Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai.

Pareiškėjo suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124), įsigaliojusio nuo 2010-05-14, 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014-12-31 iki 2016-05-16 buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 105, 107, 112, 115, 119, 121, 122, 134, 136, 176, 177, 184, 189, 252, 253, 290, 389. Vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimas pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas laikotarpiais: 2015-01-02 – 2015-01-21, 2015-01-23 – 2015-01-25, 2015-02-02, 2015-02-05 – 2015-02-12, 2015-02-16, 2015-02-19 – 2015-02-20, 2015-02-22 – 2015-02-26, 2015-02-28 – 2015-03-01, 2015-03-06 – 2015-03-24, 2015-04-03 – 2015-04-13, 2015-04-15 – 2015-04-20, 2015-04-22, 2015-04-24 – 2015-04-28, 2015-05-27 – 2015-05-29, 2016-02-19 (b. l. 26–27, 119–120). Iš nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas 88 paras buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus, jam teko nuo 1,85 iki 2,65 kv. m. kameros ploto. Įvertinus aplinkybę, kad tenkantį plotą papildomai mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, kad tokiomis sąlygomis jis turėjo praleisti didžiąją dalį paros laiko, pripažintina, jog pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą. Teismas atmeta atsakovo atstovo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, kaip teisiškai nereikšmingus sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo. Kitais pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiais pareiškėjui teko nuo 3,64 iki 8,88 kv. m. ploto, taigi teisės aktų reikalavimai šiuo aspektu nebuvo pažeisti. Nors pareiškėjas skundo papildyme (b. l. 107–108) nurodė, kad Lukiškių TI-K teismui pateikė netikslius duomenis apie asmenų skaičių, buvusį kartu su pareiškėju, tačiau pareiškėjas šio savo teiginio nedetalizavo, nenurodė, kiek asmenų, jo teigimu, konkrečiomis dienomis ir konkrečiose kamerose buvo laikoma kartu su juo. Lukiškių TI-K teismui papildomai nurodė (b. l. 119–120), kad atsiliepime į skundą pateikti duomenys yra teisingi. Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K duomenis apie asmenų skaičių kamerose grindžia suimtųjų kontrolės ir priežiūros metu surinktais duomenimis, todėl teismas neturi pagrindo šiais duomenimis abejoti.

Pareiškėjas skunde teigė, kad Lukiškių TI-K kamerų sanitariniuose mazguose nebuvo užtikrinamas privatumas, nebuvo užtikrinamas karšto vandens tiekimas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010), 21 punkte buvo nurodoma, kad areštinių kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Nuo 2015-11-01 įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – HN 134:2015), kuri nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.5 punktas numato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m. sienele ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka nustatytus reikalavimus. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui. Dėl karšto vandens tiekimo sanitariniuose mazguose pažymėtina, kad HN 76:2010 nenumatė karšto vandens tiekimo į tardymo izoliatorių kameras. HN 134:2015 18 punktas numato, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Todėl teismas neturi pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos neužtikrinant jam karšto vandens tiekimo į Lukiškių TI-K kameras.

Pareiškėjas skunde teigė, kad kamerose buvo netinkama ventiliacija, buvo drėgna, buvo pelėsio. HN 76:2010 24 punktas nustatė, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, 26 punktas nustatė, kad gyvenamųjų patalpų santykinė drėgmė turi būti 35–60 proc., 56 punktas nustatė, kad ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Tokie patys santykinės drėgmės rodikliai nustatyti ir HN 134:2015, įsigaliojusios nuo 2015-11-01, 16 punkte, o 17 punkte numatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. HN 134:2015 39 punkte numatyta, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad visos Lukiškių TI-K kameros vėdinamos natūraliai, per atidaromus langus. Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – Vilniaus VSC) 2016-03-21 (b. l. 76–78) patikrinimo akte nustatyta, kad kamerose Nr. 115, 121, 389 (pareiškėjas jose buvo laikomas 2016-02-19, 2016-03-22, 2016-05-12 – 2016-05-16) vėdinimas vyko per atidaromus langus, tai atitiko nustatytus reikalavimus, santykinė oro drėgmė kamerose buvo, atitinkamai, 36,4, 40,2 ir 59,1 proc. ir atitiko nustatytus reikalavimus, pelėsio požymių kamerose nenustatyta. Tačiau Vilniaus VSC 2016-01-25 patikrinimo aktu (b. l. 72) nustatyta, kad kameroje Nr. 115 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2016-02-19) dalyje sienos prie lubų buvo vizualiai matomų pelėsių. Pripažintina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, iš esmės atitinkančiomis nustatytus vėdinimo, santykinės oro drėgmės reikalavimus, tačiau pareiškėjo laikymo kameroje Nr. 115 metu (2016-02-19) šioje kameroje buvo pelėsio, tuo buvo pažeistas HN 134:2015 39 punktas.

Pareiškėjas skunde teigė, kas kamerose būdavo šalta. HN 76:2010 26 punktas nustatė, kad kamerų temperatūra šiltuoju laikotarpiu turi būti 18–28 °C, šaltuoju 18–22 °C. HN 134:2015 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Vilniaus VSC 2016-03-21 (b. l. 76–78) patikrinimo akte nustatyta, kad kamerose Nr. 115, 121, 389 (pareiškėjas jose buvo laikomas2016-02-19, 2016-03-22, 2016-05-12 – 2016-05-16) oro temperatūra buvo, atitinkamai, 19,2 °C, 19,2 °C ir 19,3 °C. Tačiau Vilniaus VSC 2016-01-25 patikrinimo akte (b. l. 72) Lukiškių TI-K kameroje Nr. 115 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2016-02-19) buvo nustatyti higienos normų, reglamentuojančių oro temperatūros reikalavimus, pažeidimai ir Lukiškių TI-K buvo įpareigotas užtikrinti, kad oro temperatūra šioje kameroje būtų ne žemesnė kaip 18 °C ir ne didesnė kaip 28 °C. Todėl pripažintina, kad pareiškėjas kameroje Nr. 115 2016-02-19 buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis nustatytų oro temperatūros reikalavimų.

Pareiškėjas skunde teigė, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo tamsu. HN 76:2010 22 punktas nustatė, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. HN 76:2010 23 punktas nustatė, kad gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. HN 134:2015, įsigaliojusios nuo 2015-11-01, 14 punktas numato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Iš Vilniaus VSC 2016-03-11 patikrinimo akto matyti, kad kameroje Nr. 121 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2016-03-22) išmatuota dirbtinė apšvieta buvo 230 lx, kameroje Nr. 389 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2016-05-12 – 2016-05-16) – 232 lx ir atitiko nustatytus reikalavimus. Vilniaus VSC 2016-03-21 (b. l. 76–78) patikrinimo akte nustatyta, kad kameroje Nr. 115 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2016-02-19) dirbtinė apšvieta buvo 236 lx ir taip pat atitiko nustatytus reikalavimus. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo apšvietimo Lukiškių TI-K kamerose atmestini kaip neįrodyti.

Pareiškėjas skunde teigė, kad Lukiškių TI-K kamerų sienų būklė buvo bloga – nuo jų byrėdavo tinkas. Pagal HN 76:2010 62 punktą laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį. HN 134:2015 nereglamentuoja remonto atlikimo dažnio laisvės atėmimo vietose. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, turimus materialinius resursus. Lukiškių TI-K Ūkio skyrius 2017-02-01 pažymoje (b. l. 127–128) pateikė duomenis apie Lukiškių TI-K kamerose atliktus remontus. Iš minėtos pažymos matyti, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, išskyrus kamerą Nr. 290, per laikotarpį nuo 2005 m. iki 2016 m. buvo atliekami remonto darbai. Tačiau iš Vilniaus VSC 2015-10-12 rašto (b. l. 5–6) matyti, kad atlikus patikrinimą pagal pareiškėjo skundą buvo nustatyta, kad kamerose Nr. 105, 176, 184, 189, 290 yra nelygios sienos, vietomis atšokę, atsilupę sienų dažai, kamerose Nr. 105, 176, 184 ir 189 nelygios lubos, vietomis atšokę, atsilupę lubų dažai, tai neatitiko HN 76:2010 28 punkto reikalavimų, kur nurodyta, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos. Todėl teismas pareiškėjo skundo teiginius dėl netinkamos kamerų sienų būklės laiko įrodytais.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose buvo laikoma po keturis asmenis, kėdės būdavo dvi, todėl jis neturėjo galimybės pavalgyti prie stalo, teko valgyti atšalusį maistą. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6–14.8 punktuose nustatyta, kad gyvenamojoje kameroje turi būti stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti, viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti, spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti. Atsakovo atstovo atsiliepime į skundą nurodyta, jog visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms sudėti, tačiau dėl pakankamai mažo kamerų ploto ne visuomet įmanoma įrengti papildomų baldų. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pažymoje (b. l. 127–128) nurodyta, kad kamerose, kuriose yra 2-4 lovos, įrengti stalai komplekte su dvejomis prisukamomis kėdutėmis, atitinkamo dydžio stalas ir du suolai įrengti tose kamerose, kuriose yra daugiau nei 4 lovos. Teismas konstatuoja, kad stalai ir kėdės kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengti, tačiau, atsižvelgiant į mažą kamerų plotą, tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kamerose dažnai buvo laikomas dar su dviem ar trimis asmenimis, pripažįsta, kad jis ne visada turėjo galimybę prie stalo pavalgyti sėdėdamas, o tai laikytina jo suėmimo sąlygų bloginimu.

Pareiškėjas skunde teigė, kad kamerose būdavo buitinių parazitų. Pagal HN 76:2010 laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla (HN 76:2010 60 punktas). HN 134:2015 20 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų, turi būti atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės aktų nustatyta tvarka. Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodo, kad sudaro sutartis su įmonėmis, organizuojančiomis profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), pateikė sudarytas sutartis su UAB ,,Kenkėjų kontrolės tarnyba“, UAB ,,Dezinfa“ (b. l. 87–97). Nors Vilniaus VSC 2016-09-20 patikrinimo aktu nustatė, kad kameroje Nr. 253 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2016-02-20 – 2016-02-23) buvo vizualiai matomų voratinklių ant lubų ir sienų ir ši aplinkybė neatitiko HN 134:2015 20 punkto reikalavimų, tačiau pareiškėjas minėto patikrinimo metu Lukiškių TI-K jau nebuvo laikomas daugiau nei 4 mėnesius. Iš likusios bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus VSC nenustatė Lukiškių TI-K kitų pažeidimų šioje srityje (pvz., 2016-03-21 patikrinimo aktas (b. l. 76–78)). Remiantis tuo, kas išdėstyta, ir atsižvelgiant į tai, kad savo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu pareiškėjas su skundais dėl kamerose esančių buitinių parazitų į įstaigos administraciją nesikreipė, pareiškėjo teiginiai dėl jo teisių pažeidimo šiuo aspektu atmetami kaip neįrodyti.

Pareiškėjas skunde teigė, kad Lukiškių TI-K laikino laikymo kamerų plotas buvo per mažas, tokiose kamerose pareiškėjas buvo laikomas po 5 ir daugiau valandų, jose nebuvo tualeto, kameros buvo purvinos. Pažymėtina, kad Įsakymas Nr. V-124 ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nereglamentuoja atskirų patalpų su trumpalaikio laikymo kameromis priimtiems į tardymo izoliatorių (išvykstantiems iš jo) įrengimo sąlygų, jų išmatavimų ir galimo maksimalaus jose laikomų asmenų skaičiaus. HN 76:2010 58 punktas numatė, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, o nuo 2015-11-01 įsigaliojusios HN 134:2015 2 punktas numato, kad ši higienos norma apskritai netaikoma laikinojo sulaikymo patalpoms (laikinojo sulaikymo, paskirstymo kameroms). Pareiškėjas nedetalizavo, kada ir kuriose konkrečiai laikino laikymo kamerose buvo jo nurodomi pažeidimai. Vilniaus VSC 2016-03-21 patikrinimo akte (b. l. 76–78) nustatė, kad Lukiškių TI-K I korpuse esančias paskirstymo kameras tvarko nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus. Kadangi pareiškėjas tokiose patalpose nebuvo laikomas ilgą laiką, be to, iš byloje esančios Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriaus 2016-12-20 pažymos (b. l. 38) matyti, kad jis dėl laikymo sąlygų laikino sulaikymo patalpose jokių prašymų ar skundų nepateikė, teismas laiko šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes neįrodytomis bei nevertina jų kaip sukėlusių neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde teigė, kad Lukiškių TI-K pastatų konstrukcijos buvo asbesto. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K statinių, kuriuose apgyvendinti suimtieji ir nuteistieji, konstrukcijose asbesto nėra. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-08-28 nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktu, nuo 2001-01-01 draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomose gyvenamosiose namuose ir visuomenės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose). Lukiškių TI-K 2001 m. buvo veikianti įstaiga, todėl šis reikalavimas jai nebuvo taikomas. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad dėl kenksmingos sveikatai aplinkos (asbesto) kreipėsi į kompetentingas institucijas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo teiginiai dėl asbesto pastato konstrukcijose egzistavimo yra deklaratyvūs, nepagrįsti byloje surinktais įrodymais, todėl atmestini.

Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjui 88 paras nebuvo užtikrinamas teisės aktais nustatytas minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, kameroje Nr. 115 pareiškėjo laikymo metu 2016-02-19 buvo pelėsio, oro temperatūra neatitiko higienos normų reikalavimų, kamerų sienų būklė ne visuomet buvo tinkama, pareiškėjui ne visuomet užteko vietos pavalgyti prie stalo. Todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį ir Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį. Konstatuotina, kad dėl tokių kalinimo sąlygų visumos jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.).