Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-03-08 · Administracinė byla Nr. I-1446-402/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2018-03-08Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-02-27Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-03-08
Bylos Nr.
I-1446-402/2018
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02493-2017-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Natalja Zelionkienė
Pareiškėjas
J. T.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1446-402/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02493-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.1 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. kovo 8 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Natalja Zelionkienė,sekretoriaujant Jūratei Žvinklei,nedalyvaujant šalims,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 16 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 11-20).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje 1 sektoriuje atliko nuo 2014 m. rugpjūčio 20 d. iki 2017 m. gruodžio 3 d. 7 būryje 72, 73 brigadoje, 1 būrio 2, 3, 5, 6, 7 patalpose. Gyvenamojoje patalpoje nebuvo užtikrinta vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma. Dalį patalpų ploto užėmė patalpoje esantys baldai ir kiti įrenginiai. Gyvenamosiose patalpose trūko spintų, spintelių, spintose trūko lentynų, todėl nebuvo vietos susidėti drabužiams, nebuvo taburečių. Gyvenamosios patalpos buvo avarinės, antisanitarinės būklės, purvinos, veisėsi pelėsis, nuo lubų byrėdavo tinkas. Langų rėmai supuvę, todėl praleisdavo šaltį, būdavo drėgna. Nebuvo pakankams dirbtinis ir natūralus apšvietimas. Sanitariniai mazgai ir prausyklos nebuvo pritaikyti tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, trūko praustuvių, tualetų, inventorius pasenęs, surūdijęs, tualetai tik tupimi. Naudojantis sanitariniu mazgu, nuteistieji netrukdomai matydavo vieni kitus. Prausykloje prie praustuvių nebuvo veidrodžių, nebuvo dušo sietelių. Dušai buvo įrengti be pertvarų, todėl nuteistieji galėdavo matyti vieni kitus, nebuvo privatumo. 1-ame būryje nebuvo įrengta džiovyklos patalpa, todėl buvo priverstas rūbus džiovinti gyvenamojoje patalpoje. Kalėdamas tokiomis sąlygomis patyrė daug nepatogumų, buvo žeminamas jo orumas, žalojama sveikata, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 16 000 Eur ir prašė priteisti iš atsakovo.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovė atsiliepime į skundą (b. l. 26-36) nurodė, jog pareiškėjas pataisos įstaigoje 1 sektoriuje bausmę atliko nuo 2014 m. rugpjūčio 20 d. Minimaliai tenkanti vienam kaliniui bendrabučio tipo patalpose asmeniui ploto norma pažeista nebuvo. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Atsakovės atstovė pažymėjo, kad ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka ir daugiau. Be to, pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Taigi, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Nuteistojo gyvenamasis plotas nėra tik vieta miegamajame kambaryje, nes pataisos namų teritorijoje yra įrengtos sporto aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais bet kada gali naudotis nuteistieji. Nurodė, kad 1-ojo sektoriaus bendrabučiai nėra avarinės būklės, tai, atsakovės nuomone, patvirtina statinio techninės priežiūros aktas. Pagal galiojančius teisės aktus laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose ir bendrojo naudojimo patalpose. Pravieniškių PN-AK patvirtintas Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašas. Santykinė oro drėgmė didėja netinkamai vėdinant patalpas, dėl to gali atsirasti pelėsis. Pelėsio patalpose nebūtų, jeigu nuteistieji tinkamai atlikinėtų pareigą jas valyti ir vėdinti, taigi, patalpose buvęs pelėsis buvo sąlygotas netinkamo minėtos pareigos vykdymo. Tvirtino, kad dirbtinis apšvietimas atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą, pataisos namuose įrengti kaitrinių lempų ir liuminescencinių lempų šviestuvai. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmų, jam padarytos neturtinės žalos, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimo priteisimui. Prašė taikyti 3 metų ieškinio senatį.

Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas ir atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, atstovas, apie teismo posėdį pranešta, byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 77 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos 1 sektoriaus (toliau – Pravieniškių PN–AK) veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2014 m. rugpjūčio 20 d. iki 2017 m. gruodžio 3 d.

Atsakovės atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį (b. l. 26-27).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimui jo prašomas bendras senaties terminas netaikytinas. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 20 d. iki 2017 m. gruodžio 3 d. (b. l. 11). Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo įkalinimo pradžios, t. y. 2014 m. rugpjūčio 20 d., nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Pravieniškių PN, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Pravieniškių PN ar kitų institucijų reikiamą informaciją.

Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo kalinimo pradžios 2014 m. rugpjūčio 20 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2017 m. gruodžio 4 d. (b. l. 7).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus. Nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių. Tokiu būdu, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.

Esant šioms aplinkybėms, atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, prašymas tenkintinas, pareiškėjo skundo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2014 m. gruodžio 4 d. atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2014 m. gruodžio 5 d. iki 2017 m. gruodžio 3 d.

Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Pravieniškių PN-AK arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Pravieniškių PN-AK (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Žemesnės instancijos teismas

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).

Taisyklių 111.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 111.2 punktas – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti tam tikro būrio brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo pastato kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę, kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti dušai, poilsio kambariai arba bibliotekos. Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo Pravieniškių PN–AK gyvenamosiose bei miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė. Kadangi duomenų apie Pataisos įstaigoje konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš Pataisos įstaigos pažymoje nurodyto konkrečios patalpos miegamųjų vietų skaičiaus.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 5 d. iki 2017 m. gruodžio 4 d., pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN–AK 1 sektoriaus 2 būrio 21, 22, 23 brigadų, 7 būrio 73 brigados, 1 būrio 13 brigados, 10 būrio 104 brigados gyvenamosiose patalpose buvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje (b. l. 28).

Tačiau nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 5 d. iki 2015 m. sausio 15 d. 1 sektoriaus 1 būrio 12 brigados 3 gyvenamojoje patalpoje (plotas – 37,07 kv. m, joje įrengta 12 miegamųjų vietų) vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,08 kv. m. (trūko 0,02 kv. m.); laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 19 d. iki 2016 m. liepos 26 d. 1 sektoriaus 1 būrio 13 brigados 2 gyvenamojoje patalpoje (plotas – 21,39 kv. m, joje įrengta 7 miegamosios vietos) vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,05 kv. m. (trūko 0,05 kv. m.); laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 7 d. iki 2017 m. vasario 28 d. 1 sektoriaus 1 būrio 13 brigados 7 gyvenamojoje patalpoje (plotas – 27,55 kv. m, joje įrengtos 9 miegamosios vietos) vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,06 kv. m. (trūko 0,04 kv. m.). (b. l. 28).

Žemesnės instancijos teismas

Akivaizdu, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (ABTĮ 57 str.). Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Teismas sutinka su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad gyvenamojoje patalpoje esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose. Tokios pozicijos savo nutartyse nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Tačiau, nustatęs gyvenamojo ploto normos pažeidimą, teismas atkreipia dėmesį ir į atsakovo nurodytas aplinkybes, jog vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra tik santykinis dydis, t. y. apskaičiuojamas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, tačiau neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičiuos gyvenamosiose patalpose keičiasi (miegamasis ne visada būna užpildytas dėl nuolatinės nuteistųjų rotacijos, kai nuteistieji išvyksta etapais į kitus pataisos namus, Laisvės atėmimo vietų ligoninę, lankosi Sveikatos priežiūros tarnyboje ir pan.), todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamosios patalpos ploto. Be to, pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, todėl jis turėjo judėjimo laisvę.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad bendrabučio tipo gyvenamosios patalpose esančiuose sanitariniuose mazguose trūko tualetų ir praustuvių, gyvenamosiose patalpose trūko baldų (spintų ir spintelių, taburečių, nebuvo termometro). Sanitariniame mazge buvęs inventorius buvo pasenęs, surūdijęs.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo normos), patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 (galiojusiose iki 2017 m. sausio 1 d.) buvo nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų, pisuarą – dvylikai asmenų, dušinėje – po vieną dušo sietelį 15 asmenų.

Atsakovės atstovė į bylą pateikė įrodymus (b. l. 32, 43), patvirtinančius, kad 1 būrio prausykloje buvo 5 praustuvės, 5 klozetai tupimi; 2 būrio tualete kiekvienoje patalpoje 1 unitazas (sėdimas), prausykloje kiekvienoje patalpoje 1 praustuvė; 7 būrys - tualete 7 unitazai (sėdimi), prausykloje 7 praustuvės; 10 būryje - tualete 6 klozetai (sėdimi), prausykloje 6 plautuvės, 1 dušo sietelis.

Atsakovas nepateikė duomenų apie ginčo laikotarpiu 1, 2, 7, 10 būriuose buvusį nuteistųjų skaičių. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą savo praktikoje yra konstatavęs, kad šio pobūdžio ginčuose ne visada galima pritaikyti affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti) principą, nes tam tikrais atvejais tik atsakovas turi prieigą prie informacijos, galinčios atmesti ar paneigti konkrečius teiginius (žr., pvz., 2011 m. sausio 11 d. sprendimą byloje H. prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 2573/03), todėl pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 paragrafas; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 paragrafas; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30422/03, 35 paragrafas; 2006 m. birželio 1 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją, Nr. 4171/04, 20 paragrafas). Kadangi pareiga paneigti pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013). Pastebėtina, kad laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Kadangi nėra galimybės apskaičiuoti sanitarinių įrenginių skaičiaus, tenkančio Normose nurodytam atitinkamam skaičiui nuteistųjų, todėl pripažintinos pagrįstomis pareiškėjo skundo aplinkybės dėl jo neaprūpinimo kietuoju inventoriumi.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo normos), patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nurodyta, jog pataisos namų bendrabučio gyvenamojoje patalpoje kiekvienam asmeniui turi būti skirta viena metalinė lova, spintelė prie lovos, taburetė, gyvenamajai patalpai turi būti skirtas vienas stalas, staliukas sieninis laikrodis, kambarinis termometras, šiukšlių dėžė, valymo inventoriaus komplektas bei užuolaidos kiekvienam langui.

Atsakovės atstovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad gyvenamosiose patalpose, kuriose ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas buvo tinkamas skaičius spintelių, taburečių, buvo termometras, todėl ši pareiškėjo pretenzija laikoma pagrįsta.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog prausykloje prie praustuvių nebuvo veidrodžių, nebuvo dušo sietelių.

Atsakovės atstovė atsiliepime į skundą nurodė, jog būrių sanitariniuose mazguose prie kriauklių ant sienų pritvirtinti veidrodžiaia, bendroje dušinėje yra 12 dušo sietelių (b. l. 43-44). Byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęsis dėl inventoriaus būklės atsakovei, taip pat dėl veidrodžių ir dušo sietelių nebuvimo, be to pareiškėjas nenurodė, kaip dėl, jo nuomone, seno, surūdijusio, netinkamo naudoti inventoriaus, dėl veidrodžio ir dušo sietelio nebuvimo pablogėjo jo padėtis, todėl deklaratyvios ir niekuo nepagrįstos pareiškėjo pretenzijos dėl gyvenamųjų ir sanitarinių patalpų inventoriaus netinkamos būklės, negali būti pripažintos tinkamu pagrindu atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų konstatavimui.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad Pravieniškių PN-Ak įrengti tupimi tualetai.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004-06-09 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 nurodyta, kad tualete turi būti įrengti klozetai arba unitazai, tačiau nei šis, nei kiti teisės aktai nedetalizuoja tualetų konstrukcinių ypatumų. Pagal tarptautinių žodžių žodyną, klozetas – tai išvietė su nuplaunamuoju vandeniu, o unitazas - klozeto puodas išvietėje, kur yra vandentiekis ir kanalizacija. Nei minėtose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose nei kituose teisės aktuose nėra imperatyviai reglamentuojama, kad laisvės atėmimo įstaigos sanitariniame mazge turi būti įrengiami būtent unitazai, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad sanitariniai mazgai buvo netinkamai atitverti, o tai sąlygojo diskomfortą, privatumo stoką.

Atsakovės atstovė atsiliepime nurodė, jog 1, 7 ir 10 būrių tualetuose įrengtos kabinos, 2 būrio gyvenamosiose patalpose sanitariniai mazgai įrengti atskirose patalpose (b. l. 32), tačiau šiems argumentams pagrįsti nepateikė įrodymų.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nustatančios pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, nenustato reikalavimų pataisos namų tualeto patalpos, esančios ne kamerų tipo patalpose įrengimui. Šių taisyklių 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Pagal Europos žmogaus teisių teismo (toliau - EŽTT) praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Pažymėtina, kad byloje A.M. prieš Rusiją priimtame 2009-03-12 sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-442/2016). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi visuomenėje įsitvirtinusi griežta nuostata, kad nepriimta stebėti besišlapinantį ar besituštinantį asmenį, todėl nuolatinis stebėjimas trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį. Todėl sanitarinio mazgo ne visiškas atskyrimas nuo likusios patalpos laikytinas pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui.

Pareiškėjas nurodė, jog privatumas nebuvo užtikrintas ir jam naudojantis dušo patalpomis. Atsakovė atsiliepime nurodė, jog dušai nebuvo perskirti pertvaromis. Tačiau ir teisės aktai jokių specialių papildomų reikalavimų, susijusių su pertvaromis duše įrengimu, nenustato. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pertvarų duše nebuvimas pats savaime negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016). Kadangi sienelių dušo patalpose įrengimo teisės aktai nenumato, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Tačiau pripažintina, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad tualeto patalpoje ir duše nebuvo užtikrintas deramas privatumas.

Pareiškėjas nurodė, jog gyvenamosios patalpos buvo avarinės, antisanitarinės būklės, purvinos, veisėsi pelėsis, nuo lubų byrėdavo tinkas. Langų rėmai supuvę, todėl praleisdavo šaltį, būdavo drėgna.

Pagal Higienos normos HN 134:2015 39 punkto nuostatas, ant gyvenamųjų patalpų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys, grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai (HN 134:2015 37 p.).

Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymą Pravieniškių PN-AK reglamentuoja Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašas, patvirtintas Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2011 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. V-415 (b. l. 90), pagal kurio nuostatas gyvenamąsias ir bendrojo naudojimo patalpas (dušines, kirpyklas, valgyklas ir t.t.) valo patys nuteistieji. Akivaizdu, kad pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose privalo laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys. Tam tikslui jiems turi būti skirtos valymo priemonės. Duomenų, kad pareiškėjas būtų reikalavęs išduoti jam valymo priemones ir tai padaryti atsakovas būtų atsisakęs, į bylą nepateikta, šios aplinkybės pareiškėjas neįrodinėjo jokiomis leistinomis priemonės, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas bei kiti kartu su juo kalėję nuteistieji turėjo galimybę naudotis valymo priemonėmis. Byloje nėra duomenų, kad pelėsis, purvas ir nešvarumai negalėjo būti išvalomi pataisos įstaigos išduodamomis valymo priemonėmis, todėl minėtos sąlygos priklausė nuo pačių nuteistųjų (tame tarpe ir pareiškėjo) elgesio, netinkamai vykdant ar nevykdant aukščiau nurodytos teisės normos reikalavimus, dėl to atsakovės atstovės atsakomybė šiuo aspektu yra negalima.

Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog kad gyvenamosios patalpos buvo avarinės, antisanitarinės būklės, langai supuvę, todėl praleisdavo šaltį, nuo lubų byrėdavo tinkas, kas pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau nepagrindė bei neindividualizavo dėl to jam kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Pareiškėjas savo pateiktų argumentų dėl galimai avarinės patalpų būklės nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis. Teismas taip pat pažymi, kad LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus ginčo laikotarpiu, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą ar Pravieniškių PN administraciją su nusiskundimais dėl kalinimo sąlygų ar prašymais atlikti patikrinimus patalpose, kuriose gyveno. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su netinkamu apšvietimu gyvenamosiose patalpose.

Higienos normos HN 134:2015 14 punktas numato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.

Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių objektyvių įrodymų, aktualių ginčo laikotarpiui, apie netinkamą patalpų apšvietimą. Į bylą atsakovės atstovė pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento Kaišiadorių skyriaus 2017 m. sausio 23 d. patikrinimo aktą (b. l. 49-53), kuriame nustatyta, kad 1 sektoriaus 2 būrio 21 brigados (1 patalpoje) dirbtinė apšvieta atitinka Higienos normos HN 134:2015 14 punkto reikalavimus. Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja natūralaus apšvietimo verčių, todėl jų ribiniai dydžiai nėra vertinami. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai netinkamo apšvietimo, atmestini kaip nepagrįsti. Teismas taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015).

Pareiškėjas nurodė, jog 1-ame būryje nebuvo įrengta džiovyklos patalpa. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse numatyta, jog turi būti įrengta drabužių ir avalynės džiovykla (kiekvienam būriui) (5.9 p.). Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2018 m. sausio 23 d. raštas Nr. 88-46 (b. l. 42-43) patvirtina aplinkybę, kad Pravieniškių PN-AK 1-ame sektoriuje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius.

Įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, konstatuotina, jog pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad buvo kalinamas higienos reikalavimų neatitinkančiose bendrabučio tipo patalpose (kietojo inventoriaus trūkumas, neužtikrintas privatumas tualeto ir dušo patalpose), pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią reglamentuotą gyvenamojo ploto normą 221 parą.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtais nepatogumais, pažemintu orumu, žalojama sveikata. Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros tarnybos medicininiame pažymėjime nurodyta, kad pareiškėjas dėl sveikatos pablogėjimo, kurį įtakojo blogos gyvenimo sąlygos nesikreipė (b. l. 33, 39). Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos pažymoje (b. l. 40) nurodoma, kad pareiškėjas į Psichologinės tarnybos specialistus dėl gyvenimo sąlygų patiriamo nuolatinio streso, pastovios nervinės įtampos, sukrėtimų, nesikreipė.

Teismas, vertindamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius - kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga ir šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę, t. y. pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku jis turėjo galimybę laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti, lankyti organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Byloje nenustatyta, kad pataisos įstaigoje būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose. Ribota erdvė sąlyginai gali būti kompensuojama didele bendrabučio tipo patalpa ir suteikta judėjimo laisve (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo nr. 44558/98, 2004 m. rugsėjo 16 d. sprendimą N. prieš Rusiją, bylos Nr. 30138/02 ir kt.).

Teismo nuomone, nors pareiškėjui ir buvo suteikta judėjimo laisvė, trūko ploto tik nuo 0,02 kv. m. iki 0,05 kv. m., tačiau pažeidžiant reglamentuotą gyvenamojo ploto normą pareiškėjas kalėjo gana ilgai (221 parą), pareiškėjui teko nuo 3,05 kv. m. iki 3,08 kv. m., tačiau šį plotą atitinkamai mažino gyvenamosiose patalpose buvę baldai ir kiti įrenginiai, taip pat byloje nustatyti ir kiti higienos normų reikalavimų pažeidimai (trūko kietojo inventoriaus, neužtikrintas privatumas).

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų skundais ar prašymais buvo kreipęsis į Pravieniškių PN -AK administraciją, ar kitas kompetentingas institucijas, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, nenustačius, jog atsakovės atstovė būtų siekusi pažeminti pareiškėjo orumą, atsižvelgiant Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma. Teismo vertinimu, dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 884 Eur, kuri priteistina iš atsakovės pareiškėjui (CK 6.250 str. 1 d.), o kita skundo dalis netenkintina kaip nepagrįsta.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo J. T. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti J. T. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 884 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Natalja Zelionkienė