- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-18
- Bylos Nr.
- e2-185-881/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00197-2020-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė (pirm.)
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Indema“, uždarajai akcinei bendrovei „He-Ma“, S. J., Ž. J., A. Z., D. Z.
- Ieškovas
- Žemės namai
- Trečiasis asmuo
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos, „Klaipėdos kredito unija“, Kredito unija "Magnus"
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Indema“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 1 d. nutarties, kuria netenkintas atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Indema“ prašymas dėl lėšų į teismo depozitinę sąskaitą įnešimo arba laidavimo ir laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Žemės namai“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „He-Ma“, uždarajai akcinei bendrovei „Indema“, S. J., Ž. J., A. Z. ir D. Z. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, dalyvaujant tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų: Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, notarui Mindaugui Kačergiui, notarei Vilijai Partaukienei, kredito unijai „Magnus“, M. O., uždarajai akcinei bendrovei „Klaipėdos kredito unija“.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Žemės namai“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama:
1.1. pripažinti ieškovės UAB „Žemės namai“ ir atsakovės UAB „He-Ma“ 2018 m. gruodžio 4 d. sudarytą jungtinės veiklos sutartį galiojančia;
1.2. pripažinti ieškinyje nurodomą turtą bendrąja daline ieškovės UAB „Žemės namai“ ir atsakovės UAB „He-Ma“ nuosavybe, kurioje UAB „Žemės namai“ nuosavybės dalis yra lygi 53/100: žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); dvibutį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); dvibutį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);
1.3. pripažinti negaliojančia atsakovės UAB „He-Ma“ ir atsakovės UAB „Indema“ 2019 m. lapkričio 28 d. sudarytą nekilnojamojo turto dalies pirkimo–pardavimo sutartį Nr. MK-14352, kurios pagrindu atsakovė UAB „Indema“ nusipirko 443/952 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalyje dėl ieškovei UAB „Žemės namai“ pripažintos 53/100 dalies žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), perleidimo;
1.4. pripažinti negaliojančia atsakovės UAB „He-Ma“ ir atsakovės UAB „Indema“ 2019 m. gruodžio 17 d. sudarytą nekilnojamojo turto dalies pirkimo–pardavimo sutartį Nr. MK-15168, kurios pagrindu UAB „Indema“ nusipirko 509/952 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir dvibutį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalyje dėl ieškovei UAB „Žemės namai“ pripažintos 53/100 dalies žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), perleidimo;
1.5. pripažinti negaliojančia atsakovės UAB „He-Ma“ ir atsakovų S. J., Ž. J., D. Z. bei A. Z. 2020 m. vasario 13 d. sudarytą nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 660, kurios pagrindu Ž. J. ir S. J. nusipirko iš UAB „He-Ma“ 30/61 dalį, o A. Z. ir D. Z. nusipirko iš UAB „He-Ma“ 31/61 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalyje dėl ieškovei UAB „Žemės namai“ pripažintos 53/100 dalies žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), perleidimo;
1.6. ieškovės UAB „Žemės namai“ naudai išreikalauti turtą iš svetimo neteisėto valdymo: išreikalauti iš atsakovės UAB „Indema“ 53/100 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 53/100 dalį dvibučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); išreikalauti iš atsakovų S. J., Ž. J., D. Z. bei A. Z. 53/100 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
Žemesnės instancijos teismas
2. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. birželio 25 d. nutartimi, panaikinęs Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 17 d. ir 2020 m. kovo 12 d. nutartis, kuriomis netenkinti ieškovės bankrutuojančios UAB „Žemės namai“ prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tenkino ieškovės prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir ieškovės ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui areštavo, apribodamas disponavimo teisę, šį turtą: 30/61 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančią atsakovams Ž. J. ir S. J.; 30/61 dalį dvibučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančią atsakovams Ž. J. ir S. J.; 31/61 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančią D. Z. ir A. Z.; 31/61 dalį dvibučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančią atsakovams D. Z. ir A. Z.; žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį atsakovei UAB „Indema“; dvibutį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį atsakovei UAB „Indema“.
3. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. liepos 31 d. nutartimi tenkino ieškovės UAB „Žemės namai“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo (patikslinimo) – patikslino Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-684-236/2020 pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, nustatydamas, kad taip pat areštuojamas, apribojant disponavimo teisę, šis turtas: patalpa / butas, esanti (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausanti atsakovams D. Z. ir A. Z.; patalpa / butas, esanti (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausanti atsakovei UAB „Indema“; patalpa / butas, esanti (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausanti atsakovei UAB „Indema“; bet koks kitas nekilnojamojo turto objektas, kuris yra ar bus suformuotas adresais: (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini).
4. Atsakovė UAB „Indema“ pateikė teismui prašymą leisti jai per 5 darbo dienas nuo nutarties įsiteisėjimo dienos pateikti UAB „Kalnėnų slėnis“ laidavimą ieškovės bankrutuojančios UAB „Žemės namai“ naudai už UAB „Indema“ visų finansinių įsipareigojimų (t. y. piniginių lėšų sumokėjimą), kylančių iš šioje byloje atsakovei UAB „Indema“ pareikštų reikalavimų, pagal priimtą galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą įvykdymą, o jį pateikus, panaikinti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės UAB „Indema“ nekilnojamajam turtui; arba leisti atsakovei per 5 darbo dienas nuo nutarties įsiteisėjimo dienos įnešti 83 208,90 Eur sumą į Vilniaus apygardos teismo specialią sąskaitą Nr. LT 77 4010 0510 0456 4703 ieškinio reikalavimams užtikrinti ir, atsakovei įnešus šią sumą į Vilniaus apygardos teismo specialią sąskaitą, panaikinti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės UAB „Indema“ nekilnojamajam turtui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gruodžio 1 d. nutartimi atsakovės prašymo netenkino.
6. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje teisminio ginčo objektu yra turtas, esantis pas atsakovus, kuris Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2- 684-236/2020 areštuotas.
7. Atsakovės UAB „Indema“ poziciją, kad jungtinės veiklos sutartyje nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nėra nurodyta, jog nekilnojamas turtas tampa (ar ateityje taps) šalių nuosavybe, ieškovė negalėjo ir negali įgyti nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, teismas vertino kaip nepagrįstą, nes, kaip pasisakė Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. birželio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2- 684-236/2020, byloje tarp šalių kilęs ginčas ne tik dėl jungtinės veiklos sutarties galiojimo ir vykdymo, tačiau ir jos sąlygų aiškinimo, t. y. ar jungtinės veiklos sutartimi ginčo šalys susitarė dėl dalinės nuosavybės įgijimo į nekilnojamuosius daiktus, ar tik dėl gauto pelno pasidalinimo.
8. Teismas pažymėjo, kad laikinosios apsaugos priemonės ginčo turtui pritaikytos tam, kad bylos nagrinėjimo teisme metu nepakistų esama situacija ir neatsirastų nauji šio turto savininkai. Todėl atsakovės UAB „Indema“ pareikštas prašymas negali būti tenkinamas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Atskiruoju skundu atsakovė UAB „Indema“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 1 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti atsakovės prašymą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Teismo nutartis yra be motyvų. Teismas neįvertino visų prašyme nurodytų aplinkybių ir teisinių argumentų, prašymą atmetė, motyvų, dėl kurių prašymas atmetamas, nenurodė. Prašydama leisti įnešti į teismo depozitinę sąskaitą pinigines lėšas arba laiduoti už būsimo teismo sprendimo įvykdymą, šį prašymą UAB „Indema“ grindė ne tik argumentais, susijusiais su jungtinės veiklos sutarties sudarymu / galiojimu, bet ir kitomis aplinkybėmis.
9.2. Teismas tik formaliai pacitavo Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 25 d. nutartyje nurodytus argumentus dėl būtinybės išlaikyti esamą situaciją, iš esmės nesigilindamas į prašymo esmę. UAB „Indema“ prašydama leisti įnešti į teismo depozitinę sąskaitą lėšas arba laiduoti už atsakovę, iš esmės neprašė panaikinti laikinųjų apsaugos priemonių, prašė jas pakeisti, užtikrindama būsimo teismo sprendimo įvykdymą kitu būdu. Argumentų, motyvų, kodėl šis atsakovės siūlomas sprendimo įvykdymo užtikrinimo būdas yra nepakankamas, arba kaip tai pažeistų ieškovės teises, neatitiktų ekonomiškumo ar proporcingumo principų ar užkirstų kelią būsimo teismo sprendimo įvykdymui, teismas nenurodė.
9.3. Teismas, įvertinęs bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusias aplinkybes, atsakovės prašyme nurodytus argumentus, aplinkybę, jog atsakovė sutinka įnešti į teismo depozitinę sąskaitą pinigines lėšas, tai yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, turėjo atsakovės prašymą tenkinti, o ne formaliai, remdamasis tik ieškinio pareiškimo stadijoje žinomomis aplinkybėmis, suteikti Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 25 d. nutarčiai prejudicinę, res judicata (galutinio teismo sprendimo) galią.
9.4. Ieškovė neprieštaravo dėl pareikšto prašymo (pozicijos nepateikė, kas iš esmės reiškia, jog ieškovei galimai yra tinkamas toks būsimo teismo sprendimo vykdymo užtikrinimas), tačiau teismas į šią aplinkybę neatsižvelgė, atsakovės prašymą atmetė nepagrįstai.
Atsiliepimas
10. Ieškovė bankrutuojanti UAB „Žemės namai“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirojo skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
10.1. Nagrinėjamoje byloje, kurioje ginčo objektas yra nekilnojamasis turtas, taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra siekiama išvengti grėsmės, kad šis turtas bus perleistas tretiesiems asmenims, taip apsunkinant būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą arba padarant jį nebeįmanomą. Apeliantės byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose išreikšta pozicija dėl siekio kuo greičiau parduoti areštuotą turtą tretiesiems asmenims patvirtina realiai egzistuojančią ginčo turto perleidimo grėsmę, kuri sąlygoja ir ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo grėsmę.
Šalies argumentai
10.2. Apeliantė, prašydama pakeisti jos atžvilgiu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, nepateikė jokių konkrečių duomenų ar įrodymų, pagrindžiančių, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės sukėlė ar sukelia jai kokią nors neproporcingą žalą ar dėl kitos priežasties akivaizdžiai pažeidžia proporcingumo ir teisingumo principus ir dėl to neatitinka jų taikymo tikslų. Taip pat nepateikė įrodymų, pagrindžiančių naujų aplinkybių atsiradimą ir (ar) jų pasikeitimą po to, kai buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.
10.3. Prašyme išdėstyti argumentai, dėl kurių teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo nėra teisiškai reikšmingi.
10.4. Apeliantės prašymo tenkinimas lemtų, kad ieškovės pareikšto ieškinio reikalavimai nebūtų efektyviai užtikrinti ir galimai taptų neįgyvendinami.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
12. Apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas apeliantės prašymas dėl lėšų į teismo depozitinę sąskaitą įnešimo arba laidavimo ir laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
13. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, bei pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo (pakeitimo) atsakovui sumokėjus reikalaujamą sumą į teismo sąskaitą arba už atsakovą laidavus
14. CPK 148 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu atsakovas sumoka reikalaujamą sumą į teismo sąskaitą arba už atsakovą yra laiduojama. Atlikus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus veiksmus po to, kai laikinoji apsaugos priemonė pritaikyta, teismas nutartimi gali paskirtą laikinąją apsaugos priemonę pakeisti arba panaikinti (CPK 148 straipsnio 3 dalis).
15. Taigi įstatyme numatyta galimybė teismui pakeisti arba panaikinti byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones pirmiausia siejama su atitinkamų veiksmų atlikimu – reikalaujamos sumos sumokėjimu į teismo sąskaitą arba laidavimu už atsakovą. Apeliantės pateiktas prašymas šio įstatymo reikalavimo neatitinka, nes jame apeliantė tik prašo teismo leisti šiuos veiksmus atlikti, nors toks teismo leidimas pagal civilinio proceso įstatymą nėra reikalingas.
16. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad apeliantės ketinimai atlikti minėtus veiksmus, tikėtina, buvo realūs, iš skundžiamos nutarties turinio galima spręsti, kad apeliantės prašymo išnagrinėjimo rezultatas nebūtų buvęs kitoks, net jei apeliantė būtų atlikusi minėtus veiksmus, vadovaudamasis civilinio proceso ekonomiškumo ir operatyvumo principais, iš esmės pasisako laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo byloje klausimu.
17. Apeliantės teigimu, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota, nes joje nėra pasisakyta dėl visų apeliantės prašyme nurodytų aplinkybių ir teisinių argumentų, o tai yra absoliutus skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindas.
18. Motyvuojamosios teismo sprendimo (nutarties) dalies paskirtis – pagrįsti teismo išvadas, išdėstytas rezoliucinėje teismo sprendimo (nutarties) dalyje. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, par. 30). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimų bylose Ruiz Torija prieš Ispaniją ir Hiro Balani prieš Ispaniją, serija A. Nr. 303-A ir 303-B, p. 12, par. 29, ir p. 29–30, par. 27; 1998 m. vasario 19 d. sprendimo byloje Higgins ir kiti prieš Prancūziją, sprendimų pranešimai 1998-I, p. 60, par. 42). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, serija A. Nr. 288, p. 20, par. 61).
19. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą (žr., pvz., (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015).
20. Tuo atveju, jeigu teismo motyvai nėra išsamūs, šis pažeidimas gali būti pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (nutartį) tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis).
21. Atsižvelgdamas į tai, kad skundžiamoje nutartyje yra pateikti motyvai, dėl kurių teismas netenkino apeliantės prašymo, o vien tai, kad, apeliantės vertinimu, skundžiamos nutarties motyvuojamoji dalis nėra pakankamai išsami, nėra pagrindas pripažinti, kad teismo nutartis apskritai nėra motyvuota, apeliacinės instancijos teismas apeliantės argumentus dėl absoliutaus skundžiamos nutarties negaliojimo atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.
22. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagal CPK 148 straipsnio 3 dalį galimybės, pagrįstai atsižvelgė į byloje pareikštų reikalavimų ir jiems užtikrinti pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių specifiką – turtas, kuriam pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, yra teisminio ginčo objektas, o laikinosios apsaugos priemonės šiam turtui pritaikytos tam, kad bylos nagrinėjimo teisme metu nepakistų esama situacija ir neatsirastų nauji šio turto savininkai.
23. Teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad tuo atveju, kai ieškovas paduoda ieškinį dėl nuosavybės teisių į konkretų turtą, jeigu nėra duomenų, kad paduotas ieškinys akivaizdžiai neperspektyvus, teismas paprastai turi tenkinti pareiškėjo prašymą ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2- 636-178/2015). Vien tik aplinkybė, jog ginčo nekilnojamasis turtas, kuris palankaus ieškovui sprendimo atveju galėtų būti grąžintas natūra, yra pas atsakovus, turinčius teisę disponuoti ginčo objektu, patvirtina teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-859/2014).
24. Taigi esant minėto pobūdžio byloje pareikštiems reikalavimams, nei atitinkamos pinigų sumos įmokėjimas į teismo sąskaitą, nei laidavimas už atsakovę, kaip pagrįstai pažymi ieškovė, efektyviai neužtikrintų būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo, pagal kurį ieškovei turėtų būti grąžintas konkretus turtas natūra, o ne išieškota atitinkama pinigų suma.
25. Kadangi skundžiamos nutarties priėmimo metu ieškovės pareikšti reikalavimai nebuvo pakeisti, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo kitaip spręsti dėl būtinybės taikyti byloje laikinąsias apsaugos priemones, nei tą padarė šias priemones pritaikęs Lietuvos apeliacinis teismas, o toks rėmimasis šio teismo priimta nutartimi negali būti vertinamas kaip prejudicinės ar res judicata galios jai suteikimu.
26. Pirmiau nurodytų argumentų kontekste kitos aplinkybės ir teisiniai argumentai, kuriais prašymą grindė apeliantė, ir dėl kurių pirmosios instancijos teismas nepasisakė, neturi įtakos nagrinėjamo klausimo rezultatui.
27. Pirmiausia apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad apeliantės pateiktas prašymas panaikinti byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones buvo pateiktas pagal CPK 148 straipsnio nuostatas, numatančias tokią galimybę dėl atsakovo atliktų tam tikrų veiksmų (reikalaujamos sumos sumokėjimo į teismo sąskaitą, laidavimo pateikimo ir kt.), tuo tarpu nurodomomis kitomis aplinkybėmis bei argumentais apeliantė faktiškai neigia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą apskritai, pavyzdžiui, teigdama, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad jungtinės veiklos sutartis buvo sudaryta; kad ieškovės pateikti dokumentai nepatvirtina jos teiginių dėl įnašo dydžio; kad net teismui tenkinus ieškinį bent iš dalies, visos gautos lėšos bankroto byloje bus paskirstomos kreditoriams, ir tas pats nekilnojamasis turtas ar lėšos sugrįš apeliantei kaip ieškovės kreditorei; kad net teismui tenkinus ieškovės reikalavimą dėl jungtinės veiklos pripažinimo galiojančia, restitucija natūra bus negalima arba ieškovės reikalavimai turės būti atmesti (sumažinti) apeliantės atliktų turto pagerinimų apimtimi; kad tik teismui tenkinus ieškovės reikalavimą dėl jungtinės veiklos pripažinimo galiojančia, apskritai galėtų būti keliamas klausimas dėl apeliantės sudarytų pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos natūra taikymo. Kita vertus, atsižvelgiant į pateiktų argumentų pobūdį, akivaizdu taip pat ir tai, kad į juos teismas galės atsakyti tik išnagrinėjęs bylą iš esmės, o ne spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą.
28. Apeliantės argumentas, kad ieškovė, prašydama pakeisti laikinąsias apsaugos priemones (padidinti jų mastą), įsipareigojo pateikti patikslintą ieškinį, tačiau iki šiol jokių patikslintų ieškinio reikalavimų nepareiškė, taip pat nėra susijęs su apeliantės pateikto prašymo teisiniu pagrindu, todėl nepaneigia skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.
29. Iš ieškovės pateikto atsiliepimo į atskirąjį skundą taip pat matyti, kad su apeliantės pateiktu prašymu ji nesutinka, o tai paneigia apeliantės vertinimą, kad ieškovei galimai yra tinkamas toks būsimo teismo sprendimo vykdymo užtikrinimas, kokį siūlo apeliantė.
30. Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas apeliantės prašymo, tinkamai taikė aktualias proceso teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.