prasidėjo koridoriuje, šalia kurio yra prausykla, ir jis, E. K. pastumtas į prausyklos pusę, nukrito nugara ant prausyklos grindų, iškart už slenksčio (b. l. 36-39). Iš šių nuotraukų, taip pat iš įvykio vietos apžiūros protokolo foto lentelėje esančių nuotraukų (b. l. 15-17) matyti, jog spintelės, į kurią, kaip tvirtina E. K., atsitrenkė jo pastumtas nukentėjusysis G. B., toje vietoje, kur nurodė nukritęs G. B., nėra. Spintelė patalpoje yra toliau, kairėje pusėje prie lango. Svarbi aplinkybė yra ta, jog teismo posėdžio metu kaltinamasis E. K. teigė, kad nukentėjusysis G. B., jo pastumtas, krito ir atsitrenkė į spintelę, nes užkliuvo už slenksčio. Iš jau minėtų foto nuotraukų matyti, jog slenkstis prausykloje yra ties įėjimu, kur ir nurodė griuvęs G. B.. Tai patvirtina, jog E. K. suvokė, kurioje konkrečioje vietoje krito nukentėjusysis bei tai, jog šioje vietoje pastarajam atsitrenkti į spintelę nebuvo objektyvios galimybės. Taigi, minėtų objektyvių bylos duomenų analizė paneigia kaltinamojo ir liudytojo R. Š. paaiškinimus apie tai, jog nuketėjusysis, pastumtas kaltinamojo, atsitrenkė į spintelę, kas, neva, galėjo lemti sunkų jo sveikatos sužalojimą.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog nukentėjusiojo G. B. sveikata sutrikdyta E. K. tyčia rankų kumščiais sudavus ne mažiau kaip tris smūgius nukentėjusiajam į krūtinę ir ne mažiau kaip du kartus kojų keliais spyrus į pilvą. Aplinkybę, kad dėl tokio E. K. smurto nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, patvirtina teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 4222/13(01). Šia specialisto išvada nustatyta, kad G. B. patirti sužalojimai – poodinė kraujosruva pilvo sienos kairėje pusėje, trauminis tulžies pūslės plyšimas, lydimas kraujo ir tulžies išsiliejimo į pilvaplėvės ertmę bei hematomos susidarymo užpilvaplėviniame tarpe, kurie visumoje kvalifikuotini sunkiu sveikatos sutrikdymu, galimai padaryti nukentėjusiojo nurodytu laiku bei būdu (b. l. 51-51). Kategoriška išvada nepateikta, pažymint, jog sužalojimai galėjo būti padaryti: 1) tiek suduodant smūgius kietu, buku, riboto paviršiaus daiktu į pilvo sritį, 2) tiek šia kūno sritimi atsitrenkus į kietą, buką, riboto paviršiaus daiktą (griūnant, griuvinėjant). Vis dėlto, šiuos teiginius vertinant pirmiau ištirtų aplinkybių kontekste, antroji specialisto įvardinta sužalojimų atsiradimo priežastis atmestina. Išvadoje taip pat nustatyta, jog klausimas, ar nukentėjusysis pats savęs nesusižalojo, galėtų būti sprendžiamas tik turint objektyvius duomenis apie konkrečias aplinkybes, kurių byloje nėra, todėl teismo vertinimu, kaltinamojo E. K. argumentai, jog G. B. galėjo susižaloti pats, yra nepagrįsti. Juo labiau, kad ir pats nukentėjusysis tokių aplinkybių nenurodė, byloje nėra ir kitų tokią versiją patvirtinančių duomenų. Pastebėtina, kad liudytojai L. S. ir V. S. paaiškino, jog įvykio dieną pas juos atėjo G. B. bei pasakė, jog jam skauda pilvą, paprašė iškviesti greitąją, nukrito ir gulėjo ant grindų. Dėl kokių priežasčių skauda pilvą, nepaaiškino, o jie iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Sugretinus šių liudytojų parodymus su VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties kvietimo kortelėje užfiksuota aplinkybe, kad iškvietimas gautas 22.41 val. teismas sprendžia, kad nukentėjusysis laiko požiūriu ir neturėjo objektyvios galimybės dar kažkokiu būdu susižaloti. Juo labiau, kad liudytojai L. S. ir V. S. nenurodė, kad susmukdamas pas juos kambaryje G. B. į ką nors atsitrenkė. Dėl to, teismui nekyla abejonių, jog trauminis poveikis dėl kurio jam sunkiai sutrikdyta sveikata, nukentėjusiajam G. B. padarytas būtent tada, kai E. K. jam sudavė smūgius į pilvo sritį. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog byloje kyla prieštaravimų dėl tikslaus smūgių, sąlygojusių G. B. nustatytus sužalojimus, skaičiaus. E. K. kaltinamas kumščiais ir kojomis, sudavęs ne mažiau kaip penkis smūgius nukentėjusiajam į pilvą, tuo pastarajam padarydamas jau minėtus sužalojimus ir sunkiai sutrikdydamas sveikatą. Specialisto išvadoje nustatyta, jog sužalojimai nukentėjusiajam G. B. padaryti dviem trauminiais poveikiais, o jei pastarųjų buvo ir daugiau, jokių požymių nėra išlikę. Ikiteisminio tyrimo metu duotuose paaiškinimuose G. B. parodė, jog E. K. jam kumščiu tris kartus sudavė į pilvo sritį, po to du kartus į pilvą spyrė keliu (b. l. 21-23), apklausiamas teismo posėdžio metu, savo parodymus patikslino ir paaiškino, jog E. K. smūgiavo jam tris kartus kumščiu į krūtinę, ir du kartus keliais spyrė į pilvo sritį. Šie nukentėjusiojo parodymai atitinka specialisto išvadoje nustatytus faktus, kartu detalizuoja aplinkybę, jog jam į pilvo sritį buvo smūgiuota keliu, o ne kumščiais. Įvertinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog G. B. sunkus sveikatos sutrikdymas padarytas kojomis suduodant du smūgius į pilvą. Dėl šios priežasties teismas tikslina kaltinimą, pašalina aplinkybę, kad nukentėjusiajam buvo suduoti trys smūgiai kumščiais, nes objektyviai tokie smūgiai specialisto neužfiksuoti, ir konstatuoja, kad E. K. nukentėjusiajam G. B. sunkiai sveikatą sutrikdė tyčia ne mažiau kaip du kartus keliais spirdamas į pilvą.

Atsižvelgiant į tai, kad specialisto išvada nustatyta, jog G. B. patirti sužalojimai, vadovaujantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86, 6.6.11 punktu, vertintini sunkiu sveikatos sutrikdymu, E. K. padaryta nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.

Teismų praktikoje apie kaltininko kaltės formą ir jos turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas ne tik į kaltininko parodymus, bet ir į padaryto nusikaltimo objektyvias aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, lokalizaciją, nusikalstamų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, taip pat kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, veikos padarymo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo elgesį prieš nusikaltimą, jo padarymo metu bei po jo ir pan. Kaip jau minėta, baudžiamoji atsakomybė už tyčinį sunkų sveikatos sutrikdymą kyla esant tiesioginei tyčiai (kuri gali būti apibrėžta ar neapibrėžta) ar netiesioginei tyčiai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-459/2011 ir kt). E. K. smurtiniai veiksmai prieš G. B. buvo agresyvūs, nors ir ne itin intensyvūs: jis, pastūmė nukentėjusįjį, nuo to šis pargriuvo, o G. B. atsistojus, spyrė jam keliu du kartus į gyvybiškai svarbią kūno vietą. Dėl suduotų smūgių nukentėjusiajam padaryta sunki trauma, operacijos metu pašalintas vidaus organas. Nors kaltinamasis parodė, jog jo veiksmus išprovokavo tai, kad G. B. trenkė jam į veido sritį, byloje tai neginčijamai patvirtinančių įrodymų nėra, priešingai, tiek iš nukentėjusiojo, tiek iš kaltinamojo paaiškinimų matyti, jog konfliktas iš esmės įvyko dėl menkavertės priežasties – kaltinamasis nepatikėjo, jog nukentėjusysis neėmė jo cigarečių. Nukentėjusiojo po įvykio neatsiprašė. Pastebėtina, jog iš bylos medžiagos matyti, kad kaltinamojo tyčia susiformavo staiga, išankstinės tyčios sumušti G. B. E. K. teismas nenustatė. Visa tai suponuoja išvadą, jog kaltinamasis E. K. smurtaudamas prieš nukentėjusįjį G. B., veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia bei paneigia kaltinamojo gynėjo poziciją, jog E. K. veika turėtų būti perkvalifikuota pagal BK 137 straipsnio 1 dalį, numatančią atsakomybę už neatsargų sunkų sveikatos sutrikdymą.

Dėl E. K. skirtinos bausmės

Skirdamas bausmę, teismas vadovaujasi BK 41, 54, 61 straipsniuose numatytais bausmės skyrimo pagrindais ir taisyklėmis. BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatyta tik laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis yra nuo trijų mėnesių iki dešimties metų. Byloje nenustačius BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų pagrindų, taip pat jokių BK 54 straipsnio 3 dalies prasme išskirtinių aplinkybių, kurios leistų kaltinamajam skirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą bausmę, teismui lieka tik apsvarstyti ir nustatyti kaltinamajam E. K. skirtinos laisvės atėmimo bausmės dydį.

Teismas, skirdamas laisvės atėmimo bausmę kaltinamajam E. K. ir nustatydamas jos dydį atsižvelgia į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį – padaryta tyčinė nusikalstama veika žmogaus sveikatai, kuri priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), veika baigta, ji padaryta nenaudojant jokių įrankių, tačiau suduodant kojomis smūgius nukentėjusiajam bendro naudojimosi patalpose. Dėl tokių kaltinamojo veiksmų kilo sunkūs, negrįžtami padariniai – nukentėjusiajam operacijos metu teko pašalinti vidaus organą. E. K. nusikaltimą padarė spontaniškai, veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia, dėl nereikšmingos priežasties – įvykus konfliktui dėl cigarečių.

Vertintini ir kaltinamojo asmenybę apibūdinantys duomenys – E. K. jauno amžiaus, neteistas, niekur nedirba, legalaus pragyvenimo šaltinio neturi, nuo 2010 m. balandžio 20 d. įtrauktas į asmenų, neturinčių gyvenamosios vietos apskaitą (b. l. 100), administracine tvarka baustas už viešosios tvarkos pažeidimus (b. l. 102 - 103), į Vilniaus priklausomybės ligų centro narkologinę įskaitą neįrašytas (b. l. 106), Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje nesigydė (b. l. 107), registruotas Karoliniškių Psichikos sveikatos centre – lankėsi pas vaikų ir paauglių psichiatrą, 1987 m. konsultuotas psichologo, 1996 m. jam diagnozuotas protinio vystymosi sulėtėjimas, 1997 m. jam diagnozuoti mišrūs raidos sutrikimai, duomenų, jog nusikaltimo padarymo metu sirgo ar šiuo metu serga lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu ar silpnaprotyste, nėra (b. l. 111). Šios aplinkybės rodo, kad kaltinamasis iki nusikalstamos veikos padarymo nebuvo itin pavojingas visuomenei. Vis tik jo administracinė nuobaudos rodo, kad jis turi polinkį į alkoholio vartojimą. Jo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo iš dalies teigiamas, jis padėjo nukentėjusiajam iš L. S. nueiti iki savo buto, tai patvirtino liudytojai L. S. ir V. S., tačiau nukentėjusiojo neatsiprašė, žalos neatlygino.

Kartu teismas atsižvelgia į tai, kad nenustatyta kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Nors kaltinime nurodyta, kad E. K. nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tuo remiantis prašoma nustatyti jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, tačiau byloje esančių duomenų tokiai išvadai nepakanka. Pažymėtina, kad nukentėjusysis nurodė, kad kaltinamasis įvykio metu buvo apsvaigęs anuo alkoholio, tačiau objektyviai kaltinamojo blaivumas nepatikrintas. Iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad nukentėjusysis pristatytas neblaivus, jaučiasi alkoholio kvapas. Ši aplinkybė leidžia spręsti, kad dėl alkoholio pats nukentėjusysis galėjo iškreiptai suvokti kaltinamojo neblaivumo laipsnį. Pats kaltinamasis bei liudytoja R. Š. teigė, kad iki įvykio jie buvo išgėrę po vieną butelį alaus. Tokie šių asmenų parodymai byloje nepaneigti. Liudytojai L. S. ir V. S. taip pat nenurodė, kad kaltinamasis pas juo atėjęs išvesti nukentėjusiojo buvo neblaivus. Teismo vertinimu, nustačius, kad kaltinamasis išgėrė tik vieną butelį alaus, nėra pagrindo spręsti, kad tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kadangi BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė nustatoma tik tuo atveju, jeigu neblaivumas turėjo įtakos veikos padarymui. Dėl šių aplinkybių iš kaltinimo šalintina aplinkybė, kad E. K. veiką padarė būdamas neblaivus.

Įvertinęs šias, bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, teismas konstatuoja, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti, E. K. paskyrus laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis nustatytinas artimas minimaliam. Teismo požiūriu būtent tokia bausmė atitiks teisingumo, proporcingumo ir protingumo kriterijus bei kaltinamojo asmenybę ir nebus akivaizdžiai per griežta.

Paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, paliktina galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

Pagal BPK kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Vienas šios teisės realizavimo būdų yra civilinio ieškinio pareiškimas įtariamajam, kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims baudžiamajame procese ((duomenys neskelbtini) straipsnis). Civilinio ieškinio pagrįstumas ir dydis kartu su kitomis bylos aplinkybėmis įrodinėjamas pagal BPK taisykles, o tais atvejais, kai dėl civilinio ieškinio iškyla klausimų, kurių sprendimo baudžiamojo proceso įstatymas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms ((duomenys neskelbtini) straipsnio 1 ir 2 dalys). Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta ((duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalis).

Teismas konstatuoja, jog šioje byloje nustačius, kad kaltinamasis E. K. atsakingas už nukentėjusiojo M. B. sunkų sveikatos sutrikdymą, pagal aukščiau nurodytas nuostatas, pastarasis turi atlyginti nukentėjusiojo patirtą turtinę ir neturtinę žalą. G. B. byloje pareiškė civilinį ieškinį 1000 Lt turtinei ir 4000 Lt neturinei žalai atlyginti.

Byloje civilinį ieškinį regreso teise pareiškė ir Vilniaus teritorinė ligonių kasa, kuriai E. K., vadovaujantis CK 6.280 straipsniu, Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, 15 straipsnio 1dalies 8 punktu, taip pat turi atlyginti turtinę žalą. Ieškinys pareikštas 10 297, 35 Lt sumai.

Nukentėjusiojo civilinio ieškinio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo netenkintina.

G. B. teismo posėdžio metu parodė, jog turtinę žalą sudaro išlaidos medikamentams. G. B. motina D. G. patvirtino, jog papildomai gydymui reikėjo pirkti nuskausminamuosius, raminančius, švirkštus, elastinį diržą, vaistus vidaus organams, kadangi Vilniaus teritorinė ligonių kasa šių išlaidų nekompensavo, už tai sumokėjo ji pati. Vis tik, teismas pastebi, jog patirta turtinė žala turi būti pagrįsta atitinkamais rašytiniais dokumentais (išrašais, sąskaitomis, čekiais ir pan.), kurie įrodytu realiai patirtų išlaidų dydį. Šiuo atveju, į bylą minėti įrodymai nėra pateikti, todėl priteisti 1000 Lt dydžio sumą turtinei žalai atlyginti, teismas neturi teisinio pagrindo.

Nukentėjusiojo civilinio ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintina visiškai.

CK 6.250 straipsnyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus. Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą, bei argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, vertinti jų visumą. Teismo funkcija – kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo asmens patirtą fizinį ir dvasinį skausmą ir kitus neigiamus neturtinio pobūdžio išgyvenimus. Priteistinos neturtinės žalos dydį bylose lemia konkrečios aplinkybės, kurios įvairiose bylose būna skirtingos, todėl ir teismų praktika nustatant neturtinės žalos dydį yra įvairi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-397/2012). Nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas klausimą dėl nukentėjusiajam G. B. priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti dydžio, atsižvelgia į nusikalstama veika sukeltus sunkius padarinius, kurie yra neatstatomi – operacijos būdu pašalintas vidaus organas, taigi žala itin didelė. Padaryti sužalojimai sukėlė nukentėjusiajam didelį skausmą bei nepatogumų, jis turėjo dvi savaites gulėti ligoninėje, vėliau apie dvi savaites lankytis poliklinikoje žaizdai perrišti. Nukentėjusiojo teigimu, jam sutriko virškinimas, teks laikytis specialios dietos, todėl įprastas gyvenimo ritmas tapo komplikuotas. Teismas taip pat atsižvelgia į tai, jog G. B. dar 2006 m. nustatytas 35 procentų darbingumo lygis. Įvertintina ir kaltinamojo padėtis – jis niekur nedirba, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, tačiau yra jauno amžiaus, darbingas. Pirmiau minėtos aplinkybės leidžia spręsti, jog nukentėjusiojo prašoma atlyginti neturtinė žala yra visiškai proporcinga prieš jį padarytam sunkiam nusikaltimui bei jo patirtiems išgyvenimams, taip pat atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus bei užtikrina civilinio atsakovo ir nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą ir nėra akivaizdžiai per didelė. Tokia suma neviršija ir teismų praktikoje už analogiškų nusikaltimų padarymą ir sukeltus tokius pat padarinius priteisiamų sumų dydį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-167/2011, 2K-181/2010, 2K-227/2011 ir kt.).

Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinys dėl turtinės žalos tenkintinas visiškai. Išlaidas pagrindžia byloje esantys duomenys: gydymo paslaugų apskaitos išrašas (b. l. 178).

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

2014 m. rugpjūčio 8 d. teisme gautas kaltinamojo E. K. gynėjo advokato Benedikto Paulausko prašymas, vadovaujantis (duomenys neskelbtini) straipsnio 2 dalimi, priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, kurios, kaip nurodyta prašyme, iki 2014 m. rugpjūčio 18 d. sudaro 230 litų. Advokato B. Paulausko prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų netenkintinas.

(duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šioje baudžiamojoje byloje teismas 2014 m. birželio 25 d. nutartimi perduodamas bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, vadovaudamasis BPK 51 straipsnio 2 dalimi, pripažino kaltinamojo E. K. gynėjo dalyvavimą būtinu, nes iš specialisto išvados Nr. 89TPK-243/2014 buvo matyti, jog 1996 m. kaltinamajam diagnozuotas protinio vystymosi sulėtėjimas, 1997 m. jis konsultuotas psichologo, IQ konstrukcinis 78, IQ verbalinis 80, 1997 m. jam diagnozuoti specifiniai mišrūs raidos sutrikimai, todėl buvo tikėtina, kad E. K. nesugebės tinkamai pasinaudoti teise į gynybą. Taigi, gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu, nors pats kaltinamasis valios turėti gynėją ir neišreiškė. Valstybei kilo pareiga užtikrinti kaltinamojo konstitucinę teisę į gynybą, kuri yra absoliuti bei negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. Teismo vertinimu, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis bei jų priteisimas iš kaltinamojo, šiuo atveju, su minėtos teisės įgyvendinimu yra akivaizdžiai nesuderinamas, todėl pasinaudodamas diskrecijos teise, teismas konstatuoja, jog kaltinamojo gynėjo prašymas priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas yra atmestinas. Pozicijos, jog, kaltinamojo gynėjo dalyvavimą pripažinus būtinu, nepriklausomai nuo jo valios, antrinės teisinės pagalbos išlaidos nepriteistinos, laikomasi ir teismų praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K–322/2014).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 2 dalimi, 304 straipsniu, 305 straipsnio 1 dalimi, 307 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

E. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalyje ir skirti jam vienerių metų laisvės atėmimo bausmę.

Bausmę skirti atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuteistojo sulaikymo vykdant šį nuosprendį dienos.

Paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, palikti galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Iš E. K. priteisti nukentėjusiajam G. B. 4000 Lt neturtinei žalai bei Vilniaus teritorinei ligonių kasai 10 297,35 Lt turtinei žalai atlyginti.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.