Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Raimondas Buzelis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagalieškovės akcinės bendrovės „City Service“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-17940-214/2013 pagal ieškovės akcinės bendrovės „City Service“ ieškinį atsakovei A. E. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Mokestis už teritorijos priežiūrą yra imperatyviai įtvirtintas teisės akte. 2005 m. kovo 4 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu Nr. A-788 patvirtintų Kauno miesto butų irkitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 4 straipsnyjenumatyta, kad: „Pagrindinis administratoriaus uždavinys – įgyvendinti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus privalomuosius reikalavimus, susijusius su [...] namui priskirto žemės sklypo naudojimu ir priežiūra“. Namui priskirtų žemės sklypų naudojimo irpriežiūros reikalavimus Kauno mieste nuo 1996 m. rugsėjo 17 d. reglamentavo Kauno miesto valdybos 1996 m. rugsėjo 17 d. sprendimas Nr. 904 „Dėl daugiabučių namų valdų priežiūros ir valymo“, kuriame imperatyviai nurodyta daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų administratoriams pasirūpinti namo teritorijos priežiūra ir apmokestinti daugiabučių namų butų ir kitų negyvenamųjų patalpų savininkus. Remiantis nurodytais teisės aktais namui, kuriame yra atsakovei nuosavybės teise priklausantisbutas, buvo teiktos teritorijos priežiūros paslaugos. Byloje nėra duomenų, kad minėto daugiabučio namo savininkai būtų pasinaudoję galimybe patiems atlikti teritorijos aplinkos priežiūrą ir jos tvarkymą.Ieškovė, įgyvendindama jai nustatytą pareigą, ėmėsi organizuoti teritorijos šalia daugiabučių namų priežiūros paslaugas ir 2006 m. liepos 1 d. sudarė sutartį su SĮ „Panemunėsbutų ūkis“ dėl teritorijos priežiūros ir tvarkymo, pagalkurią minėta įmonė įsipareigojo teikti teritorijos priežiūros paslaugastaip, kaip tai numato Kauno miesto valdybos 1996 m. rugsėjo 17 d. sprendimas Nr. 904. Mokestis už teritorijos šalia daugiabučio namo tvarkymą namo bendrasavininkiams kiekvieną mėnesį buvo paskirstomas proporcingai pagal turimų butų plotą taip, kaip tai numato CK 4.82 str. 3 d. pagal SĮ „Panemunės butų ūkis“ pateiktas sąskaitas faktūrasuž faktiškai atliktus darbus. Kadangi atsakovė neginčijo mokesčio už teritorijos tvarkymą dydžio, apeliantė, siekdama proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principo, SĮ „Panemunėsbutų ūkis“ išrašytų sąskaitų į bylą nepateikė. Mokestisuž teritorijos priežiūrą ir valymo paslaugas buvo skaičiuojamas iki 2009 m. kovo 1 d.Atsakovė per laikotarpį nuo 2006 m. iki 2009 m. kovo 1 d. nei karto nesikreipė į ieškovę su pareiškimu dėl netinkamai ar nekokybiškai teikiamų teritorijos tvarkymo paslaugų, todėl tokie atsakovės veiksmai leidžia teigti, kad atsakovė nelaikė, jog paslaugosteikiamos nekokybiškai. Be to, bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys netinkamą suteiktų paslaugų kokybę.Mokestisuž teritorijos priežiūrą privalo būti mokamas net ir tuo atveju, jei žemės sklypas šalia namo nėra suformuotas, kadangi bendrasavininkiai, neatsižvelgiant į tai, ar teritorija yra priskirta namui ar ne, žemės sklypas suformuotas ir įregistruotas ar ne, faktiškai naudojasi teritorija, kurioje stovi daugiabutis gyvenamasis namas. Pareiga prižiūrėti naudojamą žemės sklypą ir mokėti su tuo susijusius mokesčius kyla teisės aktų, reglamentuojančių daugiabučių namų priežiūrą, pagrindu. Tokia pozicija patvirtinama ir teismų praktikoje, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad nesant duomenų apie daugiabučiam gyvenamajam namui priskirtą žemės sklypą ir jo plotą nėra galima nustatyti prašomų priteisti už teritorijos priežiūrą išlaidų pagrįstumo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d. 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo apeliantėsAB „City Service“ ieškinys atsakovei A. E. dėl skolos priteisimoatmestas, yra teisėtas ir pagrįstas. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl mokesčio, paskaičiuoto per laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. lapkričio 30 d. už bendrosios dalinės nuosavybės administravimą, eksploatavimą ir suteiktas komunalines paslaugas (konkrečiai už namo teritorijos priežiūrą) priteisimo iš atsakovės, kuriai nuosavybės teise priklauso butas daugiabučiame gyvenamajame name. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis aplinkybe, jog pagal bylos duomenis nėra galima nustatyti namo teritorijos priežiūrai prašomų priteisti išlaidų pagrįstumo, dėl ko sprendė, kad ieškovė neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo ieškinį, apeliantės pareikštą ieškinį atmetė ir apeliacinės instancijosteismas, remdamasis apeliacinio skundo argumentais bei bylos medžiaga, neturi pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.

Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso 48.22 kv. m bendro ploto butas su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (b.l. 13). Daugiabučio gyvenamojo namo, kuriame yra atsakovei nuosavybės teise priklausantis butas, administravimas 2006 m. gegužės 5 d. Kauno miesto Dainavos seniūnijos daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų priežiūros administravimo sutartimi Nr. 53-10-7 (b.l. 18–23) pavestas apeliantei. Apeliantė pagal šią sutartį įsipareigojo teikti Kauno miesto Dainavos seniūnijos daugiabučių gyvenamųjų namų patalpų savininkams bendrojo naudojimo objektų priežiūros administravimo paslaugas vadovaujantis įstatymais, jų lydimaisiais aktais ir kitais norminiais dokumentais, be kita ko taip pat įsipareigojo teikti nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo priežiūros administravimo paslaugas. Minėtos sutarties priede „Perduodamų administruoti bendrojo naudojimo objektų priežiūrą Kauno miesto Dainavos seniūnijos daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašas“ (b.l. 24–27) į perduodamų administruoti objektų sąrašą įtrauktas ir daugiabutis gyvenamasis namas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Duomenys apie žemės sklypo, priskirto šiam daugiabučiam gyvenamajam namui (pagal kadastro bylos planą), plotą nenurodyti, pastabose pažymėta, kad žemės sklypas nesuformuotas. Apeliantės pateiktais duomenimis (b.l. 15–16) atsakovės įsiskolinimasieškovei yra 226,06 Lt, tačiau išsamūs duomenys apie skolos sudėtį, t. y. kokia skolos dalis ir ar visa skola yra susidariusi už teritorijos ir/ar laiptinių valymą, byloje nepateikti.

Pažymėtina, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų kartu ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas - teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 str.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo.

Ginčo byloje dėl to, kad būtent apeliantė daugiabučiam gyvenamajam namui, kuriame yra ir atsakovei nuosavybės teise priklausantis butas, teikė administravimo paslaugas prašomos priteisti skolos susidarymo laikotarpiu, nekilo. Apeliantės teigimu, ji, įgyvendindama savo, kaip administratoriaus uždavinius, tarp jų ir susijusius su namui priskirto žemės sklypo naudojimu ir priežiūra, remiantis 1996 m. rugsėjo 17 d. Kauno miesto valdybos sprendimu Nr. 904 „Dėl daugiabučių namų valdų priežiūros ir valymo“ privalėjo pasirūpinti namo teritorijos priežiūra. Apeliantė, siekdama tinkamai vykdyti pirmiau nurodytu teisės aktu jai pavestas funkcijas, ėmėsi organizuoti teritorijos šalia daugiabučių namų priežiūros paslaugas, todėl 2006 m. liepos 1 d. sudarė sutartį su SĮ „Panemunės butų ūkis“ dėl teritorijos tvarkymo bei priežiūros. Apeliantė pagal minėtos įmonės pateiktas sąskaitas už faktiškai atliktus darbus paskirstydavo namo bendrasavininkiams mokesčius už teritorijos šalia daugiabučio namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), tvarkymą proporcingai jų turimų butų plotams ir pateikdavo sąskaitas apmokėjimui. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas CPK nuostatas dėl įrodinėjimo pareigos civiliniame procese, apeliantė nagrinėjamoje byloje turėjo įrodyti ne tik jos nurodytas aplinkybes apie suteiktas teritorijos šalia daugiabučio namo tvarkymo paslaugas, bet ir nurodyti tokio mokesčio apskaičiavimo tvarką, o kartu ir pagrįsti priskaičiuotų mokesčių dydį. Nurodytos aplinkybės yra reikšmingos ne tik teismui, sprendžiančiam pareikšto ieškinio pagrįstumo klausimą, bet ir patalpų savininkui, kuriam, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, turi būti suteikta galimybę žinoti, kaip paskirstomi patalpų savininkams tenkantys mokesčiai. Kaip jau buvo nurodyta, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apeliantė neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimą, ir ieškinį atmetė.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad mokestis už teritorijos priežiūrą imperatyviai įtvirtintas teisės akte ir šį savo argumentą apeliantė grindė Kauno miesto valdybos 1996 m. rugsėjo 17 d. sprendimu Nr. 904 „Dėl daugiabučių namų valdų priežiūros ir valdymo“. Minėtame Kauno miesto valdybos sprendime (b.l. 63) savivaldybių butų ūkio įmonėms Kauno miesto valdyba pavedė valyti ir prižiūrėti daugiabučių namų valdas ir prie jų esančias gatves, šaligatvius, nusprendė apmokestinti daugiabučių namų butų ir negyvenamųjų patalpų savininkus ir nuomininkus už namų valdų irprie jų esančių gatvių, šaligatvių valymą ir priežiūrą (faktinėsišlaidos kiekvienai valdai proporcingos naudojamų patalpų plotui). Pripažintina, kad minėtas teisės aktas įtvirtino pareigą daugiabučių namų butų ir negyvenamųjų patalpų savininkams ir nuomininkams mokėti mokesčius už namų valdų ir prie jų esančių gatvių, šaligatvių valymą ir priežiūrą, tačiau mokesčiai mokėtini tik esant suteiktoms pirmiau nurodytoms paslaugoms ir be to apskaičiuoti teisės aktų nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad minėtame teisės akte buvo nustatyta ir mokėtinų mokesčių apskaičiavimo tvarka. Mokesčiai apskaičiuojami faktines išlaidas kiekvienai valdai padalijant proporcingai naudojamų patalpų plotui. Be to, numatyta, kad valomų plotų dydis nustatomas pagal namų valdos techninės apskaitos bylas, o jei jų nėra – valdos plotą išmatuojant vietoje. Pirmosios instancijos teismas sprendimą atmesti apeliantės ieškinį argumentavo iš esmės vieninteliu motyvu, t. y. kad nesant duomenų apie apeliantės administruojamam namui teisės aktų nustatyta tvarka priskirtą ir įregistruotą žemės sklypo plotą, taip pat nesant duomenų apie faktiškai išmatuotą žemės sklypo plotą, nėra galima nustatyti teritorijos priežiūrai prašomų priteisti išlaidų pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, kad byloje nėra duomenų apie apeliantės administruojamam daugiabučiam gyvenamajam namui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), teisės aktų nustatyta tvarka priskirtą ir įregistruotą viešame registre žemės sklypą, taip pat duomenų apie vietoje išmatuotą valdos plotą, tačiau sutinkant su apeliacinio skundo argumentu pažymėtina, kad net ir tuo atveju, kai žemės sklypo plotas šalia daugiabučio gyvenamojo namo nėra suformuotas ir įregistruotas teisės aktų nustatyta tvarka viešame registre, minėto daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų bendrasavininkiams gali atsirasti pareiga mokėti mokestį už teritorijos priežiūrą. Pareiga mokėti mokestį už teritorijos priežiūrą nesant priskirto ir įregistruoto viešame registre žemės sklypo, pripažįstama ir teismų praktikoje. Apeliantės nurodytoje Kauno apygardos teisme nagrinėtoje byloje Nr. 2A-1353-601/2011 teisėjų kolegija pripažino, kad: „[...], nors ir nėra ginčo namui įstatymų nustatyta tvarka suformuotas ir viešame registre įregistruotas žemės sklypas, tačiau pareiga mokėti atsakovams, kaip bendrosios dalinės nuosavybės savininkams, ginčo namo teritorijos priežiūros mokestį, išlieka vadovaujantis tuo metu galiojusiu Kauno miesto valdybos 1996 m. rugsėjo 17 d. sprendimu Nr. 904, kuriuo buvo apmokestinti daugiabučių namų butų savininkai už namų valdų valymą ir priežiūrą.“ Tačiau pažymėtina, kad kaip vienas iš galimų alternatyvių būdų nustatyti valomų plotų dydį yra numatyta galimybė valdos plotą išmatuoti vietoje, o nurodytoje apeliacine tvarka išnagrinėtoje byloje tokie duomenys apie žemės sklypo plotą buvo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantė apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo išvadą dėl ieškinio nepagrįstumo ginčija būtent šiuo aspektu, t. y. kad teismas nepagrįstai galimybę apskaičiuoti mokėtiną mokestį siejo su žemės sklypo šalia daugiabučio gyvenamojo namo suformavimu ir įregistravimu viešame registre, kas leistų nustatyti konkretų namui priskirto žemės sklypo plotą, tačiau pirmosios instancijos teismas galimybę apskaičiuoti mokėtiną mokestį siejo ir su faktiškai vietoje išmatuotu žemės sklypo plotu, o apeliantė šioje dalyje teismo sprendimo neginčijo.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad net ir apeliantės teismui pateiktoje jos ir SĮ „Panemunės butų ūkis“ 2006 m. liepos 1 d. sudarytoje sutartyje (b.l. 64–65) buvo nurodyta, kad SĮ „Panemunės butų ūkis“ paslaugas teikia pagal Kauno miesto valdybos 1996 m. rugsėjo 17 d. sprendimu Nr. 940 „Dėl daugiabučių namų priežiūros ir valymo“ nustatytą mokesčių apskaičiavimo tvarką. Be to, pagal šią sutartį SĮ „Panemunės butų ūkis“ įsipareigojo teikti daugiabučiams namams, kuriems faktiškai priskirtų valomų teritorijų plotai pateikti sutarties priede Nr. 1, teritorijos tvarkymo bei priežiūros paslaugas pagal apeliantės nurodymus. Taigi ir pagal šią sutartį SĮ „Panemunės butų ūkis“ teritorijos tvarkymo bei priežiūros paslaugas teikė tik tiems sutarties priede Nr. 1 nurodytiems daugiabučiams namams, kuriems buvo faktiškai priskirti valomų teritorijų plotai. Nors apeliantė teigia, kad būtent pagal šią sutartį daugiabučiam gyvenamajam namui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), buvo teikiamos teritorijos priežiūros ir tvarkymo paslaugos, tačiau sutartyje nurodyto priedo Nr. 1, kuriame turėtų būti nurodytas ir faktiškai priskirtas valomos teritorijos plotas minėtam daugiabučiam namui, apeliantė teismui nepateikė. Taigi byloje ne tik kad nėra duomenų, kurie yra būtini sprendžiant klausimą, ar mokestis už teritorijos tvarkymo ir priežiūros paslaugas yra apskaičiuotas tinkamai ir pagrįstai, ką ir nurodė pirmosios instancijos teismas, bet ir įrodymų, kurie pagrįstų, jog tokios paslaugos minėtam daugiabučiam namui buvo teikiamos. Apeliantės nurodyta aplinkybė, jog ji įrodymų, patvirtinančių faktiškai suteiktas teritorijos tvarkymo ir priežiūros paslaugas, teismui nepateikė siekdama proceso ekonomiškumo ir koncentracijos, laikytina ne tik kad niekuo nepagrįsta, bet ir toks apeliantės elgesys šių principų neįgyvendina, prieštarauja byloje dalyvaujančių asmenų pareigai procese elgtis sąžiningai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokių įrodymų apeliantė nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui. Apeliantė savo iniciatyva nusprendusi, kuriuos įrodymus tikslinga teikti teismui, o kurių ne, prisiėmė galimą ieškinio netenkinimo riziką, kadangi ji pasirinko būdą, kaip įgyvendins jai procese priskirtą pareigą pagrįsti aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimą. Taigi apeliantė nepagrindė ir mokesčio pagal faktiškai suteiktas teritorijos priežiūros bei tvarkymo paslaugas apskaičiavimo pagrįstumo.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nesant galimybės nustatyti namo teritorijos priežiūrai prašomų priteisti išlaidų pagrįstumo pagrįstai sprendė, kad apeliantė neįrodė savo ieškinio reikalavimų, todėl pagrįstai atmetė jos pareikštą ieškinį. Apeliacinio skundo argumentai dėl termino, iki kada buvo skaičiuojamas mokėtinas mokestis, dėl teikiamų paslaugų teikimo kokybės ir savalaikiškumo, laikytini neturinčiais reikšmės skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Apeliantei nepateikus įrodymų apie faktiškai suteiktas daugiabučio namo teritorijos tvarkymo bei priežiūros paslaugas bei duomenų, reikalingų patikrinti apskaičiuoto mokesčio pagrįstumą, pirmiau nurodytos aplinkybės neturi reikšmės sprendžiant pareikšto apeliacinio skundo pagrįstumo klausimą, o be to, dėl nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nebuvo pasisakęs. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus apeliacinį skundą apeliantei nepriteistinos iš atsakovės jos turėtos bylinėjimosi išlaidos už pateiktą apeliacinį skundą (CPK 93 str. 1 d., 3 d.).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.