Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Rauckio, Juditos Sungailaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Aušros Vingilės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2022 m. balandžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 2 dalyje ir jam paskirta laisvės apribojimo bausmė 1 metams su intensyvia priežiūra.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. vasario 21 d. nuosprendžiu paskirta iš dalies neatlikta bausme (430,37 Eur dydžio bauda), prie griežtesnės šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės visiškai pridedant švelnesnę ankstesniu nuosprendžiu paskirtą iš dalies neatliktą bausmę, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 metams su intensyvia priežiūra, nustatant, kad V. B. intensyvios priežiūros laikotarpiu nuo 23 val. iki 6 val. turi būti savo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), ir 430,37 Eur dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 2 punktu, V. B. kartu su intensyvia priežiūra per visą bausmės atlikimo laiką skirtas įpareigojimas pradėti dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei uždrausta jam per visą bausmės atlikimo laiką vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

Transporto priemonė – lengvasis automobilis „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) paliktas jo savininkei L. A. B..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. V. B. nuteistas BK pagal 259 straipsnio 2 dalį, nes neteisėtai laikė nedidelį kiekį psichotropinės medžiagos, neturėdamas tikslo jos parduoti ar kitaip platinti, o būtent: jis nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko, savo reikmėms, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, automobilyje „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai laikė psichotropinę medžiagą – amfetaminą, kurios masė yra 0,105 g, iki 2021 m. sausio 12 d. apie 16.51 val., kai šią psichotropinę medžiagą ant automobilio, stovėjusio važiuojamojoje dalyje Kaune, ties (duomenys neskelbtini), galinės sėdynės rado ir paėmė policijos pareigūnai.

2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad jokie byloje esantys įrodymai nepatvirtina aplinkybės, jog transporto priemone važiavo, o kartu ir maišelį su psichiką veikiančiomis medžiagomis jame paliko, kiti asmenys, o ne nuteistasis. Byloje neabejotinai nustatytas tik narkotinių medžiagų laikymo faktas, todėl alternatyvi veiką kvalifikuojanti aplinkybė – įgijimas, pašalinta iš kaltinimo, pašalinant aplinkybes, kad V. B. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, savo reikmėms, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai įgijo psichotropinę medžiagą – amfetaminą, kurios masė yra 0,105 g, nekeičiant jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir nustatytų aplinkybių, susijusių su minėtos psichotropinės medžiagos laikymu, neturint tikslo ją parduoti ar kitaip platinti. Jokie byloje surinkti įrodymai, nepatvirtina manymo, kad kaltinamasis šias narkotines medžiagas turėjo savo žinioje, ketindamas jas parduoti ar kitaip išplatinti. Skirdamas bausmę nuteistajam teismas nurodė, kad nuteistojo nusikalstamiems polinkiams pakeisti tikslinga skirti laisvės apribojimo bausmę, sudarant galimybes kaltinamojo resocializacijai, jo priežiūrą vykdant Probacijos tarnyboje.

5. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

II. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados

6. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinio teismo užduotis yra patikrinti skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalis nustato, kad teisėjai įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Remiantis aukščiau aptartu teisiniu reguliavimu galima teigti, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu bei nuspręsti ar jai grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Vertinant įrodymus privalu įvertinti kiekvieną iš jų atskirai bei jų visumą. Aukščiau aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai traktuojama apeliaciniuose skunduose, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Dėl apeliacinio skundo

7. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. B. ginčija, kad automobilyje rastos narkotinės medžiagos yra jo. Pagrįsdamas apeliacinio skundo teiginius, nuteistasis kelia savo versiją ir teigia, kad narkotines medžiagas į jo automobilį galėjo kas nors įmesti per pravirą langa.

8. Tokie nuteistojo V. B. skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas tiek nuteistojo V. B. parodymus, tiek kitus byloje surinktus įrodymus, BPK nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus įvertino ne atsietai vienus nuo kitų, o atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį. V. B. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką įrodo byloje nustatyta ir teismo nuosprendyje tinkamai bei motyvuotai įvertinta įrodymų visuma, leidžianti daryti pagrįstas išvadas dėl nuteistojo V. B. atliktų veiksmų pobūdžio bei kaltės formos.

9. Byloje nustatyta, kad 2021 m. sausio 12 d. automobilyje „Audi“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris buvo paliktas Kaune, ties (duomenys neskelbtini), buvo rasta baltos spalvos miltelių plastikiniame maišelyje. Pagal 2021 m. kovo 29 d. specialisto išvadą šių miltelių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos – amfetamino, kurio masė yra 0,105 g (1 t., b. l. 70–73). Iš byloje esančių pareigūnų tarnybinių pranešimų matyti, kad apžiūrėję automobilį, jie pro pravirą langą ant automobilio galinės keleivio sėdynės pastebėjo polietileninį permatomos spalvos maišelį su baltos spalvos milteliais, galimai narkotine medžiaga, šalia buvo nuolaidų kortelė. Netrukus atėjęs vyriškis, prisistatė V. B., paaiškino, kad jam važiuojant baigėsi kuras ir jis nuėjo iki degalinės. V. B. nurodė, kad apie polietileninį maišelį nieko nežino. Jis buvo nuvežtas į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikinės ligoninės Skubios pagalbos skyrių šlapimo tyrimui atlikti (1 t., b. l. 25–31). V. B. nedavė parodymų nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme. Liudytojas M. Č., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad įvykio vietoje V. B. nurodė, kad gabeno nepažįstamus asmenis, todėl jie šį maišelį ir paliko. Šia aplinkybes patvirtino ir liudytoja eismo posėdyje apklausta B. P., kuri papildomai nurodė, kad galiniai automobilio langai buvo tamsinti, pažiūrėję pro pravertą lango ertmę, pastebėjo, kad automobilyje mėtėsi skardinės nuo alkoholio, striukė, permatomos spalvos plastikinis maišelis, kuris buvo ant galinės sėdynės, maždaug ties jos viduriu. Pro lango plyšį maišelis gerai matėsi. Nurodė, jog mano, kad per tokį mažą praverto lango plyšį niekas negalėjo to maišelio įmesti į automobilio vidų. Identiškas aplinkybes liudytoja nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu, bei tarnybiniame pranešime (1 t., b. l. 25-31, 103-104). Liudytoja L. A. B., kuri yra nuteistojo motina ir automobilio savininkė teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad pati narkotinių medžiagų nevartoja, todėl negalėjo palikti ir maišelio su narkotikais automobilyje, ar jos sūnus vartoja psichiką veikiančias medžiagas, jai nėra žinoma. Taip pat, byloje nustatyta, kad prie plastikinio maišelio su narkotine medžiaga rasta nuolaidų kortelė priklauso nuteistajam V. B. (1 t., b. l. 84). 2021 m. sausio 13 d. specialisto išvadoje Nr. T-N 49/2021(01) patvirtina, kad V. B. šlapime, paimtame 2021 m. sausio 12 d. 17.43 val., rasta amfetamino, tetrahidrokanabinolio karboksi rūgšties (tai kanapių skilimo produktų pėdsakai) (1 t., b. l. 141). Pirmosios instancijos teismas nuteistojo kaltę, padarius jam inkriminuotą veiką, taip pat grindė ir tuo, kad policijos pareigūnams V. B. nenurodė jokių asmenų, kuriuos teigė vežęs, anketinių duomenų, nepateikė jokio jų apibūdinimo ar aplinkybių, kuriomis šie asmenys į automobilį pateko, kokiu maršrutu buvo gabenami, kur iš automobilio juos išlaipino. Šių aplinkybių V. B. nenurodė ir savo apeliaciniame skunde, bei apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, taip pat, jokių pėdsakų, tinkamų asmenims identifikuoti, ant tyrimo objektų, tai yra polietileninio maišelio, kuriame rastos psichotropinės medžiagos, bei nuolaidų kortelės, nerasta. Atsižvelgiant į tai, visiškai paneigta nuteistojo versija, kad plastikinį maišelį su narkotine medžiaga jo vairuojamame automobilyje paliko kiti jam nepažįstami asmenys. Taip pat, minėtais įrodymais ir liudytojos B. P. parodymais visiškai paneigta nuteistojo versija, jog minėta maišelį į automobilį kas nors įmetė, nes kitų asmenų pėdsakų ant maišelio nebuvo rasta, prie maišelio rasta nuolaidų kortelė priklausė pačiam V. B., o liudytoja nurodė, kad per tokį mažą lango tarpą niekas maišelio įmesti į automobilį negalėjo. Be to, iš 2021 m. sausio 12 d. kitų objektų apžiūros protokolo (1 t., b. l. 39-40) matyti, kad nuolaidų kortelė, priklausanti V. B., yra uždėta ant plastikinio maišelio su narkotine medžiaga. Iš to akivaizdu, kad niekas per langą negalėjo minėto maišelio įmesti taip, kad jis nukristų po V. B. nuolaidų kortele.

10. Apygardos teismo vertinimu, nuteistojo V. B. kaltės turinį patvirtina anksčiau aptarti įrodymai, kurie sudaro vieningą visumą, tarpusavyje vieni kitus papildo. Ir nors, nuteistojo teigimu, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių jo narkotinių medžiagų įgijimo ir laikymo faktą, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma, kurių pakako V. B. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl nuteistojo kaltės. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl V. B. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. B. veiksmai buvo tinkamai kvalifikuoti kaip baudžiamasis nusižengimas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį.

11. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 8 d. nutartis Nr. 2K-391/2013).

12. Už BK 259 straipsnio 2 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymą numatyta atsakomybė kaltam asmeniui – viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba bauda, arba areštas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl bausmės skyrimo ir dar kartą jų nekartoja. Pirmosios instancijos teismas išsamiai nurodė kokiomis aplinkybėmis remiantis buvo parinkta tiek bausmės rūšis, tiek bausmės dydis, tame tarpe buvo įvertintas ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, pobūdis, paskatos bei pasekmes, nuteistojo asmenybė, ankstesni teistumai ir baustumai. Įvertinusi BK 54 straipsnyje įtvirtintas bausmių skyrimo nuostatas, teisėjų kolegija apylinkės teismo nurodytiems argumentams dėl bausmės skyrimo pritaria iš esmės.

Dėl proceso išlaidų

13. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymą, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme ginant V. B. yra 80,00 Eur, kurios turi būti priteistos iš jo valstybei.

14. Pagal, nuo 2020 m. liepos 15 d. galiojančią, BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Todėl, pagal naująją šiuo metu galiojančią straipsnio redakciją, teismui nustatytas imperatyvas priimti sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimant tokį sprendimą galima atsižvelgti tik į kaltininko turtinę padėtį.

15. Teismų praktikoje pripažinta, jog esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas privalomas gynybos dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies „c“ punkte įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014).

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokiam teisiniam reguliavimui, nuteistojo V. B. teisės į gynybą užtikrinimas, atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis nepiktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis yra labiau reikšmingas ir vertintinas kaip prioritetinis prieš būtinumą išieškoti iš jo proceso išlaidas, susijusias su jam tos pačios valstybės suteikta antrine teisine pagalba. Todėl, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas išieškoti iš nuteistojo antrinės teisinės pagalbos išlaidas, netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. balandžio 14 d. nuosprendžio atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.