Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės R. J. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2020 m. gruodžio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-273-1135/2021 (buv. bylos Nr. e2-11677-1135/2020) pagal ieškovo K. J. patikslintą ieškinį atsakovei R. J. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo ir kitų su santuokos nutraukimu susijusių klausimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Atsakovė pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti ieškovą kas mėnesį pervesti jai 2000 Eur ūkininko ūkio lėšų pragyvenimui iki teismo sprendimo priėmimo civilinėje byloje.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

9. Skunde dėl pirmosios instancijos teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutarties atsakovė (apeliantė) R. J. prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje ir įpareigoti ieškovą K. J. kas mėnesį pervesti atsakovei 2000 Eur ūkininko ūkio lėšų pragyvenimui iki teismo sprendimo priėmimo civilinėje byloje. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

9.1. Civilinėje byloje atsakovė reiškė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi bylos nagrinėjamas tik pradėtas pagal ieškovo ieškinį, iš kurio matyti, kad ieškovas visą turtą ketina pasiimti sau, nes dalį turto jis nuslėpė, kitą įvardijo, kaip savo asmeninę nuosavybę. Atsiliepime atsakovė nurodė, kad ketina teismui pateikti priešieškinį, tačiau priešieškinio pateikimui trūksta duomenų apie šalių bendro turto apimtį, o šiuos duomenis turi ieškovas. Teismas paskubėjo atmesti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tuo pagrindu. Nors atsiliepime buvo prašoma teismo įpareigoti ieškovą pateikti duomenis apie viso turto apimtį, tačiau teismas atmetė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o prašymo dėl priešieškiniui reikalingų duomenų pateikimo net nesvarstė. Atsakovė ruošia priešieškinį, tačiau jam pateikti trūksta duomenų, kurių prašyta išreikalauti iš ieškovo, todėl atsakovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra pagrįstas.

9.2. Civilinėje byloje atsakovė reiškė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes ieškovas vienas valdo ūkininko ūkio turtą ir pajamas, neprisideda prie būsto išlaikymo, naudojasi ūkio pajamomis savo nuožiūra, pragyvenimui lėšų neduoda, tad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Atsakovė turi teisę į ūkininko ūkio pajamas, turi teisę jomis naudotis, kad galėtų gyventi tokiomis pat sąlygomis, kaip anksčiau, bei tokias sąlygas užtikrinti nepilnametėms dukroms. Lėšos labai reikalingos dabar, esant pandemijai, karantino metu.

11. Nagrinėjamu atveju nėra nei vieno iš pagrindų atsakovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Atsakovė nėra pareiškusi materialinio pobūdžio reikalavimų ieškovui, todėl neegzistuoja nei viena sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui: 1) nėra pagrindo nustatyti atsakovės esą ketinamo pareikšti reikalavimo pobūdžio (reikalavimas apskritai gali būti nepareikštas); 2) nėra galimybės identifikuoti esą ketinamo pareikšti reikalavimo apimties; 3) nėra galimybės identifikuoti, ar esą atsakovės ketinamas pareikšti reikalavimas prima facie gali būti pagrįstas. Atsakovei ieškovui nepareiškus jokio materialinio reikalavimo, pirmosios instancijos teismas negalėjo vertinti būsimų reikalavimų pagrįstumo, neturėjo galimybės vertinti, ar atsakovės prašomomis taikyti laikinosiomis priemonėmis ieškovo teisės nebus labiau suvaržytos nei atsakovės, ar prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos.

13. Atsakovė šioje civilinėje byloje dėl jai teiktino išlaikymo į teismą nesikreipė, byloje tokio reikalavimo nereiškė, motyvų, sudarančių pagrindą skubiai taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nereiškiant savarankiškų reikalavimų teismui, nepateikė. Atsakovė yra darbingo amžiaus, todėl gali dirbti ir gauti pajamų bei iš tų pajamų gyventi. Nesuprantama, kodėl ieškovas, kai šalys skiriasi ir yra svetimi vienas kitam, atsakovei turėtų duoti lėšų pragyvenimui. Be to, teismas, išnagrinėjęs bylą, nuspręs, kas konkrečiai priklauso atsakovei ir jai tai bus priteista.

14. Šiuo konkrečiu atveju nėra netgi galimybės identifikuoti būsimo teismo sprendimo (ne)įvykdymo rizikos, todėl nėra antrojo pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Atsakovės prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė nesusijusi su priešieškinio dalyku, kadangi nėra pareikšti materialinio pobūdžio reikalavimai, be to, nėra pagrindo teigti, kad atsakovės prašomomis taikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis butų užtikrintas būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymas. Susiklosčius situacijai dėl atsakovės pareikšto materialinio reikalavimo ieškovo atžvilgiu (jei butų pareikštas priešieškinis), tai nesuponuotų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kadangi atsakovė su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių netgi preliminarų (esą ketinamo teikti) priešieškinio pagrįstumą, atsakovė neįgyvendino bendrosios Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) įtvirtintos įrodinėjimo pareigos, tokiu būdu visiškai eliminuodama pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

15. Atsakovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės neatitinka proporcingumo principo. Atsakovė siekia iš ūkio gautas lėšas galimai panaudoti asmeninių poreikių tenkinimui, nors ūkio lėšos yra skirtos ūkio veiklai vykdyti, todėl tenkinus atsakovės prašymą, nepagrįstai nukentėtų ūkio veikla, kiltų rizika dėl papildomų finansinių įsipareigojimų įgijimo, o tai suponuotų nepateisinamą situaciją, kada atsakovė atsidurtų ženkliai geresnėje padėtyje nei ūkio vykdoma veikla, galimi papildomi finansiniai įsipareigojimai suponuotų ūkio veiklos pablogėjimą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atsakovės (apeliantės) atskirasis skundas netenkintinas.

16. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nutarta atsakovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti, pagrįstumo ir teisėtumo. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

17. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis).

18. Teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių tikslas – užtikrinti, kad būsimas teismo sprendimas bus realiai įgyvendintas ir suteikta teisminė gynyba iš tikrųjų bus veiksminga, o ne deklaratyvi. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1172-186/2016).

19. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šeimos teisinių santykių bylose, be CPK 145 straipsnio 1 dalyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių, teismas gali taikyti ir kituose įstatymuose nustatytas priemones (CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos sureguliavimą. CK 3.65 straipsnyje ,,Laikinosios apsaugos priemonės“ įtvirtinta teismo diskrecija, atsižvelgus į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas.

20. Atsakovė nagrinėjamoje byloje pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti ieškovą kas mėnesį pervesti jai 2000 Eur ūkininko ūkio lėšų pragyvenimui iki teismo sprendimo priėmimo civilinėje byloje.

21. CK 3.65 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Teismas gali priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams ar kitam sutuoktiniui (CK. 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

22. Taigi, kaip viena iš laikinųjų apsaugos priemonių formų numatyta galimybė priteisti laikiną materialinį išlaikymą kitam sutuoktiniui (CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas, 13 punktas, CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Esant tam tikroms aplinkybėms, įrodančioms, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės sutuoktinio teisės, ši priemonė taikoma iki byloje bus priimtas teismo sprendimas (CK 3.65 straipsnio 1 dalis).

23. Spręsdamas dėl šios laikinosios apsaugos priemonės taikymo būtinumo, teismas pagal analogiją vadovaujasi CK 3.72 straipsnio nuostatomis, kurios 1 dalis teisę į išlaikymą sieja su sutuoktinio turtine padėtimi. Tokios aplinkybės, kaip sutuoktinio nedarbingumas, amžius ir kita, gali būti reikšmingos, sprendžiant apie sutuoktinio turtinę padėtį, siekiant nustatyti, ar išlaikymo prašantis sutuoktinis turi pakankamai turto ir pajamų, kad galėtų save išlaikyti. Kaip yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pareiga įrodyti, kad turimas turtas ar pajamos nėra pakankamos, t. y. neužtikrina minimalių poreikių, ir reikalingas išlaikymas, tenka sutuoktiniui, reikalaujančiam priteisti išlaikymą (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-42/2012).

24. Teismas, spręsdamas išlaikymo priteisimo ir jo dydžio klausimus, privalo atsižvelgti į santuokos trukmę, išlaikymo reikalingumą, abiejų buvusių sutuoktinių turtinę padėtį, jų sveikatos būklę, amžių, taip pat į jų darbingumą, nedirbančio sutuoktinio įsidarbinimo galimybes bei kitas svarbias aplinkybes (CK 3.72 straipsnio 5 dalis). Preziumuojama, kad sutuoktiniui reikalingas išlaikymas, jeigu jis augina bendrą savo ir buvusio sutuoktinio nepilnametį vaiką, yra nedarbingas dėl savo amžiaus ar sveikatos būklės (CK 3.72 straipsnio 2 dalis).

25. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad vertinant, ar užtenka prašančiam priteisti išlaikymą sutuoktiniui jo turimo turto ir pajamų save išlaikyti, svarbu nustatyti, koks yra jo pragyvenimo lygis, t. y. ar sutuoktiniui racionaliai naudojant turimą turtą ir pajamas, užtikrinami minimalūs būsto, maitinimosi, apsirengimo, sveikatos priežiūros ir kiti poreikiai. Minimaliųjų poreikių patenkinimo kriterijus taikytinas ir tada, kai sprendžiama, ar išlaikymą privalantis teikti sutuoktinis yra finansiškai pajėgus tai daryti. Teismas, nustatęs, kad prašančio priteisti išlaikymą sutuoktinio minimalūs poreikiai neužtikrinami, gali jam priteisti išlaikymą iš kito sutuoktinio tik tada, jeigu tai nereikš, kad tokiu atveju liks neužtikrinti išlaikymą turinčio teikti sutuoktinio minimalūs poreikiai. Išlaikymui sutuoktiniui priteisti reikšmingi abu aspektai: tiek išlaikymo reikalingumas, tiek ir galimybė išlaikymą teikti. Nenustačius vienos iš šių sąlygų, galima konstatuoti, kad CK 3.72 straipsnio 2 dalyje nustatyta prezumpcija paneigta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-05-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2011).

26. Prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovė nurodė, jog ieškovas vienas valdo ūkininko ūkio turtą ir pajamas; neprisideda prie būsto išlaikymo; naudojasi ūkio pajamomis savo nuožiūra; pašlijus šalių tarpusavio santykiams, atsakovė liko gyventi viena su dviem mažametėmis dukromis; ieškovas teikia tik teismo priteistą išlaikymą dukroms, nors iki tol dukterų ir atsakovės gyvenimo ir pragyvenimo sąlygos buvo daug geresnės. Atsakovė nurodė, jog ji turi teisę į ūkininko ūkio pajamas, turi teisę jomis naudotis, kad galėtų gyventi tokiomis pat sąlygomis, kaip anksčiau, bei tokias sąlygas užtikrinti nepilnametėms dukroms, o lėšos labai reikalingos dabar, esant pandemijai, karantino metu.

27. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atsakovės nurodytus argumentus, konstatuoja, jog atsakovė, teikdama prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, duomenų apie savo poreikius neteikė ir jų nedetalizavo, prašomo priteisti išlaikymo dydžio nepagrindė. Atsakovė nepateikė duomenų apie gaunamas pajamas, turimą turtą, kurie patvirtintų, kad jos finansinės padėtis negali užtikrinti net minimalių poreikių tenkinimo, kad atsakovės finansinė padėtis yra tokia sudėtinga, jog šioje proceso stadijoje būtų būtina imtis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir priteisti iš ieškovo laikiną išlaikymą. Jokių duomenų ar įrodymų nebuvo pateikta ir kartu su atskiruoju skundu. Minėta, jog pareiga įrodyti, kad turimas turtas ar pajamos nėra pakankamos, t. y. neužtikrina minimalių poreikių, ir yra reikalingas išlaikymas, tenka sutuoktiniui, reikalaujančiam priteisti išlaikymą (CPK 178 straipsnis).

28. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovė nagrinėjamoje byloje teisės į išlaikymą neįrodinėjo, nors jai teko pareiga įrodyti, kad turimas turtas ar pajamos nepakankamos ir yra būtina kito sutuoktinio parama, o kitas sutuoktinis pagal savo turtinę padėtį gali tokį išlaikymą teikti. Atsakovei šių aplinkybių neįrodžius, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė jos reikalavimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Taigi, nagrinėjamu atveju, nesant vienos būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų – tikėtino atsakovės prašyme suformuluoto reikalavimo šioje dalyje pagrindimo, nėra pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių.

29. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad konkrečios rūšies ir masto (apimties) laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik pareikštų reikalavimų ribose ir tik siekiant užtikrinti vykdymą teismo sprendimo, priimtino būtent pagal pareikštus ieškinio reikalavimus, todėl laikinoji apsaugos priemonė, neatitinkanti materialinio reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo saugojimu, negali būti taikoma, kaip pažeidžianti ekonomiškumo principą (CPK 145 straipsnio 2 dalis).

30. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovė dėl jai teiktino išlaikymo priteisimo į teismą nesikreipė, byloje tokio reikalavimo nereiškė, motyvų, sudarančių pagrindą skubiai taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nereiškiant savarankiškų reikalavimų teismui, nepateikė; atsakovė teismui nereiškė jokio reikalavimo, neteikė priešieškinio, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog netaikius atsakovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino nagrinėjamam klausimui išspręsti svarbias bylos faktines aplinkybes ir dėl to atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė pagrįstai.

31. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis priimta nepažeidžiant procesinės ir materialinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šeimos bylose, neprieštarauja šalių interesų pusiausvyrai, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, todėl atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

32. Ieškovas atsiliepime į atskirąjį skundą prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

33. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

34. Kaip nurodyta kasacinio teismo praktikoje, viena iš CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos taikymo sąlygų – teismo sprendimas, priimtas šalies naudai. Pagal šią teisės normą gauti iš kitos šalies savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi teisę tik ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas (teismo procesinis sprendimas), o teismas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo sprendžia tik esant sprendimui (teismo procesiniam sprendimui), priimtam (priimamam) šalies naudai, ir šiuo remdamasis. Aptariamos teisės normos prasme proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, suprantama kaip šalis, kuriai sprendimas yra palankus, kuri laimėjo ginčą byloje (pavyzdžiui, ieškovas, kurio ieškinys patenkintas). Ji paaiškėja teismui išnagrinėjus bylą ir priėmus (priimant) sprendimą dėl ginčo esmės. Tokiai proceso šaliai pagal aptariamą teisės normą pralaimėjusioji šalis turi kompensuoti civilinių teisių gynybai išleistas lėšas – patirtas bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-701/2018).

35. Apeliacinės instancijos teismas atskirojo skundo nagrinėjimo procese šiuo atveju išsprendė skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, tačiau civilinės bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme dar nėra baigtas, t. y. pirmosios instancijos teismas dar nėra priėmęs bylos nagrinėjimo baigiamojo teismo akto (baigiamojo teismo procesinio sprendimo) dėl ginčo esmės, dar neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimas pagal šią teisės normą yra nepriteistinas.

36. Apeliacinės instancijos teismas, atžvelgdamas į nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, konstatuoja, kad kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu, teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2020 m. gruodžio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.