Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI2-4086-809/2024

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2024-03-06
Bylos Nr.: eI2-4086-809/2024
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-09617-2023-3
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Jovita Einikienė, Violeta Petkevičienė
Pareiškėjas: R. H.
Atsakovas: Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo: uždaroji akcinė bendrovė „HQDS“

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI2-4086-809/2024Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09617-2023-3Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. kovo 6 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Violetos Petkevičienės ir Žulytės-Janulionienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. H. (R. H.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „HQDS“)

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2023-11-13 sprendimą Nr. 23S202612 „Atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“ (toliau – ir Sprendimas).

Nurodo, kad pareiškėjas nuo 2014-09-11 iki dabar dirba Lietuvoje, t. y. daugiau nei 9 metus. Nuo 2023-09-01 pareiškėjas dirba UAB „HQDS“ (toliau – ir Bendrovė). Nuo 2015-11-11 pareiškėjas Lietuvoje gyveno su leidimais laikinai gyventi, paskutinis leidimas laikinai gyventi galiojo iki 2022-11-11. Pareiškėjas pateikė prašymą Departamentui išduoti leidimą laikiną gyventi Lietuvoje darbo UAB HQDS” pagrindu. Departamentas 2023-11-13 priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjui išduoti Leidimą laikinai gyventi. Skundžiamą sprendimą Departamentas grindė Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – it UTPĮ) 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto, numatančio, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame įstatyme nustatytu pagrindu. Pareiškėjo neatitikimą leidimui laikinai gyventi gauti Departamentas įvardijo aplinkybę, kad Bendrovė nevykdo oficialiai deklaruojamos veiklos (krovininis kelių transportas), tokiu būdu pareiškėjas neatitinka UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir to paties straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti, kaip užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą (tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas)“. Pareiškėjo nuomone, skundžiamas sprendimas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams ir pažeidžia pareiškėjo teisėtus lūkesčius, nes Bendrovės vykdoma veikla nuo pat jos veiklos pradžios iki skundžiamo sprendimo priėmimo nepakito; UTPĮ reguliavimas iš esmės buvo analogiškas tiek Bendrovei pradėjus veiklą, tiek ir dabar; kelių transporto įmonių licencijavimo reguliavimas nepakito nuo Bendrovės veiklos pradžios iki skundžiamo sprendimo priėmimo; esant analogiškai faktinei situacijai ir teisiniam reguliavimui, valstybės institucijos, įskaitant ir patį Departamentą, patvirtino HQDS veiklos modelio teisėtumą ir išduodavo HQDS darbuotojams leidimus laikinai gyventi Lietuvoje. Taigi, Departamentas viršijo savo kompetenciją priimdamas skundžiamą sprendimą atsisakyti išduoti Leidimą laikinai gyventi.

Pažymi, kad Departamentui yra žinoma, kad Bendrovė nuo pat jos įsteigimo teikia vairavimo paslaugas IPUKIS įmonių grupės įmonėms bei kitiems ūkinės veiklos subjektams ir vairavimo paslaugas teikia per savo darbuotojus, tokius kaip pareiškėjas, kurie paslaugų teikimo metu vairuoja ne Bendrovės, bet kito asmens vilkikus. Tarp šalių nėra ginčo, kad nuo pat HQDS veiklos pradžios ji teikia vairavimo paslaugas ir toks jos veiklos modelis liko nepakitęs iki pat skundžiamo sprendimo priėmimo. Atitinkamai, Departamento pozicija atsisakyti išduoti Leidimą laikinai gyventi Lietuvoje dėl to, kad Bendrovė neva neatitinka teisinio reguliavimo, nes neturi reikiamo kiekio EBKR licencijos kopijų ir transporto priemonių neatlaiko kritikos. Bendrovė savo veikloje nuo pat veiklos pradžios turėjo vieną EBKR licenciją ir didelį skaičių tolimųjų reisų vairuotojų. Vieną EBKR licenciją Bendrovė turėjo ir pareiškėjui pasikreipus išduoti Leidimą laikinai gyventi. Todėl faktinė situacija visą Bendrovės veiklos laikotarpį yra nepakitusi. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad UTPĮ 44 straipsnio 2 dalies reguliavimas (užsienietis verčiasi profesija, kuri yra įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą), kuriuo remiantis Bendrovės darbuotojams buvo išduodami (pakeičiami) leidimai laikinai gyventi Lietuvoje, iš esmės liko nepakitęs nuo 2017 m.

Nurodo, kad valstybės institucijos dar 2017-2018 m. patvirtino, kad HQDS vykdo teisėtą veiklą, jos darbuotojai gali būti įdarbinami Lietuvoje ir jiems gali būti išduodami (pakeičiami) leidimai laikinai gyventi Lietuvoje. 2017 m. Lietuvos transporto saugos administracija, Ūkio subjektų priežiūros departamento direktorius patvirtino, kad vairavimo paslaugos teikimas yra legali ir teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. 2018-02-09 Vidaus reikalų ministerija įvertino Bendrovės veiklą ir IPUKIS įmonių grupės reorganizacijos (pertvarkymo) kontekste nurodė, kad HQDS gali teikti vairavimo paslaugas. 2018-08-22 VDI išvadoje taip pat nurodyta, kad Bendrovės veikla neprieštarauja jokiems darbo teisės aktams. Lygiai taip pat, pats atsakovas dar 2018 m. pasirašydamas net 9 taikos sutartis, pripažino, kad HQDS verčiasi teisėta veika. Todėl pareiškėjui yra visiškai nesuprantama, kaip daug metų valstybės institucijoms, įskaitant ir patį Departamentą, deklaruojant, jog pasirinktas veiklos vystymo modelis yra teisėtas ir pagrįstas, staiga iš esmės Departamentas ima tokią veiklą drausti (riboti), reikalauti iš HQDS EBKR licencijų kopijų ir atsisakyti išduoti pareiškėjui bei kitiems HQDS darbuotojams leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, tokiu būdu atimant iš jų pragyvenimo šaltinį. Pareiškėjo žiniomis, nuo to laiko, kai 2018 m. Departamentas ir Bendrovė sudarė taikos sutartis iki pat 2023 m., atsakovas darbo Bendrovėje pagrindu sėkmingai išduodavo (pakeisdavo) leidimus laikinai gyventi Lietuvoje jos darbuotojams. Pareiškėjo įsitikinimu, skundžiamas sprendimas sąlygotas ne objektyvių aplinkybių, taikant teisės aktų reikalavimus ir sprendžiant, ar yra įstatyme numatyti pagrindai atsisakyti išduoti pareiškėjui Leidimą laikinai gyventi, bet dėl per Departamentą įgyvendinamų verslo grupių interesų, Departamentu pasinaudojant kaip priemone patenkinti savo komercinius interesus. Pabrėžia, kad Departamento, kaip viešojo administravimo institucijos, sprendimas, privalo būti motyvuotas ir negali neigiamai paveikti pareiškėjo, kaip fizinio asmens teises bei teisėtus interesus, išimtinai dėl Departamento pasikeitusios nuomonės dėl galiojančio teisinio reguliavimo. Šiuo atveju Departamentas jokių priežasčių, kodėl Departamento pozicija dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo nuo to laiko, kai buvo įsteigta Bendrovė, nepateikė. Toks Departamento elgesys negali būti laikomas suderinamu su VAĮ įtvirtintais viešojo administravimo principais bei teisinio tikrumo, stabilumo ir teisėtų lūkesčių principais.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodo, kad Migracijos departamentui atliekant savo funkcijas buvo nustatyta, kad Registrų centro duomenimis, vienintelė Bendrovės deklaruojama veiklos rūšis yra krovininis kelių transportas (ekonominės veiklos kodas – 4941). Bendrovė tarpininkavimo rašte Nr. 20230829-162416 nurodė, kad ekonominės veiklos rūšis, pagal kurią Bendrovė ketina įdarbinti pareiškėją yra krovininis kelių transportas. Viešai prieinamais Lietuvos transporto saugos administracijos informacinės sistemos duomenimis, Bendrovei išduota EBKR licencija (LIC-006062-EBKR), kuria suteikiama teisė vežti krovinius už atlygį tarptautiniais maršrutais ir Lietuvos Respublikos teritorijoje krovininėmis kelių transporto priemonėmis, kurių didžiausioji leidžiamoji masė, įskaitant priekabą (puspriekabę), didesnė kaip 3,5 tonos ir 1 EBKR licencijos kopija. Patikrinus www.rekvizitai.vz.lt skelbiamą informaciją apie Bendrovei priklausančias transporto priemones, buvo nustatyta, kad Bendrovė turi tik 2 transporto priemones, skirtas kroviniams vežti. 2023-04-11 Bendrovei buvo išsiųstas Migracijos departamento raštas Nr. 10K-4077 iki 2023-09-01 išsiimti Bendrijos licencijos kopijas kiekvienai Bendrovės pervežimams naudojamai transporto priemonei. 2023-09-11 patikrinus LTSA duomenis, buvo nustatyta, kad Bendrovė Migracijos departamento prašymo neįvykdė ir naujų Bendrijos licencijos kopijų neišsiėmė.

Migracijos departamento duomenimis, 2023 m. lapkričio 12 d. Bendrovėje dirbo 370 darbuotojų. Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso (toliau – Kodeksas) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad profesinę vežimo kelių transportu veiklą gali vykdyti tik vežėjai, turintys šio straipsnio 2 d. nurodytą galiojančią licenciją ar leidimą. Minėto straipsnio 5 d. nustatyta, kad viena galiojanti licencijos kopija naudojama vienai konkrečiai kelių transporto priemonei, kuri yra įregistruota Lietuvos Respublikoje, turi transporto priemonės bendrojo naudojimo valstybinio registracijos numerio ženklus ir kuri valdoma ar naudojama vežėjo nuosavybės, patikėjimo teise ar pagal šperkamosios nuomos, nuomos ar lizingo sutartį ar kitais teisėtais pagrindais neterminuotai arba laikinai, jeigu transporto priemonės valdymą patvirtinančiame dokumente nustatytas ribotas jos valdymo terminas, neteikiant vairavimo ar techninės priežiūros paslaugos. Kodekso 8 straipsnio 6 dalyje reglamentuota, kad galiojančią licenciją turintis vežėjas gali turėti ne daugiau kaip 5 vairuotojus kiekvienai kelių transporto priemonei, turinčiai galiojančią licencijos kopiją. Kodekso 8 straipsnio 4 dalis nustato, jog licenciją turintys vežėjai neturi teisės perleisti suteiktos teisės vykdyti licencijuojamą veiklą ir licencijų kopijų kitiems asmenims. Analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir 2009-10-21 Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1072/2009 dėl bendrųjų patekimo į tarptautinio krovinių vežimo kelių transportu rinką taisyklių 4 straipsnyje 2009-10-21 Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1071/2009, nustatančio bendrąsias profesinės vežimo kelių transportu veiklos sąlygų taisykles ir panaikinančio Tarybos direktyvą 96/26/EB.

Nurodo, kad kaip krovininio kelių transporto veiklą pagrindžiančius dokumentus Bendrovė Migracijos departamentui pateikė su įvairiomis įmonėmis (UAB „Arnatransa“, UAB „CarLo Lt“, UAB

„Dorošas“, UAB „Ipukis“, Vokietijos įmone Sikupi GmbH) sudarytas vairavimo paslaugų sutartis, šių sutarčių priedus bei pažymas apie suteiktų vairavimo paslaugų skaičių. Visos pateiktos sutartys yra analogiškos, sudarytos ne dėl krovinių vežimo, o dėl vairavimo paslaugų teikimo. Iš sutarčių ir jų priedų turinio akivaizdu, kad Bendrovė, kaip sutarties vykdytojas, įsipareigoja tik suteikti vairavimo paslaugą, neatsako už žalą transporto priemonei ar kroviniui, neatsako už prastovą dėl vairuotojo sveikatos būklės, krovinio turinį. Transporto priemonės, kuriomis vežami kroviniai priklauso paslaugos užsakovams, užsakovai privalo pasirūpinti, tuo, kad transporto priemonės būtų techniškai tvarkingos. Paslaugos užsakovai taip pat įsipareigoja turėti ir EBKR licenciją bei šios licencijos kopijas (t. y. dokumentus, suteikiančius teisę vykdyti krovininio kelių transporto ekonominę veiklą). Paslaugos užsakovai taip pat įsipareigoja suderinti su savo draudimo kompanija dėl patirtos žalos regreso netaikymo vykdytojui (civilinės atsakomybės draudimas, vežėjų civilinės atsakomybės CMR draudimas, savanoriškas (kasko) draudimas). Bendrovės pateikti dokumentai patvirtino, kad Bendrovė nevykdo oficialiai deklaruotos krovininio kelių transporto veiklos, pagal Bendrovės pasirinktą veiklos modelį, Bendrovėje įdarbintas darbuotojas tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo darbo funkciją atlieka paslaugos užsakovui, o Bendrovė vairavimo paslaugos užsakovus tik aprūpina žmogiškaisiais ištekliais. Tai, kad pagrindinė Bendrovės veikla yra vairavimo paslaugų teikimas, patvirtina ir pačios Bendrovės Registrų centrui kartu su finansinių ataskaitų rinkiniu už 2022 m. pateiktas aiškinamasis raštas, kuriame tai yra nurodyta. Tai, jog Bendrovės veikla yra vairavimo paslaugų teikimas Migracijos departamentui bendrovė taip pat patvirtino 2023-09-29 raštu, nurodžiusi, kad Bendrovėje įdarbinti vairuotojai pagal sudarytas paslaugų teikimo sutartis kitoms įmonėms teikia vairavimo paslaugas. Bendrovė siekdama kitoms įmonėms teikti paslaugą, susijusią su konkrečios darbo funkcijos atlikimu, turėjo įregistruoti laikinojo įdarbinimo veiklą, su užsieniečiais sudaryti laikinojo įdarbinimo sutartis ir dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo kreiptis, vadovaujantis Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto a ir c papunkčių nuostatomis, nustatančiomis leidimo laikinai gyventi išdavimą laikinojo įdarbinimo atveju. Atsižvelgiant į tai, kad Bendrovė nevykdo oficialiai deklaruojamos veiklos (krovininis kelių transportas), pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir to paties straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti, kaip užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą (tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas). Atsižvelgiant į tai, taip pat nustačius, kad pareiškėjo ryšiai su Lietuva yra ekonominio pobūdžio, taip pat pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, Migracijos departamentas priėmė Sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi.

Dėl skundo argumentų nurodo, kad Migracijos departamentas, spręsdamas pareiškėjo teisinės padėties klausimą, veikė ne valstybinės krovinių vežimo keliais priežiūros kontekste, o atliko tyrimą leidimo laikinai gyventi išdavimo kontekste (ši sritis patenka į Migracijos departamento veiklos sritį). Pareiškėjas savo skunde (20 pastraipa) patvirtina ginčijamu sprendimu nustatytas faktines aplinkybes, kad nuo Bendrovės veiklos pradžios Bendrovė teikia vairavimo paslaugas ir toks jos veiklos modelis liko nepakitęs iki pat ginčijamo sprendimo priėmimo. Įstatymo 62 straipsnio 4 dalis nustato, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas ar keičiamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto imperatyvius reikalavimus. Taigi, užsienietis, gavęs naują leidimą laikinai gyventi Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas. Pareiškėjas Bendrovėje buvo įdarbintas tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, t. y. jo profesija įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą. Tam, kad užsieniečiui galėtų būti išduotas ar pakeistas leidimas laikinai gyventi, kaip turinčiam profesiją, įtrauktą į Trūkstamų profesijų sąrašą, užsienietį darbui kviečianti įmonė turi vykdyti veiklą atitinkamame ekonominės rūšies paslaugų sektoriuje. Tokiu būdu užsieniečio, kuris ketina dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, profesija laikoma įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą, jeigu šį užsienietį įdarbinti įsipareigojantis darbdavys vykdo veiklą paslaugų sektoriuje (t. y., vykdo tarptautinius krovinių pervežimus). Taigi, Migracijos departamentas priešingai, nei teigia pareiškėjas, pagrįstai vertino, ar Bendrovė vykdo veiklą paslaugų sektoriuje (vykdo tarptautinius krovinių pervežimus). Pagal Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių krovininis kelių transportas (ekonominės veiklos kodas 49.41) apima visą krovinių vežimo keliais transportą, pvz., sunkių krovinių vežimą, šaldytų produktų vežimą, miško medžiagos vežimą, automobilių vežimą. Į šią klasę taip pat patenka krovininių automobilių nuoma su vairuotojo samdymu, tačiau nepatenka vairavimo paslaugos teikimas. Pažymi, kad krovinių vežimo kelių transporto priemonėmis tarptautiniais maršrutais veikla yra licencijuojama. Krovinių vežimo krovininėmis kelių transporto priemonėmis, kurių didžiausioji leidžiamoji masė, įskaitant priekabą (puspriekabę), didesnė kaip 3,5 tonos, veiklą už atlygį gali vykdyti tik vežėjai, turintys nustatyta tvarka išduotą EBKR licenciją. Vežėjas privalo turėti nuosavybės teise arba valdyti kitais teisėtais pagrindais, krovinių gabenimo veiklai, kelių transporto priemones ir kiekvienai transporto priemonei priskirtą EBKR licencijos kopiją. Migracijos departamento vertinimu užsieniečiui leidimas laikinai gyventi darbo pagrindu gali būti išduodamas ar keičiamas, jeigu jis ketina dirbti (dirba) tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju įmonėje, kuri turi EBKR licenciją ir šios licencijos kopijas, t. y. profesinę vežimo kelių transportu veiklą vykdo naudojant EBKR licenciją ir konkrečioms transporto priemonėms priskirtas šios licencijos kopijas. Nei Kodeksas, nei Reglamentas Nr. 1072/2009 Lietuvos vežėjų neatleidžia nuo pareigos įsigyti EBKR licenciją, taip pat nesuteikia teisės tarptautinius krovinių pervežimus vykdyti naudojant kito savininko transporto priemonę su tam savininkui išduota EBKR licencijos kopija. Taigi, Migracijos departamentas nustatęs, kad Bendrovė deklaruoja vykdanti krovininę kelių transporto veiklą, turi EBKR licenciją, tačiau neturi pakankamo šios licencijos kopijų skaičiaus (vežėjas gali turėti ne daugiau kaip 5 vairuotojus kiekvienai kelių transporto priemonei, turinčiai galiojančią licencijos kopiją, o Bendrovė turėjo 377 vairuotojus ir 1 licencijos kopiją) ir siekiant sudaryti galimybę Bendrovei nepertraukiamai vykdyti veiklą, Bendrovei suteikė protingą ir pakankamą terminą išsiimti EBKR licencijos kopijas, kad užsieniečių kvietimas darbui ir leidimų laikinai gyventi išdavimas atitiktų Įstatymo nuostatas. Tačiau, Bendrovė trūkstamų EBKR licencijų kopijų neįsigijo. Atsižvelgiant į tai, kad Bendrovė neturi pakankamai Bendrijos licencijų kopijų ir kroviniams skirtų vežti automobilių, kad galėtų vykdyti profesinę vežimo kelių transportu veiklą pagal Kodekse nustatytus reikalavimus, Migracijos departamentas ginčijamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad Bendrovė negali vykdyti deklaruojamos veiklos (krovininis kelių transportas, transportui būdingų paslaugų veikla), todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų ir yra pagrindas atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi.

Dėl teiginių, kad Migracijos departamentas yra pripažinęs, kad Bendrovės veikla yra teisėta, pažymi, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas klausimą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, vertino ne Bendrovės veiklos teisėtumą, o tai, ar Bendrovės veikla atitinka teisės aktų reikalavimus, norint kreiptis dėl leidimų laikinai gyventi Bendrovėje įdarbintiems užsieniečiams išdavimo. Nesutinka su skundo teiginiais, kad ginčijamas sprendimas prieštarauja 2018 metais tarp Bendrovės, Migracijos departamento ir užsieniečių sudarytų taikos sutarčių nuostatoms. Atkreipia dėmesį į tai, kad šios taikos sutartys buvo sudarytos konkrečiose bylose pagal užsieniečių skundus dėl Migracijos departamento priimtų sprendimų atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, įvertinus tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą ir individualias bylų aplinkybes. Atsižvelgdami į tai, kad po nurodytų taikos sutarčių sudarymo pasikeitė tiek Kodekso, tiek Įstatymo nuostatos, taikos sutarčių sudarymas savaime nepatvirtina skundo teiginių, kad Migracijos departamentas nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi. 2022-08-01 įsigaliojo Įstatymo 44 ir 62 straipsnių pakeitimai, nustatantys užsieniečių įdarbinimą ir leidimų laikinai gyventi išdavimą darbo pagrindu, įskaitant ir galimybę užsieniečius įdarbinti pagal laikinojo įdarbinimo sutartis (iki 2022-08-01 Įstatymas draudė įdarbinti užsieniečius pagal laikinojo įdarbinimo sutartis, nenustatant jokių išlygų). 2022-08-01 taip pat įsigaliojo ir Kodekso 8 straipsnio pakeitimai, t. y. buvo papildytas 6 dalimi, pagal kurią šio straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytą galiojančią licenciją turintis vežėjas gali turėti ne daugiau kaip 5 vairuotojus kiekvienai kelių transporto priemonei, turinčiai galiojančią licencijos kopiją.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pasikeitus teisiniam reglamentavimui ir nustačius faktines aplinkybes, kad pareiškėją įdarbinusi Bendrovė neturi pakankamai Bendrijos licencijų kopijų ir kroviniams skirtų vežti automobilių, kad galėtų vykdyti profesinę vežimo kelių transportu veiklą pagal Kodekse nustatytus reikalavimus, Migracijos departamentas ginčijamu sprendimu pagrįstai

nustatė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 pinkte nustatytų imperatyvių reikalavimų ir pagrįstai atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi. Taigi, ginčijamas sprendimas priimtas, vadovaujantis galiojančių teisės aktų normomis ir faktinėmis bylos aplinkybėmis, o pareiškėjo

skundo teiginiai nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą sprendimą kaip neteisėtą ar nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo „HQDS“ atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjo skundą patenkinti.

Nurodo, kad UAB „IPUKIS“ yra jau daugiau nei 30 m. (t. y. nuo1991m.) sėkmingai veikianti Lietuvos transporto paslaugų įmonė, reguliariai organizuojanti automobilių gabenimą į bei iš visas Europos Sąjungos šalis. Pagrindinė įmonės veiklos kryptis yra naujų ir naudotų automobilių pervežimas tarptautiniais maršrutais Europoje (Vokietijoje, Belgijoje, Danijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Olandijoje ir kt.). IPUKIS šiai dienai yra įdarbinusi 113 darbuotojų, o įmonės apyvarta siekia daugiau nei 30 mln. Eur. Tolimųjų reisų vairuotojų trūkumas, aštrėjanti konkurencija, teroristinių išpuolių, žalos ir ieškinių grėsmė, reikalavimas apdrausti vairuotojų atsakomybę ir kitos priežastys 2017 m. sąlygojo būtinybę atlikti verslo struktūros pertvarkymą sukuriant įmonių grupę, išskaidant veiklas bei su jomis susijusias rizikas ir įkurti naują juridinį asmenį, kuriame būtų galima įdarbinti visus vairuotojus, apdrausti tokio juridinio asmens atsakomybęir bandyti konkuruoti rinkoje dėl stambių užsakymų, turint stiprią, didelę ir tinkamą vairuotojų (t. y. vairavimo paslaugos) bazę. Būtent todėl 2017 m. ir buvo įkurta HQDS, kuri šiai dienai yra viena didžiausių Marijampolės regiono įmonių ir darbdavių. Įkūrus HQDS į ją perkelti (sudarytos naujos darbo sutartys) buvę IPUKIS darbuotojai. Po atlikto verslo struktūros pertvarkymo, IPUKIS Group valdo 100% IPUKIS, UAB IPUKIS Logistics, UAB Hidroresta, HQDS, UAB Antopo, Sikupi GmbH, Sikupi Property GmbH akcijų. Kiekviena įmonė IPUKIS įmonių grupėje turi savo vaidmenį. IPUKIS turi tarptautinių krovinių vežimui reikalingas bendrijos licencijas vežti krovinius (EBKR licencija), taip pat turi transporto priemones –289 autovežius ir (ar) vilkikus bei dar kitas transporto priemones, o HQDS, savo ruožtu, yra įmonė, kurioje yra įdarbinti visi vairuotojai ir kuri teikia vairavimo paslaugasgrupės įmonėms.

Pažymi, kad Skundžiamas sprendimas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams ir pažeidžia pareiškėjo teisėtus lūkesčius, nes: Bendrovės vykdoma veikla nuo pat jos veiklos pradžios iki Skundžiamo sprendimo priėmimo nepakito; UTPĮ12 reguliavimas iš esmės buvo analogiškas tiek Bendrovei pradėjus veiklą, tiekpirmą kartą išduodant leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, tiek ir dabar; kelių transporto įmonių licencijavimo reguliavimas nepakito nuo Bendrovės veiklospradžios iki Skundžiamo sprendimo priėmimo; esant analogiškai faktinei situacijai ir teisiniam reguliavimui valstybės institucijos, įskaitant ir patį Departamentą, patvirtino HQDS veiklos modelio teisėtumą; esant analogiškai faktinei ir teisinei situacijai, atsakovas išdavė pareiškėjui leidimus laikinai gyventi Lietuvoje.

Nurodo, kad Bendrovės vykdoma veikla –vairavimo paslaugų teikimas IPUKIS įmonių grupės įmonėms, kurios būtent ir turi reikalingas EBKR licencijas. Skundžiame sprendime Departamentas laikosi pozicijos, kad Bendrovė „negali vykdyti deklaruojamos veiklos“, nes neturi reikiamo kiekio EBKR licencijos kopijų ir transporto priemonių. Šiuo aspektu pažymi, kad Departamentui yra žinoma, kad Bendrovė nevykdo licencijuojamos veiklos, o nuo pat jos įsteigimo teikia vairavimo paslaugas IPUKIS įmonėms.

Pažymi, kad HQDS veikla atitinka 2009-10-21 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1072/2009 dėl bendrųjų patekimo į tarptautinio krovinių vežimo kelių transportu rinką taisyklių

(Reglamentas) reguliavimą. Iš Reglamento preambulės 12 punkto aiškiai matyti, kad darbuotojas gali dirbti už vežimo operaciją atsakingam vežėjui. Reglamento 5 straipsnio 1 dalies b punktas ir 2 dalis aiškiai numato, jog vairavimo paslaugos yra leidžiamos (citata): „Vairuotojo liudijimą vežėjo įsisteigimo valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos Bendrijos licencijos turėtojo prašymu išduoda kiekvienam jo teisėtai įdarbintam vairuotojui arbakiekvienam vairuotojui, kuris nėra nei pilietis, nei ilgalaikis gyventojas, kaip apibrėžta toje direktyvoje, ir kurio paslaugomistas vežėjas naudojasi“. EBKR licencijos turėjimas nėra taikomas vežimo paslaugos teikėjui, o įmonei, kuri vykdo tarptautinių krovinių vežimo veiklą. Be to, EBKR licencijos turėjimas pagal Reglamento 1 straipsnio 5 dalį, ne visais atvejais yra privalomas. Taip pat, priešingai, nei nyrodo atsakovas, ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius neįtvirtina, kad vairavimo paslaugos teikimas nepatenka į krovininio kelių transporto klasę. Be to, Departamento nurodomas reikalavimas „viena galiojanti licencijos kopija naudojama vienai konkrečiai kelių transporto priemonei“, kuriuo ji remiantis teigia, kad Bendrovė negali verstis jos nurodoma veikla ir dėl to atsisakė išduoti pareiškėjo Leidimą laikinai gyventi, nėra naujai atsiradęs. Toks reikalavimas galiojo ir Bendrovės įsteigimo metu bei 2018 m., kuomet eilė valstybės institucijų patvirtino, kad Bendrovės veikla yra teisėta.

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas keliamas dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023-11-13 sprendimo Nr. 23S202612 „Atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos medžiaga nustatyta, kad 2023-09-25 pareiškėjas tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti UAB „HQDS“ (Bendrovė) tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju (profesija yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis, Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal

Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą bei 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

Migracijos departamentui atliekant savo funkcijas buvo nustatyta, kad Registrų centro duomenimis, vienintelė Bendrovės deklaruojama veiklos rūšis yra krovininis kelių transportas ekonominės veiklos kodas – 4941). Bendrovė tarpininkavimo rašte Nr. 20230829-162416 nurodė, kad ekonominės veiklos rūšis, pagal kurią Bendrovė ketina įdarbinti pareiškėją yra krovininis kelių transportas.

Viešai prieinamais Lietuvos transporto saugos administracijos informacinės sistemos duomenimis, Bendrovei išduota EBKR licencija (LIC-006062-EBKR), kuria suteikiama teisė vežti krovinius už atlygį tarptautiniais maršrutais ir Lietuvos Respublikos teritorijoje krovininėmis kelių transporto priemonėmis, kurių didžiausioji leidžiamoji masė, įskaitant priekabą (puspriekabę), didesnė kaip 3,5 tonos ir 1 EBKR licencijos kopija.

Patikrinus www.rekvizitai.vz.lt skelbiamą informaciją apie Bendrovei priklausančias transporto priemones buvo nustatyta, kad Bendrovė turi tik 2 transporto priemones, skirtas kroviniams vežti (Mercedes Benz Sprinter (N1) ir Mercedes Benz Atego (N2)).

2023-04-11 Bendrovei buvo išsiųstas Migracijos departamento raštas Nr. 10K-4077 iki 2023-09-01 išsiimti Bendrijos licencijos kopijas kiekvienai Bendrovės pervežimams naudojamai transporto priemonei. Bendrovė Migracijos departamento prašymo neįvykdė ir naujų Bendrijos licencijos kopijų neišsiėmė. Migracijos departamento duomenimis 2023 m. lapkričio 12 d. Bendrovėje dirbo 370 darbuotojų.

Departamentas konstatavo, kad Bendrovės pateikti dokumentai patvirtina, jog Bendrovė nevykdo oficialiai deklaruotos krovininio kelių transporto veiklos, pagal Bendrovės pasirinktą veiklos modelį, Bendrovėje įdarbintas darbuotojas tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo darbo funkciją atlieka paslaugos užsakovui, o Bendrovė vairavimo paslaugos užsakovus tik aprūpina žmogiškaisiais ištekliais. Departamentas nusprendė, kad Bendrovė, siekdama kitoms įmonėms teikti paslaugą, susijusią su konkrečios darbo funkcijos atlikimu, turėjo įregistruoti laikinojo įdarbinimo veiklą, su užsieniečiais sudaryti laikinojo įdarbinimo sutartis ir dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo kreiptis, vadovaujantis Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto a ir c papunkčių nuostatomis, nustatančiomis leidimo laikinai gyventi išdavimą laikinojo įdarbinimo atveju.

Departamentas atsižvelgęs į tai, kad Bendrovė nevykdo oficialiai deklaruojamos veiklos (krovininis kelių transportas), neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir to paties straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti, kaip užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į

Trūkstamų profesijų sąrašą (tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas) bei nustatęs, kad pareiškėjo ryšiai su Lietuva yra ekonominio pobūdžio, taip pat pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, priėmė 2023-11-13 sprendimą Nr. 23S202612 atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi (Sprendimas).

Pareiškėjas nesutikdama su Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą.

Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Įstatymas, nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui <...>; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu <...>; c) Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministerijos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus. Taigi, Įstatymo 44 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas reiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas ir kad šis leidimas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui gali būti panaikintas tik esant Įstatymo 50 straipsnyje numatytiems pagrindams.

Pabrėžtina, kad vien formalus Įstatymo 44 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se (lot. – savaime) nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba, kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.

Vadovaujantis nurodytu teisiniu reglamentavimu, sprendžiant ginčijamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, nagrinėjamu atveju būtina įvertinti, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytus reikalavimus.

Pažymėtina, kad Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinti reikalavimai nėra alternatyvūs. Norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, yra būtina, kad pareiškėjas atitiktų šioje normoje įvirtintų reikalavimų (sąlygų) visumą.

Kaip matyti iš skundžiamo Sprendimo, atsakovas pareiškėjo neatitikimą Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytiems reikalavimams grindžia tuo, kad Bendrovė, kurioje ketina dirbti pareiškėjas, neturi pakankamai Bendrijos licencijų kopijų ir kroviniams skirtų vežti automobilių.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad Įstatyme, be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunktyje įtvirtintas reglamentavimas nereikalauja, kad pats darbdavys tiesiogiai veiktų (veiklą vykdytų) atitinkamos ekonominės veiklos sektoriuje (srityje), betarpiškai susijusioje su užsieniečio profesija; Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyti darbdavio ir užsieniečio įsipareigojimai (ketinimai) sukurti individualius darbo santykius pagal darbo sutartį turi būti realūs. Jei sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo nustatomos aplinkybės, kurios objektyviai patvirtina, kad šiuo atveju siekiama kitų nei Įstatyme nustatytų tikslų, kompetentinga institucija (be kita ko, užtikrindama suinteresuotų asmenų dalyvavimą administracinėje procedūroje) turi imtis visų reikiamų veiksmų, kad būtų nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės, galinčios objektyviai identifikuoti užsieniečio ir (ar) darbdavio ketinimus (pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3675-624/2019; 2019 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3440-602/2019; 2019 m. liepos 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3279-822/2019; 2019 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-5574-575/2019). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs ir tai, kad, siekiant taikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą, būtina įvardyti, nustatyti ir konstatuoti, jog užsienietis neatitinka bent vienos iš sąlygų, įtvirtintų Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2023 m. spalio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2288-556/2023).

Nustačius, kad Įstatyme nėra teisės normų, tiesiogiai nustatančių reikalavimus, kuriuos turi atitikti, pavyzdžiui, Migracijos departamento sprendimas atsisakyti išduoti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu, tokiam sprendimui taikytinas VAĮ 10 straipsnis, kurio 5 dalies 5 punkte (administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės) ir 6 punkte (administraciniame sprendime turi būti nurodyti administracinio sprendimo motyvai) nustatyti imperatyvūs reikalavimai, taikytini administraciniams sprendimams, priimamiems migracijos kontrolės srityje ( žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-5-662/2023).

Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti vieša, t. y. žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir tam, kurio atžvilgiu jis priimamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013). Esminė administracinio sprendimo pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas konkrečiai teisės normai taikyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2294/2012).

Nustačius, kad nėra pagrindo administracinį sprendimą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti administracinio sprendimo turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio administracinio sprendimo adresatams suprasti visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-709-415/2017, 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2457-575/2021).

Teismas, įvertinęs Migracijos departamento Sprendimo turinį, daro išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju iš Sprendimo motyvų, kuriais grindžiamas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto taikymas, nėra aišku, kurios taikytinos sąlygos, įtvirtintos Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto a ir b papunkčiuose, pareiškėjas neatitiko tuo metu, kai pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir taip išreiškė ketinimą dirbti Bendrovėje. Migracijos departamentas, siekdamas įvardyti, nustatyti ir konstatuoti, kurių sąlygų, įtvirtintų Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto a ir (ar) b papunkčiuose, pareiškėjas neatitinka, nepateikė jokių argumentų, pagrindžiančių tai, kad pareiškėjo atliekamas darbas Bendrovėje neturi pakankamo ryšio su pačios Bendrovės atliekama veikla, pareiškėjo darbas Bendrovėje yra ekonomiškai nenaudingas, kad pareiškėją ir Bendrovę siejantys darbo santykiai nėra realūs, taip pat netyrė, ar konkrečiai pareiškėjo turima kvalifikacija atitinka jo darbo vietą, į kurią pareiškėjas buvo priimtas dirbti Bendrovėje. Todėl Migracijos departamento Sprendimo motyvuose nurodytas faktinis pagrindas – Bendrovė neturi pakankamai EBKR licencijų kopijų ir kroviniams skirtų vežti automobilių – savaime nepagrindžia išvados, kad šiuo konkrečiu atveju būtent pareiškėjo įdarbinimas Bendrovėje dirbti tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuoju, neatitinka kurios nors Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto a ir (ar) b papunkčiuose nustatytos sąlygos ir dėl to jam negali būti išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Migracijos departamentas, užtikrindamas užsieniečių buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontrolę, privalo imtis visų reikiamų veiksmų, kad būtų nustatytos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, identifikuojančios tikruosius atitinkamą prašymą pateikusio užsieniečio ir jį ketinančio įdarbinti darbdavio ketinimus sukurti realius, individualius, ekonomiškai naudingus darbo teisinius santykius. Tačiau tuo pat metu Migracijos departamentas privalo laikytis ne tik Įstatyme, bet ir VAĮ nustatytų reikalavimų, taikytinų migracijos kontrolės srityje Migracijos departamento priimamiems atitinkamiems sprendimams.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad Migracijos departamento Sprendimas, kuriuo nuspręsta atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punktuose nustatytų imperatyvių reikalavimų, šiame Sprendime padaryti teisinio ir faktinio pagrindimo bei motyvacijos trūkumai yra esminiai. Todėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Sprendimas, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuriuo užsieniečiui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu, yra neteisėtas ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 1 punktu turi būti panaikintas.

Nors pareiškėjas reikalavimo atsakovui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir nepareiškė, tačiau teismas, atsižvelgdamas į ginčo pobūdį, daro išvadą, kad Migracijos departamentas turi būti įpareigotas pareiškėjo 2023 m. rugpjūčio 29 d. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo išnagrinėti iš naujo.

Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Kadangi kiti pareiškėjo skunde ir atsakovo atsiliepime nurodyti argumentai bylos procesinei baigčiai jokios įtakos neturi, todėl teismas jų nevertina ir dėl jų atskirai nepasisako.

Teismo vertinimu, Sprendimas neatitinka keliamų reikalavimų (VAĮ 10 straipsnio 5 dalis), kadangi atsakovas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo ir nenustatė visų teisiškai svarbių aplinkybių, t. y. nenustatė ir nevertino reikšmingų aplinkybių pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Esamojoje situacijoje pripažintina, kad atsakovas neatliko individualaus, objektyvaus ir nešališko aplinkybių, reikšmingų sprendimo priėmimui, nustatymo, todėl skundžiamas Sprendimas priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Apibendrinus, darytina išvada, kad skundžiamas Sprendimas naikintinas kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, t. y. taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir Sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Pareiškėjas prašo priteisti patirtas 628 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad prie bylos nagrinėjimo išlaidų priskiriamos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo teisinėms paslaugoms apmokėti (išlaidos už advokato ar advokato padėjėjo konsultacijas, pagalbą rengiant bei paduodant procesinius dokumentus ir dalyvaujant nagrinėjant bylą teisme) bei kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, nesusijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai (ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 3 punktas). ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nurodoma, jog atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio l dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Maksimalius teikiamų teisinių paslaugų įkainius reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – ir Rekomendacijos).

Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje.

Pareiškėjas patirtas bylinėjimosi išlaidas grindžia pateikdamas sąskaitą faktūrą už suteiktas paslaugas ir Mokėjimo nurodymą (605 Eur). Taip pat pareiškėjas yra sumokėjęs 22,50 Eur žyminio mokesčio (Liteko sistemoje sudengta žyminio mokesčio dalis).

2023 metų II ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris, vadovaujantis oficialia Lietuvos Respublikos statistikos departamento skelbiama informacija, buvo 2000,1 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą, už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį nustatytas koeficientas – 2,5 t. y. už 2023 m. lapkričio 27 d. skundo surašymą maksimaliai galima priteisti suma būtų 5 000,25 Eur (2,5 x 2000,1). Teismui pateikti rašytiniai įrodymai tvirtina, kad už 2023 m. lapkričio 27 d. skundo surašymą pareiškėjas sumokėjo 605 Eur. Ši suma neviršija Rekomendacijose už ieškinio rengimą ar atsiliepimą į ieškinį numatytų maksimaliai galimų priteisti sumų dydžių, todėl priteistina. Viso pareiškėjui priteistina 627,50 Eur (605 + 22,50).

Trečiasis suinteresuotas asmuo teismui patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti nepateikė, todėl trečiojo suinteresuoto asmens prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 140 straipsnio 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. H. (R. H.) skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023-11-13 sprendimą Nr. 23S202612 „Atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“.

Priteisti pareiškėjui R. H. (R. H.) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 627,50 Eur (šeši šimtai dvidešimt septyni eurai ir 50 euro centų) bylinėjimosi išlaidų.

Trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „HQDS” prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjos Jovita EinikienėVioleta PetkevičienėEglė Žulytė-Janulionienė