Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegijos 2025 m. liepos 9 d. nutartimi Nr. DOK-2344 buvo atsisakyta priimti atsakovo M. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gegužės 20 d. nutarties peržiūrėjimo. Minėta atrankos kolegijos nutartimi buvo nustatyta, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 346 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus.

Žemesnės instancijos teismas

1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2025 m. liepos 9 d. nutartimi Nr. DOK-2344 nepagrįstai ir nemotyvuotai, esant skirtingiems pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniams sprendimams, atsisakė priimti pirmą kasacinį skundą, esant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindui.

2. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) ne kartą akcentavo, kad aukščiausiojo valstybės teismo vaidmuo yra išspręsti prieštaringų žemesnės instancijos teismų sprendimus (žr., pvz., sprendimus Ferreira Santos Pardal prieš Portugaliją, Nr. 30123/10, par. 42; Hayati ?elebi ir kiti prieš Turkiją, Nr. 582/05, par. 52). Todėl, atsižvelgiant į EŽTT formuojamą praktiką, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas turėtų priimti kasacinius skundus bylose, kur žemesnės instancijos teismai yra priėmę prieštaringus sprendimus.

3. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas oficialaus testamento testamentinės išskirtinės turinį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-39-916/2018 suformuotų testamento (įskaitant ir testamentinės išskirtinės) turinio aiškinimo taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į testamento prigimtį, t. y. į tai, kad aptariamas testamentas yra oficialusis ir yra patvirtintas notaro (profesionalaus teisininko). Notaro patvirtinto oficialiojo testamento, įskaitant testamentinę išskirtinę, turinys pirmiausia turi būti aiškinamas atsižvelgiant ne į bendrinę, bet į teisinę testamente vartojamų žodžių ir žodžių junginių reikšmę. Pirmosios instancijos teismas, nenukrypdamas nuo oficialiojo testamento aiškinimo taisyklių padarė pagrįstą išvadą, jog testatorė testamentine išskirtine aiškiai nustatė suteikiamų teisių turinį konkrečiam asmeniui – ieškovui, suteikiant jam teisę naudotis ginčo turtu ir jame esančiais daiktais; teisių turinys yra išsamus, jų sąrašas baigtinis. Taigi testamentinės išskirtinės gavėjas yra aiškiai apibrėžtas – ieškovas, kiti asmenys nenurodyti.

4. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, formuojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2007, netinkamai ir per plačiai aiškino Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.23 straipsnio 1 dalį bei tinkamai netaikė CK 5.25 straipsnio 4 dalį. Testamentinė išskirtinė naudotis nekilnojamuoju turtu nesuteikia teisės testamentinės išskirtinės gavėjui kokiu nors būdu leisti tretiesiems asmenims naudotis jam suteiktu nekilnojamuoju turtu (pvz., leisti turte gyventi tretiesiems asmenims), nebent dėl to būtų išreikšta atskira savininko valia (sutikimas, leidimas ar sudarytas kitoks sandoris). Testamente numačius CK 5.25 straipsnio 4 dalyje nustatytą testamentinę išskirtinę ir nenumačius jokių papildomų apribojimų dėl nekilnojamojo daikto, kuris perėjo įpėdinio nuosavybėn, laikoma, kad nuosavybės teisė nėra apribota jokiais papildomais ribojimais, kurie draustų įpėdiniui naudotis tokiu turtu kartu su testamentinės išskirtinės gavėju (turte gyventi, jame netrukdomai lankytis, rūpintis turtu visomis prieinamomis priemonėmis ir kt.). Nurodytą teisės aiškinimą patvirtina ir CK 6.590 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurios šioje byloje gali būti taikomos pagal analogiją.