Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Danguolės Martinavičienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios Liežio kooperatinės bendrovės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-1023-221/2016 pagal ieškovės bankrutuojančios Liežio kooperatinės bendrovės ieškinį atsakovui S. Š. dėl skolos bei palūkanų priteisimo ir atsakovo S. Š. priešieškinį ieškovei bankrutavusiai Liežio kooperatinei bendrovei dėl skolos bei palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė bankrutavusi Liežio kooperatinė bendrovė pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje prašė priteisti iš atsakovo S. Š. 28 962 Eur skolą, 1 269,57 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.2013 m. sausio 3 d. šalys sudarė paslaugų teikimo sutartį, kurios pagrindu atsakovas įsipareigojo laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 3 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. atlygintinai teikti kokybiškas ir profesionalias konsultacijas Europos Sąjungos (toliau – ES) paramos gavimo klausimais, o ieškovė įsipareigojo už šias paslaugas sumokėti sutartyje nustatyta tvarka ir terminais. Vykdydama šią sutartį ieškovė atsakovui sumokėjo 100 000 Lt (28 962 Eur) avansinį mokėjimą. 2014 m. liepos 18 d. šalys bendru susitarimu sutartį nutraukė, todėl, ieškovės teigimu, atsakovui kilo pareiga grąžinti avansą. Atsakovas nurodyto dydžio avansą grąžinti atsisakė, tvirtino pagal sutartį gavęs tik 65 000 Lt (18 825,20 Eur), kurie jam priklauso kaip atlyginimas už atliktus darbus. Nevykdant prievolės grąžinti avansą, atsakovas privalo sumokėti sutartyje ieškovės apskaičiuotas palūkanas.

Atsakovas S. Š. su ieškiniu nesutiko, byloje pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovės 16 346 Eur skolos, 10 procentų dydžio metines palūkanas, apskaičiuotas už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. gruodžio 5 d., ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė šalių sudarytos sutarties pagrindu teikęs ieškovei paslaugas, skirtas įgyvendinti ES finansuojamus projektus. Atsakovas 2010-2015 metais konsultavo bendrovę bei rengė visą dokumentaciją, reikalingą ES finansuojamam projektui įgyvendinti. 2013 m. gruodžio 23 d. Liežio kooperatinė bendrovė atsakovui pervedė 65 000 Lt (18 974 Eur). Ieškovė nesilaikė paslaugų teikimo sutartyje numatyto mokėjimo grafiko. Pagrindinė darbų apimtis pagal paslaugų teikimo sutartį buvo atlikta iki 2013 metų pabaigos. Ieškovė nėra pilnai atsiskaičiusi ir šiai dienai pagal paslaugų teikimo sutartį yra skolinga atsakovui 55 461 Eur. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad sutartis yra netinkamai ar nekokybiškai įvykdyta. Atsakovo vertinimu, vien tik reikalavimas grąžinti avansą nepateikiant motyvuoto reikalavimo dėl sutarties vykdymo bei įrodymų dėl neatliktų darbų, nesuteikia ieškovei teisės reikalauti grąžinti sumokėtas lėšas kaip dalį atsakovui priklausančio užmokesčio.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovas atsisakė priešieškinio.

Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2016 m. kovo 2 d. nutartimi ieškovės bankrutavusios Liežio kooperatinės bendrovės ieškinį atsakovui S. Š. atmetė, civilinę bylą dalyje dėl atsakovo S. Š. priešieškinio nutraukė (žr. 2016 m. kovo 3 d. nutartį dėl rašymo apsirikimo klaidos 2016 m. kovo 2 d. nutartyje ištaisymo). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių sudarytos sutarties sąlygas, teisiškai kvalifikavo, jog šalys susitarė dėl tam tikrų nematerialaus pobūdžio paslaugų, nesusijusių su materialaus objekto sukūrimu, teikimo, t. y. sudarė atlygintinę paslaugų teikimo sutartį, kurios dalykas – konsultacijų teikimas siekiant gauti ES paramą. Įvertinęs paslaugų teikimo santykius reguliuojančias teisės normas bei jų aiškinimą teismų praktikoje, teismas akcentavo, jog paslaugų teikėjas gali būti atsakingas už konkretaus rezultato nepasiekimą tik tuo atveju, jei dėl to konkrečiai susitarta. Teismas šalių sudarytos sutarties sąlygose tokio susitarimo buvimo nenustatė. Teismas pažymėjo, kad šalys jų sudarytos sutarties 5.5 punkte numatė, jog tuo atveju, jeigu sutartis abipusiu šalių sutarimu nutraukiama iki 2014 m. gruodžio 31 d., paslaugų teikėjas privalo grąžinti avansą, o 8.2 punkte šalys numatė, kad visi sutarties pakeitimai ir papildymai galioja tik nuo tada, kai yra įforminti raštu ir pasirašyti abiejų šalių. Teismas nustatė, kad šalys 2014 m. liepos 18 d. nutraukė paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią, ką pripažįsta ir ieškovės atstovė, atsakovas tam tikrus darbus atliko (konsultavo, rengė prašymus ir pan.). Teismas nepagrįsta pripažino ieškovės poziciją, esą atsakovo sutartinę atsakomybę sąlygoja tai, jog ieškovė negavo ES paramos. Akcentavo, jog dėl tokio rezultato sutartimi nebuvo susitarta. Teismas svarbia pripažino aplinkybę, jog šalys sutartį sudarė tuomet, kai baigėsi ieškovės ir Nacionalinės mokėjimo agentūros (toliau – NMA) sudarytos paramos sutarties galiojimas. Teismas nurodė, kad atsakovo pastangų dėka 2013 m. gruodžio 5 d. NMA Paramos administravimo probleminių klausimų sprendimo komisija pritarė projekto įgyvendinimo vietos keitimui, investicijų keitimui ir termino pratęsimui. Teismas pritarė atsakovo pozicijai, jog ieškovės prašymuose numatytų investicijų keitimui nebuvo pritarta ne dėl atsakovo, o dėl ieškovės kaltės, kadangi ieškovė nebuvo gavusi finansavimo, neturėjo statybas leidžiančių dokumentų ir pan. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog nutraukdamos sutartį šalys nurodė viena kitai pretenzijų neturinčios. Teismas šį sutarties nutraukimo dokumentą pripažino pagrindinės sutarties 5.5. punkte numatytos sąlygos pakeitimu, kurio pagrindu šalys atsisakė pretenzijų dėl paslaugų kokybės ir apmokėjimo. Teismo vertinimu, šalių nesikreipimas į teismą iki ieškovės bankroto proceso taip pat patvirtina buvus tokio turinio susitarimui.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovė bankrutavusi Liežio kooperatinė bendrovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino šalių sudarytos sutarties sąlygą, kurios pagrindu ieškovė pareiškė atsakovui piniginį reikalavimą. Šalys nesudarė susitarimų, atleidžiančių atsakovą nuo pareigos grąžinti avansą vykdymo. Teismas nepagrįstai vertino atsakovo suteiktų paslaugų kokybę. Nagrinėjamu atveju turėjo būti įvertinta, ar šalių susitarimas dėl sutarties nutraukimo keičia sutarties nuostatą dėl atsakovo įsipareigojimo grąžinti avansą. Tuo atveju, jeigu susitarimu būtų įforminama suformuota ieškovės ir atsakovo valia atleisti atsakovą nuo piniginės prievolės vykdymo, susitarimo tekste nebūtų formuluojama sutartinė išlyga dėl pretenzijų apimties, nurodant, kad nėra pretenzijų dėl sutarties vykdymo.Byloje nepakanka įrodymų, kad ieškovė sutiko atsakovą atleisti nuo piniginės prievolės vykdymo. Tokiu įrodymu nelaikytinas ir ieškovės nesikreipimas į teismą iki bankroto bylos iškėlimo. Atsakovas savo pozicijai ginti pateikė suklastotas sąskaitas, kuriose išskirtas PVM mokestis yra nesumokėtas.Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas S. Š. prašo skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:Ieškovė sumokėjo atsakovui avansą siekdama įvykdyti dalį pagrindinės prievolės – sumokėti suteiktų paslaugų kainą. Avanso sumokėjimo paskirtis vertintina nustatant tikruosius šalių ketinimus. Atsakovo paslaugų dėka NMA suteikė galimybę pakeisti ir įgyvendinti ES lėšomis finansuojamą projektą. Tokiu būdu laikytina, kad atsakovas suteikė didžiąją dalį paslaugų. ES paramos teikimo sutartis su ieškove buvo nutraukta išimtinai tik dėl ieškovės kaltės. Ieškovė netinkamai aiškina šalių 2014 m. liepos 18 d. sudaryto susitarimo turinį. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad reikalavimas grąžinti avansą nėra susijęs su sutarties vykdymu. Ieškovės teisė reikalauti avanso grąžinimo egzistuotų tik tuo atveju, jeigu ieškovei nebūtų suteiktos paslaugos arba avansas nebūtų panaudotas. Nutraukiant sutartį atsakovas atsisakė nesumokėtos paslaugų kainos dalies. Ieškovės argumentai apie suklastotus įrodymus nepagrįsti, be to, jie nereikšmingi nei teisine, nei faktine prasme. Nė vienas iš nurodytų dokumentų neturėjo savarankiškos įrodomosios galios. Ieškovės nurodytos aplinkybės neturi ryšio su byloje sprendžiamu ginču.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Apeliacijos objektą sudaro Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 2 d. nutarties dalies, kuria atmestas ieškovės bankrutavusios Liežio kooperatinės bendrovės ieškinys atsakovui S. Š. dėl skolos ir palūkanų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovė Liežio kooperatinė bendrovė ir atsakovas S. Š. 2013 m. sausio 3 d. sudarytė paslaugų teikimo sutartį, kurios pagrindu atsakovas įsipareigojo laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 3 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. atlygintinai teikti kokybiškas ir profesionalias konsultacijas užsakovui ES paramos gavimo klausimais, o ieškovė įsipareigojo už šias paslaugas sumokėti sutartyje nustatyta tvarka ir terminais. Vykdydama tarp šalių sudarytą sutartį ieškovė atsakovui sumokėjo 100 000 Lt (28 962 Eur) avansą (pagal sutarties 3.3. a. punktą). Šalys 2014 m. liepos 18 d. susitarimu paslaugų teikimo sutartį nutraukė, nurodydamos, kad viena kitai pretenzijų dėl sutarties vykdymo neturi. Liežio kooperatinei bendrovei iškėlus bankroto bylą, bankroto administratorės atstovaujama ieškovė pareiškė reikalavimą atsakovui pagal sutarties 5.5. punktą grąžinti sumokėtą 100 000 Lt (28 962 Eur) avansą. Atsakovas ieškovės reikalavimą vykdyti atsisakė, todėl ieškovė pirmosios instancijos teisme pateikė ieškinį. Nagrinėjamoje byloje sprendžiami klausimai dėl atsakovo pareigos šalių sudarytos sutarties 5.5. punkto pagrindu grąžinti avansą ir šalių 2014 m. liepos 18 d. susitarimo, kuriuo sutartis buvo nutraukta, pasekmių aiškinimo.Pirmosios instancijos teismas bylą pagal ieškovės ieškinį atsakovui dėl avanso grąžinimo bei palūkanų priteisimo išnagrinėjo priimdamas nutartį. Nors šalys apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose nenurodė argumentų dėl tokios teismo procesinio sprendimo formos, teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybę, jog ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, pateikė apeliacinį skundą, o atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą, mato pagrindą šiuo klausimu pasisakyti. Bylos duomenys patvirtina, kad tiek ieškovė su ieškiniu, tiek atsakovas su priešieškiniu kreipėsi į Kauno apylinkės teismą, tačiau šio teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartimi civilinė bylą perduota Liežio kooperatinės bendrovės bankroto bylą nagrinėjančiam Kauno apygardos teismui. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tokiu atveju, kai ginčas išsprendžiamas iš esmės, nors ir bankroto bylą nagrinėjančio teismo, privaloma priimti ne nutartį, o sprendimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-649/2013). Bylos duomenys patvirtina, kad apskųstąja nutartimi pirmosios instancijos teismas šalių ginčą, kilusį iš jų sudarytos paslaugų teikimo sutarties, išsprendė iš esmės. Ir nors pirmosios instancijos teismas šalių ginčą išsprendė nutartimi, o ne sprendimu, galutinio procesinio dokumento forma ar jo pavadinimas patys savaime nelemia šio procesinio teismo sprendimo neteisėtumo ir jo nepagrįstumo ar būtinybės pakartoti teismo procesą iš naujo. Nagrinėjamos bylos atveju teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad pirmosios instancijos teismas bylą išsprendė žodinio proceso tvarka, pagal ginčo teisenos taisykles ištyręs į bylą pateiktus įrodymus, išklausęs pirmosios instancijos teisme proceso dalyvius, jų atstovus (CPK 14 straipsnis). Bylos šalys nenurodė, o teisėjų kolegija nenustatė, jog ginčo išsprendimas netinkamos formos procesiniu sprendimu lėmė šalių procesinių (ir juolab esminių) teisių pažeidimą. Tačiau ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas dėl ginčo esmės priėmė nutartį, išaiškindamas šalių procesinę teisę dėl jos teikti atskirąjį skundą, o šalys, realizuodamos apeliacijos teisę, pateikė atitinkamai – apeliacinį skundą ir atsiliepimą į jį, apeliaciniame procese kelia neaiškumą dėl bylos pagal apeliacinį skundą nagrinėjimo tvarkos, t. y. ar byla pagal ieškovės (apeliantės) skundą nagrinėtina pagal proceso įstatymo normas, reguliuojančias neįsiteisėjusių teismo sprendimų apskundimą (CPK XVI skyriaus pirmasis skirsnis), ar pagal normas, reguliuojančias atskirųjų skundų nagrinėjimą (CPK XVI skyriaus antrasis skirsnis). Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, laikosi nuostatos bylą nagrinėti vadovaujantis proceso įstatymo normomis, reguliuojančiomis bylų pagal apeliacinius skundus nagrinėjimą (CPK XVI skyriaus pirmasis skirsnis). Be kita ko, ši aplinkybė lemia ir tai, jog aptariamu atveju apeliacinės instancijos teisme procesinį sprendimą dėl ieškovės paduoto skundo nutarta priimti ir paskelbti CPK 325 straipsnio 2 dalyje nurodyto termino ribose.Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių sudarytos sutarties sąlygas, sprendė, jog šalys, sudarydamos paslaugų sutartį, susitarė dėl tam tikrų nematerialaus pobūdžio paslaugų, nesusijusių su materialaus objekto sukūrimu, teikimo, t. y. sudarė atlygintinę paslaugų teikimo sutartį, kurios dalykas – konsultacijų teikimas siekiant gauti ES paramą. Teismas laikėsi nuostatos, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nėra atsakingas už rezultato nepasiekimą, kadangi sutartimi dėl jo (rezultato) nebuvo susitarta. Teismas pagrįsta pripažino atsakovo poziciją, jog ieškovės prašymuose numatytų investicijų keitimui nebuvo pritarta ne dėl atsakovo, o ieškovės kaltės, kadangi ieškovė nebuvo gavusi finansavimo, neturėjo statybas leidžiančių dokumentų ir pan. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog nutraukdamos sutartį šalys nurodė viena kitai pretenzijų neturinčios. Teismas šį sutarties nutraukimo dokumentą pripažino pagrindinės sutarties 5.5. punkte numatytos sąlygos, pagal kurią, sutartį abipusiu sutarimu nutraukus iki 2014 m. gruodžio 31 d., atsakovas privalėtų grąžinti ieškovės sumokėtą avansą, pakeitimu, kurio pagrindu šalys atsisakė pretenzijų dėl paslaugų kokybės ir apmokėjimo. Apeliantė su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutiko tvirtindama, jog teismas neteisingai vertino šalių sudarytos paslaugų teikimo sutarties sąlygas, šalių sudaryto susitarimo dėl jos nutraukimo reikšmę. Taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, užuot aiškinęs sutarties ir susitarimo turinį, nepagrįstai ėmėsi vertinti atsakovo suteiktų paslaugų kokybę, kas nebuvo nagrinėjamos bylos dalykas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantės argumentais. Kolegija atmeta apeliacinio skundo motyvą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pasisakė dėl šalių sudarytos paslaugų teikimo sutarties pagrindu ieškovei suteiktų paslaugų kokybės. Kolegija, įvertinusi tiek ieškovės, tiek atsakovo pirmosios instancijos teismui pateiktus argumentus sprendžiant ginčą byloje, pastebi, jog ieškovė, grįsdama ieškinio reikalavimą dėl avanso grąžinimo, akcentavo argumentus dėl tiek šalių sudaryta sutartimi sulygto tikslo nepasiekimo, tiek dėl jos interesų netenkinančios atsakovo suteiktų paslaugų kokybės, o atsakovas savo ruožtu nurodė atsikirtimus ir teikė įrodymus, kuriais grindė suteiktų paslaugų tinkamumą ir kokybę. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga; teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Taigi teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes. Aptariamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės reikalavimo ir atsakovo atsikirtimų pagrindą sudarančias aplinkybes, kurias nurodydamos šalys savo valia apibrėžė bylos nagrinėjimo ribas, dispozityvumo principo nepažeidė ir šalių teisių nesuvaržė. Tai, jog ieškovės nurodytos aplinkybės, jos nuomone, pagrindžiančios ieškinio reikalavimus, jai pačiai ginčo apeliaciniame procese tapo nereikšmingomis, nesudaro pagrindo išvadai, jog aptartos faktinės aplinkybės pirmosios instancijos teisme buvo vertinamos bereikalingai ir išeinant už ginčo esmės ribų. CK 6.193 straipsnyje nustatyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (1 dalis). Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (2 dalis). Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė (3 dalis). Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (4 dalis). Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (5 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad, aiškinant sutartį, pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), derinant šį subjektyvų sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize. Kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2011).Iš šalių 2013 m. sausio 3 d. sudarytos paslaugų teikimo sutarties sąlygų matyti, kad ieškovė (pagal sutartį užsakovas) už paslaugas įsipareigojo sumokėti atsakovui (pagal sutartį – paslaugų teikėjui) 250 000 Lt (72 405 Eur) plius PVM (sutarties 3.1 punktas). Sutarties 3.3. punktu šalys susitarė, kad nurodyta paslaugų kaina atsakovui bus sumokėta tokia tvarka: 100 000 Lt (28 962 Eur) dydžio suma (avansas) atsakovui sumokama ne vėliau kaip iki 2013 m. gruodžio 31 d. (3.3. punkto a papunktis); PVM suma, apskaičiuota nuo gauto avanso sumokama ne vėliau kaip 2014 m. vasario 15 d. (b papunktis); 150 000 Lt (43 443 Eur) plius PVM dydžio suma atsakovui sumokama ne vėliau kaip iki 2014 m. vasario 15 d. (c papunktis). Pagal sutarties 5.5. punktą tuo atveju, jeigu sutartis šalių abipusiu sutarimu nutraukiama iki 2014 m. gruodžio 31 d., atsakovas privalo ieškovei grąžinti iš jos gautą avansą. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog ieškovė pagal šalių sudarytą paslaugų teikimo sutartį sumokėjo 100 000 Lt (28 962 Eur) avansą (šalys patvirtino, kad ieškovė kitų mokėjimų pagal sutartį neatliko), kurį sutarties 5.5. punkto pagrindu prašo grąžinti, kadangi sutartis šalių susitarimu nutraukta 2014 m. liepos 18 d., t. y. iki 5.5 punkte nurodyto termino. Nutarties 17 punkte nurodytas šalių sudarytos sutarties sąlygas teisėjų kolegija vertina sistemiškai, kadangi aptariamu atveju tik tokiu būdu gali būti atskleista sutartyje užfiksuota atsiskaitymo tvarka. Tų sutarties sąlygų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, jog, šalims tinkamai vykdant sutarties nuostatas dėl atsiskaitymo už suteiktas paslaugas, iki sutarties 5.5. punkte numatyto jos nutraukimo termino (laikotarpis iki 2014 m. gruodžio 31 d.) ieškovė būtų sumokėjusi, o atsakovas gavęs 250 000 Lt (72 405 Eur): iki 2013 m. gruodžio 31 d. būtų sumokėtas 100 000 Lt (28 962 Eur) avansas (3.3 punkto a papunktis), o iki 2014 m. vasario 15 d. būtų sumokėta PVM suma, apskaičiuota nuo sumokėto avanso, ir 150 000 Lt (43 443 Eur) plius PVM dydžio suma (3.3. punkto b ir c papunkčiai). Todėl sutarties 5.5. punkto sąlygą vertindama sutarties 3.3 punkto kontekste teisėjų kolegija daro išvadą, jog abipusio sutarties nutraukimo, įvykusio 2014 m. liepos 18 d. (t. y. iki 5.5 punkte nurodyto 2014 m. gruodžio 31 d. termino) atveju pagal analizuojamas sutarties sąlygas atsakovui, grąžinusiam avansą (100 000 Lt), turėtų likti pagal 3.3 punkto c papunktį ieškovės sumokėta (jei tai būtų padaryta) 150 000 Lt suma. Tokią šalių susitarimo esmę, išplaukiančią iš sutarties 3.3 ir 5.5 punktuose nurodytų sąlygų sisteminio aiškinimo, patvirtina ir kita po 5.5 punkto sekanti 5.6 punkto sąlyga, iš kurios turinio matyti, kad atsakovas, vienašališkai nutraukęs sutartį nuo 2014 m. vasario 15 d. (t. y. anksčiau nei numatyta 5.5 punkte ir pagal sutartyje numatytus atsiskaitymo terminus atsakovui jau gavus visą 3.3 punkte nurodytą paslaugų kainą) neprivalėtų grąžinti sutarties 3.3 punkto a ir b papunkčiuose nurodytų sumų. Teisėjų kolegija ieškovės pateiktą sutarties 5.5 punkto aiškinimo versiją, jog atsakovas esą privalo grąžinti visą avansą, pripažįsta nepagrįsta. Gretinant tarpusavyje sutarties 5.5 ir 5.6 punktuose išdėstytas sąlygas, nelogiška būtų manyti, kad paslaugų teikėjui (atsakovui) sutartį nutraukus vienašališkai nuo 2014 m. vasario 15 d. (t. y. anksčiau nei nurodyta 5.5 punkte) atsakovas išsaugotų teisę į dalį atlyginimo, o pagal sutarties 5.5 punkto nuostatas jo netektų, nors sutartis būtų nutraukta ir vėliau, ir tai padarius bendru sutarimu. Sistemiškai aiškindama sutarties 5.5 punkto sąlygą 3.3 ir 5.6 punktuose nurodytų sąlygų kontekste, teisėjų kolegija identifikuoja sutarties sudarymo metu buvus šalių susitarimą dėl atsiskaitymo už teikiamas paslaugas tvarkos, pagal kurį atsakovas 5.5 punkte numatyta tvarka (bendru šaliu sutarimu) ir terminu (iki 2014 m. gruodžio 31 d.) nutraukus sutartį privalo grąžinti 100 000 Lt avansą, tačiau tokiu atveju jam lieka 150 000 Lt (be PVM) atlyginimo dalis. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad ieškovė, vykdydama pareigas pagal paslaugų teikimo sutartį, sumokėjo atsakovui tik sutarties 3.3 punkto a papunktyje nurodytą atlyginimo dalį (100 000 Lt avansą), todėl, šalims nutraukiant sutartį 5.5 punkto pagrindu, atsižvelgiant į šios teismo nutarties 18 punkte pateiktą sutarties sąlygų aiškinimą, ieškovė neįgijo teisės reikalauti jo grąžinimo. Ieškovė bankrutavusi Liežio kooperatinė bendrovė apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino šalių 2014 m. liepos 18 d. sudaryto susitarimo dėl paslaugų teikimo sutarties nutraukimo turinį, nepagrįstai tam susitarimui suteikė paslaugų teikimo sutarties 5.5 punkto modifikavimo prasmę. Apeliantės nuomone, teismas šį susitarimą turėjo vertinti remdamasis lingvistiniu metodu ir konstatuoti, kad šalys viena kitai neturi pretenzijų dėl sutarties vykdymo (paslaugų kokybės), tačiau atsakovas neatleidžiamas nuo pareigos grąžinti avansą (sutarties 5. 5 punktas). Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti šiai apeliantės pozicijai. Kolegija nutarties 18 punkte sistemiškai įvertino sutarties sąlygas dėl atsiskaitymo už paslaugas ir abipusio sutarties nutraukimo padarinių, o 19 punkte konstatavo, kad ieškovė, netinkamai vykdžiusi įsipareigojimus pagal sutartį dėl atsiskaitymo už paslaugas tvarkos, neįgijo teisės reikalauti atsakovui sumokėto avanso grąžinimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nustatytas paslaugų teikimo sutarties sudarymo, vykdymo ir nutraukimo aplinkybes (paslaugų teikimo sutartis sudaryta ieškovei jau nepajėgiant vykdyti paramos sutarties, atsakovo pastangų dėka ieškovė turėjo galimybę įgyvendinti ES lėšomis remiamą projektą, tačiau to nepadarė dėl nuo atsakovo nepriklausančių priežasčių, paslaugų teikimo sutartis nutraukta likus trumpam terminui iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo), kurių šalys neginčija (pirmosios instancijos teisme įrodinėjusi atsakovo suteiktų paslaugų netinkamumą, ieškovė savo apeliaciniame skunde tokios pozicijos nebepalaikė), pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog 2014 m. liepos 18 d. susitarimas aiškintinas tokiu būdu, jog šalys atsisakė bet kokių pretenzijų tiek dėl sutarties vykdymo (be kita ko, ir kokybės aspektu), tiek bet kokių turtinių reikalavimų dėl atsiskaitymo už suteiktas paslaugas. Vien izoliuotas lingvistinio metodo taikymas aiškinant šalių 2014 m. liepos 18 d. susitarimo turinį, šiuo atveju neatskleidžia susitarimo esmės ir prieštarauja paslaugų teikimo sutarties sąlygoms, kurių turinio aiškinimas pateiktas nutarties 18 punkte. Tokiu būdu teisėjų kolegija konstatuoja, jog susitarimo dėl sutarties nutraukimo esmė objektyviai atskleista šio dokumento turinį vertinant ne vien lingvistinio metodo taikymu, bet ir pagal šios nutarties 18 punkte pateiktą sutarties sąlygų aiškinimą bei pirmosios instancijos teismo nustatytas sutarties vykdymo bei nutraukimo aplinkybes. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog susitarimu dėl paslaugų teikimo sutarties nutraukimo šalys viena kitą atleido tiek nuo tolesnio sutarties vykdymo, tiek nuo bet kokių tarpusavio turtinių reikalavimų, kylančių iš sutarties. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, jo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Ieškovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 329, 330 straipsniai), todėl skundas atmetamas, o Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartis paliekama nepakeista. Atsakovas pateikė prašymą priteisti iš ieškovės 525 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu. Prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą nurodyto maksimalaus dydžio (8.11 punktas), todėl atsakovo naudai jos priteisiamos iš ieškovės. Kadangi ieškovė yra bankrutavęs juridinis asmuo, bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš administravimui skirtų lėšų (CPK 93, 98 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės bankrutavusios Liežio kooperatinės bendrovės (j. a. k. 302501027) atsakovui S. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) 525 Eur apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų, jas apmokant iš Liežio kooperatinės bendrovės bankroto administravimui skirtų lėšų.