Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

2019-08-26 · Civilinė byla Nr. e2-26928-1044/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-08-26
Bylos Nr.
e2-26928-1044/2019
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-20916-2019-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Gerda Sinkevičienė
Ieškovas
akcinės bendrovės „NEO Finance“
Atsakovas
V. K.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-26928-1044/2019 (S)Teisminio proceso Nr. 2-68-3-20916-2019-9Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.6.6.1; 3.2.6.6.2
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMAS UŽ AKIŲLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. rugpjūčio 26 d.Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Gerda Sinkevičienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės „NEO Finance“ ieškinį atsakovei V. K. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas AB „NEO Finance“ (toliau ir ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašo priteisti iš atsakovės V. K. (toliau ir atsakovė): 2 465,54 Eur negrąžintos kredito sumos, 164,16 Eur pelno (mokėjimo) palūkanų, paskaičiuotų iki 2019 m. liepos 11 d., 19 proc. dydžio pelno (mokėjimo) palūkanas už negrąžintą 2 464,54 Eur vartojimo kredito sumą nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo, 166,29 Eur tarpininkavimo mokesčio, 1 260,20 Eur administravimo mokesčio, 0,64 Eur sutartinių palūkanų, skaičiuojamų nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo, t. y. nuo 2019 m. kovo 1 d., iki kreipimosi į teismą dienos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 2017 m. rugpjūčio 30 d. tarp ieškovo ir atsakovės sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. K519514759, pagal kurią ieškovas suteikė atsakovei 3 114,20 Eur vartojimo kreditą 60 mėn. terminui, o atsakovė įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą sutartyje nurodytais terminais ir tvarka. Atsakovei laiku nemokant mėnesinių įmokų, 2019 m. liepos 3 d. siųstu raštišku pranešimu su atsakove sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. K519514759 nutraukta.

Byloje esantis procesinių dokumentų įteikimo pažyma patvirtina, kad atsakovei ieškinio ir jo priedų kopijos bei teismo pranešimas dėl atsiliepimo pateikimo buvo įteikti 2019 m. liepos 20 d. CPK 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka (kartu gyvenančiam šeimos nariui). Atsakovė atsiliepimo į pareikštą ieškinį per teismo nustatytą keturiolikos dienų terminą nepateikė, todėl vadovaujantis CPK 142 straipsnio 4 dalimi, esant ieškovo prašymui, teismas priima sprendimą už akių.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui, būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis).

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2017 m. rugpjūčio 30 d. šalys sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. K519514759 (toliau – sutartis), pagal kurią ieškovas suteikė atsakovei vartojimo kreditą sutartyje numatytomis sąlygomis, o atsakovė įsipareigojo grąžinti gautą vartojimo kreditą bei sumokėti ieškovui visus sutartyje nustatytus mokesčius, laikantis sutarties sąlygų (sutarties 2.1 punktas). Ieškovas, veikdamas kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorius, atsakovei suteikė 3 114,20 Eur dydžio vartojimo kreditą 60 mėnesių laikotarpiui, o atsakovė įsipareigojo grąžinti suteiktą kreditą ir periodinėmis įmokomis sumokėti palūkanas, tarpininkavimo ir administravimo mokesčius sutartyje nustatyta tvarka ir terminais. Atsakovei sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdant, 2019 m. liepos 3 d. raštišku pranešimu ieškovas sutartį nutraukė. Duomenų, kad atsakovė iki kreipimosi į teismą dienos būtų atsiskaičiusi su ieškove, byloje nėra (CPK 12, 178 straipsnis).

Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitokiu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CK) 6.886 str. 1 d.). CK 6.870 straipsnio 1 dalyje paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Dėl to ši sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka (CK 6.873 straipsnio 1 dalis).

CK 6.38 straipsnyje įtvirtinta bendroji norma, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. CK 6.256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Pagal CK 6.59 straipsnį draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus. Kadangi byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų ginčijusi sutarties sąlygas, kredito suteikimo faktą ar kredito sutarties nutraukimo teisėtumą, taip pat nėra įrodymų apie gauto kredito grąžinimą, vadovaujantis pirmiau nurodytomis teisės normomis, ieškovui iš atsakovės priteistina 2 464,54 Eur negrąžinto kredito.

Ieškovas prašo priteisti iš atsakovės 164,16 Eur pelno (mokėjimo) palūkanų, suskaičiuotų iki 2019 m. liepos 11 d. (kreipimosi į teismą dienos) ir 19 proc. dydžio mokėjimo palūkanas už negrąžintą 2464,54 Eur vartojimo kredito sumą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos.

Pelno (mokėjimo) palūkanų paskirtis – nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77-378/2015). Šiuo atveju palūkanų dydis ir mokėjimo tvarka šalims pasinaudojus sutarties laisvės principu nustatyta jų susitarimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77-378/2015). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje palūkanos yra apibūdinamos kaip mokestis už pinigų skolinimą arba minimalių kreditoriaus nuostolių kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (kompensuojamosios palūkanos). Pelno palūkanos iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016).

Pagal šalių sudarytos sutarties bendrųjų sąlygų 1.16 punktą, palūkanos – metinių fiksuotųjų palūkanų, nustatytų sutarties specialiosiose sąlygose, išraiška pinigais, kurias vartojimo kredito gavėjas privalo sumokėti bendrovei už naudojimąsi vartojimo kredito suma. Palūkanos yra skaičiuojamos nuo vartojimo kredito išmokėjimo vartojimo kredito gavėjui dienos iki dienos, kada visas vartojimo kreditas yra faktiškai grąžintas bendrovei. Pagal sutarties specialiąsias sąlygas atsakovės mokėtinų palūkanų išraiška pinigais yra 1 732,60 Eur (metinė palūkanų norma – 19 proc.), šią palūkanų sumą atsakovė įsipareigojo sumokėti kaip atlyginimą už naudojimąsi 3 114,20 Eur kreditu 60 mėnesių laikotarpiu (iki sutarties termino pabaigos), pagal šalių sutartą kredito grąžinimo grafiką. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė savo sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė, t. y. laiku negrąžino ieškovui jo suteikto kredito bei nemokėjo sutartimi sulygtų palūkanų, ieškovo reikalavimai priteisti jam iš atsakovės 164,16 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, suskaičiuotų iki kreipimosi į teismą dienos (2019 m. liepos 11 d.), taip pat 19 proc. dydžio metinių palūkanų už negrąžintą 2 464,54 Eur kredito sumą, skaičiuojamų nuo kreipimosi į teismą dienos (2019 m. liepos 11 d.) iki visiško kredito grąžinimo ieškovui dienos, yra pagrįsti ir tenkintini (sutarties specialiosios sąlygos, bendrųjų sąlygų 1.6 p., 2.1 p., 5.1-5.2 p., 6.1 p., CK 6.873 straipsnio 1 dalis, 6.874 straipsnio 2 dalis) (žr. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1504-565/2018 ir 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1596-794/2018).

CK 6.210 straipsnyje numatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. CK 6.874 straipsnio 1 dalyje, 6.210 straipsnyje nustatytos palūkanos kompensuoja minimalius kreditoriaus nuostolius dėl tolesnio naudojimosi pinigais po sutarties įvykdymo termino praleidimo. Todėl kompensuojamąsias palūkanas pagal įstatymą turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenustatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2011 ir 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-916/2016).

Nagrinėjamu atveju šalys sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 punkte susitarė, kad vartojimo kredito gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, specialiosiose sąlygose numatytos palūkanos (t. y. 19 proc. dydžio metinės palūkanos) yra skaičiuojamos toliau nuo negrąžintos mėnesinės įmokos kredito dalies kaip atlyginimas už naudojimąsi vartojimo kredito suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos. Taigi, įvertinus šią sutarties nuostatą, taip pat atsižvelgiant į minėtus kasacinio teismo išaiškinimus, darytina išvada, jog šalys Sutarties 6.1 punktu susitarė būtent dėl kompensuojamųjų palūkanų taikymo bei jų dydžio. Kadangi atsakovė laiku neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų, remiantis minėtomis Sutarties nuostatomis, ieškovo reikalavimas priteisti jo naudai iš atsakovės 0,64 Eur kompensuojamąsias palūkanas, suskaičiuotas už laikotarpį nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo (2019 m. kovo 1 d.) iki kreipimosi į teismą dienos (2019 m. liepos 11 d.), yra pagrįstas ir tenkintinas.

Ieškovas prašo priteisti jam iš atsakovės 1 260,20 Eur administravimo mokesčio. Bylos duomenimis administravimo mokesčio dydis sutarties specialiosiose sąlygose nėra numatytas, o sutarties bendrųjų sąlygų 5.4 punkte šalys susitarė, kad šis mokestis yra skaičiuojamas taip: 1,2 procento per mėnesį nuo vartojimo kredito sumos, iš šios sumos atėmus priskaičiuotą komisinį mokestį. Sutarties administravimo mokestis per mėnesį yra ne daugiau nei 30 Eur.; šalys susitaria, kad vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant sutartį, sutarties administravimo mokesčiui yra taikoma nuolaida ir jis yra lygus nuliui; vartojimo kredito gavėjui netinkamai vykdant sutartį, sutarties administravimo mokesčiui nuolaida nebetaikoma ir vadovaujamasi sutarties 5.14. punktu. Sutarties 5.14 punkte numatyta, kad bet kokios nuolaidos, susijusios su vartojimo kredito gavėjo išlaidomis (įskaitant, bet neapsiribojant nuolaidomis palūkanoms, sutarties administravimo mokesčiui ir kitiems mokesčiams), kurios yra taikomos tik apibrėžtu laikotarpiu (t. y. kaip išskirtiniai riboto galiojimo pasiūlymai bendrovės klientams), taikomos tik vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant įsipareigojimus pagal Vartojimo kredito sutartį; jei vartojimo kredito gavėjas netinkamai vykdo įsipareigojimus pagal Vartojimo kredito sutartį, t. y. vėluoja mokėti bent vieną mėnesinę įmoką daugiau nei 30 dienų, nuo 31 vėlavimo dienos nuolaidos netaikomos visam tolimesniam Vartojimo kredito sutarties laikotarpiui. Kaip matyti iš minėtų sutarties 5.4 ir 5.14 punktų, Sutartyje nustatyta administravimo mokesčio nuolaida yra taikoma tik tuo atveju, jeigu vartojimo kredito gavėjas tinkamai vykdo sutartį.

Apeliacinės instancijos teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tokia sąlyginė nuolaida, kai jos pabaiga (netaikymas) susietas su pagrindinės prievolės pažeidimu, atlieka prievolės užtikrinimo funkciją, kuri iš esmės pasireiškia nubaudimo forma, o tai atitinka baudos, kaip vienos iš netesybų rūšies, sampratą pagal CK 6.71 straipsnį. Prievolės esmė dėl to, kad netesybos sutartyje pavadintos nuolaida, nesikeičia. Priešingas aptariamų sutarties sąlygų dėl nuolaidos netaikymo aiškinimas reikštų sutarties aiškinimą sutartį parengusios šalies (verslininko) naudai ir vartotojo, silpnesniosios vartojimo teisinių santykių šalies, nenaudai. Tai būtų nesuderinama su CK 6.193 straipsnyje įtvirtintais sutarčių aiškinimo principais. Taigi šiuo konkrečiu atveju savo esme administravimo mokestis laikytinas netesybomis (žr. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1504-565/2018, 2018 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1570-275/2018, 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1587-232/2018, 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1596-794/2018; 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2A-949-852/2019 ir kt.).

Pagal Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 7 punktą vartojimo kredito sutartyje turi būti aiškiai nurodyta bendra vartojimo kredito gavėjo mokama suma. Pagal Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 3 dalį į šią sumą įeina visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti ir kurie yra žinomi vartojimo kredito davėjui.

Pažymėtina, kad pagal sutarties bendrosios dalies 5.4 punktą, administravimo mokestis pradedamas taikyti tik netinkamo sutarties vykdymo atveju, be to, jo dydis pagal šį punktą priklauso nuo komisinio mokesčio dydžio, kurio sąvoka sutartyje nėra apibrėžta, todėl dėl šių aplinkybių nėra galimybės sutarties sudarymo metu apskaičiuoti administravimo mokesčio dydžio. Pagal sutarties bendrųjų sąlygų 5.3 ir 5.4 punktų nuostatas sutarties sudarymo metu nesant galimybės suskaičiuoti administravimo mokesčio dydžio, šio mokesčio suma negalėjo būti ir nebuvo žinoma ieškovui (kredito davėjui) sutarties sudarymo metu.

Remiantis CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalimi, nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių individualiai nebuvo aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimų pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių pareigų ir teisių pusiausvyra vartotojo nenaudai. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalį bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio, todėl remiantis išdėstytomis aplinkybėmis bei įvertinus ir tai, jog ieškovo prašomo priteisti administravimo mokesčio dydis ir apskaičiavimo tvarka nėra aiški, todėl nesąžininga vartotojo atžvilgiu, teismas sutarties sąlygas dėl administravimo mokesčio atsakovei taikymo pripažįsta nesąžiningomis, todėl negaliojančiomis ir ieškovo reikalavimą dėl 1 260,20 Eur administravo mokesčio priteisimo atmeta kaip nepagrįstą.

Ieškovas taip pat prašo priteisti jo naudai iš atsakovės nesumokėtą 166,29 Eur dydžio tarpininkavimo mokesčio sumą. Vartojimo kredito sutarties Specialiosiose sąlygose numatyta, kad tarpininkavimo mokestis – 237,49 Eur (e. b. l. 33). Sutarties bendrųjų sąlygų 1.28 punkte numatyta, kad tarpininkavimo mokestis – tai mokestis, kurį vartojimo kredito gavėjas moka ieškovui ir kuris apskaičiuojamas sutarties 5.3 punkte numatyta tvarka. Sutarties 5.3 punkte numatyta, jog tarpininkavimo mokestis apskaičiuojamas tokia tvarka: tai yra Specialiosiose sąlygose numatytas procentinis dydis nuo mėnesinės įmokos ir priskaičiuotos vėlavimo palūkanų sumos, jeigu mėnesinės įmokos mokėjimas yra pradelstas. Pažymėtina, kad šios Sutarties bendrosios dalies sąlygos nėra aiškios – nenurodyta, už ką yra mokamas tarpininkavimo mokestis, be to, sutartyje tiek administravimo, tiek tarpininkavimo mokesčiai apibrėžiami vienodai – „tai mokestis, kurį Vartojimo kredito gavėjas moka Bendrovei“, nėra aiški ir šių mokesčių apskaičiavimo tvarka bei jų dydis Kredito sutarties sudarymo metu. Sutarties specialiose sąlygose nėra nurodytas procentinis dydis tarpininkavimo mokesčiui suskaičiuoti, nors pagal sutarties bendrosios dalies 5.3 punktą tarpininkavimo mokestis apskaičiuojamas taikant sutarties specialiojoje dalyje numatytą procentinį dydį. Nepaisant šių neaiškių sutarties bendrosios dalies sąlygų, Sutarties specialiosiose sąlygose šalys individualiai aptarė atsakovės pareigą mokėti ieškovui tarpininkavimo mokestį ir šio mokesčio dydį – 237,49 Eur. Taigi nors tarpininkavimo mokestis ir nėra pakankamai aiškiai apibrėžtas sutarties bendrosios dalies sąlygų 1.28 punkte, tačiau tiek bendrosios, tiek specialiosios dalių sąlygose yra pakankamai aiškiai nurodyta šio mokesčio skaičiavimo tvarka ir nurodytas konkretus dydis. Kaip matyti iš sutarties specialiųjų sąlygų ir bendrųjų sąlygų 1.5 punkto, ieškovas, sudarydamas sutartį, veikia kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorius, t. y., asmuo, kuris administruoja tarpusavio skolinimo platformą (Vartojimo kredito įstatymo 2 str. 14 p.), ir turi teisę gauti atlyginimą už teikiamas paskolos suteikimo ir administravimo paslaugas. Pažymėtina, jog šiuo klausimu jau yra susiformavusi nuosekli apeliacinės instancijos teismo praktika (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1570-275/2018, 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1587-232/2018, 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1596-794/2018; 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2A-949-852/2019; 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2A-979-577/2019 ir kt.).

Pagal sutartį bendra vartojimo kredito kaina, įskaičius 237,49 Eur tarpininkavimo mokestį, yra 1 970,09 Eur (1 732,60 Eur (palūkanos) + 237,49 Eur (tarpininkavimo mokestis) (Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 3 dalis) ir yra mažesnė už vartojimo kredito sumą. Taigi, bendra vartojimo kredito kaina, o tuo pačiu ir tarpininkavimo mokesčio dydis atitinka protingumo ir pagrįstumo kriterijus, taip pat sąžiningos verslo praktikos reikalavimus bei nepažeidžia vartojimo kredito gavėjo, vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyros (Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 1 d., 2 d. 2 p.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ieškovui iš atsakovės priteistina ieškovo nurodyta nesumokėta 166,29 Eur dydžio tarpininkavimo mokesčio suma.

Remiantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5,00 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Šios vadinamosios procesinės palūkanos skirtos būsimiems, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo susidariusiems kreditoriaus nuostoliams kompensuoti, kartu – operatyviam teismo sprendimo įvykdymui skatinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-1075/2018). Kadangi atsakovas įsipareigojimų nevykdė, ieškovui iš atsakovo priteistinos 5,00 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 2 795,63 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. liepos 15 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškinį patenkinus iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 91,00 Eur dydžio žyminis mokestis ir 246,01 Eur už procesinių dokumentų parengimą, iš viso – 337,01 Eur. Atsižvelgiant į tai, jog teismas tenkino 68,93 procentus ieškovo reikalavimų, ieškovui iš atsakovės priteistina 62,90 Eur žyminio mokesčio ir 169,57 Eur už suteiktas teisines paslaugas rengiant procesinius dokumentus, iš viso – 232,47 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (pakeisto 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290) nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (3,00 Eur) – procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš atsakovės nepriteistinos (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 2 dalimi, 142 straipsnio 4 dalimi, 262 straipsnio 2 dalimi, 285-286 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui akcinei bendrovei „NEO Finance“ (juridinio asmens kodas 303225546) iš atsakovės V. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 464,54 Eur (du tūkstančiai keturi šimtai šešiasdešimt keturi eurai, 54 ct) negrąžinto kredito, 164,16 Eur (vienas šimtas šešiasdešimt keturi eurai, 16 ct) mokėjimo palūkanų, 19,00 procentų dydžio metinių palūkanų už negrąžintą 2 464,54 Eur kredito sumą už laikotarpį nuo kreipimosi į teismą dienos (2019 m. liepos 11 d.) iki kredito visiško grąžinimo dienos, 166,29 Eur (vienas šimtas šešiasdešimt šeši eurai, 29 ct) tarpininkavimo mokesčio, 0,64 Eur sutartinių palūkanų, 5,00 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 2 795,63 Eur sumą nuo 2019 m. liepos 15 d. (bylos iškėlimo teisme) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 232,47 Eur (du šimtai trisdešimt du eurai, 47 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Likusią ieškinio dalį atmesti.

Atsakovė negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau per 20 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos turi teisę pateikti Vilniaus miesto apylinkės teismui prašymą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuris turi atitikti CPK 287 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

Ieškovas per 20 (dvidešimt) dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos turi teisę apskųsti sprendimą už akių apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Gerda Sinkevičienė