Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Eduardas Maškevičius rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. S. atstovo K. Ašmio skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2016 m. sausio 26 d. nutarties ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

2015-09-30 Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūroje gautas A. S. prašymas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, juo prašoma pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 154 str. Prašyme pareiškėjas nurodė, jog nuo 2011-04-17 iki 2012-09-04 internetiniame tinklalapyje www.skundai.lt/darbdaviai buvo įdėta keletas šmeižikiško pobūdžio skundų, kuriuose jis yra kaltinamas seksualiniu priekabiavimu bei savo darbuotojų išnaudojimu. Pareiškėjui nėra žinomi nurodytus šmeižikiškus ir itin žeidžiančius komentarus įdėję asmenys, todėl reikalinga pradėti ikiteisminį tyrimą siekiant juos nustatyti.

Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos miesto PK KPS NVRP viršininkės 2015-11-03 nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą. Šį nutarimą pareiškėjas apskundė prokuratūrai.

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės 2015-12-18 nutarimu A. S. skundas atmestas. Nutarime prokurorė konstatavo, kad atlikus užklausas dėl IP adresų priklausomybės nustatyta, jog informacijos apie IP priklausomybę nėra galimybės gauti, nes duomenys apie IP adresų priklausomybę yra saugomi tik 6 mėnesius. Tuo tarpu pareiškėjas prašo nustatyti asmenis, kurie įdėjo komentarus 2011 ir 2012 metais. Prokurorė motyvavo, kad komentaruose nebuvo tyčios apšmeižti pareiškėją, o išsakyta negatyvi nuomonė, komentatorių manymu, apie neteisėtus pareiškėjo veiksmus, yra išsakyta kritika pareiškėjui. Vertinant teisės į garbės ir orumo gynimą ir teisės skleisti informaciją, nuomonę apie tarpusavio santykį, pusiausvyros-proporcingumo principą, komentarų teiginiai nelaikytini leistinų teisės reikšti nuomonę, kritiką ribų peržengimu. Atsižvelgdama į tai, prokurorė padarė išvadą, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl ikiteisminis tyrimas negali būti pradėtas (BPK 3 str. l d. l p.). Šį nutarimą pareiškėjas apskundė ikiteisminio tyrimo teisėjai.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja 2016-01-26 nutartimi A. S. skundą atmetė. Ikiteisminio tyrimo teisėja, be kita ko, pažymėjo, kad iš komentarų turinio darytina išvada, kad pareiškėją ir komentarus parašiusius asmenis galbūt siejo darbo ar kitokie santykiai, komentarus parašiusių asmenų patirtis dėl šių santykių buvo neigiama, todėl ir buvo parašyti negatyvūs komentarai. Pats internetinis puslapis, kuriame buvo įdėti komentarai, būtent ir skirtas kritikuoti darbdavius. Už esamo ar potencialaus darbdavio kritiką dėl jo elgesio negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Tuo tarpu darbdavys turi stengtis elgtis taip, kad savo veiksmais neduotų pagrindo negatyviai kritikai jo atžvilgiu. Teismas pažymėjo, kad komentarai yra apie patį pareiškėją, bet ne jo nurodomą įmonę, taigi nėra pagrindo teigti, kad šiais komentarais šmeižiama įmonė ar pakertama jos reputacija. Nors komentarai parašyti 2011–2012 metais, pareiškėjas dėl jų kreipėsi tik 2015 metų pabaigoje. Ši aplinkybė vertė abejoti teismą, kad komentarai apie pareiškėją yra šmeižiantys, neatitinka tikrovės ir paniekino, pažemino pareiškėją, pakirto pasitikėjimą juo ar kokia nors jo vadovaujama įmone. Priešingu atveju dėl tokių komentarų asmuo į teisėsaugos institucijas kreiptųsi nedelsdamas.

Skundu A. S. atstovas K. Ašmys prašo panaikinti Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės 2015-12-18 nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnė, tiek prokurorė, tiek ikiteisminio tyrimo teisėja savo nutarimuose ir nutartyje nepagrįstai ėmėsi vertinti pačios nusikalstamos sudėties elementus iš esmės, kai tai yra visiškai ne jų kompetencija. Pažymi, kad BPK 409 str. 4 d. reglamentuoja, jog ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, numatytų šio Kodekso 407 straipsnyje, atliekamas bendra tvarka, jeigu nusikalstamos veikos padarymu įtariamas asmuo nėra žinomas. Šiuo atveju pareiškėjui nėra žinomi nurodytus šmeižikiškus ir žeminančius komentarus įdėję asmenys, todėl reikalinga dėl šių faktų pradėti ikiteisminį tyrimą siekiant pradžioje bent nustatyti šmeižikiškus straipsnius įkėlusius asmenis, nes pareiškėjas tokių galimybių neturi. Esant anksčiau nurodytoms aplinkybėms, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas negali realizuoti savo teisių ir jas apginti privataus kaltinimo tvarka teisme nežinodamas jį šmeižiančių asmenų, mano, jog akivaizdu, kad vadovaujantis anksčiau nurodytomis įstatymo nuostatomis reikalinga pradėti ikiteisminį tyrimą dėl šmeižimo ir nustatyti prašyme nurodytus šmeižikiškus ir žeminančius (bei galinčius pakirsti pasitikėjimą tiek pareiškėju, tiek ir jo vadovaujama įmone) skundus pateikusius asmenis. Mano, kad prokurorė ir teismas nepagrįstai imasi vertinti komentarų turinį kaip neva nesudarantį nusikaltimo sudėties, nes tai yra ne jos kompetencija. Tokio pobūdžio bylose kaltinimą formuluoja ir jį palaiko privatus kaltintojas, o ne prokuroras. Prokuroro funkcija šiuo atveju yra tik surasti ir nustatyti nežinomus asmenis, o juos nustačius informuoti apie teisę kreiptis privataus kaltinimo tvarka (jeigu nėra pagrindų palaikyti kaltinimą valstybei). Todėl tokiu atveju prokuroras, imdamas spręsti nusikaltimo sudėties klausimo buvimą ar nebuvimą, prisiima privataus kaltintojo ir teismo kompetenciją. Mano, kad teismas taip pat konstatavo sunkiai suvokiamą aplinkybę – „veiką pripažinti nusikalstama yra prokuroro ir ikiteisminio tyrimo pareigūno prerogatyva ir kompetencija. Su tokia pozicija pareiškėjas nesutinka, nes teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismai“ (Konstitucijos 109 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

Kaip matyti iš A. S. prašymo pradėti ikiteisminį tyrimą bei jo ir jo atstovo skundų, jis, manydamas, kad nuo 2011-04-17 iki 2012-09-04 internetiniame tinklalapyje www.skundai.lt/darbdaviai buvo įdėta keletas šmeižikiško pobūdžio skundų, kuriuose jis yra kaltinamas seksualiniu priekabiavimu bei savo darbuotojų išnaudojimu, kreipėsi į policiją dėl komentarų autorių nustatymo. Nagrinėjamu atveju pagal gautą pareiškėjo prašymą Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos miesto PK KPS NVRP viršininkė 2015-11-03 nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą BPK 3 str. 1 d. 1 p. numatytu pagrindu, t. y. kad nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių. Tokį viršininkės sprendimą paliko galioti prokurorė 2015-12-18 nutarimu, o prokurorės nutarimą atitinkamai skundžiama nutartimi paliko galioti ikiteisminio tyrimo teisėja. Tačiau apygardos teismas, įvertinęs ikiteisminio tyrimo pareigūnės ir prokurorės nutarimų, ikiteisminio tyrimo teisėjos nutarties ir pareiškėjo skundų motyvus, šiuo atveju priimtam sprendimui nepritaria.

Pažymėtina, kad privataus kaltinimo bylų procesą reglamentuoja BPK XXX skyriaus nuostatos. BPK 407 str. labai aiškiai nurodyta, dėl kurių BK numatytų nusikalstamų veikų bylos yra nagrinėjamos privataus kaltinimo tvarka. Tarp tokių veikų nurodyta ir nusikalstama veika, numatyta BK 154 str., dėl kurios pareiškėjas kreipėsi į prokuratūrą prašydamas surasti galbūt nusikalstamas veikas padariusius asmenis. BPK 407 str. imperatyviai nurodyta, kad ikiteisminis tyrimas tam tikrose bylose (iš jų ir dėl BK 154 str. numatytos veikos) neatliekamas, išimtį sudaro tik BPK 409 str. numatyti atvejai. BPK 409 str. 1 d. nurodyta, kad jeigu šio kodekso 407 str. nurodytos nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, prokuroras, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas arba jo teisėto atstovo pareiškimas, dėl šių veikų privalo pradėti baudžiamąjį procesą. Privataus kaltinimo bylų procesas pasižymi tuo, kad jame nedalyvauja valstybinis kaltintojas, o kaltinimą palaiko privatus kaltintojas. BPK 409 str. 4 d. nurodyta, kad ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, numatytų šio kodekso 407 str., atliekamas bendra tvarka, jeigu nusikalstamos veikos padarymu įtariamas asmuo nėra žinomas. Privataus kaltinimo proceso ypatumas yra tas, kad byla nagrinėjama teisme be ikiteisminio tyrimo, todėl privataus kaltintojo skunde turi būti nuosekliai, aiškiai ir konkrečiai nurodytos veikos, kuriomis yra kaltinamas baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo. Baudžiamajame procese (taip pat ir privataus kaltinimo bylose) galioja iš esmės tie patys principai, tarp kurių vienas svarbiausių principų yra rungimosi principas (BPK 7 str.) bei teisė į gynybą (BPK 10 str.). Tai reiškia, kad nusikaltimo padarymu kaltinamas asmuo turi žinoti, kuo jis yra kaltinamas, kuo grindžiamas kaltinimas ir, atitinkamai, turėti galimybę gintis nuo jam reiškiamų kaltinimų. Kaltinimas turi būti suformuotas tinkamai, o pačiame skunde turi būti nurodyti kaltinimus patvirtinantys konkretūs ir aiškūs bylos duomenys, kaltinimas negali būti reiškiamas abstrakčiais teiginiais. BPK 412 str. 2 d. apibrėžtas nukentėjusiojo skundo privataus kaltinimo tvarka turinys, kadangi privataus kaltinimo tvarka raštu paduodamas skundas atlieka kaltinamojo akto funkciją, todėl jam keltini didesni formalūs reikalavimai (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). BPK 412 str. 3 d. nurodyta, jog įstatymo reikalavimų neatitinkantis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui.

BPK 412¹ str. 1 d. numatyta, kad būtent teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, jeigu skunde ar pareiškime nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės. BPK nėra numatyta, kad gavęs asmens skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galbūt padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BPK 407 str., ir nenustatęs BPK 409 str. numatytų atvejų, kada baudžiamasis procesas privalo būti pradedamas (jeigu nusikalstamos veikos padarymu įtariamas asmuo nėra žinomas), prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas gali imtis iniciatyvos ir vertinti nusikalstamas veikas, kurios nagrinėjamos tik privataus kaltinimo tvarka, t. y. spręsti klausimą, ar tokia veika yra padaryta ar ne. Kita vertus, prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui atimant galimybę pasinaudoti BPK 168 str. 1 d. numatyta teise, atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės, kai į juos kreipiasi pareiškėjas, pasinaudodamas BPK 407 str. 4 d. įtvirtinta nuostata, kad ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, numatytų šio Kodekso 407 str., turi būti atliekamas bendra tvarka, jeigu nusikalstamos veikos padarymu įtariamas asmuo nėra žinomas, sąlygotų klaidingą ir nelogišką išvadą, kad net ir tais atvejais, kai akivaizdu, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo pradėti ikiteisminį tyrimą, taip nepagrįstai švaistant ikiteisminio tyrimo įstaigos lėšas ir žmogiškuosius resursus. Todėl, skirtingai nei nurodo pareiškėjas, laikytina, kad ir minimu atveju prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas gali vertinti skundo pagrįstumą ir atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą BPK 168 str. 1 d. numatytu pagrindu.

BK 154 str. 1 d. numatyta atsakomybė tam, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. To paties straipsnio 2 d. įtvirtinta, kad baudžiamas tas, kas šmeižė asmenį neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Šmeižimo objektas yra kito žmogaus garbė ir orumas. Teismų praktikoje įtvirtinta, kad garbė – tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas. Orumas – tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Šmeižimo atveju nukentėjusysis pažeminamas kitų žmonių akyse, kartu pažeidžiant jo orumą. Šmeižimas pagal BK 154 str. – tai paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo. Objektyviosios pusės požymis – paskleidimas – tai įstatyme nurodyto pobūdžio informacijos perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui. Galimi įvairūs informacijos perdavimo būdai: žodinis, rašytinis, panaudojant spaudą, kitas visuomenės informavimo priemones. Baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, paskleidusiam informaciją, t. y. perdavusiam žinias. Žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis – reiškinius, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Informacija egzistuoja kaip objektyvus reiškinys, todėl gali būti nustatyta remiantis atitinkamais duomenimis. Jų pagrindu asmuo gali atlikti jam svarbius, įdomius ar aktualius jo požiūrį atspindinčius svarstymus ar vertinimus, gali analizuoti, gretinti ar kitaip apdoroti informaciją ir gauti išvadas. Šios mąstymo veiklos rezultatai gali būti įvairių rūšių. Pirma, tai gali būti subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas – nuomonė. Ji negali būti peržiūrima ir paneigiama. Nuomonei netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis tikrais faktais. Antra, tyrimo, apibendrinimo, analizės ar kitokiu būdu kaip individualių pastangų rezultatas gali būti gaunama informacija – nauji duomenys apie daiktus, reiškinius, savybes ir kt. Tiek nuomonės, tiek informacijos atsiradimo prigimtis yra panaši – individuali mąstymo veikla, tačiau savo pobūdžiu tai yra skirtingi dalykai. Nuomonė turi vertinamąjį, atspindimąjį pobūdį, o nauja informacija – konstatuojamąjį pobūdį, nes ja teigiami iki tol neišsakyti faktinio pobūdžio duomenys pateikiami kaip objektyviai egzistuojantys. EŽTT praktikoje taip pat yra daromas aiškus faktinių pranešimų ir vertinimų atribojimas. 2001 m. liepos 12 d. sprendime, priimtame byloje Feldek prieš Slovakiją, teismas išaiškino, kad faktus galima patikrinti, o vertinimų įrodyti neįmanoma, tačiau netgi vertinamasis samprotavimas privalo turėti pakankamą faktinį pagrindą, nes vertinamieji samprotavimai, neturintys faktinio pagrindo, gali būti traktuojami kaip peržengiantys ribas. Atsakomybė pagal BK 154 str. atsiranda, jei tikrovės neatitinkančią ir kito žmogaus garbę ir orumą žeminančią ar niekinančią informaciją skleidžiantis asmuo (kaltininkas) veikia tiesiogine tyčia. Subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai turi atitikti BK 15 str. 2 d. numatytą tiesioginės tyčios formą. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to nori, t. y. supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, ir sąmoningai tai daro.

A. S. pareiškime ir prie jo pridėtose komentarų kopijose matyti, kad A. S. internetiniame portale www.skundai.lt/darbdaviai parašytuose komentaruose vadinamas „senu iškrypėliu“, „savimi pasitikinčiu idiotu“, nurodoma, kad „direktorius ieško asistentės, kuri jam turi asistuoti ir pagelbėti tikrai ne darbiniais reikalais“, „F. ir L., jo darbuotojos, tikrai jo plėmuotą pimpį yra turėjusios pas save“, „jis griežtu tonu atsakė, arba važiuoji į pirtį su manim, arba darbo negausi“. Nors ikiteisminio tyrimo pareigūnės bei prokurorės nutarimuose nurodoma, kad šie pasisakymai laikytini darbuotojų nuomone apie darbdavį, kaip nemalonus pasisakymas apie buvusį darbdavį, faktų hiperbolizavimas, ir pareiškėjo kritika, ir yra nelaikytina kritikavimo ribų peržengimu, o ikiteisminio tyrimo teisėja nutartyje nurodė, kad komentarai yra išreikšta žmonių nuomonė, be to, pareiškėjas nepateikė duomenų apie komentarų neatitikimą tikrovei, apygardos teismas negali sutikti su tokiu pirminiu komentarų turinio vertinimu. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų (kasacinė nutartis 2K-187-677/2015). Šiuo atveju komentare išsakomą informaciją asmenys pateikė kaip faktus, sukuriant jų tikrumo ir objektyvumo iliuziją (pateikiamas A. S. telefono numeris, nurodomos įvairios detalės), tekste nenaudotos nuorodos, kurios atskleistų, jog pateikiama informacija yra tik šių asmenų asmeninė ir subjektyvi nuomonė (nenaudojo vertinamąjį, atspindimąjį pobūdį atskleidžiančių įterpinių, tokių kaip mano manymu, mano supratimu, aš manau, man atrodo, aš galvoju ir t. t.), tai skaitytojui gali sukelti manymą, kad šių asmenų komentarais buvo konstatuojami faktai, o ne skleidžiama asmeninė subjektyvi nuomonė. Pažymėtina, kad net ir vertinant komentarus kaip buvusių darbuotojų nuomonę, juose pateikiamas turinys vis tiek galėtų būti laikomas šmeižikišku, tačiau tam reikėtų išsiaiškinti, ar komentatorių samprotavimai dėl A. S. elgesio su įmonės darbuotojomis ir santykių, kurie galbūt neatitiko etikos ir galbūt net sudarė baudžiamojo nusižengimo – seksualinio priekabiavimo – sudėtį (BK 152 str.), neturi jokio pamatuoto faktinio pagrindo, kuriuo remiantis būtų galima laikyti, kad komentatoriai, kalbėdami apie A. S. ir jo elgesį, sąmoningai neiškreipia jų turimų duomenų. Tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnai, tiek ikiteisminio tyrimo teisėja, nesant jokių patvirtinančių duomenų, be jokio pagrindo konstatavo, jog komentatoriai išreiškė savo nuomonę ar hiperbolizuotą kritiką, susijusią su patirtais nepatogumais šioje darbovietėje, taip be jokio tyrimo konstatuodami, kad komentaruose pateikta informacija atitinka tikrovę. Apygardos teismo vertinimu, analizuojant komentarų turinį, jų tendencingumą, pateikimo pobūdį, yra pagrįstas įtarimas, kad interneto svetainėje informaciją pateikusių komentatorių veiksmuose galbūt yra nusikaltimo, numatyto BK 154 str. 1 d., požymių.

Savo nutarime prokurorė konstatavo, kad minimuose komentaruose nebuvo tyčios apšmeižti pareiškėją, šiai pozicijai skundžiama nutartimi pritarė ir ikiteisminio tyrimo teisėja. Apygardos teismas negali sutikti su tokiu išankstiniu vertinimu. Pažymėtina, jog iš tiesų vien objektyviai tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas (taip pat – ir interneto komentaruose) dar nesudaro šmeižimo nusikaltimo, nes būtina, remiantis bylos įrodymų visuma, nustatyti, kad tokia informacija buvo paskleista tyčia, t. y. kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes – neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį – bei norėjo paskleisti būtent tokią informaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-9/2012, 2K-171/2013, 2K-57/2015). Vadinasi, jeigu asmuo buvo įsitikinęs dėl skleidžiamos informacijos teisingumo ir dėl to sąžiningai klydo, ši aplinkybė šalina jo atsakomybę. Tačiau šiuo metu nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų padaryti ikiteisminio tyrimo teisėjos ir prokurorės padarytą išvadą, jog komentatorių veiksmuose nebuvo tyčios. Manytina, jog nagrinėjamu atveju būtent kaltės klausimas būtų lemiamas, sprendžiant klausimą dėl komentatorių atsakomybės galbūt padarius BK 154 str. 1 d. numatytą veiką, tačiau neatliekant išsamesnio tyrimo ir neišsiaiškinus komentarus rašiusių asmenų, nustatyti, ar asmenys galbūt objektyviai tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri gali paniekinti ar pažeminti kitą asmenį ar pakirsti pasitikėjimą juo, skleidė tyčia, nėra galimybės.

Ikiteisminio tyrimo teisėja nutartyje taip pat nurodė, kad nors komentarai parašyti 2011–2012 metais, pareiškėjas dėl jų kreipėsi tik 2015 metų pabaigoje, ir ši aplinkybė neva irgi verčia abejoti, kad komentarai apie pareiškėją yra šmeižiantys, neatitinka tikrovės ir paniekino, pažemino pareiškėją, pakirto pasitikėjimą juo ar kokia nors jo vadovaujama įmone, priešingu atveju dėl tokių komentarų asmuo į teisėsaugos institucijas kreiptųsi nedelsdamas. Apygardos teismas pažymi, kad minimi komentarai buvo įdėti specifinėje, dažniau darbuotojų nei darbdavių lankomoje interneto svetainėje, apie jų įdėjimą pareiškėjas nebuvo atskirai informuotas, todėl tai, kad jis dėl minimų komentarų kreipėsi praėjus keleriems metams, nesuponuoja išvados, kad asmenų pasisakymai jam buvo žinomi anksčiau ar kad jie nebuvo šmeižikiško pobūdžio. Kartu pažymėtina, kad ilgo laikotarpio komentarų prieinamumas (kartu ir skleidimas interneto skaitytojų auditorijai) internetinėje erdvėje kaip tik gali rodyti didesnį galbūt padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnai, tiek ikiteisminio tyrimo teisėja savo sprendimus motyvavo ir tuo, kad nebeįmanoma nustatyti komentarus parašiusių asmenų pagal IP adresus, kadangi tokia informacija interneto tiekėjų yra saugoma pakankamai trumpą laiko tarpą, o nesant galimybės nustatyti komentarus parašiusių asmenų, objektyviai neįmanoma ir juos apklausti siekiant paneigti išvadą, kad komentarai yra asmenų išreikšta nuomonė. Apygardos teismas pažymi, jog iš tiesų 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/24/EB „Dėl duomenų, generuojamų arba tvarkomų teikiant viešai prieinamas elektroninių ryšių paslaugas arba viešuosius ryšių tinklus, saugojimo“ 6 str. numatyta, kad valstybės narės užtikrina, kad 5 str. nurodytos duomenų kategorijos (iš jų ir interneto protokolo (IP) adresai) būtų saugomos ne trumpiau kaip šešis mėnesius ir ne ilgiau kaip dvejus metus nuo ryšio datos, todėl akivaizdu, kad tokie duomenys negali būti išsaugoti. Tačiau šiame kontekste pažymėtina, jog ne vien tik nustatant vartotojus, kurie nurodytu laiku naudojosi minimais IP adresais, galima rasti asmenis, kurie galbūt padarė nusikalstamą veiką paskleidžiant šmeižikiško turinio komentarus. Iš komentarų turinio matyti, kad juos rašė minimu laikotarpiu pareiškėjo vadovaujamoje įmonėje trumpą laiko tarpą dirbę darbuotojai, todėl bandant išsiaiškinti įtariamuosius, būtų galima sulyginti darbo sutarčių žurnalo įrašus su komentarų parašymo data, darbuotojus, su kuriais darbo santykiai nutrūko įvardijamu laikotarpiu, apklausti. Be to, atsižvelgiant į tai, jog dalis IP adresų būna statiniai (nekintantys) ir gali būti nepasikeitę nuo komentarų parašymo laiko, būtų galima išsiaiškinti, ar tarp šiuo metu šiuos IP adresus naudojančių vartotojų nėra asmenų, kurie būtų dirbę pareiškėjo valdomose įmonėse, ir taip pamėginti išsiaiškinti asmenis, kurie galbūt padarė nusikalstamą veiką. Tai, kad šiuo metu sudėtinga nustatyti asmenis, galbūt padariusius nusikalstamą veiką, ar tai, kad tam reikalingas išsamesnis tyrimas, negali būti priežastimi atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą BPK 409 str. 4 d. pagrindu. Nagrinėjamu atveju nusikalstama veika įtariamas asmuo nėra žinomas, todėl ikiteisminio tyrimo atlikimas yra būtinas. Kartu pabrėžtina, jog tuo atveju, kai ikiteisminio tyrimo metu visi reikiami proceso veiksmai atlikti ir išnaudotos visos galimybės nustatyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, tačiau toks asmuo nenustatytas, ikiteisminis tyrimas prokuroro motyvuotu nutarimu gali būti sustabdytas (BPK 3¹ str. 1 d.).

Remiantis tuo, kas išvardyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju sprendimas nepradėti ikiteisminio tyrimo, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, yra nepagrįstas. Dėl to ikiteisminio tyrimo pareigūnės nutarimas ir atitinkamai po to priimti prokurorės nutarimas bei skundžiama ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartis naikinami ir dėl skundo priimamas naujas sprendimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis BPK 442 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjas

nutaria:

panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2016-01-26 nutartį ir priimti naują sprendimą: panaikinti Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos miesto PK KPS NVRP viršininkės 2015-11-03 nutarimą atsisakyti pradėti ikiteismini tyrimą ir Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės 2015-12-18 nutarimą atmesti A. S. skundą ir bylą perduoti Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūrai.

Nutartis neskundžiama.